Civilinė byla Nr. 2-613-241/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02219-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1483-866/2020 pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PROF CITY“ bankroto administratoriaus V. S. pareiškimą atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „PROF CITY“ dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – V. U. ir I. M.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB ) „PROF CITY“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė V. S. 2017 m. balandžio 18 d. nutartimi patvirtintas kreditorių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas vėlesnėmis nutartimis. 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi teismo iniciatyva įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Atsakovės bankroto byloje iš viso patvirtinti 35 kreditorių reikalavimai bendrai 272 115,34 Eur sumai.

2.       Atsakovės bankroto administratorius V. S. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti BUAB „PROF CITY“ bankrotą tyčiniu, remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis.

3.       Patikslintame pareiškime taip pat teikdamas papildomus paaiškinimus žodiniame posėdyje ir raštu pareiškėjas nurodė, kad buvęs įmonės vadovas V. U., žinodamas, jog įmonė turi didelius įsipareigojimus kreditoriams, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; įsiskolinimas kreditoriams prasidėjo 2012 m., tačiau buvęs vadovas nesiėmė jokių priemonių skoloms sumažinti. Teismo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai liko nepatenkinti visa apimtimi.

4.       Žinodamas apie turimus įsiskolinimus kreditoriams buvęs vadovas pagal 2016 m. sausio 4 d. kasos išlaidų orderį, pasirašytą buvusios vyr. finansininkės I. M., pasiskolino ar tiesiog paėmė iš įmonės kasos 275 566 Eur pinigų sumą.

5.       Pagal Didžiąją knygą 2015 m. sausio mėnesį vadovo skola buvo 244 615,92 Eur; pagal 2015 m. gruodžio 31 d. kasos pajamų orderį vadovas įnešė į kasą 282 414,27 Eur sumą, nurodyta paskirtis „avanso grąžinimas“; o 2016 sausio 4 d. gavo iš kasos 275 566 Eur kaip „paskolą“, žinodamas, jog šių pinigų negrąžins. Civilinėje byloje Nr. 2-3621-864/2018, iškeltoje pagal BUAB „PROF CITY“ bankroto administratoriaus ieškinį V. U. dėl 275 566 Eur skolos grąžinimo, 2018 m. birželio 28 d. teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi V. U. įsipareigojo sumokėti BUAB „PROF CITY“ 86 000 Eur sumą, tačiau taikos sutarties nevykdo.

6.       Vadovas daug kartų vyko į komandiruotes į Rusijos Federaciją, Ukrainą, Lenkiją ir kt. (2014 m. 26 komandiruotės, 2015 m. – 20, 2016 m. – 7), komandiruočių tikslų bei vykdytų darbo funkcijų nustatyti negalima, nes trūksta ataskaitų ir kt. dokumentų.

7.       Nors įmonė turėjo įsiskolinimus kreditoriams V. U. nupirko 30 000 Lt vertės automobilį Ford S-Max, kurį pagal 2015 m. balandžio 1 d. panaudos sutartį Nr.15/04/01 neatlygtinai perdavė naudotis su bendrove nesusijusiai A. U. (vadovo sutuoktinei). Minėtas automobilis buvo areštuotas, įregistruota hipoteka. 

8.       Patikrinus bendrovės sandorius per 2009–2017 m. laikotarpį, kitų sandorių, galėjusių turėti įtakos įmonės nemokumui, nenustatyta.

9.       Per visą pasirengimo nagrinėti klausimą dėl tyčinio bankroto laikotarpį suinteresuotas asmuo V. U. atsiliepimo ir jokių dokumentų teismui nepateikė. 2019 m. birželio 18 d. nutartimi paskirtas žodinis teismo posėdis buvo du kartus atidėtas, teismui patenkinus suinteresuoto asmens prašymus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 23 d. nutartimi pripažino BUAB „PROF CITY“ bankrotą tyčiniu.

11.       Teismas nustatė, kad Juridinių asmenų registre UAB „PROF CITY“ registruota 2009 m., jos vadovu nuo 2012 m. balandžio 25 d. įregistruotas V. U.. Įmonės bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi; aktualiame 2019 m. sausio 9 d. nutartimi patikslintame kreditorių reikalavimų sąraše patvirtinti 2 antros eilės ir 33 trečios eilės kreditoriai, bendra reikalavimų suma 272 115,34 Eur.

