Baudžiamoji byla Nr. 1A-19-574/2024

 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11489-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1; 1.2.4.6.1; 2.4.6.5.2

 (S)

 

           

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. kovo 5 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jolitai Žylienei, Aistei Bareikei,

dalyvaujant prokurorui Kęstučiui Karalkevičiui,

nuteistajam A. P., jo gynėjui advokatui Algimantui Kliunkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. P. gynėjo advokato Algimanto Kliunkos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimu neatlygintinai išdirbti 40 valandų per 4 mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 6 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.), 71 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 6 d. iki 2021 m. birželio 9 d.), A. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 8 MGL (400 Eur dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per 7 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios.

Iš A. P. nukentėjusiajai S. N. priteisti 8 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kita nukentėjusiosios S. N. civilinio ieškinio dalis atmesta.

Iš A. P. nukentėjusiajai S. N. priteisti 450 Eur išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

I.       Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

 

1.       A. P. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. kovo 19 d. apie 14.45 val. gatvėje, netoli pastato, esančio (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu sugriebė nukentėjusiajai S. N. už dešinės rankos ir suko dešinę ranką, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą padarydamas poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje.

 

II.       Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

 

2.       Apeliaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas A. Kliunka prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. apkaltinamąjį nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-1100/2022 A. P. atžvilgiu, ir šioje baudžiamojoje byloje priimti naują nuosprendį – išteisinti A. P. dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios tokio nusikaltimo požymių.

2.1.                      Skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. apkaltinamasis nuosprendis A. P. atžvilgiu, jį pripažinus kaltu ir nuteisus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neteisėtas ir nepagrįstas, naikintinas dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

2.2.                      Apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Tą aplinkybę, jog grįsti apkaltinamojo nuosprendžio prielaidomis ir spėjimais negalima, ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, o būtent, dar 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Tai ne kartą konstatuota ir kasacinėse nutartyse (Nr. 2K- 251/2010, Nr. 2K-363/2013,Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-446/2013 ir kt.).

2.3.                      Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis šiuo principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, Nr. 2K-315/2012, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-429/2013.).

2.4.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, Teismų įstatymo nustatyta tvarka oficialiame leidinyje „Teismų praktika” Nr. 27 yra paskelbęs „Baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgą“, kurios 3.8.2 punkte nurodyta, jog teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos taikymą baudžiamajame procese (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte nurodyta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo.

2.5.                      Teisėjai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, privalo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios normos turinys aiškiai išreiškia, jog procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimui nepakanka vien vidinio teismo (bylą nagrinėjančio teisėjo) įsitikinimo, o tas įsitikinimas turi būti pagrįstas ir išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas privalo pasisakyti dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių ir tinkamai vertinti byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visumą.

2.6.                      Aukščiau išdėstytų reikalavimų pirmosios instancijos teismas nesilaikė. Šioje byloje teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį A. P. atžvilgiu, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo esmingai suvaržyta įstatymų garantuota kaltinamojo teisė į gynybą ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei jo atžvilgiu priimti teisingą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas turi esminių trūkumų – šis teismas nesilaikė bendrųjų įrodymų tyrimo, pripažinimo ir vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje: nuosprendžio išvados, pažeidus atskirų įrodymų ir jų visumos objektyvaus įvertinimo principą, nepagrįstos byloje surinktų ir ištirtų teisingai įvertintų neprieštaringų pakankamų įrodymų visuma. Teismas neįvertino visų proceso metu surinktų bylos teisingam išsprendimui reikšmingų įrodymų, ignoravo svarbias ir esmines aplinkybes, teisinančias A. P. dėl nusikaltimo padarymo, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio. Dalis teismo išvadų neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Teismas nuosprendį grindė ir duomenimis, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje ir juos taip pat netinkamai, klaidingai įvertino. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas neginčijamais, neabejotinais, neprieštaringais, patikimais ir pakankamais objektyviais įrodymais, o pagrįstas ir prielaidomis, spėjimais. Nei atskiri įrodymai, nei jų visuma nepatvirtina A. P. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2.7.                      Pirmosios instancijos teismas, nesilaikęs BPK normų ir galiojančios teisminės praktikos, reglamentuojančios atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimą bei nuosprendžio surašymą, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų reikalavimų pažeidimus. Baudžiamosios atsakomybes pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų pakankamų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes A. P. veikoje nebuvo visų būtinųjų nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, t. y., tiesioginės ar netiesioginės tyčios padaryti nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, jis nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusiąją pripažintą S. N. ir jai nepadarė nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą atitinkančių kūno sužalojimų, išvardintų teismo medicinos specialisto išvadoje ir nurodytų kaltinime bei nuosprendyje.

2.8.                      Šioje byloje ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas buvo atlikti itin neišsamiai. Bylos procesas ne dėl kaltinamojo ir gynybos kaltės užsitęsė. Buvo prarasta galimybė surinkti papildomus įrodymus teisingai nustatant svarbias aplinkybes – tikruosius nagrinėto įvykio laiką ir vietą, įvykio dalyvių veiksmus, A. P. teisinančius įrodymus. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apžiūrėta tikroji įvykio vieta. Tokio tyrimo veiksmo atlikimu teismui nebuvo pagrindo pripažinti Vilniaus apskrities VPK Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyresniojo tyrėjo G. B., nebuvusio įvykio vietoje tuoj pat po įvykio, prieš įvykio vietos apžiūrą neapklaususio A. P. ir nedalyvavusio S. N. apklausoje, 2020 m. kovo 19 d. nuo 20.35 val. iki 20.45 val. atliktos, niekam nedalyvaujant, imitacinio pobūdžio neva įvykio vietos apžiūros, jam apžiūros protokole pradžioje klaidingai konstatavus, kad apžiūrima įvykio vieta yra neva “atvira erdvė, esanti (duomenys neskelbtini) administracinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), (neva) kieme”, o po to prieštaringai ir nekonkrečiai klaidingai konstatavus, kad pėsčiųjų šaligatvis, kuris iš tikrųjų eina nuo (duomenys neskelbtini)g. pusės pro (duomenys neskelbtini) administracinį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini), iki pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini)g., esančios (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžos dešinėje pusėje, ar priešingai, yra “ties pastato (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), pagrindinio įėjimo puse” ir kad „būtent ši šaligatvio dalis netoli pagrindinio įėjimo į pastatą ir yra erdvė, kur kilo konfliktas“.

2.9.                      Nebuvo atlikta jokių matavimų, nebuvo sudarytos įvykio vietos schemos. Nors vyr. tyrėjas G. B. tariamos įvykio vietos apžiūros protokole konstatavo, kad ant pastato (duomenys neskelbtini) yra sumontuotos filmavimo kameros, tačiau nefiksavo jų skaičiaus, jų įrengimo vietų, stebėjimo krypčių. Dėl kamerų veikimo, stebimų teritorijų, nesiaiškino įvykio vietoje su pastate dirbusiu budėtoju, todėl apžiūros protokole nurodė nekonkrečią prielaidą, kad “kameros galimai filmuoja (nenurodytą) dalį šaligatvio, kur (neva) kilo konfliktas“. Iš tikrųjų pėsčiųjų šaligatvis ties pagrindiniu įėjimu į (duomenys neskelbtini) administracinį pastatą ar netoli jo nebuvo tirto ir teisme nagrinėto įvykio vieta. Tikroji įvykio vieta prie pat pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g. ties (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryža yra ne praėjus (duomenys neskelbtini) administracinio pastato pagrindinį įėjimą, esantį šio pastato centre, bet už keliolikos metrų nuo pastato.

2.10.                      Tariama įvykio vieta, kuria nepagrįstai rėmėsi nuosprendyje ir teismas, sekanti iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 1-ojo PK 1-ojo veiklos skyriaus vyr. tyrėjos J. M.- V. nepagrįstos subjektyvios prielaidos, neteisėtai išdėstytos 2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokole, kad konfliktas tarp S. N. ir A. P. vyko neva ties (duomenys neskelbtini) namu, prieš cilindro formos reklamų – skelbimų stendą, taip pat yra jau praėjus nurodytą pastatą, 13-os metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g. Minėta tyrėja tokią nepagrįstą išvadą dėl to, kad iš jos apžiūrėto 1-ojo vaizdo įrašo galima spręsti, kad tariamai vyksta konfliktas, padarė pati nė karto neapklaususi S. N. ir A. P., neatlikusi įvykio vietos apžiūros, nepatikrinusi parodymų vietoje, vaizdo įrašų nepateikusi S. N. ir A. P., jų neapklaususi dėl juose užfiksuotų aplinkybių, apskritai nesiaiškinusi kur ir kiek vaizdo stebėjimų kamerų buvo ant pastato (duomenys neskelbtini), kokios buvo jų stebėjimo kryptys ir stebimos teritorijos, pranešimuose A. P. apie įtarimą ir kaltinime tik nekonkrečiai nurodžius, kad konfliktas vyko gatvėje netoli pastato, esančio (duomenys neskelbtini).

2.11.                      Ant pastato (duomenys neskelbtini) buvo net 5-ios, pagal liudytojo L. N. parodymus 2022 m. gegužės 18 d. teisiamajame posėdyje (t. 2, b. 1. 140-141) nagrinėjamo įvykio metu visos veikusios vaizdo stebėjimo kameros, viena jų Nr. 1 (2020 m. lapkričio 27 d. įvykio vietos apžiūros, atliktos kaltinamojo gynėjo, apžiūros protokolas su fotonuotraukomis, nuotrauka Nr. 9 (t. 2, b. l. 44-59)) buvo nukreipta į pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g. pusę, todėl turėjo fiksuoti įvykio aplinkybes, tačiau pareigūnų buvo gauti ir apžiūrėti tik dviem vaizdo stebėjimo kameromis padaryti du vaizdo įrašų nepilni fragmentai, kurie nefiksavo pačios įvykio vietos ir S. N. bei A. P. veiksmų nagrinėjamo įvykio metu, be to, tie įrašai neatitinka liečiamumo ir leistinumo principų, nes jokiais dokumentais nebuvo fiksuotas jų gavimo šaltinis ir pateikimo į bylą būdas.

2.12.                      Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti nukentėjusiosios S. N. ir A. P. parodymų patikrinimai vietoje tikslu objektyviai ir tiksliai nustatyti įvykio vietą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo prašymą pavesti prokurorui organizuoti, kad būtų atlikti tokie proceso veiksmai. A. P. bylos teisminio nagrinėjimo metu 2022 m. vasario 25 d. pateikė įvykio vietos ir jo eigos schemas, jo gynėjas advokatas, dalyvaujant nuteistajam, 2020 m. lapkričio 27 d., įgyvendindamas gynėjo teisę, atliko įvykio vietos apžiūrą, su jos protokolu teismui pateikė įvykio vietos schemą ir 13 fotonuotraukų (2 t., b. 1. 44-59), kuriomis grindė, kad tikroji įvykio vieta buvo prie pat pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini)g., kuri yra net 13-os metrų atstumu nuo tariamos įvykio vietos prieš cilindro formos reklamų/skelbimų stendą, fiksuotos 2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokolu apžiūrėtu 1- uoju vaizdo įrašu. A. P. jo pateiktomis schemomis ir gynėjo atliktos įvykio vietos apžiūros protokolu ir prie jo pridėtomis nuotraukomis naudojosi teisiamajame posėdyje jo apklausos metu iliustruodamas ir aiškindamas, grįsdamas savo parodymus. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje tik paminėjo šiuos dokumentus, tačiau jų visiškai nevertino.

