Civilinė byla Nr. e2A-995-852/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12826-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.5; 1.3.2.9.14
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. L. ir atsakovės Lietuvos mokslo tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovei Lietuvos mokslo tarybai dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos mokslo tarybai, prašydamas: 1) pripažinti, kad Lietuvos mokslo tarybos pirmininko 2023 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. P – 185 „Dėl V. L. atleidimo“ ir jo pagrindu atsakovės atliktas šalis siejusios darbo sutarties nutraukimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir jį panaikinti, t. y. pripažinti atsakovės atliktą darbo sutarties nutraukimą ir tuo pagrindu įvykusį ieškovo atleidimą neteisėtu; 2) grąžinti ginčo šalis į iki darbo sutarties nutraukimo buvusią padėtį, t. y. grąžinti ieškovą į darbą pas atsakovę, sąlygomis nustatytomis darbo sutartyje; 3) priteisti ieškovui iš atsakovės su neteisėtu atleidimu iš darbo susijusias sumas – vidutinį darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių, už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2023 m. birželio 5 d.) iki sprendimo, kuriuo pripažintas atleidimas neteisėtu įvykdymo dienos; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės netesybas (vidutinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių) už vėlavimą atsiskaityti nustatyta tvarka ir periodiškumu priverstinės pravaikštos laikotarpiu, sumokant vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš nustatyta tvarka ir periodiškumu uždelstų atsiskaityti mėnesių skaičiaus; 5) priteisti kompensaciją, ją skaičiuojant nuo vidutinio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių, už nepanaudotas atostogas susidariusias priverstinės pravaikštos laikotarpiu.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2020 m. liepos 14 d. tarp ieškovo ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (toliau – ir MITA) buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1V-225 (toliau – darbo sutartis) su vėlesniais šios darbo sutarties pakeitimais ir papildymais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1036 „Dėl Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros reorganizavimo prijungimo prie Lietuvos mokslo tarybos būdu“ nuo 2022 m. gruodžio 1 d. MITA prijungimo būdu buvo prijungta prie Lietuvos mokslo tarybos (toliau – atsakovė arba taryba). Nutarimu patvirtinto reorganizavimo sąlygų aprašo 13 p. Vyriausybė įpareigojo po reorganizavimo veiklą tęsiančią instituciją – tarybą, užtikrinti MITA veiklos tęstinumą, sutartinių, finansinių ir kitų įsipareigojimų vykdymą bei darbo santykių tęstinumą. Įgyvendinant MITA ir tarybos vadovų 2022 m. gegužės 24 d. įsakymą Nr. 2V-124/V-303 „Dėl Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros reorganizavimo sąlygų aprašo sudarymo“ sudaryto reorganizavimo sąlygų aprašo 18 p., MITA direktoriaus 2022 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 5V-322 „Pranešimas apie darbo santykių tęstinumą reorganizavimo atveju Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros darbuotojams“ ieškovas el. paštu buvo informuotas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu (toliau – ir DK) 51 straipsnio 5 dalimi, ieškovui sutikus tęsti darbo teisinius santykius taryboje, į tarybą ieškovas bus perkeltas, t. y. darbo teisiniai santykiai taryboje bus tęsiami tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis ieškovas buvo įdarbintas MITA. Ieškovas sutikus su pasiūlymu, taryba apie ieškovo įdarbinimą informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra), t. y. ieškovas taryboje buvo įdarbintas ir darbo teisiniai santykiai buvo tęsiami pagal darbo sutartį, nors darbo sutartis per DK 51 straipsnio 6 dalį imperatyviai reikalaujamą terminą nebuvo pakeista, kaip to reikalaujama darbo teisės normų. Pažymi, kad ieškovo sutikimas persikelti dirbti pas atsakovę patvirtinamas ir atsakovo 2022 m. gruodžio 2 d. apie 8.58 val. tarybos darbuotojams siųstu el. laišku, kuriame nurodomas ieškovo vardas, pavardė bei kiti kontaktiniai duomenys. Ieškovui taip pat buvo sukurti prisijungimai prie tarybos informacinių sistemų, suteikti darbui reikalingi įrankiai (kompiuteris, mobilaus ryšio telefonas).
3. Paaiškino, kad prieš pradedant eiti pareigas, ieškovas nuo 2022 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. sausio 9 d. išėjo iš anksto suplanuotų jam priklausančių kasmetinių atostogų. Tačiau atsakovė dar po 2023 m. lapkričio 17 d. vykusio susitikimo informavo ieškovą, kad atsakovė 2022 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-401 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos struktūros patvirtinimo“ pasitvirtino naują struktūrą. Anot ieškovo, atsakovė taip eliminavo DK 51 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ir ieškovui įstatymo taikomą garantiją – iš verslo pardavėjo verslo perėmėjui perėję darbo santykiai tęsiasi tokiomis pačiomis sąlygomis verslo perėmėjo įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, nepaisant verslo ar jo dalies perdavimo teisinio pagrindo, nors žinojo, kad taryboje ieškovo darbo teisiniai santykiai turėjo būti tęsiami pagal darbo sutarties sąlygas. Grįžus iš kasmetinių atostogų ieškovas gavo siūlymą „Dėl darbo sutarties sąlygų keitimo“, kuriuo atsakovė informavo, kad atsižvelgiant į tai, jog tarybos (duomenys neskelbtini) pareigas užima valstybės tarnautoja, MITA Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus funkcijos ir ieškovo šiame skyriuje eitos (duomenys neskelbtini) pareigos po tarybos struktūrinių pokyčių tapo nereikalingos ir tų pačių pareigų, vykdytų MITA, pasiūlyti taryba negali, ieškovui pasiūlė nuo 2023 m. sausio 10 d. užimti tarybos teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vyriausiojo teisininko (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybės lygis A1, pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas – 14, kurį sudaro 11,6 pareiginės algos bazinių dydžių A1 lygio pareigybei padidintų 20 procentų) pareigas (toliau – siūlymas), t. y. ieškovas gavo siūlymą keisti darbo sutarties būtinąsias sąlygas, siūlymu pažymint, kad ieškovui nesutikus su siūlymu taryba ketina atleisti ieškovą iš pareigų pagal DK 57 straipsnio 4 dalį. Siūlymu taip pat buvo nurodyta, kad atsakymą į siūlymą ieškovas privalo pateikti atsakovui iki 2023 m. sausio 15 d., t. y. per 3 darbo dienas, o ne per 5 darbo dienas, kaip imperatyviai numato DK 45 straipsnio 2 dalis, antraip atsakovė vertins, kad su siūlymu ieškovas nesutinka. Ieškovas informavo atsakovę, kad jos pozicija neatitinka tarp šalių susiklosčiusios faktinės situacijos, pakartotinai priminė, kad ieškovas jau yra atsakovės darbuotojas ir yra sutikęs su darbo teisinių santykių tęstinumu pas atsakovę DK 51 straipsnio 3 dalies įtvirtintomis sąlygomis. Galiausiai, ieškovas 2023 m. sausio 15 d. apie 22.00 val. el. laišku informavo atsakovę, kad su jos pateiktu siūlymu nesutinka ir įvertinęs visas susiklosčiusias aplinkybes, pateikė atsakovei siūlymą, esančius darbo teisinius santykius nutraukti šalių sutarimu.
4. Nurodė, kad 2023 m. sausio 16 d. apie 15.29 val. el. laišku ieškovas buvo informuotas, kad atsakovė 2023 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. P-10 „Dėl prastovos paskelbimo“ ieškovui nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2023 m. balandžio 16 d. skelbia prastovą. Pagrindas įsakymui dėl prastovos paskelbimo buvo imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis siūlymas. 2023 m. sausio 19 d. atsakovė ieškovui pateikė savo siūlymą nutraukti darbo teisinius santykius šalių sutarimu. Ieškovas reaguodamas į šį siūlymą 2023 m. sausio 25 d. el. laišku išsiųstu apie 22.00 val. informavo atsakovę, kad su atsakovės siūlymu nutraukti darbo teisinius santykius šalių sutarimu nesutinka. 2023 m. sausio 19 d. atsakovė el. laiške pareikalavo ieškovo, nuo 2023 m. sausio 16 d. ieškovui esant prastovoje, iki 2023 m. sausio 25 d. 17.00 val. atlikti el. laiške nurodytas darbo funkcijas, į ką ieškovas atsakė, kad atsakovė neturi teisės reikalauti iš ieškovo atlikti jokių darbo funkcijų. 2023 m. sausio 30 d. „Įspėjimu dėl atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės“ Nr. PPK-14 ieškovas buvo informuotas, kad vadovaujantis DK 57 straipsnio 7 dalimi ieškovas įspėjamas, kad bus atleistas DK 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu iš darbo praėjus 3 mėnesiams nuo įspėjimo gavimo dienos, nors 2023 m. birželio 1 d. atsakovės įsakyme Nr. P – 185 „Dėl V. L. atleidimo“ nurodoma, kad ieškovas iš užimamų pareigų buvo atleistas vadovaujantis DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu. 2023 m. sausio 30 d. el. laišku taip pat buvo informuotas apie pradėtą darbo pareigų pažeidimo tyrimą dėl to, kad 2023 m. sausio 25 d. el. laišku ieškovas atsisakė vykdyti atsakovės nurodymus pateiktus 2023 m. sausio 19 d. el. laišku, t. y. dėl tariamo darbo pareigų nevykdymo, iš ieškovo buvo pareikalauta per 1 darbo dieną pateikti rašytinį paaiškinimą. Ieškovas paaiškino, kad yra prastovose, daugiau informacijos apie darbo pareigų pažeidimo tyrimą ieškovas negavo.
