Administracinė byla Nr. A-1893-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04244-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 37.1; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. M. T. (B. M. T.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. M. T. (B. M. T.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai B. M. T. ir uždaroji akcinė bendrovė „Darbo ekspresas“ (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 18–28), prašydami 1)  panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba, UIT, atsakovas) 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1179 (toliau – ir UIT Sprendimas Nr. SPRE-1179), kuriuo atsisakyta išduoti B. M. T. (B. M. T.) socialinio draudimo A1 pažymėjimą; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV)2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45) I-6941 (toliau – ir VSDFV  Sprendimas Nr. (1.45) I-6941); 3) įpareigoti  Užsienio išmokų tarnybą išduoti B. M. T. (B. M. T.) socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. Be to, pareiškėjai prašė  priteisti iš atsakovų 100 litų žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai paaiškino, kad B. M. T. yra Lenkijos Respublikos pilietis, Lenkijoje dirba savarankiškai. 2014 m. kovo 1 d. jis įsidarbino UAB ,,Darbo ekspresas“, kurios buveinė yra Vilniuje. Kadangi savarankišką veiklą vykdo Lenkijoje ir kartu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje, B. M. T. kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą su prašymu išduoti A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. balandžio 7 d. raštu Nr. OU130000/D/2014-000826/001, RWA:511/3/92/2014/UBS-UE jam laikinai nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę. UIT 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1179 neišdavė A1 pažymėjimo, motyvuodama, kad B. M. T. nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. VSDFV, išnagrinėjusi skundą,  2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (1.45) I-6941 paliko galioti  UIT 2014 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. SPRE-1179 kaip teisingą bei pagrįstą.