2.13.                      A. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai ir vienodai parodė, kad 2020 m. kovo 19 d. prie pat pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini)g. dešiniojo krašto, prie šviesoforo laukė užsidegančio žalios spalvos signalo, kur jį fotografavo S. N. ir sužalojo (apdraskė) jam veidą, o jis besigindamas S. N. sugriebė už jos palto dešinės rankovės virš alkūnės. Logiška, kad A. P., laukdamas galimybės pereiti per pėsčiųjų perėją, laukė prie pat perėjos, o ne 13-os metrų atstumu nuo jos ar net prie (duomenys neskelbtini) administracinio pastato. Nukentėjusioji S. N. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė iš esmės tokią pat įvykio vietą. 2020 m. kovo 19 d. protokole – pareiškime ji nurodė, kad ji A. P. norėjo nufotografuoti „šalia sankryžos” (t. 1, b. 1. 8). 2020 m. kovo 19 d. apklausta kaip liudytoja S. N. parodė, jog pamatė, kad A. P. „prie šviesaforo stovi” (t. 1, b. 1. 23-24). 2020 m. liepos 16 d. akistatos su A. P. metu S. N. parodė, kad A. P. „pamatė prie sankryžos” (t. 1, b. 1. 34-35). Kitoje nutraukto ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-12908-20, kurioje A. P. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, o S. N. – įtariamąja dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, S. N., apklausta parodė, kad ji, eidama link (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžos, A. P. „pamatė stovintį prie šviesaforo”. Parodė, kad ji pati, „priėjusi prie šviesoforo, sustojo laukti, kadangi degė raudonas šviesoforo signalas, gėdino A. P., kam jis sumušė jos šunį, bandė jį nufotografuoti” (šio protokolo kopija pateikta prie bylos). 2020 m. spalio 21 d. civiliniame ieškinyje S. N. taip pat nurodė, kad A. P. „pamatė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje“.

2.14.                      Beje, S. N. ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. kovo 19 d. apklausiama kaip liudytoja parodė, kad A. P. jos ranką paleido tik tada, kai sustojo automobilis, iš kurio išlipęs vyriškis liepė A. P. nusiraminti (t. 1, b. 1. 23-24). Tačiau kitoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-12908-20, kurioje S. N. buvo apklausta kaip liudytoja, 2020 m. gegužės 22 d. prieštaringai parodė, kad A. P. ją tampant, jai rėkiant, sustojo vienas automobilis ir atsidaręs langą vairuotojas sušuko „baikit“, o „kitos mašinos pradėjo pypsėti“, ir tik tada A. P. ją paleido. Bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji S. N. parodė, kad „priėjusi prie sankryžos ten pamatė tą vyrą (A. P.). Šviesofore degė raudona šviesa”, „Aš A. P. pasakiau, kad toje sankryžoje norėjau nufotografuoti, kai pamačiau tą vyrą sankryžoje” (2022 m. kovo 7 d. teisiamojo posėdžio protokolo 9 l., paskutinė pastraipa). “Kai pamačiau A. P. antrą kartą, tai jis stovėjo, kad pereiti į kitą pusę ir buvo raudona šviesa”, “Kai priėjau prie sankryžos, kad man pereiti, tai pamačiau tą vyrą. Kai stovėjo prie perėjos, laukė to žalio šviesoforo signalo, kai pasakiau, kad kaip jam ne gėda, ką jam mano šuo padarė, kad aš jį nufotografuosiu, jis stovėjo. Gal metro atstumu A. P. stovėjo nuo sankryžos” (2022 m. kovo 7 d. teisiamojo posėdžio protokolo 10 l., 1-a pastraipa). Šios apklausos teisme metu S. N. pirmą kartą pripažino, kad A. P. “nufotografavo prie perėjos per (duomenys neskelbtini) g., o nuotraukų neteikusi proceso metu, nes draudžiama fotografuoti”.

2.15.                      S. N. teisme parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jai nebuvo rodomi vaizdo stebėjimo kameromis padaryti vaizdo įrašai, tai buvo rodomi, tačiau ji dabar neprisimena ką ji veikė prie pastato (duomenys neskelbtini), prieš cilindro formos reklamų – skelbimų stendą, esantį 13-os metų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g., kas užfiksuota 2020 m. kovo 25 d. apžiūrėtu vaizdo įrašu. S. N. parodė, kad „jei pritūpdavo, tai gal norėjo kažką pasitaisyti” (2022 m. kovo 7 d. teisiamojo posėdžio protokolo 9 l., paskutinė pastraipa). 2023 m. kovo 22 d. ir 2023 m. balandžio 6 d. teisiamuosiuose posėdžiuose peržiūrėjus vaizdo įrašus, S. N., atsakydama į nuteistojo ir jo gynėjo klausimus, pradžioje parodė, kad “neatsimena ką veikė prieš cilindro formos reklamų/skelbimų centrą, kas ten vyko, kažką veikė. Praėjo daug laiko, neatsimena. Viskas parašyta parodymuose”, „Negarantuoja, kad tai vyko toje vietoje”. Po to parodė, kad gal „norėjo apsiginti”, tačiau neatsakė į klausimus, ar ji užfiksuota prieš kaltinime A. P. nurodytą įvykį, ar po jo, nuo kieno, kokių veiksmų ir kaip ji gynėsi, nurodė, kad nesupranta užduotų klausimų.

2.16.                      Nors, kaip jau minėta, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme pareigūnų nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra, nukentėjusiosios S. N. parodymų patikrinimas vietoje. Teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo prašymus dėl tokių veiksmų atlikimo, apklausiant S. N., nesinaudojo gynybos pateiktomis sudarytomis įvykio vietos schemomis, padarytomis įvykio vietos ir jos aplinkos nuotraukomis. S. N. 2020 m. gegužės 22 d. apklausiama kaip liudytoja vėliau nutraukto ikiteisminio tyrimo byloje parodė, kad, jai iškvietus policiją, A. P. „nebandė pasišalinti iš įvykio vietos”. Tai reiškia, kad jis visą laiką buvo toje pačioje vietoje – prie pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g. Liudytojas policijos pareigūnas M. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atvykęs į įvykio vietą su nukentėjusiąją S. N. ir A. P. kalbėjosi prie perėjos per (duomenys neskelbtini) g. (2022 m. balandžio 11 d. teisiamojo posėdžio protokolo 2 l., 5-apastraipa).

2.17.                      Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo savalaikiai išreikalautas ir nebesaugomas vaizdo įrašas, padarytas ant (duomenys neskelbtini) administracinio pastato sumontuota vaizdo stebėjimo kamera, nukreipta į (duomenys neskelbtini) g. ir į pėsčiųjų perėjos per šią g. pusę, kuriuo turėjo būti fiksuoti S. N. ir A. P. veiksmai įvykio metu, ir policijos patrulio M. V. mobiliąja vaizdo stebėjimo kamera tuoj po įvykio padarytas garso ir vaizdo įrašas, kuris papildomai galėjo padėti tiksliau nustatyti konflikto tarp S. N. ir A. P. vietą ir detaliau atskleisti jų pirminius paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, jų veiksmus. Taigi, pagal visumą duomenų byloje nagrinėtas incidentas vyko prie pat pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g. ties (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryža, o ne 13-os m. atstumu nuo šios perėjos, kaip nepagrįstai konstatuota 2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokole ir 2023 m. birželio 13 d. nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Šalinant tokį prieštaravimą buvo svarbu tiksliai nustatyti ir vadovaujantis BPK 219 straipsnio 3 punktu, kaltinime tiksliai nurodyti inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo vietą, sudarant kaltinamajam A. P. galimybę gintis nuo konkretaus ir aiškaus kaltinimo. 

2.18.                      Kaltinime ir skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nekonkrečiai nurodyta, kad neva nustatyta (įrodyta), kad A. P. nusikalstamą veiką padarė 2020 m. kovo 19 d. apie 14.45 val. Šis laikas akivaizdžiai neteisingai, nes pagal BIRT ataskaitų žiūryklės duomenis (ROIK: 0120000146369) S. N. po įvykio Bendrajam pagalbos centrui (toliau – BPC) telefonu skambino 2020 m. kovo 19 d. 14.42 val. (t. 1, b. 1. 3), o A. P. – 14.43 val. Dar tikslesniam S. N. skambučio BPC laiko (sekundžių) nustatymui buvo būtina iš BPC gauti duomenis apie tikslų S. N. telefoninio pranešimo laiką ir pranešimo (pokalbio) garso įrašą, tikslu nustatyti skambučio laiką apžiūrėti S. N. telefoną ar gauti informaciją iš telekomunikacijų paslaugų teikimo operatoriaus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu tokių duomenų nebuvo pareikalauta, o praėjus jų saugojimo terminui tokie duomenys buvo sunaikinti.

2.19.                      Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje (2-a pastraipa), deklaratyviai dėstė teismų praktikos nuostatas, nepagrįstai neigė gynėjo baigiamosios kalbos ir nuteistojo paskutinio žodžio metu išsakytus ir akcentuotus argumentus dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo neišsamumo, nurodė, kad nustatant įrodytomis pripažintas aplinkybes įrodymo procesas nėra begalinis, kad teisingo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas ir pan. Teisingai nebuvo nustatytas nei inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas nei vieta, objektyviai nebuvo užfiksuoti nei S. N., nei A. P. veiksmai incidento metu. Nuteistojo gynėjas baigiamojoje kalboje atkreipė teismo dėmesį į neteisingai, netiksliai, nepagrįstai kaltinime nurodytą nusikalstamos veikos padarymo laiką ir vietą, kitus A. P. nepagrįstai inkriminuotus fizinio smurto panaudojimo prieš S. N. veiksmus, neatitinkančius teismo medicinos specialisto išvados ir S. N. parodymų, taip pat, kad proceso dalyviams nebuvo BPK 256 straipsnio tvarka iki įrodymų tyrimo pabaigos pranešta apie galimą kaltinimo esminių faktinių aplinkybių pakeitimą, atitinkančioms tikrosioms faktinėms aplinkybėms. Gynėjas baigiamojoje kalboje pažymėjo, kad remiantis tokiu kaltinimu, koks pareikštas kaltinamajam A. P., atsižvelgiant į nukentėjusiosios S. N. nenuoseklius, kitusius ir prieštaringus parodymus dėl jos ir A. P. veiksmų, ir nuoseklius A. P. parodymus, nebūtų galima teismui priimto teisėto ir pagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio, nes apkaltinamojo nuosprendžio nustatomoji dalis negali skirtis nuo kaltinimo, išdėstyto kaltinamajame akte ar BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo.

2.20.                      Kaltinimo ir nuosprendžio nustatomosios dalies nekonkretumas ir konkrečios aplinkybės, paneigiančios kaltinime ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje ir skirtingai bei klaidingai nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodytą nusikalstamos veikos padarymo vietą ir laiką, įrodo, kad nuteistasis A. P. nusikalstamos veikos kaltinime ir nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje nepadarė. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nepagrįstoms nuosprendžio motyvuojamosios dalies išvadoms, besiremdamas tik prielaidomis, nuosprendžio nustatomojoje dalyje įrodymais nepagrįstai pripažino 2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole nurodytas aplinkybes, kad apžiūrėtu vaizdo įrašu užfiksuotas vykstantis konfliktas, o kito asmens, su kuriuo galimai vyksta konfliktas, vaizdo įraše nematyti, nes vaizdo kamerų matomumą užstoja pastato kampas (1 t., b. 1. 20-21).

2.21.                      Teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai ir neteisingai nurodė, kad byloje esančiame vaizdo įraše pavadinimu „S58-NVRchImain 20200319144100_202003T19144300 .asf.frl5yhy“ neva „aiškiai užfiksuota, kad S. N. yra sugriebta už dešinės rankos ir tempiama (vaizdo įrašo 0.52—0.59 min). Šiame vaizdo įraše užfiksuota data – 2020 m. kovo 19 d., o minėto epizodo laikas – nuo 14.41.53 val. iki 14.42.00 val. Nukentėjusiosios telefono skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą siekiant iškviesti policiją užfiksuotas būtent 2020 m. kovo 19 d. 14.42 val. (t. 1., b. l. 3). Be to, aptariamame vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės atitinka S. N. duotus parodymus dėl A. P. veiksmų prieš ją. Byloje nenustatyta, kad S. N. sužalojimus galėjo padaryti koks nors kitas asmuo, juolab byloje nenustatyta, kad nuo konflikto pradžios iki paskambinimo į policiją (per neilgą laiką) buvo konfliktas tarp nukentėjusiosios ir kito asmens. Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad vaizdo įraše užfiksuota dalis konflikto tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios. Nors byloje yra dalis vaizdo įrašo, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti jo tikrumu” (2023 m. birželio 13 d. nuosprendžio 16 l., 2-a pastraipa).

2.22.                      Be to, J. M. – V. 2022 m. rugsėjo 12 d. teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja, atsakydama į nukentėjusiosios atstovo advokato klausimus parodė „tai to nebuvo, buvo matyti praėjimas, tiesiog eita ir praeita, gal skubesniu žingsniu, bet kad matytųsi bent kampas įvykio, tai tikrai ne”. Atsakydama į teisėjo klausimą ši liudytoja parodė, kad „pamena tik, kad ėjo ir praėjo moteris, konflikto įraše, kad būtų užfiksuota bent kampučiu, tai šito nebuvo”. Konstatuotina, kad nuosprendžio tik motyvuojamojoje dalyje (nuosprendžio 16 l., 2-a pastraipa) nurodyto be nuorodos į jokį šaltinį turinio vaizdo įrašas teisme nebuvo tiriamas. Iš tikrųjų ir iš vaizdo įrašo, apžiūrėto surašius 2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokolą, galima spręsti, kad moteris – S. N. į įraše fiksuotą vietą, esančią 13 m. atstumu nuo pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžos, atėjo nuo (duomenys neskelbtini) g. pusės. Kad jai atėjus į vaizdo įraše matomą ir fiksuotą vietą vyktų koks nors konfliktas iš tikrųjų nesimato, tai tik vyresniosios tyrėjos J. M.-V., prielaida, išdėstyta 2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokole, o taip pat nepagrįsta ir neteisėta pirmosios instancijos teismo išvada nuosprendžio motyvuojamoje dalyje, kad neva “aiškiai užfiksuota, kad S. N. yra sugriebta už dešinės rankos ir tempiama“.

2.23.                      Iš tikrųjų, kaip nurodyta ir 2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokole, kito asmens 1-ajame vaizdo įraše nesimato. Šiame vaizdo įraše nesimato ir jo apžiūros protokole neteigiama, kad S. N. kokio nors kito asmens neva laikoma ar (ir) tempiama už dešinės rankos. Apžiūros protokole nefiksuota, kad vaizdo įrašo pradžia 14.40.59 val., apie 48 sekundes moters nesimato ir matomojo vietoje ji pasirodo 14.41.47 val., ateinanti nuo (duomenys neskelbtini) g. pusės, 14.42 val. ji galimai skambina telefonu (S. N. skambutis BPC užregistruotas 14.42). Įrašas baigiasi 14.42.56. Akivaizdu, kad įrašas neištisinis, prie bylos pridėta ir apžiūrėta jo dalis, nėra jo pradžios, neaišku kiek laiko S. N. buvo už vaizdo kameros stebėjimo erdvės link (duomenys neskelbtini) g. pusės, neaišku kas vyko po 14.42.56 val., tuo laiku pasibaigus apžiūrėtam vaizdo įrašui.

2.24.                      2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokolu apžiūrėtame, įvardintame 1-ajame vaizdo įraše fiksuotoje vietoje nebuvo ir negalėjo būti kokių nors automobilių, kurių vairuotojai pagal S. N. parodymus neva drausmino A. P., nesimato, kad A. N. iškėlė dešinę ranką, mojavo rankomis neva besigindama ar jomis subraižė A. P. veidą, kas buvo iš tikrųjų, bet kitoje vietoje, kad ji buvo sugriebta ir už kairės rankos ar jai buvo suduota, kaip melagingai parodė S. N.. Aptariamu įrašu fiksuotoje vietoje S. N. iš kišenės išima telefoną ir juo skambina BPC. Pagal prieš tai kita vaizdo stebėjimo kamera padarytą vaizdo įrašą, 2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokole įvardintą kaip 2- asis vaizdo įrašas, padarytame kita vaizdo stebėjimo kamera iki taip vadinamo 1-ojo vaizdo įrašo, užfiksuota, kad 14.39.56 val. pasirodo pirmajame vaizdo įraše užfiksuota moteris. Eidama pagal minėtą pastatą 14.40.52 val. paima į rankas telefoną ir paspartina žingsnį, eidama link sankryžos, link tos vietos, kurios dalis buvo užfiksuota pirmame įraše (t. 1, b. 1. 20-21).

2.25.                      Pastebėtina, kad pagal aptariamus abu vaizdo įrašus S. N., nueidama link (duomenys neskelbtini) g., į ranką paėmė telefoną, o sugrįžusi atgal į vaizdo įrašu fiksuotą erdvę telefoną išėmė iš kišenės. Teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad S. N. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad bylai reikšmingu laiku ir vietoje jai kūno sužalojimus padarė A. P., sugriebęs už dešinės rankos ir spaudęs, sukęs ją, kai tuo metu nukentėjusioji kairėje rankoje laikė mobiliojo ryšio telefoną (2023 m. birželio 13 d. nuosprendžio 15 l., 5-apastraipa). Taigi, vaizdo įrašu ties cilindro formos reklamų/skelbimų stendu S. N. užfiksuota jau po įvykio. Nuo 14.40.52 val. iki 14.41.47 val., t. y. per 55 sekundes S. N. pakako laiko išsiėmus iš kišenės telefoną sparčiu žingsniu nueiti ar nubėgti 13 m. atstumą prie pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g., ten nufotografuoti A. P., jam apdraskyti veidą, po to įsidėti telefoną į kišenę ir sugrįžti atgal bei po to vėl išsiėmus telefoną iš kišenės skambinti BPC.

2.26.                      Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas ir neteisėtas prielaidų pobūdžio prieštaringas ir klaidingas išvadas dėl tariamai A. P. padarytos nusikalstamos veikos padarymo vietos, laiko, A. P. veiksmų, remdamasis netinkamai, klaidingai įvertintu vaizdo įrašų turiniu, galimai net netirtais teisme vaizdo įrašais, remdamasis nepagrįstai teismo įrodymais pripažintais 2020 m. kovo 19 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, 2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokolu, kaltinimo esminių faktinių aplinkybių nepakeitus, nepatikslinus BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka, tuo esminiai pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų reikalavimus bei kaltinamojo A. P. teisę į gynybą.

2.27.                      Ikiteisminio tyrimo subjektai ir teismas nurodė galimai tų pačių vaizdo įrašų skirtingus pavadinimus (numeravimą), trukmę, skirtingus jų pradžios ir pabaigos laikus, stebimų įvykių, veiksmų laiką, byloje aiškiai nėra įrašų pradžios ir pabaigos. 2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokole ir 2023 m. birželio 13 d. nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstyta skirtinga vaizdo įrašais fiksuotų įvykių traktuotė.

2.28.                      Ikiteisminio tyrimo subjektų pareigūnai proceso dokumentuose nurodė skirtingus A. P. neva panaudoto S. N. ažvilgiu fizinio smurto veiksmus. 2020 m. kovo 19 d. pranešime A. P. apie įtarimą buvo nurodyta, kad „jis savo rankomis pradžioje griebė už kairės rankos, o vėliau stipriai suspaudė dešinę ranką“ (t. 1, b. 1. 38), nors apie rankos „stiprų suspaudimą“ nebuvo nurodyta S. N. 2020 m. kovo 19 d. protokole – pareiškime (t. 1, b. 1. 8) ir jos 2020 m. kovo 19 d. parodymuose (t. 1, b. 1. 23-24). 2020 m. kovo 19 d. užduotyje atlikti objektų tyrimą (S. N. teismo medicininę apžiūrą) nurodyta, kad A. P. „stipriai sugriebė S. N. už dešinės rankos, ją suko bei tempė“ (t. 1, b. 1.27-28). Naujame 2020 m. liepos 24 d. pranešime A. P. apie įtarimą ir jo pagrindu kaltinamajame akte inkriminuota, kad A. P. „rankomis sugriebė už kairės rankos, po to sugriebė ir suko dešinę ranką“ (t. 1, b. 1. 49). 2023 m. birželio 13 d. nuosprendžio pagal BK 140 straipsnio 1 dalies nustatomojoje dalyje, pagrįstai pašalinus aplinkybę, kad A. P. S. N. sugriebė už kairės rankos, jam inkriminuota, kad „žodinio konflikto metu sugriebė nukentėjusiajai S. N. už dešinės rankos ir suko dešinę ranką“. Taigi, kaltinime ir jo pagrindu 2023 m. birželio 13 d. nuosprendžio nustatomojoje dalyje S. N. rankos suspaudimas ir tempimas jau nebeminimas, A. P. neinkriminuotas. Minimas tik rankos sukimas, nenustačius, kad kokiu nors rankos sukimu buvo padaryti kokie nors kūno sužalojimai, kas nekonstatuota ir teismo medicinos specialisto išvadoje.

2.29.                      Nukentėjusiąją pripažintos S. N. paaiškinimai ir parodymai dėl to paties įvykio aplinkybių – dėl jos veiksmų ir A. P. neva panaudoto jos atžvilgiu fizinio smurto veiksmų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nenuoseklūs, kintantys, prieštaringi ir neatitiko 2020 m. liepos 24 d. pranešime A. P. apie įtarimą ir jo pagrindu kaltinime bei nuosprendyje nurodytiems neva smurto veiksmams. Nurodomi konkretūs S. N. prieštaringi paaiškinimai ir parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Policijos įvykių registro išraše užfiksuota, kad BPC 2020 m. kovo 19 d. 14.42 val. gautas S. N. pranešimas, kad „pranešėją užpuolė, pradėjo mušti pranešėjos šunį kitas nepažįstamas vyras. Pranešėja laukia policijos nurodytu adresu“ (t. 1, b. 1. 3-4). Tuo tarpu 2023 m. birželio 13 d. nuosprendyje šio pranešimo turinys iš dalies pakeistas. Klaidingai nurodyta, kad S. N. neva nurodžiusi, kad ji buvo užpulta (duomenys neskelbtini), kad šis pranešimas BPC buvo užregistruotas neva apie 14.45 val. (nuosprendžio 11 l., 7-apastraipa). Iš tikrųjų S. N. skambučio BPC pradžia buvo 14.42 val., o 14.45 val. informacija buvo gauta Vilniaus apskrities VPK. Registruojant įvykį buvo užfiksuota ne kur konkrečiai buvo įvykio vieta, o tik įvykio vietos adresas – (duomenys neskelbtini). Akcentuotina, kad tuo pirminiu pranešimu S. N. pranešė ne apie prieš ją panaudotą kokį nors fizinį smurtą, o tik apie „pradėtą mušti jos šunį“. Pranešimo BPC garso įrašas, pasibaigus jo saugojimo terminui, buvo sunaikintas.

2.30.                      Byloje yra Vilniaus apskrities VPK rinktinės Vytis 1-os kuopos vyr. patrulio M. V. 2020 m. kovo 19 d. tarnybinis pranešimas „Dėl (duomenys neskelbtini)“, kuriame nurodyta, kad įvykio vietoje S. N. aiškino, jog ji, palikusi šunį namuose, norėjo A. P. nufotografuoti, bandė nufotografuoti ir tada jis „pradėjo ją tampyti už rankos, striukės (už kurios rankos, nenurodė)“ (t. 1, b. 1. 5). Šis pirminis S. N. teiginys apie tampymą už striukės būtent atitinka visiems A. P. parodymams, kad jis, besigindamas nuo S. N. smurto, kai ji nagais draskė jam veidą, buvo nustvėręs jai tik už palto rankovės virš alkūnės. 2020 m. kovo 19 d. protokole pareiškime, pradėtame rašyti 17.23 val., užfiksuota, kad S. N. aiškino, kad „norint nufotografuoti, vyras puolė, stipriai sugriebė už dešinės rankos, ją suko bei tempė“ (t. 1, b. 1. 8). 2020 m. kovo 19 d. liudytoja S. N. apklausos, pradėtos 17.42 val., metu parodė, kad „vyras puolė mane mušti, griebė pirmiausiai už kairės rankos, kurioje buvo telefonas, nepavykus jo paimti, pradėjo tampyti, sugriebė man už dešiniosios rankos, ją suko, tempė. Aš bandžiau išsilaisvinti, bandžiau ištraukti ranką, mojavau rankomis, dengiausi jomis veidą, kad man negalėtų suduoti“ (t. 1, b. 1. 23-24).

2.31.                      S. N. 2020 m. gegužės 22 d. apklausiama kitoje ikiteisminio tyrimo byloje parodė jau kitaip, kad „vyras bandė atimti telefoną, aš savo kairę ranką, kuria laikiau telefoną, atitraukiau. Kai jis suprato, kad jam nepavyks atimti telefono, jis agresyviai puolė atiminėti telefoną, vyriškis abiem rankomis mane bandė sužeisti, bet aš prisidengiau dešine ranka ir gyniausi nuo jo, o kairėje rankoje buvo telefonas. Savo dešine ranka bandžiau jį nustumti nuo savęs. Tada jis sugriebė mano dešinę ranką, kuria ranka neatsimenu, ir pradėjo tampyti“. 2020 m. liepos 16 d. akistatos metu S. N. jau parodė: „Vyras, pakėlęs rankas, ėjo link manęs, supratau, kad nori atimti telefoną, aš, telefoną laikydama kairėje rankoje, nuleidau ir nedaviau jam, pakėliau dešine ranka, kad apsiginti nuo jo, jis trenkė į dešinę ranką ir po to ją sugriebė ir tampė“ (t. 1, b. 1. 34-35). S. N. parodymus dėl A. P. tariamai suduoto smūgio į jos dešinę ranką davė tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje, atliekant paskutinį ikiteisminio tyrimo veiksmą šioje byloje – 2020 m. liepos 16 d. akistatą, būdama susipažinusi su teismo medicinos specialisto išvada, o toks veiksmas visiškai nebuvo inkriminuotas pranešime apie įtarimą ir kaltinime A. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o taip pat ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje.

2.32.                      2020 m. liepos 24 d. pranešime apie įtarimą ir jo pagrindu kaltinime A. P. bei nuosprendyje nurodyta, kad jis sugriebė ir suko S. N. dešinę ranką. S. N. tik 2020 m. kovo 19 d. parodė, kad A. P. suko ir tempė jos dešinę ranką, o įvykio vietoje policijos pareigūnams ir 2020 m. liepos 16 d. akistatos metu ir kitoje byloje, kurioje buvo pripažinta įtariamąja, parodė, kad A. P. jos dešinę ranką tik tampė, nenurodė apie kokį nors jos rankos sukimą. Beje, S. N. dažniausiai ikiteisminio tyrimo minėtas tik jos dešinės rankos tempimas ar tampymas visiškai neinkriminuotas pranešime apie įtarimą ir kaltinime A. P. bei nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Viso ikiteisminio tyrimo metu S. N. abiejose bylose, pati nė karto visiškai neparodė ir nebuvo apklausta į kurią jos dešinės rankos dalį neva sudavė ir už kurios jos dešinės rankos dalies neva sugriebė A. P..

2.33.                      2020 m. spalio 21 d. civiliniame ieškinyje S. N., taip pat nekonkrečiai nurodė, kad A. P. „sugriebė mane už rankos, pradėjo mane tampyti“ (t. 1, b. 1. 93-94). 2022 m. kovo 7 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusioji S. N. apie A. P. tariamo fizinio smurto jos atžvilgiu panaudojimo aplinkybes parodė taip pat itin nenuosekliai. S. N., teisme duodama parodymus savarankiškai, nekonkrečiai parodė, kad A. P. „pradėjo ją mušti, už rankų tampyti iš visų pusių“. Atsakydama į teisėjo klausimą, S. N. parodė: „už dešinės rankos man sugriebė vyras“, tačiau nenurodė už kurios dešinės rankos dalies jai buvo sugriebta. Teismui pagarsinus S. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, S. N. parodė, kad jai „ranką spaudė“, tačiau nenurodė kurią ranką ir kurią jos dalį „spaudė“, nors ikiteisminio tyrimo metu ji parodė tik apie dešinės rankos sukimą, inkriminuotą kaltinime A. P., ir apie jos tampymą, neinkriminuotą kaltinime, ir tik teisme pirmą kartą nurodė apie jos rankos spaudimą, neinkriminuotą kaltinime A. P. ir 2023 m. birželio 13 d. nuosprendžio nustatomojoje byloje.

2.34.                      Atsakydama į prokuroro klausimus, S. N., nenurodydama konkrečios savo rankos, pradžioje parodė: “sugriebė už rankos ir tempė mane ir aš niekaip negalėjau juo atsikratyti“, nors joks tempimas už rankos kaltinime A. P. neinkriminuotas. Po to parodė „Fizinis kontaktas buvo kai suko ranką“, šis teiginys jau buvo panašus į kaltinime nurodytą aplinkybę. Po to S. N., atsakydama į prokuroro klausimus, parodė taip: „pirma man sudavė, pradėjo mušti, po to sugriebė“. Taigi, S. N. neparodė kuo ir kur A. P. jai sudavė, nekonkrečiai teigė „pradėjo mušti“, po to nenurodė, už ko jis jai sugriebė. Nukentėjusioji S. N., atsakydama į kaltinamojo A. P. gynėjo klausimus, tik jam paklausus už kurios rankos kurios dalies jai A. P. sugriebė, kurią jos rankos dalį sužalojo, pradžioje parodė, kad „komisariate davė užduotį, kai aš paskiau, kad man skauda dešinę ranką“. Šiuo atveju S. N. vėl neparodė, kurioje dešinės rankos dalyje ji jautė skausmą. Toliau klausinėjant kaltinamojo gynėjui, S. N. parodė, kad „kai aš pradėjau gintis, jis man sudavė“, tačiau nenurodė į kurią kūno dalį A. P. jai neva sudavė, tai neinkriminuota ir kaltinime. Gynėjui primygtinai ir pakartotinai klausus už kurios gi rankos dalies sugriebė A. P., tik tada S. N. pirmą kartą nurodė, kad „sugriebė už riešo ir pradėjo tampyti, aš niekaip negalėjau ištrūkti“, nors remiantis teismo medicinos specialisto išvadą nustatyta ir kaltinime nurodyta, kad poodinės kraujosruvos S. N. nustatytos dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, o ne riešo srityje. S. N., atsakydama į kaltinamojo gynėjo klausimus, nieko neparodė, apie kaltinime nurodytą jos dešinės rankos sukimą, nurodė apie tampymą sugriebus už riešo, kas neinkriminuota kaltinime.

2.35.                      S. N. davė abstrakčius parodymus, vengdavo atsakyti į konkrečius klausimus, nurodydama, kad aplinkybių neprisimena. S. N. apie A. P. tariamai naudotą jos atžvilgiu smurtą parodė nenurodydama jokių konkrečių veiksmų, o dėstė savo nepagrįstas, nepatikrinamas versijas apie tariamus A. P. ketinimus: „vyras puolė“, „vyras puolė mane mušti“, „vyras bandė atimti telefoną“, „vyriškis abejomis rankomis mane bandė sužeisti“ ir pan. Be to, S. N. savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir 2022 m. kovo 7 d. teisiamajame posėdyje nelogiškai aiškino, kad A. P., sugriebęs jai už dešinės rankos, tą ranką ilgai laikė, tampė, suko, jos nepaleido, ji negalėjo ištrūkti, o ji, kairėje rankoje laikydama telefoną, dešine ranka gynėsi, mojavo abiem rankomis, dengėsi jomis veidą. Tokie veiksmai vienu metu negalėjo būti atliekami. Esant tokiai situacijai, S. N. negalėjo nagais apdraskyti A. P. veido, nors jį apdraskė. Akcentuotina, kad S. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme apskritai vengė parodyti, kad nagais apdraskė A. P. veidą, aiškiai nenurodė kada ir kaip tai padarė.

2.36.                      S. N. 2020 m. kovo 19 d. įvykio vietoje ir policijos komisariate atsisakė pirmosios medicininės pagalbos suteikimo, aiškino, kad jai nereikalinga medicininė pagalba. Nors S. N. po 2020 m. kovo 19 d. apie 14.40 val. įvykio policijos komisariate išbuvo iki 19 val. (apie 4 val.), surašant protokolą - pareiškimą, duodama 2020 m. kovo 19 d. parodymus kaip liudytoja nieko neparodė apie jai padarytus kokius nors kūno sužalojimus dešinės rankos srityje, nors 2020 m. kovo 23 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 921/2020 (01) nustatyti gana masyvūs jos kūno sužalojimai, jų tarpe dešinio dilbio užpakalinio paviršiaus apatiniame trečdalyje 5 cm skersmens poodinė kraujosruva, vidinio – priekinio paviršiaus apatiniame trečdalyje 5x4 cm skersmens poodinė kraujosruva ir dešinės plaštakos užpakaliniame paviršiuje 5 cm skersmens poodinė kraujosruva, kurios nuo 14.40 val. iki 19 val. jau turėjo būti išryškėjusios ir aiškiai matomos. Kad S. N. būtent 2020 m. kovo 19 d. apie 14.40 val. buvo padaryti minėti kūno sužalojimai, neužfiksuota jokiais objektyviais duomenimis, apie tai, kad matė kokius nors S. N. kūno sužalojimus jos rankų atvirose vietose, neparodė ir teisme apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo pareigūnė G. S., S. N. dalyvaujant atlikusi pirminius proceso veiksmus. S. N. dėl medicinos pagalbos nesikreipė į jokią sveikatos priežiūros įstaigą nei įvykio dieną, nei kitą dieną. 2020 m. kovo 19 d. gavusi užduotį teismo medicinos apžiūrai, į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrių nuvyko tik 2020 m. kovo 23 d., iki tol rūpinosi tik šuns veterinarine apžiūra.

2.37.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje (nuosprendžio 15 l., 6-ta pastraipa) nepagrįstai ir netinkamai vertino, kad S. N. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl esminių aplinkybių, susijusių su fizinio smurto panaudojimu, buvo neva nuoseklūs. Teismas nepagrįstai ir prieštaringai nurodė, kad kaltinamojo paskutiniame žodyje ir gynėjo baigiamojoje kalboje nurodytas nukentėjusiosios parodymų – jos pasakytų neva tik atskirų frazių ir žodžių dėl prieš ją panaudoto fizinio smurto detalus vertinimas (nors gynėjo ir kaltinamojo buvo išdėstyti ir aptarti visi S. N. parodymai dėl fizinio smurto panaudojimo) neva nelaikytinas nenuoseklių parodymų davimu. Teismas nurodė, kad tarp S. N. apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme praėjo ilgas laikotarpis, todėl ji galėjo pamiršti tam tikras neva neesmines aplinkybes, nors S. N. parodymai kito ir buvo prieštaringi dėl esminių aplinkybių. A. P. buvo apklausiamas dar vėliau, tačiau jo parodymai buvo detalūs, nuoseklūs ir nekintantys. Tai, kad 2022 m. kovo 7 d. teisiamojo posėdžio metu teismui pagarsinus nukentėjusiosios, S. N. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji patvirtino kaip teisingus tik savo 2020 m. kovo 19 d. parodymus, nereiškia, kad tie pirminiai ir jos vėlesni kitę parodymai buvo nuoseklūs, kad vėlesni parodymai atitiko pirminiams parodymams, o pirmesni ir vėlesni parodymai buvo patikimi.

2.38.                      Teismas teigė, kad natūralu, jog asmuo, duodamas parodymus apie tam tikrą veiksmą, gali pasakyti skirtingo pobūdžio žodžius, pavyzdžiui, sinonimus, tačiau tai nereiškia, kad jo parodymai yra nepatikimi. Teismo nurodytas abstraktus pavyzdys nesusijęs su S. N. parodymais, ji A. P. neva naudoto fizinio smurto veiksmų nevardino sinonimais. Teismas teigė, kad S. N. savo parodymų laikėsi akistatos metu, tačiau būtent 2020 m. liepos 16 d. akistatos metu ji, keisdama savo 2020 m. kovo 19 d. parodymus, pirmą kartą parodė, kad A. P. jai sudavė smūgį į dešinę ranką, kas A. P. neinkriminuota. Beje, tos akistatos metu savo nuoseklius, išsamius, detalius parodymus patvirtino ir A. P.. Vertintina, kad 2020 m. liepos 16 d. akistata ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-11489-20 metu buvo atlikta neteisėtai, nes joje tuo pačiu metu dalyvavo įtariamoji S. N. ir liudytoja S. N., A. P. ir nukentėjusysis A. P., kas seka iš pažodžiui nukopijuotų S. N. ir A. P. parodymų abiejų akistatų protokoluose, esančiuose abiejuose bylose – byloje Nr. 01-1-12908-20, kurioje A. P. buvo nukentėjusysis, o S. N. įtariamąja, ir šioje baudžiamojoje byloje.

2.39.                      Teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios S. N. nurodytas A. P. panaudoto smurto pobūdis atitinka Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. kovo 23 d. specialisto išvadoje Nr. G 921/2020 užfiksuotus sužalojimus (lokalizaciją). Tuo tarpu S. N. ikiteisminio tyrimo metu ir net teisme neparodė apie kokius A. P. panaudotus smurto veiksmus atitinkančius jos teismo medicininės apžiūros metu jai nustatytų kūno sužalojimų lokalizacijai, nes parodė tik apie sugriebimą už jos dešinės rankos nenurodytos dalies ir rankos sukimą, ir tik teisme parodė, kad buvo sugriebta už dešinės rankos riešo, nors sužalojimai nustatyti dešinės rankos plaštakoje ir dilbyje. Teismas nuosprendyje nurodė, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. kovo 23 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad S. N. padaryti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t. y., 2020 m. kovo 19 d. Tačiau ekspertė R. G. 2022 m. birželio 20 d. teisiamajame posėdyje parodė, kad teismo medicininės apžiūros metu S. N. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti prieš 3-6 paras iki jos apžiūros. Todėl neatmestina, kad sužalojimai S. N. galėjo būti padaryti tiek iki 2020 m. kovo 19 d., tiek ir po šios dienos.

2.40.                      Teismas skundžiamame 2023 m. birželio 13 d. nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad neva nėra svarbu, kad kaltinime nėra nenurodyta, kokioje konkrečioje nukentėjusiosios dešinės rankos srityje buvo padaryti sužalojimai, neatsižvelgdamas į tai, kad S. N. viso proceso metu nenurodė už kurios jos dešinės rankos dalies sugriebė A. P. ir tik 2022 m. kovo 7 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. P. jai sugriebė už dešinės rankos riešo, kas neatitinka teismo medicinos specialisto išvada nustatytų S. N. padarytų kūno sužalojimų dešinėje rankoje lokalizacijai. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad S. N. buvo padarytos poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, kietu buku daiktu (daiktais). Ekspertė R. G. 2022 m. birželio 20 d. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad dalis kraujosruvų S. N. galėjo būti padarytos ir ranką suspaudus pirštais, ranka, tačiau tai konkrečiai turi nustatyti ikiteisminio tyrimo subjektai, teismas, remdamiesi ir kitais duomenimis. Teismas nuosprendžio tik motyvuojamojoje dalyje, prisitaikydamas prie šio ekspertės paaiškinimo, nurodė, kad nukentėjusioji S. N. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad bylai reikšmingu laiku ir vietoje jai kūno sužalojimus padarė A. P., sugriebęs už dešinės rankos ir ją spaudęs, sukęs (nuosprendžio 15 l., 6-a pastraipa). Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad pačioje teismo medicinos specialisto išvadoje nebuvo konstatuota apie kūno sužalojimų S. N. padarymą suspaudus ranka, kad pati S. N. apie rankos suspaudimą neminėjo protokole - pareiškime ir 2020 m. kovo 19 d. apklausos metu, tik 2022 m. kovo 7 d. apklausos teisiamajame posėdyje metu, atsakydama į teisėjo klausimą, pirmą ir vienintelį kartą parodė, kad A. P. jai „ranką spaudė“, tačiau nenurodė kurią ranką ir kurią jos dalį.

2.41.                      Iš kaltinimo A. P. ir nuosprendžio nustatomosios dalies sektų, kad A. P. sugriebė nukentėjusiajai S. N. už dešinės rankos ir suko dešinę ranką, tačiau jam neinkriminuota, kad jis suspaudė ar stipriai suspaudė jos ranką. 2020 m. kovo 19 d. pranešime A. P. apie įtarimą buvo inkriminuota, kad jis S. N. „stipriai suspaudė dešinę ranką“, to nesekant iš S. N. 2020 m. kovo 19 d. pareiškimo ir tos pačios dienos parodymų, tačiau ta aplinkybė buvo pašalinta iš naujo 2020 m. liepos 24 d. pranešimo A. P. apie įtarimą ir tuo pačiu kaltinimo. Nukentėjusioji S. N. tik 2022 m. kovo 7 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. P. sugriebė jai už dešinės rankos riešo, o toje dešinės rankos dalyje S. N. nebuvo padarytas joks kūno sužalojimas, nei suduodant į riešą, nei jį suspaudžiant kito asmens ranka. Taip pat nėra duomenų, kad koks nors kūno sužalojimas S. N. buvo padarytas kaltinime ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytu būdu – sukant ranką. S. N. jokie kūno sužalojimai nebuvo ir negalėjo būti padaryti kaltinime nekonkrečiai nurodytu laiku – apie 14.45 val. (jau po įvykio) ir nekonkrečiai bei netiksliai nurodytoje vietoje, o taip pat ir tik teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje (nuosprendžio 16 l., 2 pastraipa) nurodytoje vietoje ir laiku (prie cilindro formos reklamų/skelbimų stendo, esančio 13 metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini)g. nuo 14.41.53 val. iki 14.42.00 val.).

