Civilinė byla Nr. e2-301-450/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01277-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.1.9.1.3

                                                                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VERENTA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „BETANET“ pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VERENTA“.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „BETANET“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama iškelti atsakovei UAB „VERENTA“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) nemokumo (bankroto) bylą.

2.       Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2413-656/2024 priteisė iš UAB „VERENTA“ pareiškėjai 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-798-881/2024 priteisė iš UAB „VERENTA“ pareiškėjos dar 800 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė priteistų bylinėjimosi išlaidų (iš viso 2 300 Eur) neapmokėjo. Taip pat ankstesni dideli atsakovės įsipareigojimai tiek pareiškėjai, tiek ir kitiems kreditoriams (UAB „Euromisa“, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) buvo padengti trečiojo asmens UAB „Monrosa“ lėšomis už atsakovę, t. y. jos įsiskolinimų apimtis dėl to nesumažėjo, jai pačiai vykdyti įsipareigojimų negalint.

3.       Atsakovė UAB „VERENTA“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškėjos prašymą iškelti UAB „VERENTA“ bankroto bylą atmesti; pripažinti pareiškėją piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis ir jai skirti 5 000 Eur baudą, iš kurių 50 proc. paskirti atsakovei; civilinę bylą dėl bankroto bylos iškėlimo nutraukti; priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovė nurodė, kad su pareiškėja atsiskaitė, pervesdama į jos banko sąskaitą 2 300 Eur. Šiuo  atveju pareiškėja neturėjo pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, nes ji buvo informuota, kad atsakovė ketina skųsti kasacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-798-881/2024. Tačiau pareiškėja, nepraėjus 3 mėnesių kasacinio skundo padavimo terminui, pateikė teismui pareiškimą dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo. Be to, pareiškėja veikė nesąžiningai, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad ji piktnaudžiavo procesu. Ji žinodama, kad atsakovė nėra nemoki, pateikė teismui neaktualius duomenis apie atsakovės finansinę padėtį, įsiskolinimą kreditoriams, turint vienintelį tikslą – gauti itin jautrius duomenis apie kreditorius, debitorius ir kitą finansinę informaciją, tikslu pakenkti atsakovei, ją pašalinant iš viešųjų pirkimų laimėtojų sąrašo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 20 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovei bankroto bylą, priteisė iš atsakovės pareiškėjai 2 449 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6.       Teismas, atsakovei pateikus rašytinį įrodymą – 2025 m. sausio 7 d. mokėjimo nurodymą 2 300 Eur (mokėjimo paskirtis – bylinėjimosi išlaidos pagal apeliacinės instancijos teismo 2024 m. spalio 10 d. nutartį), kuris pagrindžia, kad pareiškėjai skola visiškai padengta, nusprendė, jog atsakovei UAB „VERENTA“ kelti bankroto bylą nėra pagrindo.

7.       Teismas nurodė, kad pareiškėja, pateikdama pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, pateikė įrodymus, kuriais grindė savo reikalavimą, taip pat duomenis, jog įvykdė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 9 straipsnyje nurodytus reikalavimus nemokumo bylos inicijavimui. Nors atsakovė nurodė, kad pareiškėja buvo informuota apie ketinimą teikti kasacinį skundą, tačiau, pasak teismo, šie argumentai nelaikytini pareiškėjos piktnaudžiavimu, kadangi Lietuvos apeliaciniam teismui peržiūrėjus pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka ir jį palikus nepakeistą, apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 331 straipsnio 6 dalis). Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nevertina pareiškėjos skolos (ne)pagrįstumo klausimo. Teismas įvertino, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėja, turėdama reikalavimo teisę į atsakovę pareiškimo pateikimo metu ir pateikdama teismui pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos atsakovei iškėlimo, piktnaudžiavo ir (ar) nesąžiningai naudojosi jai suteiktomis procesinėmis teisėmis. Dėl nurodytų argumentų teismas atsakovės prašymą dėl baudos skyrimo pareiškėjai netenkino.