Pareiškėjai, nesutikdami su UIT Sprendimu Nr. SPRE-1179 ir VSDFV sprendimu Nr. (1.45) I-6941, teigė, kad  UIT netinkamai  taikė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktus. UIT, o vėliau ir Fondo valdyba, nepagrįstai vadovavosi 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), 14 straipsnio 5b dalimi, kurioje nustatyta, kad reikia atsižvelgti į apimties veiklą, ir pareikalavo pateikti papildomus dokumentus, kad būtų nustatyta, kur yra vykdoma „didelė darbo laiko dalis“. B. M. T. dokumentų apie gaunamas pajamas pagal savarankišką veiklą nepateikė, nes jo atveju tai nėra reikšmingas faktas. Pagal (EB) Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį yra taikoma socialinės sistemos teisė valstybės, kurioje yra atliekamas darbas pagal darbo sutartį.  B. M. T.,  ES pilietis, turi teisę laisvai judėti ir tikėtis, kad ES teisė bus vienodai aiškinama ir taikoma kiekvienoje valstybėje narėje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Lenkijos pilietis, dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir kartu vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje, jo atžvilgiu taikomos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 nuostatos. Minėto Reglamento 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis Reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas darbo vietos principas, kuris taikomas, kai asmuo pagal darbo santykius dirba vienoje valstybėje narėje ir kartu kitoje valstybėje narėje vykdo savarankišką veiklą. Pareiškėjų manymu, šis principas turi būti taikomas ir B. M. T. Šis principas yra įtvirtintas tam, kad asmuo neturėtų tokioje situacijoje kaip ši įrodinėti, kur dirba didesnę laiko dalį. Lietuvos įstatymų leidėjas aiškiai išvardijo atvejus, kada yra nustatoma „didelė laiko dalis“. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir ESSAS koordinavimo tvarkos aprašas) 15 punktą. Šio Aprašo 27 punkto reikalavimas pateikti papildomus dokumentus B. M. T. atžvilgiu  pritaikytas nepagristai, nes asmeniui, kuris dirba Lietuvoje pagal darbo sutartį ir tuo pačiu metu vykdo savarankišką veiklą kitoje valstybėje, yra taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė. B. M. T. dirba pagal darbo sutartį ne dviejose valstybėse, o tik Lietuvoje, taip pat vykdo savarankišką veiklą ne dviejose valstybėse, o tik vienoje – Lenkijoje. Todėl, vadovaujantis ES teisės viršenybės principu, ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 27 punkto nuostata B. M. T. netaikytina. Fondo valdyba, priimdama Sprendimą Nr. (1.45) I-6941, taip pat neteisingai taikė Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b nuostatą, o tai prieštarauja ES teisei ir riboja B. M. T., ES piliečio, teisę laisvai judėti ir dirbti ES teritorijoje. UIT ir Fondo valdyba savo sprendimus grindė teisės aktų nuostatomis, kurios B. M. T. atveju netaikytini,  neteisingai taikė ES teisės normas, neatsižvelgė į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių. Šiuo metu galioja Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas taikyti Lietuvos socialinio draudimo teisę, o UIT nepasinaudojo savo galimybe prieštarauti tokiam Lenkijos įstaigos sprendimui pagal ES nustatytą procedūrą pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnį. Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas taikyti B. M. T. Lietuvos socialinio draudimo teisę yra įsiteisėjęs, tačiau UIT atsisako išduoti A1 pažymėjimą. Tokiais veiksmais šiurkščiai pažeidžiama Europos Sąjungos teisė, kurios privalo laikytis visos valstybės narės.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 70–74) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 1 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojas. ES socialinės apsaugos reglamentai koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus, todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagal ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 15 punktą, A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Šio Aprašo 27 punkte nustatyta, kad Lietuvoje ir kitoje ES valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir / ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo (o ne jo darbdavys) pateikia Tarnybai patvirtintos formos prašymą, prideda asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei savarankiškai dirbantis asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis), sudarytų darbo sutarčių Lietuvoje patvirtintas kopijas, savarankiškos veiklos vykdymą kitoje ES valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 31 punkte nustatyta galimybė prašyti pareiškėją pateikti ir kitus, šio Aprašo  27 punkte nenurodytus, dokumentus bei informaciją. Įgyvendindama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo nuostatas, UIT 2014 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (7.16) S2-13795 kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą (Zaklad Ubezpieczen Spolecznych, Oddzial w Jasle) ir B. M. T. dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvos ir Lenkijos Respublikose vykdomą veiklą pateikimo. Prašymas ir dokumentai  UIT pateikti nebuvo. UIT, vadovaudamasi ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 31 punktu (jei reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikia iki nurodyto termino pabaigos, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais), išnagrinėjo turimus pareiškėjo duomenis ir konstatavo, kad jie yra nepakankami nustatant, ar B. M. T. galima taikyti šio Aprašo 15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Dėl šios priežasties UIT 2014 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1179 neišduoti B. M. T. A1 pažymėjimo.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas netinkamai aiškina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalomos šios sąlygos: asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 56–59) trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad UIT pateiktais duomenimis, į ją dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo nuolat kreipiasi Lenkijos Respublikos piliečiai ir gyventojai, kurie yra pasirašę darbo sutartis su Lietuvoje registruotomis įmonėmis (tarp jų ir UAB „Darbo ekspresas“) ir šių darbo sutarčių galiojimo laikotarpiu vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje. Didžiąją dalį darbuotojų tokiose įmonėse sudaro Lenkijos piliečiai ir jos gyventojai, kurie darbo sutarties galiojimo laikotarpiu verčiasi savarankiška veikla Lenkijoje. Pagal darbo sutartis, pasirašytas su Lietuvoje registruotomis įmonėmis, šie asmenys priimami eiti vadybininkų, reklamos agentų pareigas (pagrindinės darbo funkcijos – skrajučių ir lankstinukų dalijimas), t. y. darbo sutartyse numatomos funkcijos nereikalauja aukštos kvalifikacijos ar ypatingų įgūdžių. Tarnybos duomenimis, išdavus A1 pažymėjimus ar E101 LT formos pažymas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo, šie asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemoka. Asmenys taip pat neteikia ir mokestinėms prievolėms įvykdyti Lietuvoje reikiamos informacijos. Lietuvos Respublikos kompetentingos įstaigos (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, VSDFV, UIT, Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir kitos įstaigos) veikdamos pagal savo kompetencijas 2009–2011 metais inicijavo ir atliko panašiu modeliu veikiančių įmonių veiklos patikrinimus. Po atliktų patikrinimų kelių įmonių veikla Lietuvoje buvo sulėtėjusi, tačiau  nuo 2011 metų UIT vėl teikiami prašymai dėl taikomų teisės aktų nustatymo ir tai patvirtinančių dokumentų išdavimo. UIT 2014 m. balandžio 4 d. raštu Nr. (7.16)S2-12064 kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Vilniaus AVMI) dėl UAB „Darbo ekspresas“ ir kitų analogiška veikla užsiimančių įmonių veiklos patikrinimo. Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 29 d. raštu Nr. (12.12-30-8)-46-KD-7110 informavo UIT, kad Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 28 d. raštu Nr. (12.13-30-8)-46-KD-7046 minėtų bendrovių operatyvių patikrinimų metu surinktą informaciją perdavė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybai. VSDFV nuomone, UIT 2014 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. SPRE-1179 ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. (1.45) I-6941 yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis  ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 106–111) pareiškėjų B. M. T. ir UAB „Darbo ekspresas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. SPRE-1179, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą, ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. (1.45) I-6941 netenkinti pareiškėjo skundo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Tarnyba 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1179 ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (1.45) I-6941 atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. Nesutikdamas su šiais UIT ir Fondo valdybos sprendimais, pareiškėjas teigė, kad atsakovas neteisingai aiškino ir taikė ES teisės normas, neatsižvelgė į teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad  asmenų, migruojančių tarp ES valstybių narių (nuo 2010 m. gegužės 1 d.), socialinę apsaugą koordinuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004, 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies pakeičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 465/2012), taip pat Fondo direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, neatsižvelgiant į susijusių valstybių skaičių, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai (lex loci laboris). Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsnyje nustatyta, kad Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis iš dalies keičiama taip: „Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą“. Remiantis ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 15 punktu (2012 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. V-614 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gruodžio 12 d.), A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis). Pagal šio Aprašo                                                                                27 punktą, Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir / ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia VSDFV Užsienio išmokų tarnybai VSDFV direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, ir prideda: 27.1. asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis); 27.2. sudarytų darbo sutarčių Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje patvirtintas kopijas; 27.3. savarankiškos veiklos vykdymą Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas.

