Civilinė byla Nr. 3K-3-424-415/2015

                   Teisminio proceso Nr. 2-40-3-00887-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 45.6; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. M. ir B. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. M. ir B. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilkenta“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo; tretieji asmenys: Jurbarko rajono 2-asis notarų biuras, antstolio A. B. kontora, V. U. , Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą, nutraukus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai su atsakovu 2012 m. vasario 8 d. sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovai pardavė, o atsakovas įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatą – karvidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Šalys sutarė, kad bendra nekilnojamųjų daiktų kaina – 70 000 Lt (20273,40 Eur). Atsakovas sutarties sudarymo metu neturėjo pinigų, kreipėsi į banką dėl kredito perkamam nekilnojamajam turtui suteikimo; bankas pareikalavo, kad atsakovas savo lėšomis sumokėtų ne mažiau kaip 30 proc. nekilnojamojo daikto pardavimo kainos. Ieškovų teigimu, kadangi ieškovai su atsakovo direktoriumi ir jo akcininkais buvo geri pažįstami, žodžiu buvo sutarta, kad pirkimo–pardavimo sutartyje bus nurodyta, jog atsakovas ieškovams sumokėjo 21 000 Lt (6082,02 Eur). 2012 m. vasario 8 d. buvo sudaryta nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, kurios 4.1 punkte fiktyviai buvo nurodyta, kad atsakovas sumokėjo ieškovams 21 000 Lt (6082,02 Eur) iki sandorio sudarymo, o sutarties 4.2 punkte nurodyta, kad bankas suteikė atsakovui likusius 49 000 Lt (14 191,38 Eur), kurie turėjo būti pervesti į ieškovo G. M. sąskaitą banke. Kreditas nebuvo suteiktas ir atsakovas UAB „Vilkenta“ pinigų už nusipirktą turtą ieškovams nesumokėjo. Ieškovai ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl pinigų sumokėjimo, tačiau pinigai liko nesumokėti. Vėliau paaiškėjo, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra areštuotas, todėl ieškovai kreipėsi į teismą prašydami nutraukti nurodytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti vienašalę restituciją – grąžinti ieškovams nuosavybės teises į žemės sklypą ir pastatą – karvidę.

