Civilinė byla Nr. e2-174-909/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09269-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.11.1; 2.6.11.3; 3.1.7.1.5; 3.1.7.6; 3.1.14.6; 3.2.6.1; 3.2.8.4

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

       S P R E N D I M A S

       LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 19 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Justa Raciūtė,

sekretoriaujant Katažynai Grinevič,

dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „UPPS.LT“ atstovui direktoriui K. M. ir atstovui advokatui Andrej Proškin, 

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Zenipa“ atstovams direktoriui P. N., finansininkei J. N. ir atstovei advokatei Olgai Siominai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „UPPS.LT“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Zenipa“ dėl skolos priteisimo. 

Teismas

n u s t a t ė :

1.       ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „UPPS.LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (CPB-9257), prašydamas priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Zenipa“ 18 315,64 Eur skolos, 4 285,28 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Ieškovas nurodė, kad šalys 2017 m. kovo 30 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 17/03/30 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui spygliuočių ir lapuočių apvalius rąstus (medieną), o atsakovas įsipareigojo už perkamas prekes atsiskaityti. Šalys susitarė, kad elektroniniu paštu, be parašo, siųstos sąskaitos faktūros laikytinos galiojančiomis. Nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. sausio 11 d. ieškovas pristatė atsakovui prekių už 44 315,64 Eur sumą. Anot ieškovo, šią aplinkybę patvirtina atsakovo apyvartos pažyma, ieškovo medienos pirkimo ir pardavimo žiniaraštis už 2017 m. gruodžio mėnesį, aštuoni medienos perdavimo – priėmimo aktai ir PVM sąskaitos - faktūros. Teigė, jog atsakovas yra sumokėjęs 26 000 Eur, skoloje liko 18 315,64 Eur ir 4 285,28 Eur delspinigių. Atsakovas ieškovo siunčiamų PVM sąskaitų - faktūrų neginčijo, pretenzijų nereiškė. Pridūrė, kad atsakovas, mokėdamas skolą dalimis, mokėjimo paskirtyje nurodydavo, kad moka „už medieną“.

3.       Ieškovas išsiuntė atsakovui 2018 m. sausio 2 d. aktą dėl skolų suderinimo, nurodydamas įsiskolinimo dydį – 39 270,24 Eur. Atsakovas pretenzijų nereiškė, žadėjo skolą apmokėti, toliau mokėjo dalinius apmokėjimus. 2018 m. vasario 10 d. ieškovas išsiuntė atsakovui priminimą ir aktą dėl skolų suderinimo, nurodant tai dienai buvusį įsiskolinimą – 21 315,64 Eur. Atsakovas dėl nurodyto skolos dydžio nereiškė jokių pretenzijų, toliau vykdė dalinius mokėjimus bei 2018 m. vasario 13 d. sumokėjo 3 000 Eur skolos dalį. Ieškovas 2018 m. vasario 15 d. išsiuntė atsakovui raginimą bei 2018 m. vasario 19 d. aktą dėl skolų suderinimo, nurodydamas tai dienai buvusį skolos likutį - 18 690,62 Eur, tačiau 2018 m. vasario 20 d. atsakymu į raginimą atsakovas atsisakė mokėti, melagingai nurodydamas, kad medienos negavo. Ieškovo teigimu, atsakovo elgesys yra nesąžiningas.

4.       Atsakovas atsiliepime (DOK-91284) prašė ieškinį atmesti ir priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5.       Atsakovas atsiliepime nurodė, kad atsakovo pagrindinė veikla yra susijusi su medienos gaminių apdirbimu, komercinių padėklų gamyba. Atsakovas paaiškino, jog užsakomos medienos kiekis pastovus, ženkliai nekintantis (apie 250-350 kubinių metrų per mėnesį), kadangi turi tik vieną užsakovą UAB „PAROC“. Ieškovas medieną pristatydavo į atsakovo gamyklos uždarą teritoriją. Priimdamas medieną, atsakovas nustatinėjo prekės kokybę, t. y. būklę, šakotumą, diametrą ir pan. Šalys pasirašydavo krovinio važtaraštį, kuris atlikdavo prekių priėmimo – perdavimo funkciją. Atsakovas pažymėjo, kad šalys medienos tiekimo srityje bendradarbiavo nuo 2016 metų, atsakovas medieną pirko ne tik iš ieškovo, bet ir tų pačių savininkų valdomos UAB „Irlita“, su kuria 2017 m. kovo 31 d. buvo sudaryta identiško turinio pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovo teigimu, pagal buhalterinius dokumentus atsakovas ieškovui skolingas 837,54 Eur, o UAB „Irlita“ susidarė 538,88 Eur permoka. Atsakovas siūlė pasirašyti trišalį skolų užskaitymo aktą, tačiau ieškovas nesutiko. Atsakovas, 2018 m. sausio 2 d. gavęs skolų suderinimo aktą su nurodyta 39 270,24 Eur skolos suma, kreipėsi į ieškovą dėl galimų klaidų ar neatitikimų, kadangi tokio medienos kiekio iš ieškovo negavo. Taip pat pridūrė, kad neatvežtos medienos faktą paliudija ir tai, kad ieškovo elektroniniu paštu siųstos sąskaitos faktūros yra nepasirašytos, kadangi pagal nusistovėjusią šalių praktiką, dokumentai buvo surašomi ir užpildomi iškraunant medieną bei apžiūrint prekes. Todėl ieškovo išrašytos ir pateiktos PVM sąskaitos - faktūros, iš kurios kildinama 18 315,64 Eur skola, yra nepagrįstos ir galimai atsakovui pateiktos per klaidą.

6.       Atsakovas pabrėžė, kad prekių pristatymo metu visuomet dalyvavo atsakovo vadovas arba gamybos vadovas, visuomet būdavo sutikrinami medienos kiekiai bei užpildomi reikiami dokumentai. Po pristatytos medienos kiekio ir kokybės patikrinimų, atsakovo vadovas tiesiogiai su ieškovo atstovu aptardavo medienos kubo ir bendrą užsakymo kainą ir tik tuomet vietoje išrašoma PVM sąskaita-faktūra, užpildant tam tikras grafas ranka, šalys preliminariai aptardavo sąskaitos apmokėjimo terminus, paprastai sąskaitoje nurodyto 14 kalendorinių dienų termino nebūdavo laikomasi, dėl to ieškovas niekuomet pretenzijų nereikšdavo. Nuo pat bendradarbiavimo pradžios tarp šalių buvo nusistovėjusi mokėjimų praktika, kuomet prieš darant mokėjimus atsakovo vadovas pasiskambindavo ieškovo atstovui V. M. ir klausdavo, į kurią įmonę (ieškovo ar UAB „Irlita“) atlikti pavedimą. Taigi, dėl šios priežasties mokėjimo pavedimuose nebūdavo nurodamas sąskaitos numeris ir sumos būdavo suapvalinamos bei nurodoma, kad mokama „už medieną“.

7.       Atsakovas nurodė, kad 2017 m. lapkričio mėnesį, ieškovas, matydamas, kad nesugebės įvykdyti Valstybinių miškų urėdijų atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų dėl sutarto išvežti medienos kiekio bei norėdamas išvengti jam gresiančių baudų, pradėjo reikalauti, kad atsakovas priimtų didesnį kiekį medienos. Atsakovas nesutiko, nurodydamas, kad didesnio medienos poreikio neturi bei neturi vietos medienos sandėliavimui, tačiau vėliau ieškovas jį įkalbėjo atsakovą priimti ženkliai didesnį medienos kiekį, nurodydamas, kad atsakovui nereikės užsakinėti medienos 2018 m. sausio ir vasario mėnesį, ir intensyviai, nesant užsakymų, pradėjo gabenti medieną į atsakovo sandėlį. Ieškovas patikino atsakovą, kad šis galės atsiskaityti vėliau, t. y. 2018 m. vasario – kovo mėnesiais. Atsakovas pabrėžė, kad nepaisant to, kad atvežtos medienos kiekis neatitiko atsakovo poreikių, tačiau atsakovas už 2018 m. sausio-vasario mėnesį visą ieškovo atvežtą ir atsakovo priimtą medieną yra pilnai atsiskaitęs. Atsakovas 2018 m. sausio mėnesį, pastebėjęs, kad gamyboje trūksta apvaliosios medienos, buvo priverstas užsakyti medieną iš kitų tiekėjų. 2018 m. sausio mėnesį atsakovas iš kitų tiekėjų užsakė 282,33 kub. m. medienos, o 2018 m. vasario mėnesį – 310,77 kub. m. medienos. Akivaizdu, kad ieškovas nepristatė 231,25 kubinių metrų medienos, už kurią reikalauja sumokėti pagal jo vienašališkai išrašytas PVM sąskaitas - faktūras Nr. 431, 434, 435, 440. Atsakovo teigimu, už šias minėtas sąskaitas ieškovo paskaičiuoti delspinigiai 2 652,14 Eur sumoje taip pat yra nepagrįsti. Taipogi, ieškovas nepagrįstai reikalauja priteisti jam 1 633,15 Eur delspinigių už neva pavėluotai apmokėtas 2017 m. lapkričio 24 d. sąskaitą Nr. 421 bei 2017 m. gruodžio 6 d. sąskaitą Nr. 426, kadangi pagal šalių bendradarbiavimo praktiką šalys atskirai aptardavo apmokėjimo terminus ir net skirtingus gavėjus. Be to, ieškovas neįrodė, kad dėl pavėluoto apmokėjimo ieškovas būtų patyręs ženklius nuostolius.    

8.       Ieškovas teismui teikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo prie bylos (DOK-112691), siekdamas paneigti atsakovo atsiliepime dėstomas aplinkybes. Prašyme papildomai paaiškino, kad atsakovo teiginiai neatitinka tikrovės, nes atsakovas ne visada dalyvaudavo išrašant sąskaitas ir tai patvirtina 2017 m. rugpjūčio bei 2017 m. lapkričio mėnesio sąskaitos Nr. 389 ir 408 bei krovinio važtaraščiai, šie dokumentai nėra atsakovo pasirašyti, tačiau atsakovas juos yra pripažinęs ir apmokėjęs. Tai rodo, kad pagal šalių bendradarbiavimo praktiką elektroniniu paštu atsiųstos sąskaitos laikomos galiojančiomis ir be parašo. Ieškovas tinkamai įvykdė pareigą perduoti medieną, atsakovas visą jam atvežtą medieną priėmė, niekada nėra grąžinęs jos atgal ieškovui. Ieškovas taip pat nurodė, geranoriškai bendradarbiaujant su Valstybinių miškų urėdijomis, jam urėdijos pratęsė medienos kiekio išvežimo terminus, baudos ieškovui negrėsė. Tai rodo, kad nebuvo jokios prievartos iš ieškovo pusės atsakovui dėl medienos vežimo siekiant išvengti gresiančių baudų.

