Administracinė byla Nr. I-4930-331/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02821-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.4; 55.1.3

 (S)

dalyvaujant atsakovės atstovei A. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

1. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI), išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. lapkričio 11 d. prašymą grąžinti 3 822,96 Eur mokesčio permoką, 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 331B-8347 negrąžino prašomos sumos (b. l. 20).

2. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą,  2017 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. S-160(7-73/2017) patvirtino Inspekcijos 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 331B-8347 (b. l. 11–18).

3. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2, 61–62) ir prašo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 331B-8347; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. S-160(7-73/2017); 3) įpareigoti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos per vieno mėnesio laikotarpį iš naujo išnagrinėti ir priimti naują sprendimą pagal pareiškėjo 2016 m. lapkričio 11 d. prašymą Nr. (17.16-40)GES-478110 dėl permokos grąžinimo 3822,96 Eur sumoje.

4. Paaiškino, kad mokesčių administratorius nepagrįstai vykdė išieškojimus pareiškėjo atžvilgiu, pažeidė MAĮ 68 straipsnyje ir 107 straipsnyje įtvirtintą senaties terminą. Skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau — ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes yra nepagrįstas, lakoniškas, įvardijamos bendras teisės normos, jame esanti ribota informacija nepakankama suprasti, dėl ko išieškoma sprendime nurodyta suma. Pareiškėjui nebuvo įteikti jokie kiti dokumentai, susiję su šiuo teisės aktu, nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo poziciją mokesčių išieškojimo klausimu.

5. Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).

6. Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 7–11) paaiškino, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Hanoverio centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo tarnybos 2008 m. spalio 9 d. prašymą vykdyti reikalavimą Nr. RK 82352/2008 pareiškėjas turėjo sumokėti 14449,21 Lt (4184,78 Eur) skolą muitinei (akcizą už tabako gaminius ir importo PVM). Inspekcija pareiškėjui siuntė priminimus ir kvietimus dėl įsiskolinimo įvykdymo. Pareiškėjas su 14449,21 Lt (4184,78 Eur) mokestine prievole Vokietijos muitinei Lietuvos mokesčių administratoriaus pasirašytinai supažindintas 2008 m. gruodžio 1 d. Pareiškėjas 2010 m. birželio 9 d. paprašė 14449,21 Lt skolą sumokėti dalimis per 5 metus. Vietos mokesčių administratorius 2010 m. rugpjūčio 4 d. informavo pareiškėją dėl jo prašymo tenkinimo. Pareiškėjas, kiti asmenys (R. J., N. V.) pareiškėjo vardu nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 17 d. sumokėjo 12000 Lt (3475,44 Eur), iš gyventojų pajamų mokesčio permokos įskaityta 1199,92 Lt (347,52 Eur), iš viso sumokėta 13199,92 Lt (3822,96 Eur). Pareiškėjas MAIS duomenimis 2016 metų gruodžio 8 dienai skolingas 1249,29 Lt (361,82 Eur) pagal užsienio vykdomuosius dokumentus. Pareiškėjui savanoriškai sumokėjus tik dalį skolos, Inspekcija dėl skolos likučio 2015 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą išieškoti 361,85 Eur. Taigi tiek Vokietijos kompetentingos institucijos, tiek ir Lietuvos mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu priėmė individualius administracinius aktus, atliko procesinius veiksmus, su kuriais nesutikdamas pareiškėjas, kaip teisinių santykių dalyvis, turėjo teisę ginčyti. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu ginčų neinicijavo, kas suponuoja išvadą, jog aptarti administraciniai aktai yra įsiteisėję ir nagrinėjamo ginčo byloje negali būti kvestionuojami. Tokiu būdu, pareiškėjo argumentai bei su skundu pateikti papildomi dokumentai, kuriais įrodinėjamas mokestinės nepriemokos nepagrįstumas nagrinėjamo mokestinio ginčo metu, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi. Skundžiamame Inspekcijos sprendime yra nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas, kurie yra pakankami tokio pobūdžio sprendimui priimti, išdėstyta administracinio akto apskundimo tvarka, todėl sprendimas atitinka VAĮ nuostatas. Inspekcija 2010 m. birželio 9 d. gavusi pareiškėjo prašymą užsienio šalies priskaičiuotą skolą sumokėti dalimis ir vadovaudamasi MAĮ 110 str. 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais, nevykdė mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo. Kadangi pareiškėjas neįvykdė savo įsipareigojimų ir savanoriškai sumokėjo tik dalį skolos pagal užsienio kompetentingos institucijos prašymą, Inspekcija 2015 m. lapkričio 16 d. pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Vadovaujantis MAĮ 107 str. 1 dalimi mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Atsižvelgus į tai, kad Inspekcija 2015 m. lapkričio 16 d. pradėjo priverstinį skolos išieškojimą, o skundžiamas sprendimas priimtas 2016 m. gruodžio 9 d., Inspekcija nepažeidė priverstinio išieškojimo senaties termino.

