Civilinė byla Nr. 3K-3-646-695/2015
Teisminio proceso numeris: 2-03-3-03760-2012-9

                                                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.8; 2.5.8.8; 2.5.18.3; 3.2.4.8.2; 3.2.4.11; 3.1.21.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 9 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Judėjimo kryptis“ (teisių perėmėja Advokatų kontora Marcinkevičius ir partneriai Juridicon) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys D. L., D. M.-B., S. Ž., R. M. dizaino studija „Kita pusė“, R. P., G. M., A. D., UAB „Autolėkis“, H. S., T. K., G. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daugiabučių namų administratoriaus atsakomybę pagal sudarytas rangos sutartis, sutarčių aiškinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimą, pažeidimo.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 48 811,87 Lt (14 136,89 Eur) skolos už atliktus statybos darbus, 15 469,20 Lt (4480,19 Eur) delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad pagal 2010 m. spalio 8 d. rangos sutartį (toliau – Rangos sutartis Nr. 1) ji įsipareigojo atlikti stogo remonto darbus name Vilniuje, Šv. Stepono g. 20, o atsakovė – atsiskaityti su ieškove Rangos sutartyje Nr. 1 (3.6 punkte) nustatytomis sąlygomis ir tvarka. 2010 m. gruodžio 17 d. pasirašytas Atliktų darbų aktas ir PVM sąskaita faktūra (Nr. JST00064), kurioje nurodyta 77 541,46 Lt (22 457,56 Eur) suma. Atsakovė sumokėjo ne visą sumą ieškovei. Ieškovė nesutinka, kad atsakovė turi teisę nemokėti už atliktus stogo remonto darbus, kol už juos galutinai atsakovei, kaip daugiabučio namo administratorei, nesumokėjo administruojamo namo gyventojai. Rangos sutarties 3.6 punktas negali būti aiškinamas išimtinai atsakovės naudai.

2011 m. liepos 1 d. pradinė ieškovė ir atsakovė sudarė Rangos sutartį (toliau – Rangos sutartis Nr. 2), pagal kurios 1.1 punktą ieškovė įsipareigojo atlikti laiptinės remonto darbus name Vilniuje, Šv. Stepono g. 32, o atsakovė – atsiskaityti su ieškove sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Rangos sutarties Nr. 2 23.1 punkte ir Darbų sąmatoje šalys susitarė dėl 32 802,82 Lt (9500,35 Eur) darbų kainos. 2011 m. gruodžio 22 d. susitarimu Nr. 1 (dėl Rangos sutarties Nr. 2 pakeitimo) šalys susitarė, kad dalį darbų kainos (19 308,91 Lt, arba 5592,35 Eur) ieškovei tiesiogiai sumokės 9, 10, 11a, 13 ir 16 butų savininkai, o likusią dalį (13 493,10 Lt, arba 3907,87 Eur) atsakovė sumokės ieškovei iš karto po to, kai 11, 12, 14, 14a ir 15 butų savininkai sumokės ją atsakovei. Laiptinės remonto darbus ieškovė atliko 2011 m. gruodžio mėnesį ir pagal Atliktų darbų aktą perdavė juos atsakovei bei išrašė PVM sąskaitą faktūrą, tačiau atsakovė nevisiškai atsiskaitė. 2012 m. gegužės 21 d. šalys pasirašė skolų suderinimo aktą, kuriuo UAB „Senamiesčio ūkis“ patvirtino 48 811,87 Lt (14 136,89 Eur) skolos egzistavimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Senamiesčio ūkis“ 40 511,87 Lt (11 733,05 Eur) skolos, 3877,07 Lt (1122,88 Eur) delspinigių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (44 388,94 Lt, arba 12 855,93 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. rugpjūčio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4409,08 Lt (1276,96 Eur) bylinėjimosi išlaidų; priteisė tretiesiems asmenims D. L., D. M.-B., A. D., S. Ž., R. M. dizaino studijai „Kita pusė“, R. P. iš atsakovės lygiomis dalimis 1427,40 Lt (413,40 Eur) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 237,90 Lt (68,90 Eur) kiekvienam, iš ieškovės – lygiomis dalimis 372,60 Lt (107,91 Eur) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 62,10 Lt (17,98 Eur) kiekvienam.

Teismas konstatavo, kad ieškovė atliko darbus, tačiau už juos nevisiškai atsiskaityta. Pagal Rangos sutartį Nr. 1 atliktų darbų perdavimas ir priėmimas įformintas šioje sutartyje nustatyta tvarka, be išlygų, trūkumai nei akte, nei statybos darbų žurnale nekonstatuoti. Pagal Rangos sutartį Nr. 2 pradinė ieškovė atliko laiptinės remonto darbų name už 13 493,10 Lt (3907,87 Eur), atliktų darbų aktas pasirašytas be pastabų, tačiau atsakovė už laiptinės remonto darbus liko skolinga ieškovei 5843,42 Lt (1692,37 Eur).