5. Nurodė, kad 2023 m. vasario 7 d. el. laišku atsakovė informavo ieškovą, jog jis 2023 m. vasario 8 d. nuo 10 val. iki 12 val. yra kviečiamas atvykti pas atsakovę, susitikimą vykdant per „Microsoft Teams meating“ platformą. Pažymėjo, kad nors ieškovas susitikime dalyvavo, atsakovė nevykdė pareigos mokėti vidutinį ieškovui darbo užmokestį už atvykimą 2023 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-164 „Dėl prastovos pratęsimo“ atsakovė vadovaudamasi tais pačiais teisiniais ir faktiniais pagrindais pratęsė ieškovui prastovą iki 2023 m. gegužės 1 d. 2023 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. P-170 „Dėl prastovos pratęsimo“ atsakovė vadovaudamasi tais pačiais teisiniais ir faktiniais pagrindais pratęsė ieškovui prastovą iki 2023 m. gegužės 31 d. 2023 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. P-171 „Dėl atleidimo termino pratęsimo“ atsakovė dėl darbo ginčų komisijoje vykstančio ginčo pratęsė ieškovui 2023 m. sausio 30 d. įspėjimo dėl atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės terminą iki 2023 m. gegužės 31 d. 2023 m. gegužės 16 d. ieškovas pastebėjo, kad atsakovė 2023 m. gegužės 11 d. už 2023 m. balandžio mėn. pervedė 93,96 Eur atostoginių, nors realiai ieškovas 2023 m. balandžio mėn. neatostogavo, dėl ko paaiškinti susidariusią situaciją ieškovas el. paštu kreipėsi į atsakovę. 2023 m. gegužės 17 d. atsakovė el. paštu pateikė ieškovui paaiškinimą, kuriame nurodoma, kad atsakovė netinkamai apskaičiavo ieškovui mokėtiną darbo užmokestį už 2023 m. balandžio mėn., o pamačiusi šią klaidą 2023 m. gegužės 11 d. pervedė nepriemokos sumą ją užvadindamas atostoginiais už 2023 m. gegužės mėn., tačiau nors už pavėluotą atsiskaitymą su darbuotoju atsakovė privalėjo mokėti delspinigius, tačiau šios pareigos nevykdė.
6. Nurodė, kad 2023 m. birželio 1 d. atsakovė, vadovaudamasi įsakymu Nr. P – 185 „Dėl V. L. atleidimo“ (toliau – įsakymas dėl atleidimo), nuo 2023 m. birželio 5 d. su ieškovu nutraukė darbo sutartį remiantis DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu. Ieškovas pažymi, kad DK 61 straipsnio 3 dalis nustato, kad su darbuotojais auginančiais vaiką iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės. Įsakymu ieškovo kaltė nenurodyta. Atsakovei yra žinoma, kad ieškovas augina vaiką iki trejų metų ir nutraukti šalis siejančios (siejusios) darbo sutarties minėtu pagrindu atsakovė negalėjo. Be to, ieškovui pateiktame siūlyme keisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas atsakovė nurodė, kad ieškovui nesutikus su siūlymu, ieškovas bus atleistas iš užimamų pareigų vadovaujantis DK 57 straipsnio 4 dalimi. 2023 m. sausio 30 d. įspėjime apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atsakovė jau nurodė, kad suėjus 3 mėnesiams nuo įspėjimo gavimo, bet nenurodant konkrečios atleidimo iš darbo datos dienos, darbo sutartį nutrauks minėtu pagrindu, tačiau kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ieškovas sutiko persikelti dirbti pas atsakovę DK 51 straipsnio 3 dalyje nurodytais pagrindais ir realiai persikėlė. Taigi įsakyme dėl atleidimo, siūlyme bei įspėjime dėl ieškovo atleidimo iš darbo atsakovė nurodė skirtingus ieškovės atleidimo teisinius pagrindus (įstatymo normą), toks atsakovės elgesys yra savarankiškas pagrindas pripažinti įsakymą dėl ieškovo atleidimo ir šalis siejančios darbo sutarties nutraukimo neteisėtu. Ieškovas pažymi, kad atsakovė siūlymu, kuris laikytinas neteisėtu dėl DK 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto imperatyvaus termino nesilaikymo, ieškovui pasiūlė užimti tik vieną pareigybę, daugiau jokių siūlymų iki DK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino pabaigos nepateikė. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad atsakovė bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje nurodė, kad įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo, prastovos skelbimą ieškovui taikė ne dėl to, kad jis turi kitą darbą, nes apie tai nežinojo, o sužinojo tik bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijos posėdžiuose, todėl fakto apie ieškovo turimą darbą nagrinėjimas šioje byloje yra už bylos nagrinėjimo ribų. Be kita ko, esamas teisinis reguliavimas nedraudžia asmeniui tuo pačiu metu turėti kelias darbo sutartis ir dirbti keliems darbdaviams.
7. Atsakovė Lietuvos mokslo taryba atsiliepime prašė ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2022 m. sausio 11 d. priėmus Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 15, 73 straipsnių pakeitimą ir įstatymo papildymą 241 straipsniu, įstatymu Nr. XIV-894, tarybos atžvilgiu buvo padaryti reikšmingi pakeitimai, taryba tapo atskaitinga Vyriausybei. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2022 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 375 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos nuostatų patvirtinimo” patvirtino tarybos nuostatus, kurie įsigaliojo 2022 m. balandžio 22 d. Vykdant Mokslo ir studijų įstatymo 15 straipsnio nuostatas, priimtas tarybos pirmininko 2022 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. V-401 „Dėl Lietuvos mokslo tarybos struktūros patvirtinimo“. Pagal šį įsakymą pakeista tarybos organų struktūra – atsirado naujas trečias ekspertinis mokslo komitetas, įteisinti kiti pasikeitimai. Įstatymo pakeitimai sąlygojo poreikį atlikti vidinius Tarybos organizacinius pertvarkymus – sujungti trys ES paramos finansavimo skyriai, įkurti nauji Mokslo ir studijų vertinimo ir analizės, Komunikacijos ir veiklos organizavimo, Informacinių technologijų skyriai, liko veikti Teisės, pirkimų ir personalo skyrius bei kiti skyriai. Tarybos nauja struktūra įsigaliojo 2022 m. gruodžio 9 d. Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 19 d. nutarimą Nr. 1036 „Dėl Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros reorganizavimo prijungimo prie Lietuvos mokslo tarybos būdu“ buvo atliekamas MITA reorganizavimas. Šiuo nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino reorganizavimo sąlygų aprašą (toliau – aprašas). Vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, MITA 2022 m. gruodžio 1 d. buvo prijungta prie tarybos. Vykdydama reorganizaciją taryba siekė, kad visiems MITA darbuotojams būtų pasiūlytos jų kvalifikaciją atitinkančios darbo vietos. Savo 2023 m. balandžio 21 d. atsiliepime į V. L. prašymą, pateiktą darbo ginčų komisijai darbo byloje Nr. APS-131-7162 taryba pateikė susirašinėjimą, patvirtinantį, kad taryba derino planuojamą etatų sąrašą su MITA personalo specialiste L. S., kad visiems MITA darbuotojams būtų „kur pereiti“, buvo aptartos konkrečios vietos, skyrių sudėtis. Artėjant MITA prijungimo datai, taryba 2022 m. lapkričio 17 d. MITA patalpose organizavo susitikimą su MITA darbuotojais, jiems buvo išsiųstas etatų sąrašas su laisvomis pareigybėmis. Susitikimo metu su kiekvienu darbuotoju buvo aptartos jam siūlomos sąlygos ir kiti klausimai. Šiame susitikime dalyvavo ir ieškovas V. L., jam buvo paaiškinta, kad tarybos (duomenys neskelbtini) pareigas užima valstybės tarnautoja, o MITA Teisės, pirkimų ir vertinimų skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigos po tarybos struktūrinių pokyčių taps nereikalingos ir tų pačių pareigų, vykdytų MITA, jam pasiūlyti taryba negalės, todėl jam bus siūloma vyriausiojo teisininko vieta, išlaikant tokį patį darbo užmokestį, kokį gavo MITA. V. L. atsakė, kad turi pasiūlymą apsvarstyti. Paskutinę dieną prieš numatytą prijungimą, V. L. pasiėmė atostogas nuo 2022 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. sausio 9 d. Atsakovė 2022 m. gruodžio 1 d. įformino V. L. darbo pradžią taryboje, tačiau konkrečioms pareigoms, kol nebuvo gautas V. L. sutikimas, jo nepaskyrė. 2023 m. sausio 10 d. V. L. grįžus iš atostogų, taryba išsiuntė jam siūlymą užimti vyriausiojo teisininko vietą, išsaugant tokį patį darbo užmokestį, kokį gavo MITA. V. L. patvirtino, kad siūlymą gavo ir atsakys per nurodytą terminą. Paskutinę nurodytą termino dieną, ieškovas siūlymo atsisakė. Nurodė, kad prie to paties laiško buvo pridėtas ieškovo siūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, pagal tokias darbo sutarties nutraukimo sąlygas: darbo sutarties nutraukimo data 2023 m. sausio 20 d. (paskutinė darbuotojo darbo diena taryboje); paskutinę darbuotojo darbo dieną taryboje, išmokėti darbuotojui jam priklausantį mokėti darbo užmokestį skaičiuojamą iki faktinės darbuotojo atleidimo iš tarybos datos (2023 m. sausio 20 d. imtinai); paskutinę darbuotojo darbo dieną taryboje, išmokėti darbuotojui jam priklausančią jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas, skaičiuojamą iki faktinės darbuotojo atleidimo iš Tarybos datos (2023 m. sausio 20 d. imtinai); paskutinę darbuotojo darbo dieną taryboje, išmokėti darbuotojui jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už ankstesnį darbo sutarties nutraukimą, iki darbuotojo vaikui sukaks 3 metai, t. y. sumokėti darbuotojui jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ją skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2025 m. rugsėjo 15 d. imtinai (atsakovė pažymi, kad tai būtų reiškę 33 mėnesių VDU, arba maždaug 150 tūkstančių Eur išeitinę kompensaciją). Atsakovės vertinimu, ieškovo siūlymas išmokėti jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ją skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2025 m. rugsėjo 15 d. (31 mėn.) prasilenkia su racionalumo ir protingumo principais, neatitinka viešojo intereso, išmoka yra neproporcingai didelė įvertinant metinius valstybės biudžeto asignavimus, skirtus tarybos darbuotojų darbo užmokesčiui. Todėl atsakovė 2023 m. sausio 18 d. pasiūlė ieškovui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu tokiomis sąlygomis: darbo sutartis nutraukiama nuo 2023 m. sausio 27 d. (paskutinė darbuotojo darbo diena taryboje); paskutinę darbuotojo darbo dieną taryboje, išmokėti darbuotojui jam priklausantį darbo užmokestį skaičiuojamą iki faktinės darbuotojo atleidimo iš tarybos datos; paskutinę darbuotojo darbo dieną taryboje, išmokėti darbuotojui jam priklausančią jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas, skaičiuojamą iki faktinės darbuotojo atleidimo iš tarybos datos; paskutinę darbuotojo darbo dieną taryboje, išmokėti darbuotojui jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už 6 mėnesius. Ieškovas 2023 m. sausio 25 d. šio siūlymo atsisakė.
8. Atsakovė paaiškino, kad šalims neradus kompromiso, atsakovė 2023 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą dėl prastovos V. L. paskelbimo ir el. paštu apie tai informavo ieškovą. Pažymėjo, kad ieškovas nebendradarbiavo su tarybos darbuotojais ir neteikė prašomos informacijos. Pavyzdžiui, 2023 m. sausio 13 d. paprašius V. L. pateikti banko sąskaitos numerį, į kurį taryba galėtų pervesti darbo užmokestį, jis tą padaryti atsisakė. Be to, atsižvelgiant į tai, kad remiantis MITA direktorės įsakymais (2022 m. lapkričio 21 d. Nr. 3V-464; 2022 m. lapkričio 21 d. Nr. 3V-465; 2022 m. lapkričio 21 d. Nr. 3V-468 ir 2022 m. lapkričio 21 d. Nr. 3V-469, jų 2.2. papunkčiu, „visus nebaigtus vykdyti dokumentus, nebaigtus spręsti klausimus, turimas bylas, dokumentus, slaptažodžius ir pan. perduoti (duomenys neskelbtini) V. L..“), ieškovas turėjo reikalingus tarybos darbui dokumentus ir prisijungimų duomenis, kurių neperdavė atsakovei paprašius tai padaryti.
9. Nurodė, kad ieškovas, neinformuodamas atsakovės, įsidarbino pilnu etatu į kitą valstybės biudžeto išlaikomą darbovietę – teisininku į VĮ Turto banką nuo 2022 m. gruodžio 12 d. Taigi ieškovui būnant prastovoje nuo 2023 m. sausio 16 d., jis gaudavo 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio pagal DK 47 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Vykstant procesui darbo ginčų komisijoje, atsakovė dar kartą pasikvietė ieškovą atvykti į taikos derybas, jis sutartu laiku atvyko į tarybos būstinę. Jam dar kartą buvo pasiūlyta sudaryti taikos susitarimą pagal tarybos 2023 m. sausio 18 d. pasiūlyme išdėstytas sąlygas (t. y., be kitų priklausančių išmokų, papildomai pasiūlant 6 mėnesių išeitinę kompensaciją), alternatyviai jam buvo pasiūlyta užimti bet kurias laisvas pareigas taryboje. Jis atsisakė visų pasiūlymų, reikalaudamas, kad jis būtų paliktas darbe iki 2025 m. rugsėjo, jam paliekant prastovą ir 40 proc. VDU mėnesines išmokas arba išmokėti darbuotojui jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už ankstesnį darbo sutarties nutraukimą, nei iki darbuotojo vaikui sukaks 3 metai, t. y. sumokėti darbuotojui jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ją skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2025 m. rugsėjo 15 d. imtinai. Ieškovas buvo atleistas iš pareigų
2023 m. birželio 1 d. įsakymu, atleidimo diena – 2023 m. birželio 5 d. Atsakovės įsitikinimu, ieškovo atleidimas atitinka bendrąjį teisingumo principą, o DK 61 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama ir taikoma protingai pagal jos tikrąją prasmę ir tikslą. Aiškinant minėtą teisės normą pagal tikslą, svarbu vertinti ne vien tai, ar formaliai atliktas atleidimas, ar ne, bet ir tai, ar buvo apsaugoti ir užtikrinti mažamečio interesai, ar darbuotojo socioekonominė padėtis realiai pasikeitė.
10. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu dalyvaujantys bylos šalys palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytas pozicijas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 29 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: pripažinti ieškovo V. L. atleidimą iš darbo Lietuvos mokslo taryboje pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus neteisėtu ir panaikinti Lietuvos mokslo tarybos pirmininko 2023 m. birželio 1 d. įsakymą Nr. P-185 „Dėl V. L. atleidimo“; 2020 m. liepos 14 d. darbo sutartį Nr. 1V-225, sudarytą tarp ieškovo V. L. ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros, laikyti nutraukta šiuo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisti ieškovui iš atsakovės 33 279,63 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2023 m. birželio 6 d. iki šio sprendimo priėmimo dienos bei po 214,28 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, 1046,76 Eur (su mokesčiais) kompensaciją už nepanaudotas atostogas; kitos ieškinio dalies netenkinti; priteisti atsakovei iš ieškovo 1 936 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas taip pat priteisė valstybei iš ieškovo 6,71 Eur ir iš atsakovės – 6,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
12. Teismas nustatė, kad nuo 2020 m. liepos 14 d. tarp ieškovo V. L. ir Mokslo inovacijų ir technologijų agentūros buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1V-225, vyriausiojo specialisto, teisininko pareigose (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 2020 m. rugpjūčio 20 d. ieškovo prašymu dėl perkėlimo į kitas pareigas, jis nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 1036 „Dėl Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros reorganizavimo prijungimo prie Lietuvos mokslo tarybos būdu“ 1 punktu buvo nutarta reorganizuoti nuo 2022 m. gruodžio 1 d. MITA jungimo būdu – prijungti ją prie Lietuvos mokslo tarybos. Minėtu nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2022 m. spalio 19 d. patvirtino reorganizavimo sąlygų aprašą. 2022 m. rugpjūčio 3 d. MITA teisės, pirkimų ir vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė atsiuntė el. paštu visiems darbuotojams, įskaitant ir ieškovą, pranešimą dėl darbuotojų perkėlimo į Lietuvos mokslo tarybą. 2022 m. rugpjūčio 3 d. pranešime Nr. 5V-322 „Apie darbo santykių tęstinumą reorganizavimo atveju mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros darbuotojams“ nurodyta, kad nuo 2022 m. gruodžio 1 d. darbuotojų atliekamos darbo funkcijos perkeliamos vykdyti Lietuvos mokslo tarybai. Taip pat pranešime nurodyta, kad visas su MITA darbuotojais sudarytas darbo sutartis bei valstybės tarnybos santykius kaip darbdavys toliau tomis pačiomis sąlygomis vykdys Lietuvos mokslo taryba. Ieškovas išreiškė sutikimą tęsti darbo santykius tomis pačiomis sąlygomis pas atsakovę. 2022 m. lapkričio 17 d. atsakovė MITA patalpose organizavo susitikimą su darbuotojais, kuriame ieškovui buvo paaiškinta, kad pas atsakovę (duomenys neskelbtini) pareigas užima valstybės tarnautoja, o (duomenys neskelbtini) pareigos po struktūrinių pokyčių taps nereikalingos ir tų pačių pareigų, vykdytų MITA, jam pasiūlyti atsakovė negalės, todėl ieškovui buvo siūloma vyriausiojo teisininko vieta, išlaikant tokį patį darbo užmokestį. Ieškovas nuo 2022 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. sausio 9 d. išėjo kasmetinių atostogų. Atsakovė 2022 m. gruodžio 1 d. VSDFV pateikė duomenis apie ieškovo socialinio draudimo pradžią pas atsakovę. 2023 m. sausio 10 d. ieškovas gavo siūlymą užimti Tarybos teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vyriausiojo teisininko pareigas, siūlymu pažymint, jog nesutikus, atsakovė ketina atleisti jį iš užimamų pareigų pagal DK 57 straipsnio 4 dalį. Kadangi ieškovas su siūlymu nesutiko, jam nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2023 m. balandžio 16 d. buvo paskelbta prastova, kurios terminas vėliau pratęstas. Nuo 2023 m. birželio 5 d. ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus. Nesutikdamas su atleidimu, ieškovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-13405/2023 ieškovo prašymą atsisakė nagrinėti.
13. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama DK 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintais teisiniais pagrindais, atleidimo procedūra yra teisėta, jei laikomasi atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų (DK 57 straipsnio 3 dalis), darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų (DK 57 straipsnio 7 dalis) bei laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu, pasiūlymo įspėjimo laikotarpiu reikalavimo (DK 57 straipsnio 2 dalis). Nurodė, kad ieškovas nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu neginčijo fakto, kad įstaigoje vyko realūs organizaciniai pakeitimai dėl įstaigų sujungimo ir nebuvo laisvų tokių pačių pareigų, t. y. (duomenys neskelbtini), todėl šiais aspektais teismas plačiau nepasisakė.
14. Teismas įvertino, kad Lietuvos mokslų tarybos 2023 m. sausio 30 d. įspėjimu Nr. PPK-14, ieškovas, atsižvelgiant į tai, kad taryba pasiūlė nuo 2023 m. sausio 10 d. jam užimti tarybos teisės, pirkimų ir personalo skyriaus vyriausiojo teisininko (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybės lygis A1, pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas – 14, kur šį sudaro 11,6 pareiginės algos bazinių dydžių A1 lygio pareigybei padidintų 20 procentų) pareigas, kurio darbuotojas atsisakė 2023 m. sausio 15 d., taryba ir darbuotojas nesusitarė nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu, atsakovė įspėjo, jog ieškovas iš darbo bus atleistas DK 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu iš darbo praėjus 3 mėnesiams nuo šio įspėjimo gavimo dienos. Atkreipė dėmesį, kad atsakovės įsakyme Nr. P – 185 „Dėl V. L. atleidimo“ nurodoma, kad ieškovas iš užimamų pareigų atleistas vadovaujantis DK 57 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais. Teismas vertino, kad nors įspėjime dėl darbo sutarties nutraukino aiškiai buvo išdėstytos darbo sutarties nutraukimo priežastys, tačiau buvo nurodytas netinkamas įstatyminis pagrindas. Teismas įvertino tai, jog ieškovas yra kvalifikuotas teisininkas, jam apie įstaigos struktūros pokyčius buvo žinoma, nes šis klausimas buvo pristatytas susirinkime dėl numatomų struktūrinių pokyčių ir jame dalyvavo, be to, buvo informuotas, jog į tapačias pareigas negalės būti perkeltas. Todėl sprendė, kad iš šio pranešimo turinio buvo aiškus planuojamo darbo sutarties nutraukimo įstatyminis pagrindas. Atsižvelgiant į tai, teismas šį pažeidimą vertino kaip formalų procedūrinį pažeidimą, tačiau pažymėjo, kad darbdavė įspėjime nenurodė konkrečios darbo santykių pasibaigimo datos, be to, ieškovą iš darbo atleido nuo 2023 m. birželio 5 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 mėnesių terminui, kaip nurodyta įspėjime. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė pažeidė DK64 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
15. Pasisakydamas dėl darbdavės pareigos pasiūlyti laisvą darbo vietą, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas jo sutikimu, teismas nurodė, kad pats ieškovas teismui nenurodė jokios konkrečios pareigybės į kurią būtų norėjęs pretenduoti, byloje nėra taip pat jokių duomenų, jog ieškovas būtų informavęs atsakovę apie norą užimti konkrečią pareigybę. Tarybos (duomenys neskelbtini) pareigybė, atsakovės paaiškinimais, yra valstybės tarnautojo, todėl tai konkursinė pareigybė, be to, šiuo atveju ji buvo užimta, o vienintelis ieškovo kriterijus buvo – (duomenys neskelbtini) pareigos. Todėl teismas vertino, kad darbdavė tinkamai įvykdė įstatyme nustatytą pareigą – pasiūlė ieškovui kitą darbą, atsižvelgdama į jo profesiją, kvalifikaciją, kitas dalykines savybes.
16. Teismas, pasisakydamas dėl DK 61 straipsnio 3 dalies taikymo, pažymėjo, kad byloje ginčo nėra, jog ieškovas jo atleidimo iš darbo dieną 2023 m. birželio 5 d. augino vaiką iki trejų metų, todėl su juo sudaryta darbo sutartis negalėjo būti nutraukta DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 3 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Teismas, vertindamas atsakovės argumentą, kad ieškovas visą laiką gavo atlyginimą dirbdamas VĮ Turto banke, o iš LMT gavo atlyginimą už daugiau nei pusmetį nedirbamą darbą, nurodė, jog kad DK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata yra imperatyvi, o atsakovė nepagrįstai ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumą ir pagrįstumą sieja su kito darbo turėjimu.
17. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju negalima grąžinti ieškovo į darbą pas atsakovę darbo sutartyje sąlygomis, kadangi toks darbas yra užimtas. Atsižvelgiant į tai bei pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas nusprendė priteisti ieškovui jo vidutinį darbo užmokestį (4 264,45 Eur su mokesčiais ) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, t. y. 33 279,63 Eur (4 264,45 x 7 + (214,28 x 16)) nuo ieškovės priverstinės pravaikštos pradžios 2023 m. birželio 6 d. iki šio sprendimo priėmimo dienos bei po 214,28 Eur (vidutinis vienos darbo dienos užmokestis) už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Teismas taip pat priteisė ieškovui 1 046,76 Eur (su mokesčiais) kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Nurodė, kad netenkina ieškovo dėl netesybų priteisimo, kadangi remiantis bylos duomenimis, su juo atleidimo dieną darbdavė pilnai atsiskaitė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
18. Apeliantas (ieškovas) V. L. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo rezoliucinę dalį taip: 1) Priteisti ieškovui V. L. iš atsakovės Lietuvos mokslo tarybos 34777,64 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2023 m. birželio 6 d. iki pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos bei po 214,28 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus; 2) Priteisti ieškovui V. L. iš atsakovės Lietuvos mokslo tarybos 2785,64 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas nuo 2023 m. birželio 6 d. iki pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos bei po 214,28 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą atostogų dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) Priteisti ieškovui V. L. iš atsakovės iki pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos 1 (vieno) mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio, kas sudaro 4478,45 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už dvejus darbo santykių trukmės metus, o teismo priimtą sprendimą įvykdžius 2024 m. liepos 15 d. ar vėliau 2 (dviejų) mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio, kas sudaro 8956,90 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už ketverių darbo santykių trukmės metus; 4) Priteisti ieškovui V. L. iš atsakovės Lietuvos mokslo tarybos, kaip negautas pajamas po 85,71 Eur (neatskaičius mokesčių) vienos darbo dienos jo vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už negautas pajamas ją skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne vėliau nei praėjus metams nuo priverstinės pravaikštos pradžios (2024 m. birželio 5 d.) iki 2025 m. rugsėjo 15 d.; 5) Priteisti ieškovui V. L. iš atsakovės Lietuvos mokslo tarybos kaip negautas pajamas po 214,28 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už kiekvieną teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą atostogų dieną, ją skaičiuojant nuo teismo sprendimo įvykdymo dienos iki 2025 m. rugsėjo 15 d.; 6) Priteisti ieškovui V. L. iš atsakovės kaip negautas pajamas 77,58 % jo 1 (vieno) mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, kas sudaro 3474,38 Eur (neatskaičius mokesčių) išmoką už penkis darbo santykių trukmės metus; apeliantas prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista atsakovei iš ieškovo V. L. 1936,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista valstybei iš ieškovo 6,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
19. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:
19.1. Apeliantas nurodo, kad visiškai sutinka su teismo vertinimu, jog darbdavys nutraukdamas darbo sutartį pažeidė DK 61 straipsnio 3 dalies imperatyvą. Tačiau apelianto įsitikinimu, jo atleidimas iš darbo yra neteisėtas ir dėl kitų procedūrinių pažeidimų, kurių pirmosios instancijos teismas be pagrindo nekonstatavo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad tai, jog siūlyme keisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą ir įsakyme dėl ieškovo atleidimo iš darbo skiriasi nurodytas teisinis atleidimo pagrindas, yra formalus pažeidimas. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, įspėjimas, kuriame nenurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis, ji yra nurodyta klaidingai ar yra nekonkreti, taip pat jeigu nurodyta kita priežastis nei ta, kuria iš tikrųjų grindžiamas darbo sutarties nutraukimas, neatitinka įstatymo reikalavimų. Be to, atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, kuriam draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai įstatymu leista, t.y. atsakovė negali pasirinkti taikyti kitaip įstatymų, nei tai numatyta pačiuose įstatymuose. Atsakovė siūlymu keisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas taip pat nesilaikė DK 45 str. 2 d. įtvirtinto imperatyvaus 5 (penkių) darbo dienų termino, per kurį ieškovas turi pateikti atsakymą į siūlymą. Atsakovė taip pat nesilaikė pareigos siūlyti visas laisvas ieškovo kvalifikaciją atitinkančias darbo vietas visą įspėjimo laikotarpį, todėl pažeidė DK 57 str. 1 d. 1 p., 2 d. Apeliantas visą ginčo laiką laikėsi nuoseklios pozicijos, kad sutiktų užimti (duomenys neskelbtini) pareigas ir iš byloje esančių įrodymų matyti (ieškinio priedai 34-35), kad tokios pareigos – (duomenys neskelbtini) – egzistavo, tačiau atsakovė ieškovui jų užimti nesiūlė bei apie jų egzistavimą ilgą laiką informacijos neatskleidė.
19.2. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Taip pat nepagrįstai nepriteisė ieškovui DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytos kompensacijos, lygios vienam (skaičiuotina skundžiamo sprendimo priėmimo dienai) ieškovo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus pas atsakovę, nors ieškovas pats atsakovę dirbo nuo 2020 m. liepos 15 d. Paaiškina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. A1-744 „Dėl metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir vidutinio mėnesio darbo valandų skaičių 2023 metais patvirtinimo“ 1.1.1 p., esant 5 (penkių) darbo dienų darbo savaitei vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius 2023 m. sudarė 20,9 darbo dienos. Iš to seka, kad vidutinis apelianto mėnesio darbo užmokestis jo atleidimo iš darbo dieną buvo 4 478,45 Eur (214,28 Eur x 20,9 d. d.) su mokesčiais, o ne 4 264,45 Eur su mokesčiais, kaip apskaičiavo teismas. Todėl apelianto vertinimu, jam turėjo būti priteista 34 777,64 Eur (neatskaičius mokesčių) suma už priverstinę pravaikštą, o ne 33 279,63 Eur suma. Apeliantas papildomai pažymi, kad vadovaujantis DK 218 str. 4 d., priklausomai nuo to, ar nuo sprendimo įsiteisėjimo ir įvykdymo dienos bus praėję 2 ar 4 metai, ieškovui priklauso 1 arba 2 jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.
19.3. Be to, apeliantas mano, kad teismas, taikydamas neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisines pasekmes, numatytas DK 218 str. 4 dalyje, privalėjo išspręsti ir turtinės žalos priteisimo klausimą. Tai teismas turėjo daryti savo iniciatyva, nes teismas, nagrinėdamas darbo ginčus yra aktyvus. Apeliantas paaiškina, kad jei darbdavė nebūtų pažeidusi DK 61 straipsnio 3 dalies imperatyvų, jis būtų dirbęs iki kol vaikui sueis trys metai, t.y. iki 2025 m. rugsėjo 15 d., ir už šį laikotarpį, atsakovė jam būtų mokėjusi 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio už vieną prastovos darbo dieną, t. y. 85,71 Eur (214,28 x 40 %) neatskaičius mokesčių, kas sudaro apelianto negautas pajamas. Be to, iki 2025 m. rugsėjo 15 d. jis taip pat būtų sukaupęs papildomą kiekį kasmetinių atostogų bei reikiamą darbo stažą DK 57 str. 9 d. numatytai išeitinei išmokai gauti, todėl šios išmokos / kompensacijos irgi turėjo būti priteistos, kaip negautos pajamos.
19.4. Teismas taip pat netinkamai tiek motyvuojamoje, tiek rezoliucinėje dalyje taikė klaidingą atostogų dienų skaičių, nes taikė 12 d. d. vietoj turimų taikyti 13 d. d. Apelianto vertinimu, kompensacija už nepanaudotas ir susikaupusias atostogas priverstinės pravaikštos laikotarpiu, skaičiuojant imtinai nuo 2023 m. birželio 6 d. iki 2024 m. sausio 29 d., sudaro 2 785,64 Eur ir taip pat po 214,28 Eur vidutinio darbo dienos užmokesčio už kiekvieną teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą atostogų dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o ne 1 046,76 Eur suma, kurią neteisingai nustatė teismas.
19.5. Anot apelianto, teismas nepagrįstai atsakovei priteisė jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes jos nėra detalizuotos, nepagrįstos tinkamais įrodymais, bei 6,71 Eur išlaidas valstybei, nes jos susidarė atsakovės iniciatyva tenkinus jos prašymą išreikalauti duomenis apie apeliantą juridiniuose asmenyse.
20. Apeliantė (atsakovė) Lietuvos mokslo taryba apeliaciniu skundu prašo esant pagrindui spręsti klausimą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar DK 61 str. 3 d. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (46 straipsniui); panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
21. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Teismas neteisėto atleidimo priežastimi laikė aplinkybę, jog ieškovas augina vaiką iki trejų metų, dėl ko jis negali būti atleistas DK 61 str. 3 d. įtvirtintu pagrindu, tačiau šis teisės normos aiškinimas neatitinka individualių bylos aplinkybių. Teismas neteisingai aiškino DK 61 str. 3 d. normos turinė, nepagrįstai laikė, kad ji yra imperatyvi, neatsižvelgė į kitus teisės aiškinimo būdus, į įstatymo leidėjo ketinimus. Anot atsakovės, nagrinėjamu atveju mažamečio interesai buvo užtikrinti, kadangi darbuotojo socioekonominė padėtis realiai nepasikeitė. Be to, atleidžiant ieškovą iš darbo, biudžetinės įstaigos vadovas užtikrino racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą. Atsakovės vertinimu, ginčo situaciją sukėlė pats ieškovas, atsisakydamas kito jam siūlyto darbo, bet įsidarbindamas į kitą iš valstybės biudžeto išlaikomą darbovietę, todėl jo teisė negali būti ginama.
21.2. Atsakovės nuomone, vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą turi būti skaičiuojamas pagal faktinį paskutinių trijų mėnesių iki atleidimo pajamų dydį. Šiuo atveju ieškovas paskutinius tris mėnesius buvo prastovoje ir gavo 40 proc. darbo užmokesčio, todėl nuo šios sumos jam ir turėjo būti skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą.