2.42.                      Teismas apkaltinamąjį nuosprendį A. P. atžvilgiui grindė vien tik nukentėjusiosios S. N. nenuosekliais, kitusiais, prieštaringais parodymais. Teismas pripažino, kad nėra kitų tiesioginių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios S. N. parodymus (nuosprendžio 16 l.,3-ia pastraipa). Nesutiktina su teismo išvada, kad nukentėjusiosios S. N. parodymus patvirtina nuosprendyje anksčiau aptartų byloje surinktų įrodymų visuma, kurią sujungus į vieną logišką grandinę, neva nenustatyta esminių prieštaravimų. To, kad A. P. sužalojo S. N., savaime nepatvirtina teismo medicinos specialisto išvada, teisme apklaustų liudytojų parodymai, nuosprendžio nustatomojoje dalyje kaip įrodymai nurodyti ir aptarti kiti dokumentai ir ypač teismo netinkamai, klaidingai įvertintas vaizdo įrašų turinys, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nekonkrečiai ir netiksliai nurodyta įvykio data ir laikas, o nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje prieštaringai ir klaidingai nurodyta tirto ir nagrinėto įvykio tariama vieta ir tariamas laikas.

2.43.                      A. P. davė vienodus, nuoseklius logiškus ir teisingus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Bendrajam pagalbos centrui 2020 m. kovo 19 d. 14.43 val. pranešė, kad moteris apdraskė veidą ir jį užpuolė dėl to, kad jis bandė patraukti jos šunį. A. P. 2020 m. kovo 19 d. pareiškime, jo kaip įtariamojo 2020 m. birželio 4 d., 2020 m. liepos 24 d. apklausos ir 2020 m. liepos 16 d. akistatos su S. N. metu, o taip pat ir kitoje ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje A. P. 2020 m. kovo 31 d., 2020 m. gegužės 4 d. buvo apklaustas kaip liudytojas, ir 2023 m. kovo 22 d. teisiamajame posėdyje nagrinėjant šią bylą nuosekliai parodė, kad, būdamas prie pat pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g., prie šviesoforo pėstiesiems, už nugaros išgirdęs nemalonų garsą, atsisukęs pamatė nuo jo metro atstumu stovinčią S. N., kuri jį filmavo ar fotografavo. A. P. pasakius, kad S. N. negali jo filmuoti ir fotografuoti be jo sutikimo, jam kilstelėjus kairę ranką, kad uždengtų kamerą, kad nesimatytų jo veido, tada S. N. iškėlė dešinę ranką ir jos nagais drėskė A. P. per veido kairę pusę nuo kaktos žemyn iki smakro. Tada A. P. kaire ranka, kurią laikė ištiesęs, sugriebė jai už dešinės plačios laisvos palto rankovės virš alkūnės (nuosprendyje dėstant kaltinamojo A. P. parodymus netiksliai nurodyta, kad „sugriebė S. N. už palto rankovės, alkūnės“), žasto srityje, nekontaktuodamas su jos ranka. Tada S. N. dar kartą tos pačios dešinės rankos nagais A. P. drėskė per veido kairę pusę nuo viršaus į apačią.

2.44.                      Šie A. P. parodymai nepaneigti jokiais įrodymais, tame tarpe ir nenuosekliais bei prieštaringais S. N. parodymais, kuri taip pat parodė, kad prie pat pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g. fotografavo A. P., pripažino, kad ten neva gindamasi sužalojo A. P. veidą. Baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėjęs teisėjas nepagrįstai nenorėjo leisti kaltinamajam A. P. duoti parodymus apie pirmojo susitikimo su S. N. aplinkybes, incidento pradžią, jo priežastį, jo ir S. N. veiksmus iki antrojo susitikimo prie pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g., tų aplinkybių sąsają su kaltinimu A. P. nepagrįstai neigdamas ir 2023 m. birželio 13 d. apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje (nuosprendžio 17 l., 4-pastraipa), neskyrus nusikalstamai veikai nagrinėti reikšmingų faktinių aplinkybių nuo esminių faktinių aplinkybių, nurodomų kaltinime ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Tos aplinkybės nuo pirmojo A. P. susitikimo su S. N. iki antrojo jų susitikimo buvo reikšmingos nustatant konflikto iniciatorių, vertinant ar A. P. turėjo tyčią nežymiai sutrikdyti S. N. sveikatą, o taip pat vertinant ar jo veikoje buvo ginties nuo neteisėto S. N. smurto prieš jį požymiai. Tos aplinkybės, pagrįstos dokumentais, detaliai išdėstytos kaltinamojo A. P. parodymuose, jo gynėjo baigiamojoje kalboje, kaltinamojo paskutiniame žodyje, todėl šiame apeliaciniame skunde nekartojamos.

2.45.                      Visuma byloje surinktų duomenų patvirtina, kad A. P. neatlikus neteisėtų veiksmų, pati S. N., ant galvos užsidėjusi palto kapišoną, net bėgte vijosi, persekiojo A. P., kuris nesiekė su ja konfliktuoti. S. N., pasivijusi A. P. prie pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini)g., ties (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryža, kur pastarasis laukė užsidegančio žalios spalvos šviesoforo signalo, neturėdama jo sutikimo bei pažeisdama jo asmens teisę į privatumą, A. P. fotografavo, sužalojo jam veidą. A. P. ne puolė S. N., o tik gynėsi nuo S. N. neteisėtų veiksmų, jos naudoto smurto.

2.46.                      Šioje byloje A. P. jo 2020 m. birželio 4 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamojo pateikė medicinos dokumentų išrašus – VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės medicinos dokumentų 2020 m. kovo 19 d. išrašą Nr. LA 2020-38290/1040-V-2020-58053 ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos medicinos dokumentų išrašą Nr. LA 20-13215/1020-18302 (t. 1, b. 1. 47-48). Apžiūros metu jam buvo nustatytos trys veido žaizdos – virš kairio antakio apie 3 mm ilgio ir pažandės srityje du iki 2 cm ilgio odos įdrėskimai. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo duota užduotis ir nebuvo atliktas A. P. S. N. padarytų jo kūno (veido) sužalojimų teismo medicininis tyrimas, tokiu būdu tinkamai objektyviai nenustatyta jam padarytų kūno sužalojimų lokalizacija (kurioje veido pusėje buvo sužalota veidas), keliais trauminiais poveikiais jie buvo padaryti, jų padarymo būdas ir mechanizmas (kokia buvo A. P. ir S. N. tarpusavio padėtis, kuria S. N. ranka ir kryptimi buvo brėžiama).

2.47.                      Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau turi būti nagrinėjamos ir kaltinamąjį, nuteistąjį teisinančios aplinkybės, tame tarpe ir jo ginties nuo neteisėtų nukentėjusiuoju pripažinto asmens veiksmų, jo smurto aplinkybės. A. P. trys veido kairės pusės odos įdrėskimai negalėjo būti padaryti S. N. netyčia, jai neva ginantis, tik mojuojant dešine ranka prieš A. P. veidą, jam tuo pačiu metu neva ją visą laiką laikant už tos pačios dešinės rankos neva riešo, nes tokiems A. P. veido kairės pusės sužalojimams padaryti S. N. reikėjo turėti laisvą dešinę ranką (bent jos dilbį, riešą ir plaštaką), sulenkti rankų pirštus, juos įtempti ir nagais atlikti ne mažiau kaip du tyčinius brėžimo veiksmus.

2.48.                      Nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018-02-22 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). A. P. kaltinime ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje nekonkrečiai ir klaidingai nurodytais laiku ir vietoje, o taip pat teismo prieštaringai nuosprendžio motyvuojamoje dalyje klaidingai, neteisėtu spėjimu nurodytais laiku ir vietoje, o taip pat prie pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g. neatliko veiksmų, nurodytų jam inkriminuotame kaltinime ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje, taip pat nepadarė juose nurodytų S. N. kūno sužalojimų, ko nepagrindžia tiek atskiri byloje surinkti duomenys, tiek ir jų visuma, bet ir neturėjo ne tik tiesioginės tyčios, bet net ir netiesioginės tyčios sužaloti S. N., jei, besigindamas nuo S. N. neteisėtų veiksmų, jos naudoto prieš jį fizinio smurto – jai tyčia dešinės rankos nagais draskant (braižant) jo veidą, net būtų sugriebęs jai už dešinės rankos.

2.49.                      Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principais gynyba net neprivalo absoliučiai paneigti visų duomenų, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas ir nuosprendis. Gynybai pakanka pateikti užtektinai argumentų, kuriais remiantis kiltų pagrįstų abejonių dėl nuteistojo kaltumo. A. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, todėl jo atžvilgiu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuteistasis turi būti išteisintas.

3.       Atsilepimų į apeliacinį skundą negauta.

4.       Teismo posėdžio metu A. P. ir jo gynėjas advokatas Algimantas Kliunka prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

 

III.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

 

 Apeliacinis skundas tenkinamas.

5.       Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina tai, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimas yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014 ir kt.).

6.       BK 140 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas, sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo ar trumpam jį susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

7.       Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu V. P. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus nukentėjusiosios S. N. sveikatos sutrikdymo. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad byloje nėra jokių duomenų objektyviai pagrindžiančių A. P. kaltę, o pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. P. kaltu iš esmės rėmėsi tik nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusios parodymais, nepagrįstai atmesdamas A. P. parodymus ir juos pagrindžiančius duomenis.

8.       Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

9.       Baudžiamojoje byloje, be nukentėjusiosios S. N. ir nuteistojo A. P., jokių kitų asmenų, mačiusių įvykį, nenustatyta. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiosios parodymų patikimumą patvirtina specialisto išvada dėl nukentėjusiajai padarytų dešinio dilbio ir dešinės plaštakos sužalojimų, taip pat, byloje esančiu vaizdo įrašu pavadinimu „S58-NVR_ch1_main_20200319144100 _20200319144300.asf.fr15yhy“ ir nuosprendyje nurodė, jog įraše aiškiai užfiksuota, kad S. N. yra sugriebta už dešinės rankos ir tempiama (vaizdo įrašo 0.52–0.59 min). Šiame vaizdo įraše užfiksuota data – 2020 m. kovo 19 d., o minėto epizodo laikas – nuo 14:41:53 val. iki 14:42:00 val. Tačiau, kaip matyti iš paties vaizdo įrašo, šiame įraše nėra matoma, jog S. N. yra sugriebta už dešinės rankos ir tempiama (vaizdo įrašo 0.52–0.59 min) – 2020 m. kovo 19 d., o minėto epizodo laikas – nuo 14:41:53 val. iki 14:42:00 val. dėl šių aplinkybių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausta vaizdo įrašo apžiūros protokolą surašiusi tyrėja J. M.-V., kuri nurodė, jog įvykio vietos nesimato.

10.       Iš tikrųjų, kaip nurodyta ir 2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokole, kito asmens 1-ajame vaizdo įraše nesimato. Šiame vaizdo įraše nesimato ir jo apžiūros protokole neteigiama, kad S. N. kokio nors kito asmens neva laikoma ar (ir) tempiama už dešinės rankos. Apžiūros protokole nefiksuota, kad vaizdo įrašo pradžia 14.40.59 val., apie 48 sekundes moters nesimato ir matomojo vietoje ji pasirodo 14.41.47 val., ateinanti nuo (duomenys neskelbtini)g. pusės, 14.42 val. ji galimai skambina telefonu (S. N. skambutis BPC užregistruotas 14.42).