12.       Teismas pažymėjo, kad išnaudojo visas įrodymų gavimo ir aplinkybių tikslinimo galimybes, raštu bei žodžiu reikalaudamas iš proceso šalių susistemintų, dokumentais grindžiamų paaiškinimų, apibendrintų išvadų, papildomų duomenų, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškime nurodyti argumentai ir įrodymai stokojo loginės sekos, iš dalies prieštaringi ir nenuoseklūs, fragmentiški, nepagrįsta argumentų ir jų įrodinėjimui pasirinktų įrodymų sąsaja. 

13.       Teismas nurodė, kad suinteresuoti asmenys taip pat nebuvo aktyvūs. V. U. 2019 m. gruodžio 31 d. prašymą išreikalauti iš administratoriaus bendrovės buhalterinius dokumentus teismas vertino kaip nepagrįstą ir jo netenkino, nes pareiškimas dėl tyčinio bankroto nagrinėjamas nuo 2019 m. birželio 18 d., buvęs vadovas turėjo pakankamai laiko pasiruošti bei tinkamai pateikti atsiliepimą ir paaiškinimus, tačiau savo teikiamais prašymais siekia proceso vilkinimo. BUAB „PROF CITY“ bankroto byla yra elektroninė, visi joje esantys dokumentai buvusiam vadovui prieinami.

14.       Įvertinęs nurodytas aplinkybes, bankroto byloje esančius duomenis, šalių paaiškinimus žodiniame posėdyje, duomenis gautus iš viešųjų registrų bei teismų informacinės sistemos LITEKO, teismas sprendė esant pakankamai duomenų pripažinti BUAB „PROF CITY“ bankrotą tyčiniu.

Dėl BUAB „PROF CITY“ vykdytos veiklos ir nemokumo

15.       Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neatskleidė įmonės veiklos konkrečiais laikotarpiais bei nenustatė nemokumo atsiradimo momento. Deklaruota įmonės pagrindinė veikla buvo gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba.

16.       Teismas nustatė, kad bankroto bylą inicijavusiam kreditoriui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriui įsiskolinimas susidarė nuo 2015 m. gegužės mėn., taikytos priverstinio poveikio priemonės neveiksmingos, nes nuo 2015 m. birželio 18 d. apyvartos įmonės sąskaitose nebuvo. Skola kitam antros eilės kreditoriui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) susiformavo 2014–2016 m. laikotarpiu. Į kreditorių sąrašą įtrauktiems trečios eilės kreditoriams įsiskolinimai susiformavo skirtingu laikotarpiu, dauguma 2012–2014 m.

17.       Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-760-271/2015 BUAB „PROF CITY“ ir V. U., kartu su kitais asmenimis, buvo išteisinti dėl jiems pareikštų kaltinimų dėl dokumentų suklastojimo, mokestinės prievolės vengimo apgaule, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir kt., susijusių su BUAB „PROF CITY“ vykdyta veikla bei sandoriais 2012–2013 m. Baudžiamojoje byloje nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti paimtus bei kratų metu rastus UAB „PROF CITY“ buhalterinės apskaitos dokumentus.

18.       Teismas nurodė, jog sistemiškai vertinant visus turimus duomenis tikėtina, jog bendrovės veikla sutriko ir iš esmės nebuvo atnaujinta po baudžiamosios bylos proceso, galimai ji tuo laikotarpiu ir tapo nemoki, tačiau nepateikus patikimų duomenų patikrinti bei tiksliai nustatyti faktines aplinkybes teismui nepakako duomenų konstatuoti nemokumo momentą anksčiau, nei 2016 m. sausio 4 d.