9.       Rašytinius paaiškinimus (DOK-207313) pateikė ir atsakovas. Nurodė, jog ieškovo ir atsakovo bendradarbiavimas prasidėjo jau nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio, t. y. beveik prieš metus iki rašytinės sutarties sudarymo, tarp šalių susiformavo medienos tiekimo atsakovui praktika: iš anksto sutartu laiku, atsakovo atstovui atvykus į sandėlį, šalys sutikrindavo atvežtos medienos kiekį ir kokybę bei pasirašydavo krovinio perdavimo dokumentus. Per visą bendradarbiavimo laikotarpį ieškovas atsakovui yra išrašęs 40 krovinio važtaraščių ir tiek pat sąskaitų. Iš jų priėmimo metu atsakovo buvo nepasirašyti tik 2 važtaraščiai ir 2 sąskaitos (2017-08-03 ir 2017-11-03), nes atsakovo atstovas tuo metu buvo išvykęs, tačiau visą iškrovimo procesą atsakovo atstovas stebėjo per vaizdo stebėjimo kameras, esančias atsakovo teritorijoje, prisijungęs nuotoliniu būdu. Apie krovinio, nurodyto ginčo sąskaitose, pristatymą atsakovui jokia informacija pateikta nebuvo. Atsakovas teigia, kad 2017 m. gruodžio 21 d. atsakovui medieną vežė UAB „Irlita“ (tai patvirtina važtaraštis bei sąskaita, 2017-12-22 atsiųstos nuotraukos). Ieškovo vairuotojo nuotraukos tik patvirtina faktą, kad 2018 m. sausio 10 d. ieškovo vairuotojas pasikrovė medieną urėdijose, tačiau nėra įrodymų, kad ši mediena pristatyta būtent atsakovui. 2018 m. sausio 10 d. ieškovo vairuotojas galimai buvo atvykęs į atsakovo teritoriją, tačiau su tikslu perkelti rąstus, kurie 2017 m. gruodžio mėnesį buvo atvežti ir sukrauti už tvoros, nes nebuvo vietos sandėlyje, tačiau nauji pristatymai nurodytą dieną nevyko ir nebuvo užfiksuoti. Ieškovas siuntė atsakovui urėdijų raginimus su tikslu priversti atsakovą pirkti didesnį kiekį medienos, o tai, kad ieškovui urėdijos nepritaikė sankcijų, tik dar kartą patvirtina, kad ieškovas jokių nuostolių nėra patyręs dėl atsakovo nežymaus vėlavimo atsiskaityti.

10.       Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, 2018 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė (civilinės bylos numeris e2-14897-294/2018). Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti visą 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė ieškovo skundą atmesti, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti galioti.

11.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 7 d. priėmė nutartį, kuria panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos numeris e2A-1377-603/2019).

12.       Po bylos grąžinimo naujam nagrinėjimui atsakovas 2020 m. gruodžio 1 d. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo su rašytiniais paaiškinimais (DOK-234923). Juose atsakovas nurodė, kad teikia teismui suvestinę dėl medienos kiekių, esančių atsakovo sandėlyje, už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. sausio 31 d. Taip pat atsakovas pateikė 2016-2017 metų bei 2018-2019 metų tokio paties laikotarpio žiniaraščių duomenis. Anot atsakovo, iš pateiktų įrodymų matyti, kad nei medienos kiekis, nei jo sunaudojimo norma nekito, naujų pristatymų nurodytomis dienomis nebuvo. Lyginant suvestinių duomenis 2016-2019 metais, matyti, kad praktikoje tokių kiekių, kiek teigia pristatęs ieškovas, atsakovas niekuomet neužsakinėjo. Pažymėjo, kad minėtu laikotarpiu menamo 231,25 kub. m. medienos kiekio atsakovas būtų negalėjęs apdoroti fiziškai dėl turimų ribotų gamybinių pajėgumų.  

13.       Atsakovas po 2021 m. rugpjūčio 10 d. vykusio teismo posėdžio, teismui pateikė rašytinius paaiškinimus (DOK-171778), pateikė papildytą atsakovo kiekių žiniaraštį už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. sausio 31 d. (papildyta grafa, kurioje atsakovas išskaidė medienos vežimus pagal faktinius vežimus (krovinių važtaraščius)). Paaiškino dėl faktiškai užsakytos medienos, parduodamų gaminių, sunaudojamų medienos kiekių, pjuvenų ir atraižų, pridėjo įrodymus. Pabrėžė, kad per laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. sausio 31 d. atsakovo sandėlyje medienos rąstų pjovimo metu susidarė 488,79 erdm. pjuvenų ir 577,6 erdm. atraižų. Taip pat paaiškino, kad jei atsakovas būtų turėjęs ir apdorojęs menamą 231,25 kub. m. medienos kiekį, kurį ieškovas nepagrįstai tvirtino pristatęs, tuomet medienos atliekų pardavimas būtų buvęs 92,50 kub. didesnis, kas per 2017 m. lapkričio 24 d. – 2018 m. sausio 31 d. laikotarpį sudarytų 437,30 kub. medienos pjuvenų ir atraižų ir viršytų maksimalų galimą 382,94 kub. medienos atliekų kiekį. Taigi, akivaizdu, kad menamos 231,25 kub. medienos atsakovas sandėlyje neturėjęs ir neapdorojęs. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad vienu reisu yra atvežama 30-40 kub. m. apvaliosios medienos, vadinasi, 231,25 kub. m. medienos ieškovas turėjo pristatyti per 6-7 kartus, apie tai neinformavęs atsakovo jokia forma, kas visiškai prieštarauja visai šalių bendradarbiavimo praktikai. Taip pat atsakovas papildomai paaiškino dėl prieštaringų faktų apie pradinio medienos kiekio perteklių, t. y. nukrypimą nuo standartinių užsakymo apimčių, bei apie medienos trūkumą sandėlyje. Nurodė, kad 2017 m. gruodžio 29 d. atsakovo sandėlio pjaunamos (sveikos) medienos rąstų likutis buvo 450,764 kubų, kadangi 2017 m. gruodžio 29 d. buvo parduotos tiek pjuvenos, tiek medienos atraižos. Iš 450,764 kubų atsakovas padėklų gamyboje panaudojo 270,458 kubų, t y. 60 proc. medienos rąstų, iš kurių galės pagaminti apie 6 440 vienetų komercinių padėklų. Pagrindinio atsakovo užsakovo UAB „PAROC“ užsakymas 2018 m. sausio mėn. buvo 11 300 vnt. padėklų, todėl, akivaizdu, kad gamyboje pradėjo trūkti apvaliosios medienos, todėl atsakovas privalėjo atlikti medienos užsakymus iš kitų tiekėjų. Pagal pateiktą lentelę 2018 m. sausio 31 d. atsakovo sandėlyje buvo 363,74 kub. m. medienos, iš kurių 143,12 kub. m. medienos atliekos (197,44 erdm. pjuvenų ir 244 erdm. medienos atraižos) ir 220,62 kub. medienos rastų. Būtent šį kiekį iliustruoja atsakovo darytos nuotraukos iš vaizdo stebėjimo sistemos.        

14.       2021 m. lapkričio 10 d. ieškovas pateikė prašymą dėl papildomo įrodymo prijungimo (DOK-208462). Teismui pranešė, kad atsakovas 2021 m. spalio 28 d. iš dalies patenkino ieškovo ieškinio reikalavimus ir sumokėjo ieškovui 837,54 Eur sumą. Atsakovas patvirtino šią aplinkybę, pateikdamas mokėjimo pavedimą kopiją (DOK-208550), nurodė, kad sumokėjus skolos likutį, atsakovas yra pilnai atsiskaitęs pagal Sutartį.

15.       Teismo posėdžių, vykusių 2021 m. rugpjūčio 10 d., 2021 m. rugsėjo 22 d., 2021 m. lapkričio 10 d., metu ieškovo atstovai palaikė ieškinyje išdėstytas aplinkybes, prašė ieškinį tenkinti. 2021 m. lapkričio 10 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovui iš dalies atsiskaičius, ieškovas atsisako reikalavimo dalyje dėl 837,54 Eur skolos priteisimo, o likusioje dalyje ieškinį palaiko pilna apimtimi. Prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

16.       Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas K. M. papildomai paaiškino, kad atsakovo pateiktais medienos vežimo žiniaraščiais negalima pasitikėti, nes juose pateikta informacija yra vienašališka, be to, yra prieštaringa, pateikta lentelė klaidinanti, juolab, kad atsakovas gamino ne tik padėklus, bet ir kitą produkciją. Proceso metu atsakovas buvo nenuoseklus, jo pozicija keitėsi, nes teigė, kad medienos turėjo pakankamai, nors vėliau ją pirko iš kitų tiekėjų. Vairuotojas A. P. patvirtino, kad medieną 2018 m. sausio 11 d. atvežė. Tai, kad mediena atvežta nedalyvaujant atsakovo atstovams, ne vienkartinis atvejis, tokia buvo šalių praktika, šalys bendradarbiavo apie 1,5 metų, sąskaitos būdavo siunčiamos ir elektroniniu paštu, tačiau, ar visos jos buvo siunčiamos tokiu būdu, negalėjo pasakyti, bet ginčo sąskaitos siųstos tik elektroniniu paštu. 2018 m. sausio 11 d. medienos atvežime dalyvavo tik A. P., jis pats nedalyvavo, o kituose vežimuose dalyvavo ir jis pats. Akcentavo, kad 2017 m. gruodžio 14 d. atsakovas gavo el. laiškus, tačiau tris mėnesius nereiškė jokių prieštaravimų. Pabrėžė, kad UAB „Irlita“ yra kitas juridinis asmuo ir ginčo tarp UAB „Irlita“ ir atsakovo nėra.    

17.       Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas Andrej Proškin papildomai paaiškino, kad atsakovo pozicija nenuosekli. Nepasirašytos sąskaitos faktūros taip pat yra tinkami įrodymai, patvirtinantys skolos faktą. V. M., A. P. ir R. V. patvirtino, kad mediena buvo vežama metų pabaigoje ir vežimas buvo suderintas su atsakovo vadovu.  

18.       Teismo posėdžių, vykusių 2021 m. rugpjūčio 10 d., 2021 m. rugsėjo 22 d., 2021 m. lapkričio 10 d., metu atsakovo atstovai prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

19.       Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas P. N. papildomai paaiškino, kad visais kartais, kai ieškovas vežė medieną, dalyvaudavo ieškovo atstovas, atvežimo metu tikrindavo medieną, „iš akies“ galėdavo paskaičiuoti, kiek medienos atvežta, kainos priklausė nuo rąstų kokybės ir visuomet buvo derinamos su V. M.. Buvo tik du kartai, kai mediena buvo atvežta nedalyvaujant jam, nes buvo išvykęs į laidotuves, tačiau atvykimas buvo suderintas, atvežimą stebėjo nuotoliniu būdu prisijungęs prie kamerų, dėl šių sąskaitų ginčo nėra. Užsakymai buvo derinami telefonu, vežimai vykdavo dažniausiai vėlai vakare, jis pats atvažiuodavo priimti medieną, nes gyvena šalia sandėlio. V. M. visuomet laukdavo įmonėje iki kol jis atvyks patvirtinti važtaraštį ir sąskaitą. Jei nebūdavo vietos sandėlyje, iškraudavo už tvoros, tačiau samdydavo transportą, kad įvežtų į teritoriją. 2018 m. pradžioje pamatė, kad medienos likučio nėra, todėl užsakinėjo iš kitų tiekėjų, jei būtų buvęs ieškovo atvežtas 231 kub. m. kiekis medienos, būtų nereikėję papildomai užsakinėti iš kitų tiekėjų. Džiovintą medieną kitai produkcijai (žaidimų aikštelėms) bei statybinę medieną pirkdavo tik iš kitų tiekėjų, nes ieškovas vežė tik pigesnę D klasės medieną. Ieškovas paskutinį kartą medieną vežė 2017 m. gruodžio 18 d. Nuotraukose (skaitmenizuoto bylos apyrašo II tomas 92 lapas) matoma mediena, kuri iškrauta už tvoros, yra UAB „Irlita“ atvežta mediena (apie 289 kub.). Ar ginčo sąskaitas gavo elektroniniu paštu, patvirtinti negalėjo. Ieškovo atstovas V. M. visuomet nurodydavo, į kurią sąskaitą mokėti už medieną – ieškovo ar UAB „Irlita“.   

