Civilinė byla Nr. e2A-2950-258/2021
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02772-2020-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.9.3; 3.3.1.20.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. B. patikslintą ieškinį atsakovei UAB ,,Go Lithuania“ dėl skolos priteisimo ir įpareigojimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriame prašė:
1.1. pripažinti negaliojančia tarp O. B. ir UAB „Go Lithuania“ 2019 m. liepos 9 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. 17 bei taikyti restituciją (remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio 1 ir 5 dalys ,,sandorio sudarymas dėl apgaulės“) – O. B. priteisti iš UAB „Go Lithuania“ 2000 Eur;
1.2. Netenkinus pirmojo reikalavimo – priteisti negrąžintą 2000 Eur skolą / avansą iš UAB „Go Lithuania“ pagal 2019 m. liepos 9 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. 17; iš UAB „Go Lithuania“ priteisti O. B. naudai 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
1.3. Iš atsakovės UAB „Go Lithuania“ priteisti O. B. naudai ieškovo sumokėtą 234 Eur žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė O. B. sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 17 su atsakove UAB „Go Lithuania“, kurios pagrindu (Sutarties 1 skyriuje) atsakovė įsipareigoja atlikti paslaugas – „atstovauti Užsakovą, įsigyjant elektroninėse varžytinėse parduodamą turtą: a. Žemės sklypas, registro Nr. 41/66561, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); b. Žemės sklypas Nr. 41/66563, unikalus numeris (duomenys neskelbtini).“ ir papildomai Sutartyje (2.1 punkte) paslaugos įvertintos – 2000 Eur su PVM sumai. Ieškovė atsakovui, remiantis Sutartimi, sumokėjo 2.1 punkte nurodytą sumą per du mokėjimus, t. y. 800 Eur (2019 m. liepos 16 d.) ir 1200 Eur (2019 m. liepos 22 d.). Remiantis išdėstytu ieškovė pilnai atsiskaitė su atsakovu iki varžytinių datos. Remiantis Sutartimi 1.3 punktu tarp šalių yra sutarta, kad paslaugų suteikimo data nustatoma 2020 m. vasario 1 dienai, todėl daroma išvada, kad atsakovė vien dėl to, kad sutartis yra niekinė ir negaliojanti bei prieštaraujanti gerai moralei ir teisingumo principams, bet ir pati atsakovė pradelsė, kad ir niekinės sutarties, bet nustatytus savo terminus, t. y. neįvykdė paslaugos numatytos sutartyje iki 2020 m. vasario 1 dienos, ką reiškia, kad atsakovė pažeidė sutarties sąlygas ir privalo grąžinti ieškovei atsakovui sumokėtus 2000 Eur sumą.
3. Ieškovė nurodo, kad ji su atsakove susitarė pagal sutartį, kad atsakovė įgis nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir namą) adresu Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini). Sutartimi atsakovė įsipareigojo dalyvauti turto įsigijime kaip tarpininkas, t. y. atstovauti ieškovę įsigyjant turtą sumokant varžytinių 10 proc. įnašą už turto vertę, tačiau šis sandoris yra ydingas dėl to, kad ieškovė negali finansuotis Turto banko paskola, kadangi bankas nefinansuoja areštuoto turto (šiuo metu turtui yra taikoma net 12 areštų). Remiantis šia informacija ieškovė neturi galimybės finansuoti likusios 90 proc. turto sumos, o atsakovė šios pareigos vykdyti taip pat neįsipareigojo pagal sutartį, dėl ko daroma išvada, kad atsakovė sutarties neįvykdys dėl to, kad neturės lėšų turto išpirkti likusiai 90 proc. sumos, o ieškovė likusios dalies finansuoti negalės, nes bankas tokios finansavimo paslaugos areštuotam ir disponavimo teise apribotam turtui taip pat negali, todėl sutartis savo esme yra negaliojanti ir niekinė dėl jos įvykdymo negalimumo ir subjektyvaus požymio. Ieškovės teigimu, tarp jos ir atsakovės sudaryta ginčijama sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 ir 1.91 straipsnius. Atsakovė tyčia klaidino ieškovę dėl savo siekio padėti išpirkti turtą (kas pagal sutarties sąlygas yra neįmanoma), o iš tikrųjų tik siekė įgyti iš ieškovės pinigines lėšas, t. y. ginčijamu sandoriu atsakovė siekė ne vykdyti savo prievoles ieškovei, o tik priimti įvykdymą iš jos. Atsakovė apgaulės būdu įgijo iš ieškovės 2000 Eur. Šias aplinkybes įrodo atsakovės rašyti laiškai „Facebook Messenger“ programėlėje, banko mokėjimų kvitai, veiksmai ieškovės vardu parengiant fiktyvų paaiškinimą ieškovei, taip pat jos pozicija dėl sutarties galiojimo ir jos atskleidimo laikas. Be to, atsakovė, sudarydama ginčijamą sutartį, nuslėpė nuo ieškovės reikšmingą aplinkybę, kad išperkant turtą iš varžytinių bankai paskolos nefinansuoja, o pati ieškovė tokių lėšų pilnai išpirkti turtą neturi, tuo labiau su ieškove ši sąlyga nebuvo papildomai aptarta nei sutartyje nei žodžiu. Preliminariai atsakovė nurodė, kad bankas ieškovei turėtų suteikti paskolą turtui išpirkti. Atsakovas taip pat nuslėpė nuo ieškovės ir kitą reikšmingą