Administracinė byla Nr. I3-9554-583/2020
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01891-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 41; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 29 d.
Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas,
sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,
dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui J. A.,
2020 m. gruodžio 1 d. žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. skundą bei patikslintą skundą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. A. ir J. A. dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo ir panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu bei patikslintu skundu (toliau – ir skundas) į teismą prašydamas:
1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 3R2-48 (AG2-32/16-2018);
2) panaikinti atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (31.1) RS2-553 „Dėl neišspręsto klausimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas);
3) įpareigoti atsakovę tenkinti jo prašymą ir leisti įsirengti kelio ženklą „Neįgalusis“ be trečiųjų suinteresuotų asmenų A. A. ir J. A. (toliau – ir suinteresuoti asmenys) sutikimo.
Pareiškėjas nurodo, kad atsakovei pateikė prašymą leisti savo namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, įsirengti kelio ženklą „Neįgalusis“. Pažymi, kad kartu su prašymu pateikė visus reikalingus dokumentus, tačiau atsakovė skundžiamu sprendimu nusprendė jo netenkinti, sprendimą motyvuodama aplinkybe, jog šį klausimą privaloma suderinti su visais namo bendraturčiais ir policija. Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, pareiškėjas 2018 m. liepos 11 d. kreipėsi su skundu į Komisiją, kuriame prašė panaikinti skundžiamą sprendimą bei įpareigoti Administraciją tenkinti jo prašymą. Komisija išnagrinėjusi skundą 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu nusprendė jo netenkinti bei paliko galioti skundžiamą sprendimą.
Pareiškėjo nuomone Komisijos sprendimas yra nepagrįstas, kadangi jis priimtas tinkamai neįsigilinus į situaciją. Nevertino aplinkybės, jog Administracija 2015 m. balandžio mėn., išdavė jo žmonai V. A. V. įsirengti namų valdoje kelio ženklą „Neįgalus“ ir jai nereikėjo šio kelio ženklo įrengimo suderinti su policija bei suinteresuotais asmenimis. Laikosi nuomonės, jog jo atvejis yra analogiškas V. A. V. atvejui. Paaiškino, jog ketina įrengti kelio ženklą bendrojo naudojimo kieme, o tai nepažeis kitų asmenų teisių. Atkreipia dėmesį, kad žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, yra valstybinė žemė, todėl akivaizdu, kad yra būtinas žemės patikėtinio – Klaipėdos miesto savivaldybės, o ne suinteresuotų asmenų sutikimas.
Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog sutinka su Komisijos 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendime nurodytomis aplinkybėmis, laikosi nuomonės, kad jis yra pagrįstas bei teisėtas. Palaiko savo poziciją išdėstytą 2018 m. liepos 19 d. atsiliepime, kuris yra pateiktas Komisijai.
Teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo J. A. nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog pareiškėjas kelio ženklą „Neįgalusis“ siekia įsirengti jų bendro naudojimo kiemo dalyje, o tai trukdytų jiems naudotis bendru gyvenamojo namo kiemu. Teigia, kad nėra pareiškėjui davę sutikimo įsirengti kelio ženklą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 12 d. rašto Nr. (31.1)RS2-553 „Dėl neišspręsto klausimo“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą įsirengti kelio ženklą bendro naudojimo kiemo dalyje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Byloje teikiamais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas L. V. 2018 m. gegužės 14 d. kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją su prašymu išduoti leidimą įsirengti kelio ženklą “Neįgalusis” bendro naudojimo teritorijoje prie gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Atsakydama į šį prašymą, atsakovė 2018 m. gegužės 22 d. rašte Nr. (31.1)RS2-461 „Dėl kelio ženklo įrengimo“ nurodė, jog naudojimosi žemės sklypu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, tvarka tarp jo žemės sklypo naudotojų nustatyta 2016 metų teismo sprendimu. Pažymėjo, kad siekiant atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus bendro naudojamo žemės sklypo dalyje, kelio ženklo įrengimo schema turi būti suderinta su žemės sklypo naudotojais ir policija.