8.       Teismas nustatė kad pareiškėja byloje patyrė iš viso 2 449 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 549 Eur už pareiškimą sumokėtas žyminis mokestis ir 1 900 Eur advokato padėjėjo paslaugos už pareiškimo parengimą. Atsakovė pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į pareiškimą parengimą jai buvo išrašyta pridėtinės vertės mokesčio sąskaita faktūra 800 Eur.

9.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 1) pareiškėja iki pareiškimo teismui pateikimo turėjo galiojusią reikalavimo teisę į atsakovę dėl neįvykdytos prievolės; 2) pareiškėja tinkamai įvykdė savo procesinę pareigą ikiteisminėje stadijoje, t. y. tinkamai informavo atsakovę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei kėlimo tuo atveju, jei atsakovė per nustatytą terminą neįvykdys savo prievolės pareiškėjai ir turėjo teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo; 3) atsakovė prievolę pareiškėjai pripažino, jos neginčijo, tačiau turėdama galimybę ją įvykdyti iki pareiškėjos kreipimosi į teismą, visgi prievolę įvykdė tik po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme (tai leidžia manyti, kad, jeigu pareiškėja nebūtų kreipusi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovė galimai ilgą laiką nebūtų sumokėjusi skolos); 4) pareiškėja pateikė teismui patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus; 5) patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato padėjėjui už pareiškimo parengimą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus dydžio, todėl teismas nusprendė, kad yra pagrindas pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės priteisimo patenkinti ir priteisti iš atsakovės UAB „VERENTA“ pareiškėjai 2 449 Eur bylinėjimosi išlaidas. Tais pačiais motyvais teismas atmetė atsakovės prašymą dėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

      III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Atsakovė UAB „VERENTA“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 20 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas atsakovės prašymas pripažinti pareiškėją piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis ir jai skirti 5 000 Eur baudą, iš kurių 50 proc. skirti atsakovei, bei iš atsakovės pareiškėjai priteistas 2 449 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Teismas veiksmingai neišnagrinėjo atsakovės pateiktų argumentų ir įrodymų, nepateikė motyvų dėl ko atmeta jos argumentus; teismas neatidžiai vertino bylos medžiagą, todėl pažeidė atsakovės teisę į teisingą teismą. Atsakovė byloje nurodė ir pateikė rašytinius įrodymus ne tik apie JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, t. y. aplinkybę, kad juridinis asmuo iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus, bet ir apie JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą sąlygą, jog juridinis asmuo nėra nemokus. Atsakovė nurodė, kad pareiškėja tyčia į bylą pateikė duomenis bendrovės neatitinkančius faktinės situacijos dėl galimo jos nemokumo. Atsakovė teismui paaiškino, kad ji, skirtingai nei nurodė pareiškėja, nepriemokų valstybės biudžetui neturi, priešingai, atsakovė yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja, kiekvieną einamąjį mėnesį deklaruoja pridėtinės vertės mokestį, tai reiškia, jog ne tik vykdo veiklą, bet ir laiku moka mokesčius. Be to, atsakovė yra laimėjusi viešuosius pirkimus, ši aplinkybė taip pat pagrindžia jos mokumą. Taigi į bylą buvo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja tyčia, klaidindama teismą, teikė neaktualią informaciją apie neva esantį atsakovės nemokumą, taip darydama spaudimą atsakovei bei galimai siekdama gauti jautrius bendrovės duomenis, siekiant bendrovę eliminuoti iš viešųjų pirkimų. Tokie pareiškėjos veiksmai patvirtina ją piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis bei pagrindžia, kad pareiškėjai nepagrįstai buvo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

10.2.                      Aplinkybę, kad teismas neatidžiai įvertino bylos medžiagą, patvirtina aplinkybė, jog jis,  priteisdamas iš atsakovės žyminį mokestį, ignoravo CPK 87 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytą imperatyvą. Jeigu teismas atsakovei bankroto bylą iškelti atsisakė tuo pagrindu, kad ji patenkino pareiškėjos finansinį reikalavimą jau inicijavus bankroto procesą, laikytina, jog byla baigta, nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Tokiu atveju taikytinas CPK 87 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytas teisinis reguliavimas ir pareiškėjai turėjo būti grąžinamas jos sumokėtas žyminis mokestis, bet ne priteistas iš atsakovės. Taip pat pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl jos sąmoningai nepasyto fakto apie akivaizdų atsakovės mokumą.