aplinkybę – formos reikalavimus, taikomus sudarant tokio pobūdžio sutartis, ir jų nesilaikymo padarinius. Jeigu ieškovė būtų suvokusi sutarties negaliojimo faktą, ji niekada nebūtų pradėjusi vykdyti sutarties ir nebūtų perleidusi atsakovei tokios didelės pinigų sumos. Pažymi, kad 2019 m. liepos 9 dienos Paslaugų teikimo sutartyje Nr. 17 2.4 punkte nurodyta, kad „Tuo atveju, jeigu Vykdytojas neįvykdo ar įvykdo savo įsipareigojimus pagal šią Sutartį, avansas gražinamas per 5 darbo dienas nuo sutarties pasibaigimo“, tad yra daroma išvada, kad atsakovas neatliko paslaugos ir neįvykdė įsipareigojimų, o ieškovė turi teisę susigrąžinti avansą. Šalys tarpusavyje nenumatė jokių baudų ar įskaitymo, todėl 2000 Eur avanso suma privalo būti grąžinta ieškovei. Jeigu teismas nustatytų ir netaikytų sutarties negaliojimo principo, ieškovė prašo priteisti 2000 Eur skolą ir priteisti ją iš atsakovo.
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Pati ieškovė sutarties sudarymo metu teigė turtą įsigysianti ne iš paskolos lėšų. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šalys būtų iki sutarties sudarymo svarsčiusios banko kreditavimo turto įsigijimui klausimus. Atitinkamai nėra pateikta jokių įrodymų, kad sutartis būtų buvusi sudaryta atsakovės apgaulės dėl ieškovės galimybės turto įgijimui pasinaudoti banko kreditavimo įtakoje. Ieškovė tvirtina, kad banko kreditavimas nėra teikiamas areštuotam turtui, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Ieškovei pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės metu buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, kad ji kreipėsi į banką dėl kreditavimo, ir kad ji negavo kreditavimo būtent dėl to, kad ketinamas įsigyti turtas parduodamas iš varžytinių, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų ieškovė nepateikė. Taigi ieškovė neįrodė apgaulės sudarant sutartį ir todėl ieškinys dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl apgaulės atmestinas. Sutartimi buvo numatyta, kad atsakovė ieškovei suteiks tarpininkavimo perkant turtą iš varžytinių paslaugas. Turtas buvo parduodamas iš varžytinių, tai patvirtina pačios ieškovės pateikti įrodymai. Kadangi sutarties objektas yra tarpininkavimas įsigyjant turtą, o ne turto pirkimas-pardavimas, sutarčiai nėra nustatyta jokių specialių formos reikalavimų. Sutartis sudaryta raštu, atsakovė ją pasirašė elektroniniu parašu ir persiuntė ieškovei, ieškovė sutartį pradėjo vykdyti (pervedė avansą), laikytina, kad sutartis formos požiūriu įstatymui neprieštarauja, o ieškinio argumentai dėl netinkamos sutarties formos – nepagrįsti. Byloje su ieškiniu pateiktas atsakovo raštas, kuriuo remiantis sutartimi buvo prašoma pervesti pradinį įnašą varžytinėms, tačiau nėra jokių įrodymų, kad ieškovė tai būtų padariusi. Taigi iš bylos matyti, kad būtent ieškovė, o ne atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų pagal sutartį (nepervedė pradinio įnašo sumos) o atsakovė, vykdydama savo įsipareigojimus stebėjo varžytinių eigą ir ne kartą informavo ieškovę apie būtinybę pervesti lėšas pradiniam įnašui, ko ieškovė nepadarė. Sutartyje nurodyta atlyginimo už atsakovo paslaugas suma – 2000 Eur. Šios sumos ieškovė neginčija. Pagal sutartį atsakovės teisė į atlyginimą nepriklauso nuo to, ar atsakovei pavyks, veikiant kaip tarpininkui įsigyti turtą. Atsakovė sutartyje nurodytas savo kaip tarpininko pareigas įvykdė, kiek jas buvo galima įvykdyti ieškovei nepervedant pradinio įnašo sumos. Ieškovei neginčijant sutartyje nustatyto atsakovės atlyginimo dydžio ir neprašant pakeisti sutarties, laikytina, kad atsakovė turi teisę į 2000 Eur atlyginimą pagal sutarties 2.1. punktą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nurodė, kad analizuodamas tarp šalių 2019 m. liepos 19 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. 17, nenustatė, kad ieškovė, kaip minėtos sutarties šalis, būdama paslaugos užsakovė, o paslaugą turėjo jai atlikti atsakovė, nenurodė visų individualių perkamo turto požymių, kurie atitiktų ieškovės lūkesčius, t. y. kokios turi ar gali būti būklės turtas (suvaržytas ar nesuvaržytas). Teismas pažymėjo, kad šalys sutartyje apibrėžė koks konkrečiai turtas yra perkamas ir kokia galima minėto turto maksimali kaina, kurią ieškovė galėtų mokėti. Kitų, perkamam turtui keliamų sąlygų, sutartyje nėra aptarta. Be to, sutartyje nurodyta, kad jei perkamo nekilnojamo turto kaina būtų didesnė nei 122 000 Eur, ieškovė minėto turto nepirktų, o atsakovė ieškovei turėtų grąžinti atlygį už paslaugas. Taigi, kaip matyti pati ieškovė, iki sutarties ir sutarties sudarymo metu nebuvo sąžininga, neatskleidė savo galimybių įsigyti nekilnojamą turtą, kurios teismo vertinimu, yra svarbios.