22. Ieškovas V. L. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
22.1. Apskaičiuojant kompensaciją už ieškovo priverstinės pravaikštos laikotarpį jos skaičiavimui turi būti imamas ne prastovos laikotarpiu mokėtinos kompensacijos dydis apskaičiuotas pagal DK 47 str. 3 d., kompensacijos dydį mažinant 40 proc., kaip savo apeliaciniame skunde nurodo atsakovė, bet ieškovo vidutinis darbo užmokestis, kurį į bylą yra pateikęs ieškovas (214,28 Eur už darbo dieną), prastovos laikotarpio į šį laiką neįtraukiant. Be to, atsakovė reikalavimo mažinti vidutinio darbo užmokesčio dydį už priverstinę pravaikštą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nereiškė, todėl su tuo susiję argumentai laikytini neteisėtais ir nepagrįstais.
22.2. Atsakovė, pateikdama prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nenurodo pagrindo, ką Konstitucinis Teismas turėtų ištirti ir kokioms teisės normoms prieštarauja DK 61 str. 3 d. Todėl šis atsakovės prašymas yra nepagrįstas.
22.3. Ieškovas nesutinka su atsakovės prašymu priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ginčas nėra sudėtingas ir naujas, apeliantė turi teisės skyrių, todėl išlaidas už advokato teisinę pagalbą turėtų prisiimti pati apeliantė.
23. Atsakovė Lietuvos mokslo taryba atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
23.1. Ieškovas apeliaciniame skunde kelia naujus, nenagrinėtus reikalavimus dėl įvairių papildomų atostogų dienų, kompensacijos už darbo santykių trukmę, negautas pajamas. Iš ieškovo apeliacinio skundo matyti, jog jis apeliaciniame skunde ginčija skundžiamo teismo sprendimo motyvus, susijusius su jo atleidimo pagrįstumu. Tačiau apeliacinio skundo dalyke jis neformuluoja jokio atskiro reikalavimo, susijusio su skundžiamo sprendimo motyvų ginčijimu. Taigi šie ieškovo samprotavimai išeina už apeliacijos ribų.
23.2. Ieškovas neteisingai taiko administracinės teisės reguliavimo principus šiam ginčui, nurodydamas, kad „atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai įstatymu leista“. Atsakovė pažymi, kad ginčas kyla iš darbo teisinių santykių, kurie pagal savo prigimtį yra civiliniai, nes šalys darbo sutartį sudaro laisva valia.
23.3. Atsakovė pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje pateiktas ir atsakovės apeliacinis skundas, tik išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka galiausiai paaiškės, kurios šalies kokia reikalavimų dalis patenkinta ar atmesta. Todėl atsiliepime neįmanoma tiksliai įvertinti bylinėjimosi išlaidų proporcijų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
24. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
25. Šioje darbo byloje sprendžiama dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir iš to kylančių teisinių pasekmių taikymo.
26. Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė ir darbuotojas ir darbdavys. Teisėjų kolegija pirmiausiais pasisakys dėl darbdavio apeliacinio skundo, kuria yra ginčijamos teismo išvados dėl to, jog darbo sutartį darbdavys nutraukė neteisėtai, nesilaikydamas įstatyme nustatytos tvarkos.
Dėl atsakovės Lietuvos mokslų tarybos apeliacinio skundo
27. Byloje nustatyta, kad darbo sutartis su V. L. buvo nutraukta Lietuvos mokslų tarybos pirmininko 2023 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. P – 185 „Dėl V. L. atleidimo“ (e. bylos t. 1, b. l. 28-30). Šiame įsakyme darbdavys nurodė, kad vadovaudamasis Darbo kodekso 57 str. 1 d. 1 p. ir 3 p., atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes (kad darbuotojo funkcijos dėl realių struktūrinių pertvarkymų tapo perteklinės, o visas kitas pasiūlytas pareigas jis užimti atsisakė) bei į 2023 m. sausio 30 d. įspėjimą Nr. PPK-14 „Dėl atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės“, taip pat atsižvelgdamas į viešąjį interesą ir poreikį racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas bei į tai, kad darbuotojas jau pats savo noru nuo 2022 m. gruodžio 12 d. pilnu etatu įsidarbino VĮ Turto banke į kitas panašaus pobūdžio vyriausiojo teisininko pareigas, išlaikomas iš valstybės biudžeto, dėl ko jo socioekonominė padėtis reikšmingai nepasikeitė: 1) n u t r a u k i u nuo 2023 m. birželio 5 d. darbo sutartį Nr. 1V-225, sudarytą 2020 m. liepos 14 d. tarp darbuotojo ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros; 2) į p a r e i g o j u darbuotoją atsiskaityti su Tarybos skyriais iki 2023 m. birželio 5 d.; 3) n u r o d a u Finansų ir apskaitos skyriui paskutinę jo darbo dieną išmokėti darbuotojui (dviejų) jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už 11,27 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų.
28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu iš esmės dėl to, jog nutraukiant darbo sutartį darbdavys pažeidė Darbo kodekso nustatytą imperatyvą, draudžiantį nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, auginančiu vaiką iki trejų metų.
29. DK 61 straipsnio 3 dalies nustato, kad su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės (šio kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai).
30. Byloje nustatyta, kad V. L. augina vaiką iki trejų metų (vaiko gimimo data 2022 m. rugsėjo 15 d.). Ši aplinkybė darbdaviui buvo žinoma darbo sutarties nutraukimo metu. Vaiko gimimo liudijimą V. L. pateikė darbdaviui 2023 m. sausio 15 d. (e. bylos t. 1, b. l. 102-103). Taip pat nustatyta, kad darbdavys 2023 m. birželio 1 d. įsakyme Nr. P – 185 yra pažymėjęs, kad jam yra žinoma apie tai, jog darbuotojas augina vaiką iki trejų metų ir kad darbo sutartis nutraukiama nepaisant šios aplinkybės (e. bylos t. 1, b. l. 29).
31. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad DK 61 straipsnio 3 dalyje numatyta nuostata yra imperatyvi ir kad jos pažeidimas atleidimą iš darbo daro neteisėtu. Apeliantė Lietuvos mokslo taryba teigia, kad darbo sutarties nutraukimą šiuo atveju pateisina tai, jog darbuotojas V. L. turėjo kitą darbą, kad jo socioekonominė padėtis reikšmingai nepasikeitė, dėl ko tapo netikslinga, neproporcinga ir nesąžininga reikalauti, kad darbdavys išlaikytų darbo santykius su tokiu darbuotoju iki kol vaikui sueis trys metai. Tačiau įstatyme numatytas ribojimas nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, auginančiu vaiką iki trejų metų, nėra siejamas su kokiomis nors kitomis papildomomis aplinkybėmis, įstatyme nenumatyta galimybė vertinti darbo santykių tęstinumo tikslingumą ar kitų darbuotojo gaunamų pajamų pakankamumą. Teismas vertina, kad DK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas yra aiškus, jis atspindi socialinių partnerių pasiektą kompromisą reglamentuojant darbo santykius, kuriuose darbuotojų, auginančių vaikus iki 3 metų, interesai, susiję su darbo santykių išsaugojimu, yra laikomi prioritetiniais. Apeliantė mano, kad ribojimas nutraukti darbo sutartį turėtų būti taikomas tik tada, jei būtų nustatyta, jog tėvas ar globėjas dėl to netektų darbo pajamų, t. y. nustačius, kad dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojui būtų sudėtinga išlaikyti vaiką. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu teisės aiškinimu nesutinka ir nemano, kad yra kokia nors objektyviai pagrįsta būtinybė koreguoti šios normos turinį formuojant atitinkamą teismo precedentą.
32. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl DK 61 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kolegijos vertinimu, Darbo kodekse nustatyta socialinė garantija darbuotojams, auginantiems vaikus, negali būti aiškinama kaip prieštaraujanti valstybės įsipareigojimui šalies ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnis).
33. Kiti apeliantės argumentai, kuriais nesutinkama su teismo sprendimu pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, nėra reikšmingi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat papildomai nevertina ir apelianto V. L. argumentų, jog darbdavys, ieškovo teigimu, galėjo padaryti ir daugiau procedūrinių pažeidimų (įspėjimo laikotarpiu nesiūlė visų laisvų darbo vietų, nesilaikė įspėjimo terminų ir kt.), dėl kurių jo atleidimas iš darbo savarankiškai galėtų būti pripažintas neteisėtu. Šie argumentai nekeičia teismo sprendimo esmės, papildomai nesuteikia šalims jokių teisių ir nenustato kokių nors ribojimų.