11.       Pareiškėja UAB „BETANET“ atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:

11.1.                      Iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo susiklosčiusi situacija ir pareiškėjos turimi duomenys (ilgą laiką buvo vykdomi priverstiniai išieškojimai iš atsakovės pagal kitas prievoles, kurių per 1,5 metų nepavyko išieškoti, nes jos sąskaitose nebuvo lėšų; antstolei atlikus pareiškėjos nekilnojamojo turto vertinimą, šio turto varžytynėse nepavyko realizuoti, todėl jį perėmė pareiškėja; net ir perėmus turtą, liko neišieškota skolos dalis) pareiškėjai leido padaryti pagrįstą išvadą, kad ji yra nutraukusi veiklą ir faktiškai yra nemoki, nes veiklos vykdyti, neturint banko sąskaitų, yra realiai neįmanoma. Būtent dėl šios priežasties, o ne dėl tariamo siekio spausti atsakovę, pareiškėja kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjos įsitikinimą dėl atsakovės nemokumo, sustiprino ir jos turimi duomenys apie bendrovės bei jos vadovo nesąžiningumą, kurie pareiškėjai neleido tikėtis, kad atsakovė pati savanoriškai padengs skolą.

11.2.                      Pareiškėja pareiškime dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo išsamiai paaiškino, kad tai, jog atsakovė nevykdo veiklos ir yra nemoki, patvirtina turimi duomenys ir nustatytos faktinės aplinkybės – atsakovės ilgalaikiai įsiskolinimai valstybės biudžetui, kuriuos ji pradėjo dengti tik pareiškėjai kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; antstolių negalėjimas išieškoti įsiskolinimų iš atsakovės turto. Pareiškėja teismui pateikė visus duomenis, kuriuos turėjo, ir pareiškime išsamiai juos išanalizavo, aptarė jų reikšmę. Taigi vien tai, kad pareiškėja rėmėsi turimais ir jai prieinamais viešais duomenimis apie bendrovės finansinę padėtį savaime nepatvirtina pareiškėjos nesąžiningumo ar jos tariamo siekio suklaidinti teismą.

11.3.                      Nors atsakovė kaltina pareiškėją nesąžiningumu ir neteisėtu spaudimu, tačiau pati atsakovė su pareiškėja nebendravo ir nebendradarbiavo, neteikė jai informacijos ar paaiškinimų dėl skolos apmokėjimo, nesiekė išspręsti susidariusios situacijos abiem pusėms priimtinu būdu (nei prieš pareiškėjai kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo, nei pastaruosius 2 metus, kai iš atsakovės pareiškėjai buvo išieškomos kitos skolos). Net ir gavusi pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovė niekaip nereagavo, į pareiškėjos pranešimą neatsakė, nepadengė skolos. Taigi pareiškėja susidariusioje situacijoje priėmė racionalų sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei ir toks jos sprendimas negali būti laikomas neteisėtu, neproporcingu ar nesąžiningu.

11.4.                      Pozicijos, kad skolininkui padengus įsiskolinimą jau po kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tuo pagrindu teismui atsisakius iškelti bankroto bylą, pareiškėjo (kreditoriaus) patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos iš skolininko (jeigu teise kreiptis į teismą buvo naudojamasi sąžiningai), praktikoje laikosi tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-1339-1012/2023).

11.5.                      Pareiškėja bylinėjimosi išlaidas patyrė tik dėl atsakovės kaltės, t. y. atsakovės netinkamo elgesio nepadengiant įsiskolinimo pareiškėjai, visiškai ignoruojant pareiškėją ir su ja nebendradarbiaujant ir tada, kai pareiškėja raštu įspėjo atsakovę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, pareiškėja elgėsi racionaliai ir sąžiningai, sudarė galimybę atsakovei įvykdyti savo įsipareigojimus, ir tik tada, kai ji, net ir po įspėjimo, nepadengė skolos (su pareiškėja net nesusiekė), ši parengė ir teismui pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuris teismo buvo priimtas kaip atitinkantis visus procesinius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidas pareiškėja patyrė tik dėl atsakovės netinkamo ir nesąžiningo elgesio, t. y. įsipareigojimų pareiškėjai nevykdymo ir nebendradarbiavimo. Dėl to buvo pagrindas pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė sąžiningai naudodamasi savo procesinėmis teisėmis, priteisti iš už šių išlaidų susidarymą atsakingos atsakovės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

