Pranešėja B. Simonaitienė                                                    Nuorašas

Teisėjas  V. Šiukštienė                                                      Civilinė byla Nr. 2A-751-372/2010

                                                                                           Proceso Nr. 2-35-3-00573-2010-1

                                                                                           Procesinio sprendimo kategorija

 (S)

                                                                                                             11.9.12.; 11.9.13.; 121.21.    

 

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 21 d.

Šiauliai

 

Šiaulių apygardos  teismo   Civilinių  bylų   skyriaus   teisėjų   kolegija,   susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Birutės Simonaitienės,

kolegijos teisėjų: Danutės Burbulienės, Reginos Agotos Gutauskienės, 

sekretoriaujant Kristinai Bagdonienei,

dalyvaujant ieškovams V. M. ir J. C. , jų atstovui T. R. , atsakovo atstovui R. D. , vertėjai Linai Maciutkevičiūtei-Daukšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. M. ir J. C. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010-09-03 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. M. ir J. C. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Radviliškio prekinių vagonų depui dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Radviliškio prekinių vagonų depo viršininko 2010-01-11 įsakymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010-02-18 Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ panaikinimo, grąžinimo į pirmesnį darbą, priteisimo iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

 

Ieškovai V. M. ir J. C. kreipėsi ieškiniu į Radviliškio rajono apylinkės teismą dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ krovinių direkcijos Radviliškio prekinių vagonų depo viršininko 2010-01-11 įsakymų Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010-02-18 Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ panaikinimo, grąžinimo į pirmesnį darbą, priteisimo iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Nurodė, kad atsakovas su ieškovais nutraukė darbo sutartį DK 136 str. 3 d. 2 p. (DK 235 str. 2 d. 9 p.) pagrindu dėl šiukštaus darbo pareigų pažeidimo. Ieškovų teigimu, jie buvo atleisti neteisėtai, nes pats atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ Radviliškio prekinių vagonų depas 2009 m. gruodžio mėnesį vykusios platforminio junginio Nr. (duomenys neskelbtini) kelionės metu neužtikrino ieškovams tinkamų ir normalių darbo sąlygų, tuo pažeisdamas imperatyvias įstatymų normas, nustatytas DK 191 str., 260 str., 264 str., 266 str., todėl būtent dėl atsakovo kaltės ieškovai negalėjo tinkamai įvykdyti darbo normų, (nors dėjo visas pastangas susidarius ekstremaliai situacijai eilę parų ginčo sekcijų junginyje palaikyti darbinį režimą ir išsaugoti jo žinioje esančią techniką), ko pasėkoje, buvo sušaldytas tarnybinis dyzelgeneratorinis vagonas Nr. (duomenys neskelbtini) ir ieškovai buvo priversti palikti platforminį junginį Nr. (duomenys neskelbtini) Kazachstano Respublikoje, o patys grįžti į Lietuvos Respubliką. Ieškovas V. M. nurodė, kad kartu su J. C. išvyko į komandiruotę 2009-11-27, vežė krovinį į Kazachstano Respubliką. Iškrovos darbai Kazachstano Respublikoje prasidėjo 2009-12-15, baigėsi 2009-12-19, kurios metu platforminis junginys stovėjo prie sandėlio. 2009-12-19 junginio gyvenamas vagonas užšalo, nes užšalo apšildymo sistema, tuo metu Kazachstane buvo iki - 37 laipsnių šalčio naktimis. Ieškovas J. C. , palaikydamas ieškovo V. M. nurodytas aplinkybes, nurodė, kad viską atliko pagal instrukciją. Be to, ieškovas J. C. pažymėjo, kad 2009-12-19 jis skambino viršininkei R. L. , sakė apie problemas, prašė leidimo palikti sekciją.

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovų V. M. ir J. C. lygiomis dalimis po 27,43 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas nustatė, kad ieškovas V. M. buvo atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 235 str. 2 d. 9 p.), darbo drausmės reikalavimų pažeidimus DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu: 1) išmokant jam kompensaciją už 30 dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2009-01-23 iki 2010-01-11; 2) išskaičiuojant vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išskaitą už depui padarytus materialinius nuostolius. Ieškovas J. C. buvo atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 235 str. 2 d. 9 p.), DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu: 1) išmokant jam kompensaciją už 6 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2009-12-05 iki 2010-02-19; 2) išskaičiuojant vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išskaitą už depui padarytus materialinius nuostolius. Pažymėjo, kad ieškovai, žinodami vidaus darbo tvarkos taisykles, pareiginius nuostatus, tarptautines instrukcijas ir kitus norminius teises aktus, išvykę su kroviniu į Kazachstano Respubliką, jų nesilaikė, iš ko kilo ieškovų kaltė ir drausminės atsakomybės pagrindas. Nurodė, kad atsakovo iš specialistų sudaryta komisija tinkamai nustatė faktą, kad ieškovai eksploatuodami ginčo sekciją nesilaikė pareiginių nuostatų ir kitų vidaus darbo taisyklių, todėl teismas atsakovų argumentus, kad pačių ieškovų neatsakingas elgesys ir dėl jų kaltės sukeltos pasekmės negali būti laikomas svarbiomis nebuvimo darbe priežastimis, laikė pagrįstais. Tuo pačiu teismas pripažino, kad ieškovas V. M. pažeidė ir DK 235 str. 2 d. 8 p. bei Lietuvos Geležinkelių transporto darbuotojų drausmės statuto 11 str., ieškovas J. C. atsakovo atstovų nurodymams laukti geležinkelio stotyje nepakluso ir teisėtų nurodymų nevykdė. Todėl teismas konstatavo, kad darbdavys užtikrino darbuotojo teises į normalias darbo sąlygas. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovai dirbdami atsakovo įmonėje ilgą laiką nuo (duomenys neskelbtini), susijusią su krovinių gabenimais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse, žinojo atliekamo darbo specifiką, kad tinkamos, sveikatai saugios ir nekenksmingos darbo sąlygos yra užtikrinamos tik pačių darbuotojų tinkamu pareigų atlikimu ir griežtu atsakovo įmonėje nustatytų norminių aktų reikalavimų laikymusi. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas nesivadovavo darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, neatliko profesinės rizikos vertinimo, nenustatė kenksmingų, keliančių sužalojimo ar kitokių rizikos veiksnių; taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovai atlikdami darbines pareigas nuo 2009-11-27 iki 2009-12-21 dėl atsakovo netinkamos naudoti darbo priemonės patyrė mechaninius sužalojimus ar susirgo profesine liga, todėl laikė, kad šie ieškovų argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovai nei būnant iškrovos stotyje, nei atvykus į pagrindinę stotį pagalbos, kaip numato instrukcijos su kuriomis ieškovai supažindinti pasirašytinai, nesikreipė, nesistengė apsaugoti atsakovo materialinį turtą nuo tolesnių neigiamų pasekmių, nors išvyko iš Kazachstano Respublikos tik 2009-12-21, nurodė, kad tai vertintina kaip aplaidus ir neatsakingas ieškovų elgesys, kuris sukėlė atsakovui sunkias pasekmes – padaryta didelė žala įmonės turtui. Teismas pripažino, kad ieškovai galėjo ir turėjo kreiptis pagalbos į vietinius geležinkelius Kazachstano Respublikoje, kad jiems būtų suteikta saugi vieta, bet to nepadarė, ieškovai siekdami išvengti jų sveikatai ir gyvybei gresiančio pavojaus pasielgė netinkamai ir neatsakingai, savavališkai palikdami darbo priemonę ir tuo pačiu darbo patalpas už Kazachstano Respublikos ribų. Teismo vertinimu, ieškovų argumentai, kad remiantis DK 275 str. 1 d. 5 p. jie turi teisę atsisakyti dirbti, jeigu yra pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai, taip pat dirbti tuos darbus, kuriuos saugiai atlikti nėra apmokyti, jei neįrengtos kolektyvinės priemonės ar neaprūpinti reikiamomis asmeninės apsaugos priemonėmis nelaikytini pagrįstais. Nustatė, kad ieškovai savo neatsakingais veiksmais sukėlė sunkius padarinius atsakovui. Konstatavo, kad ieškovų V. M. ir J. C. padarytą darbo drausmės pažeidimą atsakovas pagrįstai įvertino kaip šiurkštų - DK 136 str. 3 d. 2 p. – vieną kartą šiurkščiai pažeidus darbo pareigas (DK 235 str. 2. d. 9 p.), todėl ieškovų reikalavimus atmetė. Pažymėjo, kad drausminės nuobaudos ieškovams yra paskirtos laikantis jų skyrimo tvarkos (DK 240 str. – 241 str.) bei ją parenkant pagal DK 238 str. nurodytas aplinkybes, ieškovai atleisti iš darbo laikantis jiems taikytinų garantijų (DK 131 str., 132 str. 1 d.). Pažymėjęs, kad atmestas reikalavimas dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, teismas nurodė, kad atmestini ir išvestiniai reikalavimai – grąžinti į pirmesnį darbą, priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Nustatęs, kad ieškovai teismui nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių dokumentų, teismas atmetė ir ieškovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Apeliaciniu skundu ieškovai V. M. ir J. C. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovų ieškinius patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas netinkamai nustatė ir įvertino esmines faktines aplinkybes. Apeliantai ginčo vagono sušalimo metu buvo darbo vietoje ir pagal susiklosčiusias galimybes vykdė savo darbines funkcijas. Neigiami padariniai atsakovui atsirado po to, kai užšalo platforminio junginio Nr. (duomenys neskelbtini) dyzelgeneratorinis vagonas Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tai įvyko prieš tai, kai apeliantai paliko šį ginčo vagoną, t. y. neigiami padariniai atsakovui atsirado ne dėl to, kad apeliantai padarė pravaikštą.

