Administracinė byla Nr. eI-2769-331/2017
Proceso Nr. 3-61-3-00734-2017-7
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-151(00078) atsisakė išduoti Ukrainos piliečiui A. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašo:
- panaikinti Migracijos departamento 2017 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-151;
- įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
Paaiškino, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė, kad UAB „V.-L.“ (toliau – ir Įmonė) vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje nuo 2014 m., visą tą laiką, nevėluodama moka mokesčius, neturi įsiskolinimų nei Valstybinio socialinio draudimo fondui, nei valstybės biudžetui. Tai, kad įmonės registracijos ir veiklos adresai nesutampa yra normali praktika tiek Lietuvos Respublikoje, tiek kitose Europos Sąjungos šalyse. Įmonės veiklos realumas turi būti nustatomas patikrinimo metu, atlikus numatytus patikrinimo veiksmus, o ne deklaruojamas, nustačius formalų požymį. Įmonės 2016 m. lapkričio 30 d. paaiškinime išsamiai paaiškinta, kodėl Įmonei nebuvo poreikio pagal veiklos pobūdį nuomotis biuro, o darbuotojai dirbo nuotoliniu būdu. Įmonė plečia savo veiklą ir be paslaugų informacinių technologijų srityje, pradėjo teikti pakabinamų lubų surinkimo paslaugas 2016 m. gruodžio 1 d. buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis su UAB „Įtempiamosios lubos“. Plečiant veiklą bei atsiradus poreikiui 2017 m. sausio 2 d. buvo išsinuomotos biuro patalpos (duomenys neskelbtini), šiuo adresu priimami klientai ir sudaromos vartojimo rangos sutartys su fiziniais asmenimis.
Migracijos departamentas nepagrįstai teigia, kad Juridinių asmenų registro duomenimis V. V. L. yra ir IĮ „Profconsulting“ savininkas, nes UAB „V.-L.“ akcininkas yra V. V. L., o IĮ „Profconsulting“ direktorė ir savininkė yra V. V. L., t. y. ne tas pats asmuo. Migracijos departamentas neanalizavo ir netikrino, ar tarp įmonių sudarytos sutartys yra nefiktyvios, o pasirėmė tik prielaida, kad sutampa asmenų pavardės. Sutartis tarp UAB „V.-L.“ ir IĮ „Profconsulting“ yra realiai vykdoma, pagal ją tarp įmonių nuolat vyksta atsiskaitymai ir teikiamos paslaugos, todėl Migracijos departamento prielaidos neturi jokio pagrindo.
Migracijos departamentas teigia, kad UAB „V.-L.“ valdybos nariai gauna 55 Eur. mėnesinį darbo užmokestį. Tačiau valdybos nariai bendrovėse ar kitose įmonėse paprastai negauna atlyginimo, o gauna tik tantjemas priklausomai nuo įmonės pelningumo. Su jais net nėra prievolės sudaryti darbo sutartį, o sutartys sudaromos tada, kai ketinama valdybos nariams mokėti kitokį atlygį, ne tantjemas, arba norima papildomai reglamentuoti valdybos narių pareigas ir teises, pavyzdžiui, detalizuoti konfidencialumo susitarimus, apibrėžti valdybos narių pareigas, susijusias su dalyvavimu valdybos posėdžiuose ir kitas. Mėnesinis užmokestis UAB „V.-L.“ valdybos nariams mokamas įpareigojant juos privalomai dalyvauti valdybos posėdžiuose.
Nesutinka su atsakovo teiginiais, kad darbo sutartyse nėra nurodyta, jog A. S., P. Z. ir V. R. dirba minėtoje bendrovėje nuotoliniu būdu, nes pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 95 straipsnio nuostatas, prievolės sutartyje įrašyti darbo vietos adresą ar darbo būdą - nuotolinį, pamaininį ar kitą, nėra, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „V.-L.“ darbuotojai neatlieka darbo sutartyse numatytos veiklos, negauna nustatyto atlyginimo ar kitų įrodymų, kad veikla nėra vykdoma.
Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad . R. neturi išsilavinimo programavimo srityje, nes išsilavinimas ir kvalifikacija nėra tapatūs žodžiai. Todėl darbdaviui yra svarbesnis kriterijus kvalifikacija, o ne išsilavinimas. Ne maža dalis programuotojų pagal išsilavinimą nėra programuotojai, o dalis baigusių informacinių technologijų studijas absolventų neranda darbo, nes jų kvalifikacija neatitinka turimo diplomo. Tuo tarpu V. R. kvalifikacija atitinka užimamas pareigas, o dėl atliekamų darbų kokybės iš klientų nusiskundimų negauta.
Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamento išvados yra nesuderinamos su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatomis, nes atsakovas nevertino pačios UAB „V.-L.“ veiklos ir finansinių operacijų realumo, o rėmėsi vien tik diskriminacine prielaida, kad tai buvo atliekama su užsieniečiais. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad darbuotojai UAB „V.-L.“ būtų įdarbinti fiktyviai, o daromos prielaidos dėl darbuotojų ankstesnių darboviečių ir siekis neigiamai vertinti darboviečių keitimą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio nuostatai. Migracijos departamentas vadovavosi vien tik prielaida, kad „UAB „V.-L.“ veikla yra tik imituojama“ Migracijos departamentui buvo pateiktos sutartys su UAB „Akovana“, UAB „Budmax“, UAB „Karmila group“, tačiau nei šie nei kiti verslo partneriai apklausti nebuvo. Sprendime nesiremiama Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių atsakymais apie UAB „V.-L.“ fiktyvią veiklą, todėl tikėtina, kad nebuvo įvykdytas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 101.4. punktas ir tokie paklausimai nebuvo išsiųsti. Įvertinus Sodros bei Valstybinės mokesčių inspekcijos turimus duomenis apie pastoviai laiku sumokamus mokesčius, bei apdraustų darbuotojų skaičių, akivaizdu, kad UAB „V.-L.“ realiai vykdo veiklą.
Sprendime nėra įvardinta, kokius konkrečiai tikrovės neatitinkančius duomenis pareiškėjas pateikė, kaip jie buvo paneigti ir kokia nustatyta tikrovė, nenustatyta jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių šią išvadą. Sprendime nėra jokių duomenų nei apie „UAB „V.-L.“ veiklos pobūdžio bei apimties neatitikimą, nei apie „A. S. nustatytą faktinį nedalyvavimą šios bendrovės veikloje“, t. y. subjektyvios prielaidos neparemtos objektyviais duomenimis. Todėl darytina išvada, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad ginčijamas Sprendimas priimtas išanalizavus pareiškėjo pateiktus dokumentus, gavus pareiškėjo, Įmonės darbuotojų paaiškinimus, atlikus patikrinimą vietoje. Ginčijamame Sprendime konstatuota, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „V.-L.“, kurios akcininkas yra pareiškėjas, yra fiktyvi įmonė, duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jo deklaruoti tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. pareiškėjo tikslas - ne vykdyti teisėtą veiklą UAB „V.-L.“, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Atsižvelgus į šias aplinkybes, pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
Ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus patikrinimų rezultatus ir duomenų visumą: duomenis apie įmonės veiklos vykdymo vietą ir pačią veiklą, informaciją apie įmonės partnerius, darbuotojus, dalyvius, aplinkybę, kad pareiškėjas faktiškai nedalyvauja įmonės veiklos valdyme ir kt. Įvertinus šių duomenų visumą, ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas tik siekia atitikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir naudotis leidimo laikinai gyventi suteiktomis teisėmis, tačiau nesiekia realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje.
