Civilinė byla Nr. e2-1174-259/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00009-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.2; 2.6.29.4, 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.2; 2.1.2.4.3. 3.1.7.6.; 3.2.6.5

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

  S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 12 d. 

Kaunas

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas,

            sekretoriaujant Linai Rumbutytei Bonatienei,

dalyvaujant ieškovui G. G., jo atstovui advokatui Justui Sakavičiui,

atsakovui V. J., 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. G. ieškinį V. J., tretieji asmenys I. G., A. J., išvadą duodanti institucija – Lietuvos bankas, dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, vykdomųjų įrašų, padarytų ginčijamų hipotekos sutarčių pagrindu, panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

      Kauno apygardos teisme ieškovas G. G. pareiškė ieškinį atsakovui V. J., kuriame suformulavo reikalavimus: pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio šias paskolos sutartis: 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį, 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimą; pripažinus negaliojančiomis (niekinėmis) ieškinyje nurodytas paskolos sutartis, taikyti restituciją – įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovui šias sumas: pagal 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį - 92 000 Eur, pagal 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį - 25 000 Eur, pagal 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį - 32 000 Eur, pagal 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimą - 164 000 Eur; pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio hipotekos sutartis ir vykdomuosius raštus: 1) 2016 m. gruodžio 23 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notaro Mindaugo Lado padarytą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. ML-196); 2) 2017 m. lapkričio 27 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos Krūvelytės padarytą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. RK-98); 3) 2018 m. sausio 19 d. hipotekos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. papildymą bei 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos Krūvelytės padarytą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. RK-96); 4) 2018 m. vasario 14 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos Krūvelytės padarytą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. RK-94).

Ieškinyje nurodoma, jog 2016 m. gruodžio 23 d. Kauno r. 1-ajame notaro biure buvo patvirtinta G. G. ir I. G. su V. J. sudaryta paskolos ir novacijos sutartis. Šioje sutartyje, be kita ko, nurodyta, jog Šalims yra paskolinama 110 000 Eur suma, kurią šalys įsipareigojo grąžinti iki 2017 m. liepos 23 d. Sutarties 4.3 punkte buvo įtvirtintos netesybos, t.y. už kiekvieną pavėluotą dieną paskolos gavėjai įsipareigojo mokėti 0,5 procento delspinigius nuo negrąžintos paskolos dalies, kas sudaro net 550 Eur per dieną. Ši prievolė buvo užtikrina ne tik netesybomis, bet ir maksimaliąja hipoteka 198 000 Eur sumai, pagal kurią buvo įkeistas paskolos gavėjams nuosavybės teise priklausantis butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bei 416/2158 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Paskolos gavėjas šios pasiskolintos sumos laiku negrąžino, todėl buvo pradėtas išieškojimas ir šiuo metu yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0034/19/00049 pagal notaro Mindaugo Lado 2019 m. sausio 9 d. išduotą vykdomąjį įrašą. Kaip matyti iš antstolio pateikto rašto, pagal šią vykdomąją bylą iš šalių bendrą išieškomą sumą sudaro 110 268,78 Eur pagrindinės skolos bei 321 523, 97 Eur delspinigių ir palūkanų. Atkreiptinas dėmesys, kad priskaičiuoti delspinigiai ir netesybos pagrindinę skolą viršija beveik tris kartus.

2017 m. lapkričio 27 d. Kauno miesto 16-ame notaro biure buvo patvirtinta ieškovo ir atsakovo sudaryta paskolos sutartis. Pagal šią sutartį šalys pasiskolino 30 000 Eur, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. vasario 27 d. Sutarties 2.6. punkte buvo įtvirtintos netesybos, t.y. už kiekvieną pavėluotą dieną šalys įsipareigojo mokėti 0,5 procento delspinigius nuo negrąžintos paskolos sumos, kas sudaro net 150 Eur per dieną. Ši prievolė buvo užtikrina ne tik netesybomis, bet ir maksimaliąja hipoteka 60 000 Eur sumai, pagal kurią buvo įkeistas I. G. asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini). Šalys šios pasiskolintos sumos laiku negrąžino, todėl šiuo metu yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0034/19/00031 pagal notarės Renatos Krūvelytės 2019 m. sausio 8 d. išduotą vykdomąjį įrašą. Kaip matyti iš antstolio pateikto rašto, pagal šią vykdomąją bylą iš šalių bendrą išieškomą sumą sudaro 30 095,80 Eur pagrindinės skolos bei 53 784,25 Eur delspinigių ir palūkanų. Netesybos ir palūkanos vėl viršija pagrindinę skolą.

2018 m. sausio 19 d. Kauno miesto 16-ame notaro biure buvo patvirtinta G. ir I. G. ir V. J. sudaryta paskolos sutartis. Pagal šią sutartį šalys pasiskolino 148 000 Eur, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. liepos 19 d. Sutarties 2.6. punkte buvo įtvirtintos netesybos, t.y. už kiekvieną pavėluotą dieną Šalys įsipareigojo mokėti 0,5 procento delspinigius nuo negrąžintos paskolos dalies, kas sudaro net 740 Eur per dieną. Ši prievolė buvo užtikrina ir maksimaliąja hipoteka 296 000 Eur sumai, pagal kurią buvo įkeistas G. ir I. G. jungtinės nuosavybės teise priklausantis: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai; pastaba (tvora t1, kiemo aikštelė b1, b2), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) ir butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

