Civilinė byla Nr. e2-276-798/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01901-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11; 3.3.2.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 11 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens L. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutarties, kuria bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Abastas“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Abastas“ bankroto pripažinimo tyčiniu Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 28 d. nutartimi pripažino BUAB „Abastas“ bankrotą tyčiniu ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
3. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:
3.1. 2017 m. gruodžio 22 d. BUAB „Abastas“, atstovaujamas direktoriaus L. J., perleido bendrovei UAB Mažųjų įmonių teisininkų agentūrai, atstovaujamai to paties L. J., butą/patalpą - butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą/patalpą - butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą/patalpą - butą, esantį (duomenys neskelbtini); butą/patalpą - butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). už 749 090,85 Eur kainą. Šalys sutarė įskaityti BUAB „Abastas“ 336 145,85 Eur įsiskolinimą, 304 574,83 Eur pirkėjas įsipareigojo pervesti į pardavėjo kreditoriaus (AB „Šiaulių bankas“) sąskaitą, o likusią sumą – 108 370,17 Eur, į pardavėjo banko sąskaitą. Šalys sutarė, kad, jeigu kreditoriui AB „Šiaulių bankas“ turės būti mokama didesnė pinigų suma, tai atitinkamai bus sumažinama pardavėjui pervedama turto kainos dalis. 2017 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto 26-asis notarų biuras pervedė BUAB „Abastas“ 52 821,62 Eur, o 2018 m. sausio 2 d. – 52 945 Eur pagal pirkimo-pardavimo sutartį.
3.2. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl BUAB „Abastas“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismui pateiktas 2020 m. lapkričio 5 d., todėl šis klausimas turi būti sprendžiamas remianti JANĮ nuostatomis.
3.3. Nagrinėjamu atveju vienintelis BUAB „Abastas“ turėtas nekilnojamasis turtas buvo perleistas to paties asmens vadovaujamai įmonei 2017 m. gruodžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Pats faktas, kad įmonė perleido turėtą nekilnojamąjį turtą kitai įmonei, kuriai vadovauja tas pats asmuo nereiškia, jog įmonės valdymas buvo blogas, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad turtas perleistas didesne nei rinkos kaina, siekiant atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi AB „Šiaulių bankas“. Tačiau iš sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad BUAB „Abastas“ išskyrė iš kitų kreditorių UAB Mažųjų įmonių teisininkų agentūrą, kuriai nusprendė grąžinti visą įsiskolinimą, nors tuo metu turėjo ir kitų kreditorių (VMI, kurios atsiskaitymo eiliškumas buvo pirmesnis, nei UAB Mažųjų įmonių teisininkų agentūra). Nors BUAB „Abastas“ gavo 105 766,62 Eur už parduotą turtą, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kur šie pinigai buvo panaudoti. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad BUAB „Abastas“ nepadengė savo įsiskolinimo valstybės biudžetui ir taip pažeidė atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei sąmoningai pablogino įmonės finansinę būklę.
3.4. Teismas nustatė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, 2018 m. birželio 14 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1911-638/2018 BUAB „Abastas“ buvo atsisakyta kelti restruktūrizavimo bylą, nustačius, jog įmonės finansiniai sunkumai yra ilgalaikiai, vykdoma veikla – nuostolinga, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, jau 2018 m. birželio 14 d. (praėjus pusmečiui nuo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo) teismas iš esmės nustatė, kad UAB „Abastas“ atitinka įmonės statusą, kuriai keltina bankroto byla, tačiau įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos kėlimo. Kreditoriaus prašymu bankroto byla BUAB „Abastas“ buvo iškelta 2018 m. spalio 29 d. Kauno apygardos teismo nutartimi. Sąmoningai delsdamas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės vadovas blogino įmonės padėtį ir didino įsiskolinimus kreditoriams.
3.5. 2018 m. spalio 29 d. teismo buvo nustatyta, kad įmonės vadovas teikia netikslius duomenis apie įmonę. 2020 m. vasario 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje, kuria BUAB „Abastas“ iškelta bankroto byla, teismas nurodė, kad atsakovės vadovo į bylą pateiktas kreditorių sąrašas nėra tikslus, jog pradelsti atsakovės įsipareigojimai yra ne 185 808 Eur, kaip ji nurodė pareiškime, bet bent jau 588 552,42 Eur, kas patvirtina, jog L. J. ir toliau teismams teikė netikslius duomenis apie įmonės finansinę situaciją, bandydamas nuslėpti jos tikrąją būklę. Teismams konstatavus, kad BUAB „Abastas“ finansinė situacija atitinka įmonės, kuriai turi būti keltina bankroto byla, ir kad įmonės vadovas teikia netikslius duomenis apie įmonės finansinę padėtį, įmonės vadovas L. J., vietoj to, kad kreiptųsi dėl bankroto bylos kėlimo, dar labiau pakoreguodavo įmonės finansinius duomenis (neįtraukdamas kreditorių, sumažindamas jų reikalavimus, prirašydamas debitorinių įsipareigojimų ir pan.), taip bandydamas pasiekti, jog įmonei būtų iškelta restruktūrizavimo byla. Taigi, įmonės vadovas, žinodamas, kad įmonės finansinė padėtis yra prasta ir jai turi būti keliama bankroto byla, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau blogindamas įmonės finansinę situaciją, didindamas kreditorinius reikalavimas.
3.6. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks įmonės vadovo elgesys, kai nebuvo laikomasi eiliškumo atsiskaitant su kreditoriais, nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atitinka sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo apibrėžimą ir sudaro pagrindą spręsti, kad yra pagrindas BUAB „Abastas“ bankrotą pripažinti tyčiniu (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Suinteresuotas asmuo L. J. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo priimti pateikiamus į bylą papildomus įrodymus, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-4205-560/2020 ir priimti naują nutartį – pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Pažymėjo, kad nei vienas iš pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytų argumentų (išskyrus trumpai paminėtą argumentą dėl esą apgaulingos apskaitos vedimo, į kurį detaliai atsakyta atsiliepime) nebuvo nurodyti pareiškėjo pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Todėl suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškimą apie šiuos jau vėliau teismo išsakytus argumentus nebuvo pasisakyta, t. y. teismas nusprendė dėl vienokių ar kitokių aplinkybių buvimo / nebuvimo, nežinodamas ir neišnagrinėjęs suinteresuoto asmens pozicijos, tokiu būdu akivaizdžiai pažeidžiant teisę asmeniui būti išklausytam.