7. Teismas sutiko su atsakovės išsakyta pozicija, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kad ieškovė dėjo aktyvias pastangas gauti finansavimą iš įvairių kredito įstaigų, į jas kreipėsi, tačiau, jos, būtent, dėl minėto turto suvaržymo, atsisakė ieškovei suteikti kreditą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovė sudarė sutartį dėl apgaulės, kadangi byloje nėra objektyvių duomenų pagrindžiančių minėtas aplinkybes.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) O. B. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021-08-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovės UAB „Go Lithuania“ ieškovės O. B. naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme pagal į bylą pateiktus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
8.1. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendime apskritai nebuvo analizuota ginčo sutarties esmė ir jos turinys, taigi nebuvo atskleista bylos esmė ir jos išsprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės.
8.2. Ginčo paslaugų sutartyje nurodyti abu žemės sklypai, įskaitant ir statinius viename iš jų, nuosavybės teise priklausė L. P., tai patvirtina su ieškiniu pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas, o taip pat ieškovės vėliau pateiktas Elektroninių varžytinių Nr.195022 išrašas. Ginčo paslaugų sutartį pasiūlė pats L. P., ji sudaryta su to paties L. P. valdoma įmone – UAB „Go Lithuania“, kurios direktorius yra šis asmuo. Iš teismui kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų (nuomos sutarties, šalių susirašinėjimo) akivaizdu, kad ieškovė su sutuoktiniu nuo 2015 metų nuomojosi L. P. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį žemės sklype, nurodytame ginčo paslaugų sutartyje. Iš šalių susirašinėjimo taip pat galima daryti išvadą, kad ieškovė su sutuoktiniu ketino įsigyti iš L. P. nurodytą nekilnojamąjį turtą. Taigi, pirmiausia ir svarbiausia, vertinant ginčo paslaugų sutartį atsakovo sąžiningumo ir jos galiojimo aspektu yra tai, kad nekilnojamojo turto savininkas L. P., iš esmės ketindamas parduoti ieškovei nekilnojamąjį turtą, per savo valdomą juridinį asmenį UAB „Go Lithuania“ sudarė paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią iš esmės imitavo tarpininkavimo paslaugas įstatymo griežtai reglamentuotame vykdomajame procese (elektroninėse varžytinėse).
8.3. Atsakovė, net jei jis iš tiesų būtų ketinusi tarpininkauti ir tarpininkavusi ieškovei elektroninėse varžytinėse, ji mažų mažiausiai būtų turėjusi turėti ieškovės išduotą įgaliojimą tokiems veiksmams atlikti, tačiau toks įgaliojimas niekada nebuvo išduotas, jis nenumatytas ginčo sutartyje, jo niekada neprašė nei L. P. nei jo valdoma atsakovė. Taigi, kyla klausimas, kaip iš viso atsakovė ketino teikti tarpininkavimo paslaugas ieškovei, neturėdama net įgaliojimo. Atsakovė taip pat nėra pateikusi absoliučiai jokių įrodymų apie tai, kad jis būtų pranešusi ieškovei apie paskelbtas varžytines, registravęsis jose dalyvauti ar pan. Iš Elektroninių varžytinių Nr.195022 išrašo matyti, kad varžytinės L. P. nekilnojamajam turtui buvo paskelbtos 2020 m. liepos 20 d. Remiantis šalių sudaryta ginčo paslaugų teikimo sutartis nustato, kad „Tuo atveju, jeigu Vykdytojas neįvykdo ar įvykdo savo įsipareigojimus pagal šią Sutartį, avansas gražinamas per 5 darbo dienas nuo sutarties pasibaigimo“ (sutarties 2.4 punktas), o paslaugų įvykdymo terminas - 2020 m. vasario 1 d. (sutarties 1.3 punktas). Byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki sutartyje nustatyto termino būtų suteiktos bent kažkokios paslaugos, taigi, atsakovė, avansu gavusi 2000 Eur atlyginimą už tarpininkavimo paslaugas nepateikė nei vieno įrodymo byloje, kokias ir kada paslaugas ji suteikė ieškovei.