Priimant ginčijamą sprendimą duomenų visumoje buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su įmonės adresu. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą, nurodė, kad UAB „V.-L.“ buveinės adresas – (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento duomenimis, šiuo adresu yra nuolat steigiamos įmonės ir parduodamos užsieniečiams, kurie teisėtos veiklos pagrindu siekia įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Migracijos valdybos 2016 m. gruodžio 1 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-55602 nurodyta, kad šis adresas Migracijos valdybai žinomas, daug kartų tikrintas - nurodytu adresu stovi bendrabučio tipo pastatas, durys su laužymo požymiais, jokių iškabų, pašto dėžučių su įmonių pavadinimais nėra. Pareiškėjas, kartu su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nebuvo pateikęs nei vieno dokumento, kuriame būtų nurodyta, kad UAB „V.-L.“ buveinės ar veiklos adresas yra kitas nei nurodytas dokumentuose (duomenys neskelbtini). Taigi duomenys apie Įmonės buveinę, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 4 punktą pareiškėjas turėjo pareigą pranešti apie pasikeitusį įmonės buveinės adresą. Migracijos departamentui iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nebuvo pateikti duomenys apie patalpas (duomenys neskelbtini), todėl jie nevertintini nagrinėjant ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.
Prieš priimant ginčijamą Sprendimą buvo apklausti Įmonės darbuotojai A. S., V. R., P. Z.. Visi šie darbuotojai paaiškinimuose teigė, kad dirba nuotoliniu būdu, Įmonė biuro neturi. Pagal Darbo kodekso 108 ir 115 straipsnius, kai sutartyje sulygtą darbo funkciją arba dalį sulygtų darbo funkcijų darbuotojas atlieka kitose negu darbovietė darbuotojui priimtinose vietose, sudaroma nuotolinio darbo sutartis, kurios ypatumus nustato Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys. Byloje esančiose pareiškėjo pateiktose darbo sutartyse nėra nurodyta, kad darbuotojai darbo funkcijas atliks kitose darbuotojui priimtinose vietose, ne darbovietėje.
Pareiškėjo argumentai, kad nors V. R. neturi išsilavinimo programavimo srityje, jo kvalifikacija atitinka užimamas pareigas, neatitinka tikrovės, nes aplinkybė apie V. R. išsilavinimą buvo įvertinta duomenų visumoje, o ne kaip esminė ir lemiama priimant ginčijamą Sprendimą. Byloje iš esmės nėra jokių duomenų ir dokumentų, leidžiančių daryti išvadas, kad įmonės darbuotojai realiai atlieka funkcijas, vykdo veiklą (šios aplinkybės įrodinėjamos tik apibendrintais, abstrakčiais paaiškinimais). Aplinkybės dėl nuotolinio darbo, įvertintos duomenų visumoje kartu su darbuotojų paaiškinimų turiniu (t. y. abstrakčiais nekonkrečiais paaiškinimais), vertintinos kaip požymis, kad darbuotojų įdarbinimas įmonėje yra fiktyvus. Pareiškėjas yra Įmonės akcininkas nuo 2015 m. balandžio 23 d. (šiuo pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs 2015 m. spalio 2 d.-2016 m. spalio 2 d.). UAB „V.-L.“ tarpininkavimo rašte nurodyta, kad pareiškėjo atvykimo tikslas – užtikrinti sklandžią Įmonės veiklą, darbuotojų kontroliavimą. Tačiau apklausti Įmonės darbuotojai, dirbantys įmonėje nuo 2015 metų, paaiškino, kad arba pareiškėjo nepažįsta, arba yra matę tik keletą kartų. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, leidžiančių daryti išvadas, kad vykdo teisėtą veiklą UAB „V.-L.“, yra įsitraukęs į įmonės valdymą, darbuotojų kontrolę ir pan., o surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas vykdant įmonės veiklą.
Priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su UAB „V.- L.“ akcininkais ir valdybos nariais. UAB „V.-L.“ yra įdarbinti 8 asmenys, iš kurių 3 yra Lietuvos Respublikos piliečiai (tai būtina Įstatymo 45 straipsnio sąlyga siekiant gauti leidimą laikinai gyventi), o 5 užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi tuo pagrindu, kad yra UAB „V.-L.“ akcininkai ar valdybos nariai. Vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas tik tiems valdybos nariams, kurių tikslas - darbas įmonėje (sudaryta darbo sutartis). Kaip nurodyta ginčijamame Sprendime, šie užsieniečiai įmonėje gauna 55 Eur dydžio darbo užmokestį (t. y. beveik 7 kartus mažesnį nei minimalus darbo užmokestis). Nei pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, nei darbuotojų paaiškinimuose nėra nurodyta, kokias funkcijas vykdo šie asmenys. Migracijos departamento nuomone, šios aplinkybės taip pat vertintinos kaip požymis, kad darbuotojų įdarbinimas įmonėje yra fiktyvus. Pareiškėjo atveju nustatytas ne vienas veiksnys, dėl kurio gali atsirasti pagrindas manyti, kad Įmonė yra fiktyvi: Įmonė įregistruota Lietuvos Respublikoje adresu, kuriuo nuolat registruojamos užsieniečių įsteigtos ar įsigytos įmonės, o dokumentas, kuriame nurodytas kitas įmonės adresas, kuriuo vykdoma pateiktuose dokumentuose nurodyta įmonės veikla Lietuvos Respublikoje, nepateiktas (pavyzdžiui, patalpų nuomos sutartis) (Aprašo 100.5 p.); yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas Įmonėje yra fiktyvus (pavyzdžiui, darbuotojų nebūna darbo vietose, Įmonė neteikia Mėnesinių pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijos (FR0572 forma)) (Aprašo 100.9 p.); yra kitų požymių, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (aplinkybės, susijusios su Įmonės valdybos nariais ir kt.) (Aprašo 100.12 p.). Aplinkybė, kad nėra nurodyti konkretūs Aprašo 100 punkto papunkčiai nepaneigia ginčijamo Sprendimo pagrįstumo: ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas nurodytas (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktai), faktinės aplinkybės aprašytos; ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Atsakovas sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjui įrodyti ketinimų tikrumą ir Įmonės veiklos vykdymą, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad jo deklaruojamas tikslas (gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti teisėtą veiklą ir dirbti UAB „V.-L.“) yra realus ir atitinkantis tikrovę. Migracijos departamento vertinimu, Įmonei, kuri realiai ir faktiškai vykdo veiklą pastaruosius 6 mėnesius neturėtų būti sudėtinga pateikti patikimus tokią veiklą patvirtinančius dokumentus, o šios Įmonės direktoriui ir darbuotojams, išsamius paaiškinimus. Pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos ir kt. LVAT pripažįsta, kad vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į Gaires. Įvertinus surinktų duomenų visumą, aplinkybes, susijusias su pateiktais dokumentais ir atliktų patikrinimų rezultatais, Migracijos departamentas turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad nors užsienietis ir yra įmonės akcininkas ir direktorius (t. y. yra įsteigta įmonė, sudaryta darbo sutartis) tam tikrų aplinkybių visuma (sutarčių nepateikimas, teisės aktų reikalavimus atitinkančios gyvenamosios patalpos Lietuvoje neturėjimas) leidžia konstatuoti, kad pareiškėjo vienintelis tikslas yra pasiekti Šengeno erdvę, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad asmeniui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra būtina įrodyti ne tik tai, kad jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, bet tai, kad pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, t. y. kad jis realiai vykdys teisėtą veiklą. Tam pagrįsti jis turi pateikti tikrovę atitinkančius duomenis, priešingu atveju, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi atsisakoma.
S k u n d a s a t m e s t i n a s.
Šioje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2017 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. (15/4-1)-3I-151 (00078), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalyje numatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindai. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi yra išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju - turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.
Nustatyta, kad 2014 m. sausio 2 d. buvo įsteigta IĮ “V.-L.“, kuri vėliau buvo reorganizuota į UAB „V.-L.“. Pareiškėjas yra šios bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (UAB „V.-L.“ įstatinis kapitalas - 45 000 eurų, pareiškėjui priklauso 15 000 paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų). Kiti bendrovės „V.-L.“ akcininkai taip pat yra užsieniečiai - V. G. ir V. V. L., o valdybos nariai - V. K., K. I. ir V. D..
Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra UAB „V.-L.“ akcininkas. Kartu su prašymu pateikė galiojantį pareiškėjo kelionės dokumentą, bendrovės įstatus, akcijų pasirašymo sutartį, akcininkų sąrašą, dokumentus, patvirtinančius, kad įmonėje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, dokumentus, patvirtinančius, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, dokumentus, patvirtinančius, kad įmonės nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, dokumentus, patvirtinančius turimas pragyvenimo lėšas, ir kitus dokumentus.
Migracijos departamentas, įvertinęs pateiktus dokumentus nustatė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - ir VSDFV) informacinės sistemos duomenis, bendrovėje „V.-L.“ dirba 8 asmenys, iš jų 5 yra užsieniečiai, kurie turi leidimus laikinai gyventi tuo pagrindu, jie yra minėtos bendrovės dalyviai arba valdybos nariai; Baltarusijos Respublikos pilietis V. V.-L. yra šios bendrovės dalyvis ir direktorius; Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad V. V. L. yra ir IĮ „Profconsulting“ savininkas, o Baltarusijos Respublikos pilietė V. K., Rusijos Federacijos piliečiai K. I. ir V. D. yra UAB „V.-L.“ valdybos nariai ir dirba šioje bendrovėje; visi minėti užsieniečiai bendrovėje „V.-L.“ gauna 55 Eur mėnesinį darbo užmokestį.
Kilus įtarimams dėl bendrovės „V.-L.“ faktinės veiklos, pareiškėjo atvykimo tikslo, atsakovas 2016 m. spalio 20 d. raštu paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimą dėl bendrovės „V.-L.“ buveinės adreso, kuriuo dirba minėtos bendrovės darbuotojai, taip pat atsakovas 2016 m. lapkričio 9 d. raštu paprašė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos nuvykti bendrovės „V.-L.“ registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), ir patikrinti, ar minėta bendrovė vykdo veiklą, ar joje dirba 8 darbuotojai, taip pat apklausti darbuotojus dėl jų atliekamų funkcijų bendrovėje „V.-L.“.
Pareiškėjas, vykdydamas atsakovo prašymą, 2016 m. lapkričio 18 d. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame paaiškino, kad bendrovė „V.-L.“ užsiima programinės įrangos kūrimu, „skirtos apsaugoti serverius nuo DdoS atakų, programuoja, kuria programas, teikia informavimo ir garantijos paslaugas bei aktyvuoja DdoS apsaugą“, darbuotojai dirba nuotoliniu būdu (interneto ir kompiuterių pagalba), todėl biuro minėta bendrovė neturi. Du šios bendrovės darbuotojai dirba programuotojais, o viena darbuotoja atlieka administratorės paslaugas – priima ir registruoja užsakymus, skiria darbus programuotojams, perduoda informaciją buhalterei (darbas vyksta telefonu). Pateiktos bendrovės „V.-L.“ darbuotojų darbo sutartys aiškiai patvirtina, kad visi darbuotojai dirba bendrovėje 8 valandas per dieną, 5 dienas per savaitę, vadybininkais, gauna minimalų mėnesinį darbo užmokestį, darbo sutartyse nėra nurodyta, kad A. S., P. Z. ir V. R. dirba minėtoje bendrovėje nuotoliniu būdu.
Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba 2016 m. gruodžio 1 d. persiuntė atsakovui surinktą medžiagą apie atliktą patikrinimą bendrovės „V.-L.“ registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), vykdomą veiklą. Migracijos valdybos 2016 m. gruodžio 1 d. tarnybiniame pranešime paaiškinta, kad buvo atliktas patikrinimas dėl bendrovės „V.-L.“ veiklos, šios bendrovės adresas yra gerai žinomas, ne kartą buvo atliekami šiuo adresu patikrinimai. Pažymėjo, kad nurodytu adresu yra bendrabučio tipo pastatas, jokių iškabų, pašto dėžučių su įmonių pavadinimais nėra. Bendrovė pateikė paaiškinimą, kuriame teigė, kad visus darbus minėtos bendrovės darbuotojai atlieka nuotoliniu būdu - telefonu, interneto pagalba, biuro neturi. Tačiau bendrovė su IĮ „Profconsulting“, kuri teikia pareiškėjo bendrovei buhalterinės apskaitos paslaugas ir savo veiklą vykdo adresu: (duomenys neskelbtini), yra sutarusi, kad, esant būtinumui, galima pasinaudoti jų ofisu savo darbo reikalams. Trijų bendrovės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, rašytiniuose paaiškinimuose, teigiama, kad jie dirba nuotoliniu būdu, darbo užmokestį pasiima IĮ „Profconsulting“ patalpose adresu: (duomenys neskelbtini). Bendrovės darbuotoja A. S. pažįsta tik akcininką V. V.-L., o V. R. pažįsta tą patį V. V.-L. ir dar V. G., tačiau pripažino, jog neturi išsilavinimo programavimo srityje. Bendrovės darbuotojas P. Z. pažįsta šios bendrovės akcininkus V. V.-L., V. G. ir pareiškėją (paaiškinime teigė, kad tai „A., pavardės neatsimena“). Bendrovės darbuotojų paaiškinimuose taip pat teigiama, jog A. S. gauna užsakymus telefonu, perduoda surinktą informaciją programuotojams, o P. Z. ir V. R. nuotoliniu būdu bendrauja ir konsultuoja klientus, įrenginėja filtrus. Pažymėtina, kad pareiškėjas pateiktame Migracijos valdybai 2016 m. rugsėjo 29 d. rašte teigė, kad jo atvykimo tikslas yra darbuotojų kontrolė ir sklandžios bendrovės „V.-L.“ veiklos užtikrinimas.
Taip pat atsakovo surinkti bylos įrodymai patvirtina, kad bendrovės darbuotojas V. R. ankščiau dirbo IĮ „Inconsult“ (jo paaiškinimas), o P. Z. - IĮ Traffic source LT. Taigi visų šių bendrovių savininkai yra užsieniečiai, kurie siekė gauti leidimus laikinai gyventi, kaip įmonių dalyviai. M. G., dirbanti UAB „Akovana“, pasirašė bendrovės „V.-L.“ balansą, kaip asmuo, tvarkantis šios bendrovės apskaitą, o Rusijos Federacijos pilietis M. S., kaip IĮ „Opmarket“ vadovas, turėjo leidimą laikinai gyventi, Baltarusijos Respublikos pilietis A. G. turėjo leidimą laikinai gyventi, kaip UAB „Budmax“ dalyvis.
Migracijos departamentas, įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, atsižvelgdamas į UAB „V.-L.“ akcininkų bei valdybos narių, kurie yra užsieniečiai, skaičių, šios bendrovės darbuotojų gaunamų darbo užmokesčio dydžius bei jų išsilavinimą, į bendrovės veiklos vietą, jos veiklos pobūdžio bei apimties neatitikimą, taip pat į pateiktų minėtos bendrovės veiklos dokumentų ir jos veiklos partnerių analizę, pareiškėjo nustatytą faktinį nedalyvavimą šios bendrovės veikloje, padarė išvadą, kad pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, jo buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas vykdant bendrovės veiklą, o pateiktais dokumentais tik siekiama imituoti vykdomą veiklą, todėl pareiškėjo deklaruoti vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaravo, t. y. jis siekia atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir naudotis leidimo laikinai gyventi suteikiamomis teisėmis, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 punktais, 2017 m. vasario 14 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.
Taigi pareiškėjas, ketindamas užsiimti teisėta veikla, siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pagal šio straipsnio nuostatas, leidimas laikinai gyventi yra išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju - turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje.