2018 m. vasario 14 d. Kauno miesto 16-ame notaro biure buvo patvirtinta G. ir I. G. ir V. J. sudaryta paskolos sutartis. Pagal šią sutartį šalys pasiskolino 39 200 Eur, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. Sutarties 2.6. punkte buvo įtvirtintos netesybos, t.y. už kiekvieną pavėluotą dieną šalys įsipareigojo mokėti 0,5 procento delspinigius nuo negrąžintos paskolos dalies, kas sudaro net 196 Eur per dieną. Ši prievolė buvo užtikrina ir maksimaliąja hipoteka 78 400 Eur sumai, pagal kurią buvo įkeistas I. G. asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini). Šalys šios pasiskolintos sumos laiku negrąžino, todėl šiuo metu yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0034/19/00030 pagal 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos Krūvelytės išduotą vykdomąjį įrašą. Kaip matyti iš antstolio pateikto rašto, pagal šią vykdomąją bylą iš Šalių bendrą išieškomą sumą sudaro 39 314, 20 Eur pagrindinės skolos bei 36 649,32 Eur delspinigių ir palūkanų.

2018 m. gegužės 4d. Kauno miesto 16-ame notaro biure buvo patvirtintas G. ir I. G. ir atsakovo susitarimas, kuriuo pagrindu buvo pakeista 2018 m. sausio 19 d. sudaryta paskolos sutartis. Šiuo susitarimu buvo nustatyta, kad šalys papildomai pasiskolina dar 56 000 Eur ir bendra skola pagal 2018 m. sausio 19 d. pakeistą sutartį nuo 148 00 Eur padidėjo ir sudaro 204 000 Eur, kuriuos šalys įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. liepos 19 d. Prievolės įvykdymas buvo užtikrintas maksimaliąja hipoteka 408 000 Eur sumai, taipogi paliktos galioti 0,5 procentų netesybos, kuriuos per dieną sudaro net 1020 Eur. Šalys šios pasiskolintos sumos laiku negrąžino, todėl šiuo metu yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0034/19/00029 pagal notarės Renatos Krūvelytės 2019 m. sausio 8 d. išduotą vykdomąjį įrašą. Kaip matyti iš antstolio pateikto rašto, pagal šią vykdomąją bylą iš šalių bendrą išieškomą sumą sudaro 204 325,42 Eur pagrindinės skolos bei net 221 116, 44 Eur netesybų ir palūkanų, kurių dydis viršija pagrindinę skolą.

Visose paskolos sutartyse nurodytas teiginys, jog sutartys yra neatlygintinės - neteisingas. Sudarant paskolos sutartis, atsakovas reikalavo įtvirtinti sąlygą, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, o šalims nekyla pareiga mokėti pelno palūkanų. Pažymėtina, jog taip atsakovas siekė nuslėpti savo gaunamas pajamas iš neteisėtai teikiamų finansinių paslaugų. Atsakovas, iš paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos atimdavo taikomą pinigų skolinimo mokestį, todėl šalys realiai pinigų gaudavo mažiau nei nurodyta visose paskolos sutartyse.

Pirmoje paskolos sutartyje nurodoma, kad atsakovas šalims perduoda 110 000 Eur, o šalys įsipareigoja šią sumą grąžinti. Iš tiesų pagal šią sutartį šalims atsakovas perdavė tik 92 000 Eur, o 18 000 Eur sudaro mokestis už pinigų skolinimą. Pagal antrą paskolos sutartį šalys iš atsakovo realiai gavo 25 000 Eur, nors sutartyje melagingai teigiama, kad atsakovas perdavė 30 000 Eur. Atsakovo gaunamas atlyginimas už pinigų skolinimą sudaro 5 000 Eur. Tai, kad paskolos sutartys, priešingai nei teigiama pačiose sutartyse, buvo atlygintinės, o atsakovas pelną gaudavo realiai skolindamas mažiau, nei nurodyta sutartyje, patvirtina ir pačios sutarties turinys. Kaip matyti iš 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutarties 1.2. punkto, (žr. priedas Nr. 4) 30 000 Eur buvo perduoti grynaisiais. Akivaizdu, kad šios sumos perdavimas grynaisiais buvo įtvirtintas tik todėl, kad būtų galima nuslėpti, jog tikroji paskolos suma yra 25 000 Eur, o 5000 Eur sudaro mokestis už pinigų skolinimą. Tokia pat schema pinigai buvo skolinami ir kitose sutartyse. Pagal 2019 m. vasario 14 d. paskolos sutartį šalys iš atsakovo realiai gavo 32 000 Eur, nors sutartyje nurodoma 39 200 Eur suma. Atsakovo taikomas mokestis už pinigų skolinimą siekia 7 200 Eur. Pagal 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį šalys iš atsakovo realiai gavo 164 000 Eur, nors sutartyje ir jos pakeitime nurodyta 204 000 Eur suma. Atsakovo taikomas mokestis už pinigų skolinimą - 40 000 Eur. Taigi, šalys per visas sudarytas paskolos sutartis su atsakovu gavo net 70 200 Eur mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyse. Todėl, akivaizdu, kad atsakovas į šalis reikalavimo teisę 70 200 Eur sumai įgijo visiškai nepagrįstai.