11.       Nukentėjusiosios telefono skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą siekiant iškviesti policiją užfiksuotas būtent 2020 m. kovo 19 d. 14:42 val. (1 t., b. l. 3). Nera pagrindo išvadai, jog aptariamame vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės atitinka S. N. duotus parodymus dėl A. P. veiksmų prieš ją.

12.       Pirmosios instancijos teismas, kaip nukentėjusiosios parodymus patvirtinantį įrodymą rėmėsi į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno liudytojo M. V. 2020 m. kovo 19 d. surašytu tarnybiniu pranešimu, kad, atvykus į vietą, S. N. paaiškino, kad, jai einant palei upę su savo šunimi, priėjo nepažįstamas vyras, kaip vėliau paaiškėjo A. P., ir spyrė jos šuniui su koja, dėl ko spyrė, moteris nepaaiškino. Tarp jų kilo konfliktas. Moteris šunį paliko namie ir vėliau ji norėjo tą vyrą nufotografuoti. Moteris bandė vyrą nufotografuoti ir tada, jos paaiškinimu, vyras ją pradėjo tampyti už rankos, striukės, dėl to, jos paaiškinimu, ji patyrė fizinį skausmą, taip pat ją įžeidinėjo įvairiais necenzūriniais žodžiais, tokiais žodžiais kaip: „...va“, moteris greitosios medicinos pagalbos atsisakė. Tuomet pagal moters paaiškinimą ji, bandydama apsiginti nuo vyro, savo rankų pagalba, mosavo jam pro veidą ir įdrėskė jam į dešinės pusės žandą (ant vyro veido buvo galima matyti įdrėskimą ir žaizdą). Vyro paaiškinimu, moters šuo prieš tai ją puolė, todėl jis bandė šunį atsispirti nuo savęs, kad neįkąstų. Pagal vyro paaiškinimą, vėliau priėjo moteris ir prikibo, bandydama jį fotografuoti, jam tas nepatiko, todėl sukonfliktavo su moterimi ir konflikto metu ji jam įdrėskė, dėl to jis patyrė fizinį skausmą (vyras prašė greitosios medicinos pagalbos, tačiau buvo akivaizdu, kad neatidėliotina pagalba jam nereikalinga, todėl jam pasiūlyta greitąją medicinos pagalbą iškviesti Operatyvaus valdymo skyriaus patalpose). Abi pusės dėl šių veiksmų turėjo pretenzijų, todėl aplinkybių aiškinimuisi su V1942 pagalba 15 val. sulaikytos ir pristatytos į Operatyvaus valdymo skyrių. Įvykio vietoje į juos kreipėsi šalia buvęs pastato Nr. (duomenys neskelbtini) budėtojas L. N., kuris paaiškino, kad kameros galėjo užfiksuoti įvykį. Filmuota „BodyCam“ Nr. 9003 (1 t., b. l. 5). Kaip matyti iš liudytojo M. V. parodymų, pirminiu šaltiniu yra nukentėjusiosios paaiškinimai, todėl šio asmens teisme nurodytos aplinkybės negali suteikti daugiau informacijos, nei jos pateikia pati nukentėjusioji.

13.       Bendrojo pagalbos centro duomenimis nustatyta, jog dėl įvykio į minėtą centrą skambino ne tik nukentėjusioji, bet ir A. P., nurodydamas, kad buvo sužalotas nukentėjusiosios. Pagal BIRT ataskaitų žiūryklės duomenis (ROIK: 0120000146369) S. N. po įvykio Bendrajam pagalbos centrui (toliau – BPC) skambino 2020 m. kovo 19 d. 14.42 val. (t. 1, b. 1. 3), o A. P. – 14.43 val.

14.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvais ir A. P. teismo posėdžio metu nurodytais argumentais, jog byloje neteisingai nustatyta įvykio vieta. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas nustatė, jog įvykio vieta, kurioje buvo sužalota nukentėjusioji, yra „gatvėje, netoli pastato (duomenys neskelbtini)“.

15.       Kaip matyti iš bylos duomenų, A. P. gynėjas advokatas A. Kliunka, dalyvaujant nuteistajam, 2020 m. lapkričio 27 d., įgyvendindamas gynėjo teisę, atliko įvykio vietos apžiūrą, su jos protokolu teismui pateikė įvykio vietos schemą ir 13 fotonuotraukų (2 t., b. 1. 44-59), iš kurių matyti, kad tikroji įvykio vieta buvo prie pat pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g., kuri, kaip nurodyta įvykio vietos apžiūros protokole, yra 13-os metrų atstumu nuo tariamos įvykio vietos prieš cilindro formos reklamų/skelbimų stendą, fiksuotos 2020 m. kovo 25 d. vaizdo įrašų apžiūros protokolu apžiūrėtu 1-uoju vaizdo įrašu. Minėtame įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota vieta, kuri nurodoma kaip įvykio vieta, atitinka ne tik A. P., bet ir nukentėjusiosios S. N. parodymus, jog įvykis įvyko prie pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g. A. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad 2020 m. kovo 19 d. prie pat pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g. dešiniojo krašto, prie šviesoforo laukė užsidegančio žalios spalvos signalo, kur jį fotografavo S. N. ir sužalojo (apdraskė) jam veidą, o jis besigindamas S. N. sugriebė už jos palto dešinės rankovės virš alkūnės. Nukentėjusioji S. N. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė iš esmės tokią pat įvykio vietą. 2020 m. kovo 19 d. protokole – pareiškime ji nurodė, kad ji A. P. norėjo nufotografuoti „šalia sankryžos” (t. 1, b. 1. 8). 2020 m. kovo 19 d. apklausta kaip liudytoja S. N. parodė, jog pamatė, kad A. P. stovi prie šviesoforo (t. 1, b. 1. 23-24). 2020 m. liepos 16 d. akistatos su A. P. metu S. N. parodė, kad A. P. „pamatė prie sankryžos” (t. 1, b. 1. 34-35). Kitoje nutraukto ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-12908-20, kurioje A. P. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, o S. N. – įtariamąja dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, S. N., apklausta parodė, kad ji, eidama link (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžos, A. P. „pamatė stovintį prie šviesoforo”. Parodė, kad ji pati, „priėjusi prie šviesoforo, sustojo laukti, kadangi degė raudonas šviesoforo signalas, gėdino A. P., kam jis sumušė jos šunį, bandė jį nufotografuoti” (šio protokolo kopija pateikta prie bylos). 2020 m. spalio 21 d. civiliniame ieškinyje S. N. taip pat nurodė, kad A. P. „pamatė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje“. Taigi šie duomenys patvirtina, jog įvykis įvyko prie pat pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g.

16.       Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji S. N. parodė, kad priėjusi prie sankryžos, pamatė  A. P., „jis stovėjo prie perėjos, laukė to žalio šviesoforo signalo, kai pasakiau, kad kaip jam ne gėda, ką jam mano šuo padarė, kad aš jį nufotografuosiu, jis stovėjo. Gal metro atstumu A. P. stovėjo nuo sankryžos” (2022 m. kovo 7 d. teisiamojo posėdžio protokolo 10 l., 1-a pastraipa). Šios apklausos teisme metu S. N. nurodė, kad A. P. “nufotografavo prie perėjos per (duomenys neskelbtini) g., o nuotraukų neteikusi proceso metu, nes draudžiama fotografuoti”. 

17.       Kaip teisingai nurodoma apeliaciniams skunde, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo savalaikiai išreikalautas ir nebesaugomas vaizdo įrašas, padarytas ant (duomenys neskelbtini) administracinio pastato sumontuota vaizdo stebėjimo kamera, nukreipta į (duomenys neskelbtini) g. ir į pėsčiųjų perėjos per šią g. pusę, kuriuo turėjo būti fiksuoti S. N. ir A. P. veiksmai įvykio metu, ir policijos patrulio M. V. mobiliąja vaizdo stebėjimo kamera tuoj po įvykio padarytas garso ir vaizdo įrašas, kuris papildomai galėjo padėti tiksliau nustatyti konflikto tarp S. N. ir A. P. vietą ir detaliau atskleisti jų pirminius paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, jų veiksmus. 

18.       Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų apie įvykio aplinkybes bei veiksmų seką, jie nebuvo visiškai nuoseklūs. Policijos įvykių registro išraše užfiksuota, kad BPC 2020 m. kovo 19 d. 14.42 val. gautas S. N. pranešimas, kad „pranešėją užpuolė, pradėjo mušti pranešėjos šunį kitas nepažįstamas vyras. Pranešėja laukia policijos nurodytu adresu“ (t. 1, b. 1. 3-4). Tuo tarpu 2023 m. birželio 13 d. nuosprendyje šio pranešimo turinys iš dalies pakeistas, nurodyta, kad S. N. neva nurodžiusi, kad ji buvo užpulta (duomenys neskelbtini), kad šis pranešimas BPC buvo užregistruotas apie 14.45 val. Iš tikrųjų S. N. skambučio BPC pradžia buvo 14.42 val., o 14.45 val. informacija buvo gauta Vilniaus apskrities VPK. Registruojant įvykį buvo užfiksuota ne kur konkrečiai buvo įvykio vieta, o tik įvykio vietos adresas – (duomenys neskelbtini). Akcentuotina, kad tuo pirminiu pranešimu S. N. pranešė ne apie prieš ją panaudotą kokį nors fizinį smurtą, o tik apie „pradėtą mušti jos šunį“.

19.       Vilniaus apskrities VPK rinktinės Vytis 1-os kuopos vyr. patrulio M. V. 2020 m. kovo 19 d. tarnybiniame pranešime, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodyta, kad įvykio vietoje S. N. aiškino, jog ji, palikusi šunį namuose, norėjo A. P. nufotografuoti, bandė nufotografuoti ir tada jis „pradėjo ją tampyti už rankos, striukės (už kurios rankos, nenurodė)“ (t. 1, b. 1. 5). 2020 m. kovo 19 d. protokole pareiškime, užfiksuota, kad S. N. aiškino, kad „norint nufotografuoti, vyras puolė, stipriai sugriebė už dešinės rankos, ją suko bei tempė“ (t. 1, b. 1. 8). 2020 m. kovo 19 d. liudytoja S. N. apklausos metu parodė, kad „vyras puolė mane mušti, griebė pirmiausiai už kairės rankos, kurioje buvo telefonas, nepavykus jo paimti, pradėjo tampyti, sugriebė man už dešiniosios rankos, ją suko, tempė. Aš bandžiau išsilaisvinti, bandžiau ištraukti ranką, mojavau rankomis, dengiausi jomis veidą, kad man negalėtų suduoti“ (t. 1, b. 1. 23-24). Apklausiama teisme, nukentėjusioji S. N. parodė kad „vyras bandė atimti telefoną, aš savo kairę ranką, kuria laikiau telefoną, atitraukiau. Kai jis suprato, kad jam nepavyks atimti telefono, jis agresyviai puolė atiminėti telefoną, vyriškis abiem rankomis mane bandė sužeisti, bet aš prisidengiau dešine ranka ir gyniausi nuo jo, o kairėje rankoje buvo telefonas. Savo dešine ranka bandžiau jį nustumti nuo savęs. Tada jis sugriebė mano dešinę ranką, kuria ranka neatsimenu, ir pradėjo tampyti“. 2020 m. liepos 16 d. akistatos metu S. N. jau parodė, kad „Vyras, pakėlęs rankas, ėjo link manęs, supratau, kad nori atimti telefoną, aš, telefoną laikydama kairėje rankoje, nuleidau ir nedaviau jam, pakėliau dešine ranka, kad apsiginti nuo jo, jis trenkė į dešinę ranką ir po to ją sugriebė ir tampė“ (t. 1, b. 1. 34-35). Nukentėjusioji apie suduotą smūgį į jos dešinę ranką nurodė tik 2020 m. liepos 16 d. akistatos metu. 2022 m. kovo 7 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusioji S. N. parodė, kad A. P. „pradėjo ją mušti, už rankų tampyti iš visų pusių“. Atsakydama į teisėjo klausimą, S. N. parodė: „už dešinės rankos man sugriebė vyras“, tačiau nenurodė už kurios dešinės rankos dalies jai buvo sugriebta. Teismui pagarsinus S. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, S. N. parodė, kad jai „ranką spaudė“, tačiau nenurodė kurią ranką ir kurią jos dalį spaudė, 2022 m. kovo 7 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. P. sugriebė jai už dešinės rankos riešo, o toje dešinės rankos dalyje nukentėjusiajai nebuvo padarytas joks kūno sužalojimas, nei suduodant į riešą, nei jį suspaudžiant kito asmens ranka. Taip pat nėra duomenų, kad koks nors kūno sužalojimas S. N. buvo padarytas kaltinime ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytu būdu – sukant ranką.

20.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus, nurodė, jog nukentėjusioji S. N. savo parodymus patvirtino akistatos metu, tačiau 2020 m. liepos 16 d. akistatos su A. P. metu, 2020 m. kovo 19 d. pirmą kartą parodė, kad A. P. jai sudavė smūgį į dešinę ranką. Teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios S. N. nurodytas A. P. panaudoto smurto pobūdis atitinka Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. kovo 23 d. specialisto išvadoje Nr. G 921/2020 užfiksuotus sužalojimus (lokalizaciją). Tuo tarpu S. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neparodė apie kokius A. P. panaudotus smurto veiksmus atitinkančius jos teismo medicininės apžiūros metu jai nustatytų kūno sužalojimų lokalizacijai, nes parodė tik apie sugriebimą už jos dešinės rankos nenurodytos dalies ir rankos sukimą, ir tik teisme parodė, kad buvo sugriebta už dešinės rankos riešo, nors sužalojimai nustatyti dešinės rankos plaštakoje ir dilbyje. Teismas nuosprendyje nurodė, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. kovo 23 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad S. N. padaryti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t. y., 2020 m. kovo 19 d. Tačiau ekspertė R. G. 2022 m. birželio 20 d. teisiamajame posėdyje parodė, kad teismo medicininės apžiūros metu S. N. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti prieš 3-6 paras iki jos apžiūros.

21.       Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog teismo nurodyta aplinkybė, jog nėra svarbu, kad kaltinime nėra nenurodyta, kokioje konkrečioje nukentėjusiosios dešinės rankos srityje buvo padaryti sužalojimai, neatsižvelgiant į tai, kad S. N. viso proceso metu nenurodė už kurios jos dešinės rankos dalies sugriebė A. P. ir tik 2022 m. kovo 7 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. P. jai sugriebė už dešinės rankos riešo, kas ne visiškai atitinka teismo medicinos specialisto išvada nustatytų S. N. padarytų kūno sužalojimų dešinėje rankoje. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad S. N. buvo padarytos poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, kietu buku daiktu (daiktais). Ekspertė R. G. 2022 m. birželio 20 d. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad dalis kraujosruvų S. N. galėjo būti padarytos ir ranką suspaudus pirštais, ranka, tačiau tai konkrečiai turi nustatyti ikiteisminio tyrimo subjektai, teismas, remdamiesi ir kitais duomenimis.

22.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad specialisto išvada (ekspertizės aktas) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jis neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390-1073/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad specialistas nenustatinėja aplinkybių susijusių su konstatuotų sužalojimų padarymo aplinkybėmis. Minėtų bylos duomenų kontekste, įvertinus nukentėjusios parodymų nenuoseklumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apylinkės teismo išvada, kad specialisto išvada nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai neabejotinai patvirtina, kad juos padarė būtent nuteistasis.

23.       Kaip matyti iš Bendrojo pagalbos centro duomenų, 2020 m. kovo 19 d. 14.43 val. A. P., paskambinęs pranešė, kad moteris apdraskė veidą ir jį užpuolė dėl to, kad jis bandė patraukti jos šunį. A. P. 2020 m. kovo 19 d. pareiškime, jo kaip įtariamojo 2020 m. birželio 4 d., 2020 m. liepos 24 d. apklausos ir 2020 m. liepos 16 d. akistatos su S. N. metu, o taip pat ir kitoje ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje A. P. 2020 m. kovo 31 d., 2020 m. gegužės 4 d. buvo apklaustas kaip liudytojas, ir 2023 m. kovo 22 d. teisiamajame posėdyje nagrinėjant šią bylą parodė, kad, būdamas prie pat pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g., prie šviesoforo pėstiesiems, už nugaros išgirdęs nemalonų garsą, atsisukęs pamatė nuo jo metro atstumu stovinčią S. N., kuri jį filmavo ar fotografavo. A. P. pasakius, kad S. N. negali jo filmuoti ir fotografuoti be jo sutikimo, jam kilstelėjus kairę ranką, kad uždengtų kamerą, kad nesimatytų jo veido, tada S. N. iškėlė dešinę ranką ir jos nagais drėskė A. P. per veido kairę pusę nuo kaktos žemyn iki smakro. Tada A. P. kaire ranka, kurią laikė ištiesęs, sugriebė jai už dešinės plačios laisvos palto rankovės virš alkūnės (nuosprendyje dėstant kaltinamojo A. P. parodymus netiksliai nurodyta, kad „sugriebė S. N. už palto rankovės, alkūnės“), žasto srityje, nekontaktuodamas su jos ranka. Tuomet S. N. dar kartą tos pačios dešinės rankos nagais A. P. drėskė per veido kairę pusę nuo viršaus į apačią.

24.       Taigi tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji skirtingai aiškina įvykio aplinkybes – nukentėjusioji nurodo, jog nuteistasis pirmas pradėjo prieš ją smurtinius veiksmus, po to ji besigindamas, padarė A. P. sužalojimus veide, nuteistasis nurodo, jog, jam pakėlus ranką, kad uždengti telefono, kuriuo nukentėjusioji jį filmavo, kamerą, nukentėjusioji dešine ranka nagais apdraskė jam veidą. Šie A. P. parodymai nepaneigti jokiais įrodymais. Nukentėjusioji S. N. pripažįsta kad prie pat pėsčiųjų perėjos per (duomenys neskelbtini) g., fotografavo A. P., dėl ko prie perėjos per (duomenys neskelbtini) gatvę, ties šviesoforu, tarp jų ir įvyko konfliktas būtent dėl to, kad nukentėjusioji A. P. fotografavo ar filmavo. Kaip matyti iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos medicinos dokumentų išrašo Nr. LA 20-13215/1020-18302 (t. 1, b. 1. 47-48), A. P. buvo nustatytos trys veido žaizdos – virš kairio antakio apie 3 mm ilgio ir pažandės srityje du iki 2 cm ilgio odos įdrėskimai.

25.       Byloje esanti specialisto išvada dėl padarytų nukentėjusiajai sužalojimų vienareikšmiškai nepatvirtina, jog sužalojimus nukentėjusiajai padarė būtent nuteistasis ar jie buvo padaryti tyčia, t. y. byloje nėra duomenų, kurie objektyviai patvirtintų nukentėjusiosios parodymus, kad A. P. prieš ją smurtavo tyčia, bei iš kurių būtų galima spręsti apie jo kaltės formą. Šiame kontekste pažymėtina, kad už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla. Netgi tuo atveju, jei nuteistasis nukentėjusiąją sužalojo bandydamas nutraukti jo filmavimą ar fotografavimą telefonu, tai nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nurodomos aplinkybės nepaneigia to, kad nuteistojo tikslas buvo nutraukti nukentėjusiosios jo filmavimo ar fotografavimo veiksmus, o ne sukelti jai fizinį skausmą ar ją sužaloti. Juolab, kad pati nukentėjusioji apklausiama apylinkės teisme nurodė, kad, po pirmojo konflikto tarp jis ir nuteistojo dėl šuns, kilimo, nukentėjusioji, palinkusi šunį namuose, nuėjo paskui A. P. ir po to konfliktas kilo dėl to, kad nukentėjusioji S. N. A. P. filmavo ar fotografavo. Tačiau vien tai, kad nuteistasis elgėsi spontaniškai ir galbūt netinkamai, negali būti vertinama kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018-02-22 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Nagrinėjamu atveju, byloje nesurinkta abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios nurodomas įvykio aplinkybes. Nesant būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – tyčios nežymiai sutrikdyti sveikatą, nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

26.       Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad A. P. tyčia sugriebęs nukentėjusiajai S. N. už dešinės rankos, suko dešinę ranką. Konstatuoti nuteistojo kaltę remiantis vien tik nukentėjusiosios parodymais būtent apie įvykio eigą (kitais byloje surinktais įrodymais pati įvykio eiga nėra nustatyta) kurie nėra visiškai nuoseklūs, nėra pagrindo. Nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad A. P. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis tyčia nežymiai sužalojo nukentėjusiąją S. N., visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos nuteistojo naudai.

27.       Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014 ir kt.). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014 ir kt.).

28.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje nesudaro vientisos loginės sekos ir nepatvirtina A. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

29.       Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino A. P. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis A. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

30.       Išdėstytų aplinkybių pagrindu sprendžiant, jog A. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kiti apeliaciniame skunde nurodyti bei A. P. posėdyje apeliacinės instancijos teisme išdėstyti argumentai nebeanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

31.       Išteisinus A. P., nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

 Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

             Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. nuosprendį panaikinti ir A. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

             Nukentėjusiosios S. N. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo palikti nenagrinėtu.

             Nuosprendis įsigalioja nuo jo priėmimo dienos.

 

            

           Teisėjai                                                                                                       Audrius Cininas                

        

                                                                                                                               Daiva Kazlauskienė

 

                                                                                                                                

                                                                                                                               Jurgita Mačionytė