4.2. Pirmosios instancijos teismas, pateikdamas skundžiamoje nutartyje motyvus dėl atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo, šiuos argumentus pateikė visiškai nepagrįsdamas jų faktinėmis aplinkybėmis. Skirtingai, nei nurodo teismas, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. VMI buvo areštavusi 66 994,30 Eur įmonės deklaruotos PVM permokos. Tą patvirtina naujai pateikiamas byloje įrodymas. Įmonei deklaravus šią permoką, VMI pradėjo mokestinį patikrinimą, kurio metu areštavo nurodytas sumas. Be to, iš šio patikrinimo kilo mokestinis ginčas, kuris baigėsi tik 2019 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. praėjus beveik dviem metams po aptariamo sandorio sudarymo dienos. Galutiniame rezultate VMI pripažino 20 000 Eur dydžio PVM permoką ir šia suma sumažino savo kreditorinį reikalavimą atsakovei. Tokiu būdu akivaizdu, kad ne tik įmonė / jos vadovas bet ir VMI nežinojo ir negalėjo žinoti ginčo baigties dar 2017 m. gruodžio 22 d. Todėl kalbėti apie sandorio sudarymo dieną buvusį didelį VMI kreditorinį reikalavimą, kuris, anot teismo, „kas dieną vis didėjo“ nėra faktinio pagrindo. Tačiau, nežiūrint to, teismas, iki galo neišsiaiškinęs visų aplinkybių, padarė priešingą, todėl nepagrįstą, išvadą.
4.3. Minėtasis VMI patikrinimas truko nepagrįstai ilgai, tokiu būdu trikdant įmonės veiklą. Įmonė / jos vadovas buvo priversti imtis aktyvių veiksmų, kadangi sparčiai artėjo 2017 m. gruodžio 21 d. – atsiskaitymo su hipotekos kreditoriumi AB „Šiaulių bankas“ - diena. Įmonė privalėjo perskirstyti savo įsipareigojimus įmonių grupėje, kad būtų laiku ir tinkamai atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi, kuris, kaip minėta atsiliepime, turėjo pirmumo teisę prieš visus ir bet kokius kreditorius. Vienintelė galimybė užtikrinti tokį atsiskaitymą – brangus skolinimasis iš nebankinių įstaigų. Pati įmonė tuo metu dėl VMI veiksmų buvo tokioje būklėje, kad jai kredito niekas nebūtų suteikęs, todėl finansinis įsipareigojimas buvo perkeltas kitai grupės įmonei – UAB Mažųjų įmonių teisininkų agentūra, kuri buvo priversta skolintis itin brangiai. Kad būtų galimybė gauti kreditą, UAB Mažųjų įmonių teisininkų agentūra turėjo nuosavybėje turėti vertingą turtą, kurį galėtų įkeisti hipoteka prievolės vykdymo užtikrinimui.
4.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nevertino aplinkybės, kad įmonė, parduodama nekilnojamąjį turtą ne tik atsiskaitė su stambiausiu kreditoriumi, bet ir išvengė dar didesnės finansinės naštos delspinigių, baudų įmonei už laiku negrąžinamą kreditą pavidalu, o taip pat netekimų, jei turtas hipotekos kreditoriaus valia būtų pardavinėjamas iš varžytynių.
4.5. Teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, kad nekilnojamasis turtas parduotas už didesnę nei rinkos kainą, ko pasėkoje įmonė gavo 105 766,62 Eur, tačiau esą „nėra duomenų, kur šie pinigai buvo panaudoti“. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį, kad jau metai, kaip visi įmonės dokumentai, tame tarpe ir banko sąskaitų išrašai yra nemokumo administratoriaus žinioje, todėl, siekdamas teisingo bylos išnagrinėjimo, teismas turėjo pareikalauti, o administratorius – pateikti trūkstamus duomenis. Tačiau ir šiuo atveju teismas skundžiamą nutartį priėmė iki galo neišsiaiškinęs visų aplinkybių.
4.6. Apelianto teigimu, pirmenybės suteikimas atsiskaitymui su hipotekos kreditoriumi yra akivaizdus siekis tęsti įmonės veiklą, nes to nepadarius, dėl šiame skunde ir atsiliepime minėtų priežasčių įmonės veikla būtų suspenduota, akivaizdžiai būtų gauta daug mažiau pajamų parduodant turtą iš varžytynių, akivaizdžiai padidėtų kreditorinis reikalavimas delspinigių ir baudų pavidalu, o taip pat honoraru antstoliui. Taigi, teismas nepaneigė suinteresuoto asmens pozicijos, kuria demonstruojamas siekis išlaikyti įmonės veiklos tęstinumą.
4.7. Paminėtina, kad įmonės vadovas derino atsiskaitymo galimybes ir tvarką su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Alytaus skyriumi, po ko buvo pasirašyta 2019 m. sausio 17 d. sutartis, kuria ne tik atidėtas įmonės mokėjimas, bet ir sudarytas skolos mokėjimų grafikas. Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įmonė įvykdė. VMI reikalavimas 2015 m. balandžio 27 d. tesudarė 5 933,33 Eur. Todėl jis nelaikytinas didelio masto reikalavimu. Po nekilnojamojo turto pardavimo sutarties sudarymo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. spalio 23 d. buvo pasirašyta bent 19 reikalavimo teisės perleidimo sutarčių, pagal kurias UAB Mažųjų įmonių teisininkų agentūra perėmė įmonės įsipareigojimus mažiausiai 68 000 Eur sumai. Tačiau teismas, skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisako, kaip vertintini tokie įmonės vadovo veiksmai bankroto pripažinimo tyčiniu byloje.
4.8. Bankroto procedūros neinicijavimo argumentas taip pat yra siurprizinė nuostata suinteresuotam asmeniui, nes šis klausimas skunde taip pat nebuvo keliamas. Šiuo konkrečiu atveju apeliantas ėmėsi veiksmų užtikrinant įmonės veiklos tęstinumą, o būtent: (1) organizavo atsiskaitymą su didžiausiu kreditoriumi; (2) organizavo įmonės kreditorinių reikalavimo teisių perkėlimą į kitą grupės įmonę – UAB Mažųjų įmonių teisininkų agentūra; (3) Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) tvarka inicijavo įmonės restruktūrizavimo procesą. Tai, kad įmonės vadovas siekė restruktūrizuoti įmonę, o ne skelbti jos bankrotą, nėra ir negali būti priežastimi pripažinti bankrotą tyčiniu.