Pareiškėjas 2018 m. gegužės 24 d. pakartotinai kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas priimti sprendimą dėl leidimo jam įsirengti kelio ženklą “Neįgalusis” išdavimo. Atsakydama į šį prašymą, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2018 m. birželio 12 d. rašte Nr. (31.1)RS2-553 „Dėl neišspręsto klausimo“ iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir minėtame Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 22 d. rašte Nr. (31.1)RS2-461 „Dėl kelio ženklo įrengimo“, teigdama, kad 2016 m. teismo sprendimu nustatyta gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, gyvenamojo namo kiemo naudojimosi tvarka. Viena namo kiemo dalis yra privati, o kita – bendro naudojimo. Gyvenamajame name gyvena dvi šeimos, kurios abi turi teisę naudotis bendrojo naudojimo kiemu ir Administracijos tikslas nėra gerinti vienų gyventojų gerbūvio kitų gyventojų sąskaita. Pabrėžiama, kad siekiant bendro naudojimo kiemo dalyje įrengti kelio ženklą „Neįgalusis“ būtina suderinti kelio ženklo įrengimo schemą su gyvenamojo namo bendraturčiais bei policijos įstaiga.
Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje yra apibrėžta skundo sąvoka, nustatant, jog skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Įvertinus pareiškėjo 2018 m. gegužės 24 d. rašytinio kreipimosi į atsakovą turinį, šis pareiškėjo rašytinis kreipimasis pripažintinas skundu pagal VAĮ 2 straipsnio 15 dalį, nes pareiškėjas minėtame rašytiniame kreipimesi iš esmės akcentuoja savo teisių pažeidimą dėl to, kad jam nebuvo išduotas leidimas įrengti kelio ženklą.
VAĮ 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad skundai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų nagrinėjami šio įstatymo trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje yra įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios administracinę procedūrą. VAĮ 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Taigi pareiškėjo ginčijamas atsakovo raštas turi būti vertinamas, kaip administracinės procedūros sprendimas.
VAĮ 36 straipsnyje įtvirtinta, jog asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka.
Pareiškėjas dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą ir įpareigoti atsakovę tenkinti jo 2018 m. gegužės 14 d. prašymą. Komisija išnagrinėjusi pareiškėjo skundą 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu nusprendė jį atmesti kaip nepagrįstą. Komisija sprendime pažymėjo, jog remiantis šalių paaiškinimais bei rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys yra gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, bendraturčiai. Prie šios namų valdos suformuotas valstybei priklausantis 0,1019 ha ploto žemės sklypas. Minėto žemės sklypo 0,0509 ha dalis 54 metams yra išnuomota suinteresuotiems asmenims. Taip pat 2016 m. kovo 30 d. Klaipėdos apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-167-122/2016 ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1131-460/2016 buvo nustatyta valstybinio žemės sklypo naudojimosi tvarka. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nurodyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, naudojamas ir disponuojamas bendraturčiu susitarimu. Komisijos nuomone minėtos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas siekdamas įsirengti pageidaujamą kelio ženklą turi parengti kelio ženklo įrengimo schemą ir ją suderinti su žemės sklypo bendranaudotojais ir policija.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020).
Vertinant pareiškėjo ginčijamų aktų teisėtumą akivaizdu, kad turi būti vertinamos ir aplinkybės, kurios susijusios su pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų naudojimosi turtu tvarka, kuri nustatyta teismų procesiniais sprendimais.
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, registro Nr. 44/1763496, nurodyta, jog (duomenys neskelbtini), Klaipėda, yra suformuotas 0.1019 ha ploto valstybinis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis išrašo 7.2 punktu suinteresuoti asmenys yra sudarę valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, kurios pagrindu jiems nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2069 m. vasario 13 d. buvo išnuomota 0,0509 ha ploto valstybinio žemės sklypo dalis. Taip pat išraše nurodyta, kad 2016 m. kovo 30 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-167-122/2016 ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1132-460/2016 buvo nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka (išrašo 7.1 punktas).
