Administracinė byla Nr. A-1498-525/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04116-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas R. P. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 26 000 Eur neturtinę žalą; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 15 500 Eur neturtinę žalą.
Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 12 d. iki skundo padavimo dienos, jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes visą laikotarpį jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose tekdavo mažiau nei 2 kv. m. kameros ploto. Kameros plotą dar labiau mažino įrengti pertekliniai baldai – metaliniai dviaukščiai gultai. Nurodė, jog kamerose nebuvo įrengta vėdinimo sistema, todėl kaupėsi drėgmė. Vėdinimo per langus buvo per mažai. Dėl per didelės drėgmės kamerų sienos ir lubos pelijo, remonto darbai ilgalaikės naudos neduodavo. Visi gultai buvo netinkami naudoti, nuo jų skaudėdavo nugarą. Kamerose buvo įrengtos dviaukštės lovos, o tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 punkto reikalavimų. Kamerose tvyrojo itin blogas kvapas, nes sanitarinis mazgas buvo įrengtas bendroje patalpoje, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, buvo neprivatus. Lukiškių TI-K sudarydavo galimybę tik vieną kartą per savaitę 15 minučių nusiprausti duše, todėl pareiškėjas negalėjo užtikrinti tinkamos asmeninės higienos. Galimybės pasinaudoti dušu po sporto/mankštos nebuvo. Lukiškių TI-K neužtikrino 3 kv. m. ploto pasivaikščiojimo kiemelyje. Lukiškių TI-K neužtikrino, kad pareiškėjui būtų sudarytos sąlygos kalėti kamerose, kuriose jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Lukiškių TI-K neužtikrino galimybės nemokamai išsiskalbti apatinius ir viršutinius drabužius. Didelių nepatogumų ir streso pareiškėjas patyrė dėl to, kad nuolat buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą. Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktuose nustatytas materialinio aprūpinimo normas, nes pareiškėjui nebuvo išduotas tualetinis popierius, dantų šepetėlis ar pasta, skutimosi peiliukai, muilas, priemonės indams plauti, nors armatūrinėje kortelėje jis pasirašė. Buvo neišduodami čiužinio ir antklodės užvalkalai. Minkštasis inventorius buvo nešvarus, nes buvo tik dezinfekuojamas, o ne skalbiamas. Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose buvo asbesto turintys šiferio lakštai, todėl pareiškėjo sveikatai kilo pavojus. Buvo nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nes nebuvo gesintuvų, dėžių su smėliu ar kitų įrankių gaisrui gesinti, taip pat nebuvo evakuacinių išėjimų.
Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo teisės buvo pažeistos ir Vilniaus AVPK areštinėje. Paaiškino, kad Vilniaus AVPK areštinėje jam nebuvo skirtas reikiamas gydymas, nors buvo nurodęs, kad vartojo narkotikus, todėl jautė abstinencijos simptomus, sirgo epilepsija. Gultų naudojimo laikas buvo pasibaigęs, surūdiję, aplūžę, miegui nebetinkami. Langų stiklai buvo nudažyti, todėl kamerose būdavo tamsu. Kameros nebuvo tvarkomos. Nebuvo įrengti pagalbos mygtukai. Kamerų sienos nelygios, aptrupėję. Čiužiniai buvo aptraukti odos pakaitalu, todėl tekdavo miegoti su drabužiais. Nebuvo išduotos paklodės, užvalkalai pagalvei ir antklodei. Areštinėje nebuvo parduotuvės. Be to, būdamas areštinėje pareiškėjas įgijo priklausomybę tabako gaminiams, nes buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūkė.
