Baudžiamoji byla Nr. 1A-152-348/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25417-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1

 (S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 20 d.

Kaunas

 Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Mariui Žukauskui,

dalyvaujant prokurorei Laimai Bereikaitei,

asmeniui, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės M. J., jo gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei,

nukentėjusiajai J. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės M. J., nukentėjusiosios J. J. ir jų atstovo advokato A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria pripažinta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, M. J. padarė būdamas nepakaltinamas ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendrojo rėžimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       M. J. priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad jis 2019 m. birželio 17 d. apie 14.00 val. (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, viešoje vietoje, demonstruodamas nepagarbą ir sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia įspyrė du kartus į galvą H. B., tokiais veiksmais nukentėjusiajam H. B. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą dėl nubrozdinimo galvos dešinėje, kraujosruvos kaklo priekyje, pereinant į krūtinę, kraujosruvos dešinės ausies kaušelyje, kraujosruvos dešinės akies vokuose, kraujosruvos kairės akies paskutiniame voke, kraujosruvos bei nubrozdinimo nosies dešinėje, nubrozdinimo pakaušio kairėje, o taip pat 2019 m. liepos 25 d. apie 21.20 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia du kartus įspyrė į galvą savo šeimos narei ir artimai giminaitei – motinai J. J., taip padarydamas nukentėjusiajai odos nubrozdinimą galvoje ir sukeldamas jai fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

2.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą bei atsižvelgęs į ekspertizės aktą bei paaiškinamus teisiamojo posėdžio metu sprendė, kad M. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 140 straipsnio 2 dalyje būdamas nepakaltinamas, todėl taikė priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro režimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

3.       Apeliaciniu skundu asmuo, kuriam taikytos priverčiamos medicinos priemonės, M. J., nukentėjusioji J. J., bei jų atstovas advokatas A. J. prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme.

3.1.       Skunde teigiama, kad teismas pagrįstai pripažino, jog M. J. padarė jam inkriminuotas dvi nusikalstamas veikas, tačiau minėta nutartimi nepakaltinamu M. J. nepripažintas. Skundo autorių nuomone, teismas pirmiausiai turėjo pripažinti M. J. nepakaltinamu, o tik po to paskirti jam atitinkamą sankciją. Teigiama, jog skundžiamos nutarties rezoliucinė dalis prieštarauja nutarties konstatuojamajai daliai, todėl vien dėl šios priežasties skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta.

3.2.       Skunde nurodoma, kad M. J. iki tol jokios nusikalstamos veikos nebuvo padaręs ir nebuvo teistas. Jo padarytos veikos yra nesunkios, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis yra pavojingas visuomenei. Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje yra pilna pavyzdžių, kai asmenys, padarę tris ar net daugiau nesunkių, apysunkių ar sunkių nusikalstamų veikų nuo visuomenės nėra izoliuojami.

3.3.       M. J.

3.4.       Skunde teigiama, kad neteisėtą M. J. elgesį sąlygojo tik tai, kad jis 2019 m. vasarą buvo įnikęs į narkotinių bei psichotropinių medžiagų ir alkoholio vartojimą, tačiau po antrosios nusikalstamos veikos jis šių ydų/priklausomybių atsisakė ir jokio potraukio tam neturi. Savo veiksmus M. J. supranta visiškai ir sugeba juos valdyti. Jis nori baigti mokyklą ir įgyti specialybę, o patalpinus jį į psichiatrijos ligoninę, būtų sužlugdyta jo asmenybė, sveikata ir ateitis.

3.5.       Skundo autorių nuomone, ekspertas psichiatras S. S. su M. J. tiesiogiai bendravęs tik nepilną valandą, tiek į tiriamojo ligą, tiek į jo elgesį, nusikalstamų veikų priežastis bei sąlygas, tiek į jo sugebėjimą suprasti savo veiksmus bei juos valdyti, nepakankamai įsigilino ir padarė neteisingas išvadas, kuriomis teismas rėmėsi besąlygiškai, o motinos prašymą – nepasiųsti sūnaus į gydymo įstaigą priverstiniam gydymui, ignoravo.

3.6.       Pripažįstama, kad M. J. serga, kad jam yra būtinas atitinkamas gydymas, tačiau jo pavojingumas visuomenei pasireiškė tik trumpą jo gyvenimo laikotarpį, kai piktnaudžiavo uždraustomis medžiagomis ir alkoholiu. M. J. savo veiksmų esmę supranta ir sugeba juos valdyti, todėl jis už neteisėtas veikas pasiruošęs atsakyti. Asmens, sėkmingai siekiančio vidurinio išsilavinimo, pirmą kartą padariusio nesunkią nusikalstamą veiką, pripažinimas nesuvokiančiu savo veiksmų bei nesugebančiu jų valdyti, pripažinimas neveiksniu ir pasiuntimas priverstiniam psichiatriniam gydymui, šiuo atveju yra nesuderinamas nei su teisės normomis, nei su žmogaus teisėmis bei laisvėmis.