20.       Teismo posėdžio metu atstovo atstovė J. N. papildomai paaiškino, kad sąskaitų atsakovo atstovas nepasirašydavo, kol neaptardavo su ieškovo atstovu. Apie 2017 m. gruodžio 8 d. ir 2018 m. sausio 11 d. vežimus atsakovas informacijos neturėjo. Neatitikimai sąskaitose buvo pastebėti tik po tam tikro laiko. Atsakovas priimtą didesnį medienos kiekį užsikrovė už tvoros, tačiau ir šis kiekis buvo apskaitytas ir tinkamai priimtas. Pagal atsakovo pajėgumus, per dieną galėjo būti apdirbta 200 kub. m. medienos. Nuotraukose ieškovo įrodinėjami nurodyti vežimai yra atlikti UAB „Irlita“, o ne ieškovo.

21.       Teismo posėdžio metu advokatė Olga Siomina papildomai paaiškino, kad atsakovas medieną pirko iš dviejų įmonių – ieškovo ir UAB „Irlita“, bendradarbiavimas su šiomis įmonėmis prasidėjo dar iki sutarčių pasirašymo. Gavęs 2017 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktą, atsakovas iš karto telefonu ginčijo šį aktą, be to, J. N. susirašinėjo su V. M., taip pat ginčydama medienos kiekį. Atsakovas niekada nepripažino ginčo sąskaitų. Ieškovas neįrodė fakto, kad mediena buvo pristatyta, neįrodė perdavimo fakto. Atsakovo pateikti žiniaraščiai dėl medienos kiekio yra patikimi ir tikslūs, nes duomenys yra tikrinami audito. Ieškovo pateiktos nuotraukos nepatvirtina, kad būtent ginčo kiekis pristatytas, nes vizualiai tokiu atveju turėjo būti 2-3 kartus daugiau. Vairuotojo sms žinutė, siusta 2017 m. gruodžio 22 d., patvirtina, kad atvežta ne ieškovo, o UAB „Irlita“ mediena. Prašė netenkinti reikalavimo dėl delspinigių priteisimo arba sumažinti, nes delspinigių dydis neproporcingas, ką patvirtino ir teismas, nagrinėjęs ginčą su UAB „Irlita“ ir atsakovu, be to, turi būti taikomas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas.

Civilinė byla dalyje nutrauktina, likusioje dalyje ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės

22.       Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. kovo 30 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 17/03/30, kuria ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui spygliuočių ir lapuočių apvalius rąstus, medieną. Nurodytos sutarties 2.1 punkte numatyta, jog prekės perkamos – parduodamos, įforminus kiekvienos prekės pirkimą – pardavimą PVM sąskaita – faktūra, kurioje fiksuojamas prekių ir paslaugų asortimentas, kiekis, kaina. Apvalių rąstų priėmimas pagal kiekį ir kokybę vykdomas pirkėjo (atsakovo) sandėlyje (Sutarties 3.1 punktas). Kiekybę ir kokybę nustatys įgaliotas pirkėjo (atsakovo) atstovas (Sutarties 4.1 punktas). Pirkėjas (atsakovas) privalo sumokėti už apvalius rąstus per 14 kalendorinių dienų nuo medienos priėmimo ir visų teisingai užpildytų dokumentų pateikimo Ssutarties 5.1 punktas). Sutarties 5.2 punkte šalys susitarė, kad už kiekvieną pradelstą atsiskaitymo dieną pirkėjas (atsakovas) privalo mokėti 0,2 proc. dydžio baudą (delspinigius) nuo nesumokėtos sumos iki pilno atsiskaitymo.

23.       Ieškovo teigimu, atsakovo įsiskolinimas susidarė, nes jis neatsiskaitė už atsakovo atvežtą medieną laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. sausio 11 d. Ieškovas pateikė į bylą važtaraščius: 1) 2017 m. gruodžio 8 d. Nr. 222 (77,72 kub. m. medienos (eglės ir pušies rąstai)), 2) 2017 m. gruodžio 14 d. Nr. 225 (39,58 kub. m. medienos (eglės rąstai)), 3) 2017 m. gruodžio 15 d. Nr. 227 (38,37 kub. m. medienos (pušies rąstai)), 4) 2018 m. sausio 11 d. Nr. 230 (29,22 kub. m. medienos (eglės rąstai)). Iš viso pagal minėtus važtaraščius ieškovas nurodė pristatęs atsakovui 184,89 kub. m. medienos. Ieškovas minėtų važtaraščių pagrindu išrašė atsakovui šias PVM sąskaitas – faktūras: 1) 2017 m. gruodžio 8 d. Nr. UPPS 431 (6 412,66 Eur sumai), 2) 2017 m. gruodžio 14 d. Nr. UPPS 434 (9 196,68 Eur sumai), 3) 2017 m. gruodžio 15 d. Nr. UPPS 435 (3 064,23 Eur sumai), 4) 2018 m. sausio 11 d. Nr. UPPS 440 (2 474,93 Eur sumai). Iš viso sąskaitos išrašytos 21 148,50 Eur sumai. Atsakovas nagrinėjamoje byloje ginčijo ieškovo įrodymus, teigdamas, jog važtaraščiuose nurodyto medienos kiekio iš ieškovo jis nurodytu laikotarpiu nebuvo gavęs, todėl jam nekyla pareiga apmokėti išrašytų PVM sąskaitų - faktūrų. Tiek ginčo važtaraščiai, tiek sąskaitos atsakovo atstovo nepasirašytos, minėtuose dokumentuose yra tik ieškovo atstovo direktoriaus K. M. parašai.

24.       Ieškovas byloje pateikė elektroniniu paštu atsakovo direktoriui siųstus laiškus (DOK-185330), kuriais ieškovas įrodinėjo, kad ginčo sąskaitos ir važtaraščiai buvo atsiųsti atsakovui elektroniniu paštu: 2017 m. gruodžio 8 d. laiškas, 2017 m. gruodžio 14 d. trys laiškai, 2017 m. gruodžio 15 d. laiškas, 2018 m. sausio 11 d. laiškas. Tačiau iš šių pateiktų dokumentų nėra galimybės identifikuoti, kokie konkretūs priedai (dokumentai) prie laiško buvo prisegti. Matyti, kad priedai pavadinti „Zenipa.doc“ (krovinio važtaraštis, PVM sąskaita - faktūra), tačiau, ar tai yra būtent ginčo dokumentai, iš pateiktų įrodymų turinio nustatyti nėra galimybės.  

25.       Ieškovas taip pat pateikė PVM sąskaitas – faktūras: 1) 2017 m. lapkričio 24 d. Nr. UPPS 421 (12 066,19 Eur sumai), 2) 2017 m. gruodžio 6 d. Nr. UPPS 426 (14 865,50 Eur sumai), 3) 2017 m. gruodžio 18 d. Nr. UPPS 436 (5 541,73 Eur sumai). Šios sąskaitos yra pasirašytos tiek ieškovo atstovo direktoriaus K. M., tiek atsakovo atstovo direktoriaus P. N. Dėl šių sąskaitų gavimo ir pagal sąskaitos pristatytos medienos tarp šalių ginčo nekilo. Ieškovas nurodė, kad už šias sąskaitas atsiskaityta pavėluotai, todėl atsakovui kyla pareiga apmokėti delspinigius. Ieškovas pateikė 2018 m. kovo 7 d. delspinigių paskaičiavimo - sąskaitos kopiją, pagal kurią ieškovas atsakovui iš viso priskaičiavo 4 285,28 Eur delspinigių. Šią sumą ieškovas prašo priteisti iš atsakovo. Iš šios pažymos matyti, kad į šią lentelę įtrauktos PVM sąskaitos - faktūros: 1) 2017 m. lapkričio 24 d. Nr. UPPS 421, 2) 2017 m. gruodžio 6 d. Nr. UPPS 426, 3) 2017 m. gruodžio 8 d. UPPS 431, 4) 2017 m. gruodžio 14 d. Nr. UPPS 434, 5) 2017 m. gruodžio 15 d. Nr. UPPS 435, 6) 2017 m. gruodžio 18 d. Nr. UPPS 436, 7) 2018 m. sausio 11 d. Nr. UPPS 440. Ieškovas lentelėje pateikė duomenis, nurodydamas, kokias sumas atsakovas sumokėjo pavėluotai, kiek pradelsta atsiskaityti dienų, nurodytos delspinigių sumos, susidariusios už kiekvieną pradelstą atsiskaityti sąskaitą. Remiantis šia lentele nustatyta, kad bendra suma už tiektą medieną sudarė 44 315,64 Eur, atsakovas apmokėjo 26 000 Eur, todėl neapmokėtas likutis pagal ieškovo paskaičiavimą sudaro 18 315,64 Eur. 

26.       2018 m. sausio 2 d. ir 2018 m. sausio 3 d. ieškovas elektroniniais laiškais kreipėsi į atsakovą dėl skolų suderinimo akto, prašė patvirtinti, jog atsakovas sutinka su nurodyta ieškovo ir atsakovo įmonių skolos likučiu 2017 m. gruodžio 31 d. apskaitos duomenimis, kuri sudarė 39 270,24 Eur.

27.       Byloje pateikti ieškovo atstovo V. M. ir atsakovo finansininkės J. N. susirašinėjimas per susirašinėjimų ir pokalbių programą „Messenger“. Susirašinėjimo metu buvo keliamas klausimas dėl ieškovo siųstų PVM sąskaitų – faktūrų ir medienos pristatymo fakto. Atsakovo finansininkė atsakė, kad neatitinka medienos kiekiai, galimai dėl įsivėlusios klaidos, todėl prašė ieškovo atstovo pakartotinai peržiūrėti sąskaitas, vežtus kiekius.

28.       2018 m. vasario 15 d. ieškovas išsiuntė atsakovui raginimą dėl skolos apmokėjimo. Jame nurodė, kad atsakovo įmonės įsiskolinimas raginimo išsiuntimo dienai sudarė 18 315,64 Eur. Raginime minima apie sutartyje numatytus delspinigius, kuriuos ieškovas skaičiavo už kiekvieną pavėluotą dieną atsiskaityti. Atsakovas 2018 m. vasario 20 d. atsakė į ieškovo siųstą raginimą. Jame nurodė, kad negali priimti ir įtraukti į apskaitą sąskaitų Nr. 440, 435, 434 ir 431, kurios išrašytos krovinių važtaraščių Nr. 222, 225, 226, 227 ir 230 pagrindu, kadangi dokumentuose nurodytų prekių atsakovui neperdavė. Todėl atsakovas ieškovo prašė peržiūrėti 2017 m. gruodžio mėnesį vykdytus vežimus ir pasikrovimus tiek urėdijose, tiek kitiems užsakovams ir patikslinti apskaitos duomenis ir tinkamai suderinti skolų likutį su atsakovu.

