Civilinė byla Nr. 3K-3-308/2009
Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. liepos 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, V. B., 22-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai ir T. M., dalyvaujant trečiajam asmeniui M. S. T., dėl skolos priteisimo ir kreditoriaus teisių gynimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančiais 2002 m. gruodžio 17 d. pajaus pirkimo-pardavimo sutartį; 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios GNSB pirmininko sprendimą; 2002 m. gruodžio 30 d. 22-osios GNSB vienintelio nario sprendimą; 2002 m. gruodžio 30 d. turto priėmimo-perdavimo aktą; 2) taikyti restituciją; 3) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, V. B. ir 22-osios GNSB solidariai ieškovui 153 237,50 Lt; 4) iš Lietuvos valstybės priteistų 153 237,50 Lt išieškojimą nukreipti į Vilniaus miesto 22-osios GNSB 1/7 dalį pajaus, suteikiančio teisę įgyti butą (duomenys neskelbtini).
Ieškovas nurodė, kad su A. R. 2001 m. sausio 10 d. sudaryta rašytinė, notaro patvirtinta paskolos sutartis, pagal kurią A. R. gavo iš V. V. 149 500 Lt paskolą, kurią privalėjo grąžinti iki 2001 m. liepos 10 d. Paskola negrąžinta. 2002 m. birželio 17 d. A. R. mirė. Iš baudžiamosios bylos, kurioje 2005 m. lapkričio 17 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu V. B., A. R. sugyventinė, buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje (siekimas apgaule įgyti svetimą turtą), medžiagos matyti, kad tikroji paskolos sutarties šalis buvo atsakovė V. B. Sudarydamas paskolos sutartį, A. R. pateikė duomenis, kad jam nuosavybės teise priklauso visas pajus, įneštas į Vilniaus miesto 22-ąją GNSB už buto, esančio (duomenys neskelbtini), statybą. A. R. ir atsakovai 22-oji GNSB ir V. B. nuslėpė nuo ieškovo, kad A. R. priklausė tik 1/7 dalis pajaus, o 6/7 dalys pajaus nuosavybės teise priklausė atsakovei V. B. Nei A. R., nei V. B. prievolių iš paskolos sutarties nevykdė, todėl 22-oji GNSB, A. R. ir V. B. yra solidariai atsakingi ieškovui už 149 500 Lt perduotos paskolos sumą bei 3737,50 Lt palūkanų, iš viso – 153 237,50 Lt. Kadangi mirusiojo A. R. palikimo (1/7 dalis pajaus) jo įpėdiniai nepriėmė, tai šis turtas paveldėjimo teise turi pereiti valstybei, kuri atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Dėl to iš Lietuvos valstybės solidariai priteistina 153 237,50 Lt, išieškojimą nukreipiant į 1/7 dalį pajaus, suteikiančio teisę įgyti butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2002 m. gruodžio 17 d. pajaus pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė T. M. įgijo iš atsakovės V. B. visą pajų. Tiek ši sutartis, tiek 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios GNSB pirmininko sprendimas bei 2002 m. gruodžio 30 d. gruodžio 30 d. 22-osios GNSB vienintelio nario sprendimas, tiek 2002 m. gruodžio 30 d. turto priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo atsakovas 22-oji GNSB perdavė T. M. butą ir garažą, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir yra niekiniai, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Atsakovė V. B. neturėjo teisės perleisti viso pajaus, nes jai priklausė tik 6/7 dalys pajaus, o 1/7 dalis pajaus - A. R.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui V. V. iš atsakovės V. B. 153 237,50 Lt; pripažino negaliojančia 2002 m. gruodžio 17 d. sutarties, sudarytos V. B. ir T. M., dalį dėl A. R. priklausančio 1/7 dalies pajaus, suteikiančio A. R. (jo turto paveldėtojams) teisę į 1/7 dalį buto (duomenys neskelbtini); priteisė T. M. iš V. B. 31 200 Lt; pripažino negaliojančiais 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios GNSB pirmininko sprendimą, 2002 m. gruodžio 30 d. 22-osios GNSB vienintelio nario sprendimą, 2002 m. gruodžio 30 d. turto priėmimo-perdavimo aktą, sudarytą 22-osios GNSB ir T. M.; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2001 m. sausio 10 d. ieškovas ir A. R. sudarė notarine tvarka patvirtintą paskolos sutartį dėl 149 500 Lt, nustatant paskolos grąžinimo terminą – 2001 m. liepos 10 d. Prieš sudarant paskolos sutartį A. R. ieškovui pateikė 22-osios GNSB pirmininko pasirašytą 2001 m. sausio 10 d. pažymą, kad A. R. už buto statybą yra sumokėjęs 227 118 Lt. Šis pajus buvo įkeičiamas, tačiau įkeitimo lakštas nebuvo įregistruotas hipotekos registre. Nustatytu terminu paskola negrąžinta, A. R. 2002 m. birželio mėn. mirė, dėl jo turto paveldėjimo įpėdiniai nėra kreipęsi. Kaip vėliau nustatyta baudžiamojoje byloje, 6/7 dalys pajaus 22-ojoje GNSB priklausė atsakovei V. B., o A. R. - 1/7 dalis pajaus. 2002 m. gruodžio 17 d. pajaus pirkimo-pardavimo sutartimi V. B. visą pajų perleido T. M. 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios GNSB pirmininkas nusprendė patenkinti T. M. prašymą, įsigijus pajų iš V. B., priimti T. M. bendrijos nariu, o 2002 m. gruodžio 30 d. vienintelio nario (T. M.) sprendimu buvo nuspręsta turtą – butą ir garažą - natūra perduoti T. M. jai išstojant iš bendrijos, 2002 m. gruodžio 30 d. buvo surašytas šio turto perdavimo-priėmimo aktas. Teismas, įvertinęs ieškovo ir atsakovės V. B. paaiškinimus, liudytojo U. M. parodymus, notarės parodymus, sprendė, kad tikrosios paskolos sutarties šalys buvo ieškovas kaip paskolos davėjas ir A. R. bei V. B. kaip paskolos gavėjai. Teismas pripažino, kad paskolos sutartis laikytina apsimestiniu, t. y niekiniu, sandoriu, ir jam taikytinos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.87 straipsnio 1 dalis). Teismas padarė išvadą, kad iš paskolos gavėjų turėtų būti priteisiama negrąžinta paskolos suma (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad A. R. yra miręs, jo turto paveldėtojų nėra. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad A. R. turto paveldėtoja yra Lietuvos valstybė, todėl sprendė, kad ieškinys valstybei atmestinas. Teismo nuomone, skola taip pat negali būti priteisiama ir iš 22-osios GNSB, nes ji nėra paskolinių santykių šalis, pinigų ieškovas neatgauna ne dėl to, kad bendrija išdavė dokumentus apie A. R. priklausantį pajų, o dėl to, kad paskolos gavėjas jų negrąžina, todėl iš jos negalima reikalauti pinigų ir delikto pagrindu. Teismas sprendė, kad paskolos suma ir palūkanos priteistinos iš V. B. Teismas nurodė, kad ginčijama pajaus perleidimo sutartis grindžiama 2002 m. gruodžio 10 d. pažyma. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. B. priklausė 6/7 dalys pajaus, A. R. - 1/7 dalis pajaus. Teismas konstatavo, kad pažyma neatspindėjo tikrųjų pajaus savininkų, be to, ji išduota 22–osios GNSB, nors ją išdavęs trečiasis asmuo jau nuo 2001 m. sausio 1 d. nebebuvo šios bendrijos pirmininkas, todėl yra niekinė. Teismas nustatęs, kad ginčijama sutartimi V. B. perleido visą pajų T. M., nors ji, kaip savininkė, pagal imperatyviąsias teisės normas turėjo teisę perleisti tik jai priklausančią pajaus dalį (CK 4.37 straipsnis, 4.48 straipsnio 1 dalis), sutarties dalį dėl A. R. pajaus dalies perleidimo pripažino niekine (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teismas pripažino niekiniu ir negaliojančiu nuo priėmimo momento ir 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos pirmininko sprendimą dėl T. M. priėmimo į bendrijos narius, nes tuo metu trečiasis asmuo, nebūdamas bendrijos pirmininkas, jokių sprendimų priimti neturėjo teisės. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, niekiniai ir negaliojantys yra ir vėlesni sandoriai: 2002 m. gruodžio 30 d. vienintelio nario (T. M.) sprendimas bei 22-osios GNSB ir T. M. pasirašytas turto perdavimo-priėmimo aktas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 3 d. nutartimi atsakovių T. M. ir V. B. apeliacinius skundus tenkino iš dalies, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimą ir jį išdėstė taip: ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš turto palikėjo A. R. turto paveldėtojo atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui V. V. A. R. skolą, neviršijant Lietuvos valstybei perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės, tačiau ne didesnę kaip 153 237,50 Lt, išieškojimą nukreipė į A. R. priklausiusį turtą – į 1/7 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), lėšas, esančias AB SEB banke, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bei į kitą paaiškėjusį A. R. priklausiusį turtą; pripažino negaliojančia 2002 m. gruodžio 17 d. sutarties dėl pajaus perleidimo, sudarytos V. B. ir T. M., dalį dėl A. R. priklausiusios 1/7 dalies pajaus, suteikiančio A. R. (jo turto paveldėtojui - valstybei) teisę į 1/7 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); priteisė iš V. B. 31 200 Lt T. M.; pripažino negaliojančiomis 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios GNSB pirmininko sprendimo, 2002 m. gruodžio 30 d. 22-osios GNSB vienintelio nario sprendimo, 2002 m. gruodžio 30 d. turto priėmimo-perdavimo akto, sudaryto 22-osios GNSB ir T. M., dalis dėl 1/7 dalies pajaus ir 1/7 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini); kitą ieškinio dalį atmetė.
Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tikrosios paskolos sutarties šalys buvo A. R. ir V. B. (paskolos gavėjai) bei V. V. (paskolos davėjas). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo sutartis buvo apsimestinė ir (ar) sudaryta dėl apgaulės (CK 1.87, 1.91 straipsniai). Teisėjų kolegija konstatavo, kad tai, jog V. B. dalyvavo sudarant ginčo sutartį ir kartu su A. R. naudojo gautus pinigus savo reikmėms, neįrodo ją esant tikrąja sandorio šalimi. Nei ieškovas, nei V. B., nei liudytojai nenurodė jokių faktinių aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti apie šalių ketinimus sudaryti apsimestinį sandorį, vietoje tikrosios paskolos gavėjos V. B. sutartyje nurodant A. R. Teisėjų kolegija sprendė, kad byloje surinktų įrodymų viseto pakanka išvadai, kad paskolos sutartiniai santykiai buvo tarp A. R. ir V. V. Teisėjų kolegija nustatė, kad A. R. ir V. B. nebuvo sudarę santuokos ir neįregistravę partnerystės santykių (CK 3.7, 3.229, 3.230 straipsniai), todėl ir dėl šių aplinkybių V. B. neatsirado pareigos atsakyti kreditoriui už A. R. skolą. Tokia pareiga išlieka A. R., tačiau, kaip nustatyta, A. R. mirė ir prievolės grąžinti skolą neįvykdė. Jeigu per įstatymo nustatytą terminą įpėdinis neįgyvendina savo paveldėjimo teisės, laikoma, kad jis (įpėdinis) palikimo nepriėmė ir jo paveldėjimo teisė pasibaigė (CK 5.50 straipsnio 4 dalis, 5.51 straipsnis). Byloje nustatyta, kad palikėjo A. R. įstatyminiai įpėdiniai nepriėmė palikimo, todėl mirusiojo skolininko A. R. turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.62 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuri įgyja ir pareigą atsakyti už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo reikalavimas turi būti tenkinamas, nukreipiant išieškojimą į tą palikėjo turtą, kuris dėl neteisėtais pripažintų sandorių perėjo atsakovei T. M. (1/7 buto, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat ir iš kito valstybės paveldimo palikėjo turto (byloje nustatyta, kad AB SEB banko sąskaitoje yra A. R. piniginis indėlis). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. B. turėjo teisę parduoti atsakovei T. M. tik jai priklausančią pajaus dalį, t. y. 6/7 dalis, tačiau kartu perleisdama ir A. R. priklausančią 1/7 dalį pajaus V. B. pažeidė CK 4.37 straipsnio ir 4.48 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu V. B. pripažinta kalta, padariusi nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, konstatuojant, kad ji, veikdama apgaule, pasinaudodama suklastotu dokumentu, savo naudai įgijo A. R. priklausančią 1/7 dalį pajaus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2002 m. gruodžio 17 d. pajaus perleidimo sutartis, sudaryta V. B. ir T. M., ir su šia sutartimi susiję vėlesni sandoriai yra niekiniai (CK 1.80 straipsnis), tačiau teismas nepagrįstai šiuos sandorius pripažino niekiniais visa apimtimi, t. y. ir dėl V. B. pajaus dalies. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, V. B. perleidus pajų T. M., pastarajai atlikus atitinkamas procedūras (pajaus perdavimą bendrijai, įgyjant nekilnojamąjį turtą), pajus buvo pakeistas į nekilnojamąjį turtą (butą), kurį valdo nuosavybės teise T. M., valstybei paveldėjimo teisę pripažino į 1/7 dalį buto, A. R. prarasto dėl V. B. padaryto nusikaltimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš V. B. T. M. gautą 1/7 dalies pajaus vertę – 31 200 Lt (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė T. M. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartį, panaikinti nutarties dalį dėl pripažinimo negaliojančia 2002 m. gruodžio 17 d. sutarties dėl pajaus perleidimo, sudarytos V. B. ir T. M., dalį dėl A. R. priklausiusio 1/7 dalies pajaus, suteikiančio A. R. (jo turto paveldėtojui - valstybei) teisę į 1/7 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei dėl pripažinimo negaliojančiomis 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios GNSB pirmininko sprendimo, 2002 m. gruodžio 30 d. 22-osios GNSB vienintelio nario sprendimo, 2002 m. gruodžio 30 d. turto priėmimo-perdavimo akto, sudaryto 22-osios GNSB ir T. M., dalių dėl 1/7 dalies pajaus ir 1/7 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini). Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismas netinkamai taikė teisės normas dėl restitucijos. Teismas negynė kasatorės, kaip sąžiningos įgijėjos teisių, neatsižvelgė į tai, kad perleidus jai pajų ir atlikus keletą procedūrų pajus buvo pakeistas į nekilnojamąjį turtą. Be to, pajaus įgijimo metu butas nebuvo tokios būklės kaip dabar (butas buvo neįrengtas).
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Byloje nėra įrodymų, kad kasatorė būtų atlikusi kokius nors veiksmus, susijusius su ginčo buto įrengimu. Be to, šios aplinkybės nebuvo nurodytos kasatorės nė viename procesiniame dokumente ar teismo posėdžio metu (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimai į kasacinį skundą grindžiami tokiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė materialinės ar proceso teisės normų ir pagrįstai pripažino sandorį dėl 1/7 dalies pajaus perleidimo kasatorei niekiniu, todėl kasatorė neįgijo teisių į 1/7 dalį buto.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde keliami teisės klausimai, susiję su restitucija, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Dėl restitucijos taikymo
Pripažinus sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) kyla CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos pasekmės: kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką pagal sandorį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo (taikoma restitucija). Bendrąsias restitucijos taisykles reglamentuoja CK šeštosios knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad restitucija taikoma natūra. Kai restitucija natūra neįmanoma (pvz., daiktas žuvo) arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, ji atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Bylą nagrinėję teismai nenustatė išimtinių aplinkybių, kurias nustačius restitucija gali būti atliekama ne natūra, o sumokant ekvivalentą pinigais arba iš viso netaikoma, todėl pagrįstai taikė restituciją natūra.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti kasacine tvarka apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu byloje dalyvaujantiems asmenims, kasaciniame teisme sudaro 94,70 Lt. Nepatenkinus kasacinio skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš kasatorės į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 3, 8 punktai, 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės T. M. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 94,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Antanas Simniškis
Pranas Žeimys