19.       Teismas padarė išvadą, kad nuo 2016 m. pradžios įmonė realios ūkinės veiklos nebevykdė. Nustatyta, kad 2016 m. spalio 31 d. balanso bei pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis vienintelės šio laikotarpio 4 049,87 Eur pajamos atsirado dėl teigiamos valiutos kurso įtakos, deklaruotas 33 193,25 Eur nuostolis. Deklaruota paties vadovo skola 269 880 Eur (paskola 2016 m. sausio 4 d.). Realaus tuo metu įmonės turimo turto nenustatyta. Tačiau bankroto byloje patvirtintos skolos kreditoriams jau buvo susiformavusios. Lėšų apyvartos sąskaitose nebuvo nuo 2015 m. birželio 18 d. Buhalterinę apskaitą tvarkiusi I. M. atleista iš darbo 2016 m. vasario 2 d., nuo to laiko jokio atsakingo už dokumentų apskaitą asmens nebuvo, išskyrus patį direktorių. Teismas sprendė, jog BUAB „PROF CITY“ gali būti laikoma nemokia nuo 2016 m. sausio mėnesio, kai buvęs vadovas išėmė iš apyvartos kasoje buvusias lėšas (asmeninė paskola), jų nenukreipė atsiskaityti su kreditoriais; bendrovės vardu nustota vykdyti veiklą; per 2016 m. pajamos nebuvo generuojamos, jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didino įmonės įsipareigojimus.

Dėl kitų tyčinio bankroto požymių

20.       Teismas nurodė, kad konstatuoti tyčinį bankrotą dėl pareiškėjo nurodomų argumentų, susijusių su 2013 m. įmonės nupirkto automobilio Ford S-Max, neatlygintinu perdavimu pagal 2015 m. balandžio 1 d. panaudos sutartį vadovo žmonai bei vadovo komandiruotėmis į Rusijos Federaciją, Ukrainą, Lenkiją ir kt., nėra pagrindo, kadangi faktinės aplinkybės tinkamai neatskleistos, šių veiksmų įtakos įmonės nemokumui atsirasti arba nemokios įmonės padėties esminiam pabloginimui neįrodyta.

21.       Teismas nustatė byloje nesant ginčo, jog buvęs vadovas V. U. buvo vieninteliu asmeniu, veikiančiu įmonės vardu ir atsakingu už jos veiklą bei sandorius, tik jis disponavo įmonės lėšomis, sudarinėjo sandorius ir bendravo su kontrahentais. Suinteresuotas asmuo patvirtino ėmęs pinigus iš kasos, juos įnešinėjęs, teigė, jog naudojo įmonės veiklai. Įmonės vykdyta statybinė veikla sutriko dėl ikiteisminio tyrimo, todėl nusprendė uždirbti iš naujos papildomos veiklos. Patvirtino 282 414,27 Eur sumos (kurią gavo už grūdus) įnešimą į kasą pagal 2015 m. gruodžio 31 d. kasos pajamų orderį bei pagal 2016 m. sausio 4 d. kasos išlaidų orderį pinigų paėmimą iš kasos.

22.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3621-864/2018 pagal BUAB „PROF CITY“ administratoriaus ieškinį V. U. dėl 275 566 Eur skolos įmonei grąžinimo 2018 m. birželio 28 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis, kuria V. U. įsipareigojo sumokėti BUAB „PROF CITY“ 86 000 Eur sumą (taikos sutartis nevykdoma, išduotas vykdomasis raštas). Šios bylos nagrinėjimo metu V. U. taip pat pripažino skolą įmonei ir prievolės ją grąžinti neneigė, teigė, jog pinigus panaudojo, siekdamas įmonei uždirbti pelno, tačiau buvo apgautas, buvo nuspręsta buhalteriškai įforminti pinigų trūkumą kaip paskolą.

23.       Teismas laikė nustatytu 275 566 Eur išmokėjimo V. U. pagal 2016 sausio 4 d. kasos išlaidų orderį faktą, pažymėjo, jog ši suma buvo iš esmės pakankama atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad tuo metu vadovas galėjo nežinoti, jog planuoja nebevykdyti UAB „PROF CITY“ veiklos.

24.       Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų dėl vadovo disponuojamų pinigų panaudojimo įmonės veikloje; 2016 m. įmonė realios veiklos nebevykdė, bankroto bylos iškėlimo stadijoje pateiktame debitorių sąraše jokių užsienio įmonių skolos neįtrauktos. Nėra jokių duomenų apie UAB „PROF CITY“ vardu vykdytą prekybos grūdais verslą. Iš esmės pats V. U. pareiškė, kad sandorius su užsienio partneriais pasirašė kaip fizinis asmuo, bendrovės nepasiekė nei prekės, nei dokumentai.

25.       Teismas sprendė, kad BUAB „PROF CITY“ prie bankroto buvo privesta tyčia, sąmoningai blogai valdant įmonę, įmonės vadovas nevykdė įstatymuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu. Jis pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bankroto iškėlimas nesąžiningais veiksmais buvo tyčia vilkinamas. Buvęs vadovas pats gavo ir nuo kreditorių nuslėpė įmonės uždirbtas 2015 m. pajamas taip pažeisdamas kreditorių interesus. Veikdamas išimtinai savo asmeniniais interesais, kaip asmeninę paskolą gautą 275 566 Eur grynųjų pinigų sumą pagal 2016 sausio 4 d. kasos išlaidų orderį panaudojo nenustatytiems tikslams, nesusijusiems su įmonės veikla ir interesais. Sandoris ekonomiškai nenaudingas įmonei, kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Tuo įmonės bankrotas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų požymius.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

26.       Suinteresuotas asmuo V. U. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti prašymą pripažinti BUAB „PROF CITY“ bankrotą tyčiniu arba grąžinti klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1.                      Teismas nurodęs, kad išnaudojo visas įrodymų gavimo bei aplinkybių tikslinimo galimybes, nes pareiškėjo nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai stokojo loginės sekos, buvo iš dalies prieštaringi ir nenuoseklūs, ir kt., ėmėsi iniciatyvos pats rinkti duomenis. Tačiau nepateisinama situacija, kai visa įrodinėjimo pareiga perkelta teismui, tinkamai nesuformulavus įrodinėjimo dalyko, nenurodžius įrodinėtinų aplinkybių, įrodymų. Apeliantas nežino, nuo ko ir kaip gintis. Įrodymai buvo renkami ir vertinami ne bylos nagrinėjimo metu, o surašant procesinį teismo sprendimą.

26.2.                      Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas, lygiateisiškumo principą, neužtikrino rungtyniškumo principo įgyvendinimo, nes neleido apeliantui rinkti ir teikti įrodymų, reikšmingų nagrinėjant pateiktą prašymą.

26.3.                      Skundžiamą nutartį teismas priėmė pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, vadovaudamasis prielaidomis ir samprotavimais apie aplinkybes, kurių nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys. 

26.4.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kokias aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų sprendimais, teismas turi vertinti spręsdamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė tik pinigų įmokėjimo faktą 2015 m. pabaigoje ir jų išmokėjimą 2016 m. pradžioje ir vien iš šių aplinkybių padarė prielaidą, kad visos 2015 m. uždirbtos įmonės pajamos gautos ir iš apyvartos išimtos grynųjų pinigų pavidalu asmeniškai bendrovės vadovo; apyvartos sąskaitose nebuvo nuo 2015 m. vidurio; gautos pajamos nebuvo panaudotos bendrovės veiklai ir atsiskaitymui su kreditoriais.

26.5.                      Šios aplinkybės kelia prieštaravimų, nes teismas sutinka, kad 2015 m. pajamos buvo uždirbtos ir įneštos į kasą, tačiau 2016 m. pinigų išėmimas ir panaudojimas įmonės veikloje nepripažįstamas verslo rizika. Jeigu pirmosios instancijos teismas būtų leidęs rinkti įrodymus ir išreikalauti bankroto administratoriui perduotus duomenis, būtų įrodyta, kad įmonė kelis metus vykdė prekybą grūdais, todėl per 2015 m. vykdytą sandorį iš jo gautos lėšos įneštos į kasą, o 2016 m. toliau vystant veiklą lėšos buvo paimtos. Sandoriui neįvykus įmonės vadovas pripažino šias lėšas kaip asmeninę skolą, kurią būtų grąžinęs iš kitų sandorių

26.6.                      Įmonės bankrotą inicijavo SODRA, nes verslo kreditoriai žinojo apie veiklos specifiką, jiems buvo atskleistos rizikos ir jie sutiko atidėti mokėjimo terminus, todėl 2016 m. įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės turimo turto. Tai, kad su kreditoriais buvo deramasi, jie buvo atidėję mokėjimo terminus, patvirtina, kad įmonės nemokumas kilo ne dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių.

