Baudžiamoji byla Nr. 1A-261-387/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00708-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11.;

2.3.6.3.1; 2.4.5.2.1; 2.1.4.4.2.8; 2.3.4.7; 2.4.6.4.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R  E N D I S

                                                       2015 m. birželio 5 d.

            Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

kolegijos teisėjų Leonardos Gurevičienės, Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Editai Bekerytei,

dalyvaujant prokurorui T. O.,

nuteistajam R. P., jo gynėjui advokatui Dainiui Kenstavičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo, R. P. a. k. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečio, lietuvio, vedusio, dirbančio UAB (duomenys neskelbtini) direktorium, gyv. (duomenys neskelbtini), neteisto, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda; pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu galutinė bausmė R. P. skirta 16 MGL (2080 Lt) dydžio bauda, ją sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius civilinis ieškinys dėl 9124 Lt žalos atlyginimo atmestas.

2014-06-03 Vilniaus apygardos teismas nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendis dalyje dėl R. P. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 1 dalį pakeistas ir R. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 208 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas), kitoje dalyje nuosprendis paliktas nepakeistu.

2015-01-27 nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis teismas  panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio dalis, kuria R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį, ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kolegija, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

R. P. buvo nuteistas už tai, kad nuo 2007-02-27 iki 2009-03-26 būdamas UAB „Roner“, įm. k. 300127755, reg. Ukmergės g. 298B-21, Vilniuje, direktoriumi, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 2 d. (nuo 2002-01-01 galiojusi įstatymo redakcija) nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė to paties įstatymo 19 str. 1-2 d. (nuo 2008-09-01 galiojusi įstatymo redakcija) nuostatas, pagal kurias apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-22 įsakymo Nr.13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas, pagal kurias uždarosios akcinės bendrovės visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus privalo saugoti 10 metų: įstatymų nustatytą laiką nesaugojo UAB „Roner“ buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-03-26, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „Roner“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-08-25.

Apeliaciniu skundu R. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apelianto teigimu, jis negalėjo būti pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį vien dėl to, kad nei kaltinamajame akte, nei teismo posėdžiuose jam nebuvo pranešta apie būtent minėtoje normoje nurodytą kaltinimą. Pažymi, kad jis išsaugojo visus buhalterinės apskaitos dokumentus ir juos perdavė naujam bendrovės akcininkui A. V.. Teigia, kad A. V. savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad gavo UAB „Roner“ pažymėjimą ir kitus dokumentus, tačiau bylos nagrinėjimo metu teisme A. V. nebuvo apklaustas, todėl, anot apelianto, galimybė patikrinti  jo parodymų tikrumą buvo neįgyvendinta. Apelianto įsitikinimu, jo kaltė grindžiama ne konkrečiais byloje surinktais įrodymais, o prielaidomis.

Teismo posėdyje nuteistasis R. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Išnagrinėjus bylos medžiagą bei surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra surinkta duomenų, neginčytinai patvirtinančių R. P. kaltę padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl jis išteisintinas.

BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už buhalterinės apskaitos netvarkymą arba aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, jeigu dėl to  negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs dėl ko atsirado šiame straipsnyje numatytos neigiamos pasekmės.

Kaip matyti iš bylos duomenų, R. P. kaltė yra grindžiama A. V. parodymais, kuriuos šis davė dar 2010-07-01, baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-569/2011. Savo parodymuose A. V. nurodo, jog jam „pasirašius ant lapų, R. P. ­Žydrūnui padavė „papkę“ su kažkokiais UAB „Roner“ dokumentais.“ Apeliacinės instancijos teismas nusprendęs atlikti dalinį įrodymų tyrimą kvietė A. V. siekiant jį apklausti teismo posėdyje. To padaryti nepavyko, nes A. V. gyvenamoji vieta nėra žinoma. BPK 276 str. tvarka teismo posėdyje buvo pagarsinti A. V. parodymai, duoti paminėtoje baudžiamojoje byloje ( Nr. 1-445-569/2011 ) , kuri apeliacinės instancijos teismo buvo išreikalauta iš Šiaulių miesto apylinkės teismo. Paminėtina, kad tokiu būdu pagarsinti liudytojo parodymai negali būti vertinami kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, o galėtų būti naudojami tik kaip priemonė byloje esantiems įrodymams patikrinti. Pabrėžtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teismas grįsdamas R. P. kaltę dėl dokumentų neišsaugojimo, akcentavo, kad R. P. jokių dokumentų neišsaugojo, nes „jeigu kaltinamasis ir perdavė kokius tai dokumentus, tai jų buvo tik vienas segtuvas“, tokią išvadą grįsdamas paminėtais A. V. parodymais.