Pasak pareiškėjo, visos nurodytos aplinkybės patvirtino, kad jam nebuvo sudaryta saugi ir sveikatai nepavojinga aplinka, jis buvo kalinamas žmogaus orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, todėl patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, jam nebuvo užtikrintas minimalaus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Nurodė, jog nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Paaiškino, kad skirstant nuteistuosius ar suimtuosius į kameras, buvo griežtai laikomasi jų izoliavimo reikalavimų, taip pat atsižvelgiama į prašymus, – būti laikomiems atskirai nuo rūkančių. Suimtiesiems buvo sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t. Lukiškių TI-K buvo taikomi tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie buvo nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerų vėdinimas per langus atitiko Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas mūrine sienele. Į įstaigą atvykę asmenys būdavo ne ilgiau nei dvi valandas laikomi paskirstymo kamerose, apžiūrimi gydytojų, jų atžvilgiu įvykdoma švarinimo procedūra ir tuomet jie būdavo paskirstomi po gyvenamąsias kameras. Higienos priemonėmis suimtieji būdavo aprūpinami laikantis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų materialinio aprūpinimo normų. Patalynė ir apatiniai drabužiai vieną kartą per savaitę buvo skalbiami nemokamai. Taip pat, pabrėžė, jog suimtiesiems būdavo užtikrinama galimybė už asmeninėje sąskaitoje turimus pinigus, naudotis mokama viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga. Gyvenamosios kameros įstaigoje buvo valomos ir dezinfekuojamos laikantis nustatytų reikalavimų. Buitinių kenkėjų naikinimo darbus atlikdavo samdomos įmonės. Prašė priteisti iš pareiškėjo 6,12 Eur išlaidas, kurias patyrė teikdamas teismui su ginču susijusią medžiagą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose pažymėjo, kad per laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 11 d. pareiškėjas buvo laikomas įvairaus ploto kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Būdamas areštinėje, į administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Ginčui aktuliu laikotarpiu kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras netikrino. Per ankstesnius patikrinimus pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai nebuvo nustatyti. Atkreipė dėmesį, jog suimtųjų aprūpinimą indais, higienos priemonėmis ir minkštuoju inventoriumi bei kamerų aprūpinimą baldais reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos areštinių veiklos taisyklių (toliau – Areštinių taisyklės) 81–83 punktai. Akcentavo, jog suimtieji privalo patys rūpintis tvarkos ir švaros palaikymu, o minkštąjį inventorių, lovos skalbinius skalbia ir dezinfekuoja samdoma įmonė. Nurodė, jog Vilniaus AVPK areštinių kamerose įrengti sanitariniai mazgai įstatyme nustatymus reikalavimus atitiko. Natūrali šviesa į kameras patekdavo pro langus, taip pat buvo įrengtas ir dirbtinis apšvietimas. Visose kamerose veikė oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija), languose buvo įrengtos orlaidės. Temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis areštinės kamerose atitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad kalinant jį areštinėje buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos visiškai nepagrįsti. Be to, pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.
Priteisė pareiškėjui R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10000 (dešimties tūkstančių) Eur neturtinę žalą.
Priteisė pareiškėjui R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 (dviejų šimtų) Eur neturtinę žalą.
Nutraukė bylos dalį, kurioje reiškiamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad pareiškėjui R. P. nebuvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos.
Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo R. P. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Vilniaus AVPK areštinėje.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas pasinaudojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnyje nustatyta teise, ir 2016 m. kovo 25 d. pateikė patikslintus skundus, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Vilniaus AVPK areštinėje, iš esmės pakeisdamas skundo pagrindą ir dalyką. Pareiškėjas padidino prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį, bei išdėstė aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamos administracinės bylos apimtis ir ribos yra apibrėžtos pareiškėjo patikslintuose skunduose.
Teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 12 d.) Lukiškių TI-K viso praleido 1 035 dienas, iš jų 830 dienų pareiškėjui tenkantis minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.
Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Todėl nepripažino, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą pareiškėjui kompensavo, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.
Įvertinęs pareiškėjo judėjimą Lukiškių TI-K teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis nuolat ir be pagrindo buvo keliamas iš vienos kameros į kitą.
Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pasisakė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 12 d. atvykęs į Lukiškių TI-K nurodė, kad neprieštarauja būti laikomas gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Į įstaigos administraciją, kad būtų laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis, pareiškėjas kreipėsi 2015 m. kovo 4 d. Teismas nustatė, kad šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir jis perkeltas į kamerą, kurioje laikomi nerūkantys asmenys. Kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas teismui patvirtino, kad rūkė apie du metus nuo atvykimo į Lukiškių TI-K, atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K negali būti pripažintas pažeidęs pareiškėjo teisę būti kalinamam kameroje atskirai nuo rūkančių asmenų, nes kartu su rūkančiaisiais jis buvo laikomas paties valia. Po kreipimosi dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą, šią jo teisę Lukiškių TI-K užtikrino.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas nustatė, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas mūrine sienele, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kadangi toks sanitarinio mazgo įrengimas, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą laikomas tinkamu.
Dėl patalpų vėdinimo, teismas iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose esančių duomenų, nustatė, kad kamerose langai buvo pritaikyti vėdinimui ir tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus.
Dėl pareiškėjui užtikrintos galimybės nusiprausti po dušu, teismas vadovaudamasis Higienos normos HN 76:2010 68 punktu ir atsižvelgdamas jog pats pareiškėjas neneigė, kad Lukiškių TI-K buvo sudarytos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendė kad atsakovės atstovas nepažeidė nurodytų Higienos normos reikalavimų.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam nebuvo išduotas tualetinis popierius, dantų šepetėlis, pasta, skutimosi peiliukai, muilas, priemonės indams plauti, nors armatūrinėje kortelėje jis pasirašė, taip pat, kad buvo pažeisti Higienos normos HN 76:2010 63–65 punktų reikalavimai, teismas įvertinęs į bylą pateiktus faktinius duomenis (Lukiškių TI-K armatūrinės kortelės) sprendė, kad pareiškėjas buvo aprūpintas higienos priemonėmis, patalyne, o paklodės, patalynės užvalkalų ir rankšluosčio – atsisakė ir pateikė prašymą naudotis paties turimais. Nurodytas aplinkybes pareiškėjas patvirtino savo parašu, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, o pareiškėjo argumentus vertino kritiškai, kaip siekį suklaidinti teismą. Teismas įvertinęs byloje pareiškėjo argumentus ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 18 d. rašto Nr. 13-15(2.1)-2-15809 duomenis sprendė, kad Lukiškių TI-K tinkamai laikosi Higienos normos HN 76:2010 65 punkto reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentus dėl netinkamo minkštojo inventoriaus atmetė kaip nepagrįstus.
Dėl higienos normos HN 76:2010 28 ir 56 punktų reikalavimų laikymosi, teismas sprendė, jog pareiškėjas iš dalies pagrindė aplinkybes, susijusias su sunkiai valomais sienų ir lubų paviršiais, nes pateikė pagal jo skundus Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų rezultatus, kuriuose buvo konstatuoti kamerose Nr. 286, 329, 192 buvę Higienos normos HN 76:2010 56 punkto pažeidimai.
Dėl nemokamo viršutinių drabužių skalbimo, atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad sąlygos nemokamai skalbti viršutinius drabužius pareiškėjui nebuvo sudarytos, teismas pripažino Higienos normos HN 76:2010 64 punkto pažeidimą.
Dėl galimybės pasivaikščioti gryname ore, teismas įvertinęs pareiškėjo išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Lukiškių TI-K neturėjo teisinio pagrindo leisti pareiškėjui kasdien daugiau nei vieną valandą būti gryname ore, todėl pareiškėjo argumentus dėl per mažos pasivaikščiojimų gryname ore trukmės atmetė kaip nepagrįstus.
Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis tvirtina, kad jam nebuvo užtikrinta sveikatai saugi aplinka, kadangi pastate yra nuodingos medžiagos asbesto, teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog Lukiškių TI-K I ir III korpuse įrengtų pasivaikščiojimo kiemų konstrukcijose yra panaudoti asbesto turinti šiferio danga. Šiferio lakštai nelaužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką negalėjo jų išsiskirti ir sukelti pavojaus sveikatai. Įvertinęs tai teismas konstatavo, kad pasivaikščiojimo kiemai atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra saugūs pareiškėjo sveikatai.