8.4. Ieškovė ir L. P. (ne atsakovė UAB „Go Lithuania“) turėjo ketinimų sudaryti L. P. priklausančio nekilnojamojo turto, kurį nuomojosi ieškovė, pirkimo-pardavimo sutartį, pažymėtina ir tai, kad remiantis Civilinio proceso kodekso 704 str. 1, 2, ir 3 dalimis, iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti areštuoto turto pirkėją; skolininko pasiūlytam pirkėjui turtas gali būti parduodamas už kainą, ne mažesnę kaip turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė, arba mažesnę kainą, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms.
8.5. Iš abiejų šalių susirašinėjimų matyti, kad L. P. bandė sudaryti įspūdį, kad kontroliuoja ir gali įtakoti varžytinių procesą, „patempti“ terminus, įtakoti banką, varžytinių paskelbimo terminus, 2020 m. pavasarį, varžytinėms dar net nesant paskelbtoms, nustatinėjo ieškovei kažkokių niekuo nepagrįstų įmokų sumas ir jų mokėjimo terminus ir pan. Šie L. P. ir atsakovo veiksmai vienareikšmiškai yra tyčiniai, nesąžiningi ir netgi turintys sukčiavimo nusikalstamos veikos požymių, nei L. P., nei atsakovė UAB „Go Lithuania“ jokių paslaugų ieškovei pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį net neketino suteikti ir nesuteikė, manipuliavo ieškovės patiklumu, teisinių žinių neturėjimu ir tyčia bandė sudaryti įspūdį, kad atlieka veiksmus, kurių pasėkoje ieškovė neabejotinai įgis nuosavybės teise L. P. priklausantį turtą, nors tokių garantijų duoti tikrai negalėjo, net jei atsakovė būtų tikrai atstovavęs ieškovę.
8.6. Ginčo sutartis akivaizdžiai buvo sudaryta apgaulės būdu, neketinant faktiškai suteikti jokių tarpininkavimo ar atstovavimo paslaugų, kurios tarp ieškovės ir nekilnojamojo turto savininko L. P. buvo ne tik nereikalingos, bet ir faktiškai neįgyvendinamos, sutartis buvo sudaryta siekiant nesąžiningai pasipelnyti ir manipuliuojant ieškovės žinių trūkumu. Ypač pažymėtina, kad remiantis ginčo sutarties 2.4 punktu, nustatančiu, kad tuo atveju, jeigu Vykdytojas neįvykdo ar įvykdo savo įsipareigojimus pagal šią Sutartį, avansas gražinamas per 5 darbo dienas nuo sutarties pasibaigimo, ieškovės atsakovui sumokėta 2000 Eur suma bet kokiu atveju turi būti grąžinta, t.y. priteista iš atsakovo net ir tuo atveju, jei ginčo sutartis nebūtų pripažinta negaliojančia.
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB ,,Go Lithuania“ prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:
7.1. Ieškovė, reikšdama ieškinį, suformulavo jo dalyką - reikalavimą pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia, ir ieškinio pagrindą – tariamą atsakovės apgaulę dėl ieškovės galimybės gauti kreditą nekilnojamojo turto pirkimui iš varžytinių. Pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmąja instancija ieškovė nenurodė pagrindo, kuriuo turėtų būti tenkinamas jos alternatyvus reikalavimas priteisti iš atsakovės 2000 EUR tuo atveju, jei ieškinio reikalavimas dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia nebūtų tenkinamas. Būtent šioje apimtyje, neišeidamas už ieškinio ribų, pirmosios instancijos teismas ir nagrinėjo ieškovės pareikštą ieškinį.
7.2. Šios bylos nagrinėjimo dalyką apibrėžė ieškinys, jo dalykas ir pagrindas. Ieškinyje nebuvo jokių argumentų apie tai, kad atsakovės paslaugos tariamai buvo tik „imituojamos“, t.y., buvo apsimestinės. Savo ruožtu iš byloje esančio šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovė sekė varžytinių eigą, ieškovę informuodavo apie situaciją varžytinėse, o turto įsigyti ieškovei nepavyko dėl to, kad ji visiškai neprotingai ir lengvabūdiškai bandė jį įsigyti visiškai neturėdama tam lėšų ir netgi nesugebėjo sumokėti dalyvavimui varžytinėse reikalingos sumos. Kaip matyti tiek iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo, tiek iš ieškovės paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu, ieškovė iš pradžių ketino šio turto įsigijimą finansuoti parduodama savo tėvo namą, t.y., turtą, kuris jai nepriklausė – ieškovės tėvas šioje byloje ginčijamos sutarties sudarymo metu dar buvo gyvas.