29.       Byloje nustatyta, kad atsakovas medieną pirko ne tik iš ieškovo, bet ir iš UAB „Irlita“. Atsakovas byloje pateikė 2017 m. kovo 31 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 17/03/31, pagal kurią UAB „Irlita“ (pardavėjas) įsipareigojo parduoti UAB „Zenipa“ (pirkėjui) spygliuočių ir lapuočių apvalius rąstus, medieną. Šia sutartimi atsakovas įrodinėjo, kad medieną jam ginčo laikotarpiu vežė ne tik ieškovas, bet ir UAB „Irlita“, kurios direktorius yra tas pats asmuo, kaip ir ieškovo  – K. M.. Iš UAB „Zenipa“ suminių medienos kiekių laikotarpyje 2016 m. sausio 1 d. – 2018 m. vasario 28 d. lentelės matyti, kiek atsakovas faktiškai gavo medienos (kubais) iš UAB „Irlita“ ir UAB „UPPS.LT“. Atsakovas pateikė 2017 m. gruodžio 22 d. PVM sąskaitą - faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2017 m. gruodžio 22 d. krovinio važtaraštį Nr. 112, iš kurių matyti, kad atsakovas iš UAB „Irlita“ priėmė 289,58 kub. m. medienos (eglės ir pušies rąstus) (krovinį priėmė R. V.), pagal sąskaitą mokėtina suma – 19 182,56 Eur.

30.       Teismui pateikti krovinių važtaraščiai: 2017 m. lapkričio 24 d. Nr. 210, 2017 m. gruodžio 6 d. Nr. 216, 2017 m. gruodžio 5 d. Nr. 217, 2017 m. gruodžio 8 d. Nr. 222, 2017 m. gruodžio 14 d. Nr. 225, 2017 m. gruodžio 14 d. Nr. 226, 2017 m. gruodžio 15 d. Nr. 227, 2017 m. gruodžio 18 d. Nr. 228, 2018 m. sausio 11 d. Nr. 230, 2017 m. gruodžio 8 d. Nr. CCOY2J, 2017 m. gruodžio 14 d. Nr. CCk8HK, 2017 m. gruodžio 14 d. CCL5OV, 2017 m. gruodžio 15 d. Nr. CCR6JN. Ieškovas įrodinėjo, kad jų pagrindu iš pakrovimo vietos (VĮ „Jonavos miškų urėdija Gaižiūnų girininkija“) ieškovas, kaip siuntėjas, pervežėjas, atsakovui, iškrovimo adresu (duomenys neskelbtini), Lentvaris, Trakų r., fiksavo kiek ir kokios medienos pristatė UAB „Zenipa“ teritorijoje.

31.       Iš medienos perdavimo – priėmimo aktų Nr. 0001892, Nr. 0001883, Nr. 012694, Nr. 0003502, Nr. 0004361, Nr. 0057956, Nr. 0057955, Nr. 0004147 matyti, kad medieną priėmė bei vežė UAB „UPPS.LT“ iš urėdijų, t. y. VĮ „Jonavos miškų urėdija“ (Minsko g. 1, Jonava), VĮ „Kauno miškų urėdija“ (Romainių g. 2, Kaunas), VĮ „Marijampolės miškų urėdija“ (Vilkaviškio 71, Marijampolė), VĮ „Kuršėnų miškų urėdija“ (Gedimino g. 4A, Kuršėnai, Šiaulių r.), VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“ (Miškininkų g. 1, Kaišiadorys), VĮ „Jurbarko miškų urėdija“ (Miškininkų g. 5, Jurbarkas).

32.        Į bylos medžiagą pateiktos 2017 m. gruodžio 22 d., 2018 m. sausio 27 d. nuotraukos, kuriose matyti atsakovo įmonės teritorija, kurioje talpinami medienos rąstai. 2017 m. gruodžio 22 d. nuotraukomis ieškovas įrodinėja, kad pristatė ginčo medieną atsakovui į jam priklausančią teritoriją. Atsakovas teigia, kad 2017 m. gruodžio 22 d. nuotraukos patvirtina faktą, kad šią medieną atsakovui pristatė UAB „Irlita“.  

33.       Iš PVM sąskaitų faktūrų, važtaraščių už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 9 d. iki 2018 m. vasario 28 d. nustatyta, kad UAB „Zenipa“ medieną užsisakinėjo iš kitų tiekėjų – UAB „KUBATURAS“, UAB „Baltic Forest Group“, UAB „Girenis“, A. Neščioko individualios įmonės „Eglinta“.

34.       Atsakovas į bylą pateikė medienos kiekių žiniaraščius (pradinį bei patikslintą) kiekvienai dienai už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. sausio 31 d. (DOK-234923 priedas Nr. 1 (pradinis) bei DOK-171778 priedas Nr. 1 (patikslintas)). Šiais įrodymais atsakovas įrodinėjo aplinkybes, kiek iš viso atsakovas medienos gavo iš ieškovo ir kitų tiekėjų, taip pat kiek buvo sunaudota apvaliosios medienos gamyboje, koks medienos likutis bei kiek parduota padėklų.

35.       2018 m. balandžio 12 d. UAB „Zenipa“ išrašė buhalterinę pažymą Nr. 2018/04-001 apie skolos UAB „UPPS.LT“ skolos likutį. Operacijos turinyje nurodyta, kad 2018 m. UAB „Zenipa“ pirko medieną iš UAB „UPPS.LT“ ir UAB „Irlita“, UAB „Zenipa“ likęs skolos likutis UAB „UPPS.LT“ 837,54 Eur, UAB „Irlita“ susidariusi permoka UAB „Zenipa“ 538,88 Eur. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 2021 m. spalio 28 d. atsakovas į ieškovo sąskaitą pervedė 837,54 Eur skolos likutį.

36.       Atsakovas byloje pateikė PVM sąskaitas-faktūras ir važtaraščius, iš kurių nustatyta, kad šalių bendradarbiavimas vyko ir iki 2017 m. kovo 30 d. Sutarties sudarymo. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad sąskaitos išrašytos 2016 m. rugsėjo 29 d., 2016 m. lapkričio 8 d., 2016 m. lapkričio 10 d., 2016 m. lapkričio 24 d., 2016 m. lapkričio 28 d., visose sąskaitose bei važtaraščiuose yra šalių parašai. Atsakovas, įrodinėdamas aplinkybę dėl šalių bendradarbiavimo praktikos ir važtaraščių bei sąskaitų , pateikė teismui ir šalių sutarties galiojimo metu išrašytas PVM sąskaitas - faktūras bei važtaraščius (iš viso 40), iš kurių matyti, kad visi dokumentai, išskyrus du, yra pasirašyti šalių atstovų. Atsakovo atstovo nepasirašyti dokumentai yra šie: 2017 m. rugpjūčio 3 d. bei 2017 m. lapkričio 3 d. važtaraščiai Nr. 184 ir 199 bei sąskaitos Nr. 389 ir 408. Pažymėtina, kad ginčo dėl pastarųjų dviejų sąskaitų apmokėjimo tarp šalių nekilo.  

37.       Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmą kartą, teismo posėdžio, vykusio 2018 m. spalio 11 d. metu, teismas apklausė 5 liudytojus: A. P., V. M., J. N., R. V. ir J. K.. Bylą nagrinėjant antrą kartą, šalių atstovai, remdamiesi proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais, iš naujo apklausti minėtus liudytojus teismo neprašė. Tačiau byloje įrodinėdami bylai reikšmingas aplinkybes, šalių atstovai remiasi minėtų liudytojų parodymais, todėl teismas juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Liudytojų 2018 m. spalio 11 d. vykusio posėdžio metu nurodytos aplinkybės pateikiamos žemiau.

38.       Teismo posėdžio, vykusio 2018 m. spalio 11 d., metu liudytojas A. P. nurodė, kad yra UAB „UPPS.LT“ vairuotojas. Tuo metu įmonėje buvo pradirbęs apie pusę metų. Patvirtino, jog ginčo laikotarpiu į atsakovo teritoriją pervežė medieną, viską, ką vežė, iškrovė UAB „Zenipa“ teritorijoje, o kas netilpo – už jos. Paaiškino, kad medieną pasikraudavo iš urėdijų, ieškovo direktorius arba kitas liudytojas V. M. medienos pirkimo procese dalyvaudavo kartu. Liudytojo teigimu, iš urėdijų niekada nėra vežęs vienas, visados dalyvaudavo ieškovo atstovai ar pats direktorius. Dokumentų, t. y. PVM sąskaitų - faktūrų, važtaraščių, ar kitų lydimųjų dokumentų pildyme jis nedalyvaudavo, kadangi juos visada pildydavo ieškovo direktorius ar kitas darbuotojas (V. M.). Atvažiavus į atsakovo teritoriją, jam nurodydavo ką daryti, kur iškrauti, sudėti atvežtą medieną, o ieškovo atstovai per tą laikotarpį pildydavo dokumentus. Patvirtino, kad netilpus medienai atsakovo teritorijoje, ją iškraudavo aplink medienos sandėliavimo vietą. Tačiau, kaip vėliau nurodė, liudytojas pats buvo grįžęs padėti sukrauti medieną į jos sandėliavimo vietas, kurios buvo už atsakovo teritorijos ribų. Taip pat pridūrė, kad nebuvo karto, kuomet atvažiavo su tuščia transporto priemone, nepakrauta mediena, visad važiuodavo pasikrovęs. Nurodė, kad yra buvę atvejų, kuomet UAB „Zenipa“ atstovų, atsakingų asmenų, medienos atvežimo metu nebūdavo. Tačiau tokiais atvejais, paskambindavo, paklausdavo kur palikti medieną, į sandėlį įvažiuodavo, kadangi buvo nurodyta kur yra palikti raktai nuo vartų, atsakovo atstovai palikdavo teritoriją pravirą. Pats liudytojas apie keturis kartus susidūrė su situacija, kuomet atvežus medieną, nebūdavo jos priimančių asmenų. Liudytojas nurodė, kad gruodžio – sausio mėnesiais medieną veždavo ne tik atsakovui, bet ir kitiems.