Įvertinęs Lukiškių TI-K atsiliepime išdėstytus išsamius paaiškinimus dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų, gesintuvų ir evakuacinių išėjimų, teismas pasakė, jog neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K tinkamai laikosi priešgaisrinės saugos reikalavimų.
Dėl kamerose įrengtų gultų galiojimo termino, teismas pasisakė, kad nors jų naudojimo terminas buvo pasibaigęs, tai savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Pareiškėjo argumentus, susijusius su netinkama gultų būkle laikė abstraktaus pobūdžio, todėl jų nevertino.
Teismas įvertinęs Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles, sprendė, jog ginčui aktuliu laikotarpiu galiojusiose šių taisyklių nuostatose nebuvo nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose gali būti įrengiamos tik vieno aukšto lovos, todėl atsižvelgdamas į tai, teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus.
Teismas pareiškėjo į bylą pateiktų įrodymų – kompaktinėje laikmenoje pateiktų fotonuotraukų nevertino, kadangi jos padarytos ne ginčui aktualiu laikotarpiu, o anksčiau ir neleistinomis priemonėmis, be to, iš fotonuotraukų teismas negalėjo identifikuoti, kokios kameros jose užfiksuotos.
Apibendrinęs byloje surinktus duomenis ir teisinį reglamentavimą teismas konstatavo, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl kalinimo perpildytose kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 28 ir 56 punktų reikalavimų, galimybės nemokamai skalbti viršutinius drabužius neužtikrinimo, iš dalies yra pagrįsti.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 830 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, taip pat nustatytus kitus pažeidimus, įvertinęs, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatavo, kad R. P. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 10 000 Eur suma neturtinės žalos atlyginimas.
Dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria pareiškėjas kildino neturtinę žalą dėl Vilniaus AVPK areštinėje buvusių sąlygų ir gydymo nesuteikimo jam kenčiant nuo abstinencijos, teismas pasisakė, jog sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar jų nesuteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinėje, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (Vilniaus AVPK areštinės) ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo (nesuteikimo) reguliuoja ne kardomųjų priemonių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos.
Teismas vadovavosi specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi ir konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas, atlyginti neturtinę žalą, kildinamą dėl to, kad Vilniaus AVPK areštinėje jam nebuvo suteiktas gydymas, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, šią administracinės bylos dalį nutraukė.
Dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria jis neturtinę žalą kildino iš jo laikymo areštinėje, kur jam nebuvo užtikrinta teisė į 5 kv. m. kameroje. Teismas vadovavosi Vilniaus AVPK pateiktais duomenimis, kurie patvirtino kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas: laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 4 d. kartu su dviem asmenimis 16,6 kv. m. ploto kameroje; laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 5 d. iki 2012 m. spalio 8 d. su vienu asmeniu 16,6 kv. m. ploto kameroje kartu; laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. spalio 10 d. kartu su 5 asmenimis 22 kv. m ploto kameroje, o nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. spalio 11 d. – su keturiais asmenimis. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. spalio 11 d., t. y. 3 dienas, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m. areštinės kameros plotas.
Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis teismas vadovavosi higienos normos HN 37:2009 13 puntu, kuriame numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Vilniaus AVPK teismui nepateikė duomenų, iš kurių būtų matyti ar pareiškėjas teikė skundus administracijai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovė patvirtino, kad pareiškėjas galėjo būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgdamas į tai, kad objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes byloje nebuvo, teismas pasisakė, kad visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, todėl konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 11 d. buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam atskirai nuo rūkančiųjų. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, kad per 15 parų, praleistų Vilniaus AVPK areštinėje, jis galėjo įgyti priklausomybę tabako gaminiams.
Dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria jis kildino neturtinės žalos atsiradimą dėl areštinėje buvusio minkštojo inventoriaus, teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, į teismą kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų būdamas Vilniaus AVPK areštinėje jis neteikė, Vilniaus AVPK neturint objektyvios galimybės paneigti pareiškėjo argumentus, dėl pareiškėjo aprūpinimo patalyne ar jos užvalkalais, teismas pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kiek jie susiję su netinkama areštinės kamerų būkle, vertino kaip abstraktaus pobūdžio, todėl atmetė kaip nepagrįstus.