12.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi atsakovės UAB „VERENTA“ atskirojo  skundo dalį patenkino ir panaikino Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 20 d. nutarties dalį dėl iš atsakovės UAB „VERENTA“ pareiškėjai priteistų 549 Eur bylinėjimosi išlaidų (už pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo sumokėto žyminio mokesčio) dalies; grąžino pareiškėjai UAB „BETANET“ 549 Eur žyminį mokestį; kitą atskirojo skundo dalį nusprendė perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos tvarka.

13.       Teismas iš dalies sutiko su apeliantės UAB „VERENTA“ pateiktu atskiruoju skundu, t. y. sutiko su atskirojo skundo argumentu, kad pareiškėjai iš atsakovės buvo nepagrįstai priteistas šios už pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimą sumokėtas 549 Eur žyminis mokestis.

14.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju bankroto bylą atsakovei buvo atsisakyta iškelti tuo pagrindu, jog, prasidėjus bankroto bylos iškėlimo procesui (priėmus pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo), atsakovė UAB „VERENTA“ patenkino UAB „BETANET“ finansinį reikalavimą, kuriuo remdamasi pareiškėja inicijavo šį procesą. Todėl teismas laikė, kad byla baigta nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės (nepasisakius dėl atsakovės (ne)mokumo iš esmės). Teismas vertino, kad sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo atlyginti jos sumokėtą žyminį mokestį, taikytinas CPK 87 straipsnio 1 dalies 10 punkte apibrėžtas teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis darytina išvada, kad, jeigu nesant ieškovo kaltės byla baigiama nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės, sumokėtas žyminis mokestis (jo dalis) gali būti grąžinamas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 5 d. priimtą nutartį civilinėje byloje Nr. e2-507-330/2022).

15.       Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, taip pat ir į Lietuvos apeliacinio teismo šiuo aspektu suformuotą praktiką, į tai, kad atsakovei UAB „VERENTA“ buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, nesant pareiškėjos kaltės, nutarė, jog egzistuoja pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 20 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovės pareiškėjai priteistas 549 Eur žyminis mokestis. Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nutarė UAB „BETANET“ grąžinti sumokėtą 549 Eur žyminį mokestį iš valstybės biudžeto.

16.       Su kita atsakovės atskirojo skundo dalimi pirmosios instancijos teismas nesutiko, todėl, vadovaudamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 2 punktu, jį išsiuntė UAB „BETANET“, nustatant 10 dienų terminą atsiliepimui į jį pateikti, o gavus atsiliepimą / suėjus jo pateikimo terminui – perdavė nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

   IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

18.       Byloje nustatyta, kad pareiškėja UAB „BETANET“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu, prašydama iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „VERENTA“. Savo reikalavimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo iš esmės grindė tuo, kad pareiškimo pateikimo dieną atsakovės įsiskolinimas pareiškėjai, kuriuo įvykdymo terminas yra suėjęs, sudaro 2 300 Eur; be to, ankstesni dideli atsakovės įsipareigojimai tiek pareiškėjai, tiek ir kitiems kreditoriams ilgą laiką nebuvo priverstinai išieškomi, o vėliau buvo padengti trečiojo asmens lėšomis už atsakovę, tai pagrindžia, jog atsakovė faktiškai nebevykdo veiklos ir yra nemoki, o jos turimo turto neužtektų atsiskaityti su pareiškėja. Atsakovė, nesutikdama su pareiškėjos reikalavimu jai iškelti bankroto bylą, prašė UAB „BETANET“ pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą; pripažinti pareiškėją piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis ir pareiškėjai skirti 5 000 Eur baudą, iš kurių 50 proc. skirti atsakovei; civilinę bylą dėl bankroto bylos iškėlimo nutraukti.

