Administracinė byla Nr. eA-781-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00937-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo
2017 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovui Lietuvos statistikos departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja A. J. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. kovo 23 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos statistikos departamento (toliau – ir Departamentas) 2017 m. sausio 13 d. raštą Nr. SD-39 (toliau – ir Raštas); 2) priteisti pareiškėjai 941,74 Eur dydžio priemokas už laikotarpius, kuriais pareiškėjai buvo pavestos laikinai vykdyti papildomos skyriaus vedėjo funkcijos bei 38,61 Eur dydžio vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką; 3) atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėja paaiškino, kad iki 2016 m. balandžio 1 d. dirbo Departamente Vidaus audito skyriuje vyriausiąja specialiste. Pareiškėjai periodiškai buvo pavedama vykdyti skyriaus vedėjos funkcijas, atlikti su tuo susijusius skubius ir neatidėliotinus darbus. Pareiškėja teigė, kad jai buvo paskirtos papildomos funkcijos, nenumatytos jos pareigybės aprašyme. Pareiškėjos tvirtinimu, už papildomų užduočių atlikimą nebuvo išmokėtas priedas prie pareiginės algos. Pareiškėja 2016 m. gruodžio 22 d. teikė pretenziją Departamentui, prašydama apskaičiuoti ir išmokėti priemokas už laikotarpius, kuriais pareiškėjai buvo pavestos laikinai vykdyti papildomos skyriaus vedėjo funkcijos, taip pat išmokėti kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką. Departamentas 2017 m. sausio 13 d. raštu Nr. SD-39 nurodė pareiškėjai, kad jai neturėjo būti skirtos priemokos už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos, kadangi tais laikotarpiais, kai pareiškėjai buvo pavesta atlikti skubius ir neatidėliotinus darbus, nebuvo pavesta atlikti jokių konkrečių papildomų darbų, susijusių su skyriaus vedėjo funkcijų vykdymu.

3.       Pareiškėja nurodė, kad Departamentas priėmė įsakymus, kuriais pavedė pareiškėjai atlikti Departamento Vidaus audito skyriaus vedėjos funkcijas. Nurodyti įsakymai buvo priimami nesant skyriaus vedėjo, todėl pareiškėja vykdė funkcijas, kurios nebuvo nustatytos jos pareigybės aprašyme. Jai įsakymais nebuvo nustatytas priemokos dydis. Pareiškėjos manymu, nustatant priemokos dydį, turi būti atsižvelgiama į Departamento Vidaus audito skyriaus vedėjo darbo užmokestį.

4.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5.       Departamentas nurodė, jog Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. K-1048 patvirtinto Departamento Vidaus audito skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.3 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas vykdo kitus departamento vadovybės ir skyriaus vedėjo vienkartinio pobūdžio pavedimus. Departamentas pažymėjo, kad Departamento Vidaus audito skyriuje dirbo dvi darbuotojos – pareiškėja ir skyriaus vedėja. Departamento Vidaus audito skyriuje nėra įsteigtos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės, todėl Departamento Vidaus audito skyriaus vedėjo kasmetinių atostogų laikotarpiais pareiškėjai Departamento generalinio direktoriaus įsakymais buvo pavedama atlikti skubius ir neatidėliotinus darbus, tačiau nebuvo pavestos jokios papildomos funkcijos, nenumatytos Departamento Vidaus audito skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme. Paaiškino, kad pareiškėjai Departamento Vidaus audito skyriaus vedėjos kasmetinių atostogų metu reikėdavo atlikti tik tuos skubius ir neatidėliotinus darbus, jei tokių atsirastų, kurie Departamento generalinio direktoriaus įsakymų įforminimų metu buvo nežinomi, ir kurie galėtų atsirasti Departamento Vidaus audito skyriaus vedėjo kasmetinių atostogų laikotarpiu. Pavedimų įforminimo dieną nebuvo žinomos reikalingos atlikti papildomos užduotys, kurios susijusios su vedėjos pareigomis ir už kurių atlikimą atsirastų pagrindas skirti priemoką. Departamentas pažymėjo, kad pagal Departamento Vidaus audito skyriaus vykdomų funkcijų pobūdį vidaus auditorius turi atlikti auditus, numatytus metiniame departamento Vidaus audito skyriaus veiklos plane. Departamento teigimu, papildomi auditai pareiškėjai nebuvo deleguojami. Atsakovo manymu, pareiškėja nepateikė jokių duomenų dėl papildomų užduočių atlikimo.