2. Nurodo, kad faktinė aplinkybė, kad apeliantai netinkamai, t. y. nesilaikydami lokalinių teisės norminių aktų, reglamentuojančių apeliantų darbą, reikalavimų, pranešė atsakovo atstovams apie savo išvykimą iš Kazachstano į Lietuvos Respubliką, nesudaro pagrindo traktuoti apeliantų veiksmų kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.

3. Pažymi, kad apeliantų veiksmuose nebuvo DK 235 str. 2 d. 9 p. nustatyto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo sudėties, todėl drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo - apeliantams paskirta nesant drausminės atsakomybės pagrindo. Pagal savo pobūdį, pasekmes, apeliantų kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes apeliantų padaryta pravaikšta (neatvykimas į darbą visą darbo dieną (pamainą)) negalėjo būti kvalifikuotas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka pagal DK 235 str. 2 d. 9 p.

4. Teismas nenustatė už kokį konkrečiai darbo drausmės pažeidimą apeliantai yra atleisti iš darbo, kadangi savo sprendimą motyvavo ir grindė faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo dyzelgeneratorinio vagono Nr. (duomenys neskelbtini) užšalimu ir dėl to atsakovui sukeltais neigiamais padariniais. Atkreipia dėmesį į tai, kad dyzelgeneratorinio vagono Nr. (duomenys neskelbtini) sušalimo metu apeliantai buvo šiame vagone ir atliko savo darbines pareigas. Pažymi, kad ginčo platforminį junginį Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantai paliko tik visiškai užšalus ginčo vagonui Nr. (duomenys neskelbtini). Ir iš ginčo stoties esančios Kazachstano Respublikoje apeliantai išvyko tik po to, kai iš šios stoties platforminis junginys Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išgabentas į Lietuvos Respubliką.

5. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką dėl DK normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. ir netinkamai aiškino ir taikė konkrečiai DK 235 str. 2 d. 9 p. normą.

Atsiliepimu į ieškovų V. M. ir J. C. apeliacinį skundą atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Radviliškio prekinių vagonų depas prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Ieškovai nesilaikė teisės aktų, reglamentuojančių jų tiesiogines pareigas, reikalavimų, o savavališkai paliko platforminį junginį ir išvyko į namus, tokie darbuotojų veiksmai traktuotini kaip šiurkštus tiesioginių pareigų neatlikimas bei šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Atsakovo atstovų sudaryta komisija nustatė, kad dyzelgeneratorinis vagonas Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis platforminiam junginiui Nr. (duomenys neskelbtini), su kuriuo ieškovai išvyko į Kazachstano Respubliką buvo užšaldytas dėl brigados, susidedančios iš abiejų ieškovų, kaltės, dėl ko atsakovui dėl nepataisomo vagono sugadinimo ir netinkamumo naudoti atsirado žala. Nurodo, kad atsakingas mechanikas V. M. telegramomis refrižeratorinių vagonų sekcijos ūkio vadovų neinformavo, į vietos geležinkelius, kaip numatyta tarptautiniuose susitarimuose nesikreipė, abu ieškovai savavališkai paliko junginį, grįžę į Kauną į darbovietę pristatyti kelionės dokumentų neatvyko. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovų darbinės funkcijos ir darbo pareigų atlikimas nesibaigė jiems parvykus į Lietuvos Respubliką, nes jie turėjo atvykti į atsakovo įmonę atiduoti kelionės dokumentų. Ieškovai į atsakovo įmonę neatvyko, o nuvykus atsakovo atstovams į Kauną, ieškovui V. M. , būnant dar su atsakovu teisiniuose darbo santykiuose buvo nustatytas 1,14 promilės girtumas. Tokiais savo veiksmais ieškovas V. M. pažeidė ir DK 235 str. 2 d. 8 p. bei Lietuvos Geležinkelių transporto darbuotojų drausmės statuto 11 str. Ieškovas J. C. atsakovo atstovų nurodymams laukti geležinkelio stotyje nepakluso ir teisėtų nurodymų nevykdė.