4.9. Skundžiamoje nutartyje teismas analizuoja įvykius, kurie įvyko praėjus net šešiems mėnesiams nuo sandorio sudarymo, tačiau visiškai nepateikiama analizė, kokia gi situacija buvo įmonėje sandorio sudarymo dieną ir ar ji pagerėjo / pablogėjo artimiausiu laiku po sandorio atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi, į UAB Mažųjų įmonių teisininkų agentūra perkėlus įmonės kreditorinius reikalavimus ir į įmonę pervedus daugiau, nei 100 000 Eur pinigais.
4.10. Trečiasis teismo argumentas, kad bankrotas pripažintinas tyčiniu, yra tai, kad neva buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir aplaidžiai. Teismas ginčijamoje nutartyje rėmėsi išimtinai tik pareiškėjo pateiktais niekuo nepagrįstais duomenimis, neva įmonė nėra įtraukusi į apskaitą visų kreditorių ir įtraukusi nesamus debitorius. Gavęs administravimo galimybę įmonėje, nemokumo administratorius pabaigė teisminius ginčus taikos sutartimi, kuriomis be jokių kompensacijų atsisakė reikalavimų įmonės skolininkų atžvilgiu. Kas sudaro pagrindo abejoti nemokumo administratoriaus sąžiningumu. Be to, teismas nieko nenurodė dėl to, ar įmonės vadovas siekė tyčiniais veiksmais sukelti įmonės bankrotą, todėl priimta nutartis neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos.
4.11. Visiškai nesuprantamas teismo sprendimas priteisti 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidų iš suinteresuoto asmens. Ginčijama nutartimi bankrotas tik pripažintas tyčiniu, tačiau teismas neatlikinėjo tyrimo ir nekonstatavo, kas dėl to kaltas. Tačiau teismas skundžiamoje nutartyje a priori nusprendė, kad ne tik bankrotas tyčinis, bet ir atliko ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmus, nuspręsdamas, kas konkrečiai kaltas dėl bankroto. Šios išlaidos galėtų būti priteistos iš suinteresuoto asmens, tik tuo atveju jei ikiteisminis tyrimas nustatys, o teismas patvirtins, kad bankrotas tikrai buvo tyčinis ir kad dėl to kaltas suinteresuotas asmuo.
5. Atsakovė BUAB „Abastas“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Bankroto vizija“, pateikė atsiliepimą į suinteresuoto asmens L. J. atskirąjį skundą, kuriame prašo atmesti atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-4205-560/2020 palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Apeliantas teigia, kad jau metai, kaip visi įmonės dokumentai, tame tarpe ir banko sąskaitų išrašai yra nemokumo administratoriaus žinioje, todėl, siekdamas teisingo bylos išnagrinėjimo, teismas turėjo pareikalauti, o administratorius – pateikti trūkstamus duomenis apie 105 766,62 Eur sumos už parduotą nekilnojamąjį turtą panaudojimą. Nemokumo administratorė atkreipė dėmesį, kad apeliantas po bankroto bylos iškėlimo įmonei ir toliau piktnaudžiauja teise, nebendradarbiauja su pareiškėja (už ką Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2208-560/2020 apeliantui paskirta 100 Eur dydžio bauda už teismo įpareigojimų nevykdymą, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi teismas netenkino apelianto prašymo dėl baudos panaikinimo) bei nepateikia įmonės dokumentų pilna apimtimi.
5.2. Apeliantas klaidina teismą dėl skolos VSDFV biudžetui išdėstymo. Ginčo sandorio sudarymo metu bendrovė VSDFV biudžetui įsiskolinimo apskritai neturėjo. Apelianto pateikta informacija dėl mokestinių atidėjimų VSDFV apima ženkliai vėlesnį laikotarpį – 2019 metus, kuomet įmonė buvo faktiškai nemoki. Be to, apie mokestinių paskolų, kaip tokių, „sudarymą“ apeliantas melavo dar Vilniaus apygardos teismui, nagrinėjusiam įmonės bankroto bylą (Nr. eB2-2208-560/2020). Tuomet siekiant išvengti bankroto bylos iškėlimo buvo teigiama apie, tariamai, sudarytą mokestinės paskolos sutartį su VMI, nors pati VMI į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose paneigė apelianto teiginius bei aiškiai patvirtino, jog įmonė per visą gyvavimo laikotarpį nebuvo pateikusio kreipimosi dėl mokestinės paskolos sudarymo, jokia mokestinė paskola niekada nebuvo sudaryta.
5.3. Taip pat apeliantas klaidina teismą dėl įsiskolinimo VMI dydžio. Atsakovė pažymi, kad ginčo sutarties sudarymo metu (2017 m. gruodžio 22 d.) įmonė turėjo kreditorinį įsiskolinimą – neįvykdytą mokestinę prievolę VMI ne mažesnei kaip 87 805,28 Eur sumai, iš kurios 81 359,49 Eur PVM, bauda ir delspinigiai. Be to, iš VMI įmonės administratorei (pareiškėjai) pateikto prašymo patvirtinti bendros 88 138,41 Eur sumos kreditorinį reikalavimą įmonės bankroto byloje matyti, kad pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka yra susidariusi dar nuo 2015 m. balandžio 27 d. (tai yra seniausios įmonės prievolės VMI atsiradimo data). Taigi, jau nuo 2015 m. balandžio 27 d. įmonė turėjo kreditorių (VMI), kuriam prievolės įvykdymo terminas buvo suėjęs. Dar daugiau, VMI atliekamas patikrinimas negali būti laikomas įmonės veiklos trikdymu.
