Civilinė byla Nr. 2A-747-601/2012
Teisminio proceso Nr.
2-28-3-03394-2011-8
Procesinio sprendimo kategorija: 45.6; 75.6.1; 121.18;
121.14; 121.21
(S)
Pirmosios instancijos teismo teisėja Eridana Paltanavičienė
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2012 m. balandžio 11 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko
(pranešėjas), Albino Čeplinsko ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė)
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. R., apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono
apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje
pagal ieškovės I. R. ieškinį atsakovams V.
S. ir R. T., trečiajam asmeniui notarei L.
R., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
apeliacinį skundą,
n u s t a t ė:
I.
Ginčo esmė
Ieškovė
kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti nekilnojamojo turto –
buto, esančio Marijampolės (duomenys neskelbtini), 2011-05-06 sudarytą pirkimo
pardavimo sandorį Nr.2938 negaliojančiu kaip sudarytą pažeidžiant imperatyvias
teisės normas, panaikinti teisinę registraciją, t. y. įrašą viešame registre ir
pripažinti atsakovo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą - butą, esantį
Marijampolės (duomenys neskelbtini), priteisti jai iš atsakovo turėtas
bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagrindas sandorio naikinimui yra tai, kad
sudarant sandorį, atsakovas nepateikė notarei teismo leidimo, kuris buvo
privalomas parduodant šeimos turtą. Be to, buvo pažeistas viešasis interesas ir
apribota vaiko teisė naudotis tėvui priklausančiu turtu.
Atsakovas prašė
ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, kad ieškovė atsakovui reiškia jau nebe
pirmą ieškinį ir jos tikslas bet kokiomis priemonėmis susigrąžinti atsakovą, su
kuriuo šalių santuoka nutraukta jau 1988 metais.
II.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės
teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovės
priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybei. Teismas nustatė, kad šalių santuoka
nutraukta 1988 metais, ginčo butas atsakovo įsigytas jau po santuokos
nutraukimo. 2010-10-01 Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimu civ.
byloje Nr.2-1864-399/2010 šalių sūnaus I. gyvenamoji vieta nustatyta su mama. Parduodant
ginčo butą šalių nepilnametis sūnus I. šiame bute faktiškai negyveno, kadangi
po to kai tarp šalių 2009 metais įvyko konfliktas, jis su mama persikėlė
gyventi į savo senelių butą, kuriame gyvena iki šiol. Nekilnojamasis daiktas sandorio
sudarymo metu viešame registre nebuvo registruotas kaip šeimos turtas, ten
nebuvo deklaruota vaiko gyvenamoji vieta. Teismas konstatavo, kad sudarant
nekilnojamojo daikto buto, esančio Marijampolės (duomenys neskelbtini) pirkimo
– pardavimo sutartį imperatyvios teisės normos pažeistos nebuvo, kadangi gauti
išankstinį teismo leidimą perleisti turtą, kuris nelaikytinas šeimos turtu
atsakovas pareigos neturėjo. Teismas taip pat nenustatė, kad tokiu sandoriu
būtų pažeistas viešas interesas,- vaiko teisė, esant būtinybei, pasinaudoti
tėvo būstu. Vaiko teisės į gyvenamąją būstą užtikrinimas nereiškia pareigos jo
tėvams tokį būstą turėti nuosavybės teise. Jei vaikas gyvena su tėvais, šie
privalo užtikrinti kad būtų įgyvendinamos visos vaiko teisės (pasirūpinti
maistu, apranga, vaiko sveikata, jo auklėjimu bei lavinimu, kt.), taip pat ir
teisė į tinkamą gyvenimui būstą. Nenustatyti ir niekinio sandorio taikymo
pagrindai.
III.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė I. R. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m.
lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti, ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti
pirmosios instancijos teismui. Apeliantė nurodo, kad ieškovei ir atsakovui
gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, iš bendrų lėšų įsigijo nekilnojamąjį turtą
– trijų kambarių butą su rūsiu, adresu (duomenys neskelbtini), Marijampolėje. Į
šį butą ieškovė su sūnumis ir atsakovu įsikėlė 2006 metais ir gyveno iki 2009
metų. Vėliau iškilus konfliktui su atsakovu, ieškovė buvo priversta iš šio buto
išsikraustyti ir apsigyveno pas jos tėvams nuosavybės teise priklausančiame
bute. Butas laikytinas šeimos turtu, kadangi už jį sumokėta iš bendrų šeimos
lėšų, juo rūpintasi, mokėti mokesčiai bendrai, t. y. jis įgytas bendrosios
jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Apeliantė nesutinka su pirmosios
instancijos teismo sprendimu, kadangi mano, jog teismas turėjo pirmiausia
išsiaiškinti, ar ginčo butas yra bendras šeimos turtas, o po to tik spręsti
ieškinio pagrįstumą. Taip pat teismas nesiaiškino aplinkybės, dėl ko ieškovė
yra padavusi atsakovą į teismą prašydama priteisti iš jo neturtinę žalą.