Teismas vertino, kad sutartyse įtvirtinta atsiskaitymo su ieškove termino formuluotė įpareigojo ieškovę iš dalies prisiimti riziką dėl galimų atsiskaitymo sutrikimų, susijusių su finansavimu ne laiku. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju ilgą laiką neatsiskaitant su ieškove buvo pažeistos protingumo kriterijų atitinkančios laiko, per kurį ieškovė galėjo protingai tikėtis atsiskaitymo, ribos. Teismo vertinimu, atsakovės prievolė atsiskaityti už atliktus darbus turi būti vykdoma. Konstatavęs, kad atsakovė pažeidė sutartinę prievolę, neatsiskaitė su ieškove už atliktus darbus pagal abi rangos sutartis (skolos suma 48 811,87 Lt, arba 14 136,89 Eur), atsižvelgęs į tai, jog atsakovė 2012 m. rugpjūčio 16 d. (po bylos iškėlimo teisme) sumokėjo ieškovei 8300 Lt (2403,85 Eur), teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 40 511,87 Lt (11 733,05 Eur).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas; priteisė atsakovei iš ieškovės 168 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių visetą, nurodė, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovė turi prievolę atsiskaityti su ieškove. Rangos sutarčių šalys skirtingai aiškina Rangos sutarties Nr. 1 3.6 punkto ir Rangos sutarties Nr. 2 3.5 punkto nuostatas, kuriose įtvirtinta, kad sutarties (darbų) kainą užsakovė (atsakovė) apmoka iš namo gyventojų (patalpų savininkų) sumokėtų už darbus lėšų. Sutarties (darbų) kaina pradedama mokėti per 60 dienų nuo tada, kai galutinį tinkamai atliktų Darbų priėmimo–perdavimo aktą pasirašo užsakovė, ir nuo PVM sąskaitos faktūros pateikimo užsakovei dienos, ir mokama dalimis, kas mėnesį iki einamojo kalendorinio mėnesio pabaigos pervedant rangovei namo gyventojų praėjusį kalendorinį mėnesį sumokėtas užsakovei lėšas už atliktus darbus. Darbų kaina sumokama ne mažiau kaip per šešis kalendorinius mėnesius, atsižvelgiant į namo gyventojų (patalpų savininkų) tinkamą ir laiku atliktą apmokėjimą užsakovei už atliktus darbus. Galutinai užsakovė atsiskaito su rangove per dešimt dienų namo gyventojams visiškai sumokėjus užsakovei už darbus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, įtvirtintų CK 6.193–6.195 straipsniuose, inter alia, kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, nustatant sutarties esmę, tikruosius šalių ketinimus, ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Aiškinat sutarčių sąlygas atsakovės nurodytu būdu, atsakovės prievolės vykdymas sietinas su aplinkybe, kuri gali įvykti arba ne, prievolės įvykdymas gali būti nukeltas neapibrėžtam laikui, taigi pareiga sumokėti ieškovei už atliktus darbus atsakovei gali ir nekilti. Toks aiškinimas paneigtų rangos sutarties, kaip atlygintinos, esmę ir prieštarautų ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pradinei ieškovei tinkamai įvykdžius savo prievolę, atsakovei darbus priėmus ir įvertinus juos kaip tinkamai atliktus bei pasirašius atliktų darbų aktus, teisėjų kolegijos vertinimu, teisinga ir protinga tikėtis, kad atsakovė taip pat sąžiningai įvykdys savo prievolę ir sumokės Rangos sutartyje nustatytą kainą. Išanalizavusi rangos sutarčių ginčo nuostatas, teisėjų kolegija konstatavo, kad tikrieji šalių ketinimai buvo nustatyti atsakovės atsiskaitymo su ieškove terminą „pradedama mokėti per 60 dienų nuo galutinio tinkamai atliktų darbų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo ir mokama dalimis, kas mėnesį iki einamojo kalendorinio mėnesio pabaigos. Darbų kaina sumokama ne mažiau kaip per šešis kalendorinius mėnesius“, o papildoma sutarties sąlyga „atsižvelgiant į gyventojų tinkamą ir savalaikį apmokėjimą užsakovei“ vertintina kaip perteklinė ir konkuruojanti su terminu, per kurį turi būti įvykdyta atsakovės prievolė atsiskaityti su tinkamai prievolę įvykdžiusia pradine ieškove.  

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino civilinėje byloje Nr. 2-4714-155/2013, kurioje kaip trečiasis asmuo dalyvavo ir UAB „Judėjimo kryptis“, atliktos teismo ekspertizės akto kaip įrodymo (CPK 185 straipsnio 1 dalis), o vertino tik aplinkybę, kad darbų perdavimo ir priėmimo metu darbų trūkumų nenustatyta. 2012 m. spalio 15 d. ekspertizės aktas patvirtina teisiškai reikšmingą – nekokybiškai atliktų darbų, už kuriuos reikalaujama atlyginimo, – faktą. Nors trūkumai paaiškėjo po darbų perdavimo, tai savaime nepašalina rangovės atsakomybės už juos (CK 6.665, 6.666 straipsniai). Rangos sutarčių 1.1 punktuose nustatyta, kad su rangove bus atsiskaityta už tinkamai atliktus darbus; pagal 3.6.3 punktą užsakovė gali sulaikyti mokėjimą už atliktus darbus, jeigu rangovė nėra pašalinusi darbų trūkumų, atsiradusių arba paaiškėjusių po darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo. Teismas neįvertino bylos duomenų, kurie patvirtina, kad kai paaiškėjo trūkumai, nustatyti ekspertizės akte, atsakovė raštu kreipėsi į ieškovę, reikalaudama juos ištaisyti, tačiau tai nebuvo padaryta.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Vilniaus miesto apylinkės   teismo civilinėje byloje Nr. 2-4714-155/2013 nustatytas aplinkybes, susijusias su tų pačių UAB „Judėjimo kryptis“ atliktų rangos darbų kokybe, nes jos turi prejudicinę galią šioje byloje (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas iš patalpų savininkų nepriteisė išlaidų už remonto darbus, o Vilniaus apygardos teismas (bylos Nr. 2A-23-553/2015) 2015 m. sausio 27 d. nutartyje, inter alia, nurodė, kad ekspertas teismui patvirtino, jog stogo dalies remonto darbai atlikti nekokybiškai. Esant įsiteisėjusiam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimui (civilinėje byloje Nr. 2-4714-155/2013), kuriuo konstatuota, kad darbai atlikti nekokybiškai ir tiesioginiai naudos gavėjai (patalpų savininkai) neturi mokėti už tokius darbus, skundžiama nutartis, kuria atlyginimas rangovei už šiuos netinkamai atliktus darbus priteistas, prieštarauja teisingumo principui, iškreipia vienodą teisės aiškinimą ir taikymą teismuose.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes nepasisakė dėl atsakovės apeliaciniame skunde pateiktų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto ekspertizės akto neįvertinimo ir neatsižvelgimo į nekokybiškai atliktų darbų faktą. Motyvuota nutartimi pripažintina tik tokia apeliacinės instancijos teismo nutartis, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai apeliacinio skundo argumentai, o atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas.

4. Teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193–6.195 straipsnius), nes aiškindami Rangos sutarčių nuostatas pakeitė tikrąją šalių valią ir susitarimą, o aiškinimo rezultatas prieštarauja protingumo ir teisingumo principams bei paneigia susiklosčiusių teisinių santykių esmę. Teismai turėjo aiškinti sutartinių nuostatų lingvistinę reikšmę, sisteminį tarpusavio ryšį, tikruosius šalių ketinimus ir suvokimą apie sutarties sąlygų turinį, šalių elgesį vykdant sutartį, sutarties tikslą ir sudarymo aplinkybes, tačiau atsižvelgė ne į visus sutarčių aiškinimui reikšmingus kriterijus, kitus vertino šališkai. Aiškindami Rangos sutarčių nuostatas dėl atsiskaitymo už atliktus darbus sąlygų ir tvarkos, teismai neįvertino lingvistinės jų reikšmės bei sisteminio tarpusavio ryšio. Šios nuostatos yra aiškios ir nuoseklios. Sutartyse sistemiškai, net keliuose punktuose, iš esmės pakartota ta pati apmokėjimo taisyklė – atsakovė už darbus ieškovei sumoka iš gyventojų (patalpų savininkų) surinktų lėšų, apmokėjimą siejant su šių lėšų gavimu iš patalpų savininkų. Sutartinė sąlyga, kad darbų kaina sumokama ne mažiau kaip per šešis kalendorinius mėnesius, aiškintina kaip reiškianti, kad atsiskaitymas gali trukti ir ilgiau, tačiau rangovė negali tikėtis, kad bus atsiskaityta per trumpesnį terminą (atsižvelgiant į tai, jog užsakovė turėjo surinkti lėšas iš gyventojų).

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šalių tikrieji ketinimai buvo nustatyti atsakovės atsiskaitymo su ieškove terminą. Pažymėtina, kad galutinio atsiskaitymo terminas nurodytas ne kaip konkreti data ar terminas (CK 1.117 straipsnio 1, 2 dalys), o susietas su visišku namo gyventojų atsiskaitymu (galutinai užsakovė atsiskaito su rangove per 10 dienų (kitoje sutartyje analogiškai per 30 dienų) namo gyventojams visiškai sumokėjus užsakovei už darbus). Taigi neaišku, su kokiu terminu konkuruoja ši, teismo įvardyta kaip papildoma, sąlyga.

Teismai, aiškindami sutarčių nuostatas, neatsižvelgė į teisinių santykių specifiką. Rangos sutartyse nurodyta, kad užsakovė – atsakovė veikia kaip daugiabučio namo administratorė. Rangos sutartys sudarytos ir remonto darbai užsakyti atsakovei vykdant teisės aktuose nustatytą uždavinį (siekiant įgyvendinti privalomuosius statinių reikalavimus – suremontuoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės objektus; CK 4.83 straipsnio 3 dalis, 4.82 straipsnio 3 dalis, 4.84 straipsnio 1, 3 dalys, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 4 punktas, 5.1–5.11 punktai, 6.1, 6.3, 6.4 punktai). Manytina, kad reikalavimas administratoriui sudarant sutartis nurodyti, jog jis veikia kaip administratorius, – ne savitikslis. Nurodžius, kad juridinis asmuo, sudarantis sutartį, veikia kaip daugiabučio namo administratorius, kita sutarties šalis yra informuojama apie sudaromų sutartinių santykių ypatumus: kad tikrieji naudos (paslaugų) gavėjai yra namo savininkai, o ne sutartį pasirašantis juridinis asmuo (administratorius), kad už paslaugas bus apmokama iš savininkų, o ne iš administratoriaus lėšų, kad administratoriui atsakomybė pagal tokias prievoles nekyla (CK 4.244 straipsnio 1 dalis).

Teismai taip pat neįvertino šalių elgesio po sutarties sudarymo. Iš sutarčių vykdymo tvarkos matyti, kad abi šalys suprato, jog atsiskaitymas už darbus vykdomas iš patalpų savininkų surinktų lėšų (atsakovė tas sumas, kurias gavo iš gyventojų (patalpų savininkų), pervedė ieškovei; 2011 m. gruodžio 22 d. susitarimu susitarta dėl dalies darbų kainos ieškovei butų savininkų tiesioginio sumokėjimo, likusios dalies – atsakovės sumokėjimo, iš karto po to, kai kitų butų savininkai sumokės atsakovei). Kadangi sutartimis buvo susitarta ne dėl atsiskaitymo termino, o dėl atidedamosios sąlygos (CK 1.66 straipsnio 2 dalis, 6.30 straipsnio 1 dalis) ir ši sąlyga dar neatsirado (atsakovė negavo ieškiniu reikalaujamos dalies apmokėjimo iš patalpų savininkų), tai atsakovės prievolė neegzistuoja.

Teismai neteisingai, vienpusiškai vertindami vien ieškovės interesus, pažeidė reikalavimus, kad sutarties aiškinimo rezultatas atitiktų protingumo kriterijų, nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Kadangi šalys sutartyje aiškiai susiejo darbų kainos apmokėjimą ieškovei su lėšų gavimu iš gyventojų (patalpų savininkų), ieškovė negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių gauti atlyginimą už rangos darbus tuo atveju, jeigu už juos nesumokės patalpų savininkai. Ieškovė pati prisiėmė riziką, kad dalis lėšų iš gyventojų gali būti neišieškota ir už darbus neatsiskaityta. Nesąžininga ir neteisinga, kad administratorė privalo sumokėti rangovei dalį lėšų, kurių ji pati nėra gavusi ir negaus iš namų patalpų savininkų (pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-4714-155/2013), nors rangos darbai atlikti patalpų savininkų naudai ir jų interesais. Nei teisės aktai, nei Rangos sutartys nenustato tokios administratoriaus pareigos. Skundžiama teismo nutartis pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).