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad suinteresuoti asmenys kreipėsi ieškiniu į Klaipėdos miesto apylinkės teismą prašydami nustatyti valstybinio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendime nurodė, jog suinteresuoti asmenys teismui pateikė UAB „Vakarų valda“ žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, planą, kuriame nurodyta ilgalaikė nusistovėjusi žemės sklypo naudojimosi tvarka. Plane žemės sklypas padalintas į 3 dalis ir pažymėtas simboliais „A“, „B“ ir „C“. Sklypo dalimi pažymėta indeksu „B“ naudojasi A. A. bei J. A., o sklypo dalimi pažymėta indeksu „C“ – pareiškėjas. Raide A žemės sklypo plane yra pažymėtas bendro naudojimo kiemas. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta, jog suinteresuotiems asmenims priskiriama naudotis žemės sklypo 345 kv. m. ploto dalimi, pažymėta indeksu „B“, o pareiškėjui priskiriama naudotis 345 kv. m. ploto žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „C“. Teismas sprendimu atmetė kaip nepagristą suinteresuotų asmenų ieškinio dalį, kuria buvo prašoma nustatyti žemės sklypo dalies, pažymėtos indeksu „A“ naudojimo tvarką.
Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjęs ieškovų bei atsakovų apeliacinius skundus 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi nutarė pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą ir nustatė, kad A. A. bei J. A. bei pareiškėjui priskirta bendrai naudotis UAB „Vakarų valda“ žemės sklypo plane nurodyta žemės sklypo 329 kv. m. dalimi, pažymėta indeksu „A“, kurioje pareiškėjui priklausanti valdyti žemės sklypo dalis šiame užstatytame ir bendrai naudojamame plote yra 165 kv. m., o suinteresuotiems asmenims priklausanti naudotis žemės sklypo dalis – 164 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog Klaipėdos apygardos teismo nutartis įsiteisėjo ir proceso šalims sukelia teisines pasekmes.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjas išskirtinai naudojasi žemės sklypo dalimi pažymėta indeksu „C“, o suinteresuoti asmenys – žemės sklypo dalimi pažymėta indeksu „B“. Žemės sklypo plane indeksu „A“ yra pažymėtas valstybinis žemės sklypas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi nustatytas kaip bendrojo naudojimo kiemas, kurio 165 kv. m. pločio dalį valdo pareiškėjas, o 165 kv. m. dalį valdo suinteresuoti asmenys. Remiantis minėtomis aplinkybėmis akivaizdu, kad teritorija, kurioje pareiškėjas siekia įrengti kelio ženklą „Neįgalusis“ yra valstybinė žemė, kuri yra nustatyta kaip bendro naudojimo kiemas.
Nagrinėjamu atveju ginčo teritorijos savininkas yra Lietuvos valstybė, tačiau bendrosios teismų kompetencijos sprendimais buvo nustatyta, jog šiuo žemės sklypu naudojasi abu gyvenamojo namo gyventojai, todėl ginčui aktualus bendraturčių teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. CK 4.72 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog žemės sklypas, pažymėtas indeksu „A“ privalo būti valdomas, naudojamas ir disponuojamas bendru proceso šalių sutarimu, o iškilus nesutarimams tarp bendraturčių, teismas turi teisę nustatyti šio objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką. Akivaizdu, kad atsakovė pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog siekiant įrengti kelio ženklą bendro naudojimo kieme asmuo turi imperatyvią pareigą gauti bendraturčio sutikimą. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad A. A. ir J. A. pareiškėjui būtu davę sutikimą įrengti kelio ženklą. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir J. A.
CK 4.75 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, jog objekto bendrų naudotojų ginčus sprendžia teismas, o ne vietos savivaldos institucijos. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija nuo 2018-04-02 iki 2018-07-16) 3 straipsnio 1 dalis teigia, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Atsižvelgiant į anksčiau minėtą darytina išvada, jog atsakovė neturi teisės savarankiškai spręsti ginčus, kilusius tarp asmenų dėl bendrojo objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo. Administracijai pareiškėjui išdavus leidimą įrengti kelio ženklą „Neįgalusis“ be trečiųjų asmenų sutikimo būtų pažeistas įstatymo viršenybės principas.