26.7.                      Teismui tenkinus prašymą dėl dokumentų išreikalavimo, jais būtų patvirtinti apelianto argumentai dėl įmonės vykdytos veiklos ir paneigtos prielaidos apie neva sąmoningus vadovo veiksmus, kuriais įmonė privesta prie nemokumo. Teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti įrodymus, kurių apeliantas nepateikė dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių.

26.8.                      Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad valdymo organai savo veiksmais sąmoningai siekė įmonės nemokumo, kreditorių reikalavimų netenkinimo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pabloginta įmonės finansinė padėtis ir kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo yra priežastinis ryšys. Priešingai, apeliantas stengėsi atsiskaityti su kreditoriais, nuolat su jais bendravo, buvo pasiekti susitarimai dėl terminų atidėjimo, išdėstymo.

27.       Atsakovės BUAB „PROF CITY“ bankroto administratorius V. S. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 3 d. žodinio posėdžio metu atidėjo klausimo nagrinėjimą ir įpareigojo apeliantą iki 2020 m. sausio 1 d. pateikti rašytinius įrodymus, esant poreikiui naudotis jo paties perduotais bankroto administratoriui duomenimis. Apeliantas buvo atvykęs pas bankroto administratorių prašydamas duoti dokumentus, jam buvo pasiūlyta atvykti kitą dieną ir pasidaryti reikalingų dokumentų kopijas, tačiau apeliantas neatvyko. Bankroto administratoriaus turimuose dokumentuose nėra duomenų, patvirtinančių piniginių lėšų panaudojimą, jų paskirtį, taip pat komandiruočių tikslą.

27.2.                      Dokumentuose nėra fiksuojamas 2016 m. sausio 4 d. paimtų piniginių lėšų panaudojimo tikslas, nėra duomenų, kad pinigai buvo naudoti grūdų pirkimui, tačiau apeliantas buvo apgautas grūdų pardavėjų. Taip pat nėra duomenų, kad apeliantas kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl apgavystės.

27.3.                      Pavienių kreditorių patvirtinimas apie bendradarbiavimą neturi reikšmės, nes skolos negrąžintos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria UAB „PROF CITY“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320

29.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio straipsnio 1 – 5 punktuose nustatytas išimtis.

30.       Pareiškimas dėl atsakovės UAB „PROF CITY“ bankroto pripažinimo tyčiniu pradėtas nagrinėti galiojant ĮBĮ, skundžiama teismo nutartis priimta taikant ĮBĮ, todėl ir klausimas dėl tokios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamas pagal galiojusio ĮBĮ normas.

Dėl naujų įrodymų

31.       Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: kreditorių patvirtinimus apie bendradarbiavimą, vykdomąjį raštą bei antstolio pažymą apie skolos mokėjimą, kasos pajamų orderį.

32.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šis draudimas nėra absoliutus, kadangi pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje pripažįstamą viešojo intereso egzistavimą tokio pobūdžio bylose, į tai, kad apelianto pateikti nauji įrodymai gali būti aktualūs vertinant tyčinio bankroto požymių egzistavimą, taip pat į tai, kad naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, jų turinys yra žinomas byloje dalyvaujantiems asmenims, nes nauji įrodymai jiems buvo išsiųsti kartu su atskiruoju skundu, priima apelianto pateiktus naujus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl ginčo esmės

33.       Atsakovės bankroto administratorius kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą prašydamas pripažinti UAB „PROF CITY“ bankrotą tyčiniu, egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintiems tyčinio bankroto požymiams, nes buvęs įmonės vadovas V. U., žinodamas, jog įmonė turi didelius įsipareigojimus kreditoriams, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, iš bendrovės kasos paėmė didelę pinigų sumą, kurios negrąžino, dažnai vyko į komandiruotes, neatlygintinai perdavė naudotis įmonės automobilį sutuoktinei. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodomų aplinkybių dėl komandiruočių ir automobilio panaudos nepripažino, kaip įrodančių tyčinio bankroto požymius. Tačiau įvertinęs byloje esančius ir paties teismo surinktus duomenis sprendė, kad įmonės bankrotas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų požymius, nes įmonės vadovas sąmoningai blogai valdė įmonę, pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, gavo ir nuo kreditorių nuslėpė bendrovės 2015 m. uždirbtas pajamas; 275 566 Eur grynųjų pinigų sumą pagal 2016 sausio 4 d. kasos išlaidų orderį panaudojo nenustatytiems tikslams, nesusijusiems su bendrovės veikla ir interesais, tokiu ekonomiškai nenaudingu įmonei sandoriu buvo apribotos arba panaikintos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą.