Anot atsakovo, iki Reglamente (EB) Nr. 465/2012 įtvirtintų Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies pakeitimų į nedidelės apimties veiklą neatsižvelgiama tik nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies nuostatas (t. y. tais atvejais, kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių). Atsakovas taip pat teigia, kad sistemiškai ir lingvistiškai analizuojant Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostatas bei jų pakeitimus, galima daryti išvadą, jog Reglamento (EB) Nr. 465/2012 2 straipsnyje įtvirtinti Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies pakeitimai yra aktualūs (imperatyvūs) ne tik taikytinų teisės aktų nustatymo atvejais, įtvirtintais Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje (kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių), bet ir kitais to paties reglamento 13 straipsnyje (tarp jų ir 13 straipsnio 3 dalyje) nustatytais atvejais.

Reglamento EB Nr. 987/2009 16 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse yra nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarka: dviejose ar daugiau valstybių narių vykdantis veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas (1 dalis). Paminėto straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

Teismas nustatė, kad UIT gavo Lenkijos kompetentingos įstaigos (Zaklad Ubezpieczen Spolecznych, Oddziat w Jasle) 2014 m. balandžio 7 d. raštą Nr. OU130000/D/2014-000826/001, kuriuo informuojama, kad B. M. T., vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatomis, laikinai nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 1 d. yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Darbo ekspresas“ darbuotojas. Įgyvendindama Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo nuostatas, UIT 2014 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (7.16) S2-13795 kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą (Zaklad Ubezpieczen Spolecznych, Oddzial w Jasle) bei B. M. T. dėl nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvos ir Lenkijos Respublikose vykdomą veiklą pateikimo. Prašymas ir dokumentai Tarnybai pateikti nebuvo. UIT, vadovaudamasi ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 31 punktu (jei reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikia iki nurodyto termino pabaigos, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais), išnagrinėjo turimus pareiškėjo duomenis ir konstatavo, kad jie yra nepakankami nustatant, ar B. M. T. galima taikyti ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo15 punktą ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, todėl 2014 m. birželio 10 d. buvo pagrįstai priimtas sprendimas Nr. SPRE-1179 „Dėl A1 pažymėjimo B. M. T. neišdavimo“.

Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad pareiškėjas netinkamai  aiškina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos: asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad UIT 2014 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. SPRE-1179 ir VSDFV 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. (1.45) I-6941 yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, nes Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis iš dalies buvo pakeista ir pagal šį reglamentavimą, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Kadangi pareiškėjas B. M. T. nepateikė atsakovui nustatytos formos prašymo ir papildomų dokumentų bei informacijos apie Lietuvos ir Lenkijos Respublikose vykdomą veiklą, teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė išduoti jam A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė.

III.

Pareiškėjai B. M. T. ir uždaroji akcinė bendrovė „Darbo ekspresas“ (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde (b. l. 118–121) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, taip pat prašo priteisti iš atsakovo 150 litų žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas, dėl to  priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pagal Sutarties dėl ES veikimo 288 straipsnį, reglamentas yra taikomas visuotinai, jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Vadovaujantis ES viršenybės principu, nacionaliniai teisės aktai turi būti  taikomi laikantis ES teisės aktuose įtvirtintų principų.

2. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtina taisyklė, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai (lex loci laboris). Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje numatyta pareiga nustatyti didelės ar nedidelės apimties veiklą visiškai nesusijusi su apelianto situacija, kadangi: 1) Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnis reglamentuoja 4 skirtingas situacijas ir kiekvienu atveju nurodo kaip yra nustatoma taikytina teisė apelianto situaciją reglamentuoja 13 straipsnio 3 punkto 1 sakinio dalis iki žodžio „arba“ („Asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai“); 2) Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis 5b dalies nuostata buvo papildytas 2012 m. gegužės 22 d. Reglamentu (ES) Nr. 465/2012; šių papildymų tikslas, kaip nuryta Reglamento (ES) Nr. 465/2012 preambulėje (5), – kai asmuo dirba dviejose ar daugiau valstybių narių, reikėtų patikslinti, kad „didelė veiklos dalies“ vykdymo sąlyga, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje, taip pat taikoma asmenims, dirbantiems įvairiose įmonėse ar įvairiems darbdaviams; 3) taikant Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostatos sisteminį aiškinimą, atsižvelgiant iš eilės į šio Reglamento 14 straipsnio 5 dalies, 14 straipsnio ir, galiausiai, į visą Reglamento kontekstą, darytina išvada, kad 14 straipsnio 5 dalies nuostatos paskirtis yra išaiškinti darbuotojo, kuris dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies tikslui. Ir nors Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalis (įskaitant 14 straipsnio 5b nuostatą) buvo pakeista 2012 m. gegužės 22 d. Reglamentu (ES) Nr. 465/2012, jo paskirtis nepasikeitė ir toliau reguliuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Taigi Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalies nuostatą reikia traktuoti kaip papildančią Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalį.

3. „Didelė laiko dalis“ nėra taikoma išduodant A1 pažymėjimą pagal ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 15 punktą. Todėl nėra pagrindo taikyti šio Aprašo 27 punktą.