39.       Teismo posėdžio, vykusio 2018 m. spalio 11 d., metu liudytoju buvo apklaustas V. M., įmonės UAB „UPPS.LT“ vadybininkas. Paaiškino, kad dirba su miško urėdijomis, perka medieną aukcionu būdu, o po to tiekia ją kitiems. Nurodė, jog kai turi medienos kiekį, gali fiksuoti kainą ir atitinkamai parduoti. Jo funkcija buvo dalyvauti medienos pasikrovimuose. Priimdami medieną iš urėdijos, pasirašydavo važtaraštį arba perdavimo aktą, tada vykdavo pas medienos gavėją. UAB „Zenipa“ informuodavo, kad atvykdavo, atsakovas nurodydavo kur iškrauti. Iškrovime dalyvaudavo pats atsakovo direktorius, jei nebuvo asmenų, priimančių ieškovo krovinį, tuomet telefonu susisiekdavo ir nurodydavo kur iškrauti medieną. Liudytojas paaiškino, kad tam, jog apsimokėtų važiuoti iki atsakovo įmonės, kadangi ieškovai važiuodavo iš Klaipėdos pusės, apvažiuodavo ir pristatydavo medieną aplink atsakovą esančias apylinkes. Sąskaitas siųsdavo elektroniniu paštu. Nesant atsakovo atsakingam asmeniui, kuris galėtų pasirašyti lydimuosius dokumentus, po medienos atvežimo, kitą dienos rytą sąskaitą siųsdavo elektroniniu paštu, tokia praktika tarp šalių susiklostė einant laikui. Pridūrė, kad išankstinio derinimo, kada turi būti pristatyta atsakovui mediena, nebuvo. Dažniausiai atsakovo direktorius skambučiu susisiekdavo su ieškovo darbuotojais ir susitardavo. Taip pat nurodė, kad atsakovo vadovą surasti darbo vietoje būdavo sudėtinga, tačiau bet kuriuo atveju jis žinodavo, kada ieškovas planuoja atvykti, viską informuodavo telefonu, savo valia ieškovas, nepranešęs, neveždavo. Ką atsakovas daro su atvežta mediena, liudytojas nežinojo, taip pat nenurodinėdavo į kurią sąskaitą, t. y. UAB „Irlita“ ar UAB „UPPS.LT“, pervesti pinigus už patiektą medieną.

40.       Teismo posėdžio, vykusio 2018 m. spalio 11 d., metu liudytojos statusu buvo apklausta J. N., UAB „Zenipa“ finansininkė. Paaiškino, kad įmonėje ji pasirašinėdavo PVM sąskaitas - faktūras, priėmimo – perdavimo aktus, visus dokumentus traukdavo į buhalteriją, atskirdama duomenis apie pjautinius rąstus. Nurodė, jog ieškovas kartu su kroviniu atsiveždavo ir sąskaitų šablonus, tikslindavo medienos kainą, derindavo su atsakovo vadovu. Važtaraščius pasirašydavo atsakovo direktorius, ji, gamybos vadovas, ar kitas medieną priimantis asmuo, dirbantis atsakovo įmonėje. Kai atvažiuodavo V. M., ji visada paklausdavo, į kurią iš įmonių atlikti pavedimą. Apie atvežtos medienos ir jos kiekių neatitikimą, šnekėjo su tuo pačiu V. M., kad būtent trūksta 200 kub. m. medienos. Prašė pateikti dokumentus, patikslinti duomenis, tačiau atsiųsdavo ranka rašytas kainas, o jai reikėdavo atvežtų medienos kiekių. Atsakovo įmonė sausio mėnesio viduryje ieškojo, kas galėtų tiekti medieną, kadangi standartinio kiekio turėjo užtekti sausio – vasario mėnesiams, tačiau neužteko. Liudytoja pridūrė, kad nebuvo tokios situacijos, kai dokumentai būtų nepasirašyti ar kitaip neįforminti, kai atveždavo medieną. Ji ir atsakovo vadovas visada būdavo darbo vietoje, tad neįmanoma, jog kažkas ieškovo atvežamos medienos nepriimtų ar iškrautų vieni be atsakovo atstovų. Paskutinis medienos atvežimas buvo 2017 m. gruodžio 22 d., atvežė UAB „Irlita“.

41.       Teismo posėdžio, vykusio 2018 m. spalio 11 d., metu liudytoju apklaustas R. V. nurodė esantis UAB „Zenipa“ gamybos vadovas. Paaiškino, jog medienos pardavime dalyvaudavo, matuodavo kubatūrą, tikrindavo kiek medienos yra atvežtoje priekaboje, priimdavo ir pasirašydavo važtaraščius, tačiau sąskaitų nepasirašinėdavo. Liudytojas nurodė, kad važtaraščiai visada būdavo su kroviniu. Nebuvo atvejo, kuomet medieną atvežtų be važtaraščio, kadangi būtent ant šio dokumento rašydavo kubatūrą, kurią turėdavo sutikrinti, kiek medienos atvežė iš tikrųjų. Taip pat pridūrė, kad vairuotojas, kuris atveždavo medieną, visada atvykdavo su lydinčiu asmeniu. Buvo susiklosčiusi situacija, kuomet reikėjo iš atsakovo teritorijoje esančios tvoros pervežti medieną į vidų (sandėlį), tačiau tada vairuotojas būdavo atvažiavęs tuščias, be medienos ir be lydinčiojo asmens. Liudytojas paaiškino, jog atsakovo įmonėje visada būdavo asmenų, kurie priimtų medieną. Byloje esančios nuotraukos, kuriose matoma mediena, buvo siųstos dėl to, kad V. M. paprašė, siekiant išsiaiškinti, kiek atsakovo teritorijoje yra medienos.

42.       Teismo posėdžio, vykusio 2018 m. spalio 11 d., metu liudytoja apklausta J. K. nurodė, kad yra UAB „Zenipa“ apskaitininkė. Teigė, kad įmonėje ji registruoja PVM sąskaitas - faktūras, apskaičiuoja išmokėtiną darbo užmokestį. Liudytoja paaiškino, kad dokumentų pasirašyme nedalyvaudavo, tačiau, jos žiniomis, atvežus medieną atsakovo atstovai visada pasirašydavo lydimuosius dokumentus. Matydavo, kai kartu su vairuotoju atvažiuodavo V. M. ir užeidavo pas atsakovo direktorių į kabinetą, ten peržiūrėdavo visus dokumentus, juos pasirašydavo. Liudytoja patikino, jog medienos iškrovimą vykdydavo vairuotojas, į atsakovo teritoriją be leidimo nieks negalėdavo įvažiuoti ar patekti. Taip pat paaiškino, kad nežinojo apie PVM sąskaitų - faktūrų siuntimą elektroniniu paštu, o atsakovas nepasirašytų sąskaitų neapmoka.

Dėl civilinės bylos dalies nutraukimo

43.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio.

44.       Ieškovo atstovas teismo posėdžio, vykusio 2021 m. lapkričio 10 d., metu nurodė, kad ieškovas atsisako ieškinio reikalavimo dalyje dėl 837,54 Eur skolos priteisimo, nes šią sumą atsakovas sumokėjo 2021 m. spalio 28 d. mokėjimo nurodymu.

45.       Teismo vertinimu, ieškovo atsisakymas nuo ieškinio dalies ieškinio neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Ieškovo atstovas (advokatas) teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinio dalies atsisakymo pasekmės ieškovui yra žinomos (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 294 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas sumokėjo dalį skolos (837,54 Eur), o ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo šioje dalyje, yra pagrindas priimti ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų ir civilinę bylą dalyje dėl 837,54 Eur skolos priteisimo nutraukti (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas). Remiantis CPK 294 straipsnio 2 dalimi, bylą dalyje nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti likusią 17 478,10 Eur skolą

46.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl fakto – ar atsakovui buvo pristatytas ieškovo nurodomas medienos kiekis, ar atsakovas yra skolingas ieškovui pagal ginčo sąskaitas. Ieškovo teigimu, atsakovo įsiskolinimas susidarė, nes jis neatsiskaitė už ieškovo atvežtą medieną laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. sausio 11 d. Pateikė važtaraščius Nr. 222, 225, 227, 230, kurių pagrindu išrašė PVM sąskaitas – faktūras UPPS Nr. 431, 434, 435, 440. Ieškovas iš esmės teigia, kad mediena buvo pristatyta tinkamai, o atsakovo atstovui medienos priėmime nedalyvavus, važtaraščiai ir sąskaitos atsakovui buvo išsiųsti elektroniniu paštu. Atsakovas nagrinėjamoje byloje ginčijo ieškovo įrodymus, teigdamas, jog važtaraščiuose nurodyto medienos kiekio iš ieškovo jis nurodytu laikotarpiu nebuvo gavęs ir priėmęs, atsakovas su ieškovu pagal Sutartį yra pilnai atsiskaitęs.

47.       Byloje nustatyta, kad tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalis, CK 6.371 straipsnis). Vadovaujantis pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, pirkimo – pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui sutartyje nurodytą daiktą, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti pardavėjui daikto kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkėjui laiku nesumokėjus už perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą ir įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas (CK 6.314 straipsnio 5 dalis, 6.344 straipsnio 1-2 dalys). Šių teisinių santykių tikslas yra už atlygį perkelti pirkėjui nuosavybės teises į pardavėjui priklausiusį daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Jeigu prekė, o kartu ir nuosavybės teisės į ją pirkėjui neperduodamos, konstatuoti pirkėjo pareigą sumokėti prekės kainą nėra pagrindo (CK 6.324 straipsnio 1 dalis). Kadangi pareiga perduoti daiktus nustatyta pardavėjui (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), kilus ginčui būtent jam tenka pareiga įrodyti daiktų perdavimo faktą. Nagrinėjamoje byloje ginčo, kad šalis siejo sutartiniai santykiai, nekilo, 2017 m. kovo 30 d. Sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta. Kadangi šalys yra verslininkai, Sutartis kvalifikuotina kaip didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.371 straipsnis), todėl byloje aktualios CK 6.374 straipsnyje įtvirtintos daikto priėmimo taisyklės. Šiame straipsnyje nurodyta, kad pirkėjas privalo imtis būtinų priemonių, kad perduoti daiktai būtų tinkamai priimti per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu jis nenustatytas, – per protingą terminą ir sutartyje numatyta tvarka ir būdais patikrinti daiktų kiekį bei kokybę, ir nedelsdamas pranešti pardavėjui apie nustatytus jų defektus ir kiekio trūkumą.

48.       Taigi, kaip minėta, ieškovas šioje byloje turi įrodyti aplinkybes, kad atsakovas gavo iš jo prekes ir kad už šias prekes atsakovas neatsiskaitė. Ieškovas skolą grindžia krovinio važtaraščiais Nr. 222, 225, 227 ir 230, kurių pagrindu išrašytos PVM sąskaitos - faktūros UPPS Nr. 431, 434, 435 ir 440. Kaip byloje nustatyta, nei vienas iš šių ginčo dokumentų nebuvo pasirašytas atsakovo įgalioto asmens. Minėtuose dokumentuose yra tik ieškovo atstovo K. M. parašai. Atsakovas neigia gavęs prekes pagal minėtas PVM sąskaitas - faktūras, kurių krovinių važtaraščių jis nėra pasirašęs. 

49.       Siekiant išsiaiškinti, ar ieškovas tinkamai perdavė, o atsakovas tinkamai priėmė prekes, analizuotinos šalių sudarytos Sutarties sąlygos. Remiantis šalių sudarytos Sutarties 3.1 punktu, apvalių rastų priėmimas pagal kiekį ir kokybę vykdomas pirkėjo sandėlyje; nuosavybės teisė į medieną pereina pirkėjui nuo medienos priėmimo pirkėjo sandėlyje. Vadovaujantis Sutarties 4.1. punktu, kokybę ir kiekybę nustatys įgaliotas pirkėjo atstovas, pirkėjo sandėlyje, atstovaujant pačiam pardavėjui arba jo įgaliotam asmeniui. Pirkėjas privalo sumokėti už rastų apvalią medieną per 14 kalendorinių dienų po rastų priėmimo ir visų teisingai užpildytų dokumentų pateikimo, pervesdamas nurodytą sumą į pardavėjo sąskaitą (Sutarties 5.1. punktas). Sutarties 2.1. punktas numatė, kad prekės perkamos-parduodamos, įforminant kiekvienos prekės pirkimą-pardavimą PVM sąskaita-faktūra, kurioje fiksuojamas prekių, paslaugų asortimentas, kiekis ir kaina. Remiantis tiek rašytine bylos medžiaga, tiek šalių atstovų paaiškinimais, nustatyta, kad prekių priėmimo-perdavimo funkciją atliko krovinio važtaraštis. Ginčo važtaraščiai bei sąskaitos nėra pasirašyti atsakovo įgalioto asmens. Atsakovas teigia, kad tokia situacija, kai važtaraščiai ir sąskaitos yra nepasirašyti atsakovo įgalioto asmens neatitinka įprastos šalių bendradarbiavimo praktikos. Teismas, remdamasis įrodymų visuma, sutinka su tokia atsakovo pozicija dėl žemiau išdėstytų motyvų.