34.       Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantas grindžia šiais esminiais argumentais: 1) netinkamu teismo aktyvumo pareigos realizavimu, įrodinėjimo taisyklių pažeidimu; 2) teismo išvadų prieštaringumu, kuomet pripažįstama 2015 m. įmonę vykdžius veiklą, o analogiškos aplinkybės 2016 m. taip nevertinamos; 3) priežastinio ryšio tarp blogo įmonės valdymo ir jos nemokumo nebuvimu, nes apeliantas derėjosi su kreditoriais; 4) nepagrįstu prašymo dėl įrodymų išreikalavimo netenkinimu.

35.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apelianto argumentams.

Dėl procesinio pobūdžio pažeidimų

36.       Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Ieškinio dalykas suprantamas kaip ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – kaip faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaida – nuo jo priklauso atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013; 2014 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2014). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga.

37.       Iš pirminio ir patikslinto pareiškimų turinio bei pirmosios instancijos teismo šioje byloje priimtų nutarčių, kuriose akcentuotas bankroto administratoriaus pareiškimo ydingumas, matyti, kad bankroto administratorius ne visiškai tiksliai ir išsamiai nurodė faktines bylos aplinkybes, tačiau nėra pagrindo pritarti apeliantui dėl šiuo aspektu pažeistų jo teisių į teisminę gynybą. Pagal pareiškėjo nurodytus argumentus ir suformuluotą prašymą buvo akivaizdu, kokio rezultato siekiama, ir kokiomis faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais jis įrodinėjamas. Skundžiamos nutarties turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškimo ydingumą ir atitinkamai nepripažino įrodytais tam tikrų bankroto administratoriaus nurodytų faktinių aplinkybių, kaip tyčinio bankroto požymių (pvz., dėl panaudos sutarties ar komandiruočių).

38.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantui, kad viešo intereso egzistavimas bankroto bylose suponuoja teismo aktyvumo pareigą, kuri negali ir nėra suprantama bei vertinama kaip įrodinėjimo naštos perkėlimas teismui, šiuo pagrindu pateisinant šalių pasyvų elgesį procese. Šios kategorijos bylose vyrauja bendrieji civiliniame procese galiojantys principai, kartu ir rungimosi principas, o šalims išlieka pareiga įrodyti bylai reikšmingas aplinkybes (CPK 12 straipsnis, 176–179 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas buvo tiek aktyvus, kiek to reikalauja bankroto proceso teisme specifika. Bylos duomenys liudija, kad teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją patikslinti pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu; 2019 m. birželio     18 d. nutartimi priėmęs pareiškimą ir skyręs žodinį klausimo nagrinėjimą teismas suinteresuotiems asmenims ir kreditoriams nustatė terminą pateikti visą jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje, nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu. Tenkinęs apelianto prašymus teismas du kartus atidėjo teismo posėdžio datą; 2019 m. gruodžio 3 d. žodinio teismo posėdžio metu įpareigojo suinteresuotus asmenis iki 2020 m. sausio 1 d. pateikti detalius papildomus rašytinius įrodymus apie įmonės veiklą. Skundžiamos nutarties turinys liudija, kad teismas, rinkdamas bylai aktualius duomenis, jokių naujų ir byloje dalyvaujantiems asmenims nežinomų duomenų ar įrodymų nesurinko, kadangi vadovavosi UAB „PROF CITY“ bankroto byloje surinktais bei civilinėje byloje pagal bankroto administratoriaus ieškinį buvusiam įmonės vadovui (apeliantui) dėl skolos priteisimo buvusiais duomenimis, kuriuos akivaizdu šios bylos dalyviai, būdami ir tų bylų procese dalyvaujančiais asmenimis, žinojo ar turėjo žinoti.