6.       Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja, Departamento Projektų planavimo ir laiko registravimo sistemoje žymėdama savo darbo laiko apskaitą, nenurodė, kad Departamento Vidaus audito skyriaus vedėjo atostogų laikotarpiais dirbo vedėjo darbus. Nurodė, kad laikotarpiais, kai pareiškėjai buvo pavesta atlikti skubius ir neatidėliotinus darbus, iš 589,5 valandų 556,4 valandos buvo skirtos tiesioginėms Vidaus audito skyriaus vyriausiojo specialisto funkcijoms vykdyti. Pareiškėja Projektų planavimo ir laiko registravimo sistemoje deklaravo, kad dalyvavimas vidaus posėdžiuose, veiklos administravimas, vadovybės pavedimai ir neplaniniai darbai, kurie sietini su skubių ir neatidėliotinų darbų, susijusių su skyriaus vedėjo funkcijomis, vykdymu, sudarė 1,95 proc. viso darbo laiko tais laikotarpiais, kai pareiškėjai buvo pavesta atlikti skubius ir neatidėliotinus darbus. Departamento teigimu, atsakovas visiškai atsiskaitė su pareiškėja atleidimo dieną, uždelsto atsiskaitymo fakto nebuvo, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką yra nepagrįstas.

II.

7.        Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos skundą ir įpareigojo atsakovą Lietuvos statistikos departamentą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai priemoką už papildomų užduočių, nustatytų Lietuvos statistikos departamento direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 9 d. įsakyme Nr. K-685, 2012 m. spalio 24 d. įsakyme Nr. K-911, 2012 m. spalio 31 d. įsakyme Nr. K-928, 2012 m. gruodžio 10 d. įsakyme Nr. K-1047, 2013 m. birželio 14 d. įsakyme Nr. K-538, 2013 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. K-845, 2014 m. birželio 12 d.  įsakyme Nr. K-480, 2014 m. birželio 16 d. įsakyme Nr. K-488, 2014 m. balandžio 28 d. įsakyme Nr. K-363, 2014 m. balandžio 15 d. įsakyme Nr. K-342, 2014 m. balandžio 8 d. įsakyme Nr. K-329, 2014 m. sausio 20 d. įsakyme Nr. K-80, 2014 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. K-520, 2014 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. K-694, 2014 m. gruodžio 9 d. įsakyme Nr. K-925, 2014 m. lapkričio 10 d. įsakyme Nr. K-874, 2014 m. spalio 27 d. įsakyme Nr. K-837, 2015 m. kovo 10 d. įsakyme Nr. K-ŽĮ-84, 2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakyme Nr. ŽĮ-217 ir 2015 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. ŽĮ-273, atlikimą ir priteisė 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo nepagrįstai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (priemokos).

8.       Teismas nustatė, jog Departamento direktoriaus įsakymais nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. iki 2015 m. spalio 2 d. buvo pavesta atlikti Skyriaus vedėjo funkcijas (iš viso 20 įsakymų). Pareiškėja 2016 m. gruodžio 22 d. pateikė Departamentui pretenziją, kurioje prašė apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai priemokas už laikotarpius, kuriais jai įsakymais buvo pavesta laikinai vykdyti papildomas Skyriaus vedėjo funkcijas bei sumokėti kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką. Departamentas pateikė pareiškėjai 2017 m. sausio 13 d. raštą Nr. SD-39, kuriame nurodė, kad pareiškėjai neturėjo būti skirtos priemokos už papildomų užduočių atlikimą.

9.        Teismas analizavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus nuostatas, numatančias valstybės tarnautojo darbo užmokestį. Teismas nurodė, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą sprendžiant, ar pareiškėja turi teisę į minėtą priemoką, būtina nustatyti, ar jai buvo skiriama atlikti pareigybės aprašyme nenustatytas funkcijas. Aplinkybę, kad pareiškėjai buvo skiriama atlikti pareigybės aprašyme nenustatytas funkcijas, pareiškėja grindžia atsakovo priimtais įsakymais (2012 m. rugpjūčio 9 d. Nr. K-685, 2012 m. spalio 24 d. Nr. K-911, 2012 m. spalio 31 d. Nr. K-928, 2012 m. gruodžio 10 d. Nr. K-1047, 2013 m. birželio 14 d. Nr. K-538, 2013 m. lapkričio 7 d. Nr. K-845, 2014 m. birželio 12 d. Nr. K-480, 2014 m. birželio 16 d. Nr. K-488, 2014 m. balandžio 28 d. Nr. K-363, 2014 m. balandžio 15 d. Nr. K-342, 2014 m. balandžio 8 d. Nr. K-329, 2014 m. sausio 20 d. Nr. K-80, 2014 m. liepos 2 d. Nr. K-520, 2014 m. rugsėjo 9 d. Nr. K-694, 2014 m. gruodžio 9 d. Nr. K-925, 2014 m. lapkričio 10 d. Nr. K-874, 2014 m. spalio 27 d. Nr. K-837, 2015 m. kovo 10 d. Nr. K-ŽĮ-84, 2015 m. rugpjūčio 20 d. Nr. ŽĮ-217 ir 2015 m. rugsėjo 9 d. Nr. ŽĮ-273) (toliau kartu – ir Įsakymai). Teismas iš minėtų Įsakymų turinio nustatė, jog juose nėra tiesiogiai įtvirtinta, kad pareiškėjai skiriamas papildomas darbas, nenustatytas jos pareigybės aprašyme, tačiau ši aplinkybė per se (pati savaime) nereiškia, kad Įsakymai negali būti pagrindas sprendžiant, ar pareiškėja atliko papildomas funkcijas. Pareiškėja ir atsakovas iš esmės sutiko dėl aplinkybės, kad tam tikrais laikotarpiais Įsakymais pareiškėjai buvo pavesta atlikti Skyriaus vedėjo funkcijas. Iš byloje pateikto pareiškėjos pareigybės aprašymo turinio teismas darė išvadą, kad jame nėra nurodyta, jog pareiškėja turi atlikti Skyriaus vedėjo funkcijas. Teismas, atsižvelgęs į bylos duomenis apie Įsakymuose pareiškėjai suformuluotus pavedimus, vertino, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusius tarnybos teisinius santykius galima vertinti kaip daugkartinius pavedimus pareiškėjai atlikti Skyriaus vedėjo funkcijas, kurios nebuvo nustatytos pareiškėjos Pareigybės aprašyme.

10.       Teismas kritiškai vertino atsakovo teiginius, kad pareiškėja nepateikė rašytinių duomenų apie tai, kokias papildomas užduotis ji atliko. Teismas vertino, kad atsakovas netinkamai aiškino bylos aplinkybes. Pareiškėja jai paskirtų funkcijų atlikimą argumentavo duotais pavedimais (Įsakymais), kurie, teismo vertinimu, patvirtino, kad Įsakymuose nurodytais laikotarpiais pareiškėjai buvo pavesta atlikti Skyriaus vedėjo funkcijas. Įsakymuose nurodyta atlikti Skyriaus vedėjo funkcijas, tačiau nenurodoma, kokias funkcijas (konkrečius darbus) pareiškėja turi atlikti, todėl teismas vertino, kad pareiškėjai buvo pavesta atlikti tokias funkcijas, kokios nustatytos Skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme. Aplinkybės, kokius konkrečius darbus pagal Skyriaus vedėjo funkcijas Departamento atsakingi asmenis pavedė pareiškėjai atlikti, priklauso ne nuo pareiškėjos valios atlikti ar neatlikti tam tikrą jai paskirtą darbą, o nuo atsakovo darbo organizavimo aplinkybių. Departamentas nepateikė duomenų, jog dėl Įsakymų ar jų dalies neįvykdymo teikė pastabas pareiškėjai. Teismas taip pat paneigė atsakovo argumentus, kad pareiškėjai nebuvo pavedamos konkrečios užduotys, tačiau neginčytina aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai Įsakymais buvo skiriami pavedimai. Atsakovas priėmė Įsakymus, kuriuose nenurodė konkrečių darbų, kuriuos turi atlikti pareiškėja. Atsižvelgiant į duotų pavedimų (Įsakymų) kiekį, nuolatinį jų pobūdį, į tai, kad Įsakymai buvo surašyti atsižvelgiant į Skyriaus vedėjo prašymą, teismas vertino, kad pareiškėjai Įsakymuose nurodytais laikotarpiais buvo pavesta atlikti funkcijas pagal Pareigybės aprašymą bei Skyriaus vedėjo funkcijas pagal Departamento patvirtintą Skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad tarp pareiškėjos ir atsakovo susiklostę santykiai faktiškai atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