Ši išvada nėra teisinga, nes nepagrįsta byloje esančiais ir išnagrinėtais duomenimis, kurie galėtų būti pripažinti tinkamais įrodymais. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas išsireikalavęs paminėtą Šiaulių miesto apylinkės teismo išnagrinėtą bylą, pagarsinęs šioje byloje duotus A. V. parodymus, o taip pat ir apklausdamas liudytoju paminėtoje byloje nuteistą M. R., konstatuoja, kad R. P. pardavė UAB „Roner“ A. V., o taip pat galimai jam perdavė ir šios bendrovės dokumentus. Paminėtina ir tai, kad duodamas parodymus apie galimai „perduotą vieną papkę“ A. V. nurodė, kad tai įvyko Klaipėdoje, kai tuo tarpu pakartotinai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. P. dar kartą nurodė, jog A. V. visi dokumentai buvo perduoti Šiauliuose. Apie šią aplinkybę A. V. ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo paklaustas, o kaip jau minėta A. V. apklausa teisme nėra įmanoma, nežinant jo buvimo vietos.

Įrodinėjimo pareiga baudžiamajame procese tenka prokurorui, o tai reiškia, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniu negali būti perkeliama pareiga įrodyti savo nekaltumą. Nagrinėjamu atveju Prokuroras privalėjo imtis visų jo kompetencijai priskiriamų veiksmų, kad būtų apklaustas A. V., nes pastarojo parodymai yra vienas esminių kaltinančių argumentų R. P. atžvilgiu. Kaip jau buvo minėta baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-569/2011 duoti A. V. parodymai nelaikytini pakankamais šioje baudžiamojoje byloje, nes baudžiamojoje byloje Nr. 1-445-569/2011 A. V. buvo apklausiamas dėl aplinkybių, kurios reikšmingos nustatant kito asmens (M. R.) kaltę pagal BK 182 straipsnio 1 dalį bei BK 300 straipsnio 1 dalį, todėl perduodamų „papkių“ skaičius nebuvo esminis bylos epizodas.

Pažymėtina ir tai, kad rėmimasis A. V. parodymais, duotais kitoje baudžiamojoje byloje, pažeidžia kaltinamojo R. P. teisę į gynybą, nes nėra sudaroma galimybių patikslinti A. V. parodymų teisiamajame posėdyje, nesudaroma galimybė užduoti liudytojui klausimų. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK 324 str. įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė pačiam atlikti įrodymų tyrimą, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus bylai reikšmingus įrodymus. Kaip jau minėta, teismas neturi galimybės apklausti A. V., nes jo buvimo vieta nėra žinoma. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad remiantis liudytojo A. V. parodymais galima  konstatuoti tik tai, jog A. V. ar kitiems asmenims Klaipėdoje buvo perduoti kažkokie dokumentai, tačiau neįmanoma patikrinti ir paneigti, kad R. P. A. V. visus su UAB Roner susijusius dokumentus perdavė Šiauliuose. Šiuo atveju R. P. kaltinant dokumentų neišsaugojimu UAB „Roner“  perduotų dokumentų turinys bei kiekis yra svarbi aplinkybė, kurios byloje esančiais duomenimis negalima nustatyti. 

Paminėtina, kad pirmos instancijos teismas, pagrįsdamas R. P. kaltę dėl veikos, numatytos BK 223 str.1d. padarymo, nurodė, jog nėra duomenų, kurie patvirtintų kaltinamojo keliamą versiją apie dokumentų perdavimą, nes pats kaltinamasis nurodė skirtingą dokumentų segtuvų skaičių, o be to dokumentų perdavimą negali pagrįsti jokiu šių dokumentų perdavimo aktu. Pažymėtina, kad tokia teismo išvada yra tik prielaida, kurios nepakanka išvadai, jog R. P. dokumentų neperdavė ir jų neišsaugojo. Sutiktina, kad šiuo atveju galima abejoti R. P. keliama versija apie dokumentų perdavimą, tačiau jokiu būdu negalima konstatuoti, kad dokumentai nebuvo perduoti. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad atlikus kratas pas R. P. ir jo motiną jokie dokumentai nebuvo surasti, kas vėlgi leidžia daryti tik prielaidas, kad dokumentai buvo neišsaugoti arba jie galėjo būti perduoti A. V. kaip teigia pats kaltinamasis. Pats R. P. nurodė, kad perdavus A. V. dokumentus buvo surašytas šių dokumentų perdavimo aktas, tačiau šis aktas neišsaugotas.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma surinktų duomenų pagalba. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijos, kaltinimasis įrodinėti savo nekaltumo neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys sudaro tik prielaidą dėl R. P. kaltės, padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau kaltę pagrindžiančių duomenų nėra. Teismui nustačius, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių R. P. kaltę padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, R. P. išteisintinas.

Kolegija, vadovaudamasi BPK 329 str. 1 d. 1 p.,

nusprendė:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-20 nuosprendžio dalį dėl R. P. pripažinimo kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, priimant toje dalyje naują nuosprendį.

R. P. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.

Panaikinti R. P. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                    Algimantas Valantinas

Teisėjai                                                                                                  Leonarda Gurevičienė

Vitalija Norkūnaitė