Kad aukščiau nurodyti šalių teiginiai dėl mažesnio kiekio pinigų gavimo nei nurodyta paskolos sutartyse yra teisingi, gali įrodyti ir eilinio atsakovo skolininko - ūkininko A. S. patvirtinimas (ieškinio priedas Nr. 11), kuriame A. S. nurodo, jog tarp V. J. (atsakovo) ir A. S. sudaryta paskolos sutartis buvo atlygintinė, kadangi skolinantis 150 000 Lt skolinimo mokestis sudarė 24 000 Lt. Tai reiškia, kad A. S. gavo 24 000 Lt mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyje. Tai, kad toks mokestis iš tikrųjų buvo slapta taikomas, matyti ir iš paskolos sutarties turinio. Pažymėtina, kad paskolos suteikimo tvarka yra specialiai numatyta taip, kad tokį mokestį būtų galima nuslėpti. Kaip matyti iš sutarties 1 punkto, atsakovas įsipareigojo perduoti A. S. 174 000 Lt, tačiau pagrįstą įtarimą kelia sutarties 1.1. ir 1.2 punktuose įtvirtinta šios pinigų sumos perdavimo tvarka. Kaip matyti iš sutarties 1.1. punkto, V. J. įsipareigojo 150 000 Lt pervesti į A. S. sąskaitą, o pagal sutarties 1.2. punktą, 24 000 Lt perduoti A. S. grynaisiais. Pažymėtina, kad būtent sutarties 1.2. punkte ir yra paslėptas pinigų skolinimo mokestis - 24 000 Lt, kadangi šios pinigų sumos atsakovas neperdavė, nurodydamas, kad tai yra vienkartinis pinigų skolinimo mokestis.

Atsakovas pinigus skolina versliškai, visiems paskolų gavėjams taiko pinigų skolinimo mokestį perduodamas mažesnę sumą, nei nurodyta paskolos sutartyse, nėra įregistravęs savo vykdomos pinigų skolinimo veiklos, nėra įsirašęs į finansines paslaugas teikiančių asmenų sąrašus bei netikrina paskolos gavėjų mokumo. Ieškovas kreipėsi į Lietuvos banką bei teisėsaugos institucijas dėl atsakovo galimai vykdomos neteisėtos finansinių paslaugų teikimo veiklos ištyrimo.

Nurodytina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariatas atsakovo atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-43013-19 pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla) ir 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus apskaitos tvarkymas).

Lietuvos bankas, atlikęs tyrimą dėl atsakovo finansinių paslaugų teikimo, kreipėsi į patį atsakovą (ieškinio priedas Nr. 14), nurodydamas, jog atsakovo vykdoma finansinių paslaugų (pinigų skolinimo) teikimo veikla - neteisėta, kadangi pažeidžia Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau ir - SNTSKĮ) 3 straipsnio 11 dalyje ir 25 straipsnyje įtvirtintus imperatyvius reikalavimus, jog kreditus su nekilnojamojo turto įkeitimu gali suteikti tik pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris, be kita ko, dar turi būti įrašytas į viešąjį kredito davėjų sąrašą. Maža to, atsakovo vykdoma neteisėta veikla, anot Lietuvos banko, pažeidžia ne tik aukščiau minėto įstatymo imperatyvius reikalavimus, bet ir imperatyvius reikalavimus, kurie yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau - VKĮ) 22 straipsnio 1 dalyje, kurioje aiškiai nurodyta, jog: „Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys“.

Ieškovas, sužinojęs šią informaciją, kreipiasi į teismą dėl šalių su atsakovu sudarytų paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ab initio, kadangi pastarosios akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnis, VKĮ 22 straipsnio 1 dalis) bei viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), ir restitucijos taikymo (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad sutartis - tai dvišalis ar daugiašalis sandoris, sutartims inter alia taikomos CK pirmosios knygos normos, reglamentuojančios sandorius (CK 6.154 straipsnio 2 dalis), taip pat sandorių negaliojimo institutą (CK 6.224 straipsnis). Pagal įstatyme įtvirtintą apibrėžtį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis); sandoris - civilinėje apyvartoje dominuojantis civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas (CK 1.136 straipsnio 2 dalis). Sudarydami sandorius asmenys, veikdami civilinių teisinių santykių dalyvių autonomijos principo pagrindu, įgyvendina savo civilinį teisnumą. Sandorio negaliojimo instituto taikymo pagrindų sąrašas yra baigtinis. Vienas iš tokių pagrindų yra įtvirtintas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje. Siekiant sandorį pripažinti niekiniu taikant CK 1.80 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, pirma, kokiai konkrečiai įstatymo normai sudaryti sandoriai prieštarauja.

Pažymėtina, jog Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje yra nurodyta, jog: „Kredito davėjas - asmuo, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą.“. To paties įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad: „Teisę verstis kredito teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį kredito davėjų sąrašą“. Iš šių teisės normų analizės yra akivaizdu, kad pastarosios - imperatyvaus pobūdžio. Jose vartojamos gramatinės konstrukcijos nepalieka asmenims laisvės veikti kitaip, nei nurodyta teisės normoje. Taigi, pagal šias teisės normas (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis) paskolos sutarties davėjas, kuria įkeičiamas nekilnojamasis turtas (pažymėtina, jog visos šalių ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys buvo užtikrintos nekilnojamojo turto hipoteka), privalo būti tik pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris yra įrašytas į viešą kredito davėjų sąrašą. Tuo tarpu fizinis asmuo, kaip šiuo atveju atsakovas, paskolos sutarties, kurios užtikrinimui įkeičiamas nekilnojamas turtas, šalimi (paskolos davėju) būti negali, kadangi taip yra pažeidžiamos SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje, 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos neabejotinai imperatyvaus pobūdžio teisės normos.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutarčių vykdymas buvo užtikrintas hipoteka, o paskolos sutarčių davėjas yra fizinis asmuo, konstatuotina, jog paskolos sutartimis buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis), todėl paskolos sutartys turi būti pripažintos niekinėmis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Sudarytos paskolos sutartys pažeidžia ne tik SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje, 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas, bet ir tas, kurios yra nurodytos (Vartojimo kredito įstatymo (toliau ir VKĮ) 22 straipsnyje. Pažymėtina, jog VKĮ 22 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog: „Teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys“. Akivaizdu, jog ši teisės norma draudžia vartojimo kredito davėju būti fiziniam asmeniui, kadangi, kaip nurodyta pačioje teisės normoje, vartojimo kredito davėjais gali būti išimtinai tik pelno siekiantys juridiniai asmenys, kurie, be kita ko, yra įrašyti į viešą vartojimo kredito davėjų sąrašą. Taipogi nėra abejonės ir dėl šios teisės normos imperatyvumo, kadangi joje naudojama lingvistinė formuluotė „neturi teisės“ pagal teismų praktiką yra pripažįstama imperatyvaus pobūdžio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kotesa“ v. UAB „Autoera“, bylos Nr. 3K-3-102/2011; kt.).

Ieškovas nori pabrėžti, kad VKĮ yra taikomas paskolos sutartims, kadangi paskolos sutartimis gautos lėšos buvo panaudotos išimtinai šeimos interesais, t.y. paskolos sutartimis gautos lėšos buvo panaudotos žemės sklypų įsigijimui bei nekilnojamojo turto statybai. Dar daugiau, tai, kad paskolos sutartimis gautos lėšos buvo panaudotos šeimos interesais, patvirtina ir tai, kad, pavyzdžiui, pačios 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutarties 1.2 punkte yra nurodyta, jog didžioji dalis paskolos lėšų privalo būti panaudota išimtinai namo (duomenys neskelbtini) statybai ir įrengimui. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartimis gautos lėšos buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui, paskolos gavėjai (šalys) paskolos sutarčių prasme yra vartotojai, konstatuotina, jog paskolos sutartys atitinka vartojimo sutarties sąvoką (žr. VKĮ 2 straipsnio 19 dalis), todėl VKĮ įtvirtintos teisės normos taikomos ir paskolos sutartims. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartys yra vartojimo (paskolos sutartimis gautos lėšos panaudotos šeimos poreikių tenkinimui), šių paskolos sutarčių šalimi (paskolos davėju) yra fizinis asmuo, VKĮ 22 straipsnio 1 dalis imperatyviai draudžia paskolos davėjui būti fiziniam asmeniui - darytina išvada, kad minėtos paskolos sutartys turi būti pripažintos niekinėmis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį ir todėl, kad pažeidžia ne tik SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalies, 25 straipsnio 1 dalies imperatyvias normas, bet ir VKĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas normas.

Pažymėtina, jog paskolos sutartys turi būti pripažįstamos niekinėmis ne tik todėl, kad pažeidžia imperatyvaus pobūdžio teisės normas, bet ir todėl, nes akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Akivaizdu, jog viešoji tvarka yra nesuderinama su situacija, kai valstybėje įstatymų leidėjas yra aiškiai ir konkrečiai nustatęs vartojimo kreditų ir kreditų su nekilnojamojo turto įkeitimu teikimo tvarką ir reikalavimus šių kreditų davėjams, o atsakovas, piktnaudžiaudamas teise, bandydamas apeiti šiuos reikalavimus, išvengti mokesčių, jų nepaiso ir sistemingai pažeidžia. Neabejotina, jog įstatymų leidėjas detaliai reglamentavo šių kreditų teikimą, nustatė apribojimus šių kreditų teikėjams tam, kad būtų apsaugoti vartotojo (paskolos gavėjo) interesai, t.y. prieš suteikiant paskolą būtų profesionaliai ir kompetentingai patikrintas paskolos gavėjo kreditingumas, galimybės grąžinti paskolą, taip suvaldant paskolų negrąžinimo rizikas ir suteikiant paskolų teisiniams santykiams stabilumo. Tuo tarpu atsakovas, suteikdamas kreditus įstatymuose nurodytų reikalavimų absoliučiai nepaiso, piktnaudžiauja teise, o taip daro žalą ne tik paskolos gavėjams, kuriems suteikia paskolą nepatikrinęs mokumo ir išieškodamas iš hipoteka įkeisto turto, bet ir žalą teisinių santykių stabilumui, o taip pat ir skurdina paskolos davėjus, kadangi išieško ypač didelio dydžio netesybas (po 0,5 proc. už uždelstą dieną). Maža to, paskolos sutarčių prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei patvirtina ir dėl atsakovo neteisėtai vykdomos finansinių paslaugų veiklos pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad paskolos sutartys prieštarauja ne tik imperatyvioms įstatymo normoms, bet ir viešajai tvarkai bei gerai moralei, todėl paskolos sutartys turi būti pripažintos niekinėmis ir taikoma restitucija.

Atsižvelgiant į tai, kad dėl aukščiau nurodytų priežasčių ir anksčiau nurodytais pagrindais paskolos sutartys yra pripažintinos niekinėmis, šioje situacijoje, vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 1 dalimi turėtų būti taikoma restitucija, t.y. šalys įpareigojamos grąžinti atsakovui visa, ką yra gavę pagal niekines paskolos sutartis. Ieškinyje jau minėta, kad paskolos gavėjams iš viso pagal paskolos sutartis buvo perduota 72 000 Eur mažiau, nei turėjo būti. Ieškovas nori pažymėti, jog sutiko, kad atsakovas šalių atžvilgiu įgytų didesnę reikalavimo teisę nei perduota pinigų suma, tačiau taikant restituciją šalys turi būti įpareigojamos grąžinti atsakovui tik tiek, kiek realiai pagal kiekvieną iš paskolos sutarčių gavo. Tai, kad iš šalių, taikant restituciją, negali būti reikalaujama grąžinti daugiau, nei buvo perduota, patvirtina ir tas, jog tokiu būdu atsakovas nepagrįstai praturėtų, o šalių padėtis nesąžiningai pablogėtų. Todėl ieškovas prašo, pripažinus paskolos sutartis niekinėmis, taikyti restituciją įpareigojant ieškovą kartu su trečiuoju asmeniu atsakovui pagal paskolos sutartis grąžinti 313 000 Eur sumą.

Ieškovas pateiktame ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiomis G. ir I. G. sudarytas 2016 m. gruodžio 23 d. hipotekos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. hipotekos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. hipotekos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. papildymą, 2018 m. vasario 14 d. hipotekos sutartį.

Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas (jo taikymo sritis) patenka į šalių bei atsakovo sudarytų paskolos sutarčių sritį. SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog šis įstatymas taikomas kredito sutartims, pagal kurias kredito gavėjo (šiuo atveju šalių) įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Tuo tarpu 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, jog šis įstatymas taip pat taikomas sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms šios dalies 1 punkte nurodytoms kredito sutartims. Šiuo punktu įstatymo leidėjas įtvirtino platesnę SNTSKĮ taikymo galimybę užtikrinant, jog SNTSKĮ reguliavimas būtų taikomos ir toms sutartims, kurios nėra kredito, bet savo turiniu yra labai panašios (pavyzdžiui, paskolos sutarčiai pagal kurią paskolos gavėjo tinkamas prievolės įvykdymas yra užtikrinamas nekilnojamojo turto įkeitimu). Atsižvelgiant į tai, jog šalių ir atsakovo sudarytų paskolos sutarčių tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos sutartimis, darytina išvada, jog šalių ir atsakovo sudarytos sutartys reguliuojamos SNTSKĮ, kadangi patenka į šio įstatymo taikymo sritį.

Anksčiau ieškinyje buvo minėta, jog pinigų skolinimo veikla atsakovas verčiasi sistemingai ir versliškai, iš šios veiklos gauna dideles pajamas (tai patvirtinta ne tik šalių nurodytos aplinkybės, bet ir Lietuvos banko bei nuosprendžio baudžiamojoje byloje turinys), o siekdamas išvengti privalomų mokėjimų valstybei, paskolos sutarčių atlygintinumą stengiasi maskuoti. Nepaisant šio maskavimo, tai, kad finansinių paslaugų teikimo veikla atsakovui yra finansiškai naudinga (teikia pajamas) nėra jokios abejonės. Atsakovas iš pinigų skolinimo veiklos gauna pajamas įgydamas didesnės apimties reikalavimo teisę nei nurodyta paskolos sutartyje pinigų suma bei, ką pabrėžė ir Lietuvos bankas, nustatydamas neproporcingas dideles netesybas, kurios yra išieškomos iš hipoteka įkeisto turto (minėta, atsakovas reikalauja sudaryti maksimaliąsias hipotekos sutartis, pagal kurias būtų užtikrintas ir netesybų išieškojimas iš įkeisto turto).

Neproporcingai didelį netesybų dydį šioje situacijoje galutinai patvirtina ir pats SNTSKĮ reguliavimas. SNTSKĮ 16 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta, jog: „Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, nedidesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nustatytus atvejus. Visais finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį.“ Taigi, atsakovas, skolindamas lėšas užtikrina tinkamą prievolės įvykdymą dešimt kartų didesnėmis netesybomis nei leidžia SNTSKĮ 16 straipsnio 6 dalis.

Atsižvelgiant į ta, kas nurodyta pirmiau, laikytina, jog paskolos sutarčių atlygintinumą šioje situacijoje galima įžvelgti, todėl SNTSKĮ, kaip teisingai pažymėjo ir Lietuvos bankas, turi būti taikomas nepaisant to, jog atsakovas, maskuodamas paskolos sutarčių atlygintinumą, bando SNTSKĮ taikymo sąmoningai išvengti. SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje yra nurodyta, jog: „Kredito davėjas - asmuo, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą.“. To paties įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad: „Teisę verstis kredito teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį kredito davėjų sąrašą.“. Iš šių teisės normų analizės yra akivaizdu, kad pastarosios - imperatyvaus pobūdžio. Jose vartojamos gramatinės konstrukcijos nepalieka asmenims laisvės veikti kitaip, nei nurodyta teisės normoje. Taigi, pagal šias teisės normas (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis) paskolos sutarties davėjas, kuria įkeičiamas nekilnojamasis turtas (pažymėtina, jog visos šalių ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys buvo užtikrintos nekilnojamojo turto hipoteka), privalo būti tik pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris yra įrašytas į viešą kredito davėjų sąrašą. Tuo tarpu fizinis asmuo, kaip šiuo atveju atsakovas, paskolos sutarties, kurios užtikrinimui įkeičiamas nekilnojamas turtas, šalimi (paskolos davėju) būti negali, kadangi taip yra pažeidžiamos SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje, 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos neabejotinai imperatyvaus pobūdžio teisės normos.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutarčių tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, o paskolos sutarčių davėjas yra fizinis asmuo, neįregistravęs savo finansinių paslaugų teikimo veiklos, konstatuotina, jog šalių ir atsakovo sudarytos hipotekos sutartys, kuriomis buvo užtikrintas paskolos sutarčių tinkamas įvykdymas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis), todėl hipotekos sutartys turi būti pripažintos niekinėmis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Ieškovo nuomone, paskolos sutarčių užtikrinimas hipotekos sutartimis yra neteisėtas (pažeidžiantis SNTSKĮ reguliavimą), kadangi SNTSKĮ aiškiai nurodo, jog skolinti lėšas užtikrinant lėšų grąžinimą nekilnojamojo turto įkeitimu gali tik pelno siekiantis juridinis asmuo, maža to, jis turi būti įrašytas į kredito davėjų sąrašą. Akivaizdu, jog atsakovas esmingai neatitinka SNTSKĮ paskolos davėjui keliamų reikalavimų, jo veikla yra neteisėta, todėl SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalies ir 25 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra neabejotinas. Dėl viso paminėto darytina išvada, jog hipotekos sutartys turėtų būti pripažintos niekinėmis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), kadangi akivaizdžiai pažeidžia imperatyvių įstatymo normų (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis ir 25 straipsnio 1 dalis) pagrindu nustatytus reikalavimus.

Kaip minėta anksčiau, atsakovas hipotekos sutarčių pagrindu jau yra pradėjęs vykdyti išieškojimus, t.y. niekiniu, imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujančiu hipotekos sutarčių pagrindu yra išduoti vykdomieji įrašai, kurie perduoti vykdyti antstoliams. Vykdomojo įrašo panaikinimo reikalavimas, ginčijant jo išdavimo pagrindą (hipotekos sandorį), yra išvestinis. Tai reiškia, kad šio išvestinio reikalavimo patenkinimas išimtinai priklauso nuo to, ar yra tenkinamas ieškovo pagrindinis reikalavimas dėl hipotekos sutarties, kurios pagrindu vykdomasis įrašas buvo padarytas, pripažinimo negaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad hipotekos sutarčių pripažinimas niekinėmis nulemia ir vykdomųjų įrašų panaikinimą, ieškovas prašo kartu panaikinti ir nurodomus ieškinyje antstolių išduotus vykdomuosius įrašus.

Bylą nagrinėjant teismo posėdžių metu ieškovas ir jo atstovas ieškinį palaikė, papildomai paaiškino, jog išnagrinėtoje Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 teismo nuosprendžiu V. J. yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, teismui konstatavus, jog jis neteisėtai vertėsi paskolų teikimu įvairiems fiziniams asmenims versliškai. Teismo nuosprendis įsiteisėjęs, Kauno apygardos teismui priėmus 2020 m. birželio 25 d. nutartį Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-86-317/2020. Ieškovas teigė, kad ši aplinkybė ir kitų asmenų liudijimai patvirtina ieškinio argumentus, kad V. J., sudarydamas paskolos sutartis su ieškovu veikė versliškai, todėl neteisėta, gavo pajamas paskolos sutarčių pagrindu palūkanų pavidalu, neišmokėdamas dalies paskolos sutartyse nurodomų sumų, kas sudaro faktinį pagrindą pripažinti ginčijamas paskolos sutartis negaliojančiomis (niekinėmis) nuo jų sudarymo momento.

Atsakovas V. J. ir trečiasis asmuo byloje A. J. atsiliepimuose į ieškinį prašo jį atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimuose nurodoma, jog              V. J. skolininkams G. G., I. G. perdavė arba pervedė mokestiniais pavedimais visas paskolų sutartyse įrašytas pinigų sumas, o jie savo parašais patys patvirtino, kad tas pinigų sumas gavo. Ieškovas pats siekia neteisėtai praturtėti. Sudarydamos sutartį, šalys kartu prisiima ir atsakomybę už joms pagal sutartį tenkančių prievolių tinkamą įvykdymą. G. G., pasirašydamas paskolų sutartis, hipotekų sutartis patvirtino, kad sutartis perskaitė, suprato dėl turinio ir pasekmių, jos atitinka G. G., I. G. valią. Notarai kabinetuose paskolos sutarčių tvirtinimo metu atsakovui bei G. G., I. G. išsamiai išaiškindavo paskolos sutarčių sąlygas, prievolių terminų praleidimo pasekmes, delspinigių dydį, G. G., I. G. klausdavo, ar jie teisingai įvertino savo galimybes vykdyti sutartyse nustatytas prievoles paskolų davėjui V. J.. G. G., I. G. kiekvieną kartą užtikrindavo notarus, kad jie prievoles V. J. tikrai įvykdys laiku, paskolas grąžins, o jeigu ir negalėtų grąžinti, tai turi pakankamai, nekilnojamojo turto, kurį parduos ir įvykdys prievoles, be to, patys gauna daug pajamų. Todėl ieškovas G. G., I. G. valią ginčija nepagrįstai, nesąžiningai, pažeidžia CK 1.137 straipsnio 2 dalies, 3 dalies nuostatas. Atsakovas nevykdo jokios neteisėtos veiklos. G. G., I. G. valia buvo gauti neatlygintines paskolas, paskolų sutartimis jie jas gavo. Atsakovui kaip fiziniam asmeniui, nesiverčiančiam skolinimo veikia, t. y. sudarančiam pavienes paskolos sutartis (tarp jų ir užtikrintas hipoteka ar įkeitimu) su kitais fiziniais asmenimis, kurie siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartis asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms, įstatymai nenustato pareigos gauti licenciją ar būti įrašytam viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą.

Vadovaujantis Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3 punktu, šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų, jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. Ieškovo su atsakovu sudarytomis ginčijamomis paskolų sutartimis atsakovas ieškovui ir trečiajam asmeniui I. G. paskolas suteikė be palūkanų, todėl Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nuostatos šioms paskolų sutartims netaikomas. Taigi, ginčijamomis paskolos sutartimis nebuvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis), o paskolos sutartys neturi ir negali būti pripažintos niekinėmis.

Ieškovo su atsakovu sudalytos ginčijamos paskolų sutartys neprieštarauja viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis), nes jas tvirtino notarai, o išieškojimus vykdomosiose bylose vykdo antstoliai teisės aktų nustatyta tvarka. Jokių notarų ar antstolių įvykdytų pažeidimų ieškovas nenurodė. Notarų ar antstolių įgaliojimai yra suteikti valstybės, jie yra ypatingo valstybės pasitikėjimo asmenys, profesionalai. Todėl atsakovo nuomone nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti ginčijamas paskolos sutartis niekinėmis, negaliojančiomis ir taikyti prašomą ieškovo restituciją.

Atsakovas teigia, kad atsakovo skolininko - ūkininko A. S. patvirtinimas (ieškinio priedas Nr. 11), kuriame A. S. nurodo, jog tarp V. J. (Atsakovo) ir A. S. sudaryta paskolos sutartis buvo atlygintinė, kadangi skolinantis 150 000 Lt skolinimo mokestis sudarė 24 000 Lt. nereiškia, kad A. S. gavo 24 000 Lt mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyje. Ieškinio teiginiai dėl A. S. yra deklaratyvūs. A. S. patvirtinimas nėra susijęs su byla, ieškovas to neįrodinėja bei neįrodo.

Ieškovo su atsakovu sudarytos ginčijamos paskolų sutartys yra užtikrintos nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka). Todėl ieškovas nepagrįstai atsakovui bando taikyti VKĮ 22 straipsnį ir kitas nuostatas, atsakovas nėra joks vartojimo kredito davėjas. Ieškovo su atsakovu sudarytos ginčijamos paskolų sutartys neatitinka vartojimo sutarties sąvokos. Ieškovas tam nepateikė jokių rimtų argumentų. Ieškovo ir jo sutuoktinės turtas buvo įkeistas užtikrinant skolininkų G. ir I. G. įsipareigojimų atsakovui V. J. pagal keturias paskolų sutartis įvykdymą. Aplinkybę, jog ieškovo ir I. G. įsipareigojimai pagal minėtas paskolų sutartis nėra įvykdyti, patvirtina notarų vykdomieji įrašai, kurie nėra nuginčyti, todėl galiojantys. Ieškovo ir I. G. atsakovui V. J. įkeisti daiktai tarnauja pagrindinėms prievolėms užtikrinti, todėl įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinių prievolių, gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinėms prievolėms CK šeštosios knygos IX skyriuje išvardytais prievolių pabaigos pagrindais. Vienas iš hipotekos pasibaigimo pagrindų pagal CK yra turtinės prievolės - skolinio įsipareigojimo-įvykdymas (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 6.123 straipsnio 1 dalis). Ieškovas ir I. G. nėra įvykdę prievolių atsakovui V. J., kurių užtikrinimui buvo sudarytos hipotekos, todėl spręstina, jog nėra teisinio pagrindo ieškinį patenkinti.

Byloje suformuota sistemingai nenuosekli, prieštaringa ieškovo pozicija patvirtina jog ieškovas tyčia nesąžiningai pareiškė žinomai nepagrįstą ieškinį ( CPK 95 straipsnis), jam skirtina baudą o iki 50 nuošimčių iš šios baudos skirtina kaip kompensacija atsakovui V. J. už patirtą turtinę bei neturtinę žalą - tame tarpe laiko gaišinimą procesiniams dokumentams rengti.

Teismo posėdyje atsakovas V. J. nurodė kad su ieškiniu nesutinka, prašė priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus rašytinius įrodymus.