19.       Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, nustatęs, kad po pareiškimo pateikimo teismui atsakovė įsiskolinimą pareiškėjai padengė visa apimtimi, vadovaudamasis JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punktu, atsisakė iškelti atsakovei bankroto bylą. Teismas taip pat nenustatė pareiškėjos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nes įvertino, kad pareiškimo pateikimo metu pareiškėja turėjo reikalavimo teisę į atsakovę, dėl to pateikė teismui pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos atsakovei iškėlimo. Be kita ko, teismas įvertinęs, kad pareiškėja iki pareiškimo teismui pateikimo turėjo galiojusią reikalavimo teisę į atsakovę dėl neįvykdytos prievolės; pareiškėja tinkamai įvykdė savo procesinę pareigą ikiteisminėje stadijoje (tinkamai informavo atsakovę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei kėlimo); atsakovė prievolę pareiškėjai įvykdė tik po kreipimosi į teismą, nusprendė, jog yra pagrindas priteisti iš atsakovės pareiškėjai pastarosios patirtas 2 449 Eur bylinėjimosi išlaidas (549 Eur sumokėtą žyminį mokestį ir 1 900 Eur advokato padėjėjo paslaugų išlaidas). Tačiau teismas, gavęs atsakovės atskirąjį skundą, 2025 m. vasario 4 d. nutartimi panaikino skundžiamos nutarties dalį, kuria iš atsakovės pareiškėjai buvo priteisęs 549 Eur žyminį mokestį, ir nutarė UAB „BETANET“ grąžinti sumokėtą 549 Eur žyminį mokestį iš valstybės biudžeto.

20.       Apeliantė su pirmiau nurodytomis teismo išvadomis iš dalies nesutinka ir atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad teismas netinkamai įvertinto pareiškėjos elgesį, šiai teikiant pareiškimą dėl nemokumo bylos atsakovei iškėlimo, žinant apie atsakovės mokumą, tai nulėmė, jog teismas netinkamai taikė CPK 94 ir 95 straipsnių nuostatas.

21.       Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovės (ne)piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis, teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato padėjėjo paslaugas, teikiant tokį pareiškimą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, atlyginimo.

22.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su apeliantės pateiktu atskiruoju skundu, 2025 m. vasario 4 d. nutartimi panaikino apskųstos nutarties dalį, kuria iš atsakovės pareiškėjai priteistas 549 Eur žyminis mokestis, ir nutarė UAB „BETANET“ grąžinti sumokėtą 549 Eur žyminį mokestį iš valstybės biudžeto, dėl to apeliacinės instancijos teismas pakartotinai apeliantės atskirajame skunde nurodytų argumentų dėl žyminio mokesčio už pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nevertins ir dėl jų nepasisakys. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertins ir nepasisakys dėl skundžiamos teismo nutarties dalies, kuria atsakovei atsisakyta iškelti bankroto bylą, nes apeliantė skunde tokių pirmosios instancijos teismo išvadų neginčija.

Dėl (ne)piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

23.       

24.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019).

25.       Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-684/2021).

26.       Įstatyme įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos šioms teisėms ar interesams apginti (CPK 5 straipsnis). Teismų praktikoje piktnaudžiavimu teise kreiptis į teismą laikytini tie atvejai, kai į teismą kreipiamasi siekiant ne apginti savo pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą, o kitų tikslų – sukelti nepatogumų atsakovui, pakenkti jo reputacijai, vykdyti neteisėtą „spaudimą“ kitai prievolės šaliai ir pan., t. y. tais atvejais, kai teise kreiptis į teismą sąmoningai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-236-823/2018; 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-497-943/2019; 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1297-241/2019).

27.       Nagrinėjamu atveju apeliantė skunde būtent ir teigia, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, siekdama ne apginti savo pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą, o siekdama kitų tikslų – daryti spaudimą atsakovei bei gauti jautrius atsakovės duomenis, taip ją eliminuojant iš viešųjų pirkimų. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjos elgesio, šiai žinant apie atsakovės mokumą, bet teismui teikiant pareiškimą dėl nemokumo bylos atsakovei iškėlimo ir neaktualius neva tai pagrindžiančius įrodymus.