4. Lenkijos kompetentinga įstaiga, B. M. T. gyvenamosios vietos įstaiga, yra kompetentinga spręsti dėl jo situacijos pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį. Lenkijos kompetentinga įstaiga pareiškėjui laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę, apie ką informavo UIT. Apeliantas B. M. T. UAB „Darbo ekspresas“ dirba faktiškai ir nuo 2014 m. kovo 1 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip šios įmonės darbuotojas. Teismas neišnagrinėjo Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio taikymo. UIT į Lenkijos kompetentingą įstaigą kreipėsi tik su prašymu pateikti papildomus dokumentus, nors  šio straipsnio numatytos procedūros tikslas yra spręsti kilusį tarp valstybių narių ginčą dėl taikytinos teisės nustatymo. Pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį, TUIT turėjo aiškiai informuoti gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba, kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu. Taigi neužtenka kitos atitinkamos įstaigos paprašyti papildomų dokumentų, kad tokį prašymą būtų galima vertinti ir suprasti kaip nesutikimą ar prieštaravimą. UIT nepasinaudojo Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 4 dalyje numatyta procedūra, nebandė išspręsti klausimo su Lenkijos kompetentinga įstaiga ir visą  įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantams. Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalimi, Lenkijos įstaigos laikinas nustatymas Lietuvos Respublikos teisės tapo galutiniu. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, B. M. T. liktų be socialinės apsaugos, o tai prieštarauja ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principui.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 132–135) atsakovas pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į skundą. Atsakovo nuomone, apeliantai netinkamai  aiškina  Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos: asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Tarnybos nuomone, apeliantai savo teiginius grindžia jiems naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba  su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 127–131) trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į skundą. Dėl apeliacinio skundo argumento, esą UIT nebandė išspręsti klausimo su Lenkijos kompetentinga įstaiga ir visą įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantams, VSDFV pažymi, kad UIT veikė pagal ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo nustatytas procedūras. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamas ginčą pareiškėjai (apeliantai) iškėlė, nesutikdami su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPRE-1179, kurio UIT nusprendė nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. neišduoti B. M. T. A1 pažymėjimo, kadangi asmuo nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Prašė panaikinti šį administracinį aktą ir įpareigoti atsakovą išduoti A1 pažymėjimą už  nurodytą laikotarpį.

Be to, pareiškėjas prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. (1.45) I-6941, priimtą išnagrinėjus ginčą dėl UIT Sprendimo Nr. SPRE-1179 privaloma išankstinio  ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nagrinėjamo ginčas kilęs dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo  asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo  pagal darbo sutartį dirba vienoje ES valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje  ES valstybėje narėje.

Ginčo laikotarpis yra po 2010 m. gegužės 1 d, todėl ginčui aktualus teisinio reguliavimo blokas, kuris  reglamentuoja ir koordinuoja asmenų, migruojančių tarp ES valstybių narių nuo 2010 m. gegužės 1 d., o tarp EEE valstybių – nuo 2012 m. birželio 1 d., Šveicarijos Konfederacijos – nuo 2012 m. gegužės 1 d., socialinės apsaugos klausimus. Šį teisinio reguliavimo bloką sudaro Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas)  bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką.

Pagrindinio reglamento antraštinėje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad  būtina „(4) atsižvelgti į nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų specifinius bruožus ir parengti tik koordinavimo sistemą“ ; „(5) tokiu koordinavimu būtina Bendrijoje garantuoti vienodą požiūrį į atitinkamus asmenis pagal skirtingus nacionalinius teisės aktus“; „ (15) Bendrijoje judantiems asmenims  būtina taikyti tik vienos valstybės  narės  socialinės apsaugos sistemą, kad taikant nacionalinės teisės aktus  būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų“; “(17) siekiant  kiek galima labiau garantuoti vienodą požiūrį į visus  valstybės narės teritorijoje dirbančius asmenis, reikia nustatyti, kad pagal bendrą taisyklę jiems taikomos tos valstybės narės, kurioje atitinkamas asmuo dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisės aktai“. Įgyvendinimo reglamento antraštinėje dalyje nurodyta, kad Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 modernizuojamos  valstybių narių nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės, nurodant  įgyvendinimo priemones ir procedūras (Antraštinės dalies (1) pastraipa). Taigi Reglamentai (EB) Nr. 883/2004, Nr.987/2009 ir juos iš dalies keičiantis Reglamentas (EB) Nr. 465/2012 yra skirti koordinuoti  ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus. 

            Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos  (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu  nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, tarp jų Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kurti pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo  4 straipsnio 3 dalis nustato, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad reglamentas yra bendro pobūdžio ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse – todėl jis dėl savo paties pobūdžio ir vietos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti (ESTT 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Antonio Muoz y Cia SA ir Superior Fruiticola SA prieš Frumar Ltd ir Redbridge Produce Marketing Ltd, C-253/00). Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga (ESTT 2011 m. liepos 14 d. sprendimas Bureau national interprofessionnel du Cognac prieš Gust. Ranin Oy, C-4/10 ir C-27/10). Be to, ESTT  yra konstatavęs, kad nors dėl pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (ESTT 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas, Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C‑316/10). Atsižvelgiant  į minėtą  teisinį reguliavimą,  tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir tiesiogiai taikytino ES teisės akto (reglamento) ir nacionalinės teisės normos, sprendžiant ginčą pagrindiniu teisės aktu laikytinas tiesiogiai taikytinas ES teisės aktas –  atitinkamas reglamentas. Nacionalinės teisės aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose apibrėžtos diskrecijos ribose juos papildo ar patikslina.