2. Ieškovai nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog gelbėdami savo gyvybę ir sveikatą būtų kreipiasi pagalbos į Kazachstano Respublikoje esančius medicinos darbuotojus ar kitus asmenis, nors turėjo tokią galimybę kreiptis, be to, ieškovai neįrodė ekstremalių sąlygų buvimo.

Apeliacinis skundas  atmestinas.

Kolegija pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde, nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).

Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Kolegija sprendžia, kad ieškovai buvo atleisti iš darbo dėl to, jog savavališkai paliko darbo vietą ir grįžo į Lietuvą. Taip pat iš Reikalavimo pasiaiškinti matyti, jog ieškovas V. M. ir J. C. privalėjo pasiaiškinti, kodėl savavališkai paliko Kazachijos Respublikoje paliktą ref. junginį, 2009-12-24 grįžo į Lietuvą ir neatvyko į darbovietę (b. l. 9, t. 1; b. l. 10, t. 4). Pareiga įrodyti darbuotojų, kuriems pritaikytos drausminės nuobaudos, neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą. Darbuotojų neteisėti veiksmai arba neveikimas darbo drausmės pažeidimo atveju reiškiasi darbo pareigų nevykdymu arba netinkamu jų vykdymu dėl darbuotojo kaltės (DK 234 str.). Darbuotojų pareigas gali reglamentuoti ne tik DK normos, bet ir kiti įstatymai ar poįstatyminiai aktai. Lietuvos geležinkelių transporto darbuotojų drausmės statuto bendrosios dalies 1 punkte nurodyta, kad geležinkelių transportas – viena iš svarbiausiųjų Lietuvos Respublikos transporto sistemos dalių. Kad geležinkelių transportas dirbtų darniai, kad keleiviai bei kroviniai laiku būtų pristatomi į paskirties vietą ir užtikrinamas eismo saugumas, geležinkelių transporto darbuotojai privalo dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai atlikti vadovų pavedimus, laikytis technologinės ir gamybinės drausmės, saugos darbe reikalavimų, nepalikti darbo vietos, kol jų nepakeičia kiti darbuotojai. Taigi, ieškovai be vadovų leidimo paliko savo darbo vietas ir išvyko į Lietuvą, nepasirūpinę tolesne junginio būkle. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad jie nustatyta tvarka gavo leidimą vykti į Lietuvą. Refrižeratorinių riedmenų eksploatavimo tarptautiniame susisiekime tarp valstybių-bendrijos narių, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos Instrukcijoje Nr. DČ-479 3.2.4 dalies 9 punkte numatyta, kas turi būti daroma įrangos gedimo atveju (b. l. 186, t. 1). Apeliantai šios instrukcijos nevykdė ir paliko traukinį be priežiūros. Taigi, atsakovas turėjo pagrindo pripažinti, jog apeliantai šiurkščiai pažeidė savo pareigas ir dėl to atsirado pagrindo taikyti jiems drausmines nuobaudas. Pareigą įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą tenka darbuotojui (CPK 178 str.). Kolegija pripažįsta, kad apeliantai nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios būtų pagrindas pripažinti jų neatvykimą į darbą pateisinamu. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kad jie nustatyta tvarka, t.y. išsiųsdami telegramą iš artimiausios stoties darbdaviui, gavo jo nurodymus šioje konkrečioje situacijoje. DK 275 str. 1 d. 5 p. yra numatyta darbuotojo teisė atsisakyti dirbti, jeigu yra pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai. Tačiau šią aplinkybę privalo įrodyti pats darbuotojas. Tuo tarpu apeliantai, turėdami galimybę informuoti apie tai darbdavį, to nepadarė. Apelianto V. M. teiginiai, kad jis siuntė darbdavio atstovei SMS žinutes, nėra įrodyti. Šiuo atveju jis privalėjo turėti nenuginčijamų įrodymų, kad darbdavio atstovė šias žinutes laiku gavo ir į jas sureagavo adekvačiai. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apeliantų veiksmų ir padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovo veiksmų, pripažinus juos šiurkščiais darbo drausmės pažeidimais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad darbdavys pareikalavo iš apeliantų įrodymų ne tik dėl to, kodėl jie pažeidė darbo drausmę, bet ir dėl to, kodėl buvo sugadinta įranga. Tačiau Įsakyme „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ su V. M. (b. l. 11, t. 1) ir Įsakyme „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ su J. C. (b. l. 8, t. 4) aiškiai nurodyta, jog darbo sutartis nutraukta dėl to, jog jie paliko junginį užsienyje ir grįžo į Lietuvą be darbdavio leidimo. Tai reiškia, kad apeliantai šiurkščiai pažeidė darbo drausmę (DK 235 str. 2 d. 9 p.). Išvykus iš darbo vietos 2009-12-21, apeliantai iki 2009-12-24 imtinai darbe nebuvo. Nėra nuginčytas tas faktas, kad 2009-12-24 apeliantas V. M. buvo neblaivus Kauno geležinkelio stotyje ir dėl to buvo nušalintas nuo darbo (b. l. 60 – 61, t. 1). Apeliantas J. C. 2009-12-24 darbe iš viso nepasirodė, nors darbdavio atstovai skambino ir reikalavo atvykti į darbą. Taigi, iš esmės apeliantai be svarbių priežasčių neatvyko į darbą ne vieną, o kelias darbo dienas. Apeliantų teiginiai, kad jiems nėra suprantama, kokiu pagrindo buvo nutrauktos darbo sutartys, vertintini kaip formalūs.