5.4. Siekdamas paneigti tyčinį įmonės bankrotą bei savaip interpretuoti ginčijamoje nutartyje konstatuotus tyčinio bankroto požymius, apeliantas deklaratyviai įrodinėja tokiu būdu dėjęs pastangas išlaikyti įmonės veiklos tęstinumą. Bylos duomenimis patvirtinta, kad apeliantas išties ne kartą siekė įmonės restruktūrizavimo proceso ir tik atsitiktinumo dėka išvengė bankroto bylos iškėlimo žymiai anksčiau. Būtina pažymėti, kad siekdamas restruktūrizavimo proceso (o vėliau – ir bankroto bylos iškėlimo) apeliantas į bylas teikdavo tikrovės neatitinkančius (realiai – suklastotus) duomenis, iškreipiančius įmonės tikrąją finansinę būklę ir dirbtinai pagerinančius finansinius rodiklius. Apgaulingos ir aplaidžios įmonės apskaitos, kaip vieno iš tyčinio bankroto požymių kontekste, atskirajame skunde apeliantas, be kita ko, nepagrįstai kaltina pareiškėją įmonės bankroto procese sudarius taikos sutartis (be jokių kompensacijų atsisakant reikalavimų) su tariamais įmonės debitoriais, nors apeliantui yra žinomos tikrosios aplinkybės dėl tariamų debitorių atžvilgiu pareikštų reikalavimų nepagrįstumo (apie tai detaliai yra pasisakyta nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, kuomet apeliantas, siekdamas išvengti įmonės bankroto bei dirbtinai pagerinti įmonės finansinius duomenis teismuose užvedė visą eilę nepagrįstų ir beprasmių procesų dėl menamų skolų priteisimo įmonės naudai, o įmonei iškėlus bankroto bylą pareiškėja, susipažinusi su minėtais reikalavimais ir įvertinusi aiškų jų nepagrįstumą, siekdama išvengti papildomų išlaidų minėtų bylų akivaizdaus pralaimėjimo atveju buvo priversta sudaryti taikos sutartis). Apelianto „pastangų“ dėjimas išlaikyti įmonės veiklos tęstinumą pasireiškė ne įprastos ūkinės komercinės veiklos, nešančios pajamas, vykdymu, tačiau ilgalaikiu ir sistemingu apgaulingu bei aplaidžiu įmonės apskaitos vedimu, kuomet buvo imituojamas įmonės mokumas.
5.5. Nurodytų aplinkybių visuma pagrįstai leidžia manyti įmonę privestą prie nemokumo (bankroto) tyčia sąmoningai blogai valdant juridinį asmenį. Priimdamas nutartį bei įmonės bankrotą pagrįstai pripažindamas tyčiniu pirmosios instancijos teismas tiksliai įvertino bylos medžiagoje esančius duomenis bei nurodytas aplinkybes, todėl atskirasis skundas tūrėtų būti atmestas.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl dokumentų pridėjimo prie bylos
7. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas L. J. pateikė į bylą šiuos naujus įrodymus – BUAB „Abastas“ VMI apskaitos duomenų ataskaitą ir 2019 m. sausio 17 d. sutartį tarp BUAB „Abastas“ ir VSDFV Alytaus skyriaus dėl įsiskolinimo išdėstymo. Taip pat apeliantas į bylą pateikė rašytinius paaiškinimus ir kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė šiuos dokumentus – 2021 m. sausio 12 d. pasiūlymas dėl taikos sutarties sudarymo ir 2021 m. sausio 15 d. atsakymas į pasiūlymą.
8. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
9. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog BUAB „Abastas“ VMI apskaitos duomenų ataskaitą ir 2019 m. sausio 17 d. sutartį tarp BUAB „Abastas“ ir VSDFV Alytaus skyriaus dėl įsiskolinimo išdėstymo pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs priimti. Apeliantas niekaip nepagrindė, kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo apeliacinės instancijos teisme, nors šiuos duomenis apeliantas turėjo pareigą pateikti klausimą dėl tyčinio bankroto nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Visgi, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su dokumentų turiniu, sprendžia, kad jie yra susiję su nagrinėjamu klausimu ir gali turėti reikšmės, nagrinėjant klausimą dėl tyčinio bankroto, todėl prideda su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus prie bylos ir vertina juos kartu su kitais, byloje esančiais, įrodymais.
10. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui draudžiamas apeliacinio skundo argumentų papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis būtų pateikiamas. Procesinė šalių teisė teikti teismui rašytinius paaiškinimus turi būti aiškinama atsižvelgiant į CPK 323 straipsnio nuostatas. Vadovaudamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas apelianto papildomų paaiškinimų dėl klausimo esmės nepriima, nevertina ir dėl jų nepasisako. Nepriėmus procesinio dokumento, nepriimami ir prie jo pridedami rašytiniai įrodymai, kuriais siekiama patvirtinti tame procesiniame dokumente nurodomas aplinkybes. Be to, priėmus pavėluotai, išvakarėse iki paskirtas teismo posėdis, pateiktus rašytinius paaiškinimus, būtų būtina atidėti teismo posėdį, suteikiant kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims su šiais įrodymais susipažinti, taip būtų užvilkintas bylos nagrinėjimas. Kaip matyti iš pateikiamų įrodymų datos, apeliantas nurodytais duomenimis disponuoja daugiau nei mėnesį laiko, todėl spręstina, kad buvo pakankamai laiko iki teismo posėdžio dienos rašytiniams paaiškinimams pateikti. Nėra duomenų, kad apeliantas negalėjo jų pateikti teismui anksčiau. Todėl apeliacinės instancijos teismas 2021 m. vasario 10 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų ir su jais pateiktų įrodymus atsisako priimti.
Dėl atskirojo skundo argumentų
11. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Abastas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
12. JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius. Pagal JANĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva, kreditoriaus arba nemokumo administratoriaus prašymu.
13. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad klausimo, ar įmonės bankrotas yra tyčinis, išsprendimas yra tik vienas iš bankroto procedūros etapų, kurį lemia įstatyme nustatytos pareigos bankroto (nemokumo) administratoriui patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius įgyvendinimas, o nuo šios stadijos (bankroto pripažinimo tyčiniu) pabaigos priklauso tolesnis įmonės sandorių patikrinimas bei jų galimas nuginčijimas teisme, žalos, padarytos kreditoriams, atlyginimas įmonę likvidavus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018 30 punktą). Tyčinio bankroto procedūra, kaip ir bankroto bylos iškėlimas, kreditorių reikalavimų tvirtinimas, yra sudėtinė ir neatskiriama bankroto bylos dalis, kuri tiesiogiai susijusi su bankroto bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018 28 punktas).