28.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apeliantės nurodomais argumentais dėl pareiškėjos piktnaudžiavimo, teikiant nesąžiningą, aiškiai nepagrįstą pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.

29.       Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, nurodydama konkrečias aplinkybes, kurios rodytų blogą bendrovės finansinę padėtį, pateikė įrodymus (teismų procesinius sprendimus, antstolių patvarkymus, duomenis apie atsakovę iš viešųjų registrų), kurie preliminariai patvirtino atsakovės nemokumą, negyvybingumą bei atsakovės pradelstus finansinius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko apeliantės argumentus, kad esą pateikti pareiškėjos įrodymai apie blogą jos finansinę padėtį buvo neaktualūs. Iš kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo pateiktų įrodymų matyti, kad didžiosios dalies pateiktų įrodymų sudarymo datos yra pakankamai artimos pareiškimo pateikimo teismui datai bei leidžiančios daryti išvadą, jog pareiškėja prieš kreipdamasi į teismą turėjo pagrindo daryti prielaidą apie atsakovės galimą nemokumą.

30.       Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jos argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių atsakovės mokumą. Kaip teisingai nurodo skunde pati apeliantė, pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovei bankroto bylą JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, atsakovei visiškai padengus įsiskolinimą pareiškėjai, kai pastaroji kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl atsakovės nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai dėl jos (ne)mokumo, teismui vertinant JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą bankroto bylos nutraukimo pagrindą, bet ne JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą sąlygą, tapo nebeaktualios ir nebeturinčios teisinės reikšmės.

31.       Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su atsakove, pabrėžia, kad nors pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teikiančio kreditoriaus reikalavimas neturi būti patvirtintas, vis dėlto kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio (paskutinis argumentas, paskutinė priemonė) gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais juridiniam asmeniui – skolininkui, t. y. apribojama jo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010). Bankroto bylos inicijavimas taikytinas kaip kraštutinė priemonė įmonėms, akivaizdžiai negalinčioms vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne kaip šalių tarpusavio ginčų sprendimo būdas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1311-781/2019).

32.       Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo prieš tai išnaudojusi kitus būdus, galinčius sukelti mažesnį neigiamą efektą atsakovei, kaip skolininkei. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti byloje esantys duomenys, iš kurių matyti, kad būtent atsakovė nebendradarbiavo su pareiškėja nei antstoliui vykdant išieškojimus pareiškėjos naudai pagal kitas atsakovės prievoles, nei pareiškėjai tinkamai informavus atsakovę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo tuo atveju, jei atsakovė per nustatytą terminą neįvykdys savo prievolės. Pažymėtina, kad kreipdamasi į teismą su prašymu iškelti atsakovei bankrotą, pareiškėja savo pareiškime įrodinėjo ne tik atsakovės nemokumą ir negyvybingumą, bet ir atsakovės skolos pačiai pareiškėjai faktą. Nors apeliantė teigia, kad ji buvo informavusi pareiškėją apie ketinimą kreiptis į kasacinį teismą su skundu, tačiau kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, net ir esant pareiškėjai informuotai apie nurodytą atsakovės ketinimą, jos veiksmai, pateikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nelaikytini piktnaudžiavimu, kadangi atsakovė, Lietuvos apeliaciniam teismui peržiūrėjus pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, turėjo teisę kreiptis į teismą, nes apeliacinio teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Be to, vertinant atsakovės veiksmus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis aspektu, svarbi ir ta aplinkybė, kad atsakovė prievolę pareiškėjai įvykdė tik po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme, nors galimybę ją įvykdyti turėjo dar iki pareiškėjos kreipimosi į teismą, tai, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, leidžia manyti, jog, jei pareiškėja nebūtų kreipusis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovė galimai dar ilgą laiką nebūtų vykdžiusi prievolės.

33.       Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja, turėdama reikalavimo teisę į atsakovę pareiškimo pateikimo metu ir pateikdama teismui pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, nepiktnaudžiavo ir sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės

34.       Nagrinėjamu atveju apeliantė ginčija pareiškėjos teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato padėjėjo paslaugas, teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, atlyginimą, teigdama, kad pareiškėja buvo nesąžininga, nes žinodama, jog atsakovė yra moki, pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos pastarajai iškėlimo.