Teismai iš esmės pažeidė šalių sutarties laisvės ir pacta sunt servanda principus, pripažinę ieškovei teisę gauti apmokėjimus pagal rangos sutartis vien dėl to, kad gyventojai (patalpų savininkai) ilgą laiką neatsiskaito su atsakove. Sutartinių sąlygų, kurios būtų prieštaraujančios imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, nėra ir teismas jų nenustatė, o  teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Rangos sutarčių nuostatomis, kurių ieškovė neginčijo, turi būti vadovaujamasi, nes jos privalomos, priešingu atveju pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas, visa rizika nepagrįstai perkeliama atsakovei. Teismo išvada, kad buvo pažeistas protingas laiko terminas, per kurį ieškovė galėjo tikėtis atsiskaitymo, prieštarauja sutarties laisvės principui. Teismai tokiu aiškinimu iš esmės nustatė kitokią atsiskaitymo tvarką, nei šalys buvo susitarusios.

5. Rangos sutarčių aiškinimo rezultatas prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui (pažeistos turto administratoriaus atsakomybę reglamentuojančios teisės normos). CK 4.84 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad administratoriaus veiklai mutatis mutandis taikomos šios knygos XIV skyriaus normos. CK XIV skyriaus („Kito asmens turto administravimas“) 4.244 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administratorius nėra asmeniškai atsakingas tretiesiems asmenims pagal prievoles, kurios atsirado administruojant turtą, išskyrus atvejus, kai jis veikė savo vardu. Atsakovė veikė kaip daugiabučių namų administratorė ir tai nurodė sutartyse, todėl jos atsakomybė ieškovei neatsiranda. Teismai nepagrįstai netaikė CK 4.244 straipsnio 1 dalies nuostatų. Turto administravimą reglamentuojančios teisės normos nustato, kad administruojamo turto išlaikymo išlaidas apmoka turto savininkai (CK 4.84 straipsnio 4 dalis, 4.86 straipsnio 1 dalis, 4.244 straipsnio 1 dalis). Administratorius atstovauja daugiabučio namo bendraturčių interesams, t. y. susiklosto atstovavimo teisiniai santykiai (CK 2.132–2.134 straipsniai). Šalys aiškiai suprato, kad atsakovė su ieškove už atliktus darbus atsiskaitys tik iš gyventojų surinktų lėšų ir tik tada, kai šios lėšos bus gautos. Atsakovė santykiuose su ieškove veikė ne savo vardu ir interesais, o bendraturčių vardu. Kasacinis teismas, spręsdamas panašius klausimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo subjekto atsakomybės pagal prievoles, atsiradusias valdant turtą (dėl bendrijos sudaryto daugiabučio namo modernizavimo projekto ir sutarčių finansavimo), yra išaiškinęs, kad bendrija turi teisę sudaryti sutartis, tačiau pareiga atsiskaityti pagal šias sutartis kyla ne bendrijai, o bendraturčiams. Abiejų subjektų – bendrijos ir administratoriaus – atsakomybės klausimas tretiesiems asmenims pagal sudarytas sutartis dėl turto išlaikymo turėtų būti sprendžiamas vienodai.

Ieškovė atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Dėl ekspertizės akto nevertinimo. Eksperto išvada pateikta kitoje civilinėje byloje, be to, toje byloje, iškeltoje pagal atsakovės ieškinį namo gyventojams, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nekonstatuota, kad UAB „Judėjimo kryptis“ atlikti stogo remonto darbai pagal šią išvadą yra netinkamos kokybės. Pažymėtina, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti vertinama kitų įrodymų kontekste (CPK 218 straipsnis). Teismas eksperto išvada (civilinėje byloje Nr. 2A-23-553/2015) rėmėsi. Kadangi kitoje civilinėje byloje teismas nekonstatavo, kad rangovės atlikti stogo remonto darbai yra netinkamos kokybės, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje neturi (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kasaciniame skunde atsakovė nepateikė teisinių motyvų dėl atliktų darbų trūkumų ir nepagrįstai išimtinai rėmėsi eksperto išvada kaip aukštesnę galią turinčiu įrodymu. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-23-553/2015, konstatuota, kad už daugiabučio namo priežiūrą atsakinga atsakovė vienvaldiškai nusprendė sutvarkyti tik tą stogo dalį, dėl kurios defektų buvo užlietas daugiabučio namo šeštas butas.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje klausimas dėl likusios namo stogo dalies kokybės nenagrinėtas, nes nėra ginčo dalykas. Taip pat pažymėtina, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme neginčijo ieškovės atliktų stogo remonto darbų kokybės. Pasirašydama Atliktų darbų aktą, atsakovė apžiūrėjo atliktų darbų kiekius ir kokybę, pretenzijų dėl jų nepareiškė nei darbų priėmimo metu, nei po to, eksploatuojant namo stogo dalį. Atliktų darbų aktą taip pat pasirašė buto Vilniuje, Šv. Stepono g. 20-6, gyventojos atstovas, kuris, turėdamas specialiųjų statybos žinių, stogo remonto metu nuolat prižiūrėjo ir kontroliavo atliekamus darbus bei juos patikrino, kai šie buvo perduoti ir priimti, taip patvirtindamas, kad darbai atlikti tinkamai. Darbus, atsižvelgiant į jų specifiką, įmanoma visiškai apžiūrėti jų perdavimo ir priėmimo metu, todėl trūkumai, jeigu tokie ir būtų buvę, galėjo būti nustatyti priimant darbą, paslėpti trūkumai šiuo atveju negalimi. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad darbų trūkumai atsirado po jų perdavimo ar kad tokie trūkumai negalėjo būti nustatyti darbų priėmimo metu. Dėl to atsakovė neteko teisės remtis darbų trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 1 dalis, 6.662 straipsnio 2 dalis, 6.662 straipsnio 3 dalis). Nurodytos aplinkybės teismams leido padaryti pagrįstą išvadą, kad ieškovės atlikti remonto darbai yra tinkamos kokybės.