14. Nors šiuo metu galioja JANĮ, tačiau kasacinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant bylas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, išlieka aktuali. Akcentuotina, kad kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
15. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
16. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sprendžia, kad apelianto L. J. atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BUAB „Abastas“ tyčinio bankroto požymių egzistavimo.
18. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria BUAB „Abastas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nurodė, kad nei vienas iš pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytų argumentų (išskyrus trumpai paminėtą argumentą dėl esą apgaulingos apskaitos vedimo) nebuvo nurodyti pareiškėjo pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Todėl suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškimą apie šiuos jau vėliau teismo išsakytus argumentus nebuvo pasisakyta, t. y. teismas nusprendė dėl vienokių ar kitokių aplinkybių buvimo / nebuvimo, nežinodamas ir neišnagrinėjęs suinteresuoto asmens pozicijos, tokiu būdu akivaizdžiai pažeidžiant teisę asmeniui būti išklausytam. Aplinkybė dėl to, kad buvęs vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto atsakovei iškėlimo taip pat buvo siurprizinė apeliantui.
19. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT ir Teismas), nagrinėdamas jo jurisdikcijai pateiktas Konvencijos 6 straipsnio problemas, į nacionalinį procesą žvelgia kaip į visumą (procesą vertina visose teisminėse instancijose), tad vienoje proceso stadijoje identifikuoti proceso trūkumai gali būti ištaisyti vėlesnėje (žr., pvz., mutatis mutandis Z. v. Russia, no. 66941/01, 7 June 2007, par. 30). EŽTT galutiniam situacijos įvertinimui gali turėti įtakos tai, ar vėlesnėse stadijose asmeniui buvo užtikrinta veiksminga teisė į teisminę gynybą (analizuojama, ar asmuo turėjo galimybę aktyviai dalyvauti procese, pristatyti savo poziciją teisės ir fakto klausimais ir pan.).
20. Nagrinėjamu aspektu pasakytina, kad, pirma, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs nemokumo administratorės pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatė suinteresuotam asmeniui L. J. 20 dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos terminą pateikti teismui atsiliepimą į pareiškimą. Apeliantas savo teise pasinaudojo ir atsiliepimą pateikė. Suinteresuoto asmens atsiliepimas ne vien tik buvo priimtas į bylą, tačiau jo argumentai išdėstyti ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje. Antra, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais dėl to, kad jo teisė būti išklausytam buvo pažeista pirmosios instancijos teisme.
21. Trečia, kaip jau nurodyta, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis). JANĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatos akivaizdžiai parodo, kad teismas juridinio asmens bankrotą gali pripažinti ir savo iniciatyva, jei nustatė, kad juridinis asmuo buvo sąmoningai blogai valdomas ir / arba dėl juridinio asmens sudarytų sandorių, jei jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir / arba teisėtus interesus. Todėl apelianto argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pripažino bankrotą tyčiniu nemokumo administratorės pareiškime nenurodytais pagrindais, yra nepagrįsti.
22. Taip pat apeliantas, nesutikdamas su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodė, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. VMI buvo areštavusi 66 994,30 Eur įmonės deklaruotos PVM permokos. Tačiau atlikusi patikrinimą, VMI pripažino 20 000 Eur dydžio PVM permoką ir šia suma sumažino savo kreditorinį reikalavimą atsakovei. Minėtasis VMI patikrinimas truko nepagrįstai ilgai, tokiu būdu trikdant įmonės veiklą, kuri nebūtų galėjusi pasiskolinti lėšų.
23. Susipažinęs su nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas teikia teismui netikslius paaiškinimus. Pirmiausia, sutiktina su atsakovės argumentu, kad VMI atliekamas patikrinimas negali būti laikomas įmonės veiklos trikdymu. Tai, kaip mokesčių mokėtojas (tiek fizinis, tiek juridinis asmuo) laikosi mokesčių įstatymuose numatytos pareigos tinkamai apskaičiuoti ir mokėti mokesčius, yra įprasta VMI veikla, kurios viena iš funkcijų yra kontroliuoti, ar mokesčių mokėtojas mokesčius apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo teisingai. Nevykdant pareigos tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčių, mokesčių administratorius įgyja teisę mokestinę nepriemoką išieškoti priverstine tvarka, tame tarpe ir areštuoti įmonės turtą (lėšas). Apelianto pateiktas įrodymas (duomenys iš VMI sistemos) patvirtina faktą, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. VMI buvo areštavusi 66 994,30 Eur įmonės lėšų.
24. Pažymėtina ir tai, kad Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas). Nurodyta norma taikoma ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011).
25. Taigi, apelianto pateiktas įrodymas patvirtina ne vien tą faktą, kad VMI buvo areštavusi 66 994,30 Eur mokestinės permokos, tačiau ir tai, kad galimai bankrutavusi bendrovė atliko mokesčių įstatymo pažeidimus, galimai netinkamai apskaičiavo, deklaravo ir apmokėjo jai priklausančius mokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Todėl tas faktas, kad VMI buvo areštavusi deklaruotą PVM permoką, o tai trikdė įmonės veiklą, vadovui galimai nesilaikant tinkamai prievolių pagal mokesčius reglamentuojančius teisės aktus, negali būti laikomas pateisinančiu tai, kad atsakovė, vadovaujama L. J. sudarė turto perleidimo sandorį, pažeidžiantį įmonės kreditorių interesus, bei pažeidė kreditorių atsiskaitymo eilę.
26. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ginčo sutarties sudarymo metu (2017 m. gruodžio 22 d.) atsakovė turėjo kreditorinį įsiskolinimą – neįvykdytą mokestinę prievolę VMI ne mažesnei kaip 87 805,28 Eur sumai, iš kurios 81 359,49 Eur PVM, bauda ir delspinigiai. Kaip matyti iš VMI prašymo dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, kuriuo kreditorius prašė patvirtinti 88 138,41 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą įmonės bankroto byloje, PVM nepriemoka yra susidariusi nuo 2015 m. balandžio 27 d. (tai yra seniausios įmonės prievolės VMI atsiradimo data). Taigi, kaip teisingai nurodo nemokumo administratorė, dar nuo 2015 m. balandžio 27 d. bankrutavusi bendrovė turėjo kreditorių (VMI), kuriam prievolės įvykdymo terminas buvo suėjęs. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudariusi 2017 m. gruodžio 22 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį, BUAB „Abastas“ išskyrė iš kitų kreditorių UAB Mažųjų įmonių teisininkų agentūrą, kuriai nusprendė grąžinti visą įsiskolinimą, nors tuo metu turėjo ir kitų kreditorių ir taip pažeidė atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei sąmoningai pablogino įmonės finansinę būklę, kadangi vėliau nepriemoka valstybės biudžetui tik didėjo, buvo nustatyta priverstinė hipoteka įmonės transporto priemonėms.