50.       Byloje nustatyta, kad šalių bendradarbiavimas prasidėjo dar iki 2017 m. kovo 30 d. rašytinės sutarties sudarymo. Byloje pateiktos sąskaitos, išrašytos 2016 m. rugsėjo 29 d., 2016 m. lapkričio 8 d., 2016 m. lapkričio 10 d., 2016 m. lapkričio 24 d., 2016 m. lapkričio 28 d., visose sąskaitose bei važtaraščiuose yra abiejų šalių parašai bei kiti rekvizitai. Taigi, jau pirminių pristatymų metu tarp šalių susiklostė su pristatymų susijusių dokumentų pildymo praktika, kuri nuosekliai buvo tęsiama ir sudarius rašytinę Sutartį. Iš teismui pateiktų eilės važtaraščių (iš viso 40) ir PVM sąskaitų-faktūrų (iš viso 40), dėl kurių šioje byloje ginčo nekyla, teismas nustatė, kad nuo pat bendradarbiavimo pradžios pristatymo metu buvo surašomi 2 standartinės formos dokumentai: krovinio važtaraštis ir jo pagrindu išrašyta PVM sąskaita-faktūra. Krovinio važtaraštyje buvo nurodoma: siuntėjas, gavėjas, asortimento pavadinimas, medžių rūšis, ilgis, skersmuo, tūris, transporto priemonė, pervežėjas, krovinio pakrovimo data, vieta, laikas, krovinio iškrovimo vieta, data laikas, vairuotojo, krovinį išdavusio, krovinį priėmusio asmenų duomenys, ieškovo ir atsakovo atstovų parašai bei įmonių atspaudai. PVM sąskaitoje-faktūroje be pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nurodytų privalomų rekvizitų taip pat buvo nurodyti perduotų krovinių duomenys, taip pat krovinio važtaraščio numeris. Pažymėtina, kad dauguma sąskaitų yra užpildytos ranka krovinio priėmimo metu, įrašant faktinį krovinio kiekį, kainą. Akcentuotina, kad ir liudytojai J. N. bei R. V., apklausti 2018 m. spalio 11 d. teismo posėdžio metu, patvirtino, kad atsakovo vadovas arba gamybos vadovas visuomet dalyvavo krovinio perdavime. J. N. paaiškino, kad negalėjo būti situacijos, kad būtų atvežtas krovinys ir nepasirašyti krovinio važtaraščiai, administracijos darbo laiku nuolat būna darbuotojai; tas pačias aplinkybes patvirtino ir 2021 m. rugsėjo 22 d. vykusio posėdžio metu. R. V. taip pat paaiškino, kad atvažiavus miškovežiui, turėjo išmatuoti kiek atvežta medienos ir ją priimti, pasirašant važtaraščius, kurie visuomet buvo kartu su kroviniu; tokių atvejų, kai prekės buvo be važtaraščio nebuvo, nes visuomet būdavo sutikrinama ir matuojama kubatūra, medieną visuomet priimdavo P. N.ir jis, būdavo tokių dienų kai reikėjo po darbo atvažiuoti priimti medieną. Taigi, teismas surinktų įrodymų pagrindu sprendžia, kad pagal šalių įprastą bendradarbiavimo praktiką (vykusią apie pusantrų metų) tinkamai įformintas dokumentas, patvirtinantis prekių priėmimo-perdavimo faktą, yra krovinio važtaraštis, pasirašytas abiejų Sutarties šalių. Tokiu būdu, priėmimo metu dalyvaujant abiejų šalių atstovams ir pasirašant dokumentus, šalys patvirtindavo tiek prekių priėmimo-perdavimo faktą, tiek perduotų prekių kokybę. 

51.       Atsakovas teigė, kad per šalių bendradarbiavimo praktiką, yra buvę atvejų, kai dokumentai nebūdavo pasirašomi abiejų šalių. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas teigė, kad atsakovas tik 2 kartus nedalyvavo ieškovo pristatytų prekių priėmime, t. y. 2017 m. rugpjūčio 3 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. Nurodė, kad tokią situaciją lėmė objektyvios aplinkybės, atsakovo atstovas buvo išvykęs ir įgalioti dalyvauti krovinio priėmimo procese kitus įmonės darbuotojus neturėjo galimybės. Taip pat nurodė, kad dėl medienos pristatymo nurodytomis dienomis šalys tarėsi iš anksto, atsakovas išimties tvarka leido ieškovui pristatyti medieną nurodytą dieną atsakovo atstovo išvykos metu, visą pristatymo procesą stebėjo per vaizdo stebėjimo kameras, esančias atsakovo teritorijoje, nuotoliniu būdu prisijungęs per mobiliąją aplikaciją. Taip pat pabrėžė, kad dėl minėtų dviejų atvejų ginčo dėl apmokėjimo nėra, atsakovas už medieną yra sumokėjęs. Teismo vertinimu, šie du atvejai, kai dokumentai nebuvo pasirašyti atsakovo atstovų, nepaneigia prieš tai teismo prieitos išvados, kad įprasta šalių praktika vis tik laikytina, kad tinkamai įformintas dokumentas, patvirtinantis prekių priėmimo-perdavimo faktą, yra krovinio važtaraštis, pasirašytas abiejų Sutarties šalių. Pabrėžtina ir tai, kad ieškovo pateikti įrodymai, kad jis ginčo sąskaitas bei važtaraščius galimai yra siuntęs atsakovui elektroniniu paštu, nepatvirtina fakto, kad atsakovas šiuos ginčo dokumentus pripažino kaip tinkamus ir sukuriančius šalims teises ir pareigas. Juolab, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, kad tokia praktika (visus dokumentus siųsti elektroniniu paštu) tarp šalių būtų buvusi įprasta. Kaip jau teismas minėjo anksčiau, iš ieškovo pateiktų elektroninių laiškų nėra galimybės identifikuoti, kokie konkretūs priedai (dokumentai) prie laiško buvo prisegti, taigi, ar tai yra ginčo dokumentai, iš pateiktų įrodymų turinio nustatyti nėra galimybės. Tai, kad atsakovas niekada nepripažino ginčo sąskaitų, patvirtina ir tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad atsakovas būtų šias ginčo sąskaitas priėmęs, įtraukęs į savo įmonės buhalterinę apskaitą.

52.       Sprendžiant, ar yra pagrindas pripažinti faktą, kad ieškovas realiai pristatė atsakovui ginčo važtaraščiuose nurodytą medienos kiekį, būtina nustatyti, koks buvo įprastas atsakovo užsakomas medienos kiekis, kiek medienos atsakovas turėjo sandėlyje ginčo laikotarpiu, kokiai produkcijai ir kokiais kiekiais atsakovas naudojo medieną. Atsakovas šioms aplinkybėms nustatyti į bylą teikė įrodymus: 2020 m. gruodžio 1 d. atsakovas pateikė ginčo laikotarpio bei 2016-2017 metų ir 2018-2019 metų analogiško laikotarpio medienos kiekų žiniaraščių duomenis (DOK-234923), taip pat 2021 m. rugsėjo 17 d. atsakovas pateikė detalizuojančią anksčiau pateiktų žiniaraščių lentelę (DOK-171778). Išanalizavus juose esančius duomenis, yra pagrindas konstatuoti, kad šie atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo važtaraščių ir sąskaitų išrašymo metu nei medienos kiekis atsakovo sandėlyje, nei jos sunaudojimo norma nekito, naujų pristatymų nurodytomis dienomis (2017 m. gruodžio 8, 14, 15 dienomis bei 2018 m. sausio 11 d.) nebuvo; praktikoje tokių kiekių medienos, kiek teigia pristatęs ginčo laikotarpiu ieškovas (t. y. virš 200 kub. m.), atsakovas niekuomet neužsakinėjo. Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovas bendradarbiauja praktiškai su vienu užsakovu (UAB „PAROC“), kuriam gamina padėklus, medienos išeigos koeficientas vienam padėklui 0,042 kb. taip pat niekuomet nesikeičia. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad kitus gaminius (žaidimų aikšteles ir kt.) atsakovas parduoda ne iš jo paties apdorotos medienos. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas teigė, kad atsakovas apvaliąją medieną apdoroja juostinėmis pjovimo staklėmis, kurios maksimali išeiga 8 darbo valandoms iki 25,2 kub. m. Per ginčo laikotarpį, atsakovo darbuotojai iš viso dirbo 40 dienų, todėl maksimalus medienos kiekis, kuris galėjo būti apdorotas per šį laikotarpį, yra 1008 kub. m. (40 x 25,2), o realiai buvo supjaustyta 957,35 kub. m. Šie pateikti duomenys leidžia suponuoti, kad ginčo laikotarpiu 231,25 kub. m. medienos kiekio atsakovas nebūtų galėjęs apdoroti fiziškai dėl jo turimų ribotų gamybinių pajėgumų. Byloje pateikti atsakovo veikloje naudojami medienos išeigos ir glaudumo koeficientai bei duomenys apie medienos atliekų pardavimą leidžia daryti išvadą, kad papildomo medienos kiekio, kurį ieškovas teigia pristatęs ieškovui, atsakovas sandėlyje ginčo laikotarpiu neturėjo ir neapdorojo. Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad atsižvelgiant į ieškovo deklaruojamus pristatymo kiekius, šiuo laikotarpiu medienos atsakovo sandėlyje turėjo būti 2-3 kartus daugiau, nei įprastai, tačiau byloje esančios nuotraukos (skaitmenizuoto bylos apyrašo t. I, b. l. 126-128 ir t. II , b. l. 80-81) įrodo, kad realiai tokio medienos kiekio atsakovo sandėlyje nebuvo. Be to, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad per 2018 metų sausio mėnesį iš kitų tiekėjų atsakovas turėjo užsakyti papildomai 282,33 kub. m. medienos, o kad būtų pasiekti standartiniai gamybos kiekiai dar 310,77 kub. metrų atsakovas užsakė iš kitų tiekėjų 2018 m. vasario mėnesį (atsakovo atsiliepimo DOK-91284 priedas Nr. 5). Šios aplinkybės ir įrodymai tik sustiprina teismo vidinį įsitikimą, kad ieškovas nepristatė atsakovui ginčijamą kiekį apvaliosios medienos, už kurią reikalauja sumokėti pagal jo vienašališkai išrašytas ginčo sąskaitas.