Apeliantė nurodo, kad atsakovas išmesdamas ją su vaiku iš jų bendro buto, ji
patyrė moralinę ir materialinę žalą, buvo sutrikdyta sveikata. Šeimos bylose
teismas privalo būti aktyvus, surinkti ir ištirti visus įrodymus. Apeliantė
kritikuoja teismo argumentus, kad vaiko teisės į gyvenamąjį būstą atsakovui
pardavus savo turtą yra nepažeistos. Ieškovė nurodo, kad buto pirkimo-pardavimo
sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu, kadangi ši sutartis yra
apsimestinė, nes sudaryta tarp artimų giminaičių. Buto pirkimo pardavimo
sutartyje nurodyta vidutinė rinkos kaina ir gerokai didesnė nei pardavimo
kaina, todėl teismas netinkamai vertino įrodymus, nes akivaizdu, jog sandoris
sudarytas dėl akių.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą
atsakovas V. S. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti,
pirmosios instancijos skundžiamą sprendimą palikti galioti. Atsakovas nurodo,
kad po santuokos nutraukimo su ieškove jokio bendro ūkio nevedė, jie gyveno
atskirai, finansus tvarkė atskirai, o butą įsigijo už savo asmenines lėšas,
jokio susitarimo sukurti bendrą nuosavybę nebuvo. Ieškovė visais būdais
manipuliuoja vaiku, stengiasi pakenkti ieškovui, gauti iš jo materialinės
naudos. Pirmosios instancijos teismas išsiaiškino visas bylos aplinkybes,
išnagrinėjo ieškinį ne tik ieškovės pareikštų reikalavimų ribose bet ir
atsižvelgė į viešąjį interesą, į vaiko teises. Ieškovė pirmosios instancijos
teisme nepateikė įrodymų, kad iš buto, kuriame šiuo metu gyvena, jos niekas
neveja, bet teismas konstatavo, kad tokia galimybė gali atsirasti ateityje.
Ieškovė apeliacinio skundo motyvus sieja su galbūt kada nors ateityje
atsirasiančiais veiksniais. Buto pardavimo momentu, jis nebuvo šeimos
gyvenamoji patalpa, joje nei ieškovas, nei sūnus negyveno, sūnaus gyvenamoji
vieta nustatyta su motina, todėl jokio leidimo parduodant butą nereikėjo.
Ieškovė apeliaciniams skunde kelia naujus reikalavimus dėl bendrosios dalinės
nuosavybės nustatymo į ginčo butą, tačiau tai nesusiję su vaiko interesais, o
su pačios ieškovės turtiniais interesais. Nesuprantami apeliantės argumentai,
kodėl teismas turėjo nustatinėti prejudicinį ryšį su kita civiline byla dėl
žalos atlyginimo. Ši bylą neuri jokio ryšio su nagrinėjama byla.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą
atsakovė R. T. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti,
pirmosios instancijos skundžiamą sprendimą palikti galioti. Nurodo, kad ginčo
butas nebuvo šeimos turtas, viešame registre jis įregistruotas kaip atsakovo
asmeninė nuosavybė, jame ieškovė ir jos sūnus negyveno, todėl parduodant butą
jokio leidimo nereikėjo. Pažymi, kad butą ji nupirko už realią jo kainą, kurios
išlikusios ir šiomis dienomis. Butą pirko turėdama tikslą jį įsigyti nuosavybėn.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą
tretysis asmuo notarė L. R. prašo apeliacinį skundą
atmesti, nes ginčo butas, jį parduodant, nebuvo šeimos turtas, jame šeima
faktiškai negyveno.
IV. Apeliacinės instancijos
teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas
atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine
tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei
absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2
dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas CPK 329 straipsnio 2
dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl
pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Nustatyta, kad tarp šalių
santuoka buvo nutraukta 1988 m. birželio 16 d., tačiau vėliau nuo 2002 m. iki
2009 m. jie gyveno kartu. 2003 m. gruodžio 16 d. jiems gimė sūnus I.. 2008 m.
šalims nutraukus bendrą gyvenimą, iš atsakovo 2009 m. spalio 6 d. teismo
nutartimi (patvirtinta taikos sutartis) buvo priteistas išlaikymas (po 300 Lt),
kuris 2010 m. spalio 1 d. sprendimu buvo padidintas iki 500 Lt (b. l. 52-54).
Išlaikymo įsiskolinimo 2012 m. vasario 1 d. nėra (b. l. 101). 2004 m. gruodžio
17 d. atsakovas nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), Marijampolės m.
(toliau – ginčo butas), kurį 2011 m. gegužės 6 d. pardavė (b. l. 11, 28-33).