3.7.       Skunde teigiama, kad esminė eksperto psichiatro išvados klaida yra tai, jog jis nurodė, kad M. J. negali būti apklausiamas ir negali dalyvauti teismo posėdyje, dėl ko teismas neturėjo galimybės betarpiškai išklausyti M. J., dėl to teismo sprendimas yra formalus ir neatitinkantis faktinės M. J. sveikatos būklės. Jo teisės pažeistos. Būtina pakartotinė psichiatrinė ekspertizė. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad šiuo atveju, pasiuntus M. J. gydytis už bausmę, jo sveikatos priežiūra pablogėtų iš esmės.

4.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės M. J., jo gynėja advokatė Vitalija Smolenskienė bei nukentėjusioji J. J. prašė apeliacinį skundą tenkinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Prokurorė Laima Bereikaitė prašė apeliacinį skundą atmesti.

5.       Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės M. J., jo gynėjo advokato A. J. bei nukentėjusiosios J. J. apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, tai yra ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar ją padarė būtent asmuo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

6.1.                      Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines M. J. padarytų veikų aplinkybes. Apeliaciniame skunde neginčijamas veikų padarymo faktas, bet teigiama, jog teismo nutartimi M. J. nėra pripažintas nepakaltinamu, todėl jam negalėjo būti skiriama priverčiamoji medicinos priemonė.

6.2.                      Remiantis BK 17 straipsnio 1 dalimi, kurioje teigiama, jog asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Šiuo atveju M. J. nepakaltinamumą pagrindžia atlikta psichiatrinė ekspertizė, kurioje nurodoma, kad tiriamasis veikų padarymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti. M. J. šiuo metu konstatuojamas psichikos sutrikimas, mišrus tipas (F25.2). Šiuo metu jis negali suprasti savo veiksmų ir juos valdyti, todėl aukštesnysis teismas nesutinka su tokiu skundo argumentu, kadangi skundžiamos nutarties konstatuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas remiasi Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktu Nr. 83TPK-485/2019, kuriame pateikta ekspertų, atlikusių M. J. psichiatrinę ekspertizę išvada, kad M. J. rekomenduoja taikyti priverčiamąsias medicininio poveikio priemones – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro režimo sąlygomis, specializuotoje gydymo įstaigoje – (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, ką pirmosios instancijos teismas padarė pripažindamas M. J. nepakaltinamu ir paskirdamas jam priverčiamąją medicinos priemonę, remiantis BK 98 straipsnio 1 dalimi. Pažymėtina, kad joks atskiras procesinis dokumentas dėl asmens pripažinimo nepakaltinamu procese nėra priimamas, nes to nenumato nei Baudžiamasis kodeksas, nei BPK 403 straipsnis, kuriuose aiškiai įtvirtinta, kad teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima nutartį, todėl skundo argumentas, jog pirmiausia teismas turėjo pripažinti nepakaltinamu, o tik tada paskirti priverčiamąją medicinos priemonę yra nepagrįstas.

6.3.                      Skunde apeliantai nurodo, kad M. J. iki šių veikų padarymo nebuvo teistas ir padaręs nusikalstamų veikų, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis yra pavojingas visuomenei, bet būtina akcentuoti, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti, o siekiama gydymo, kuris negali būti užtikrinamas ambulatorinėmis sąlygomis, kadangi pats M. J. nevartoja vaistų, o vartoja alkoholį, narkotines medžiagas. Be to iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. J. net 10 kartų baustas administracine tvarka, vienas iš administracinių nusižengimų - pareigūno garbės ir orumo pažeminimas, ne kartą viešoje vietoje pasirodė neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, taip pat ne kartą vogė iš parduotuvių. Pažymėtina, jog būtent turint tikslą apvogti M. J. užpuolė ir sumušė nukentėjusįjį H. B., tai patvirtina 2019 m. birželio 18 d. įtariamojo apklausos protokolas, kuriame jis prisipažįsta, kad veiką padarė norėdamas apvogti nukentėjusįjį ir nusipirkti narkotikų – heroino.  Smurtas prieš mamą – nukentėjusiąją J. J. tai pat pavartotas turint tikslą gauti pinigų, kad galėtų nusipirkti alkoholio, narkotinių medžiagų, tai pagrindžia pačio asmens duoti parodymai bei kitos byloje nustatytos aplinkybės. Pažymėtina, kad iš 2019 m. liepos 29 d. įtariamojo apklausos protokolo matyti, jog M. J. net nesigaili dėl mamai – nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, be to, pažymėtina, kad minimas asmuo dalijosi mintimis apie savižudybę, buvo save žalojęs ir tai tik patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad M. J. būtina taikyti stacionarinę priverčiamąją medicinos priemonę.