7. Teismo posėdyje VMI atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

S k u n d a s a t m e s t i n a s.

8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. liepos 21 d. sprendimo ir Inspekcijos 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo, kuriais pareiškėjui nebuvo grąžinta 3 822,96 Eur permoka, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Nustatyta, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Hanoverio centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo tarnybos 2008 m. spalio 9 d. prašymą vykdyti reikalavimą Nr. RK 82352/2008 pareiškėjas turėjo sumokėti 14 449,21 Lt (4184,78 Eur) skolą muitinei (akcizą už tabako gaminius ir importo PVM). Inspekcija pareiškėjui siuntė priminimus ir kvietimus dėl įsiskolinimo įvykdymo. Su mokestine prievole pareiškėjas supažindintas 2008 m. gruodžio 1 d., tai patvirtina pareiškėjo parašas. Šią mokestinę prievolę jis buvo įpareigotas sumokėti iki 2009 m. kovo 5 d. Pareiškėjui nesumokėjus šio įsiskolinimo, Inspekcija 2010 m. kovo 25 d. raštu Nr. (12.5)-D2-3351 dar kartą įpareigojo sumokėti įsiskolinimą iki 2010 m. balandžio 12 d. Po šio įpareigojimo pareiškėjas 2010 m. birželio 9 d. Inspekcijai pateikė prašymą užsienio šalies priskaičiuotą 14 449,21 Lt skolą sumokėti dalimis per 5 metus (Komisijos byla, b. l. 164). Prašymas buvo patenkintas, nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 17 d. buvo sumokėta 12 000 Lt (3475,44 Eur), iš gyventojų pajamų mokesčio permokos įskaityta 1 199,92 Lt (347,52 Eur), iš viso sumokėta 13 199,92 Lt (3822,96 Eur). Pagal Inspekcijos  MAIS duomenis 2016 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas liko skolingas 1 249,29 Lt (361,82 Eur) pagal užsienio vykdomuosius dokumentus. Pareiškėjui savanoriškai sumokėjus tik dalį skolos pagal užsienio šalies kompetentingos institucijos prašymą ir neįvykdžius savo įsipareigojimo, VMI dėl skolos likučio 2015 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (23.25-08)-328-14641 išieškoti iš pareiškėjo 361,85 Eur pagal užsienio valstybės prašymą (Komisijos byla, b. l. 125, 162-174). Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 11 d. pateikė Inspekcijai prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permoką (skirtumą), kuriuo prašė grąžinti 3 822,96 Eur permoką, tačiau VMI 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu negrąžino prašomos sumos (Komisijos byla, b. l. 10-11). Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. S-160(7-73/2017) patvirtino Inspekcijos 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą.

10. Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad Inspekcija nepagrįstai vykdė Vokietijos institucijos reikalavimą išieškoti iš pareiškėjo skolą, priimdama sprendimus pažeidė MAĮ 68 straipsnyje ir 107 straipsnyje įtvirtintą senaties terminą, skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau — ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl privalo grąžinti nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 7 d. sumokėtą 3 822,96 Eur sumą, nes pareiškėjas nėra teistas ar baustas administracine tvarka Vokietijoje.

11. Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiais, argumentuodama, kad teisės aktų nustatyta tvarka teisėtai vykdė Vokietijos Federacinės Respublikos Hanoverio centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo tarnybos 2008 m. spalio 9 d. prašymą išieškoti iš pareiškėjo 14 449,21 Lt (4184,78 Eur) skolą muitinei (akcizą už tabako gaminius ir importo PVM). Skundžiamuose sprendimuose nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas, išdėstyta administracinio akto apskundimo tvarka, sprendimai atitinka VAĮ nuostatas, Inspekcija nepažeidė priverstinio išieškojimo senaties termino.

12. Teismas negali sutikti su pareiškėjo teiginiais, palaiko mokesčių administratoriaus poziciją, nes tiek Vokietijos kompetentinga institucija, tiek mokesčių administratorius priėmė individualius administracinius aktus, atliko procesinius veiksmus dėl pareiškėjo skolos muitinei (akcizo už tabako gaminius ir importo PVM). Todėl pareiškėjas nesutikdamas su šiais sprendimais, turėjo teisę ginčyti juos teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Pažymėtina, kad ginčui aktualiu laiku galiojo 2008 m. gegužės 26 d. Tarybos direktyva 2008/55/EB (su pakeitimais 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyva 2010/24/ES) dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva). Taip pat šį klausimą reglamentavo 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas Nr. IX-1781, galiojęs nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d., o taip pat  2011 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas Nr. Xl-1466, galiojęs nuo 2012 m. sausio 1 d. (toliau – Įstatymas).

13. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, minėtų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad ginčai dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės, šiuo atveju Vokietijos įstaigos. Todėl pareiškėjas turėjo teisę ginčyti prašančios valstybės (Vokietijos) reikalavimą, t. y. pirminį dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pateikto pranešimo galiojimo, prašančioji institucija negali teikti prašymo vykdyti reikalavimą (Direktyvos 2008/55/EB 7 straipsnio 2 dalies a punktas; Direktyvos 2010/24/ES 11 straipsnio 1 dalis) arba, jei toks prašymas jau yra pateiktas, praneša dėl reikalavimo užginčijimo, o prašomoji valstybė sustabdo vykdymo procedūrą tol, kol šiuo klausimu prašančiosios institucijos valstybės narės įstaiga priima sprendimą (Direktyvos 2008/55/EB 12 straipsnio 2 dalis; Direktyvos 2010/24/ES 14 straipsnio 3-4 dalys; Įstatymo Nr. IX-1781 14 straipsnio 1 dalis; Įstatymo Nr. XI-1466 15 straipsnio 3 dalis). Taigi įvertinus byloje pateiktus duomenis, pareiškėjo argumentus, atsakovės atsiliepime išdėstytus teiginius, teismas laiko, kad pareiškėjas dėl Vokietijos kompetentingų institucijų sprendimų, susijusių su mokestine prievole, dėl Lietuvos mokesčių administratoriaus veiksmų pagrįstumo bei teisėtumo turėjo teisę pradėti atskiras ginčų nagrinėjimo procedūras, tačiau jis teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais ginčų neinicijavo, o minėti administraciniai aktai yra įsiteisėję ir šioje byloje negali būti kvestionuojami. Be to, pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 17 d. geranoriškai yra sumokėjęs 13 199,92 Lt (3 822,96 Eur), t. y. beveik visą skolą.

14. Pareiškėjo teigimu, Inspekcija nepagrįstai negrąžino 3 822,96 Eur permokos, taip pat neįskaitė baudos už administracinį teisės pažeidimą. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes mokesčių permokų grąžinimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) bei kiti teisės aktai. Pagal MAĮ 87 straipsnio 5 dalies nuostatas, mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 11 d. prašymu prašė grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permoką (skirtumą), kuriuo prašė grąžinti 3 822,96 Eur permoką. Tačiau mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo apskaitos kortelėje (MAIS duomenimis) prašoma grąžinti mokesčių permoka nebuvo apskaitoma, o pareiškėjas buvo skolingas 1 249,29 Lt (361,82 Eur) pagal užsienio vykdomuosius dokumentus. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė pareiškėjui grąžinti jo prašomą 3 822,96 Eur mokesčio permoką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad gali būti grąžinama realiai susidariusi mokesčio permoka, kuri yra <...> mokesčio mokėtojo apskaitos kortelėje, kurią veda vietos mokesčio administratorius (LVAT administracinėje byloje Nr. A261-711/2008).

15. Teismas laiko, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija, priimdami skundžiamus sprendimus, nepažeidė viešojo administravimo principų. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą VAĮ 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo, pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą. Įvertinęs ginčijamų sprendimų turinius bei atsižvelgęs į tai, kad skundžiami sprendimai priimti nustačius reikšmingas faktines aplinkybes (Pareiškėjas yra skolingas biudžetui 361,82 Eur pagal užsienio institucijos vykdomuosius dokumentus, o pagal MAIS duomenis 3 822,96 Eur prašomos grąžinti permokos nėra)  ir vadovaujantis surinktų duomenų visuma, teismas laiko, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. 

16. Teismui konstatavus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo įpareigoti mokesčių administratorių per vieno mėnesį iš naujo išnagrinėti ir priimti naują sprendimą pagal pareiškėjo 2016 m. lapkričio 11 d. prašymą dėl permokos grąžinimo 3822,96 Eur.

17. Pažymėtina, kad pareiškėjas kartu su skundu nepateikė apskritai jokių faktinių duomenų, ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kaip reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, o nagrinėjant šį mokestinį ginčą, mokesčių administratoriaus buvo pilnai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai nebuvo grąžinta 3 822,96 Eur permoka.

18. Esant šioms aplinkybėms, tokiam teisiniam reglamentavimui, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pilnai ištyrė pareiškėjo pateiktus įrodymus, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybės, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pareiškėjo apmokestinimo teisinius pagrindus, ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais ir įpareigoti Inspekciją jo 2016 m. lapkričio 11 d. prašymą išnagrinėti iš naujo, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

19. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo K. V. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                           Henrikas Sadauskas