ESSAS koordinavimo tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas  patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus Reglamentus, kurių  baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie Reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jos skundas buvo atmestas visiškai, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Minėta, kad atsakovas Sprendimu Nr. SPRE-1179 nusprendė nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. neišduoti pareiškėjui (apeliantui) A1 pažymėjimo motyvuodamas tuo, kad jis nepateikė dokumentų, reikalingų įvertinti, ar jam gali būti taikoma Reglamento (EB) Nr.883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Nagrinėjamo ginčo atveju aktualios Reglamentų (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento (ES) Nr. 465/2012 nuostatos, kurios reglamentuoja  taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje  narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla.

Pagal Pagrindinio reglamento 1 straipsnyje pateiktus  apibrėžimus  šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį -  bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis (11-16 straipsniai) skirta nustatyti taikytinus teisės aktus. II antraštinės dalies 11 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šio straipsnio  1 dalyje nustatyta pagrindinė bendroji taisyklė, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas,  taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis.  Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų:  a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai;  e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus.  II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų  nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012  2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta „ 5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio  Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad  sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo  „nedidelės apimties  veiklos“ kriterijus  taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjų apeliaciniame skunde. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė  teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl  taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į  Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos.

Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjas B. M. T. (Lenkijos Respublikoje, Debica,  gyvenantis asmuo) 1014 m. vasario 27 d. sudarė su UAB „Darbo ekspresas“ (Lietuvos Respublika, Vilnius) neterminuotą  darbo sutartį dėl darbo šioje  įmonėje reklamos ir marketingo vadybininko pareigose. Sutartyje nurodyta, kad nustatoma darbo trukmė 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbo užmokestis 150 Lt per mėnesį. Byloje nėra duomenų, kad tokios apimties asmens veikla (16 valandų per mėnesį) valstybėje narėje (ginčo  atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos  atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nė  nedidelės apimties veikla.

              Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis nustato Pagrindinio reglamento 13 straipsnio taikymo tvarką. Pagal  šio straipsnio 1 dalį dviejose ar daugiau valstybių narių vykdydamas veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 dalį paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių  narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal aptariamo straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu  per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios  institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus  atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba  bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos  informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios  institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu  arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