Nuo 2009 m. ieškovė su sūnumi I. ginčo bute negyveno (gyvena ieškovės tėvų
bute).
Teisėjų kolegija pažymi, kad
apeliaciniame skunde apeliantė iškėlė naujus reikalavimus (kaip teismo būtinybę
vertinti ginčo buto sandorį kaip tariamą sandorį arba kaip apsimestinį,
būtinybę vertinti bendrosios jungtinės veiklos sutarties buvimą) bei nurodo su
tuo susijusias naujas faktines aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios
instancijos teisme (tai matyti iš ieškinio bei apeliantės atstovo pasisakymų
teisme, (b. l. 2-4, 65-67), teismo sprendimo (b. l. 70-71)). CPK 312 str.
numatytas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie
nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės
instancijos teismo paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos
teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (kontrolės funkcija), neperžengiant
bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo. Taigi, teisėjų
kolegija nepasisako (nevertina) dėl apeliaciniame skunde išdėstytų naujų
reikalavimų ir naujų aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėjamos ir vertinamos
pirmosios instancijos teismo.
Nepagrįstu laikytinas apeliantės
argumentas, kad nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismo vaidmuo
turėjo būti aktyvus (CPK 376 str. 3 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje
byloje sprendžiamas ginčas (atsakovo asmeninės nuosavybės teise priklausančio
buto pardavimo teisėtumas) nepatenka į CPK XIX skyriaus (šeimos bylų
nagrinėjimo ypatumai) spręstinų klausimų ratą. Vien tai, kad apeliantė ieškinį
grindžia CPK 3.85 str. pažeidimu, laikydama ginčo butą šeimos turtu, nėra
pagrindas pripažinti, jog šiam ginčui taikytinos šeimos bylų nagrinėjimo ypatumų
taisyklės.
Apeliantė ieškinį grindžia tuo,
kad sudarant ginčo buto pirkimo-pardavimo sandorį atsakovas negavo teismo
leidimo (CK 3.85 str. 2 d.).
Lietuvos Respublikos CK 3.85 str.
2 d. numatyta, kad sutuoktinis, kuris yra nekilnojamojo daikto, priskirto šeimos
turtui, savininkas, gali perleisti nuosavybės teises į jį, įkeisti, ar kitaip
suvaržyti teises į jį tik gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą. Jeigu
sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos
turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas.
Bylos (ginčo) esmė – ar ginčo
butas laikytinas šeimos turtu. Tik nustačius, kad ginčo butas buvo šeimos
turtas, apeliantė įgytų teisę į ieškinio patenkinimą, t. y. būtų galimybė
svarstyti apie ieškinio pagrįstumą.
Šeimos turto teisinį statusą ir
teisinio rėžimo pabaigą reglamentuoja CK 3.84 str. ir 3.86 str. 1 d.
Pažymėtina, kad apeliantė nepateikė jokių argumentų tam, kad pagrįsti, jog
ginčo butas laikytinas šeimos turtu, apsiribodama šios aplinkybės konstatavimu
ir iš to kildindama pasekmes (sandorio negaliojimą), t. y. apeliantė neįrodė
aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą (CPK 178 str.). CK 3.86 str. 1 d.
numatyta, kad šeimos turto teisinis rėžimas pasibaigia nutraukus santuoką
<...>. Nagrinėjamu atveju šalių santuoka nutraukta 1988 m., o ginčo butas
įgytas 2004 m., todėl vien ši aplinkybė eliminuoja pagrindą daryti išvadai, jog
ginčo butas gali būti laikomas šeimos turtu. Pažymėtina, kad turto, kaip šeimos
turto teisinis statusas yra siejamas su santuokos sudarymu ir jos nutraukimu
(CK 3.84 str. 1 d., 3.85 str. 2 d., 3.84 str. 1 d.), t. y. asmenų, gyvenančių
neįregistravus santuokos (sugyventinių) įgytas turtas negali įgyti šeimos turto
statuso. Be to CK 3.84 str. 2 d. numatyta, kad šeimos turtas yra <...>
šeimos gyvenamoji patalpa. Tai reiškia, kad šeimos turtu gali būti laikomas tik
tokia gyvenamoji patalpa, kurioje yra faktiškai gyvenama. Nagrinėjamu atveju
nustatyta, kad nuo 2009 m. apeliantė su sūnumi ginčo bute negyvena, ginčo butas
parduotas 2011 m., todėl ir esant šioms aplinkybėms nebūtų pagrindo ginčo buto
pripažinti šeimos turtu.
Kiti apeliacinio
skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo
sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Esant
aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios
instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant
nei procesinės, nei materialinės teisės normų, todėl apeliacinis skundas atmestinas
(CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1
d. 1 p., 331 str.,
n u t a r i a :
Apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės
rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Evaldas
Burzdikas
Albinas
Čeplinskas
Izolda
Nėnienė