6.4.                      Apeliantai skunde nurodo aplinkybes, kad M. J. mokosi (duomenys neskelbtini) suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos centre, lanko pamokas, siekia neblogų rezultatų, nusikalstamų veikų padarymo metu vartojo alkoholį ir narkotines medžiagas, kas ir lėmė šių veikų padarymą, bet dabar savo veiksmus supranta ir sugeba juos valdyti. Įstatymų leidėjas BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtina, jog asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ir pripažino M. J. nepakaltinamu bei paskyrė jam priverstinį stacionarinį stebėjimą ir gydymą. Be to, BK 98 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Šiuo atveju iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų matyti, kad asmuo, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, nuo 7 metų amžiaus turėjo sveikatos problemų, mokėsi specialioje klasėje, turėjo dėmesio sutrikimo problemų, lankėsi pas psichiatrą, jam buvo taikomas namų mokymas, diagnozuoti įvairiapusiai raidos sutrikimai, pastebimas dažnas medikamentų nevartojimas, mokyklos nelankymas, narkotikų bei alkoholio vartojimas, visuomenėje priimtinų normų nesilaikymas. Šiuo atveju teismo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė yra taikoma pagrįstai, kadangi asmuo yra pripažintas nepakaltinamu, tai patvirtina Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 83TPK-485/2019 bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas S. S., ekspertizės aktas bei eksperto duoti parodymai aiškiai patvirtina, kad M. J. yra nepakaltinamas t. y. nei nusikalstamų veikų padarymo metu, nei šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tokią asmens būklę įtakoja ne apeliaciniame skunde minimas alkoholio, psichotropinių medžiagų vartojimas, o būtent ekspertų konstatuotas šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas (F25.5). Pažymėtina, kad remiantis ekspertų išvada atmestinas apeliantų argumentas, kad asmuo šiuo metu supranta savo veiksmus ir sugeba juos valdyti, nes ekspertų išvada bei eksperto paaiškinimai, kaip jau minėta, teigia visiškai priešingai, o taip pat apeliaciniame skunde minimas mokyklos lankymas neįrodo, kad tai skatintų asmenį keisti savo elgesį, vartoti vaistus, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir neatgraso nuo nusikalstamų veikų darymo. 

6.5.                      Taip pat apeliantai teigia, jog priverstinis stacionarinis stebėjimas ir gydymas sužlugdys M. J. ateitį, sveikatą, tačiau įstatymų leidėjas BK 98 straipsnio 6 dalyje įvirtina, jog teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, šiuo atveju yra akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas stacionarų gydymą ir stebėjimą M. J. atsižvelgė į visas byloje esančias aplinkybes, padarytas veikas, teisingai vertino asmens būklę, pavojingumą, ekspertizės išvadą ir eksperto pasisakymus pirmosios instancijos teisme, kuriame jis aiškiai nurodė, kad asmuo pavojingas visuomenei, agresyvus bei keliantis pavojų aplinkiniams, todėl taikytina priverčiamoji medicinos priemonė užtikrina, kad asmuo būtų izoliuotas nuo visuomenės ir gydomas, kadangi nukentėjusioji – mama J. J. neužtikrina asmens priežiūros, reguliaraus reikiamų vaistų vartojimo namuose, tai patvirtina ne tik jos pačios, liudytojų parodymai, bet taip pat nepriežiūra minima Kėdainių profesinio rengimo centro pateiktoje M. J. charakteristikoje. Pažymėtina ir tai, kad M. J. smurtavo prieš motiną, sukėlė jai fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, tai taip pat įrodo, jog motinai pačiai gresia pavojus ir ji negali padaryti sūnui teigiamos įtakos.

6.6.                      Skundo autoriai nepagrįstai teigia, kad ekspertas rašydamas ekspertizės aktą iš esmės klydo, jog M. J. negali būti apklausiamas ir negali dalyvauti teismo posėdyje, todėl būtina atlikti pakartotinę ekspertizę. Visų pirma M. J. davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, vėliau buvo tiriamas, apklaustas atliekant psichiatrinę ekspertizę, kurioje ekspertai, įvertinę tiriamojo parodymus, sveikatos būklę, padarė pagrįstą išvadą, jog asmuo negali suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės ikiteisminiam tyrimui ir bylos narinėjimui, todėl dėl savo turimos ligos – šizoafektinio sutrikimo, mišraus tipo (F25.2), negali duoti parodymų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Taip pat pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicininė priemonė, interesus atstovavo gynėjas advokatas I. M. ir taip buvo užtikrinta asmens teisę į gynybą, be to, bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme metu dalyvavo pats M. J., kuriam buvo suteikta teisė pasisakyti. Argumentas dėl pakartotinės ekspertizė skyrimo nepagrįstas, nes ekspertai, atlikę ekspertizę, turi didelį ekspertinio darbo stažą, pateikė pagrįstą ir išsamią ekspertizę, kurioje įvertino visas su tiriamojo būkle susijusias aplinkybes: vaikystėje turėtus sveikatos sutrikimus, vartotus vaistus, konstatuotas diagnozes, gydymosi eigą bei asmens sugebėjimą suvokti aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad asmuo yra nepakaltinamas ir jam būtina taikyti priverčiamąsias medicininio poveikio priemones.

7.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, išvadą, jog M. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, nei veikos padarymo metu, nei šiuo metu jis negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to priimta nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta.

8.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes, todėl nėra teisinio pagrindo jos keisti ar naikinti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a :

Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės M. J., jo gynėjo advokato A. J. ir nukentėjusiosios J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai                                        Algirdas Jaliniauskas

                                        Svetlana Jurgaitienė

                                         Jurgis Kiškis