Atsakovai su ieškiniu sutiko iš dalies, t. y. kad sandoris būtų panaikintas, tačiau nesutiko su vienašale restitucija bei prašė taikyti dvišalę restituciją atsakovui grąžinant jo sumokėtus 21 000 Lt (6082,02 Eur).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Jurbarko rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad ginčo šalių 2012 m. vasario 8 d. sudarytos sutarties 6.2.4 punktu buvo susitarta, kad jeigu pirkėjas neatsiskaito su pardavėju, neįvykdo nurodytų reikalavimų, t. y. nesumoka visos kainos, pardavėjas sutartį gali nutraukti neteismine tvarka, kreipdamasis į notarą, patvirtinusį šią sutartį. Šalys privalo grąžinti viena kitai viską, ką gavo pagal šią sutartį. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, įvertinęs sutarties 4.2 punktą, atsakovų pateiktą 2014 m. sausio 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. 14-1, kuris, atsakovų teigimu, patvirtino, jog pinigai ieškovui G. M. buvo sumokėti likus kelioms dienoms iki sutarties sudarymo, sprendė, kad UAB „Vilkenta“ savo įsipareigojimų atsiskaityti su ieškovais vis dėlto neįvykdė, t. y. sutartyje nustatytu laiku nesikreipė į banką dėl kreditavimo ir įkeitimo sutarčių sudarymo, neatsiskaitė su ieškovais už įsigytą turtą iki šio laiko, todėl padarė išvadą, kad UAB „Vilkenta“ pažeidė sudarytą sutartį iš esmės. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas 2012 m. vasario 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą (liudytojų parodymus, notaro paaiškinimus bei jo teismo posėdyje pateiktą kitą 2014 m. vasario 8 d. kasos išlaidų orderį Nr. 14-1, iš kurio matyti, kad UAB „Vilkenta“ išdavė direktoriui T. V. 21 000 Lt (6082,02 Eur), jog šis sumokėtų ieškovui G. M. , ir šių pinigų išdavimo pagrindas buvo 2012 m. vasario 8 d. sutartis), atkreipė dėmesį į tai, kad byloje esantis vienu numeriu 14-1 pažymėtas kasos išlaidų orderis išrašytas skirtingomis datomis, skiriasi jo turinys. Teismas pažymėjo, kad notarui prieš sutarties tvirtinimą pateiktas 2012 m. vasario 8 d. kasos išlaidų orderis Nr.14-1 paneigė liudytojų parodymus, jog pinigai ieškovui G. M. buvo sumokėti keletą dienų prieš sutarties sudarymą, nes pinigai, kurie turėjo būti sumokėti ieškovams, UAB „Vilkenta“ direktoriui buvo išduoti tik 2012 m. vasario 8 d. Taigi teismas pripažino, kad ieškovai įrodė, jog sudarant pirkimo–pardavimo sutartį notarui buvo pateiktas suklastotas 2014 m. sausio 10 d. kasos išlaidų orderis Nr. 14-1, atsakovas ieškovams nebuvo sumokėjęs 21 000 Lt (6082,02 Eur), todėl, nutraukęs pirkimo–pardavimo sutartį, taikė vienašalę restituciją.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. spalio 27 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir taikė dvišalę restituciją, įpareigodamas ieškovus solidariai grąžinti atsakovui 21 000 Lt (6082,02 Eur), kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad nors ieškovai teigė, jog negavo 21 000 Lt (6082,02 Eur), bet jie neginčijo sutarties 4.1 punkto, todėl pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį ir sutarties 6.2.4 punktą nurodė, kad kai sutartis yra nutraukta ir šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai, tai restitucija yra sandorio nutraukimo padarinys. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje pateikti du kasos išlaidų orderiai: teismui pateiktas 2012 m. vasario 1 d. ir notarui pateiktas – 2012 m. vasario 8 d., tyrė ir vertino kitus rašytinius įrodymus (2012 m. sausio 2 d. paskolos sutartį), iš kurių, kolegijos teigimu, matyti, kad T. V. atsakovui paskolino apyvartinėms lėšoms 22 000 Lt (6371,64 Eur), kad šios lėšos tą pačią dieną buvo įmonėje įtrauktos į apskaitą bei 2012 m. vasario 8 d. išduotos ieškovui sumokėti. Iš sąskaitų istorijos kolegija nustatė, kad 2012 m. vasario 8 d. pinigai buvo imti ne tik G. M., bet ir notarui sumokėti. Tai, kad ieškovui G. M. buvo sumokėti 21 000 Lt (6082,02 Eur), taip pat nurodyta Valstybinės mokesčių inspekcijos teiktoje gyventojams išmokėtų išmokų pažymoje. Taigi kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas į bylą pateiktus du kasos išlaidų orderius, neatsižvelgė į paaiškinimus, kaip atsirado šie du orderiai. Kolegija pripažino, kad taip UAB „Vilkenta“ buhalterija neturėjo būti tvarkoma, tačiau atkreipė dėmesį, jog pinigai pagal buhalterinės apskaitos dokumentus ir aptartas sąskaitų istorijas iš kasos paimti tik pagal notarui pateiktą 2012 m. vasario 8 d. kasos išlaidų orderį. Dėl to kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovai sutarties sąlygų neginčijo, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai taikė vienašalę restituciją.