53.       Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ieškovo į bylą pateikti įrodymai apie 2017 m. gruodžio mėnesį iš Valstybinių miškų urėdijų išvežtą bei pristatytą medienos kiekį (ieškovo 2017 m. gruodžio mėnesio žiniaraštis, pateiktas su ieškiniu (priedas Nr. 5)), patvirtina kad 2017 m. gruodžio mėnesį ieškovas iš urėdijų išvežė 687,34 kub. m. medienos, tuo tarpu klientams pristatė 867 kub. m. Ieškovas nepaaiškino šių skaičiavimo neatitikimų, todėl teismas jais remtis neturi pagrindo. Ieškovo pateikiami kiti įrodymai – medienos priėmimo – perdavimo aktai iš Valstybinių miškų urėdijų - neįrodo aplinkybės, jog mediena buvo pristatyta ieškovo nurodomomis aplinkybėmis, laiku ir paskirties subjektui (atsakovui).

54.       Ieškovas teigia, kad atsakovas elgėsi nenuosekliai, dėl elektroniniu paštu pristatytų sąskaitų bei skolų suderinimo aktų prieštaravimų ilgą laiką nereiškė. Tačiau su šiais ieškovo argumentais teismas neturi pagrindo sutikti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas atsisakė pripažinti ginčo sąskaitas bei nurodė ieškovui, kad jos išrašytos nepagrįstai. Tai patvirtina ir ieškovo atstovo bei atsakovo finansininkės susirašinėjimas. Atsakovo vadovas posėdžio metu teigė, kad dėl iškilusių neatitikimų bendravo su ieškovo atstovu telefonu. Teismui pateiktos telefoninių skambučių išklotinės. Atsakovo atstovas akcentavo aplinkybę, kad tiek dėl šventinio laikotarpio, tiek dėl intensyvaus darbymečio faktinį medienos kiekio neatitikimą galėjo pastebėti tik 2018 m. sausio mėnesį, pradėjus medienos pjaustymo darbus.

55.       Ieškovas faktą, kad atsakovui ginčo laikotarpiu buvo atvežta mediena, įrodinėjo liudytojų vairuotojo A. P. bei vadybininko V. M. parodymais. Tačiau, teismo vertinimu, šių liudytojų parodymai prieštarauja tiek bylos rašytiniams įrodymams, tiek kitų liudytojų (J. N., R. V., J. K.) parodymams, be to, yra nenuoseklūs bei tam tikrais atvejais nelogiški, todėl teismas jais neturi pagrindo remtis. Pagal važtaraščiuose nurodytą laiką, vežimai vyko darbo dienomis darbo laiku, atitinkamai 10:00, 8:30, 10:25, 11:25 valandomis, todėl įvertinus tai, kad atsakovo administracijos darbo valandos yra nuo 8:00 iki 17:00, akivaizdu, kad darbo dienomis pristatytą krovinį turėjo ir galėjo priimti atsakovo darbuotojai. Sutiktina su atsakovo argumentu, kad liudytojų A. P. bei V. M. parodymai, kad atvežus prekes darbo metu niekas iš atsakovo atstovų nedalyvavo priėmime, yra nepagrįsti ir nenuoseklūs ir prieštarauja tarp šalių vykdant Sutartį susiklosčiusiai bendradarbiavimo praktikai, logikos dėsniams. Liudytojai negalėjo paaiškinti, kodėl atsakovo darbo metu niekas negalėjo priimti medienos, ar su atsakovo atstovais buvo bandoma susisiekti telefonu, ar iš anksto buvo derinamas ieškovo atstovų atvykimas.

56.       Ieškovas teigė, kad ieškovo siųsta trumpoji sms žinutė „Išvažiavom, gali užsidaryti vartus“ patvirtina faktą, kad ieškovas pristatė atsakovui ginčo medieną. Tačiau su šia pozicija teismas neturi pagrindo sutikti. Pirma, žinutė buvo siųsta 2017 m. gruodžio 21 d. 23:33 val., tuo tarpu pagal ginčo važtaraščius vežimai, anot ieškovo, vyko 2017 m. gruodžio 8, 14, 15 d. bei 2018 m. sausio 11 d., taigi nesutampa žinutės išsiuntimo laikas su nurodytų vežimų laiku. Antra, vertinant įrodymų visumą, labiau tikėtina išvada, kad žinutė patvirtina faktą, kad medieną tą dieną atvežė UAB „Irlita“, ką pagrindžia 2017 m. gruodžio 22 d. dienos krovinio važtaraštis IR Nr. 112 bei PVM sąskaita-faktūra IRL Nr. 223. Ieškovo pateiktos nuotraukos (DOK-185330), kurioje matomas medienos iškrovimas už tvoros, yra užfiksuotos 2017 m. gruodžio 22 d., tik dar labiau sustiprina teismo įsitikinimą, kad šios nuotraukos susijusios UAB „Irlita“ vykdytu vežimu 2017 m. gruodžio 22 d., bet ne su ieškovo nurodytais ginčo vežimais, už kuriuos jis prašo priteisti skolą.  

57.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, kad atsakovas būtų gavęs ir priėmęs ginčo sąskaitose nurodytas prekes (medienos rąstus). Nesant byloje kitų patikimų ginčo sąskaitose nurodytų prekių perdavimą ieškovui patvirtinančių įrodymų, taip pat nesant jokių įrodymų apie užsakymus tokių prekių pateikimui, konstatuotina, kad byloje esančių duomenų visuma nėra pakankama išvadai, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę pirkimo – pardavimo santykiai dėl ginčo sąskaitose nurodytų prekių pirkimo, kad prekės buvo pristatytos ir perduotos atsakovui nuosavybės teise (CPK 185 straipsnis, CK 6.162, 6.305 straipsniai). Išdėstytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad ieškovo reikalavimas dėl 17 478,10 Eur skolos priteisimo nepagrįstas, todėl atmestinas pilna apimtimi.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti 4 285,28 Eur delspinigius

58.       Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 4 285,28 Eur delspinigių už pradelstas atsiskaityti šias PVM sąskaitas – faktūras: 1) 2017 m. lapkričio 24 d. Nr. UPPS 421, 2) 2017 m. gruodžio 6 d. Nr. UPPS 426, 3) 2017 m. gruodžio 8 d. UPPS 431, 4) 2017 m. gruodžio 14 d. Nr. UPPS 434, 5) 2017 m. gruodžio 15 d. Nr. UPPS 435, 6) 2017 m. gruodžio 18 d. Nr. UPPS 436, 7) 2018 m. sausio 11 d. Nr. UPPS 440. Atsakovas prašė atmesti ieškovo reikalavimą, teigė, kad dalis medienos nebuvo faktiškai pristatyta, o dėl kitų sąskaitų vėlesnio atsiskaitymo šalys buvo susitarusios, be to, ieškovas niekada nereiškė pretenzijų ir neprašė mokėti delspinigių. Atsakovas akcentavo, kad delspinigių dydis yra neproporcingas, ieškovas neįrodė patirtų nuostolių dydžio, todėl ieškovo reikalavimas atmestinas arba mažintinas. Teismas tiek su ieškovo, tiek su atsakovo argumentais sutinka iš dalies.

59.       Teismas šioje byloje konstatavo, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, kad ieškovas atsakovui pristatė medieną pagal važtaraščius Nr. 222, 225, 227, 230, todėl atsakovas neturi prievolės apmokėti ieškovo išrašytų ginčo PVM sąskaitų – faktūrų UPPS Nr. 431, 434, 435, 440. Nesant atsakovo prievolės apmokėtų šių sąskaitų, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas turi teisę į delspinigių priteisimą. Ieškovas pagal minėtas sąskaitas paskaičiavo iš viso 2 056,75 Eur delspinigių (434,58 + 45,58 + 15,58 + 1 048,88 + 344,41 + 167,72 = 2 056,75 Eur). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovo reikalavimas dalyje dėl 2 056,75 Eur delspinigių priteisimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

60.       Pagal ieškovo pateiktą delspinigių paskaičiavimo lentelę matyti, kad likusi delspinigių dalis yra paskaičiuota už pradelstas atsiskaityti PVM sąskaitas – faktūras UPPS Nr. 421, 426 ir 436, kurių bendra suma sudarė 26 837,54 Eur. Pagal ieškovo paskaičiavimą delspinigiai už minėtas pavėluotai apmokėtas sąskaitas sudaro 2 228,54 Eur (119,66 + 474,10 + 43,39 + 810,85 + 185,15 + 595,39 = 2 228,54 Eur). Pažymėtina, kad atsakovas minėtų sąskaitų neginčijo, nors ir pavėluotai, tačiau jas yra apmokėjęs. Akcentuotina, kad sąskaita Nr. 436 (4 579,94 Eur sumai) galutinai buvo apmokėta 2021 m. spalio 28 d. atsakovui į ieškovo sąskaitą pervedus likusią neapmokėtą 837,54 Eur sumą (taigi, minėta sąskaita buvo apmokėta dalimis: 742,40 + 3 000 + 837,54 Eur = 4 579,94 Eur). Teismo vertinimu, ieškovo prašoma priteisti delspinigių suma 2 228,54 Eur šiuo konkrečiu atveju yra pagrįsta tik iš dalies dėl žemiau išdėstytų motyvų.

61.       Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma, ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Netesybos yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir civilinės atsakomybės forma. Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodytą netesybų sampratą netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Nors šis konsensualizmo principas yra vienas fundamentalių principų komerciniams santykiams reguliuoti, tam tikrais atvejais, esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą, viešąją tvarką ir kt., valstybė gali kištis į šalių sutartinius santykius ir nustatyti tam tikrus apribojimus. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005) bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007). Taigi aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui nevertinti sutartyje nustatytų netesybų dydžio. 

62.       Nagrinėjamu atveju šalys 2017 m. kovo 30 d. Sutarties 5.2 punkte šalys susitarė, kad už kiekvieną pradelstą atsiskaitymo dieną pirkėjas (atsakovas) privalo mokėti 0,2 proc. dydžio baudą (delspinigius) nuo nesumokėtos sumos iki pilno atsiskaitymo. Byloje nustatyta, kad atsakovas pavėluotai sumokėjo už ieškovo patiektą medieną pagal PVM sąskaitas – faktūras UPPS Nr. 421, 426 ir 436, taigi atsakovui kyla sutartinė atsakomybė delspinigių forma (Sutarties 5.2. punktas, CK 6.71 - 6.73 straipsniai). Atsakovo argumentas, kad šalys žodžiu buvo sutarusios nesilaikyti Sutartyje įtvirtintų terminų nėra pagrįstas įrodymais (CPK 178 straipsnis). Tai, kad ieškovas neprašė sumokėti netesybų dėl kitų sąskaitų, kurios, kaip pats atsakovas nurodė, buvo apmokamos nesilaikant Sutartyje nustatytų terminų, neeliminuoja atsakovo sutartinės atsakomybės šiuo konkrečiu atveju. Pažymėtina, kad ieškovas turi teisę, bet ne prievolę taikyti kitai šaliai sutartinę atsakomybę terminų pažeidimo atveju. Atsakovas taip pat neįrodė aplinkybės, kad šalys buvo susitarusios, kad už medieną atsakovas sumokės tik tuo metu, kai ji bus faktiškai panaudota gamyboje, kad ieškovas sutiko su sąskaitų apmokėjimo terminų atidėjimu (CPK 178 straipsnis).

63.       Ieškovas teigia, kad netesybos nėra per didelės, šalys dėl tokio dydžio buvo laisva valia susitarusios. Tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad ieškovo reikalaujamų priteisti delspinigių dydis yra neproporcingas, byloje nėra įrodymų, kad ieškovas būtų patyręs reikšmingus nuostolius, atsižvelgiant į tai atsakovas mano, kad yra pagrindas sumažinti netesybas. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su tokia atsakovo pozicija.

64.        CK

65.       Nors šalių sutartimi sulygtos netesybos ir yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo sutartinę prievolę, tačiau tais atvejais, kai yra pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius turi pagrįsti netesybas įrodinėdamas realiai patirtus nuostolius, kas yra žemiausioji netesybų mažinimo riba. Mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį. Kitaip tariant, kilus netesybų mažinimo klausimui, šalys turi būti aktyvios ir teikti teismui įrodymus, pagrindžiančius ne tik finansinį reikalavimą, bet ir kitas aplinkybes, svarbias nustatant protingą netesybų dydį.

66.       Nagrinėjamu atveju atsakovui ginčijant netesybų dydį bei prašant jas sumažinti, ieškovas neteikė teismui pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas realiai patyrė nuostolius, kurie atitiktų ar bent jau būtų artimi ieškovo prašomai priteisti 2 228,54 Eur delspinigių sumai. Ieškovas byloje yra pateikęs tris miškų urėdijų išrašytas delspinigių sąskaitas (2018 m. vasario 21 d., 2018 m. vasario 22 d., 2018 m. kovo 7 d.), pagal kurias bendrai ieškovo atžvilgiu pritaikytų delspinigių suma sudaro 62,81 Eur. Ieškovas nurodė, kad tokių sąskaitų yra išrašyta ir daugiau ir jas galės pateikti teismui, tačiau ieškovas papildomų sąskaitų nepateikė. Pažymėtina, kad bylą grąžinus į pirmą instanciją naujam nagrinėjimui, teismas siūlė šalims pateikti į bylą visus įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Tačiau ieškovas papildomų įrodymų, kurie pagrįstų jo reikalaujamų priteisti delspinigių dydžio proporcingumą patirtiems nuostoliams, nepateikė.

67.       Atsakovo atstovė teismo posėdžio nurodė, kad reikalavimui dėl delspinigių turėtų būti taikoma 6 mėnesių ieškinio senatis. Ieškiniams dėl delspinigių išieškojimo taikomas sutrumpintas 6 mėnesių terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutinius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Iš ieškovo pateiktos delspinigių paskaičiavimo lentelės matyti, kad nagrinėjamu atveju delspinigiai pagal pavėluotai apmokėtas PVM sąskaitas – faktūras UPPS Nr. 421, 426, 436 paskaičiuoti iš viso už 159 dienas (6 + 34 + 11 + 33 + 10 + 65 = 159 pradelstos dienos). Vadinasi, ieškovas delspinigius prašo priteisti ne daugiau nei už 180 dienų, kas suponuoja, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Pažymėtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo ieškovo pateiktos delspinigių paskaičiavimo lentelės kaip netikslios ar neatitinkančios faktiškai pradelstų atsiskaityti dienų skaičiaus. Taigi, laikytina, kad ieškovo sudarytoje lentelėje pateikti pradelstų dienų duomenys yra nenuginčyti, tikslūs ir atitinkantys faktinę situaciją, todėl teismas jai turi pagrindą vadovautis spręsdamas dėl delspinigių dydžio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nustačius, kad ieškovas delspinigius prašo priteisti už 159 dienas, teismas atmeta atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą kaip nepagrįstą.

68.       Taigi, sprendžiant iš atsakovo ieškovo naudai priteistinų delspinigių dydžio klausimą, atsižvelgtina į nustatytas aplinkybes, kad ieškovas žymesnių nuostolių dėl atsakovo pavėluotų mokėjimų nepatyrė, atsakovas prievoles sumokėti užmokestį už medieną, nors ir vėluodamas, tačiau įvykdė. Ieškovo reikalaujamų priteisti delspinigių suma už laiku neapmokėtas sąskaitas, kurių bendra suma yra 26 837,54 Eur, sudaro 2 228,54 Eur, t. y. paskaičiavus proporciją, prašomi priteisti delspinigiai sudaro net 8,30 procentus ieškovo patiektos medienos kainos. Teismo vertinimu, šiuo atveju, pakankama delspinigių norma laikytina 0,1 proc. pavėluotos sumokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną, t. y. 50 procentų mažesni delspinigiai nei ieškovas reikalauja priteisti. Spręstina, kad šis delspinigių dydis atitinka šalių teisinių santykių ir sutartinės drausmės laikymosi pobūdį, užtikrina galimų ieškovo nuostolių (nedidelių delspinigių produkcijos tiekėjams mokėjimas) kompensavimą, neleidžia vienai šaliai pasipelnyti kitos sąskaita, nepažeidžia abiejų šalių interesų pusiausvyros, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui iš atsakovo priteistinų delspinigių dydis mažintinas iki 0,1 proc. laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaitymo dieną, t. y. iki 1 114,27 Eur (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.228 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taigi, ieškovui iš atsakovo priteistina 1 114,27 Eur delspinigių suma, o likusioje dalyje ieškovo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti procesines palūkanas

69.       Ieškovas prašo teismo priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

70.       Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, ieškovo reikalavimas dėl 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos (1 114,27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, priteisimo iš atsakovo tenkinamas kaip pagrįstas.

71.       Kiti procesiniuose dokumentuose šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

72.       Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, tačiau jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 straipsnis).

73.       Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant CPK 94 straipsnio nuostatas, išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos, remiantis priežasties teorija, lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą. Pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, tačiau taip pat jis turi vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis tiek CPK 94 straipsnio 1 dalies ir 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-375-916/2015, Nr. 3K-3-214/2014).

74.       Byloje ieškovas yra pateikęs prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų (1 056 Eur žyminio mokesčio (547 Eur už ieškinį ir 509 Eur už apeliacinį skundą) ir 2 000 Eur atstovavimo išlaidų) priteisimo.

75.       Už ieškinį ieškovas sumokėjo 547 Eur žyminio mokesčio (509 Eur už ieškinio reikalavimus ir 38 Eur už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių). Ieškovui atsisakius dalies ieškinio reikalavimų, spręstinas klausimas dėl dalies žyminio mokesčio grąžinimo.

76.       CPK 87 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Ieškovui atsisakius dalies ieškinio reikalavimų ir teismui bylą dalyje dėl 837,54 Eur skolos priteisimo nutraukus, yra pagrindas grąžinti ieškovui 75 procentus ieškovo sumokėto žyminio mokesčio (nuo atsisakytos 837,54 Eur ieškinio dalies), t. y. 14 Eur (837,54 Eur x 3 proc. x 75 proc. = 19 Eur; 19 Eur x 75 proc. = 14 Eur) (CPK 87 straipsnio 2 dalis). Likusi dalis (25 proc.), t. y. 5 Eur žyminio mokesčio (nuo atsisakytos ieškinio dalies) (19 Eur – 14 Eur = 5 Eur), priteistina iš atsakovo, kadangi ieškovas ieškinio dalies atsisakė atsakovui įvykdžius dalį reikalavimų, taigi šiuo atveju laikytina, jog ieškovo ieškinio materialaus pobūdžio reikalavimas (837,54 Eur dalyje) buvo teisėtas ir pagrįstas (CPK 94 straipsnis). Taip pat atsižvelgiant į tai, kad teismas iš dalies tenkino ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina žyminio mokesčio dalis už patenkintą ieškinio dalį (1 114,27 Eur), kas sudaro 25 Eur (1 114,27 Eur x 3 proc. x 75 proc. = 25 Eur). Likusioje dalyje ieškinio reikalavimus atmetus, taip pat teismui netenkinus ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, likusi už ieškinį mokėto žyminio mokesčio dalis (503 Eur) iš atsakovo ieškovo naudai nepriteistina (CPK 93 straipsnis).

77.       Sprendžiant dėl likusių ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 509 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 2 000 Eur atstovavimo išlaidų, atlyginimo, būtina nustatyti, kokia dalimi ieškinys buvo patenkintas, o kokia dalimi atmestas. Akcentuotina, kad atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas grąžino ieškovui dalį prašomos priteisti skolos ir dėl to byla dalyje buvo nutraukta, taip pat atsižvelgiant į tai, kad teismas iš dalies tenkino reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, laikytina, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovo turtinio pobūdžio reikalavimas buvo patenkintas tokia dalimi: 837,54 Eur + 1 114,27 Eur = 1 951,81 Eur. Taigi, įvertinant ieškinio sumą (22 600,92 Eur), bendrą patenkintų (1 951,81 Eur) ir atmestų (20 649,11 Eur) ieškininių reikalavimų proporciją, laikytina, kad ieškinys patenkintas 9 procentais, o atmestas 91 procentu. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistina 46 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (509 Eur x 9 proc.) ir 180 Eur atstovavimo išlaidų (2 000 Eur x 9 proc.) (CPK 93, 94, 98 straipsniai).

78.       Apibendrinant, iš viso iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 256 Eur bylinėjimosi išlaidų (180 Eur + 46 Eur + 25 Eur + 5 Eur) bei grąžintina 14 Eur žyminio mokesčio. Likusioje dalyje ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

79.       Kadangi dalis ieškinio reikalavimų atmesta, spręstinas klausimas dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas byloje patyrė 5 399,41 Eur atstovavimo išlaidas (2 245,76 Eur bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje, 1 050,27 Eur bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, 2 103,38 Eur bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje antrą kartą), pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.

80.       Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis (5 399,41 Eur) nagrinėjamu atveju yra pagrįstas, atitinkantis Rekomendacijose įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus. Pažymėtina, kad byla apeliacinės instancijos teismo buvo grąžinta naujam nagrinėjimui, todėl susidarė didesnės nei įprasta bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju ieškinį tenkinus iš dalies, atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, lygų atmestų reikalavimų daliai, atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas 91 procentu, atsakovui iš ieškovo priteistina 4 913,46 Eur bylinėjimosi išlaidų (5 399,41 Eur x 91 proc.) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Likusioje dalyje atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Dėl pašto išlaidų

81.       Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, tenkančios kiekvienai šaliai proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeistas 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur), procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šioje byloje iš šalių nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 4 punktu, 268-270 straipsniais, 

n u s p r e n d ž i a :

priimti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „UPPS.LT“ atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų ir nutraukti civilinę bylą dalyje dėl 837,54 Eur (aštuonių šimtų trisdešimt septynių eurų 54 centų) skolos priteisimo iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Zenipa“.

Likusioje dalyje ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „UPPS.LT“ iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Zenipa“ 1 114,27 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiolika eurų 27 centus) delspinigių, 6 (šešis) procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (1 114,27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 256 Eur (du šimtus penkiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Zenipa“ iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „UPPS.LT“ 4 913,46 Eur (keturis tūkstančius devynis šimtus trylika eurų 46 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „UPPS.LT“, juridinio asmens kodas 302931541, 14 Eur (keturiolika eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2018 m. gruodžio 28 d. mokėjimo nurodymu (mokėjimo užduoties kodas (ID) – ZH95764), išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                           Justa Raciūtė