Dėl ieškovo V. L. apeliacinio skundo
34. Apelianto V. L. įsitikinimu, teismas, konstatavęs neteisėtą atleidimą iš darbo, neteisingai pritaikė teisines pasekmes.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą apskaičiavimo
35. Apeliantas V. L. teigia, kad teismas suklydo, apskaičiuodamas jam priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydį (DK 218 str. 2, 4 d.). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiuo argumentu, t. y. pritaria, kad teismas padarė klaidą, apskaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį, tačiau ne tokią, kurią akcentuoja apeliantas.
36. Teismas, konstatavęs, jog atleidimas iš darbo yra neteisėtas ir nusprendęs negrąžinti darbuotojo į darbą, remiantis DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatomis, turėjo priteisti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.
37. Teismų praktikoje vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą priteisiamas konkrečia suma, apskaičiuota iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o nuo sprendimo priėmimo dienos priteisiamas vienos dienos vidutinis darbo užmokestis su nurodymu jį skaičiuoti už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo (bet ne ilgiau kaip už vienus metus).
38. Šiuo atveju teismas sprendime nurodė, kad vidutinį darbo užmokestį iki teismo sprendimo priėmimo dienos skaičiuoja kaip vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, jį padauginus iš 7 pilnų mėnesių, ir prie šios sumos pridedant vidutinio darbo užmokesčio sumą, apskaičiuotą už nepilną mėnesį, t. y. už 16 darbo dienų (4 264,45 x 7 + (214,28 x 16)). Tai reiškia, kad priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2023 m. birželio 6 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2024 m. sausio 29 d.) teismas išskaidė kaip 7 pilnus mėnesius ir 16 darbo dienų. Tačiau nei Darbo kodekse, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintame Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos apraše nėra numatyta taisyklių, kaip turi būti apskaičiuojamas darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, kai jis yra skaičiuojamas už konkretų laikotarpį (ne kaip kompensacija už nepanaudotas atostogas ar išeitinė išmoka). Apeliantas teisingai pažymi, kad teismas nepagrindė teisės normomis, kodėl vertino, kad ieškovo vieno mėnesio VDU yra 4 264,45 Eur. Pažymėtina, kad tokiais atvejais, t. y. apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį turi būti suskaičiuojamos visos tuo laikotarpiu faktiškai buvusios konkretaus darbuotojo darbo dienos ir jos padauginamos iš vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal minėtą Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašą (Aprašo 5.4 punktas).
39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aktualiu laikotarpiu (nuo 2023 m. birželio 6 d. iki 2024 m. sausio 29 d.) darbuotojas V. L. butų dirbęs 163 darbo dienas (taip darbo dienas nurodo ir apeliantas apeliacinio skundo 49 pastraipoje). Darbuotojo V. L. vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą pateikė darbdavys, pagal kurį vienos dienos VDU yra 218,08 Eur (e. bylos t. 2, b. l. 26) (neatskaičius mokesčių). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad darbuotojui priteisiama vidutinio darbo užmokesčio suma už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos yra 35 547,04 Eur (163 darbo dienos x 218,08 Eur), o ne 33 279,63 Eur (4264,45 x 7 + (214,28 x 16)). Šią klaidą apeliacinės instancijos teismas ištaiso, neatsižvelgdamas į tai, kad apelianto pateiktas skaičiavimas, kuris grindžiamas socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyto 20,9 darbo dienų koeficiento taikymu, taip pat nėra pagrįstas Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis. Teismas vertina, kad toks klaidos ištaisymas neviršija darbuotojo pateikto apeliacinio skundo ribų.
40. Darbdavė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, jog darbuotojo V. L. darbo užmokestis buvo mažesnis dėl paskelbtos prastovos nuo 2023 m. sausio 15 d. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokios situacijos yra sureguliuotos Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 5.12 punkte, kuriame numatyta, kad sumažėjus Aprašo 3.1–3.4 papunkčiuose nurodytam darbo užmokesčiui po to, kai darbdavio iniciatyva darbuotojui buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, skaičiuojamasis laikotarpis, pagal kurį apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai mokėti, yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, kurį buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad darbuotojui 2023 m. sausio 10 d. buvo pasiūlyta pakeisti darbo sąlygas (e. bylos t. 1, b. l. 92), o 2023 m. sausio 30 d. pateiktas įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo (e. bylos t. 3, b. l. 62), todėl vidutinis darbo užmokestis ieškovui pagrįstai yra apskaičiuotas imant jo darbo užmokestį už 2022 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius (e. bylos t. 2, b. l. 26). Taip apskaičiuotas ieškovo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis sudaro 218,08 Eur (neatskaičius mokesčių).
41. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio norma yra 214,28 Eur, tačiau šis dydis nėra pagrįstas konkrečiais skaičiavimais ar šalių pateiktais įrodymais, todėl teisėjų kolegija teismo sprendime nurodytą vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio normą patikslina pagal darbdavio pateiktą pažymą (e. bylos t. 2, b. l. 26).
Dėl kompensacijos priteisimo darbuotojo negrąžinus į darbą pagal DK 218 straipsnio 4 dalį
42. Apeliantas V. L. prašo papildomai priteisti DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytą vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.
43. Darbo Kodekso 218 str. 4 d. nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą; taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.
44. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kad įvertinus jo darbo santykių trukmę nuo 2020 m. liepos 15 d., pagal DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas jam priklausytų vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Tačiau byloje yra nustatyta, kad tokia kompensacija darbuotojui jau yra išmokėta, t. y. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją darbdavys buvo nurodęs išmokėti 2023 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. P – 185 185 „Dėl V. L. atleidimo“ 3 punktu (e. bylos t. 1, b. l. 28-30) ir byloje taip pat nustatyta, kad tokia kompensacija ieškovui realiai buvo išmokėta (e. bylos t. 1, b. l. 32). Nors minėta kompensacija buvo išmokėta pagal DK 57 straipsnio 8 dalį kaip išeitinė išmoka, tačiau teismų praktikoje laikoma, kad darbo sutarties nutraukimą pagal DK 57 straipsnį pripažinus neteisėtu, darbuotojui pagal DK 57 straipsnio 8 dalį išmokėta išeitinė išmoka atlieka tą pačią funkciją ir todėl DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacija papildomai nepriteisiama, o šios išmokos sudengiamos (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1654-852/2023, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-684/2024 ir kt.). Šiuo atveju tokia kompensacija ieškovui yra išmokėta, todėl nėra pagrindo papildomai ją priteisti.
Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas
45. Apeliantas V. L. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį, kai jis buvo priverstinėje pravaikštoje, t. y. nuo atleidimo iš darbo dienos 2023 m. birželio 6 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Apeliantas pažymi, kad teismas nustatė, jog jam priklauso kompensacija už 13 darbo dienų, bet ją priteisė tik už 12 darbo dienų (12 d. d. x 87,23 Eur). Be to, apeliantas mano, kad teismas turėjo priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir į ateitį, t.y. už darbo santykiams prilygintą laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo.
46. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokios kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimas prieštarauja darbo santykių teisinio reguliavimo esmei bei įstatyme apibrėžtoms teisinėms pasekmėms, kurias darbo ginčą išnagrinėjęs organas (teismas) taiko pripažinęs darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu.
47. Apeliantas prašymą priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, sukauptas per laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, grindžia prielaida, kad šis laikotarpis, t. y. priverstinės pravaikštos laikas, pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 4 dalies 7 punktą yra įskaitomas į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos ir kad pasibaigus darbo santykiams (įsiteisėjus teismo sprendimui), turėtų būti priteista kompensacija už susikaupusias, bet nepanaudotas atostogų dienas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atvejai, kai priverstinės pravaikštos laikas yra įskaitomas į darbo laikotarpį už kurį skaičiuojamos kasmetinės atostogos, yra taikomi tik tada, kai darbo santykiai po priverstinės pravaikštos toliau tęsiasi, t. y. kai darbo ginčą išnagrinėjęs organas, pripažinęs atleidimą neteisėtu, grąžina darbuotoją į buvusį darbą (DK 218 str. 2 d.). Tokia atostogų skaičiavimo tvarka yra pateisinama ir būtina tam, kad visa apimtimi būtų išsaugotos nušalinto darbuotojo darbo teisės ir kad toliau dirbdamas darbuotojas galėtų pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, nepaisant darbdavio anksčiau priimto neteisėto sprendimo dėl jo atleidimo. Tuo tarpu tais atvejais, kai atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, darbo ginčą išnagrinėjusio organo sprendimu darbuotojas nėra grąžinamas į darbą, atostogų skaičiavimas už šį laikotarpį, kai darbuotojas faktiškai buvo nušalintas nuo darbo, nėra pateisinamas būtinybe išsaugoti darbuotojo darbo teises, susijusias su poilsio laiku. Neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisines pasekmes, kai darbuotojas nėra grąžinamas į buvusį darbą, reglamentuoja DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatos, kurios, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nustato baigtinį tokių pasekmių sąrašą.