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartį ir palikti galioti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų ieškovų teiginius, jog sutarties 4.1 punkte nurodytų 21 000 Lt (6082,02 Eur) jie negavo, padarė neatsižvelgdamas į įrodymų vertinimo taisykles, taip pat į tai, jog atsakovas (pirkėjas) yra juridinis asmuo, kurio veiklai (atsiskaitymui) yra taikomi ir kiti teisės aktai (Buhalterinės apskaitos įstatymas, Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės), t. y. juridinių asmenų ūkinės operacijos įrodinėjamos tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – finansinės apskaitos dokumentais: sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų orderiais ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Tristar business L.L.C. v. A. N. , bylos Nr. 3K-3-353/2005, 2004 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. N. v. UAB „Kraitenė”, bylos Nr. 3K-3- 422/2004; it kt.). Bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Ieškovas, įrodinėdamas, kad sandoryje nurodytos pinigų sumos iš pirkėjo UAB „Vilkenta“ negavo, nurodė, kad jis jokio kasos išlaidų orderio, kuriuo jam UAB „Vilkenta“ būtų sumokėjęs sandoryje nurodytus 21 000 Lt (6082,02 Eur), nėra pasirašęs ir pinigai jam nebuvo perduoti, o atsakovas UAB „Vilkenta“, įrodinėdamas, jog pinigus sumokėjo, tokio orderio į bylą nepateikė. Nors apeliacinės instancijos teismas atsakovo pateiktą 2012 m. vasario 8 d. kasos išlaidų orderį Nr. 14-1 laikė tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu pinigų sumokėjimo ieškovui faktą, tačiau toks teismo vertinimas yra neteisingas, nes orderyje nėra ieškovo parašo, kuriuo būtų patvirtinta, jog jis pinigus gavo. Nors orderyje nurodyta, kad pinigai iš kasos turi būti išduodami ieškovui G. M., tačiau orderis pasirašytas tik atsakovo direktoriaus T. V., todėl vien tik atsakovo išrašytas kasos išlaidų orderis, nesant ieškovo parašo, patvirtinančio pinigų gavimą, negali įrodyti fakto, kad atsakovas orderyje nurodytus pinigus ieškovui sumokėjo. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 5 punkte nurodyta, kad jeigu pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį fiziniam asmeniui, kuris nėra to ūkio subjekto darbuotojas, nurodomas šio fizinio asmens vardas, pavardė, paso arba kito asmens tapatybę įrodančio dokumento pavadinimas, numeris ir gyvenamoji vieta; pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma: litai – žodžiais, centai – skaitmenimis; jeigu pinigai išmokami pagal mokėjimo žiniaraštį, suma žodžiais nenurodoma. Išmokėti pinigus iš kasos fiziniams asmenims, kurie nėra ūkio subjekto darbuotojai, leidžiama tik pagal kiekvienam fiziniam asmeniui atskirai išrašytus kasos išlaidų orderius (Taisyklių 6 punktas). Taigi atsakovas nepateikė teismui įstatymo reikalaujamos formos pinigų sumokėjimo ieškovui patvirtinančio kasos išlaidų orderio, o apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad mažai tikėtina, jog liudytojas T. V. , būdamas bendrovės vadovas bei tuo laiku sudarydamas tik vienintelį sandorį, neatsimintų faktinių aplinkybių, kaip ir kada ieškovui buvo sumokėti pinigai, jeigu jie iš tiesų buvo mokėti. Liudytojas T. V. teismo posėdžio metu taip pat neatsiminė, iš kokių pinigų buvo sumokėti 21 000 Lt, o kito teismo posėdžio metu pateikė 2012 m. vasario 1 d. kasos pajamų orderį Nr. 01, iš kurio matyti, kad jis bendrovei paskolino 22 000 Lt (6371,64 Eur). Be to, 2012 m. vasario 8 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 14-1 kaip pinigų išmokėjimo pagrindas nurodytas būtent 2012 m. vasario 8 d. sudarytas sandoris. Ši aplinkybė prieštarauja kitoms bylos faktinėms aplinkybėms, nurodytoms pačiame sandoryje, kad pinigai sumokėti prieš sandorio sudarymą, vadinasi, jeigu pinigai buvo sumokėti prieš sandorio sudarymą, tai, kasatorių teigimu, kaip jų išmokėjimo pagrindas galėjo būti sudarytas sandoris. Kasatoriai nurodė, kad atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, nepateikus išlaidų orderio, pagrindžiančio pinigų sumokėjimo kasatoriui faktą, atsakovui pateikus skirtingus išlaidų orderius, kurių numeris tas pats, tačiau skiriasi datos, minėtų orderių pateikimo į bylą aplinkybės, orderių numeracija (kai visi orderiai numeruojami didėjančia eilės tvarka vienu skaitmeniu, o pateiktasis orderis numeruotas dviem skaitmenimis per brūkšnelį), atsakovo liudytojų parodymų prieštaringumas leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog pinigai pagal sandorį nebuvo sumokėti. Kasatoriai taip pat atkreipia dėmesį į apeliacinės instancijos teismų išvadų prieštaringumą – apeliacinės instancijos teismas pakeitė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo, tačiau paliko nepakeistą sprendimo dalį, kuria teismas nutarė pranešti prokuratūrai apie byloje suklastotą kasos išlaidų orderį Nr. 14-1. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pritaręs šiai pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai, pripažino, jog buvo pagrindas abejoti nurodyto dokumento tikrumu, tačiau šio dokumento nevertino kritiškai kartu su kitais įrodymais byloje.

Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškovas nors ir teigė, jog sutarties 4.1 punkte nurodytos pinigų sumos negavo, tačiau šios sutarties sąlygos neginčijo. Kasatorių teigimu, ieškovas, prašydamas nutraukti ginčo sutartį ir teigdamas, kad nurodytos pinigų sumos negavo, būtent ir ginčijo visą sandorį, t. y. ieškinio reikalavimas nebuvo vieno konkretaus punkto ginčijimas, o reikalavimas nutraukti patį sandorį bei taikyti vienašalę restituciją. Bet kurio ieškinio turinį sudaro ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės, t. y. ieškinio elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Ieškovo pirmiau išvardytos aplinkybės ir sudaro faktinį ieškinio pagrindą, o faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą atlieka bylą nagrinėjantis teismas. Ieškovas savo teises gynė reikšdamas ieškinio reikalavimą dėl sandorio nutraukimo ir vienašalės restitucijos taikymo, todėl teismas turėjo pagrindą spręsti dėl restitucijos (vienašalės ar dvišalės) taikymo pagrindų įvertinęs visus byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad kasatoriai kelia klausimą dėl netinkamo faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, tačiau kasacinis teismas faktinių aplinkybių iš naujo nenustatinėja. Be to, pagal CPK 12, 178, 185 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, o teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasatoriai nenurodė nė vieno įrodymo iš bylos medžiagos, kuris patvirtintų jų teiginius ir būtų teismo neįvertintas. Ieškovai neginčijo nei sutarties 4.1, nei 6.2.4 punktų, kuriuose du kartus ieškovo parašu patvirtintas pinigų gavimo faktas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus atsakovo buhalterinius dokumentus, paskolos sutartį, sąskaitų istorijas, kurios patvirtino faktą dėl pinigų ieškovui sumokėjimo. Kasatorių skunde pateiktas savitas, tik sau palankus vienintelio įrodymo – 2012 m. vasario 8 d. kasos išlaidų orderio – vertinimas nelaikytinas įrodymų visumos neištyrimu, o kasatorių teiginys, kad sutarties punktą, patvirtinantį, jog pinigus gavo, įrašė tam, kad atsakovas gautų iš banko kreditą, nepagrįstas jokiais įrodymais. Nors kasatoriai nurodė, kad ginčijant visą sutartį nebuvo pagrindo atskirai ginčyti sutarties 4.1 punkto, tačiau pagal teismų praktiką šalys, sudarydamos nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, kuri tvirtinama notaro ir pagal kurią gali būti vykdomas atsiskaitymas, turi teisę sutartimi nustatyti atsiskaitymo tvarką ir tai reiškia, kad jos iki sutarties sudarymo gali pasinaudoti sulygta atsiskaitymo tvarka, kuri vertintina kaip geranoriškas atsiskaitymas, bet ne prievolės vykdymas. Šalys, sudarydamos nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, nurodydamos žodžiu apie įvykusį atsiskaitymą ir pasirašydamos sutarties projektą su įvykusiu atsiskaitymu kaip neginčijamu juridiniu faktu, patvirtina ikisutartinėje stadijoje pasiektus susitarimus, suderintą valią.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taikymo bei įrodymų leistinumo taisyklių aiškinimo

CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

Įrodinėjimo dalykas šioje byloje yra aplinkybių dėl 21 000 Lt (6082,02 Eur) pagal sutartį sumokėjimo ieškovams fakto buvimo ar nebuvimo įvertinimas. Nutraukus sutartį, vadovaujantis CK 6.222 straipsnio 1 dalimi, taikoma restitucija, todėl, jeigu pirkėjas buvo sumokėjęs nurodytą sumą pardavėjui, šis privalo ją grąžinti pirkėjui. Nagrinėjamoje byloje paminėti faktai reikšmingi būtent restitucijos taikymo aspektu.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje įrodyta, jog ieškovai sutarties 4.1 punkte nurodytus 21 000 Lt (6082,02 Eur) gavo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančias taisykles, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

Juridinių asmenų ūkinės operacijos, t. y. ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą, turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis).

Įvertinant tai, Juridinių asmenų ūkinės operacijos, taip pat grynųjų pinigų operacijos, kuriomis vykdomos civilinės teisinės prievolės, pagal įstatymą turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais. Būtent tokie apskaitos dokumentai ir pripažįstami leistina įrodinėjimo priemone, kai įrodinėjimo dalykas yra juridinio asmens ūkinė operacija. 

Vadovaujantis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 5 dalies pagrindu patvirtintų Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 1 ir 4 punktais, pinigai iš juridinių asmenų kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. Jeigu pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį fiziniam asmeniui, kuris nėra to ūkio subjekto darbuotojas, nurodomas šio fizinio asmens vardas, pavardė, paso arba kito asmens tapatybę įrodančio dokumento pavadinimas, numeris ir gyvenamoji vieta. Pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma (Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 5 punktas).

Ieškovas, įrodinėdamas, kad sandoryje nurodytos pinigų sumos iš pirkėjo UAB „Vilkenta“ negavo, nurodė, jog jis jokio kasos išlaidų orderio, kuriuo jam UAB „Vilkenta“ būtų sumokėjusi sandoryje nurodytus 21 000 Lt (6082,02 Eur), nėra pasirašęs ir pinigai jam nebuvo perduoti. Atsakovo UAB „Vilkenta“ 2012 m. vasario 8 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 14-1, kuriuo kaip apskaitos dokumentu atsakovas grindė pinigų sumokėjimo ieškovui faktą, nėra ieškovo paso arba kito asmens tapatybę įrodančio dokumento pavadinimo, numerio ir įrašo apie gyvenamąją vietą bei jo parašo. Nurodytas orderis pasirašytas tik atsakovo direktoriaus T. V. Todėl yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad kasos išlaidų orderis, kuriame nėra asmens (ieškovo), nurodyto kaip pinigų gavėjo, parašo, patvirtinančio pinigų gavimą, neįrodo fakto, jog atsakovas orderyje nurodytus pinigus ieškovui sumokėjo.

Sutartyje nurodytų pinigų sumokėjimo fakto nepatvirtina ir kitos pirmosios instancijos teismo nustatytos ir įvertintos aplinkybės: liudytojai T. V. , UAB „Vilkenta“ direktorius, ir jo tėvas J. V. parodė, kad G. M. 21 000 Lt (6082,02 Eur) buvo sumokėti likus kelioms dienoms iki sutarties sudarymo V. namuose; atsakovas, norėdamas patvirtinti šiuos T. V. ir J. V. parodymus, pateikė teismui 2012 m. vasario 1 d. kasos išlaidų orderį Nr.14-1, iš kurio matyti, kad direktoriui T. V. išduoti 21 000 Lt (6082,02 Eur) sumokėti G. M. už Kidulių dvaro karvidžių pirkimą; 2014 m. vasario 20 d. įvykusio teismo posėdžio metu apklausiamas notaras teismui pateikė kasos išlaidų orderį Nr.14-1, iš kurio matyti, kad UAB „Vilkenta“ išdavė direktoriui T. V. 21 000 Lt (6082,02 Eur) sumokėti G. M. ir šių pinigų išdavimo pagrindas – sudarytoji 2012 m. vasario 8 d. sutartis, kasos išlaidų orderio išdavimo data 2012 m. vasario 8 d.; tai paneigia liudytojų T. V. ir J. V. parodymus apie tai, kad pinigus jie sumokėjo G. M. keletą dienų prieš sutarties sudarymą; tai, kad 21 000 Lt (6082,02 Eur) iš kasos nebuvo paimti 2012 m. vasario 1 d., patvirtina ir byloje esanti UAB „Vilkenta“ pažyma, kurioje nurodyta, kad 2012 m. vasario 1 d. kasos išlaidų orderis Nr.14-1 dėl 21000 Lt (6082,02 Eur) buvo išrašytas, bet pinigai iš kasos nebuvo paimti.

Pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą kritiškai vertinti atsakovo UAB „Vilkenta“ kasos knygos, kurioje registruojamas kiekvienas kasos pajamų bei išlaidų orderis, išrašą nurodęs, kad visi finansiniai dokumentai sunumeruoti įprastine tvarka, t. y. vėliau išduotas dokumentas numeruojamas didesniu skaičiumi, tačiau kasos išlaidų orderis dėl 21 000 Lt (6082,02 Eur) išdavimo numeruojamas ne įprastiniu būdu, o dviem skaičiais (14-1), vėlesnių dokumentų numeracija vėl atliekama įprastiniu būdu.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovui 21 000 Lt (6082,02 Eur) pagal sutartį nebuvo sumokėti, pagrįstai kritiškai kaip prieštaringus vertino ir liudytojo T. V. parodymus, kad jis neatsiminė, iš kokių – apyvartinių ar skolintų – pinigų ieškovui buvo sumokėti 21 000 Lt (6082,02 Eur). Kito teismo posėdžio metu buvo pateiktas 2012 m. vasario 1 d. kasos pajamų orderis Nr. 01, fiksuojantis ūkinę operaciją – T. V. 22 000 Lt (6371,64 Eur) paskolą bendrovei.