7.3. Atsakovei nebuvo jokios būtinybės turėti įgaliojimą nuo pat ginčijamos sutarties sudarymo momento, kai toks įgaliojimas būtų buvęs reikalingas tik betarpiškai dalyvavimui pačiose varžytinėse. Įgaliojimas galėjo būti išduotas prieš varžytines, kuriose planavo dalyvauti apeliantė. Ir apeliantė, sudariusi sutartį dėl atsakovo tarpininkavimo paslaugų, kurių dalis buvo dalyvavimas varžytinėse apeliantės vardu, neabejotinai būtų privalėjusi sudaryti sąlygas tokiam atstovavimui ir išduoti atsakovui reikalingą įgaliojimą. Varžytinėse atsakovė negalėjo dalyvauti ne dėl to, kad neturėjo įgaliojimo, o dėl to, kad apeliantė neturėjo lėšų turto įsigijimui ir nesumokėjo dalyvavimui varžytinėse reikalingos sumos.
7.4. Atsakovė varžytinėse negalėjo registruotis, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 710 str. 1 d. 4 p. dalyvavimui varžytinėse turėjo būti sumokėtas dalyvio mokestis - 10 procentų nuo pradinės turto pardavimo kainos. Šią sumą turėjo sumokėti apeliantė, o ne atsakovė iš savų lėšų. Apeliantė dalyvio mokesčio nesumokėjo, ir dėl to atsakovė varžytinėse nesiregistravo. Atsakovė nėra pateikusi įrodymų, jog pranešė apeliantei apie varžytines, kadangi tai patvirtinančius įrodymus į bylą pateikė pati apeliantė – į bylą pateiktas 2020 m. rugpjūčio 3 d. atsakovės pranešimas susirašinėjant el. ryšio priemonėmis, kurio pradžioje aiškiai nurodoma, kad varžytinės paskelbtos ir vyks iki rugpjūčio 31 d., kas visiškai atitinka su ieškiniu pateiktus duomenis apie varžytines. Byloje pirmojoje instancijoje nesant ginčo apie tai, ar ieškovė buvo apie šias varžytines informuota ir kada tai įvyko pirmą kartą, atsakovui ir nebuvo būtinybės teikti kažkokius papildomus įrodymus.
7.5. Ieškinyje buvo nurodyta, kad atsakovės paslaugos pagal sutartį turėjo būti suteiktos 2020 m. vasario 1 d., ir ieškovė teigė, kad atsakovė šį terminą praleido, t.y., nedalyvavo varžytinėse. Tačiau pagal ginčijamos sutarties 4.1. punktą ieškovė prieš 10 dienų iki varžytinių pradžios turėjo pervesti atsakovei pradinį įnašą, kad jis galėtų dalyvauti varžytinėse dėl Turto. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šią sumą ieškovė būtų pervedusi atsakovui. Tokių įrodymų nepateikta ir su apeliaciniu skundu.
7.6. Iš bylos medžiagos matyti, kad būtent apeliantė, o ne atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų pagal sutartį (nepervedė pradinio įnašo sumos) o atsakovė, vykdydamas savo įsipareigojimus stebėjo varžytinių eigą ir ne kartą informavo apeliantę apie būtinybę pervesti lėšas pradiniam įnašui, ko apeliantė nepadarė.
7.7. Ieškiniu nebuvo keliami jokie reikalavimai, susiję su tariamai netinkamu atsakovo pareigų pagal sutartį vykdymų ar jų visišku nevykdymu. Ieškiniu nebuvo prašoma nutraukti ar pakeisti sutartį dėl tariamai netinkamo jos vykdymo iš atsakovo pusės. Ieškiniu buvo prašoma pripažinti sutartį negaliojančia dėl apgaulės. Atitinkamai atsakovė pirmojoje instancijoje atsikirtinėjo ir teikė įrodymus į tuos reikalavimus ir argumentus, kurie buvo nurodyti ieškinyje, o ne į tuos, kuriuos apeliantė po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo naujai pateikė apeliaciniame procese.
7.8. Dėl CPK 704 str. 1, 2, ir 3 d. reguliavimo, kuriuo remiasi apeliantė – skolininko surastas pirkėjas be varžytinių būtų galėjęs pirkti turtą už kainą, ne mažesnę kaip turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė, arba mažesnę kainą, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad turto arešto akte nurodyta suma ar įsiskolinimų bei vykdymo išlaidų suma yra lygi ar mažesnė už 122.000 EUR sumą, kurią apeliantė ginčijamoje sutartyje nurodė kaip maksimalią sumą, už kurią ji sutiktų pirkti turtą.
7.9. Kaip pagrįstai nurodė teismas, apeliantė neįrodė, jog bandė gauti banko finansavimą ir jo negavo dėl to, kad bankai nefinansuoja areštuoto turto įsigijimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas
8. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų
9. Atsakovė su atsiliepime į apeliacinį skundą prašo prijungti antstolės B. P. patvarkymą iš kitos bylos, kurioje, turtas iš varžytinių buvo įsigyjamas būtent su banko finansavimu. Nurodo, kad šis įrodymas buvo pateiktas ir pirmosios instancijos teismui, tačiau jis nebuvo priimtas į bylą.