2. Dėl prejudicinę galią turinčių teismo nutarčių. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-4714-155/2013, ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-23-553/2015, turi prejudicinę galią šioje byloje. Pažymėtina, kad atsakovės ieškinys namo gyventojams dėl stogo remonto darbų išlaidų priteisimo atmestas dėl kitų, nei nurodo atsakovė, priežasčių, t. y. dėl to, kad teisėto, atitinkančio CK 4.84, 4.85 straipsnių reglamentavimą, administratorės sprendimo nėra, savininkų sutikimo irgi nėra, todėl pareigos apmokėti reikalaujamas išlaidas namo gyventojai neturi. Be to, atsakovė atliko ne namo bendraturčių, o vieno namo buto administravimą, nesprendė visų namo gyventojų problemos. Šioje byloje sprendžiamas užsakovės ir rangovės ginčas dėl mokėjimo už atliktus darbus, o pirmiau nurodytoje byloje ginčas buvo kilęs dėl gyventojų pareigos mokėti už dalies bendrosios nuosavybės teise priklausančio stogo remontą, atsižvelgiant į tai, kad remontas atliktas vieno gyventojo interesais. Ieškovė neatsakinga už atsakovės priimtą sprendimą remontuoti ne visą, o dalį stogo dangos. Taip pat neatsakinga už viso namo gyventojų sutikimų tokiems remonto darbams atlikti gavimą.

3. Rangos sutarties 3.6 punktą teismas aiškino tinkamai. Ieškovei tinkamai įvykdžius savo prievolę, atsakovei darbus priėmus ir įvertinus juos kaip tinkamai atliktus, atstovei pasirašius atliktų darbų aktus, yra teisinga ir protinga tikėtis, kad atsakovė taip pat sąžiningai įvykdys savo prievolę sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Be to, Rangos sutarties 3.6 punkto sąlygos aiškinimui įtakos turi ir įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-23-553/2015, kurioje konstatuota, kad namo gyventojams nekyla pareiga mokėti atsakovei UAB „Senamiesčio ūkis“ už užsakytus stogo remonto darbus. Atsakovė savo pareigą sumokėti ieškovei už atliktus remonto darbus pagal Rangos sutarties 3.6 punktą sieja su sąlyga – kai namo gyventojai sumokės atsakovei už darbus. Kadangi teismo konstatuota, kad namo gyventojams pareiga sumokėti atsakovei už remonto darbus nekyla, laikytina, kad minėta sąlyga nebeegzistuoja, terminas sumokėti už darbus yra suėjęs, o atsakovė, priėmusi darbus, privalo už juos sumokėti.

4. Dėl turto administratoriaus atsakomybės pagal rangos sutartį. Nepagrįstas atsakovės argumentas, kad rangos sutarties pagrindu ji veikė kaip gyvenamojo namo administratorė, gyventojų interesais ir jų sąskaita, dėl to pagal CK 4.244 straipsnio 1 dalį nėra asmeniškai atsakinga. Ieškovė nesutinka, kad Rangos sutartyje yra aiškiai susitarta, jog darbų apmokėjimas vykdomas iš gyventojų lėšų. Priešingai, atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei už atliktus remonto darbus, atsiskaitymo terminą susiedama su lėšų surinkimu iš gyventojų, kai toks terminas buvo neprotingai ilgas. Kartu Rangos sutarties 3.6 punktu atsakovė prisiėmė riziką atsiskaityti su ieškove savo lėšomis, jeigu nespės ar negalės iš gyventojų per nurodytą terminą surinkti lėšų. CK 4.243 straipsnis nenustato draudimo turto administratoriui sudaryti rangos sutartį. Atsakovė, remdamasi CK 4.244 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai ignoruoja dvišalę sutartį, pagal kurią ji užsakė atlikti konkrečius darbus, kaip paaiškėjo, negavusi daugumos gyventojų sutikimo, pati atsakovė įsipareigojo sumokėti už atliktus darbus ir mokėti delspinigius už pavėluotą mokėjimą. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo ir prejudicinių faktinių aplinkybių

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, kurių pažeidimo klausimą kelia kasatorė, suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose ir išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Elektrotonas“ v. T. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-486-2012; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Č. v. S. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-597-421/2015; 2015 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dovega“ v. UAB „Inometa“, bylos Nr. 3K-3-411-611/2015, ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pažymėtina, kad teismas, inter alia, turi visapusiškai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, nustatyti, ar yra prejudicinių faktų, įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktinių aplinkybių buvimą.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutavusi A. J. IĮ v. UAB „Jurgio baldai“, bylos Nr. 3K-3-41/2014). 

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstos teismo nutarties turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, bylos duomenis, konstatuoja esant teisinį pagrindą pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes tyrė ir vertino ne visus įrodymus, nenustatinėjo, ar yra prejudicinių faktų, išvadų negrindė įrodymų visuma.

Šios bylos nagrinėjimo metu buvo keliamas klausimas dėl rangovės atliktų darbų kokybės. Pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. parengiamajame teismo posėdyje atsakovės atstovas nurodė, kad remiasi civilinėje byloje Nr. 2-4714-155/2013 atliktos teismo ekspertizės 2012 m. spalio 15 d. aktu, kaip rašytiniu įrodymu, teigia, jog rangovė darbus atliko nekokybiškai. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodė, kad, nors pirmiau nurodytoje civilinėje byloje, iškeltoje pagal jos ieškinį, pareikštą namo Vilniuje, Šv. Stepono g. 20, patalpų savininkams, kurioje kaip trečiasis asmuo dalyvavo UAB „Judėjimo kryptis“, buvo atlikta teismo ekspertizė ir nustatyta, jog rangovės pagal Rangos sutartį Nr. 1 atliktų stogo remonto darbų vertė lygi nuliui, į šios teismo ekspertizės akte nustatytus rangovės atliktų darbų trūkumus nepagrįstai neatsižvelgta. Atsakovės nurodyta aplinkybė dėl nekokybiškai rangovės atliktų darbų laikytina reikšminga, sprendžiant dėl jos prievolės apimties, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo tirti šią aplinkybę galbūt patvirtinantį įrodymą (2012 m. spalio 15 d. teismo ekspertizės aktą, kuriuo rėmėsi kasatorė) ir iš bylos duomenų viseto, remdamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, padaryti išvadą, ar įrodyta, kad darbai atlikti nekokybiškai. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad rangovė tinkamai įvykdė savo prievolę. Ši išvada padaryta remiantis byloje teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad statybos darbų žurnale atliktų darbų trūkumai nenurodyti, o pagal Rangos sutartį Nr. 1 atliktų darbų perdavimas ir priėmimas įformintas sutartyje nustatyta tvarka ir jų priėmimo ir perdavimo metu nebuvo pareikšta pretenzijų dėl darbų trūkumų. Pažymėtina, kad, nors atsiliepime į kasacinį skundą akcentuojama, jog ekspertizė atlikta nagrinėjant ginčą kitoje civilinėje byloje, tai neeliminuoja teismo pareigos tirti šį įrodymą, kuriuo kasatorė grindė savo argumentus dėl nekokybiškai atliktų darbų, ir vertinti jį kitų bylos duomenų kontekste bei padaryti išvadą dėl kasatorės argumento pagrįstumo. Pažymėtina, kad Rangos sutartimi Nr. 1 šalys susitarė, jog su rangove bus atsiskaityta už tinkamai atliktus darbus.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesprendė dėl įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-4714-155/2013 nustatytų faktinių aplinkybių prejudicialumo nagrinėjamai bylai. Jos susijusios su tų pačių rangovės atliktų darbų kokybe. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendime (kurio dalis dėl UAB „Senamiesčio ūkis“ pareikštų reikalavimų atmetimo įsiteisėjo bylą peržiūrėjus apeliacine tvarka ir Vilniaus apygardos teismui 2015 m. sausio 27 d. palikus ją nepakeistą), remtasi, inter alia, teismo ekspertizės 2012 m. spalio 15 d. aktu ir iš esmės konstatuota, kad atliktų darbų, atsižvelgiant į jų apimtį (suremontuota dalis namo stogo, atlikti laikini pataisymai), kaina neproporcinga siektam tikslui (likviduoti susidėvėjusio stogo, o ne jo dalies, būklę), t. y. galbūt buvo permokėta už šiuos darbus. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-23-553/2015), be kita ko, remiantis pirmiau nurodytu ekspertizės aktu, padaryta išvada, kad dalies stogo remonto darbų kokybė neproporcinga kainai, todėl iš namo gyventojų nepriteistos išlaidos už stogo dalies remontą. Taigi, pirmiau nurodytoje civilinėje byloje teismams pasisakius dėl rangovės atliktų darbų (dalies namo stogo remonto), atsižvelgiant į jų apimtį bei kokybę, ir kainos santykio neatitikties, šią bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotomis taisyklėmis, turėjo spręsti dėl ginčo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių prejudicinės galios ir konkrečiai nustatyti, kiek mokėtina už atliktus darbus, sprendžiant pagal atliktų darbų apimtis ir jų atlikimo kokybę.

Kasacinis teismas apskųstus teismų procesinius sprendimus patikrina tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl padarytų procesinių pažeidimų teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl rangovės atliktų darbų kokybės.

Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies taikymo

Kasatorės kaip vieną iš argumentų nurodo CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimą, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis laikytina nemotyvuota, nes joje nepasisakyta dėl kai kurių apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų (pirmosios instancijos teismo nepagrįsto teismo ekspertizės 2012 m. spalio 15 d. akto neįvertinimo, neatsižvelgimo į nekokybiškai atliktų darbų faktą). Šis kasacinio skundo argumentas iš esmės grindžiamas procesine aplinkybe – motyvų dėl nekokybiškai atliktų darbų nebuvimu.

CPK 331 straipsnio nuostatos reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turinio reikalavimus. Jose, be kita ko, įtvirtinta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (4 dalis). Motyvų apeliacinės instancijos teismo sprendime (nutartyje) nebuvimas yra absoliutus tokio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacine tvarka sprendimas gali būti panaikintas, jei jis nemotyvuotas, nepasisakyta dėl visų ar esminių faktinių ar teisinių bylos aplinkybių.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Jeigu nenustatoma kitų kasacijos pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis neturėtų būti naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. C. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-450/2011, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Skundžiamoje teismo nutartyje yra išdėstyti motyvai, susiję su atliktų darbų kokybės vertinimu, – glaustai pateikta išvada, jog rangos darbai atlikti tinkamai, nurodytos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai pagrindžiančios aplinkybės. CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo teisėjų kolegija nekonstatuoja, nes kasatorių pirmiau nurodytas teiginys, kad skundžiama  nutartis nemotyvuota, neatitinka apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio.

Šiuo atveju aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-373/2013).

Nagrinėjamu atveju kasatorės teigia, kad teismas nevertino ekspertizės akto, neatsižvelgė į nekokybiškai atliktų darbų faktą. Ekspertizės akto nevertinimas pirmiau šioje nutartyje kvalifikuotas kaip proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimas. Teiginys dėl darbų kokybės vertintinas kaip teismo nustatytos faktinio pobūdžio aplinkybės ginčijimas ir laikytinas neatitinkančiu reikalavimo teikti kasaciniam teismui teisinius argumentus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodyti kasacinio skundo argumentai patvirtina įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikymą, bet nekvalifikuoja jų kaip CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimo ir atmeta juos kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo

Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, jos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotas kasacinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. T. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-258/2009; 2013 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. UAB „Norfos mažmena“, bylos Nr. 3K-3-120/2013, ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011; 2015 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Columbus Lietuva“ v. UAB „Hoptransa“, bylos 3K-3-507-219/2015). Sutarties sąlygos, inter alia, turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.