Byloje yra duomenys apie tai, kad atsakovas 2014 m. balandžio 17 d. gavo Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos 2014 m. balandžio 7 d. raštą, pateiktą vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 2 dalimi, kuriuo pranešama, kad ponui  B. M. T. nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. turi būti taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį, nes  susipažinus su pateiktais dokumentais nustatyta, kad jis dirba Lietuvoje UAB „Darbo ekspresas“  ir tuo pačiu metu vykdo savarankišką veiklą Lenkijoje. Tame pačiame rašte nurodyta, kad  laikinai nustatomas  Lietuvos įstatymų galiojimas dviem mėnesiams ir kad nustatytų įstatymų galiojimas  gali būti anuliuotas atsiradus esminiams pasikeitimams profesinėje veikloje arba darbo vietos šalies  kompetentinga įstaiga turės esminių pastabų. Į bylą pateikti įrodymai, kad atsakovas, gavęs šį raštą 2014 m. balandžio 18 d. raštu Nr.(7.16)S2-13795 „Dėl taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymo B. M. T.“ kreipėsi į pareiškėją B. M. T. ir į jo gyvenamosios vietos bei savarankiškos veiklos vykdymo vietos valstybės narės kompetentingą įstaigą. UIT prie šio rašto pridėjo pareiškėjui skirtą Fondo valdybos 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje formą (blanką) užpildymui ir pateikimui UIT. Fondo valdybos 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253, kuris, kaip jau buvo minėta, priimtas įgyvendinant ir detalizuojant Pagrindinio reglamento ir Įgyvendinimo reglamento nuostatas, yra skirta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės  aktų taikymo aspektu gauti duomenis apie asmens veiklą, kai jis vienu metu dirba pagal darbo sutartį ir užsiima savarankiška veikla dviejose ar daugiau valstybių (šių veiklų apimtis kiekvienoje valstybėje narėje  pagal darbo trukmę per atitinkamus periodus,  gaunamas iš šių veiklų pajamas ir kt.). UIT 2014 m. balandžio 18 d. rašte atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad pildydamas Prašymo 10 punktą  jis turi pažymėti, ar darbo sutarties su Lietuvos Respublikos darbdaviu galiojimo laikotarpiu jis dirba Lietuvos darbdavio naudai tik Lenkijos Respublikos teritorijoje, ar Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, prašė pateikti ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 27 punkte nurodytus šių veiklų  pagrindimo dokumentus, išaiškino, kad nepateikus prašomų dokumentų UIT dėl taikytinos teisės spręs pagal turimus. Minėtame UIT rašte prašomi pateikti dokumentai yra susiję su veiklos pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimčių nustatymu, nes, kaip jau buvo minėta, Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje įtvirtinta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Pareiškėjas neneigia gavęs UIT minėtą 2014 m. balandžio 18 d. raštą. Byloje nustatyta, kad UIT negavo nei  B. M. T. užpildyto prašymo, nei jo veiklos apimtis dviejose valstybėse pagrindžiančių dokumentų, nors buvo nustačiusi protingą terminą šiems dokumentams pateikti, todėl priėmė Sprendimą Nr. SPRE-1179 pagal turimus dokumentus, konstatavusi, kad pateikti dokumentai ir jos turimi duomenys nepakankami taikyti Pagrindinio reglamento 13 straipsnį 3 dalį ir ESSAS koordinavimo tvarkos aprašo 15 punktą. Apeliacinio skundo argumentai, esą teismas netinkamai  aiškino  Pagrindinio reglamento 13 straipsnį 3 dalį, atmestini kaip nepagrįsti, remiantis pirmiau išdėstytais motyvais.

UIT 2014 m. balandžio 18 d. rašto Nr. (7.16)S2-13795 turinys Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste suteikia pagrindą išvadoms, kad UIT iki šioje įstatymo normoje nustatyto termino pabaigos informavo pareiškėjo savarankiškos veiklos vietos valstybės narės kompetentingą instituciją ir patį pareiškėją, kad negali sutikti su tuo, kad  nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. pareiškėjui pagal Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalį būtų  taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai. Šį nesutikimą UIT pateikė kitą dieną po to, kai gavo Lenkijos Respublikos kompetentingos įstaigos 2014 m. balandžio 7 d. raštą, t. y. nesuėjus Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, todėl laikinasis  Lietuvos socialinio draudimo  teisės taikymas netapo galutiniu. Nėra pagrindo sutiktu su apeliantu, kad UIT nebandė spręsti klausimo su jo savarankiškos veiklos valstybės kompetentinga institucija ir  visą įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantui B. M. T., nes UIT 2014 m. balandžio 18 d. raštas Nr. (7.16)S2-13795 adresuotas ir šiai institucijai. Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems taikomas Pagrindinis reglamentas, privalo persiųsti atitinkamai įstaigai informaciją, dokumentus ar patvirtinančius įrodymus, kurių reikia jų teisėms ir pareigoms nustatyti ar išlaikyti ir taikytiniems teisės aktams bei jų pareigoms pagal juos nustatyti. Taigi apeliantas turėjo pasirinkti jam patogų dokumentų pateikimo atsakovui būdą ar juos perduoti pagal savo gyvenamosios vietos ir savarankiškos veiklos vietos kompetentingą instituciją ar tiesiogiai, tačiau Įgyvendinimo reglamento 3 straipsnio 3 dalyje numatytų pareigų neatliko.

Pareiškėjas B. M. T. nepateikė į bylą įrodymų, kad jo veiklos apimtis  darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje (16 valandų per mėnesį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su  savarankiškos veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra nedidelės apimties, t.y. kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį  netaikytinas  Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodyto „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Įgyvendinimo reglamente nustatytas taikymo taisykles.

            Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis  skundas atmestinas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų B. M. T. (B. M. T.) ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Dalia Višinskienė