Apeliantai nepagrįstai teigia, kad jų veiksmai negali būti kvalifikuoti kaip šiurkštūs darbo drausmės pažeidimai. Jiems neįrodžius, jog vienintelis būdas išsaugoti savo gyvybę ir sveikatą buvo išvykimas į Lietuvą, be priežiūros palikus junginį, teismas pagrįstai pripažino, jog darbdavio taikytos drausminės nuobaudos yra adekvačios apeliantų padarytiems neteisėtiems veiksmams. Šiuo atveju svarbu ne tik tai, kad apeliantai nesilaikė lokalinių aktų, bet ir paliko be priežiūros junginį. Apeliantai teigia, kad neatvyko į darbą be svarbių priežasčių po to, kai ginčo vagonas užšalo ir jame vykdyti darbinių funkcijų buvo nebeįmanoma. Tačiau jie dirbo geležinkelių sistemoje pakankamai ilgą laiką ir aiškiai žinojo, kaip turi elgtis, sugedus kuriai nors įrangos sistemai. Be to, apeliantai bet kokiu atveju privalėjo gauti darbdavio leidimą pasitraukti iš darbo vietos. Tokio leidimo apeliantai teismui nepateikė.

Kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų pažeidimų, nukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos. Kiekviena byla yra individuali, joje nustatytos aplinkybės gali nesutapti, todėl teismas privalo ne tik vadovautis suformuota teismų praktika, bet ir įvertinti kiekvieną nustatytą aplinkybę konkrečioje byloje. Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė ir įvertino įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, todėl tinkamai pritaikė proceso bei materialinės teisės normas (CPK 330 str.).

Atmetant apeliacinį skundą, iš apeliantų turi būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). Tačiau šios išlaidos sudaro tik 2,55 Lt. Sumokant lygiomis dalimis iš apeliantų šią sumą, komisiniai mokesčiai bankui sudarytu žymiai daugiau. Teismas privalo vadovautis, be kita ko, ir protingumo kriterijumi (CK 1.5 str. 5 d.).

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies pirmu punktu,  

 

n u t a r i a :

 

                Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

 Kolegijos pirmininkė                                                                Birutė Simonaitienė

                    

Teisėjai                                                                                     Danutė Burbulienė

 

                                                                                                Regina Agota Gutauskienė

 

Nuorašas tikras

Teisėja

 

Birutė Simonaitienė