11.       Teismas analizavo atsakovo teiginius, kad pagal pareiškėjos vestą darbo apskaitą Skyriaus vedėjo funkcijų pareiškėja praktiškai neatliko. Teismas vertino, kad pareiškėjos darbo apskaitoje pildomi duomenys dėl jos darbo funkcijų atlikimo negali būti laikomi tinkamu pagrindu spręsti, ar pareiškėja įvykdė papildomas užduotis, nenustatytas jos Pareigybės aprašyme. Teismas pažymėjo, kad darbdavys organizuoja darbus ir paveda juos atlikti. Nagrinėjamu atveju tikrinti ir įvertinti pareiškėjos darbo krūvį ir atliekamų darbų pobūdį negali būti pavedama pareiškėjai, tokia pareiga tenka Departamentui.

12.       Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėja atliko papildomas užduotis, nenustatytas jos pareigybės aprašyme. Pareiškėja pavestus darbus atliko, todėl priemokos nemokėjimas reikštų neapmokėjimą už atliktą darbą. Įsakymais pareiškėjai skiriamos papildomos užduotys, todėl turi būti sprendžiama dėl priemokos už padidintą darbų mastą paskyrimo ir mokėjimo.

13.       Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) 27 straipsnio 2 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pareiškėja prašo priteisti jai priedą prie pareiginės algos, kurio mokėjimą kildina nuo 2012 m. rugpjūčio 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. patvirtintais Įsakymais. Pareiškėja pretenziją atsakovui pateikė 2016 m. gruodžio 22 d. Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 dalies reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu teikė pareiškėjos atstovui klausimą, kodėl pareiškėja anksčiau nesikreipė į Departamentą dėl priedo išmokėjimo, tačiau neteikė argumentų dėl galimai praleisto ieškinio senaties termino, neprašė teismo jį taikyti. Esant šioms aplinkybėms, teismas nurodė, kad neturi pagrindo savo iniciatyva nagrinėti klausimą dėl ieškinio senaties termino. 

14.       Teismas, vadovaudamasis tuo, kad Valstybės tarnybos įstatymas ar kiti teisės aktai nenustato konkretaus priemokos dydžio bei šios priemokos apskaičiavimo tvarkos, konstatavo, kad priemokos dydį, kuris negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, turi nustatyti darbdavys, tai yra jo diskrecija. Teismas pažymėjo, kad, vertinant aplinkybę, kokio dydžio priemoka prie pareiginės algos pareiškėjai turi būti apskaičiuota ir išmokėta, turi būti įvertinamos kitos reikšmingos aplinkybės (pareiškėjai suteiktos atostogų, nedarbingumo dienos ir kitos aplinkybės). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad yra pagrindas įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai priedą už papildomų užduočių, nustatytų Įsakymuose, atlikimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nenumato galimybės priedą skaičiuoti ne nuo pareiginės algos, todėl priedas, kuris negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, turi būti apskaičiuojamas, atsižvelgiant į ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėtą darbo užmokestį.

15.       Vertindamas pareiškėjos reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, nurodė, kad delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija iki 2017 m. birželio 30 d.) 207 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Nagrinėtu atveju byloje nustatyta, kad dėl atsakovo kaltės pareiškėjai nebuvo mokėtas priedas, todėl pripažintina, kad pareiškėja turi teisę į 0,06 proc. dydžio delspinigių nuo nepagrįstai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies mokėjimą, kurie turi būti apskaičiuojami ir išmokami pareiškėjai apskaičiuojant ir išmokant priemoką už papildomų užduočių atlikimą.

III.

16.       Pareiškėja A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jos skunde išdėstytus reikalavimus.

17.       Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė pareiškėjai skirti priemokas už papildomų užduočių skyrimą, tačiau paties atsakovo sprendimo (2017 m. sausio 13 d. rašto Nr. SD-39), kuriuo atsisakyta pareiškėjai skirti priemokas, nepanaikino, mano, kad tai galbūt techninė teismo klaida.

18.       Pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kad darbdavio diskrecija yra nustatyti konkretų priemokos dydį tuo atveju, kai darbdavys nurodyta diskrecija nepasinaudojo, todėl pakartotinis atsakovo įpareigojimas apskaičiuoti pareiškėjai priemokos dydį neišspręsrų kilusio ginčo iš esmės.