Vadovaujantis UTPĮ 26 straipsnio 1 dalimi, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (2014 m. liepos 11 d. įsakymo redakcija Nr. 1V-475) 17 punkte nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti (pakeisti) leidimą turi pateikti: 1) galiojantį kelionės dokumentą; 2) galiojančią Šengeno arba nacionalinę vizą, jei jam netaikomas bevizis režimas, arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę, nurodytą Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje, arba leidimą gyventi, nurodytą Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje, kai prašymą išduoti leidimą pateikia migracijos tarnybai; 3) leidimą laikinai gyventi, kai jį keičia; 4) vieną nuotrauką (40 x 60 mm), atitinkančią užsieniečio amžių; 5) Aprašo 22.1–22.3, 22.7–22.17, 22.18.2–22.29 ir 25 punktuose nurodytus dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti arba pasikeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 22.18.1 punkte nurodytus dokumentus užsienietis gali pateikti iki prašymo išduoti leidimą nagrinėjimo termino pabaigos; 6) dokumentą, patvirtinantį, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, ne mažesnių už Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi; 7) dokumentą, patvirtinantį, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise arba naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 8) sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, galiojantį užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, arba dokumentą, patvirtinantį, kad jis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo numatytais atvejais yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarime Nr. 715 „Dėl įsipareigojimo apmokėti gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu užsieniečiui suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas“ numatytu atveju Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio pasirašytą įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir ne mažiau kaip 3 draudimo įmonių raštus, patvirtinančius, kad dėl užsieniečio senyvo amžiaus ar sveikatos būklės atsisakoma jį drausti sveikatos draudimu. Šiuos dokumentus užsienietis gali pateikti kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo.
Atsakovas, atsisakęs išduoti leidimą pareiškėjai savo sprendimo motyvuose paaiškino, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, t. y. pareiškėjo atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką yra ne užsiimti teisėta veikla bendrovėje „V.-L.“, o gauti leidimą laikinai gyventi ir tokiu būdu naudotis leidimo laikinai gyventi suteikiamomis teisėmis. Teismas pažymi, kad pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, t. y. pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė pirmą kartą.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimą šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktai).
Pareiškėjo teigimu atsakovas nepateikė įrodymų, kad bendrovėje „V.-L.“ darbuotojai neatlieka darbo sutartyse numatytos veiklos, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso 95 straipsnis nenustato prievolės sutartyje įrašyti darbo vietos adresą ar nuotolinį darbo būdą.
Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, apklausė bendrovės darbuotojus A. S., V. R., P. Z., kurie paaiškino, kad dirba nuotoliniu būdu, nes bendrovė neturi patalpų. Teismas pažymi, kad pagal Darbo kodekso 108 ir 115 straipsnius, kai sutartyje sulygtą darbo funkciją arba dalį sulygtų darbo funkcijų darbuotojas atlieka kitose negu darbovietė darbuotojui priimtinose vietose, sudaroma nuotolinio darbo sutartis, kurios ypatumus nustato Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys. Detaliau nuotolinio darbo sutarties ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“. Tuo tarpu pareiškėjo pateiktose darbo sutartyse nėra nurodyta, kad darbuotojai darbo funkcijas atliks kitose darbuotojui priimtinose vietose, o ne darbo vietoje. Pareiškėjo argumentas, kad bendrovės darbuotojas V. R. neturi išsilavinimo programavimo srityje, tačiau jo kvalifikacija atitinka užimamas pareigas, nėra teisingas, nes šis argumentas buvo vertinamas kitų įrodymų visumoje, o ne kaip esminis priimant ginčijamą sprendimą. Byloje nėra įrodymų ar dokumentų, kurie patvirtintų, kad bendrovės darbuotojai realiai (faktiškai) atlieka funkcijas, vykdo realią veiklą, nes jų darbinė veikla grindžiama tik apibendrintais, abstrakčiais paaiškinimais. Teismo vertinimu, aplinkybės dėl nuotolinio darbo, atsakovo pagrįstai įvertintos duomenų visumoje kartu su darbuotojų paaiškinimų turiniu (abstrakčiais nekonkrečiais paaiškinimais), vertintinos kaip požymis, kad darbuotojų įdarbinimas įmonėje yra fiktyvus, todėl pareiškėjo teiginiai apie darbuotojų nuotolinį darbą atmestini.