Dalį kasatorių argumentų dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo sudaro faktinio pobūdžio teiginiai, kad neatsižvelgta į šalių susitarimą dėl to, kada ir kokioms sąlygoms esant, turi būti sumokama už rangovės atliktus darbus. Argumentai dėl atsiskaitymo su rangove termino grindžiami glaustu teiginiu dėl jo, kaip konkrečios datos, nustatymo ar siejant su įvykiu. Taip pat pateikti faktinio pobūdžio teiginiai apie namo gyventojų pareigos sumokėti už atliktus darbus buvimą. Šie argumentai neatitinka pirmiau jau aptarto įstatyme nustatyto reikalavimo kasaciniam teismui teikti teisinio pobūdžio argumentus (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnio 1 dalis). Glausti teisiniai motyvai, vien nurodant abstrakčią įstatymo nuostatą, bet nepateikiant jos teisinio turinio analizės, teismų praktikos analogiškose bylose, jos vienodinimo poreikio, taip pat įtakos skundžiamam procesiniam sprendimui, vertinami kaip nesudarantys kasacijos dalyko.

Argumentai dėl sutarties aiškinimo taisyklių taikymo atitinka pirmiau aptartus reikalavimus, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako. Aiškinant sutartis, inter alia, atsižvelgtina į šalių teisinių santykių specifiką. Nagrinėjamu atveju rangos sutartis pasirašė atsakovė, veikianti kaip namo administratorė (kaip nurodyta sutartyse), ir rangovė. Administratorius turtą administruoja CK 4.240 straipsnio (nustatančio paprastojo administravimo turinį) pagrindu, jo veiklai (teisėms ir pareigoms naudos gavėjų atžvilgiu) mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus „Kito asmens turto administravimas“ normos (CK 4.84 straipsnio 2, 6 dalys; byloje aktuali straipsnių redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.). Turto paprastojo administravimo atveju administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti (CK 4.239 straipsnis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad savivaldos institucijai įgyvendinant įgaliojimus, nustatytus CK 4.84 straipsnyje (nustatant namo bendrojo naudojimo objektų administravimą ir skiriant turto administratorių), sukuriamos civilinės teisinės pasekmės – susiklosto turto administravimo teisiniai santykiai, reglamentuojami civilinės teisės normomis. Turto administravimo teisiniai santykiai, nors atsiranda administracinio akto pagrindu (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktas), nepraranda savo civilinio teisinio pobūdžio – jie išlieka santykiais, susijusiais su bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu. Taip pat kasacinio teismo pažymėta, kad turto administratoriaus teisė valdyti, naudoti ar disponuoti kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu turtu įgyvendinama ne savo, o naudos gavėjo – turto savininko ar trečiojo asmens, kurio naudai nustatytas administravimas, naudai (CK 4.240 straipsnio 1 dalis, 4.242 straipsnio 2 dalis). Administratorius turi teisę tik į atlyginimą už nurodytų turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių įgyvendinimą (CK 4.238 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Palangos butų ūkis“ v. Palangos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-314-686/2015).

Kasatorė teigia, kad Rangos sutartis sudarė įgyvendindama privalomuosius statinių reikalavimus – suremontuoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės objektus, naudos gavėjai šiuo atveju yra namo patalpų savininkai, be to, Rangos sutartyse nurodyta, kad atsakovė veikia kaip daugiabučio namo administratorė, taigi rangovė žinojo, kad už atliktus darbus bus mokama iš savininkų lėšų, o turto administratorei atsakomybė pagal tokias prievoles nekyla (CK 4.244 straipsnis). Kasatorės įsitikimu, nesąžininga ir neteisinga, kad ji privalo mokėti rangovei dalį lėšų, kurių ji pati nėra gavusi ir negaus iš namo patalpų savininkų. Taigi kasatorė iš esmės tvirtina, kad pagal Rangos sutartis ji, kaip namo administratorė, prisiėmė vien prievolę pervesti rangovei namo patalpų savininkų administratorei sumokėtas sumas.

Teisėjų kolegija laiko teisiškai nepagrįstu kasatorės argumentą, kad teismai, sprendę, jog kasatorė, bendrojo naudojimo objektų administratorė, turi prievolę atsiskaityti su rangove pagal jos sudarytas Rangos sutartis, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, inter alia, neatsižvelgė į teisinių santykių specifiką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šią bylą nagrinėję teismai Rangos sutarčių nuostatas aiškino tinkamai taikydami sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193–6.195 straipsniai). Skundžiamoje nutartyje pateiktas aiškinimas dėl atsakovės prievolės atsiskaityti už atliktus rangos darbus, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo konstatuoti, kad aiškinimo rezultatas reiškia nesąžiningumą kasatorės atžvilgiu. Teismai pagrįstai sprendė, kad pagal Rangos sutartis, kurios yra atlygintinės, rangovė turi teisę už atliktus darbus gauti atlyginimą per protingą terminą. Šios teisės neeliminuoja sutarties nuostata dėl patalpų savininkų tinkamo ir laiku atlikto mokėjimo už darbus turto administratorei (atsakovei). Atsakovė, nors ir sudariusi rangos sutartis kaip daugiabučio namo administratorė, privalėjo laikytis šia sutartimi nustatytų ir iš jos išplaukiančių įsipareigojimų, kuriuos apima ne vien pareiga pervesti savininkų sumokėtas sumas rangovei, tačiau, sutartyse esant nuostatai dėl patalpų savininkų tinkamo ir laiku atlikto sumokėjimo, galutinio atsiskaitymo su rangove gyventojams visiškai sumokėjus rangos darbų kainą, veikti aktyviai, siekiant, jog būtų tinkamai vykdomi sutartiniai įsipareigojimai. Net ir atsižvelgiant į turto administratoriaus, kaip subjekto, veikiančio savininkų naudai, statusą, jo įgaliojimus, vykdant teisės aktuose nustatytas funkcijas, bendrosios dalinės nuosavybės savininkų pareigą apmokėti bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidas, turto administratorei pasirašius sutartis, kuriomis numatoma atsiskaitymo su rangove vėlavimo galimybė, nėra pagrindo paneigti įsipareigojimą atsiskaityti su rangove už atliktus darbus per protingą laiką. Teismai pagrįstai sprendė, kad rangovė turi teisę gauti apmokėjimą už atliktus darbus per protingą terminą, o šiam terminui esant pažeistam, atsakovei tenka tam tikra sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo rizika. Atsakovei tenkančios pareigos atsiskaityti su rangove apimtis, be kita ko, priklauso nuo atliktų darbų kokybės, taip pat bendrosios dalinės nuosavybės savininkų prievolės apimties.

Dėl daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės savininkų prievolės padengti stogo remonto išlaidas, kai butų ir kitų patalpų savininkai nėra davę sutikimo dėl jo atlikimo

Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja nuosavybe, ir bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuoja CK 4.82–4.85 straipsniai (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.). Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009, konstatavo, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atžvilgiu, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti.

Vienas iš atvejų, kada butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti šių išlaidų – kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl jų ir išlaidos nesusijusios su  privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (CK 4.83 straipsnio 4 dalis). Šie reikalavimai nustatyti statybos techniniame reglamente STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ (toliau – ir Reglamentas). Reglamentas apibrėžia gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus, nustato jų įgyvendinimo tvarką (1 punktas) ir yra privalomas, inter alia, gyvenamųjų namų savininkams (bendraturčiams) (2 punktas).

Pagal Reglamento 11 punktą privalomų reikalavimų visumą sudaro: 1) reikalavimai išlaikyti gyvenamojo namo konstrukcijas ir inžinerinių sistemų savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus, tokius kaip mechaninio atsparumo ir pastovumo; higienos ir sveikatos; saugaus naudojimo (11.1–11.1.6 papunkčiai); 2) reikalavimai gyvenamąjį namą naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad: patalpų naudojimas atitiktų paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto kadastre; būtų išlaikyta estetiška namo išvaizda (11.2–11.2.3 papunkčiai). Šių reikalavimų įgyvendinimas, be kita ko, užtikrinamas suplanuotais statybos darbais – pastato ar jo dalių remontu ar rekonstrukcija (13.5 papunktis). Privalomieji darbai yra atskiri ar kompleksas priežiūros ir statybos darbų, kuriuos atlikus gyvenamųjų namų būklė pripažįstama atitinkanti naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų visumą (7 punktas).

Jeigu remonto ar rekonstrukcijos metu atlikti darbai ir padarytos išlaidos, dėl kurių bendraturtis nors nebuvo davęs sutikimo, tačiau jos susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, tai bendraturčiui atsiranda pareiga padengti išlaidas, proporcingai jo daliai (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis).

Siekiant taikyti bendrąją taisyklę, būtina įrodyti, kad remontas buvo būtinas turtui (bendrosios dalinės nuosavybės objektui) išsaugoti. Stogo būklė, kuri neatitiktų STR 1.12.05:2002 reikalavimų, gali būti priskirta privalomiesiems reikalavimams ir todėl jo remontas būtų būtinas. Ši aplinkybė vertintina pagal tai, ar stogo būklė esmingai riboja statinio naudojimą, ar praleidžia drėgmę. Besikaupianti drėgmė gali gadinti turtą, pakenkti pagrindinėms namo konstrukcijoms, sumažinti jų patvarumą ir atsparumą, riboti statinio naudojimą ir sukelti nepatogumų, nes gali gadinti individualiai naudojamas gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, neužtikrinti statinio konstrukcijų tvirtumo ir saugumo, statinio vidaus patalpų higieninės būklės ir kt. Stogo ar statinio būklė tokiu atveju nebūtinai turi būti įvertinta kaip kritinė ar avarinė. Apskritai tokie statinio ar jo dalies apibūdinimai yra neinformatyvūs, nes yra apibendrinti ir vertinamieji. Teismai savo išvadas turi grįsti įrodymais, kuriuos sudaro faktiniai duomenys apie realius defektus. Tai gali būti konstrukcijų susidėvėjimas, lūžis, trūkis ar kitoks jų vientisumo pažeidimas, dėl ko jos susilpnėja; stogo dangos defektai ir pažeidimai, nepriklausomai nuo jų kilmės priežasčių.

Sprendžiant dėl prievolės padengti remonto išlaidas, būtina atriboti, kurios išlaidos skirtos bendrajam turtui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jo būtiniems pagerinimams atlikti, o kurios – bendraturčio asmeniniams interesams ir poreikiams tenkinti. Patalpoms ir kitoms pastato dalims, kurios naudojamos individualiai, tenkančios išlaidos gali būti traktuojamos kaip skirtos bendraturčio asmeniniams interesams ir poreikiams tenkinti.

Stogo konstrukcija ir danga, nors ir virš vieno buto, yra viso statinio dalis. Ji priklauso namo bendraturčiams, todėl ir jai sutvarkyti tenkančios privalomosios būtinos išlaidos turi tekti visiems namo butų ir kitų patalpų savininkams (naudotojams). Vien ta aplinkybė, kad stogas ar jo dalis yra virš vieno daugiabučio namo buto, paprastai nepakankama išvadai, kad daugiabučio namo bendraturčiai neprivalo padengti stogo ar jo dalies privalomojo remonto būtinųjų išlaidų.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas visapusiškai neišnagrinėjo šios bylos, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl rangovės atliktų darbų kokybės, realios jų vertės, namo butų ir kitų patalpų savininkų prievolės atsiskaityti už darbus, atliktus pagal rangos sutartis, apimties. Nenustačius šių aplinkybių, negalima įvertinti, kokia sutartinės prievolės dalis, atsižvelgiant į jau pagal rangos sutartis rangovei sumokėtą darbų kainos dalį, tenka atsakovei, kuri pagal rangos sutartis prisiėmė tam tikrą rizikos dalį dėl sutartinių prievolių neįvykdymo laiku.

Dėl procesinės bylos baigties

Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu kasacinio teismo teisėjų kolegija  konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo faktinę ir teisinę patikrą, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui atsakovės prievolės ieškovei apimties (dydžio) prasme (CK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. gruodžio 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 33,40 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                        Sigitas Gurevičius

           Birutė Janavičiūtė

                                                                                                                       Algis Norkūnas