19.       Pareiškėja nurodo, kad vietoj jos skundo reikalavimo priteisti kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką teismas priteisė 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo nepagrįstai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (priemokos), tačiau tai prieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija iki 2017 m. liepos 1 d. ) 141 straipsnio 1 daliai, pagal kurią darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną. Jeigu su darbuotoju nebuvo atsiskaityta, kaip nurodyta Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje, to paties straipsnio 3 dalis numato, kad darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką.

20.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies panaikinti, kiek tai susiję su įpareigojimu apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai priemoką už papildomų užduočių atlikimą laikotarpiu, kuris viršija 3 metų ieškinio senaties laikotarpį pagal Departamento generalinio direktoriaus įsakymus 2012 m. rugpjūčio 9 d. Nr. K-685, 2012 m. spalio 24 d. Nr. K-911, 2012 m. spalio 31 d. Nr. K-928, 2012 m. gruodžio 10 d. Nr. K-1047, 2013 m. birželio 14 d. Nr. K-538, 2013 m. lapkričio 7 d. Nr. K-845, 2014 m. sausio 20 d. Nr. K-80.

21.       Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsikaityti laiką pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalį, nes vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008) jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio (mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį), už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, nes svarbu, kad tarp padaryto teisės pažeidimo ir sankcijos neatsirastų pernelyg didelė disproporcija. Atsakovo manymu, teismas pagrįstai nurodė, kad priemokos dydžio nustatymas yra darbdavio diskrecija ir priteisė delspinigius.

22.       Atsakovas prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręs keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos atlikto darbo apmokėjimo pagal Departamento direktoriaus įsakymus, kuriais pareiškėjai buvo pavesta atlikti Skyriaus vedėjo funkcijas.

24.       Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjos skundą ir įpareigojo atsakovą Departamentą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai priemoką už papildomų užduočių, nustatytų Lietuvos statistikos departamento direktoriaus įsakymais, atlikimą ir priteisė 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo nepagrįstai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (priemokos).

25.       Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nors ir pripažino pareiškėjos teisę į priemoką, tačiau nepagrįstai nepanaikino atsakovo Rašto, kuriuo atsisakyta išmokėti pareiškėjai priemoką už jos atliktas Skyriaus vedėjo funkcijas pagal Departamento generalinio direktoriaus įsakymus bei netenkino jos reikalavimo priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką atsiskaityti su pareiškėja ir vietoj jo priteisė jai 0,06 proc. delspinigius nuo nepagrįstai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (priemokos). Pareiškėjos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti jai skirtinos priemokos dydį, nes atsakovas jam suteikta diskrecijos teise darbuotojams priemoką nepasinaudojo, nors ir skyrė pareiškėjai papildomas užduotis, todėl priemokos dydį turėjo nustatyti teismas.

26.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ir ne bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1124/2014).

27.       Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (aktualios redakcijos, galiojusios iki 2016 m. spalio 1 d.) 26 straipsnio nuostatos, numatančios, jog valstybės tarnautojams priemokos mokamos už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu (Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 d. 2 p.). Šios priemokos negali būti mokamos ilgiau kaip vienerius metus nuo jų paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, taip pat atvejus, kai priemokos skiriamos už projektų, trunkančių ilgiau kaip vienerius metus, vykdymą. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti 26 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis sąlygomis, išskyrus projektų, trunkančių ilgiau negu vienerius metus, vykdymą, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas, taikoma šio įstatymo 43 straipsnio 12 dalyje nustatyta garantija ir gali būti patikslinami struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos (Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 d. 2 p.).

28.       Departamento, kaip darbdavio diskrecijos teisė skirti priemoką valstybės tarnautojams ir nustatyti priemokos dydį kildinama iš Valstybės tarybos įstatymo 26 straipsnio. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktus Departamento Įsakymus, kuriais pareiškėjai pavedama atlikti Skyriaus vedėjo funkcijas, Įsakymų pasikartojamumą, pareiškėjos pareigybės aprašymą, sprendė, kad pareiškėja realiai atliko Skyriaus vedėjo funkcijas ir pripažino jos teisę į priemoką. Teismas sprendė, kad konkretų priemokos dydį turėtų nustatyti darbdavys, naudodamasis jam Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje suteikta diskrecijos teise. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, pažymi, kad nors teismas ir pagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad pareiškėja faktiškai neatliko papildomų užduočių Įsakymuose nurodytais laikotarpiais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad atsakovas netinkamai naudojosi jam suteikta diskrecijos teise nustatyti priemokos dydį. Ši diskrecijos teisė, apimanti teisę valstybės tarnautojui suformuluoti papildomas užduotis, skirti priemoką ir nustatyti jos dydį, yra nedaloma, todėl teismui pripažinus pareiškėjos teisę į priemoką už jai atsakovo pavestas papildomas užduotis (pareigybės aprašyme nenustatytas funkcijas ir su tuo susijusią atsakomybę), teismas turėjo nustatyti ir priemokos dydį. Tokia išvada seka iš efektyvaus teisingumo vykdymo tikslo.