Teismas, įvertinęs visas atsakovo nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į bendrovės „V.-L.“ akcininkų bei valdybos narių, kurie yra užsieniečiai, skaičių, šios bendrovės darbuotojų gaunamų darbo užmokesčio dydžius bei jų išsilavinimą, į bendrovės veiklos vietą, jos veiklos pobūdžio bei apimties neatitikimą, į pateiktų minėtos bendrovės veiklos dokumentų ir jos veiklos partnerių analizę, pareiškėjo faktinį nedalyvavimą šios bendrovės veikloje, laiko, kad pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, jo buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas vykdant bendrovės veiklą, o pateiktais dokumentais siekia imituoti bendrovės vykdomą veiklą. Surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla bendrovėje „V.-L.“, pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (jis yra išsituokęs, nepilnamečių vaikų neturi). Be to, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti bendrovės „V.-L.“ akcininko pareigų (pavyzdžiui, pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014).
Pareiškėjo teigimu, jo veiksmai negali suponuoti nelegalios migracijos grėsmės, nes nėra pažeidęs nei vieno Lietuvos įstatymo, visi atsakovo nurodyti argumentai iš esmės nėra pagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis nei teisiniais argumentais, atsakovas nesiekė jų išsklaidyti, tik formaliai priėmė nepagrįstą sprendimą.
Teismas negali sutikti su tokiais pareiškėjo teiginiais, nes ginčijamas sprendimas grįstas tuo, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Nors nei nelegalios migracijos, nei nelegalios migracijos grėsmės sąvokos nėra tiesiogiai apibrėžtos Įstatyme, tačiau kituose teisės aktuose, teismų praktikoje išskirti tam tikri nelegalios migracijos grėsmės požymiai. Vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 10 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, neteisėtos migracijos prevencija ir kontrolė - vienas migracijos politikos tikslų, o Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybių (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktai). Teismas laiko, kad pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos, o ne siekis atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti ir naudotis leidimo laikinai gyventi suteikiamomis teisėmis, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui buvo suteiktos visos galimybės teikti jo bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus (atsakovas po prašymo pateikimo suteikė galimybę pateikti papildomus dokumentus), tačiau pateikti dokumentai su prašymu, tiek papildomi dokumentai nepagrindė aplinkybių, kad bendrovė „V.-L.“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad atsakovas suteikė pareiškėjui ir jo atstovui – kvalifikuotam teisininkui ne vieną galimybę pagrįsti savo prašymą visais turimais dokumentais, tačiau šiomis galimybėmis nepasinaudojo. Nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma, prieštaringi dokumentai, patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad „asmeniui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra būtina įrodyti ne tik tai, kad jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, t. y. ne tik įmonės įsteigimo faktą, bet būtent tai, kad pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje bei realios teisėtos veiklos vykdymas. Tam pagrįsti jis turi pateikti Departamentui tikrovę atitinkančius duomenis, priešingu atveju, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi atsisakoma“ (LVAT administracinėje byloje Nr. A-2005- 662/2016).
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo pareiškėjos siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos, todėl jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruojami, ir jo pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Teismas pažymi, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas nepažeidė procesinių procedūrų nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ginčijamas sprendimas pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Dokumentai ir duomenys, kuriais remdamasis atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, yra nurodyti pačiame sprendime, daugumą jų pateikė pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ar/ir jo atstovas negalėjo teikti įrodymus ar susipažinti su bylos medžiaga, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti leidimą, neišsiaiškino abejonių, nesiekė jų išsklaidyti, tik formaliai priėmė nepagrįstą sprendimą.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, įvertinus esančius įrodymus, jų visumą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tenkinti pareiškėjo skundo, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas, o Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I- 151 (00078) paliekamas nepakeistas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).
Teismui konstatavus, kad Migracijos departamento 2017 m. vasario 14 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-151(00078) dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., teismas
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjai Mefodija Povilaitienė
Henrikas Sadauskas
Liudmila Zabarovska