27. Atskirojo skundo argumentų nenuoseklumą rodo ir apelianto teiginiai, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors BUAB „Abastas“ gavo 105 766,62 Eur už parduotą turtą, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kur šie pinigai buvo panaudoti. Apeliantas nurodo, kad jau metai laiko, kaip visi įmonės dokumentai, tame tarpe ir banko sąskaitų išrašai yra nemokumo administratoriaus žinioje, todėl, siekdamas teisingo bylos išnagrinėjimo, pirmosios instancijos teismas turėjo pareikalauti, o administratorė – pateikti trūkstamus duomenis.
28. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad atskirajame skunde apeliantas nuolatos akcentuoja, jog įmonei priklausantis nekilnojamasis turtas buvo parduotas turint tikslą išvengti BUAB „Abastas“ bankroto bylos, atsiskaityti su hipotekiniu kreditoriumi ir gauti naudą įmonei pinigais. Tuo pačiu apeliantas teigia, tačiau įrodymų tam nepateikia, kad sandorio sudarymo metu VMI įsiskolinimas buvo neženklus, nors pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė priešingai. Tačiau nagrinėjamu aspektu lieka neaišku, kodėl atsakovei BUAB „Abastas“ gavus iš nekilnojamojo turto pardavimo net 105 766,62 Eur, kaip apeliantas teigia pelno, negalėjo būti padengtos skolos valstybės biudžetui, kurios, anot apelianto, buvo neženklios. Šių aplinkybių apeliantas nepaaiškina ir, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų apie tai, kaip buvo panaudoti 105 766,62 Eur už parduotą turtą.
29. Kaip teisingai nurodė apeliantas, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad aktyvus teismo vaidmuo neatleidžia šalių nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), o teise rinkti įrodymus teismas naudojasi tuo atveju, kai byloje pateiktų įrodymų nepakanka esminėms aplinkybėms, kad byla būtų išspręsta teisingai, nustatyti. Taigi, apeliantas, siekdamas įrodyti, kad 105 766,62 Eur gauto pelno panaudojo bendrovės interesams, privalėjo pateikti įrodymus, ar bent jau išsamius paaiškinimus, patvirtinančius šiuos argumentus. Nagrinėjamoje situacijoje apeliantas siekia įrodinėjimo pareigą perkelti pirmosios instancijos teismui, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad apeliantas būtų teikęs pirmosios instancijos teismui prašymą dėl įrodymų išreikalavimo iš nemokumo administratorės. Priešingai, apeliantas į bylą įrodymus teikia selektyviai, o procesiniuose dokumentuose dėstydamas savo argumentus tą daro nenuosekliai ir nuolat siekia klaidinti teismą. O byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas po bankroto bylos iškėlimo įmonei piktnaudžiauja savo teisėmis bei nebendradarbiauja su nemokumo administratore ir neperduoda viso įmonės turto (transporto priemonių) nemokumo administratorei. Tą patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-2208-560/2020, kuria apeliantui paskirta 100 Eur dydžio bauda už teismo įpareigojimų nevykdymą ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartis, kuria teismas atsisakė tenkinti apelianto prašymą dėl baudos panaikinimo.
30. Susipažinus su atskirojo skundo argumentais, nenustatyta, kad apeliantas būtų ginčijęs pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatytas faktines aplinkybes. Vien apelianto nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, kad teismas netinkamai išnagrinėjo klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo faktinių aplinkybių interpretaciją. Taigi apeliantas iš esmės siekia, kad remiantis byloje pateiktais įrodymais būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir (ar) faktinių aplinkybių interpretavimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis bylos medžiaga.
31. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį nurodė, kad buvęs įmonės vadovas derino atsiskaitymo galimybes ir tvarką su VSDFV Alytaus skyriumi, po ko buvo pasirašyta 2019 m. sausio 17 d. sutartis, kuria ne tik atidėtas įmonės mokėjimas, bet ir sudarytas skolos mokėjimų grafikas. Anot apelianto, šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad apeliantas siekė atsiskaityti su įmonės kreditoriais, tačiau atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą nėra pagrindo sutikti su tokiu apelianto argumentu.
32. Šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto į bylą pateikta 2019 m. sausio 17 d. sutartis, sudaryta su VSDFV Alytaus skyriumi, nepatvirtina fakto, jog nurodytą sutartį bendrovė tinkamai vykdė ir / arba pilnai įvykdė. Taip pat nurodyta sutartis su kreditoriumi niekaip neeliminuoja fakto, kad bendrovės vadovas, atsiskaitydamas su kita jo vadovaujama bendrove, nors atsakovė jau turėjo kreditorių, pažeidė atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei sąmoningai pablogino įmonės finansinę būklę. Apelianto pateikta sutartis su VSDFV sudaryta po dviejų metų nuo ginčo sandorio sudarymo. O, pavyzdžiui, VMI į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad BUAB „Abastas“ per visą gyvavimo laikotarpį nesikreipė į kreditorių dėl mokestinės paskolos sudarymo, nors kaip byloje nustatyta prievolė šiam kreditoriui buvo viena didžiausių.
33. Taip pat nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje neanalizavo kokia buvo bendrovės padėtis sandorio sudarymo dieną. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog BUAB „Abastas“ turėtas nekilnojamasis turtas buvo perleistas to paties asmens vadovaujamai įmonei 2017 m. gruodžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Remdamasis LITEKO duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018 m. birželio 14 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1911-638/2018 BUAB „Abastas“ buvo atsisakyta kelti restruktūrizavimo bylą, nustačius, jog įmonės finansiniai sunkumai yra ilgalaikiai, vykdoma veikla – nuostolinga, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pats apeliantas praėjus pusmečiui nuo ginčo sandorio sudarymo kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, kas aiškiai parodo, jog apeliantas žinojo apie įmonės finansinius sunkumus, tačiau realizuodamas vienintelį bendrovei priklausantį turtą, tikėjosi išvengti neigiamų pasekmių.
34. Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; kt.).
35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindo teigti, jog buvęs atsakovės vadovas, kaip juridinio asmens valdymo organas, nesilaikė įstatymo jam deleguotų pareigų, veikdamas juridinio asmens vardu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad yra pagrindas teigti, jog nagrinėjamoje situacijoje egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir esminio bendrovės turtinės padėties pabloginimo.
36. Apeliantas taip pat teigia, kad nemokumo administratorė galimai pažeidžia atsakovės interesus, kadangi sudarė taikos sutartis su įmonės debitoriais ir be jokios kompensacijos atsisakė reikalavimo teisės į bendrovės skolininkus.
37. Šiuos apelianto argumentus paneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-825-450/2020, kurioje konstatuojama, kad UAB „Gelminta“, atsakovės nurodoma kaip debitorė, Vilniaus miesto apylinkės teismui į civilinę bylą Nr. eL2-8804-631/2020, kurioje atsakovė siekia prisiteisti 43 760,68 Eur dydžio skolą, pateikė ne tik prieštaravimus dėl 2020 m. vasario 11 d. teismo įsakymo, tačiau atsakovei pareiškus ieškinį – atsiliepimą į atsakovės ieškinį bei priešieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės. UAB „Abastas“ nurodoma kaip debitorė UAB „Pleištas“ civilinėje byloje Nr. eL2-6463-1070/2020 yra pareiškusi prieštaravimus dėl atsakovės reikalavimo priteisti 33 044,70 Eur dydžio skolą, kadangi pati atsakovė yra skolinga UAB „Pleištas“. Tariama debitorė MB „Rebo statyba“ yra pareiškusi prieštaravimus civilinėje byloje eL2-6439-722/2020 dėl atsakovės reikalavimo priteisti 24 668,63 Eur dydžio skolą, kadangi pati atsakovė yra skolinga MB „Rebo statyba“. UAB „TGS Group“ taip pat yra pareiškusi prieštaravimus civilinėje byloje Nr. eL2-2166-452/2020 dėl atsakovės reikalavimo priteisti 13 768,23 Eur dydžio skolą, kadangi pati atsakovė yra skolinga UAB „TGS Group“. Atsakovės nurodoma kaip debitorė UAB „ViaCon Statyba“ Vilniaus miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. eL2-8476-1097/2020, kurioje atsakovė siekia prisiteisti 62 018,74 Eur dydžio skolą, pateikė prieštaravimus dėl 2020 m. vasario 10 d. teismo įsakymo, nes pati atsakovė yra skolinga UAB „ViaCon Statyba“.
38. Taigi, nagrinėjamu atveju sutiktina su nemokumo administratorės argumentais, kad byloje esantys įrodymai bei teismų nutartys tiek šioje, tiek kitose su BUAB „Abastas“ susijusiose civilinėse bylose patvirtina, jog apeliantas teikia bylose realybės neatitinkančius duomenis, siekdamas pagerinti įmonės finansinius rodiklius. Toks įmonės buvusio vadovo elgesys negali būti pateisinamas ir neatitinka protingo elgesio standarto. Dar daugiau, nepagrįstų reikalavimų tariamiems debitoriams reiškimas teismine tvarka negali būti laikomas pastangų dėjimu išlaikyti įmonės finansinį stabilumą ir veiklos tęstinumą. O tas faktas, kad nemokumo administratorei apeliantas vis dar neperdavė visų įmonės dokumentų ir turto, vertintinas kaip siekimas išvengti neigiamų pasekmių.
39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014 konstatuota, kad, vertinant įmonės vadovo veiklą, taikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, bendrovės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis (angl. a widened scope of business judgment), tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų. Verslo sprendimų priėmimo taisyklė skirta bendrovės vadovams nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus, apsaugoti. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas, t. y. kad, siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti. Svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013 nurodyta, kad bendrovės vadovo atsakomybės prasme svarbu įvertinti, ar bendrovės bankrotą nulėmė būtent verslo nesėkmė, o ne tyčiniai įmonės vadovo veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
40. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvęs bendrovės vadovas, žinodamas, kad bendrovė ne vien turi kreditorinių įsipareigojimų valstybės biudžetui perleido turėtą likvidų turtą kitai Laimono Jako bendrovei. Kaip minėta apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutiko. Taip pat pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su LITEKO duomenimis ir byloje esančia medžiaga nustatė, kad apeliantas atsakovei tris kartus nesėkmingai ketino kelti restruktūrizavimo bylą, nors bendrovė turėjo ne laikinų sunkumų. Apeliantas su šiais teismo argumentais nesutiko ir nurodė, kad vien pats faktas, jos apeliantas kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo, o ne dėl bankroto bylos iškėlimo, negali būti pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. Su tokiu apelianto argumentu negalima sutikti.
41. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2018 m. birželio 14 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1911-638/2018 BUAB „Abastas“ buvo atsisakyta kelti restruktūrizavimo bylą, nustačius, kad įmonės finansiniai sunkumai yra ilgalaikiai, vykdoma veikla – nuostolinga, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, jau 2018 m. birželio 14 d. (praėjus pusmečiui nuo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo) teismas iš esmės nustatė, kad BUAB „Abastas“ atitinka įmonės statusą, kuriai keltina bankroto byla, tačiau įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos kėlimo. Tačiau nepaisant to, bendrovės vadovas ne tik nesikreipė dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, jis be jokio teisinio pagrindo vėl kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo. Todėl darytina išvada, kad apeliantas, būdamas atsakovės vadovu, nebuvo lojalus bendrovės interesams, nebuvo pakankamai rūpestingas, jo priimami sprendimai nebuvo sąžiningi bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu.
