Administracinė byla Nr. A-856-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03299-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2007 m. birželio mėn. iki skundo teismui padavimo dienos (2016 m. rugpjūčio 16 d.) buvo laikomas Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose, baudos izoliatoriuje bei drausmės grupėje. Šiose patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali, vienam asmeniui tenkanti, ploto norma. Baudos izoliatoriaus kameroje bei drausmės grupėje, pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatūra, patalpose kaupėsi drėgmė, buvo šalta, mažai atsidarydavo langas. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, o bendrabučio tipo patalpose jo netenkino esama ventiliacija, trūko sanitarinių mazgų ir prausyklų. Dėl visų šių aplinkybių jis patyrė nepatogumus, išgyvenimus, kuriuos įvertino 25 000 Eur.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrinama teisė į minimalią, vienam asmeniui tenkančią ploto normą. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiamasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje.
5. Atsakovas pabrėžė, jog gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.
6. Atsakovas akcentavo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. lapkričio 11 d. atsitiktinės atrankos būdu tikrino Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamąsias patalpas. Buvo atlikti oro temperatūros, santykinės oro drėgmės matavimai, įvertintas jų įrengimas ir priežiūra. Dėl rūkymo Vilniaus PN nurodė, kad rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems draudžiama.
7. Vilniaus PN kiekviename būryje yra įrengtas sanitarinis mazgas, skirtas tame būryje gyvenantiems nuteistiesiems. Sanitariniai mazgai įrengti pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir aprūpinti inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Atsakovas prašė pareiškėjo skundui taikyti trijų metų senaties terminą.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. buvo pažeista pareiškėjo R. M. teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
9. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio 16 d., pritaikė ieškinio senaties terminą ir ginčą nagrinėjo nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d.
10. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d.) pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpoje Nr. 304 (plotas 32,59 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, vienam nuteistajam teko apie 3,26 kv. m), bendrabučio tipo patalpoje Nr. 314 (plotas 14,44 kv. m, įrengta 4 miegamosios vietos, vienam nuteistajam teko apie 3,61 kv. m), bendrabučio tipo patalpoje Nr. 403 (plotas 32,45 kv. m, įrengta 9 miegamosios vietos, vienam nuteistajam teko apie 3,60 kv. m). Pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18K (plotas - 30,47 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, vienam nuteistajam teko apie 4,35 kv. m ploto). Pareiškėjas taip pat gyveno drausmės grupės grupėje patalpoje Nr. 3D (plotas - 15,44 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam nuteistajam teko apie 3,86 kv. m). Atsižvelgęs į šiuos duomenis, teismas sprendė, jog pareiškėjui gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos patalpose, kuriuose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu (tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek baudos izoliatoriaus kameroje bei drausmės grupės kameroje), atitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1–111.2 punktuose nustatytas normas.
11. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su prasta ventiliacija ir drėgme, teismas pažymėjo, jog iš byloje esančio Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo, kuris buvo atliktas 2014 m. gruodžio mėn., t. y. šaltuoju metų laiku, akto (b. l. 31–36), matyti, jog pataisos namuose pažeidimų, susijusių su patalpų drėgme, temperatūra ir vėdinimu nebuvo nustatyta. Šiame akte buvo pažymėta, jog gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus. Visos gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per atidaromus langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentus dėl Vilniaus PN buvusio netinkamo vėdinimo, oro temperatūros bei drėgmės teismas atmėtė kaip nepagrįstus.
12. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo laikymu kartu su rūkančiais asmenimis, teismas nurodė, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2441 rūkymo faktas nebuvo nustatytas, todėl, atsakovui pateikus įrodymus, jog jis tinkamai laikėsi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje numatytos pareigos užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pareiškėjo nurodytus argumentus dėl laikymo su rūkančiais asmenimis teismas taip pat atmėtė.
13. Dėl per mažo klozetų ir prausyklų skaičiaus teismas atkreipė dėmesį, jog iš byloje esančios ūkio skyriaus pažymos (b. l. 64) matyti, jog kiekvienoje tualeto patalpoje įrengti 5 klozetai. Įvertinęs byloje esančius duomenis, tai kad 12 nuteistųjų bendrabučio tipo patalpose turi tekti vienas klozetas, teismas sprendė, jog Vilniaus PN nepažeidė šios normos, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo tualetų įrengimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nepateikė duomenų dėl praustuvų kiekio 4, 5 ir 7 būriuose, todėl tai vertino pareiškėjo naudai ir laikė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis.
14. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra įrodymų apie pareiškėjo kreipimąsi į gydytojus dėl depresijos, kitų psichinės sveikatos pablogėjimų ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas sprendė, kad pareiškėjui negalėjo kilti tokio pobūdžio ir intensyvumo išgyvenimai, kokius jis nurodė skunde. Teismas pripažino, jog šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą kiekį praustuvų bendrabučio tipo patalpose ir tokie pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III.

15. Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83–85), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, o pareiškėjo skundą tenkinti.
16. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netyrė jo pateiktų įrodymų, nekvietė liudytojų ir nesivadovavo įstatymais.
17. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog nagrinėjamų atveju nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
18. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis: trūko vietos, nes patalpose buvo per daug baldų. Teismas, pareiškėjo vertinimu, netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui tekusį plotą, taip pat neatsižvelgė į kitas aplinkybes (gultai buvo be bortelių, todėl buvo galima iškristi iš antro aukšto gulto, pareiškėjui teko gyventi su rūkančiais asmenimis ir kt.). Be to, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu ieškinio senaties terminu.
19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 88–90), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
20. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodytų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.
21. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išaiškino visas bylos aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
23. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
24. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pripažįstant, kad pareiškėjas dėl praustuvų kiekio bendrabučio tipo sekcijoje trūkumo, galėjo patirti nepatogumus.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu daliai skundo taikyti senaties terminą, pareiškėjas tvirtino, kad jam nebuvo užtikrintas, plotas, jis buvo laikomas kartu su rūkančias asmenims, be to teismas nevertino kitų aplinkybių, tokių kaip bortelių nebuvimo ant gultų ir nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
27. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
28. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).
29. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.
30. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).
31. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).
32. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip ir pirminiame, nenurodo jokių vertintinų aplinkybių, dėl kurių jis praleido senaties terminą ir kodėl pastarasis turėtų būti atnaujinamas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo skundo daliai.
33. Pagal nuo 2010 m. balandžio 30 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose; 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namų gyvenamosiose patalpose bei 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 pakeistų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 p.
34. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose, taip pat atliekant nuobaudas baudos izoliatoriuje visais laikotarpiais minimalus asmeniui patalpoje ar kameroje tenkantis plotas buvo užtikrintas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo byloje esančių duomenų vertinimu ir jų nekartoja.
35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant dėl nerūkančių nuteistųjų laikymo kartu su rūkančiais, pripažįstama, jog tai pažeidžia Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų (HN 37:2009 6, 13 punkto) nuostatas, iš esmės įtvirtinančias nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015, 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.). Byloje nesant duomenų, o ir pačiam pareiškėjui skunduose nenurodžius, kad jis buvo laikomas kamerų tipo patalpose su rūkančiais asmenimis, o atsakovas į jo prašymus nereagavo, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis yra atmestini kaip nepagrįsti. Be to, atsakovas į bylą pateikė pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančius įrodymus (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2441), iš kurio matyti, kad pataisos namuose yra užtikrinama sveikatai saugi aplinka.
36. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas nevertino pareiškėjo į bylą pateiktų įrodymų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savarankiškai į bylą jokių įrodymų nepateikė, o jo teismui teikti reikalavimai išreikalauti duomenis iš atsakovo buvo tenkinti ir vertinti nustatant ar nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo atveju atmestini kaip nepagrįsti. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovui nepateikus pareiškėjo nurodytas aplinkybes susijusias su praustuvų kiekiu pataisos namuose paneigiančių įrodymų, teismas jas laikė nustatytomis ir vertino pareiškėjo naudai.
37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas nevertino kitų aplinkybių, tokių kaip kad pataisos namuose gultai be bortelių, dėl ko pareiškėjas galėjo iškristi iš lovos, teisėjų kolegija pasisako, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo papildomų jo skunde nenurodytų aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.
38. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.