35.       Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

36.       Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 94 straipsnį, nurodė, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Turi būti atsižvelgta į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014; 2017 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017 41 punktas).

37.       Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad, sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir inicijuojant bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010; 2022 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-684/2022 56 punktas).

38.       Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis tiek CPK 94 straipsnio 1 dalimi, tiek 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018 23 punktas; 2019 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-1075/2019 24–26 punktai).

39.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad byla buvo baigta nepriėmus teismo sprendimo dėl ginčo esmės (nepasisakius dėl atsakovės (ne)mokumo iš esmės), nes, prasidėjus bankroto bylos iškėlimo procesui (priėmus pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo), atsakovė patenkino pareiškėjos finansinį reikalavimą, kuriuo remdamasi pareiškėja inicijavo šį procesą.

40.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos medžiaga leidžia pripažinti, jog pareiškėjos prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos susidarė išimtinai dėl bankroto bylos proceso inicijavimo, atsakovei nepatenkinus pareiškėjos finansinio reikalavimo, pagrįsto įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Minėta, kad atsakovė savo prievolę pareiškėjai įvykdė tik po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme, nors turėjo galimybę ją įvykdyti iki pareiškėjos kreipimosi į teismą, o iki tol atsakovė su pareiškėja nebendradarbiavo nei antstoliui vykdant išieškojimus pareiškėjos atžvilgiu pagal kitas atsakovės prievoles, nei pareiškėjai tinkamai informavus atsakovę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo tuo atveju, jei atsakovė per nustatytą terminą neįvykdys prievolės. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti atlygintos.

41.       Nors apeliantė teigia, kad pareiškėja, žinodama apie jos mokumą, nepagrįstai kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau pirmiau nurodytais motyvais tokie apeliantės argumentai jau yra atmesti kaip nepagrįsti, nes nustatyta, jog pareiškėjos pareiškime nurodytos aplinkybės bei pateikti tokias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai jai leido daryti pagrįstą prielaidą apie atsakovės galimą nemokumą. Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės skunde nurodomos aplinkybės nepanaikina pareiškėjos teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi pateikdama teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ji įgyvendino įstatymo jai suteiktą teisę. Piktnaudžiavimo procesu ar akivaizdžiai nepagrįstos bylos inicijavimo aplinkybės nenustatytos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjos atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais atsikirtimais dėl jos teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

42.       Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos prašomos atlyginti 1 900 Eur advokato padėjėjo pagalbos išlaidos yra pagrįstos pateikta 2024 m. lapkričio 21 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 24/30, taip pat jos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės priteisimo patenkinti ir priteisti iš atsakovės UAB „VERENTA“ pareiškėjai 1 900 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato padėjėjui už pareiškimo parengimą.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

43.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai atlikęs bylos įrodymų visumos vertinimą, teisingai taikęs piktnaudžiavimo procesu institutą, pagrįstai priėjo prie išvados, kad pareiškėja, pareiškimu teismui inicijuodama atsakovės bankroto bylos iškėlimą, buvo sąžininga ir nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai taikė civilinio proceso teisės normas, kuriose reglamentuotas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, ir pareiškėjos naudai iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas advokato padėjėjui už pareiškimo dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo parengimą. Atsakovės atskirojo skundo motyvai nelemia pagrindo spręsti priešingai, dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

44.       Pagrindinis CPK įtvirtintas principas, pagal kurį dalyvaujantiems byloje asmenims paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra „pralaimėjęs moka“, reiškiantis, kad ginčą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas padengia ginčą pralaimėjusi šalis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

45.       Atmetus apeliantės atskirąjį skundą, ji neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėja pateikė įrodymus, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 800 Eur išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose numatytų didžiausių rekomenduojamų priteisti dydžių, atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas parengiant atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą, todėl priteisiamos iš apeliantės (atsakovės) UAB „VERENTA“ visa apimtimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

        Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

        Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VERENTA“, juridinio asmens kodas 123633749, pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei ,,BETANET“, juridinio asmens kodas 301173531, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja                                                                                        Asta Radzevičienė