Nurodytų faktinių aplinkybių visuma sudarė pirmosios instancijos teismui pagrindą padaryti išvadą, kad pinigai pagal sandorį ieškovui nebuvo sumokėti, todėl nutraukus tarp G. M. bei B. M. ir UAB „Vilkenta“ 2012 m. vasario 8 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį taikytina vienašalė restitucija – G. M. ir B. M. grąžintina nuosavybės teisė į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir į pastatą – karvidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad nutraukus sutartį yra teisinis pagrindas iš ieškovų atsakovui restitucijos pagrindu priteisti 21 000 Lt (6082,02 Eur), rėmėsi CPK 197 straipsnio 2 dalimi, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais ir Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais, o ieškovai sutarties 4.1 punkto, kuriame nurodoma, kad 21 000 Lt (6082,02 Eur) pirkėjas sumokėjo pardavėjui prieš sutarties pasirašymą grynaisiais pinigais, pardavėjas patvirtina, kad 21 000 Lt (6082,02 Eur) iš pirkėjo gavo, neginčija.

Ieškovai, prašydami nutraukti sutartį, ieškinyje nurodė, kad taikytina vienašalė restitucija, nes pinigų, nurodytų sutarties 4.1 punkte, jie negavo. Taigi teigti, kad ieškovai neginčijo šio sutarties punkto, nėra teisinio pagrindo. Pinigų mokėjimo faktas yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o įrodžius, kad sutartyje nurodyti 21 000 Lt (6082,02 Eur) ieškovui faktiškai nebuvo sumokėti, sutarties nutraukimo atveju ieškovų pažeistų teisių gynimas įgyvendinamas vienašalės restitucijos taikymo būdu, juolab kad patys ieškovai pasirinko būtent tokį teisių gynimo būdą.   

Notarinės formos sutartis, kurioje įtvirtinami šalių sutartiniai teisiniai santykiai, yra ginčo dalykas šioje byloje ir negali būti vertinama kaip oficialus rašytinis įrodymas CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo prasme, taigi šios bylos kontekste įrodymų leistinumo sutarties ar atskirų jos sąlygų ginčijimui ribojimai, nustatyti minėtame CPK straipsnyje, netaikomi. Minėta, kad juridinių asmenų ūkines operacijas patvirtinantys apskaitos dokumentai nepatvirtino pinigų mokėjimo ieškovui iš atsakovo kasos fakto ir būtent tai kartu su liudytojų parodymų vertinimu užtikrina visapusišką ir objektyvų aplinkybių nustatymą (CPK 185 straipsnis) ir paneigia sutarties 4.1 punkte esančią sutarties sąlygą dėl 21 000 Lt (6082,02 Eur) ieškovui sumokėjimo.

Dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumo taisykles.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl, atsižvelgiant į kasaciniame skunde suformuluotus argumentus, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis panaikinama ir paliekamas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui išspręsti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 17,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. birželio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus ieškovų kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš atsakovo UAB „Vilkenta“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis), taip pat kasatoriams priteistina 108 Lt (31,28 Eur) žyminio mokesčio, kurį jie sumokėjo paduodami kasacinį skundą.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Tenkinus ieškovų kasacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš priešingos šalies. Ieškovai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas – advokatui sumokėtus 1000 Lt (289,62 Eur) už kasacinio skundo surašymą. Ieškovų prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 7, 8.11, 8.12 ir 8.13 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl, tenkinus kasacinį skundą, ieškovams ši suma priteistina iš atsakovo (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutarties dalį, kuria pakeista Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo dalis dėl vienašalės restitucijos taikymo ir taikyta dvišalė restitucija, įpareigojant ieškovus solidariai grąžinti atsakovui 21 000 Lt (6082,02 Eur), panaikinti.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilkenta“ (j. a. k. 174395940) 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 62 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti bei 31,28 Eur (trisdešimt vieną Eur 28 ct) žyminio mokesčio už kasacinį skundą.

Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilkenta“ (j. a. k. 174395940) 17,19 Eur (septyniolika Eur 19 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Apie šios nutarties priėmimą informuoti Nekilnojamojo turto registrą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Gintaras Kryževičius

Rimvydas Norkus

Gediminas Sagatys