48. Atsižvelgiant į tai, o taip pat įvertinus, kad apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo, įskaitant ir jo dalį, susijusią su kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimu, yra pateikęs ir darbdavys, ši teismo sprendimo dalis naikinama ir ieškinio reikalavimai atmetami.
Dėl darbuotojo V. L. ieškinio reikalavimo priteisti turtinę žalą
49. Apeliantas prašo priteisti turtinę žalą, kurią apibrėžia, kaip negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų neteisėtai atleistas iš darbo. Ieškovas nurodo, kad atsižvelgiant į DK 61 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurias darbdavys pažeidė, jis būtų dirbęs arba buvęs prastovoje iki kol vaikui sueis trys metai, t. y. iki 2025 m. rugsėjo 15 d. Šios negautos pajamos, kurios ieškovo teigimu sudarytų ne mažiau kaip 40 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį, yra žala. Be to, ieškovas teigia, kad per šį laikotarpį iki 2025 m. rugsėjo 15 d. jis būtų sukaupęs kasmetinių atostogų ir būtų gavęs kompensaciją už susikaupsiančias nepanaudotas kasmetines atostogas. Taip pat kaip nuostolius ieškovas įvardija ir savo turtinius interesus, susijusius su tuo, kad jis negavo DK 57 straipsnio 9 dalyje numatytos ilgalaikio darbo išmokos, į kurią 2025 m. rugsėjo 15 d. galėtų pretenduoti, nes tuomet jau būtų sukaupęs reikiamą darbo stažą.
50. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo ieškovas nebuvo pareiškęs pirmosios instancijos teismui ir teismas dėl tokio reikalavimo nepasisakė. Skirtingai nei teigia apeliantas, reikalavimas priteisti turtinę žalą taikant darbdavio civilinę atsakomybę, nėra klausimas, kurį teismas privalo išspręsti savo iniciatyva. Nors darbo bylose teismas yra aktyvus ir, įspėjęs šalis, gali išspręsti kai kuriuos su pareikštu ieškiniu glaudžiai susijusius reikalavimus (CPK 414 straipsnio 3 dalis), tačiau turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo klausimas nėra būtina neteisėto atleidimo iš darbo teisinė pasekmė, kurią teismas visais atvejais privalėtų svarstyti. Ieškovo nurodytos nuostolių atsiradimo aplinkybės nėra akivaizdžios ir todėl turėjo būti įrodinėjamos pagal bendras įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles (CPK 178 straipsnis). Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad darbo ginčuose dėl žalos atlyginimo nėra taikomi CPK numatyti darbo bylų nagrinėjimo ypatumai (CPK 410 str. 2 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas, nesant pareikšto ieškinio, negalėjo ir neprivalėjo spręsti apelianto nurodytų žalos atlyginimo klausimų.
51. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į CPK 312 straipsnio nuostatas, draudžiančias apeliacinės instancijos teisme kelti naujus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas nevertina apelianto reikalavimo priteisti turtinę žalą pagrįstumo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad priešingu atveju būtų pažeista atsakovės teisė į apeliaciją.
Dėl kitų apeliantų argumentų
52. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
53. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Dėl procesinės bylos baigties
54. Šioje byloje, išnagrinėjęs ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, teismas nustatė pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. padidinti ieškovui priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumą nuo 33 279,63 Eur iki 35 547,04 Eur, padidinti priteistą vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio normą iki 218,08 Eur, taip pat – atmesti ieškovo reikalavimą dėl 1 046,76 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.
55. Tačiau byloje taip pat yra nustatyta, kad ieškovui pagal DK 57 straipsnio 8 dalies nuostatas darbdavys yra išmokėjęs 2 mėnesių išeitinę išmoką (priskaityta suma neatskaičius mokesčių – 8 956,90 Eur), o šiuo sprendimu konstatuota, kad ieškovas turėjo teisę gauti 1 mėnesio dydžio atitinkamą kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas. Todėl susidariusi permoka įskaitoma į ieškovui priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumą, laikant, kad galutinai ieškovui yra priteista 31 068,59 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo neatskaičius mokesčių (35 547,04 Eur – 8956,90 Eur / 2).
Dėl apeliacinėje instancijoje šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
56. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu iš dalies yra patenkinti ir darbuotojo, ir darbdavio apeliaciniai skundai, tačiau iš esmės, išnagrinėjus abu apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismo sprendimu yra sumažinta ieškovui priteista suma už priverstinę pravaikštą nuo 33 279,63 Eur iki 31 068,59 Eur ir atmestas ieškinio reikalavimas dėl 1 046,76 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas atsakovės naudai, o pagal patenkintų turtinių reikalavimų apimtį laikytina, kad apeliacinėje instancijoje buvo patenkinta 10 procentų atsakovės apeliacijos (bendra pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista suma yra sumažinta nuo 34 326,39 Eur iki 31 068,59 Eur).
57. Atsakovė nurodo, kad sumokėjo 849 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 3 872 Eur už advokato pagalbą rengiant procesinius dokumentus apeliacinėje instancijoje (e. bylos t. 5, b. l. 124, 164). Atsižvelgiant į nustatytą patenkintų reikalavimų proporciją (10 proc.), atsakovei iš ieškovo priteisiama proporcinga bylinėjimosi išlaidų suma, t. y. 472,10 Eur (3 872 + 849 x 10 proc. / 100). Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovės nurodytos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą byloje atitinka šios bylos apimtį, jos sudėtingumą, keliamų reikalavimų skaičių. Prašoma priteisti suma taip pat neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) nustatyto rekomenduojamo dydžio.
58. Ieškovas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir išlaidas patvirtinančių įrodymų neteikė.
Dėl pirmosios instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų perskirstymo
59. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
60. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taip pat prašo peržiūrėti ieškovas, nurodydamas, kad teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos yra aiškiai per didelės ir nėra pagrįstos dokumentais.
61. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą teismo sprendimą šioje dalyje, nenustatė pagrindo keisti ar perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad šioje byloje buvo sprendžiama ne tik dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo bei iš to kilusių teisinių pasekmių, dėl kurių teismas sprendžia savo iniciatyva, bet ir kiti ieškinio reikalavimai, kurie sudaro savarankiško ieškinio dalyką, t. y. byloje ieškovas prašė priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, prašė priteisti netesybas dėl pavėluoto atsiskaitymo, taip pat pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, prašė grąžinti jį į darbą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinys yra patenkintas iš dalies, ir kad atsakovas turi teisę gauti proporcingą dalį byloje patirtų išlaidų atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliacinės instancijos teismui nežymiai patikslinus priteistas sumas, pirmosios instancijos teismo nustatyta patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcija nesikeitė ir todėl nėra pagrindo keisti teismo nustatytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovo argumentus, kad atsakovo patirtos išlaidos už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme turėtų būti laikomos nepateisinamomis ir neprotingomis. Byloje nustatyta, kad atsakovas teikė procesinius dokumentus ir juos rengiant naudojosi advokato pagalba, taip pat advokatas atstovavo atsakovės interesus teismo posėdžiuose. Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovės išlaidos už advokato pagalbą yra pagrįstos, o jų dydis atitinka realiai advokato suteiktų paslaugų apimtį.
62. Ieškovas taip pat prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas iš jo priteisė valstybei 6,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovas kaip darbuotojas nėra atleistas nuo tokių išlaidų mokėjimo, o pagal procesinę bylos baigtį jos iš ieškovo yra priteistos pagrįstai.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Ieškovo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Atsakovės Lietuvos mokslo tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimą pakeisti:
- ieškovui V. L. iš atsakovės Lietuvos mokslo tarybos priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumą, apskaičiuotą iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. iki 2024 m. sausio 29 d., sumažinti iki 31 068,59 Eur;
- pakeisti teismo sprendime nurodytą vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio normą, pagal kurią ieškovui V. L. skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne daugiau kaip už vienus metus, nustatant, kad ieškovo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 218,08 Eur;
- panaikinti sprendimo dalį, kurioje ieškovui V. L. iš atsakovo Lietuvos mokslo tarybos yra priteista 1 046,76 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas, ir šį ieškinio reikalavimą atmesti;
- kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei Lietuvos mokslo tarybai, juridinio asmens kodas 188716281, iš ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 472,10 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt du eurus, 10 ct.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Rūta Petkuvienė
Andrius Verikas
Renata Volodko