29.       Taigi, konkretus priemokos dydis nagrinėjamu atveju teismo turėjo būti nustatytas palyginus pareiškėjos ir Skyriaus vedėjo pareigybių aprašymus, Skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, kurios nėra nurodytos pareiškėjos pareigybės aprašyme, įvertinti jų sudėtingumą, taip pat tenkantį didesnį atsakomybės laipsnį. Vertinant skirtinos priemokos dydį papildomai turėtų atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime į skundą teiktą informaciją, kad ginčo laikotarpiu Skyrių sudarė 3 pareigybės (dviejų specialistų ir vedėjo), tačiau dėl vaiko priežiūros atostogų viena pareigybė laikinai buvo laisva, todėl faktiškai Skyriaus užduotims skirtas darbo krūvis teko dviems Skyriaus specialistams (pareiškėjai ir vedėjui), o Skyriaus vedėjo nedarbingumo (atostogų) laikotarpiais – tik pareiškėjai. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su priemokų skyrimu už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą (Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 d. 1 p.) yra konstatuota, kad nustatant priemokos dydį svarbu įvertinti ne tik vienam įstaigos ar institucijos struktūriniam padaliniui (vienetui) tenkantį darbo krūvį, jo pasiskirstymą šio padalinio valstybės tarnautojams (darbuotojams), kai viena ar daugiau pareigybių laikinai laisvos ar tarnautojas laikinai negali atlikti savo funkcijų, bet ir esamus materialinius išteklius (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį Nr. A-258-492/2019.

30.       Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo panaikinti Departamento Raštą, kuriuo pareiškėjai nurodoma, kad jai priemokos už papildomas funkcijas nebus skiriamos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjos reikalavimo dėl Rašto panaikinimo, sprendimo motyvuose nepasisakė dėl jame išdėstyto atsisakymo reikšmės ginče ir pareiškėjai dėl to kylančių teisinių pasekmių, todėl nagrinėjant bylą iš naujo šis trūkumas turi būti ištaisytas.

31.       Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir savo ruožtu priteisė 0,06 proc. delspinigių nuo nepagrįstai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (priemokos). Atsakovas sutinka su tokiu teismo sprendimu.

32.       Spręsdama dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo praktiką, akcentuoja, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką atsižvelgiant į Darbo kodekso 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus, pažymima, kad sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis, o jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-154-313/2015). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs konkretų priemokos dydį, turėjo įvertinti, kokią dalį pareiškėjai neišmokėtos priemokos už Įsakymuose nurodytais laikotarpiais pavestas papildomas užduotis (2012 m. rugpjūčio 9 d. – 2016 m. balandžio 1 d.) sudarė per šį laikotarpį gautų su tarnybos santykiais susijusių pajamų. Kai neišmokėta darbo užmokesčio dalis (priemokos už papildomas užduotis) sudaro iš esmės nereikšmingą dalį galutinai išmokėto darbo užmokesčio, turi būti vadovaujamasi ir bendraisiais teisės principais, protingumo ir teisingumo kriterijais, bei sprendžiama, ar toks reikalavimas turėtų būti tenkinamas, ar pačios priemokos priteisimas laikomas pakankamu asmens pažeistų teisių  apgynimu.

33.        Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

32.  Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai svarbių aplinkybių, priėmė sprendimą, kuriuo netinkamai parinko pareiškėjos pažeistų teisių apgynimo būdą, nes nenustatydamas konkretaus priteistinos priemokos dydžio, sukūrė prielaidas naujų teisinių ginčų tarp šalių kilimo prielaidas, dėl padarytų proceso normų pažeidimų byla laikytina netinkamai išnagrinėta. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas 

        Dainius Raižys

        Virginija Volskienė