39.       Esant aptartoms aplinkybėms dėl teismo nustatyto įpareigojimo apeliantui pateikti papildomus rašytinius įrodymus ir bylos nagrinėjimo atidėjimų patenkinus apelianto prašymus, teismas pagrįstai netenkino apelianto 2019 m. gruodžio 31 d. prašymo išreikalauti iš bankroto administratoriaus dokumentus. Taip pat pažymėtina, kad prašymas labai abstraktus, jame prašoma išreikalauti kone visus įmonės dokumentus nuo pat jos įregistravimo, (kuriuos, beje, pats apeliantas ir perdavė įmonės bankroto administratoriui), nenurodant konkrečių įrodymų ir konkrečių aplinkybių, kurias tie įrodymai patvirtintų. Be to, teikdamas naujus papildomus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, apeliantas neformulavo prašymo dėl kitų, jo negautų (negalėtų gauti) įrodymų išreikalavimo.

40.       Taigi šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad buvo padaryti procesinio pobūdžio pažeidimai tiek pareiškimo dėl tyčinio bankroto nagrinėjimo eigoje, tiek priimant skundžiamą nutartį.

Dėl tyčinio bankroto

41.       ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, o ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje reglamentuoti atvejai, kuriuos nustačius tyčinis bankrotas preziumuojamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 30 punktas).

42.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

43.       Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą).

44.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, todėl įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, tačiau kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 27 punktas; 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 29 punktas).

45.       Pasisakydamas dėl įmonės nemokumo atsiradimo momento, kurio pareiškėjas tinkamai neargumentavo ir neįrodinėjo, teismas įvertino bylos duomenis ir padarė išvadą, kad BUAB „PROF CITY“ gali būti laikoma nemokia nuo 2016 m. sausio mėnesio, kai buvęs vadovas išėmė iš apyvartos kasoje buvusias lėšas (asmeninė paskola), jų nenukreipė atsiskaityti su kreditoriais; per 2016 m. pajamos nebuvo generuojamos, vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didino įmonės įsipareigojimus.

46.       Nustatyto nemokumo momento apeliantas iš esmės neginčija, deklaratyviai nurodydamas, kad verslo kreditoriai žinojo apie veiklos specifiką, jiems buvo atskleistos rizikos ir jie sutiko atidėti mokėjimo terminus, todėl 2016 m. įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės turimo turto. Tai, apelianto nuomone, patvirtina, kad įmonės nemokumas kilo ne dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių. Taip pat teigia, kad teismas nustatė tik pinigų įmokėjimo faktą 2015 m. pabaigoje ir jų išmokėjimą 2016 m. pradžioje ir vien iš šių aplinkybių padarė prielaidą, kad visos 2015 m. uždirbtos įmonės pajamos gautos ir iš apyvartos išimtos grynųjų pinigų pavidalu asmeniškai bendrovės vadovo. Šios aplinkybės, pasak apelianto, kelia prieštaravimų, nes teismas sutinka, kad 2015 m. pajamos buvo uždirbtos ir įneštos į kasą, tačiau 2016 m. pinigų išėmimas ir panaudojimas įmonės veikloje nepripažįstamas verslo rizika.

47.       Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įmonės veiklą bei nemokumo atsiradimo momentą, nurodė ir išsamiai aptarė aplinkybes, dėl kurių neturėjo pagrindo pripažinti, kad įmonė nebevykdė veiklos 2015 m., ir aplinkybes, leidusias daryti išvadą apie nemokumo momentą ir veiklos nebevykdymą nuo 2016 m. pradžios. Byloje nustatyta, kad nuo 2015 m. birželio 18 d. apyvartos sąskaitose nebuvo, VSDFV taikytos priverstinio poveikio priemonės dėl įsiskolinimo išieškojimo buvo neveiksmingos. Tačiau 2015 m. gautos iš prekių bei paslaugų pardavimo pajamos sudarė 302 967 Eur, bendras rezultatas – gautas pelnas; deklaruotame turte nurodyta 281 823 Eur pinigų ir jų ekvivalentų suma. Tuo tarpu, pagal apelianto į bankroto bylą pateiktus buhalterinių registrų išrašus, 2016 m. spalio 31 d. balanso bei pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis nustatyta, kad vienintelės       2016 metų 4 049, 87 Eur pajamos atsirado dėl teigiamos valiutos kurso įtakos, deklaruotas 33 193,25 Eur nuostolis. Taigi, jokie duomenys neindikuoja apie vykdytą veiklą 2016 m. Teiginių dėl įmonės vardu tiek 2015 m., tiek 2016 m. vykdytų sandorių su užsienio kontrahentais dėl prekybos grūdais, apeliantas nepagrindė jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir jokiais rašytiniais įrodymais, juolab, kad deklaruota pagrindinė įmonės veikla buvo gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba.