10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
11. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje turi būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
12. Teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės pateiktą dokumentą (patvarkymą iš kitos bylos, pateikiamą kaip pavyzdį, kad bankai gali finansuoti iš varžytinių paduodamą turtą), nes jis neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamam klausimui bei teisingam bylos išsprendimui, kitokių teisinių pasekmių nesukurs.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
13. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė O. B. sudarė 2019-07-09 Paslaugų teikimo sutartį Nr. 17 su atsakove UAB „Go Lithuania“, kurios pagrindu atsakovė įsipareigoja atlikti paslaugas – „atstovauti Užsakovą, įsigyjant elektroninėse varžytinėse parduodamą turtą: a. Žemės sklypas, registro Nr. 41/66561, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); b. Žemės sklypas Nr. 41/66563, unikalus numeris (duomenys neskelbtini).“ ir papildomai Sutartyje (2.1 punkte) paslaugos įvertintos – 2000,00 Eur su PVM sumai. Ieškovė atsakovei, remiantis Sutartimi, sumokėjo 2.1 punkte nurodytą sumą 800,00 Eur (2019 m. liepos 16 d.) ir 1200,00 Eur (2019 m. liepos 22 d.). Sutartimi atsakovė įsipareigojo dalyvauti turto įsigijime kaip tarpininkas, t. y. atstovauti ieškovę įsigyjant turtą sumokant varžytinių 10 proc. įnašą už turto vertę. Iki varžytinių pradžios ieškovė nesumokėjo atsakovei sutartyje nurodyto užstato. Atsakovė varžytinėse nedalyvavo.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu
14. Ieškovės teigimu, jos su atsakove sudaryta sutartis dėl atsakovės apgaulės, nes minėtas turtas, kurį ieškovė ketino įsigyti, buvo areštuotas, o bankai atsisakė tokį turtą finansuoti. Apie tai, kad turtas areštuotas ir nefinansuotinas, atsakovė ieškovei, prieš sudarant sutartį, nenurodė.
15. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.).
16. Taigi, vertinant, ar sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti kitos sandorio šalies – nagrinėjamu atveju atsakovės – tyčinius veiksmus, o ne kitų asmenų elgesį ir veiksmus sudarant sutartį. CK 1.91 straipsnio 6 dalis nustato, kad jeigu apgaulę panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti apie tokį faktą. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad atsakovė tyčia nuslėpė nuo ieškovės faktą, kad turtui yra taikomi areštai, o atsakovė neketino suteikti jokių tarpininkavimo ar atstovavimo paslaugų, kurios tarp ieškovės ir nekilnojamojo turto savininko L. P. buvo ne tik nereikalingos, bet ir faktiškai neįgyvendinamos. Iš byloje su ieškiniu pateikto šalių susirašinėjimo per programėlę „Messenger“ matyti, kad šalys iki sutarties sudarymo, tiek po sutarties sudarymo nuolat susirašinėjo. Iš susirašinėjimo matyti, kad buvo aptariamas namo ir žemės sklypo pirkimas iš varžytinių, ieškovei buvo nurodoma, kad bus atsiskaitoma su antstoliu. Vien aplinkybė, kad turtas parduodamas antstolio iš varžytinių, jau reiškia, kad turtui taikomi įvairūs suvaržymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nepateikė duomenų, jog atsakovė tyčia jai ir jos sutuoktiniui pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdama suklaidinti (apgauti) ieškovę. Iš esmės ieškovės argumentai, kad atsakovė veikė nesąžiningai ir jos apgaulė sąlygojo Paslaugų teikimo sutarties pasirašymą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti.
17. Šalių sudarytos Sutarties dalykas yra tarpininkavimo paslaugų teikimas. Atlygintinų paslaugų sutarčių, kurių kategorijai priskirtini ir tarpininkavimo atvejai, kaip ir bet kokiais kitais pagrindais atsirandančių prievolių vykdymo principai yra išdėstyti CK 1.5 str., 6.38 str., 6.158 str., 6.200 str., 6.718 str. 1 d., t.y. visos sutartys turi būti vykdomos sąžiningai, šalims bendradarbiaujant ir kooperuojantis.
18. Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 str.1d.). Teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus (CK 6.718 str.1d.).
19. Pažymėtina ir tai, kad šalių ginčo santykiai kvalifikuotini kaip atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai (CK 6.716 straipsnis). Ieškovė (paslaugos gavėja) yra fizinis asmuo, o paslaugų teikėja (atsakovė) – juridinis asmuo, todėl šalių teisiniai santykiai kvalifikuotini ir kaip vartojimo (CK 6.228¹ straipsnis). Vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Pažymėtina, kad pareiga atskleisti informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarčiai sudaryti, yra viena esminių pareigų sudarant sutartį (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Nebaigtinis paslaugų teikėjo privalomos suteikti informacijos klientui sąrašas įtvirtintas CK 6.719 straipsnio 1 dalyje. Informacijos, teikiamos sudarant sutartį, apimčiai taikytinas ir ikisutartinių santykių sąžiningumo principas (CK 6.163 straipsnio 4 dalis).
20. Įvertinus šalių ikisutartinius santykius, tiek teisinius santykius jau vykdant sutartį, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nustatyta atsakovės tyčinių apgaulės požymių ar tyčinio ieškovės klaidinimo dėl sutarties sudarymo. Ieškovės neteisingas nuomonės apie paslaugų teikimo sutartį susidarymas, yra nulemtas ne atsakovės apgaulės veiksmų, o netinkamos informacijos apie teikiamą paslaugą suteikimas. Iš šalių pateiktų susirašinėjimų matyti, kad prieš sudarant sutartį nėra duomenų apie tai, kad atsakovė tinkamai išaiškino apie jo teikiamą paslaugą, tinkamai ir aiškiai nurodė apie atsakovės teikiamas paslaugas, kad ieškovės vardu bus įgytas turtas, kuriam taikomi apribojimai. Kaip matyti atsakovė nusiuntė ieškovei nuorodą į varžytines, kurioje yra pateikta visa informacija apie parduodamą iš varžytinių namą. Be kita ko, skiltyje disponavimo teisės apribojimas nurodoma, kad turtui taikoma hipotekos ir turto areštas. Ši nuoroda ieškovei buvo nusiųsta tik tada, kai ieškovė atsakovei pranešė, kad bankas negali finansuoti areštuoto turto, t. y. jau po sutarties sudarymo. Nors atsakovė savo susirašinėjimuose su ieškove tvirtino, kad gali būti finansuojamas ir areštuotas turtas ir siūlė ieškovei jam žinomus konsultantus dėl paskolos sutarčių sudarymo. Tačiau akcentuotina, kad informacija apie teikiamą paslaugą turi būti suteikta dar iki sutarties sudarymo. Teisės į informaciją įgyvendinimo užtikrinimas – vienas pagrindinių vartotojų apsaugos tikslų tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniame vartotojų apsaugos teisiniame reguliavime. Tik turėdamas pakankamai informacijos vartotojas turi galimybę priimti sąmoningą sprendimą dėl prekių ar paslaugų įsigijimo. Šiuo atveju, kaip iš bylos duomenų ir šalių paaiškinimų galima spręsti, kad po sutarties sudarymo ieškovei nebuvo žinoma apie areštus ir kad jau iki varžytinių pradžios ji turėjo žinoti, ar gaus finansavimą iš banko ir galės sumokėti pradinį mokestį. Atsakovė nepaaiškino apie įgaliojimo sudarymo galimybę. Be to, klaidinga įspūdį galėjo sudaryti ir atsakovės vadovo veiksmai, kuomet ieškovei siekiant įsigyti atsakovės vadovui nuosavybės teise priklausantį turtą, jis ieškovei nurodė galįs įtakoti varžytinių procesą, keisti terminus ir pan.
Dėl 2 000 Eur avanso pagal sutartį grąžinimo
21. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ginčo sutarties esmės ir jos turinio, nepasisakė dėl pinigų pagal sutartį priteisimo. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovė, reikšdama ieškinį, suformulavo jo dalyką - reikalavimą pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia, ir ieškinio pagrindą – tariamą atsakovės apgaulę dėl ieškovės galimybės gauti kreditą nekilnojamojo turto pirkimui iš varžytinių. Pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmąja instancija ieškovė nenurodė pagrindo, kuriuo turėtų būti tenkinamas jos alternatyvus reikalavimas priteisti iš atsakovės 2000 EUR tuo atveju, jei ieškinio reikalavimas dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia nebūtų tenkinamas. Teisėjų kolegija su tokiu atsakovės argumentu nesutinka.
22. Susipažinus su bylos medžiaga, nustatyta, kad 2021-07-13 (DOK-41998) teisme buvo gautas ieškovės patikslintas ieškinys. Šiame ieškinyje, be kita ko, pareikštas alternatyvus ieškinio reikalavimas, kad netenkinus pirmojo reikalavimo – priteisti negrąžintą 2000 EUR skolą / avansą iš UAB „Go Lithuania“ pagal 2019 m. liepos 9 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. 17. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį priėmė, o atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad toks reikalavimas ieškinyje nebuvo reiškiamas. Pažymėtina ir tai, kad nors reikalavimas nurodytas ir pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje, tačiau pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo visiškai nenagrinėjo ir kaip teisingai ieškovė nurodo, teismas neanalizavo ginčo sutarties esmės ir iš esmės jos nevertino. Todėl vadovaujantis ekonomiškumo, koncentruotumo principais ir atsižvelgiant į tai, kad šiam reikalavimui išnagrinėti yra pateikti visi byloje įrodymai, o dėl ieškovė alternatyvaus reikalavimo buvo suteikta galimybė atsakovei pasisakyti pirmosios instancijos teisme, šis reikalavimas išspręstinas apeliacinės instancijos teisme.