42. Pažymėtina, kad JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje juridinio asmens nemokumą apibrėžia kaip juridinio asmens būseną, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumas nustatomas įvertinant, kokius turtinius įsipareigojimus (įmokos kredito įstaigoms bei valstybės biudžetui, skolos tiekėjams bei darbuotojams, už sandorius mokėtinos sumos, kt.) turi juridinis asmuo ir koks yra juridinio asmens turtas (trumpalaikis, ilgalaikis). Pareiga ir atsakomybė už savalaikį nemokumo proceso inicijavimą tenka juridinio asmens vadovui. Vadovui, nepagrįstai uždelsusiam kreiptis dėl įmonės nemokumo proceso, gali būti taikoma atsakomybė dėl nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, reiškiami reikalavimai atlyginti padarytą žalą. Taigi, juridinio asmens bankroto procedūra yra pati griežčiausia priemonė užkirsti kelią nepagrįstai žalai kreditoriams atsirasti ir taikoma tuomet, kai nėra realių galimybių kitais būdais įmonei išspręsti finansinius sunkumus.
43. Nagrinėjamu atveju dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi įmonės kreditorius, prie kurio ieškinio prisidėjo ir kiti atsakovės kreditoriai. Kadangi pareigos ir atsakomybė už juridinio asmens finansinės būklės, ekonominio pajėgumo stebėjimą tenka juridinio asmens vadovui, tai būtent nuo vadovo atidumo, realių galimybių vertinimo ir operatyvumo priklauso, ar juridinis asmuo sugebės suvaldyti situaciją ir laiku priimti tam tikrus sprendimus ar inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jau 2018 m. įmonės finansinė padėtis buvo prasta ir įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, tačiau įmonės vadovas Laimonas Jakas, nors ir turėjo pareigą, tačiau nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei kėlimo, tokiais veiksmais nulemdamas, jog įmonės finansinė padėtis dar labiau prastėjo, o bendrovės įsiskolinimai didėjo.
44. Tiek 2018 metais iškeltoje byloje, tiek ir 2020 m. vasario 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje šioje civilinėje byloje, kuria BUAB „Abastas“ iškelta bankroto byla, teismai nustatė, kad bendrovės vadovas į bylas teikia netikslius kreditorių ir debitorių sąrašus. Pavyzdžiui, šioje civilinėje byloje apeliantas bandė teigti, kad atsakovės kreditoriniai įsipareigojimai sudarė 185 808 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonės kreditoriniai įsipareigojimai gali sudaryti net 588 552,42 Eur. Šie duomenys apeliacinės instancijos teismo vertinimu patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantas bando nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę padėtį ir vietoje to, kad laiku kreiptųsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreipėsi dėl restruktūrizavimo, nurodydamas visiškai netikslius įmonės finansinius rodiklius, neįtraukdamas kreditorių ir dirbtinai išpūsdamas debitorių sąrašus. Toks bendrovės vadovo elgesys negali būti laikomas atitinkančiu kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodomo rūpestingo, atidaus ir lojalaus vadovo.
45. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje ir LITEKO esančių duomenų ir priimtų procesinių sprendimų atsakovės atžvilgiu visumą, įvertinęs JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytus galimus tyčinio bankroto požymius, padarė pagrįstą išvadą, kad bendrovės vadovo elgesys, kai nebuvo laikomasi eiliškumo atsiskaitant su kreditoriais, nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atitinka sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo apibrėžimą ir sudaro pagrindą spręsti, jog yra pagrindas BUAB „Abastas“ bankrotą pripažinti tyčiniu (JANĮ 70 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme
46. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, priteisė iš suinteresuoto asmens Laimono Jako nemokumo administratorės UAB „Bankroto vizija“ naudai 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidų.
47. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi šioje dalyje nurodė, kad ginčijama nutartimi bankrotas tik pripažintas tyčiniu, tačiau teismas neatlikinėjo tyrimo ir nekonstatavo, kas dėl to kaltas. Tačiau teismas skundžiamoje nutartyje nusprendė, kad ne tik bankrotas tyčinis, bet ir atliko ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmus, nuspręsdamas, kas konkrečiai kaltas dėl bankroto. Šios išlaidos galėtų būti priteistos iš suinteresuoto asmens, tik tuo atveju jei ikiteisminis tyrimas nustatys, o teismas patvirtins, kad bankrotas tikrai buvo tyčinis ir kad dėl to kaltas suinteresuotas asmuo. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
48. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal JANĮ 70 straipsnio 3 dalį, teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Susipažinus su pirmosios instancijos teismo ginčijamos nutarties argumentais bei su valstybės įmonės Registrų centras išrašu, nustatyta, kad vienintelis BUAB „Abastas“ akcininkas ir vadovas buvo apeliantas Laimonas Jakas. Todėl nagrinėjamu atveju apeliantas visiškai be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo kas yra kaltas dėl atsakovės tyčinio bankroto.
49. Pagal JANĮ 71 straipsnio 4 dalį įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas, ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Taigi, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad civiliniai teisiniai santykiai gali prokuroro sprendimu pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius. Tačiau nagrinėjamu aspektu apeliantas nepagrįstai nurodo, kad tik ikiteisminis tyrimas gali patvirtinti arba paneigti apelianto kaltę. Pripažinimas bankroto tyčiniu sukelia skirtingas teisines pasekmes baudžiamosios teisės ir civilinės teisės kontekste. Todėl nėra pagrindo teigti, kad klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų privalo būti išspręstas tik tuo atveju jei ikiteisminio tyrimo metu pasitvirtins apelianto kaltė dėl tyčinio bankroto. Galiausiai, apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą, iš esmės neginčijo fakto, kad, kaip apeliantas teigia ikiteisminio tyrimo metu nustačius jo kaltę, bylinėjimosi išlaidos būtų pagrįstai priteistos iš apelianto.
50. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi bendrosiomis bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančiomis normomis ir iš apelianto priteisė bylinėjimosi išlaidas nemokumo administratorės naudai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
51. Atsakovė BUAB „Abastas“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Bankroto vizija“, atsiliepime į suinteresuoto asmens Laimono Jako atskirąjį skundą prašė priteisti 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.
52. Pirmosios instancijos teismo nutartį palikus nepakeistą, BUAB „Abastas“ patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. BUAB „Abastas“ patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti viršija nurodytose Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (8.16 punktas), todėl iš apelianto bankrutavusios bendrovės naudai priteistina 581,92 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties
1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskiruosiuose skunduose nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
2. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Abastas“ (juridinio asmens kodas 303163938) iš suinteresuoto asmens Laimono Jako (asmens kodas 38404171266) 581,92 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjas Antanas Rudzinskas