Dėl pasivaikščiojimų kiemelių dydžio, teismas pasisakė, kad teisės aktai nereglamentuoja vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto. Todėl, teismas atsižvelgdamas į kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių konstatavo, kad jam buvo sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti gryname ore.
Teismas vadovaudamasis areštinių taisyklių 9.2 puntu pasisakė, kad už kamerų švarą ir tvarką atsakingi patys joje laikomi asmenys, todėl pareiškėjo argumentus dėl nešvarių kamerų atmetė. Taip pat akcentavo, kad nei Areštinių taisyklės nei Higienos norma HN 37:2009 nereglamentuoja, kad teritorinių policijos įstaigų areštinėse turi būti įrengtos parduotuvės, o kamerose pagalbos mygtukas. Atsižvelgiant į tai, sprendė, kad negali būti pripažinta, kad Vilniaus AVPK pažeidė pareiškėjo teises šiais atvejais.
Apibendrinęs visus byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus AVPK areštinėje, iš dalies pagrįstas. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę bei tai, kad pareiškėjas teigė patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus, psichologinę įtampą, teismas spendė, kad nagrinėjamu atveju priteistina neturtinės žalos suma yra 200 Eur.
Teismas Lukiškių TI-K prašymą dėl išlaidų patirtų rengiant skundo medžiagą teismui atmetė.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu jo skundas būtų tenkintas pilna apimtimi. Papildomai pareiškėjas prašo pridėti bei nagrinėti aplinkybę dėl pareiškėjo perlaikymo maksimalaus laikotarpio areštinėje.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, po apeliacinio skundo pateikimo, papildomai teikė dokumentų kopijas, prašymus nagrinėti bylą iš naujo, taip pat perskaičiuoti priteistą neturtinės žalos sumą ją padidinant, kadangi kilo atlyginimai.
Pareiškėjo teigimu pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Teigia, kad tas laikotarpis buvo daug ilgesnis be to, pareiškėjas pageidavo, kad jo atžvilgiu būtų taikoma 4 kv.m. vienam asmeniui tenkanti ploto norma, atskaičiavus baldus, o ne 3,6 kv. m. Pareiškėjas pageidavo, kad Lietuvos teise teismas nesiremtų, kadangi jo manymu, ji prieštarauja Europos žmogaus teisių teismo praktikai. Taip pat, pareiškėjas tvirtina, kad jam nebuvo užtikrintos tinkamos higienos normos atitinkančios, turėjo būti sudarytos sąlygos nusiprausti po dušu bent 2 kartus per savaitę, o jeigu yra sąlygos – kasdien.
Dėl filmuotos medžiagos kurią pateikė teismui kompaktiniame diske, nurodo, jog ji yra paimta iš Administracines bylos Nr. A-1059-858/2015 todėl mano, kad ji yra teisėtas šaltinis.
Pareiškėjo manymu teismas nepagrįstai apskaičiavo jo laikymo laikotarpį areštinėje, teigia, jog jis buvo laikomas 16 parų.
Teigia, kad pirmoji instancija nepaaiškino,kodėl atsisakė vadovautis Europos žmogaus teisių teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu. Vertina, jog teismas priimdamas sprendimą tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, surinktus rašytinius įrodymus bei paaiškinimus. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas teikdamas apeliacinį skundą nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovės atstovas Vilniaus AVPK nurodė, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį palikti nepakeistą.
Nurodo, jog pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 28 d. buvo apžiūrėtas areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojos. Apžiūros metu buvo nustatyta, ką patvirtina ir pats pareiškėjas, kad sulaikytasis vartojo narkotikus, skundų dėl sveikatos būklės neturėjo, sužalojimų nebuvo nenustatyta. Buvimo areštinėje laikotarpiu pareiškėjas dėl sveikatos būklės pablogėjimo dėl gydymo į areštinės medikus nesikreipė. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio per 16 dienų laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 12 d. pareiškėjas nepateikė, duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamų laikymo sąlygų ar kitų priežasčių, areštinėje nebuvo užfiksuota.
