Administracinė byla Nr. A-3710-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01586-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo patalpintas į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinę (toliau – ir Areštinė). Iš Areštinės buvo išleistas 2014 m. vasario 20 d. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo išduotas purvinas čiužinys ir dar purvinesnė pagalvė. Nebuvo išduota lovos skalbinių – paklodžių, užvalkalo, antklodės, rankšluosčių. Pareiškėjas išpažįstąs (duomenys neskelbtini) religinius įsitikinimus, tradicijas. Areštinėje buvo antisanitarinės sąlygos, todėl pareiškėjas negalėjo nusirengti, atsigulti, užmigti. Jis visą naktį nemiegojo, o ryte negalėjo nusiprausti, todėl jam buvo išberta oda. Pareiškėjas silpnos sveikatos, serga (duomenys neskelbtini) liga. Dėl tokių antisanitarinių sąlygų jis patyrė didelį stresą, paaštrėjo širdies liga, kentė didelius skausmus dėl kairės rankos traumos. Minėtos aplinkybės jam sukėlė nemalonius, skaudžius išgyvenimus. Pareiškėjas prašė atmesti atsakovo prašymą dėl senaties termino taikymo, nes toks prašymas yra nepagrįstas. Pareiškėjas teigė, kad senaties terminas nebuvo praleistas, nes terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo pažymos iš Seimo kontrolieriaus gavimo momento – 2015 m. rugsėjo 1 d.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir, nesant jokių svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti, skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 20 d. buvo laikomas Kauno AVPK areštinėje, iš viso 14 valandų, tačiau teigė, kad visi pareiškėjo argumentai, kuriais jis grindžia reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįsti. Atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

5.       Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 20 d. pateikė tik 2017 m. liepos 27 d., praėjus daugiau kaip trejiems metams. Pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tariamus savo teisių pažeidimus, tačiau skundą pateikė, praleisdamas įstatymuose numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą.

II.

6.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7.       Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kilusios laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 20 d., kai pareiškėjas buvo patalpintas į Areštinę, atlyginimo.

8.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi bei nacionaline praktika, įvertino bylos aplinkybes, atsižvelgė į atsakovo prašymą taikyti senaties terminą ir konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 20 d. yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2017 m. liepos 24 d.

9.       Teismas nurodė, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas galėjo spręsti ir savo iniciatyva. Pareiškėjas teigė, kad neturtinės žalos atlyginimui senaties terminas taikytinas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., kai jis iš Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymos sužinojo apie savo teisių pažeidimą.

10.       Teismas akcentavo, jog įvertinus nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, teismas sprendė, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus – tas sąlygas Areštinėje, kurios, pareiškėjo nuomone, buvo antisanitarinės, pareiškėjas turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Ieškinio senaties terminas skaičiuojamas ne nuo Seimo kontrolieriaus konstatuoto pažeidimo, bet nuo momento, kai pareiškėjo nurodomos sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų.

11.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė dėl nepriimtinų antisanitarinių sąlygų patyręs sveikatos pablogėjimą, išgyvenimus, nepatogumus. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokius nagrinėjamoje byloje jo nurodomus išgyvenimus, tai visiškai akivaizdu, jog ginčo laikotarpiu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų, pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo realias galimybes domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą. Pareiškėjo nurodytos priežastys, teismo nuomone, nesudarė pagrindo kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą, nebuvo pripažintos svarbiomis, objektyviomis ir nuo jo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos

12.       Teismas nurodė, kad atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo nebuvo pagrindo, nes duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nebuvo, todėl pareiškėjo reikalavimas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nebuvo vertintos.

III.

13.       Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 89) prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami  pradiniame skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

14.       Teismo nutartyse yra padarytos klaidos, kurios nebuvo ištaisytos, o tai parodo, kad teismas paviršutiniškai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą skundą.

15.       Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo skundo reikalavimams pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą. Apie pažeistas teises pareiškėjas sužinojo tik 2015 m. rugsėjo 1 d. nuo pažymos iš Seimo kontrolieriaus gavimo momento, todėl neturtinės žalos atlyginimui senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo šio momento.

16.       Kauno AVPK Areštinėje buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nes jis negalėjo atlikti religinių apeigų. Buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsnis, nes Areštinėje nebuvo sudarytos sąlygos nusiprausti, o tai yra viena iš būtinybių, kad atlikti religines apeigas. Pareiškėjas patyrė žalą, kurios dydį palieka vertinti teismo nuožiūra.

17.        Teismas turėtų priimti nutartį, kurioje būtų nurodyta, kad Areštinėje nėra numatyta kaip elgtis su asmenimis, kurie išpažįsta judaizmo principus.

18.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno AVPK, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

19.       Atsakovas nurodė, kad reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo turėjo būti taikytas trejų metų senaties terminas, kadangi pareiškėjas būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Areštinėje, o ne, kaip jis teigia apeliaciniame skunde, nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., kai gavo Seimo kontrolieriaus pažymą. Svarbių priežasčių, dėl ko galėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas, nei skunde, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas nenurodė. Kitas pareiškėjo skundo argumentas yra tas, kad jis, būdamas areštinėje, dėl galbūt netinkamų sąlygų negalėjo atlikti savo religinių apeigų. Pareiškėjas tik apeliaciniame skunde kalba apie savo religines pažiūras, o pirmosios instancijos teismui ir pirminiame skunde apie tai nebuvo pasisakyta, todėl apeliacinės instancijos teisme šis klausimas neturėtų būti nagrinėjamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Areštinės  darbuotojų veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. vasario 20 d., atlyginimo.

21.       Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis nelaikė svarbiomis, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas. Taip pat teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti terminą, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu atsakovo prašymu taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė.

22.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, bylos iš esmės nenagrinėjo, nevertino pateiktų byloje įrodymų. Pareiškėjo nuomone, senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., kai jis gavo Seimo kontrolieriaus pažymą.

23.       Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( toliau - ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2194‑520/2016 ir kt.).

24.       CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

25.       Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

26.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos priteisimo padavė 2017 m. liepos 27 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą 2014 m. vasario 19 - 20 dienomis.

27.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

28.       Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo to momento, kai  pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjo tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais remdamasis jis teigia, kad anksčiau negalėjo kreiptis su skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes apie pažeidimus sužinojo tik iš Seimo kontrolieriaus pažymos,  nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

29.       Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

30.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

31.       Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

32.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų kurie nebuvo vertinti, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr. LVAT 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje  Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti ir atmestini.

33.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, nes priimtose nutartyse buvo padarytos klaidos ir jos nebuvo ištaisytos, akcentuoja, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 14 d. nutartimi buvo išspręstas klausimas dėl padaryto rašymo apsirikimo ištaisymo. Nors Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje padarytas rašymo apsirikimas liko nepašalintas, tačiau skundžiamo sprendimo esmei įtakos neturi, nes šia nutartimi nustatyti skundo trūkumai buvo pašalinti, o skundas priimtas ir išnagrinėtas. 

34.       Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.