48.       Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi jos atitinka byloje surinktus įrodymus, įstatyminį reglamentavimą bei teismų praktiką. Atsakovės vadovas, žinodamas apie sunkią įmonės turtinę padėtį ir faktinį nemokumą bei negebėjimą atsiskaityti su kreditoriais, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. neįvykdė įmonės vadovams ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, toliau atliko veiksmus, kurie dar labiau blogino atsakovės turtinę padėtį: kaip asmeninę paskolą gautą 275 566 Eur grynųjų pinigų sumą pagal 2016 m. sausio 4 d. kasos išlaidų orderį panaudojo nenustatytiems tikslams, nesusijusiems su įmonės veikla ir interesais.

49.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). 

50.       Byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad buvęs vadovas V. U. buvo vieninteliu asmeniu, veikiančiu įmonės vardu ir atsakingu už jos veiklą bei sandorius, tik jis disponavo įmonės lėšomis, sudarinėjo sandorius ir bendravo su kontrahentais. Taip pat neginčijama, kad pagal 2015 m. gruodžio 31 d. kasos pajamų orderį apeliantas įnešė į kasą 282 414,27 Eur sumą (paskirtis avanso grąžinimas); o pagal 2016 m. sausio 4 d. kasos išlaidų orderį gavo iš kasos 275 566 Eur kaip paskolą. Pagrindas paskolos suteikimui nėra nurodytas, nebuvo įrodinėjamas. Nors kaip minėta, apeliantas teigė, kad piniginės lėšos panaudotos siekiant vykdyti įmonės veiklą – prekybą grūdais, tačiau jokie tai patvirtinantys įrodymai nei dėl veiklos pobūdžio pakeitimo, nei dėl prekybos grūdais sandorių nėra pateikti. Pažymėtina, kad aktualiame Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartimi patikslintame BUAB „PROF CITY“ kreditorių reikalavimų sąraše patvirtinti 2 antros eilės ir 33 trečios eilės kreditoriai, bendra reikalavimų suma 272 115,34 Eur; nustatyta, kad daugumos trečios eilės kreditorių reikalavimai atsirado 2012–2014 m. Akivaizdu, kad pagal 2016 m. sausio 4 d. kasos išlaidų orderį iš kasos paimtos 275 566 Eur sumos būtų pakakę atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantas nenurodė pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą, ir nepateikė įrodymų, jog sudarytas sandoris (pinigų iš kasos paėmimas kaip paskola) įmonei buvo ekonomiškai naudingas (nebuvo žalingas). 

51.       Apelianto pateikti įrodymai dėl bendradarbiavimo su dviem kreditoriais ir po bankroto bylos iškėlimo atlikto mokėjimo vienam iš įmonės kreditorių neturi reikšmės nagrinėjamam klausimui, nepaneigia nustatytų aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog dėl apelianto veiksmų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo panaikintos ir dėl to egzistuoja įmonės tyčinio bankroto požymiai. Toks vertinimas atitinka įstatyminį reglamentavimą bei Lietuvos apeliacinio teismo praktiką. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Taigi, šios teisės normos taikymas yra siejamas su sąlyga, kad turi būti žinoma, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-219-196/2016).

52.       Apeliantui nesutinkant su teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktika aiškinant civilinio proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

53.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktų ir teismo surinktų įrodymų visetą ir iš įrodymų visumos padarė teisingą išvadą dėl BUAB „PROF CITY“ tyčinio bankroto. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųstos nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, rungimosi principą (CPK 12, 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apelianto nuomonė dėl faktinių aplinkybių bei pateiktų įrodymų kitokio vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumu bei skundžiamos nutarties teisėtumu ir pagrįstumu.

Dėl bylos procesinės baigties

54.       Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės BUAB „PROF CITY“ bankrotas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nustatytus tyčinio bankroto kriterijus bei egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, pagrįsta ir teisinga. Apelianto argumentai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                   Danutė Gasiūnienė