Pabrėžia, kad 2012 m. gegužės 11 d. vykdytos Vilniaus AVPK Vilniaus areštinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu areštinės patalpų įrengimo ir priežiūros higienos normos HN 37:2009 reikalavimų esminių pažeidimų nebuvo nustatyta, o pažeidimai, kurie buvo užfiksuoti vėliau operatyviai buvo pašalinti pareiškėjo areštinėje buvimo metu, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 12 d.
Teigia, kad Lietuvos policijos areštinėse nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nenumato policijos areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Teigia, kad skundų apie tai, kad sulaikytasis prieš jo valią buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiaisiais areštinėje gauta nebuvo, taip pat nebuvo gautas ir pareiškėjo prašymas laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų.
Vilniaus AVPK nurodo, jog pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Iš pareiškėjo skundo visiškai neaišku kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo pareiškėjo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta tokia suma, be to pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą nurodytą moralinę žalą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Vilniaus AVPK.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K ir Vilniaus AVPK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo klausimą nagrinėjamoje byloje, aktualu nustatyti ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą ir ar ploto veiksnys gali būti nustatytas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).
Dėl pareiškėjo pageidavimo taikyti ne nacionalinę teisę vertinant pareiškėjui tekusį kameros plotą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.
Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant ar byloje galima nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, svarbu kartu įvertinti ar ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo, kad teismas vadovautųsi pridėta vaizdine medžiaga, kurioje yra keletas video failų bei foto nuotraukų. Teisėjų kolegija susipažinusi su pareiškėjo prie skundo pridėta medžiaga sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog iš pridėtų foto nuotraukų bei vaizdo failų negalima identifikuoti, kokios kameros jose užfiksuotos, kokiu metu ir ar jos yra susijusios su pareiškėjo keliamu ginču, todėl sutinka, kad šie duomenys teismo negali būti vertinami kaip objektyvūs faktiniai įrodymai.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo Ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ar areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas vertindamas ar pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą kameroje nebuvo pažeista vadovavosi duomenimis, kuriuose nurodyti kokiose kamerose kokiu metu su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas. Pateikti duomenys pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti ar buvo minimalaus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu. Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis jog 830 dienų buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto.
Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnis nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos Nr. HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.).
Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, iš byloje esančių duomenų matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas keitė savo nuomone šiuo klausimu. Pareiškėjas atvykęs į Lukiškių TI-K nurodė jog gali būti laikomas su rūkančiais asmenimis, kuomet išreiškė valią jog nepageidauja būti laikomas kartu su rūkančiais – buvo perkeltas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista.
Pagal sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktą - gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina jog visi langai Lukiškių TI-K atveriami, todėl pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinama teisė kameras vėdinti per atvirus langus, tokiu būdu jam užtikrinant HN 76:2010 24 punkto reikalavimų laikymąsi.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę turi būti sudaryta galimybė nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad Lukiškių TI-K buvo sudariusi sąlygas vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai negali būti konstatuota, kad atsakovės atstovas pažeidė nurodytus Higienos normos reikalavimus.
Dėl pareiškėjo teiginių jog jam nebuvo išduotos higienos priemonės, minkštasis invertorius, nors armatūrinėje kortelėje jis pasirašydavo, o minkštojo inventoriaus dalies pasirašytinai atsisakė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos pozicija, jog tokie pareiškėjo teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs, atsakovo pateiktų įrodymų paneigtini, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.
Dėl galimybės nemokamai išsiskalbti ir išsidžiovinti nemokamai viršutinius drabužius, teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis (atsakovas sutinka jog pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė šias paslaugas gauti nemokamai), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija konstatuojant Higienos normos HN 76:2010 64 punkto pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (103 str. 2 d.). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims sudaromos sąlygos ne ilgiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad teisė kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore jam buvo užtikrinta. Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo leisti pareiškėjui kasdien daugiau nei vieną valandą būti gryname ore, todėl teisėjų kolegija sutinka su teismo prieita išvada, kad pareiškėjo argumentai, kad atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus atmestini kaip nepagrįsti.
Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kurie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Kalėjimų departamento prie TM 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje nustatyti pasivaikščiojimo kiemų įrengimui taikytini reikalavimai. Taisyklių 18 p. nustatyta, kad pataisos įstaigų uždarojoje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių (19 p.). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (21 p.). Byloje esantys duomenys patvirtina jog kiemeliai buvo tvarkomi, o visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu higienos normų pažeidimų kiemeliuose nebuvo nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo argumentus šiuo atveju atmetė kaip nepagrįstus.
Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, nuo 2001 m. sausio 1 d. buvo uždrausta naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K I ir III korpuse įrengtų pasivaikščiojimo kiemų konstrukcijose yra panaudoti asbesto turinti šiferio danga. Tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Teismas pareiškėjo argumentus vertino kaip abstrakčius. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir pritaria, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pasivaikščiojimo kiemai kelią pavojų pareiškėjo sveikatai.
Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog kamerose sanitarinį mazgą nuo patalpos atskirianti sienelė neužtikrino privatumo naudojantis tualetu. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Nepriklausomai nuo to, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas buvo įrengta sienelė atskirianti sanitarinį mazgą nuo likusiuos kameros, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis buvo matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista.
Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009-03 12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Kaip minėta, iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.
Pareiškėjas byloje neturtinės žalos kilimą taip pat siejo su jo laikymu Vilniaus AVPK areštinėje.
Nurodė, kad visą laikotarpį Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl įgijo priklausomybę tabako gaminiams.
Teismas atsižvelgęs į ginčui taikytinos Higienos normos HN 37:2009 13 punkto nustatą, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru ir tai, kad ginčo metu pareiškėjas dėl nusiskundimų jog kameroje kartu su juo esantys asmenys rūkytų Vilniaus AVPK administracijai neteikė, pagrįstai sprendė jog Vilniaus AVPK šiuo atžvilgiu pareiškėjo teisių nepažeidė.
Dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria jis teigė, kad jam nebuvo suteiktas gydymas Vilniaus AVPK, teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos teismo pozicija ir išaiškinimu pareiškėjui, jog sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar jų nesuteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinėje, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo (nesuteikimo) reguliuoja ne kardomųjų priemonių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos, todėl atsižvelgiant į tai, pareiškėjas turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.).
Pagal Areštinių taisyklių 80 punktą, policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai.
Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. spalio 11 d., t. y. 3 dienas, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m. areštinės kameros plotas.
Teisėjų kolegija įvertinusi teismo poziciją dėl pareiškėjui Vilniaus AVPK užtikrintų sąlygų susijusių su jo laikymu kartu su rūkančiais asmenimis, kamerose buvusias higienos sąlygas, galimybe pasivaikščioti kieme, su ja sutinka. Tačiau įvertinusi pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus susijusius su jo laikymu Vilniaus AVPK, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas taikė per didelį nustatytam pažeidimui neturtinės žalos atlyginimo dydį – 200 Eur. Tačiau, teisėjų kolegija šiuo atveju, atsižvelgusi į Non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, kuris reiškia, kad skundą padavusio asmens padėtis negali būti bloginama, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, priteistos sumos nekeičia.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sutinka, kad pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimas Lukiškių TI-K (830 dienos) bei Vilniaus AVPK (3 dienos) yra nustatytas, vertinant jo trukmę ir intensyvumą teisėjų kolegija sprendžia, kad jis negali būti vertinamas kaip nereikšmingas (Lukiškių TI-K). Tačiau, nors kartu su nustatyto ploto pažeidimu, kartu buvo nustatyti higienos normos pažeidimai dėl Lukiškių TI-K kameroje buvusių sąlygų, pareiškėjui nebuvo užtikrinama galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, nemokamai išsiskalbti ir išsidžiovinti viršutinius rūbus, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu taikė adekvatų neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, kurio didinti nėra pagrindo.
Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
n u t a r i a
Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė