Baudžiamoji byla Nr. 1A-566-594/2019

Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00430-2017-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.14; 1.2.8.1.2; 2.4.6.6.3; 2.10.11 

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Giedraičio ir Nerijaus Meilučio,

sekretoriaujant Melisai Žvirblytei,

dalyvaujant prokurorams Audriui Armui, Juozui Bagdonavičiui,

asmeniui, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės V. R. (naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones),

jo gynėjai advokatei Angelei Fominienei,

ekspertei N. M.,

            viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės V. R. (toliau – V. R.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismo) 2019 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria pripažinta, kad V. R. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalyje padarė būdamas nepakaltinamas.

Vadovaujantis BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 3 dalimi, V. R. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.  

V. R. M. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi paskirtos ir 2019 m. vasario 19 d. Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų nutartimi pratęstos procesinės prievartos priemonės - atidavimo į specialią gydymo įstaigą, taikymo terminas pratęstas iki nutarties paskirti V. R. priverčiamąją medicinos priemonę įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi pripažinta, kad V. R., būdamas nepakaltinamas, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, šiomis aplinkybėmis: 2017 m. gegužės 23 d. socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“ (internetinė nuoroda – (duomenys neskelbtini)) iš paskyros pavadinimu „V. R.“ patalpino audiovizualinį įrašą pavadinimu – „korumpuotos policijos vykdomi slapti engimai ir persekiojimai“ (internetinė nuoroda (duomenys neskelbtini)), kuriame vaizduojamas A. J. ir sakomi žodžiai: „šitas žmogus 8 mėnesius persekioja vieną Lietuvos pilietį ir visą giminę dėl jo iškratęs yra“, „A. J., (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkas, pajungęs policiją ir policijos sekimo įrangą 24 valandas per parą seka nelegaliai žmogų, jokių kaltinimų nepateikia ir iš tikrųjų jis daro represijas ir kontroles žmogaus, persekioja po Europą, po visur kur keliautų ir niekur neskelbia, bando nuslėpti nuo teismo“, „iš tikrųjų jis yra iškrypėlis, jis teisinasi, kad daro tyrimą, bet tą žmogų, kurį persekioja, jisai prievartauja namuose per ekraną, masturbuoja jį, vienu žodžiu, gamina iškrypimus, daro iškrypėlišką veiklą ir nieko, reiškia teisinasi, kad tipo daro tyrimą“, „Dabar tą policiją, ją sponcoriauja korumpuotais pinigais (duomenys neskelbtini) meras R. M., jisai papirkinėja, slaptas žinutes siunčia ir nurodo kaip elgtis, praktiškai J. nutyli apie visus tuos dalykus, nors žino. Jūs matot šitą žmogų, kuris užsiima visokia nusikalstama veikla nematoma, grasinimai žudyti, jisai pilnas, reiškia, visokių ambicijų, visokių policijos nelegalaus valdymo, valdo ją nelegaliai, nes legaliai negali valdyti, moka pinigus ir ji vykdo jo įsakymus, tai yra žmogus, kuris palaiko tą KGB naują lietuvišką, kad tai būtų daromos represijos, kartu su J. transliuoja internetą“. Tokiu būdu V. R. per visuomenės informavimo priemonę viešai paskleidė apie A. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, niekinančią ir žeminančią jį, kaip asmenį bei galinčią pakirsti pasitikėjimą juo.

2.       Iš V. R. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su 2019 m. gegužės 7 d. Alytaus apylinkės teismo nutartimi jam paskirta priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Skunde jis pabrėžia, kad yra psichiškai sveikas, gali pilnai valdyti savo veiksmus ir juos suprasti. Apelianto teigimu jis yra nekaltas, tiesiog vyksta jo ir jo šeimos įžūlus persekiojimas, kurį vykdo A. J. Duomenis apie galimą korupciją jis paviešino įkeldamas filmuotą medžiagą į „(duomenys neskelbtini)“ internetinę svetainę, tačiau dabar už tai yra nepagrįstai persekiojamas.

3.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. R. ir jo gynėja pritarė apeliacinio skundo argumentams, ir prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

4.       Asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė V. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. 

5.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu V. R. nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį bei jam paskirta priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Dėl BK 154 straipsnio 2 dalies

6.       Nors V. R. skunde teigia, kad buvo nepagrįstai pripažinta, jog jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai, nepažeisdamas BPK nuostatų, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad V. R. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje sudėtį. 

7.       Pagrindžiant šią išvadą, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 straipsniai). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Saviraiškos laisvė negali būti įgyvendinama skleidžiant apie asmenį netikras jį žeminančias ir niekinančias žinias. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Teismų praktikoje apibrėžiant šmeižimo sąvokos turinį įtvirtinta, jog paskleisdamas informaciją kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija. Kvalifikuodamas veiką pagal BK 154 straipsnį teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-451-895/2016).

8.       Bylos duomenimis nustatyta, kad V. R. 2017 m. gegužės 23 d. socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“ iš savo asmeninės paskyros patalpindamas audiovizualinį įrašą pavadinimu „korumpuotos policijos vykdomi slapti engimai ir persekiojimai“ paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie nukentėjusįjį A. J.: “šitas žmogus 8 mėnesius persekioja vieną Lietuvos pilietį ir visą giminę dėl jo iškratęs yra“, „A. J., (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkas, pajungęs policiją ir policijos sekimo įrangą 24 valandas per parą seka nelegaliai žmogų, jokių kaltinimų nepateikia ir iš tikrųjų jis daro represijas ir kontroles žmogaus, persekioja po Europą, po visur kur keliautų ir niekur neskelbia, bando nuslėpti nuo teismo“, „iš tikrųjų jis yra iškrypėlis, jis teisinasi, kad daro tyrimą, bet tą žmogų, kurį persekioja, jisai prievartauja namuose per ekraną, masturbuoja jį, vienu žodžiu, gamina iškrypimus, daro iškrypėlišką veiklą ir nieko, reiškia teisinasi, kad tipo daro tyrimą“, „Dabar tą policiją, ją sponcoriauja korumpuotais pinigais (duomenys neskelbtini) meras R. M., jisai papirkinėja, slaptas žinutes siunčia ir nurodo kaip elgtis, praktiškai J. nutyli apie visus tuos dalykus, nors žino. Jūs matot šitą žmogų, kuris užsiima visokia nusikalstama veikla nematoma, grasinimai žudyti, jisai pilnas, reiškia, visokių ambicijų, visokių policijos nelegalaus valdymo, valdo ją nelegaliai, nes legaliai negali valdyti, moka pinigus ir ji vykdo jo įsakymus, tai yra žmogus, kuris palaiko tą KGB naują lietuvišką, kad tai būtų daromos represijos, kartu su J. transliuoja internetą“ ir tokiu būdu per visuomenės informavimo priemonę viešai paskleidė apie A. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, niekinančią ir žeminančią jį, kaip asmenį bei galinčią pakirsti pasitikėjimą juo.

9.       V. R. neneigia fakto, kad jis sukūrė minėtą vaizdo įrašą ir iš savo asmeninės paskyros patalpino socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“. Tai jis patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 49-50) ir savo pateiktame apeliaciniame skunde. Nors V. R. nesutinka, kad padarė įstatymo uždraustą veiką, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, išsakytos informacijos turinį, jos pobūdį ir paskleidimo būdą, su tokiais apelianto teiginiais neturi pagrindo sutikti. Kaip matyti iš vaizdo įraše išsakytų teiginių pateikimo būdo, V. R. informaciją, kad A. J., būdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku, veikia priešingai baudžiamiesiems įstatymams, neteisėtai atlieka baudžiamąjį persekiojimą, yra iškrypėlis ir prievartauja persekiojamą asmenį per internetą, vykdo iškrypėlišką veiklą, yra korumpuotas, papirktas (duomenys neskelbtini) mero ir už pinigus vykdo jo įsakymus, išdėstė teiginio forma kaip neginčijamą faktą. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų šiuos V. R. įraše nurodytus teiginius ir juos pagrįstų. Šiame kontekste pažymėtina, kad paskleisdamas tokią informaciją (nurodant, kad asmuo neteisėtai atlieka baudžiamąjį persekiojimą, vykdo korumpuotą veiklą, yra papirktas ir pan.) viešumon asmuo privalo elgtis atsakingai ir turėti tas žinias patvirtinančius patikimus duomenis ar nurodyti šaltinius. Nagrinėjamu atveju V. R. tokių duomenų ar šaltinių savo teiginiams pagrįsti nepateikė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme. Informacijos tikrumą pagrindžiančių įrodymų nebuvo pateikta ir apeliacine tvarka bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai. Todėl šiuo atveju V. R. teiginiai, kuriais A. J. yra siejamas su nusikalstamomis veikomis, korumpuotu ir iškrypėlišku elgesiu, neabejotinai žeminančiais ir niekinančiais nukentėjusiojo vardą, siejami ne su jo reiškiama nuomone, o su faktais, kurie nėra įrodyti. Siekį paskleisti tokio turinio informaciją patvirtina audiovizualiniame įraše išsakytos informacijos išdėstymas teiginio forma su konkrečiomis detalėmis. Tai, kad informacija buvo paskleista patalpinant audiovizualinį įrašą socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“ (internete), t. y. per visuomenės informavimo priemonę (veiką kvalifikuojantis požymis), neabejotinai reiškia, kad šis vaizdo įrašas su nukentėjusiojo asmenį žeminančia, jo orumą ir garbę įžeidžiančia informacija, buvo laisvai prieinamas ir jį turėjo galimybę perskaityti neapibrėžtas skaičius asmenų. Visų šių duomenų kontekste, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad patalpindamas socialiniame tinkle audiovizualinį įrašą, kuriame vaizduojamas nukentėjusysis A. J. ir išsakyti šios nutarties 1 punkte nurodyti teiginiai, kurie neatitinka tikrovės ir niekina bei žemina nukentėjusįjį kaip asmenį ir gali pakirsti pasitikėjimą juo, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje. 

Dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo

10.       Apeliantas taip pat nesutinka su apylinkės teismo sprendimu, skirti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

11.       Vertinant skundžiamos apylinkės teismo nutarties pagrįstumą pažymėtina, kad priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripa

II.       žintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis).

III.       Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų.

IV.       Šių priemonių taikymas (paskyrimas) priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (BK 98 straipsnis).

V.        Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) gausioje praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).

12.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonėmis rūšies parinkimo klausimą, įvertinęs V. R. ligos diagnozę, socialinį pavojingumą, padarė išvadą, kad jam taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame konstatuota, kad V. R. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo psichikos sutrikimu, jam konstatuotas – kliedesinis sutrikimas (F 22.0), dėl ko jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad šiuo metu V. R. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu (F 22.0), dėl ko negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jam rekomenduojama taikyti priverstinį gydymą – stacionarinį stebėjimą specializuotoje gydymo įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (t. 2, b. l. 2-6). Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į ekspertės J. D.,  patvirtinusios ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), paaiškinimus duotus apklausiant pirmos instancijos teisiamajame posėdyje, kad V. R. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – kliedesinis sutrikimas. Dėl šio sutrikimo V. R. yra neprognozuojamas ir socialiai pavojingas. Visi asmenys, kuriems nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas yra laikomi pavojingais visuomenei. Jeigu liga aprimsta stebima ilgesnė ar trumpesnė ligos remisija. Tada gali išnykti ir socialinis pavojingumas. Ekspertės teigimu, kadangi V. R. nėra kritiškas savo būklės atžvilgiu, jam būtinas priverstinis gydymas stacionaraus stebėjimo sąlygomis (t. 2, b. l. 139).

13.       Siekiant pašalinti abejones dėl V. R. skundžiama apylinkės teismo nutartimi taikytos priverčiamosios medicinos priemonės pagrįstumo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklaustas ne tik V. R., bet ir ekspertė N. M., kuri apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino minėtą ekspertizės aktą ir jo išvadą, kad R. R. rekomenduotina taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Nurodė, kad vertindama A. R. būklę 2018 m. spalio - lapkričio mėnesiais ir rekomenduodama jam priverčiamąsias priemones - stebėjimą stacionarinio gydymo sąlygomis, ekspertų komisija vertino tai, kad skiriant ambulatorinį gydymą derėtų tiriamajam turėti bent dalinę kritiką savo būklės atžvilgiu, suvokti gydymo būtinumą, ir reguliariai lankytis pas psichiatrą, tačiau V. R. nekritiškas savo būklės atžvilgiu, savaip interpretuoja specialistų išvadas, anksčiau niekada nebuvo gydytas, todėl laikui bėgant jam išsivystė minėtas sutrikimas. Nurodė, kad po apklausos apeliacinės instancijos teisme negali daryti jokių išvadų dėl dabartinės V. R. būklės (t. 2, b. l. 206).

14.       Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme asmuo, kuriam taikomos priverčiamos medicinos priemonės V. R. parodė, kad supranta kodėl yra gydymo įstaigoje. Jo teigimu, jį gydyti priverstinai nėra pagrindo, nes jis tik išsakė savo nuomonę apie J., visa tai nufilmavo ir į dėjo į (duomenys neskelbtini) internetinę svetainę, tačiau Lietuvoje yra žodžio laisvė, todėl jis gali laisvai reikšti savo mintis. Jis gali valdyti savo veiksmus, nes jau metai laiko jokio įrašo nėra padaręs ar patalpinęs į internetą. Gyvena vienas bute, dirba, moka mokesčius. Medicininę komisiją vairuotojo pažymėjimui gauti praėjo, jokių sutrikimų jam nebuvo nustatyta. Pas psichiatrus iki šio įvykio nesilankė (t. 2, b. l. 205-206). 

15.       Aukščiau išdėstytų duomenų kontekste, sprendžiant apeliantui V. R. skirtos priverčiamos medicinos priemonės - stacionaraus stebėjimo specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, pagrįstumo klausimą, svarbu yra įvertinti ir įstatymo uždraustą veiką, kurią padarė V. R. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pripažino, kad V. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, būdamas nepakaltinamas. Jo padaryta pavojinga veika pasireiškė tuo, kad jis socialiniame tinkle patalpino audiovizualinį įrašą, kuriame per visuomenės informavimo priemonę viešai paskleidė apie A. J., (duomenys neskelbtini) apskrities komisariato viršininką, tikrovės neatitinkančią informaciją, niekinančią ir žeminančią jį, kaip asmenį bei galinčią pakirsti pasitikėjimą juo. Minėtame BK straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pavojingumas yra įvertintas įstatymo leidėjo ir priskirtas nesunkiems nusikaltimams. Įvertinus konkrečias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jos pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad V. R. šiuo konkrečiu atveju kelia didelį pavojų aplinkiniams, aplinkai, sau ar kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Juolab, kad V. R. padaryta nusikalstama veika nėra smurtinė. Byloje taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad V. R. kada nors praeityje būtų teistas už kokios nors nusikalstamos veikos padarymą, nėra baustas ir administracine tvarka (t. 1, b. l. 86-87). 

16.       Išdėstytų teisinių ir faktinių aplinkybių visuma betarpiškai patvirtina, kad dėl V. R. diagnozuoto psichikos sutrikimo jį reikia priverstinai gydyti, tačiau sutikti su tuo, kad šiuo metu V. R. yra tokia visuomenei pavojinga asmenybė, kad reikėtų taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, šiuo metu nėra pakankamo pagrindo. Pagrindžiant šią išvadą, pažymėtina, kad V. R. M. apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartimi procesinė prievartos priemonė – atidavimas į specialią gydymo įstaigą Rokiškio psichiatrijos ligoninę taikoma jau daugiau nei metus laiko, o nusikalstamą veiką V. R. padarė prieš daugiau kaip dvejus metus keturis mėnesius. Kaip matyti iš bylos duomenų, po padarytos nusikalstamos veikos praėjo ilgas laiko tarpas, jokių naujų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų V. R. nepadarė, jau ilgą laiką (daugiau nei metus) jis yra patalpintas specialioje gydymo įstaigoje, anksčiau nėra gydytas nei ambulatoriškai, nei stacionaro sąlygomis, jo padaryta nusikalstama veika pagal savo pobūdį nėra itin pavojinga, jis turi artimųjų (mamą, tėvą), kurie palaiko artimus santykius su juo, juo rūpinasi. Be to, kaip matyti iš ekspertizės akto bei ekspertės N. M. paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, ekspertų siūlymą taikyti V. R. stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis lėmė ir jo nekritiškumas savo būklei, psichikos sutikimų  nepripažinimas. Paminėtų duomenų kontekste, įvertinus tiek V. R. asmenybę, tiek jam diagnozuoto psichikos sutrikimo požymius, jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo metu V. R. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą nėra pakankamo pagrindo, nes priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus galima pasiekti taikant jam ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tai laikytina pakankama priemone, siekiant  gydyti V. R. (BK 98 straipsnio 2 dalis, BPK 403 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl skundžiama apylinkės teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartis atitinkamai keistina - V. R. taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

17.       Teisėjų kolegija pažymi, kad V. R. pažeidus ambulatorinio stebėjimo sąlygas, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo sąlygos iš ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis gali būti pakeistos į stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (BK 98 straipsnio 6 dalis). 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu, 

n u t a r i a:

            Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2019 m. gegužės 7 d. nutartį pakeisti:

- V. R. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

- Panaikinti nutarties dalį, kuria V. R. pratęstas procesinės prievartos priemonės – atidavimo į specialią gydymo įstaigą, taikymo terminas.

Likusioje dalyje  Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2019 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. 

Teisėjai                 Albinas Antanaitis

Algirdas Giedraitis

Nerijus Meilutis