Pareiškėjas skunde akcentuoja, jog atsakovės atsisakymas jam išduoti leidimą įsirengti kelio ženklą „Neįgalusis“ prieštarauja Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijai. Neįgaliųjų teisių konvencijos 20 straipsnis teigia, kad valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi veiksmingų priemonių, kad užtikrintų kuo savarankiškesnį neįgaliųjų mobilumą, įskaitant šias priemones: a) sudaryti sąlygas neįgaliųjų mobilumui tokiais būdais ir tokiu laiku, kuriuos jie patys pasirenka, ir už prieinamą kainą; b) sudaryti sąlygas neįgaliesiems gauti kokybiškas mobilumą palengvinančias priemones, įrenginius, pagalbines technologijas ir pagalbininkų bei tarpininkų pagalbą, įskaitant galimybę jais pasinaudoti už prieinamą kainą; c) organizuoti mobilumo gebėjimų mokymą neįgaliesiems ir specializuotam personalui, dirbančiam su neįgaliaisiais; d) skatinti, kad įmonės, gaminančios mobilumą palengvinančias priemones, įrenginius ir pagalbines technologijas, atsižvelgtų į visus neįgaliųjų mobilumo aspektus.
Remiantis minėtu teisiniu reguliavimu valstybė turi prievolę imtis veiksmingų priemonių, jog būtų užtikrintas kuo savarankiškesnis neįgalių asmenų mobilumas, tačiau nesuteikia jiems privilegijų ginčuose su kitais asmenimis. Kaip ir sprendime nurodė Komisija, pareiškėjas neturi sunkumų patekdamas į savo gyvenamąjį būstą, tačiau nori išspręsti parkavimo problemą bendrojo naudojimo kieme. Teismo vertinimu nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Administracijai atsisakius be suinteresuotų asmenų sutikimo išduoti leidimą įsirengti kelio ženklą bendro naudojimo kieme buvo pažeisti Neįgaliųjų teisių konvencijos reikalavimai.
Pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas teises aktų normomis. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Be administraciniams aktams taikomų pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimų, ne mažiau svarbu, kad administracinis aktas, kuris sukelia atitinkamas teisines pasekmes, apskritai būtų aiškus ir suprantamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-650-556/2015). Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1652-662/2015; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-624/2015; 2015 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1234-520/2015).
Tačiau akcentuotina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu tais atvejais, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).
Analizuojant skundžiamo sprendimo turinį matyti, jog jame yra išdėstomos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas atsisakymas tenkinti pareiškėjo 2018 m. gegužės 14 d. prašymą ir 2018 m. gegužės 24 d. pakartotinai teiktą prašymą bet sprendime nėra nurodomos konkrečios teisės aktų normos. Tačiau įvertinus visumą aukščiau šiame sprendime nurodytų aplinkybių, konstatuotina, kad skundžiamas sprendimas iš esmės atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi jis savo turiniu iš esmės yra teisingas, o formalūs sprendimo trūkumai nesutrukdė pareiškėjui nei suvokti jo turinio, nei realizuoti savo teisę į teisėtų interesų gynybą, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo vien dėl formalaus individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų pažeidimo.
ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 3R2-48 (AG2-32/16-2018) ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. (31.1) RS2-553 „Dėl neišspręsto klausimo“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo L. V. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (31.1) RS2-553 „Dėl neišspręsto klausimo“, netenkinami ir iš šio skundo reikalavimo reiškiami išvestiniai skundo reikalavimai įpareigoti atsakovę tenkinti jo prašymą ir leisti įsirengti kelio ženklą „Neįgalusis“ be trečiųjų suinteresuotų asmenų A. A. ir J. A. sutikimo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo L. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.
Teisėjas Remigijus Arminas