23. Ieškovė prašo grąžinti jos sumokėtus 2 000 Eur pagal 2019 m. liepos 9 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutarties Nr. 17 2 punktą numatyta, kad šia sutartimi numatytos paslaugos įvertintos – 2000 EUR su PVM. Šia Sutartimi numatytų paslaugų suteikimo data: 2020 m. vasario 1. d. Pagal 2.2 punktus numatyta atsiskaitymo tvarka. Sumokama avansu mokėjimo pavedimu į Vykdytojo atsiskaitomąją sąskaitą iki 2019 m. liepos 15 d. (2.2.1). Tuo atveju, jei Užsakovas neįvykdo savo sutartinių įsipareigojimų pagal šios Sutarties punktus 1.2, 2.2, jis moka 0,02 proc. delspinigių nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną (2.2.2). Bylos duomenimis ieškovė avansą, o kartu ir visą kainą už paslaugas (2 000 Eur) pagal sutartį sumokėjo. Dėl to ginčo tarp šalių nėra.
24. Teisėjų kolegija įvertinusi šalių pateiktus rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, daro išvadą, kad paslauga nebuvo ieškovei suteikta sutartyje numatytu terminu. Be to, pagal sutarties 2.4 punktą nepriklausomai nuo to, ar atsakovė sutartį vykdys, ar ne avansu sumokėta 2 000 Eur suma turi būti grąžinama per 5 darbo dienas nuo sutarties pasibaigimo. Sutartis yra pasibaigusi (2020 m. vasario 1. d.), paslaugos numatytos sutarties 3 punkte nebuvo suteiktos. Taip pat paslaugos pagal 5 punktą nebuvo perduotos ieškovei pagal darbų priėmimo–perdavimo aktą ir užsakovui perduota PVM sąskaita faktūra (pagal patikslintas ir suderintas faktines išlaidas). Atsakovė neginčija aplinkybės, kad sutartis nebuvo įvykdyta, tačiau, jos manymu, sutarties ji negalėjo vykdyti dėl ieškovės veiksmų, ieškovei nesumokėjus varžytinių dalyvio mokesčio. Kaip jau minėta, atsakovė netinkamai atliko informavimo pareigą pagal sutartį, nesuteikė visapusiškos informacijos ieškovei apie paslaugą, dėl ko ieškovė negalėjo įvertinti tinkamai savo galimybių vykdant tokio pobūdžio sutartį. Antra, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė būtų atlikusi kokius nors veiksmus pagal sutartį. Iš esmės sutartis net nebuvo pradėta vykdyti. Trečia, šalių pasirašytoje sutartyje nėra numatyta bauda už ieškovės prievolių netinkamą pagal sutartį vykdymą, kuri leistų atsakovei pasilikti visą už paslaugas sumokėtą avansą-užmokestį. Priešingai, pagal sutarties 2.4 punktą nepriklausomai nuo to, ar atsakovė sutartį vykdys, ar ne avansu sumokėta 2 000 Eur suma turi būti grąžinama ieškovei po sutarties pasibaigimo.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutarties 2.4 p. nuostata nėra aiški, t. y. kodėl tiek sutarties vykdymo, tiek nevykdymo atveju atsakovė avansą turi grąžinti. Tuo labiau, kad avansiniu mokėjimu turėjo būti sumokėta visa suma už būsimas atsakovės paslaugas. Tokiu atveju teisėjų kolegija, vadovaujasi CK 6.193 straipsniu, numatančiu, kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad sutartį parengė atsakovė, ieškovė yra silpnesnioji sutarties šalis (vartotoja), o tarpininkavimo sutartis ieškovei atstovaujant varžytinėse nebuvo suteikta bei vadovaujantis sutarties 2.4 punktu, ieškovės reikalavimas dėl 2 000 Eur grąžinimo laikytinas pagrįstu, todėl tenkinamas.
26. Palūkanų, mokėtinų už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą, dydis yra nustatytas CK 6.210 str. Šio straipsnio 1 d. įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovė ieškiniu taip pat prašo teismo priteisti 5 procentus procesines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, teisėjų kolegija prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkina.
Dėl bylos procesinės baigties
27. Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos pagrįstai sprendė, kad pagal pirmąjį ieškinio reikalavimą nėra pagrindų šalių sudarytą sutartį dėl apgaulės pripažinti negaliojančia. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo alternatyvaus ieškovės reikalavimo ir nepagrįstai sprendė, kad ieškinys atmestinas. Remiantis tuo, skundžiamas sprendimas panaikinamas ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės ieškinys tenkinamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme
28. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad yra priimamas naujas sprendimas, pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme.
29. Byloje nustatyta, kad ieškovė patyrė 121 Eur žyminio mokesčio ir 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme. Ieškinį patenkinus šios išlaidos priteisiamos ieškovei iš atsakovės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme
30. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 128 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą išlaidų (CPK 98 straipsnis) ir 600 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Viso 728 Eur išlaidos ieškovei priteisiamos iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovei O. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB ,,Go Lithuania“ į. k. 304888010, 2 000 Eur avansą, 5 procentus dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (2 000 Eur), skaičiuojant palūkanas nuo ieškinio priėmimo dienos (2020-10-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 621 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti ieškovei O. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB ,,Go Lithuania“ į. k. 304888010, 728 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Rita Kisielienė
Danutė Kutrienė
Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė