Civilinė byla Nr. eB2-758-775/2024

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00394-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.7.1;

2.6.11.1 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. birželio 25 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Edita Šliumpienė,

sekretoriaujant Ramunei Gudaitei ir Vilijai Noreikienei,

dalyvaujant pareiškėjos DP World commodities & Logistics FZE atstovei advokatei G. K.,

atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rogera“ atstovui advokatui A. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu per ZOOM platformą išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos DP World commodities & Logistics FZE prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Rogera“ bankroto byloje ir

n u s t a t ė :

Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Rogera“ (toliau – ir atsakovė, įmonė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta Rasa Prakienė (toliau – nemokumo administratorė), nutartis įsiteisėjo 2023 m. gruodžio 18 d.

Nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su prašymu dėl atsakovės kreditorių reikalavimų patvirtinimo, dėl kurių nėra ginčo ir kurie suderinti su įmonės finansinės apskaitos dokumentais. Kartu su prašymu nemokumo administratorė taip pat pateikė prieštaravimus dėl pareiškėjos DP World commodities & Logistics FZE (toliau – pareiškėja) 265 375,03 Eur reikalavimo pagrįstumo. 2024 m. birželio 18 d. teismo posėdyje pareiškėjos atstovė patikslino, kad savo reikalavimą sumažina iki 221 308,99 Eur.

Pareiškėjo atstovė procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje paaiškino, kad 2022 m. spalio 5 d. pareiškėja DP World commodities & Logistics FZE ir atsakovė UAB “Rogera” sudarė sutartį, kuria pareiškėja įsipareigojo parduoti atsakovei karbamido markės B trąšas (toliau – prekės), kurių kiekis, kaina, asortimentas nurodyti atitinkamo užsakymo specifikacijose, o atsakovė įsipareigojo už prekes sumokėti. Šalys pasirašė užsakymo specifikacijas, kuriose nurodytą prekių kiekį atsakovė įsigijo iš pareiškėjos. Remiantis specifikacijomis, pareiškėja atsakovei išrašė PVM sąskaitas–faktūras, iš viso 482 701,64 Eur sumai. Pareiškėja 2022 m. spalio 24 d., 2022 m. lapkričio 30 d. ir 2022 m. gruodžio 5 d. pavedimais nurodė ekspeditoriui UAB „Uosto vartai“ specifikacijose nurodytą atsakovės įsigytą trąšų kiekį nugabenti ir perduoti atsakovei. 2023 m. sausio 27 d. pareiškėja ir atsakovė pasirašė atsiskaitymų suderinimo aktą Nr. 1, kurio 1 p. atsakovė patvirtino, kad pareiškėja jai pateikė sąskaitose nurodytas prekes ir 2 p. pripažino, kad pagal sutartį atsakovė už prekes yra sumokėjusi pareiškėjai iš viso 229 963,52 Eur sumą.  Akto 3 p. atsakovė patvirtino, kad yra skolinga pareiškėjai iš viso 252 738,12 Eur sumą. 2023 m. kovo 22 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro J. M. vykdomame ikiteisminiame tyrime Nr. 04-4-00001-23 dėl galimo Europos Sąjungos tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2006 pažeidimo priimtu nutarimu nustatytas visiškas nuosavybės teisių apribojimas, taip pat ir atsakovei priklausančioms 2022 m. lapkričio 28 d. šalių pasirašytoje specifikacijoje 4 nurodytoms prekėms. 2023 m. kovo 28 d. atsakovė atsiuntė pareiškėjai pranešimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad vienašališkai nutraukia sutartį, remiantis Sutarties 9.1. p. numatytomis force majeure aplinkybėmis, kadangi atsakovė negali disponuoti dėl ikiteisminio tyrimo vykdymo nutarimu areštuotomis specifikacijoje 4 nurodytomis prekėmis. Pareiškėja nesutinka su atsakovės pozicija ir nurodo, jog atsakovė turėjo pareigą ieškovei sumokėti už pateiktas prekes. Nors atsakovė išrašė pareiškėjai kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1/2023-03-28, kurioje nurodytas 337,69 tonų karbamido trąšų „Urea prilled grade B“, kurių vertė 220 295,56 Eur, gautų pagal sutartį, grąžinimas, tačiau pareiškėja iš atsakovės prekių nėra atgavusi ir pagal specifikacijas parduotomis prekėmis nedisponuoja. Šalių sudaryta sutartis yra galiojanti, atsakovė pripažino, kad prekes gavo ir yra skolinga pareiškėjai, todėl turi pareigą savo prievolę įvykdyti ir sumokėti už prekes. Taip pat pareiškėja nurodė, kad pagal sutarties 4.5. p. nuosavybės teisė į prekes pereina pirkėjui (atsakovei) traukinio vagonams kirtus Baltarusijos–Lietuvos sieną. Taigi, atsakovei nuosavybės teisė į trąšas perėjo UAB „Uosto vartai“ jas pergabenus per Baltarusijos–Lietuvos sieną. Sąskaitomis tik buvo detalizuotos pristatymo sąlygos („PRISTATYMO SĄLYGOS – EXW, UAB „BKT“ muitinės sandėlis“), tačiau nepakeistas sutartyje nustatytas nuosavybės teisės perėjimo momentas. Kita vertus, atsakovė 2023 m. kovo 28 d. atsiųstame pranešime pareiškėjai dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažino, kad dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo jos nuosavybės teisė į prekes yra apribota, t.  y. pati atsakovė pripažino, kad nuosavybės teisę į prekes įgijo. Atsakovės teisių disponuoti savo turtu apribojimas nepakeitė šalių susitarimo dėl nuosavybės teisių į prekes perėjimo momento. Būtent nuosavybės teisę į prekes atsakovė įgijo iki minėto apribojimo disponuoti savo turtu atsiradimo momento. Vadinasi, nuosavybės teisė į prekes perėjo atsakovei nuo traukinio vagonų Baltarusijos–Lietuvos sienos kirtimo momento, todėl prašo patvirtinti patikslintą pareiškėjos turimą 221 308,99 Eur finansinį reikalavimą atsakovės atžvilgiu.

              Atsakovės atstovas, nesutikdamas su pareikštu reikalavimu, nurodė, kad atsakovė ieškovei yra sumokėjusi 20 000 Eur ir 12 443,84 Eur, o 2023 m. kovo 28 d. išrašė preiškėjai kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1/2023-03-28, kad grąžina 337,69 t karbamido trąšų, kurių vertė 220 295,56 Eur, todėl pagal apskaitos duomenis atsakovė pareiškėjai nėra skolinga. Atsakovės nuomone, ginčas pagal šalių sudarytą sutartį turi būti nagrinėjamas Baltarusijos Respublikos ginčų nagrinėjimo institucijoje pagal Baltarusijos Respublikoje galiojančius įstatymus. Nuosavybės teisė į parduodamas prekes atsakovei nebuvo perėjusi, nes sutartyje nurodytą sąlygą dėl nuosavybės teisės perėjimo momento (7 punktas) pakeičia prie sutarties pasirašytose specifikacijose nurodytos pristatymo sąlygos, kai faktiškai prekės turi būti pateiktos „EXM muitinės sandėlys terminale UAB „Birių Krovinių Terminalas“ (Klaipėdoje)“ su pakrovimu į atsakovės pateikiamastranporto priemones. Tokiu būdu prekės nuosavybės teisė pereina pirkėjai tik tada, kai ji prekę išsiveža (su pareiškėjos žiniai) iš muitinės sandėlio. Iš pateikto nutarimo, priimto ikiteisminiame tyrime, matyti, kad trąšos į Lietuvos Respubliką pateko kontrabandos būdu, t. y. negalėjo būti civilinės apyvartos objektu, todėl pareiškėja, neužtikrinusi, kad UAB „Rogera“ būtų parduodamos prekės, kurios gali toliau dalyvauti civilinėje apyvartoje ir būti teisėtu pirkimo–pardavimo sutarties dalyku, neturi jokio pagrindo reikalauti apmokėjimo.

Pareiškėjos DP World commodities & Logistics FZE kreditorinis reikalavimas netvirtintinas. 

Bankrutuojančios įmonės kreditorinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas bankroto byloje būtinų spręsti klausimų. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 42 straipsnio 1–2 dalis kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami. Kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet nemokumo administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo jų netvirtinti (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis).

Teismų praktikoje taip pat pažymima, jog kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-992-450/2021). Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1527-241/2020). Teismas įtraukia kreditorius į kreditorių sąrašą nustatęs, kad teikiamas tvirtinti kreditoriaus finansinis reikalavimas pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-407/2021).

Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, asmuo, siekdamas, kad jo kreditorinis reikalavimas bankroto byloje būtų patvirtintas, turi pareigą teikti įrodymus šiam reikalavimui pagrįsti. Ar kreditoriaus reiškiamas reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

Pažymėtina, kad bankroto bylose egzistuoja ir viešasis interesas, reikalaujantis teismui spręsti visus klausimus, atsižvelgiant į bankrutavusios bendrovės ir jos kreditorių interesus. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, darbuotojų, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesus, todėl teismas turi būti aktyvus, nes tinkamu bankroto procesą nustatančių teisės normų aiškinimu ir taikymu iš esmės grindžiamas būtinumas apginti viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-684/2017, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020). Viešasis interesas, o tuo pačiu ir teismo pareiga būti aktyviu, neišnyksta ir bendrovei iškėlus bankroto bylą, todėl teismui tvirtinant kreditorių finansinius reikalavimus, išlieka pareiga ex officio (pagal pareigas savo iniciatyva) įvertinti jų pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

 Dėl užsienio teisės turinio nustatymo

Lietuvos Respublikos CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokiais atvejais taikomi Lietuvos Respublikos civiliniai įstatymai (Lietuvos Respublikos CK 1.11 straipsnio 1 dalis).

Užsienio teisės turinio nustatymo taisyklės reglamentuojamos Lietuvos Respublikos CK 1.12 ir CPK 808 straipsniuose. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (Lietuvos Respublikos CK 1.12 straipsnio 1 dalis, CPK 808 straipsnio 1 dalis). Jeigu užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise (Lietuvos Respublikos CK 1.12 straipsnio 2 dalis, CPK 808 straipsnio 2 dalis). Jeigu teismui ar ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti nustatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė (Lietuvos Respublikos CK 1.12 straipsnio 3 dalis, CPK 808 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos CK 1.10, 1.12 bei CPK 808 straipsniuose įtvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti nustatoma, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam, o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys. Užsienio teisės turinio nustatymas, priklausomai nuo jos taikymo pagrindo, skirstomas į teisės arba fakto klausimus, kurie lemia pareigos nustatyti užsienio teisės turinį pasiskirstymą tarp šalių ir teismo. Tais atvejais, kai užsienio teisę teismas taiko Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose nustatytais atvejais savo iniciatyva, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis iura novit curia (teismas žino teisę) principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Tais atvejais, kai užsienio teisės taikymą nustato šalių susitarimas, užsienio teisės turinio klausimas laikytinas fakto klausimu, o pareiga įrodyti užsienio teisės turinį pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje tenka šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2008; 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2009; 2013 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015; 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-701/2017, 20 punktas; 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020, 45 ir 47 punktai).

Byloje nustatyta, kad sutarties 8.1 punkte šalys susitarė dėl Baltarusijos Respublikos įstatymų taikymo. Taigi, pagal pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką taikytinos užsienio teisės turinys pripažintinas fakto, o ne teisės klausimu, todėl pareiga įrodyti užsienio teisės turinį (užsienio teisės normas, jų taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje) teko ginčo šalims, kurios atitinkamai rėmėsi užsienio teise.

Nagrinėjamu atveju, teismui šalims nustačius terminą pateikti užsienio materialiosos teisės turinį pagrindžiančius įrodymus, pareiškėjos atstovė pateikė teismui Baltarusijos CK išrašą, 2012 m. gegužės 30 d. Gardino srities ekonominio teismo apeliacinės instancijos sprendimą byloje Nr. 295 6 / 2011 / 37A ir 2022 m. rugsėjo 6 d. Baltarusijos prekybos ir pramonės rūmų nenugalimos jėgos patvirtinimo nuostatas. Nagrinėjančio bylą teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad byloje kyla platesnis ginčas dėl parduodamo–perkamo daikto nuosavybės teisės perėjimo momento, pareiškėjos pateikti duomenys apie Baltarusijos  civilinio kodekso ištraukas, kurie yra skelbiami viešoje erdvėje, ir kiti šaltiniai yra nepakankami sprendžiant ginčą tarp šalių ir gali įtakoti neteisingą ginčo išsprendimą,  be to,  tai nėra oficialus teisės aiškinimas ir teisės doktrina. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vadovaudamasis CPK 808 str. 3 dalimi, nusprendė ginčą spręsti taikydamas Lietuvos Respublikos teisę.

Dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo

CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, vertybiniai popieriai ir kitokie daiktai bei turtinės teisės (CK 6.306 str.).

Pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė, nes abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas. Pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą.

Nagrinėjamu atveju pagal šalių sudarytos sutarties 4.5 punktą nuosavybės teisė į prekes pereina pirkėjui (atsakovei) traukinio vagonams kirtus Baltarusijos–Lietuvos sieną. Byloje esantis 2023 m. sausio 27 d. šalių pasirašytas atsiskaitymų suderinimo aktas Nr. 1 patvirtina, kad už pateiktas sąskaitose nurodytas prekes atsakovė pareiškėjai yra sumokėjusi iš viso 229 963,52 Eur sumą. Akto 3 punkte nurodyta, kad atsakovė yra skolinga pareiškėjai iš viso 252 738,12 Eur sumą. Tačiau po šio akto pasirašymo, 2023 m. pradžioje dėl atsakovei perduotų prekių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Iš 2023 m. kovo 29 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus nutarimo matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, jog laikotarpiu nuo 2022 m. spalio iki 2023 m. vasario mėn. iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, įtariama pažeidžiant tarptautines sankcijas, kontrabandos būdu, krovinį lydinčiuose dokumentuose klaidingai nurodant krovinio tikrą gamintoją, atgabenti 76 vagonai karbamido trąšų. Vadovaujantis LR BK 93 straipsnio 4 dalimi, minėtas trąšas nuspręsta realizuoti LR civilinio proceso nustatyta areštuotam turtui realizuoti tvarka, o realizavus trąšas, gautas už jas pinigines lėšas pervesti ir laikyti prokuratūrs depozitinėje sąskaitoje.

Pardavėjo pareiga perduoti daiktą turi atitikti teisėtumo reikalavimus. Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. 

Pardavėjo pareiga perduoti daiktą apima ne tik veiksmus, kurie reikalingi daiktui faktiškai perduoti, bet šios pareigos įvykdymas siejamas su dviem sąlygomis: daikto valdymo perdavimu pirkėjui ir bet kokių pirkėjo valdymo teisės kliūčių pašalinimą, kad pirkėjas galėtų valdyti daiktą nuosavybės teise (CK 6.317 straipsnio 4 d.). Tai reiškia, kad pirkėjas įgyja galimybę valdyti daiktą nuosavybės teise, t. y. elgtis su juo kaip su savo, nepriklausomai nuo pardavėjo valios. Pardavėjo pareiga perduoti daiktą laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu įvykdytos abi šios sąlygos.

Pardavėjas turi patvirtinti ne tik tai, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktą, bet ir tai, jog jo nuosavybės teisės į daiktą neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos.  CK 6.321 straipsnis, kuriame įtvirtinta pardavėjo pareiga patvirtinti nuosavybės teisę į daiktą, taikomas ir tuo atveju, kai trečiųjų asmenų teisės ar pretenzijos atsirado ir buvo sudarant sutartį ir perduodant daiktą. Trečiųjų asmenų teisės ir pretenzijos į daiktą suprantamos kaip bet kokios trečiųjų asmenų daiktinės, prievolinės ar intelektinės nuosavybės teisės; CK 6.321 straipsnis taikytinas ir esant viešosios teisės pažeidimų ar ribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011).

Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad pristačius prekes, atsakovei nespėjus jų pasiimti, paaiškėjo aplinkybės, jog pardavėjas perdavė prekes, kurios galimai negali būti civilinėje apyvartoje ir kurias valstybinės institucijos nutarė realizuoti įstatymų nustatyta tvarka, todėl konstatuotina, kad realaus prekių perdavimo pirkėjai nebuvo. Pirkėja neįgijo galimybės prekių valdyti nuosavybės teise ir elgtis su jomis kaip su savo. Kadangi pardavėja pateikė atsakovei prekes, kurioms valstybinės institucijos taikė apribojimus ir nutarė realizuoti, laikytina jog pardavėja nepašalino pirkėjos valdymo teisės kliūčių, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja pirkimo–pardavimo sutartį įvykdė. Atsakovė prekių negavo ir negali jų valdyti kaip savo, todėl neturi pareigos už jas pareiškėjai sumokėti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 42 straipsnio 1, 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–292 straipsniais, teismas

n u t a r i a:

 pareiškėjos DP World commodities & Logistics FZE prašymą dėl 221 308,99 Eur  kreditorinio reikalavimo patvirtinimo atmesti.

Šios nutarties patvirtintą kopiją ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jos įsiteisėjimo dienos išsiųsti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Ši nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėja             Edita Šliumpienė