LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

              sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

              dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui,

              išteisintajam A. S.,

              teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Eugenijaus Papučkos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. išteisinamojo nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 13 d. nuosprendis, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 4 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, nustatant dviejų mėnesių terminą jai sumokėti.

              Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

              n u s t a t ė :

              A. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. apie 14.27 val. Vilniuje, Laisvės pr.–Sausio 13-osios g. sankryžoje, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausančiame automobilyje „VW Jetta“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės 1-os kuopos 2-ojo būrio vyriausiajam patruliui A. J. bei vyresniajai patrulei M. S., vykdantiems eismo priežiūros funkcijas, davė kyšį už pageidaujamą valstybės tarnautojo neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y., siekdamas išvengti administracinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 straipsnio 1 dalį, dėl automobilio „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriam nustatyta tvarka neatlikta valstybinė techninė apžiūra, vairavimo, prašydamas nesurašyti administracinės teisės pažeidimo protokolo, tarp priekinių sėdynių padėjo 50 Lt nominalo kupiūrą Nr. AJ2471895.

              Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad BK 227 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto papirkimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Teismas konstatavo, kad A. S. neturėjo tyčios papirkti pareigūnus – išteisintasis teigė, kad pinigus pareigūnų automobilyje padėjo norėdamas sumokėti baudą, to nepaneigė ir policijos pareigūnai, A. S. palikta pinigų suma atitiko jam paskirtos baudos dydį. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų dėl A. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis, o remiantis vien tik policijos pareigūnų parodymais, kurie nuteistojo veiksmus suvokė kaip kyšio davimą, negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie tai, jog padėdamas policijos pareigūnų automobilyje 50 Lt kupiūrą A. S. siekė juos papirkti.

              Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas E. Papučka prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 13 d. nuosprendį be pakeitimų.

              Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad papirkimas objektyviai gali būti realizuojamas pasiūlymu ar pažadu duoti kyšį arba kyšio davimu valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą, vykdant įgaliojimus. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, esminę reikšmę turi tai, ko siekiama tokia veika, būtina nustatyti, jog duodant turtines vertybes valstybės tarnautoją siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. apie 14.27 val. Vilniuje, Laisvės pr.–Sausio 13-osios g. sankryžoje, A. S. policijos pareigūnų buvo sustabdytas vairuojantis automobilį „Renault Espace“, kuriam nustatyta tvarka nebuvo atlikta valstybinė techninė apžiūra. Tai atitinka ATPK 123 straipsnio 1 dalyje aprašyto pažeidimo požymius. Kelių patrulių rinktinės pareigūnai vykdė eismo priežiūros funkcijas, privalėjo kontroliuoti kaip eismo dalyviai vykdo KET reikalavimus ir, nustatę pažeidimus, įforminti atitinkamus dokumentus, visų pirma – administracinio teisės pažeidimo protokolą. A. S., būdamas tarnybiniame automobilyje, padėjo 50 Lt kupiūrą tarp priekinių sėdynių ant porankio, siūlydamas šiuos pinigus policijos pareigūnams. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad A. S., duodamas pinigus, veikė tiesiogine tyčia – suvokė savo veikos pavojingą pobūdį ir siekė paveikti policijos pareigūnus, kad šie jo naudai neteisėtai neveiktų, t. y. nesurašytų jam administracinio teisės pažeidimo protokolo už padarytą KET pažeidimą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog A. S. buvo laiku ir tinkamai pateikta informacija – policijos pareigūnai ne vieną kartą informavo išteisintąjį tiek apie galiojančią skirtų baudų mokėjimo tvarką (mokama per banką, o ne grynaisiais vietoje), tiek įspėjo apie baudžiamąją atsakomybę už pareigūnų papirkimą. Pats išteisintasis neneigė, kad tokia informacija jam buvo pateikta, taigi jis ją žinojo ir suvokė, tačiau, nepaisant to, tęsė savo neteisėtus veiksmus – ir toliau prašė pareigūnų paimti pinigus, įkalbinėjo neskirti jam baudos, o apsiriboti įspėjimu, sakydamas: „visi mes esame žmonės, imkit pinigus, jūs važiuojat sau, aš važiuoju sau, kad būtų greičiau“. Kasatoriaus teigimu, šioje byloje nustatytos aplinkybės negali būti aiškinamos kaip reiškiančios, kad 50 Lt pareigūnams buvo duodami kaip baudos sumokėjimas. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad A. S. policijos pareigūnams duota suma atitiko jam skirtinos baudos dydį, neįvertinus jos kontekste su kitomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo teigti, jog A. S. neturėjo tyčios papirkti policijos pareigūnus. Nors apeliacinės instancijos teismas policijos pareigūnų parodymus atmetė, kasatoriaus nuomone, jie laikytini patikimais įrodymais.

              Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad administracinės nuobaudos skyrimas sukelia asmeniui neigiamus padarinius ne tik finansine prasme. Padarius naują administracinį teisės pažeidimą ankstesnis patraukimas administracinėn atsakomybėn gali būti vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jis gali eliminuoti galimybę taikyti administracinio nurodymo institutą ir pan., todėl šios aplinkybės vertintinos kaip rodančios A. S. tyčios kryptingumą. Kasatoriaus teigimu, duomenų visuma leidžia konstatuoti, kad A. S. veikė tiesiogine tyčia – suvokė savo veikos pavojingą pobūdį ir siekė taip veikti, taigi – padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje.

              Kasacinis skundas atmestinas.

              Dėl BK 227 straipsnio 4 dalies taikymo

              Minėta, kad išteisintasis A. S. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 4 dalyje (papirkimas), padarymu.

              Pagal BK 227 straipsnio 4 dalį atsako tas asmuo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, esminę reikšmę turi ne tai, kieno naudai siūloma, žadama, susitariama duoti kyšį ar jis yra duodamas (pvz., pinigai, kitos turtinės vertybes) – ar pačiam valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui), ar per valstybės tarnautoją kitam fiziniam, juridiniam asmeniui, o tai, ko siekiama tokiais veiksmais. Šiuo atveju būtina nustatyti, kad, siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant pinigus ar kitas turtines vertybes, valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus (pvz., perdavimą valstybės tarnautojui tam tikros pinigų sumos) suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį). Būtent turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai duoda pinigus (kitas turtines vertybes) už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus.

              Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad A. S., būdamas Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausančiame automobilyje „VW Jetta“, tarp priekinių sėdynių padėjo 50 Lt nominalo kupiūrą. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės remdamasis policijos pareigūnų A. J. bei M. S. parodymais, tokius A. S. veiksmus pripažino kyšio davimu.

              Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, tokį savo sprendimą grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nesurinkus

pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. S. kaltę padarius BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Būtent teismas konstatavo, jog iš byloje surinktų duomenų nėra pakankamo pagrindo manyti, kad A. S. tyčia buvo nukreipta papirkti policijos pareigūnus ir kad pareigūnų supratimas, jog automobilyje palikti pinigai yra kyšis savaime, nesant kitų įrodymų, nepatvirtina A. S. tyčios juos papirkti. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, rėmėsi ne tik byloje nustatyta aplinkybe, kad A. S. policijos pareigūnams duota suma atitiko jam skirtinos baudos dydį, bet ir kitais byloje surinktais bei įvertintais įrodymais. Antai ši aplinkybė buvo lyginama ir vertinama kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, gautais apklausus liudytojus, A. S., išanalizavus kitą bylos medžiagą. Taigi nesutiktina su kasacinio skundo argumentais dėl nesisteminio įrodymų vertinimo, didesnės reikšmės suteikimo vieniems įrodymams prieš kitus ir tai lemiančio netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje analizuoti visi bylos įrodymai, išvados darytos įvertinus įrodymų visumą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies yra aišku, kodėl buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.  Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų duomenų visumą, turėjo pagrindą konstatuoti, kad neįrodyta, jog A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigia ir kasacinio skundo argumentas, kad A. S. buvo suinteresuotas išvengti administracinės atsakomybės, nes, padarius naują administracinį teisės pažeidimą, ankstesnis patraukimas administracinėn atsakomybėn gali būti vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jis gali eliminuoti galimybę taikyti administracinio nurodymo institutą ir pan., todėl šios aplinkybės vertintinos kaip rodančios A. S. tyčios kryptingumą. Tai yra tik prielaidos, kuriomis negali būti grindžiama A. S. kaltė dėl kyšio davimo. Paminėtina ir tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba, atsakydama į Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą pateikti vaizdo ir garso įrašą, darytą minėtame automobilyje, nurodė, kad vaizdo ir garso įrašas neišliko dėl įrangos gedimo.

Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, jog byloje yra nepašalintų abejonių, kurios, vadovaujantis principu in dubio pro reo, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, nes, išnaudojus visas įmanomas įrodinėjimo priemones, patikimų išvadų dėl papirkimo (BK 227 straipsnio 4 dalis) buvimo A. S. veiksmuose nebuvo galima daryti. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110/2013).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių A. S. kaltę padarius BK 227 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jis buvo pagrįstai išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi in dubio pro reo principu, įpareigojančiu nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu remtis prielaidomis.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, darytina išvada, kad tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

              n u t a r i a :

              Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą