Administracinė byla Nr. I-3723-426/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03721-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 1.16.; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo priteisti 10 400 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, jog pareiškėjo laisvė nuo 2012-02-01 iki 2012-10-30 buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad Kalėjimų departamento 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kalėjimo kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 ploto, tačiau šiuo metu Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kameros yra perpildytos ir Higienos normų šiai dienai neatitinka. Anot pareiškėjo, dėl to jis patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, negalėjimą tinkamai pailsėti. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad pablogėjo jo sveikata, jis tapo dirglus, nervingas, jautė baimę aplinkai. Pareiškėjo teigimu patalpos buvo mažos, trūkdavo gryno oro, kameroje sunku apsisukti, bloga ventiliacija, pastovi didelė drėgmė, kamerose įrengti maži staliukai, dėl ko nebuvo galimybės tinkamai visiems pavalgyti, kamerose buvo tarakonų.
Lukiškių TI-K, atstovaujantis Lietuvos valstybę, teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 8–14) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįsta. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą 2015-07-16 už padaryto pažeidimo laikotarpį nuo 2012-02-01 iki 2012-10-10, todėl prašo taikyti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Taip pat buvo pažymėta, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimaliai leistina tardymo izoliatoriuje laikyti 625 asmenis. Pabrėžė, jog leistina norma viršijama, dažniausiai laikoma iki 1 000 asmenų. Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o, vykdydama teismų nuosprendžius ir nutartis, jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Tvirtina, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublik?s suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų suimtųjų ir nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Pažymi, kad dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos, ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau siekiama, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose.
Lukiškių TI-K paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti.
Nurodė, kad kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Higienos normos 21 punkto reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus.
Atkreipė dėmesį, kad skundžiamuoju laikotarpiu Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, taip pat tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo įstaigoje.
Lukiškių TI-K teigimu, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad atsakovo įgaliotos institucijos pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtina, kad ginčo atveju nėra visų įstatyme numatytų sąlygų, kurioms esant kyla valstybės civilinė atsakomybė.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 400 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad nuo 2012-02-01 iki 2012-10-30 Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų, kadangi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nesiekė normatyvinių reikšmių, kamerose buvo nuolatinė drėgmė, bloga ventiliacija, dėl to nuo lubų luposi tinkas su dažais, kameroje nebuvo galima pavalgyti prie stalo, nes jis buvo skirtas tik dviem žmonėms. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių neteisėtų veiksmų patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, taip pat pablogėjo sveikata, dėl to patyrė neturtinę žalą.
Atsakovas atsiliepime prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011). Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2012-10-30, o skundą išsiuntė 2015-07-15 (b. l. 4). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjas dėl ieškinio senaties taikymo nieko nenurodo. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodant skundą teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kad jis negalėjo pateikti skundo tuo metu, kai jis patyrė žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Atsižvelgus į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Kadangi Lukiškių TI-K prašo taikyti senatį, tai reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2012-07-15 taikytina ieškinio senatis. Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2015-11-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2066-662/2015).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.
CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.
Nors pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas nuo 2012-02-01 iki 2012-10-30, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo pristatytas 2012-02-07 (b. l. 9). Byloje nėra ginčo dėl atsakovės įgaliotos institucijos atsiliepime teismui pateiktų duomenų (b. l. 8-14) apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2012-02-07 iki 2012-10-30 teisingumo bei išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,60 m2, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 p. nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudija, kad pareiškėjo teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 197 dienas, o vienam asmeniui tekdavo mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte. Tačiau nuo 2012-02-01 iki 2012-07-15 laikotarpiui teismas taiko 3 metų ieškinio senaties terminą. Todėl faktiškai pareiškėjas reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas 81 dieną.
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nebuvo užtikrintos higienos sąlygos ir tuo buvo pažeistos jo teisės, iš esmės yra pagrįsti. Toks, analogiškos aptartai, teisinės situacijos vertinimas ir aiškinimas ne kartą pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013-07-09 nutartis adm. b. Nr. A822-1427/2013; 2013-02-11 nutartis adm. b. Nr. A662-410/2013 ir kt.).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad jie negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, aplinkybė, kad nepriimtinomis sąlygomis kalinamas asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje V. S. prieš Lietuvą). Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose, kuriose kalintiems (sulaikytiems) asmenims buvo skiriama mažiau nei 3 m2 asmeninės erdvės, yra pripažinęs, kad kamerų perpildymas buvo toks rimtas, kad šios aplinkybės konstatavimas savaime reiškia Konvencijos 3 str. pažeidimą (2009-17-16 sprendimas byloje Sulejmanovic prieš Italiją; 2007-12-06 sprendimas byloje Lind prieš Rusiją; 2007-06-21 sprendimas byloje Kantyrev prieš Rusiją). Tokiu atveju, nebūtina nustatinėti kitų pareiškėjo skundo aspektų, susijusių su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis.
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo skundo reikalavimas toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįstas.
Dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad kamerose nebuvo vietos apsisukti, trūkdavo gryno oro, teismas pasisako, kad šiuos nepatogumus pareiškėjas sieja su gyvenamųjų kamerų ploto trūkumu, todėl jo nurodytos aplinkybės nevertinamos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai ir vertintinos kaip kamerų ploto reikalavimo pažeidimo dalis.
Pareiškėjas teigia, kad patalpose buvo bloga ventiliacija, pastovi didelė drėgmė, todėl kamerose nuo lubų ir sienų luposi tinkas, dažai. Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovės atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktus (b. l. 32-55, 58-86), tačiau iš šių patikrino aktų matyti, kad VVSC patikrinimai atlikti ne tuo metu, kada pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose, arba ne tose kamerose, kuriose pareiškėjas tuo metu buvo laikomas. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamų sąlygų, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir drėgmės, taip pat sienų kokybės atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose būdavo tarakonų, dėl to būdavo sunku užmigti. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K 2012 m. buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi (b. l. 15-18), kuri nuolat atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus. Todėl teismas atsakovo argumentus laiko nepagrįstais.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kam kamerose esantis staliukas yra labai mažas ir pritaikytas tik dviem asmenims, todėl nėra galimybės prie jo valgyti. Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.6. papunktyje numatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai)). Privalomi stalo matmenys nei minėtame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakyme, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nenustatyti. Pareiškėjui nenurodžius nei stalo matmenų, nei kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu, pareiškėjo vertinimu, buvo itin mažas stalas, nėra galimybės nustatyti, o kartu ir pažeidimo fakto, kad dėl per mažo stalo pareiškėjas negalėjo valgyti.
Ištyrus bylos rašytinę medžiagą, remiantis sprendime išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kameros neatitiko Taisyklėse nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas iš esmės yra pagrįsti. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, pripažįsta, kad jis pakankamai ilgą laiką buvo kalinamas patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus reikalavimas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tačiau, teismo vertinimu, jo prašoma priteisti 10 400 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati patirtiems išgyvenimams. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 700 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 4p., 127 str.,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo T. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti T. M. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 700 Eur (septynių šimtų eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Rūta Miliuvienė