            Ieškinys atmetamas

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl keturių paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (niekinėmis) nuo jų sudarymo momento, paskolos gavėjui įrodinėjant, jog trys paskutiniosios sudarytos paskolos sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms – Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau šiame sprendime SNTSKĮ) 3 straipsnio 11 dalies, 25 straipsnio 1 dalies nuostatoms, Vartojimo kredito įstatymo (toliau sprendime VKĮ) 22 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl naikintinos CK 1.80 straipsnio 1 dalies teisiniu pagrindu. Ieškovas teigia, kad viena sutartis (2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartis) buvo sudaryta iki įsigaliojant SNTSKĮ, todėl ji ir likusios trys taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl naikintinos ir CK 1.81 straipsnio 1 dalies teisiniu pagrindu. Kartu ieškovas nurodo, jog pagal sudarytas paskolos sutartis jis ir sutuoktinė I. G. gavo mažiau pinig, nei paskolos sutartyse yra įrašyta, teigia, jog pagal visas keturias paskolos sutartis gavo 70 200 Eur mažesnę sumą, todėl, pripažinus paskolos sutartis negaliojančiomis, prašo taikyti restituciją 313 000 Eur sumai, įpareigojant ieškovą grąžinti šią sumą V. J. (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Byloje suformuluoti ir išvestiniai reikalavimai – prašoma pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) ab initio hipotekos sutartis ir vykdomuosius raštus: 1) 2016 m. gruodžio 23 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notaro Mindaugo Lado padarytą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. ML-196); 2) 2017 m. lapkričio 27 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos Krūvelytės padarytą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. RK-98); 3) 2018 m. sausio 19 d. hipotekos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. papildymą bei 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos Krūvelytės padarytą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. RK-96); 4) 2018 m. vasario 14 d. hipotekos sutartį ir 2019 m. sausio 8 d. notarės Renatos Krūvelytės padarytą vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. RK-94). 

       Dėl sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodomu pagrindu

 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvioji ir kad jos pažeidimo padarinys – sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė komentuojamos normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ši norma užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės ar didžiosios jos dalies interesus, viešąją tvarką, todėl sprendžiant, ar norma imperatyvioji, turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010; 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Start Vilnius“, bylos Nr. 3K-3-585/2014). Tačiau praktikoje gali pasitaikyti situacija, kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, todėl sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „I. T.“ v. uždaroji akcinė bendrovė „Busturas“, bylos Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams UAB „Bitė Lietuva“ ir kt. bylos Nr. 3K-3-523/2011).

Ieškovas byloje, prašydamas pripažinti niekinėmis tris paskolos sutartis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu nurodo, jog ieškovo ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys patenka SNTSKĮ reguliavimo sferą, todėl prieštarauja SNTSKĮ 3 straipsnio 11 daliai, 25 straipsnio 1 dalies, taip pat ir VKĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatoms. 

Teismas, spręsdamas šioje dalyje šalių ginčą, visų pirma nustato, kokie teisiniai santykiai susiklostė tarp paskolos gavėjų bei paskolos davėjo atsakovo, šalims sudarius keturias notarines paskolos sutartis ir kokios teisės normos reglamentuoja tokius santykius. Teismas nustatė, jog byloje minimas paskolos sutartis sudarė fiziniai asmenys, sutartys yra patvirtintos notaro, prieš sudarant paskolos sutartis šalys bendravo, ieškovas G. G., jo žmona I. G., tiek atsakovas V. J. turėjo galimybę prieš pasirašant paskolos sutartis siūlyti ir įtraukti į sutartį norimas sąlygas. Tai liudija paskolos sutartyse esantys įrašai apie sutartyje šalių valia nustatomą netesybų (delspinigių) dydį, nurodoma, kad paskolos gavėjai mano, kad šalių sutarti delspinigiai yra protingi ir teisingi, jog paskolos yra neatlygintinos. Paskolų sutarčių tekstuose susitariama dėl galimybės paskolą grąžinti prieš terminą, sutartyse įrašomos nuostatos, kad šalims išaiškinta ir žinoma CK 6.63 – 6.65 straipsnių turinys, nurodoma, kad sutartys sudarytos laisva abiejų šalių valia, nenaudojant apgaulės ir spaudimo, po tekstu, kad šios sutartys yra garsiai perskaitytos, suprastos kaip atitinkančios šalių valią, šalys pasirašo, nurodoma, jog kad paskolų sutarties prasmė ir pasekmės šalims išaiškintos. Teismas nustatė, jog paskolos gavėjai sutartyje savo ranka įrašydavo tekstą, kad nurodomą paskolos sutartyse įrašytą visą paskolos sutarties sumą iš paskolos davėjo jie gavo. Apklaustas teismo posėdžio metu ieškovas G. G. paaiškino, jog gautus pinigus iš V. J. pagal paskolos sutartis jis pats ir jo žmona I. G. perskaičiuodavo notaro kabinete, dalyvaujant V. J., pinigus į rankinę įsidėdavo jo žmona I. G., po to jie visi pasirašydavo sudarytą paskolos sutartį, ją patvirtindavo notaras. Apklaustas teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad su atsakovu V. J. anksčiau buvo pažįstamas, bendravo su juo ir iki 2016 metų, kai sudarė pirmąją paskolos sutartį. Jis tuo metu skolinosi iš V. J. įvairias pinigų sumas, jas grąžindavo.

Teismas vertina, kad ieškovui G. G., jo sutuoktinei I. G. ir V. J. sudarius ir pasirašius 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį, 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir paskutinės paskolos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimą, tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami CK 6.870 straipsnio 1 dalyje. Byloje nustatyta, kad  paskolos sutartimis viena paskolos šalis (paskolos davėjas) perdavė kitos šalies (paskolos gavėjams) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjai įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą). CK 6.871 straipsnio 2 dalis nustato, jog paskolos sutartis yra pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, o 3 dalis – paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Be to, ieškovo ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys atitiko ir įstatymo reikalaujamos formos reikalavimus, jos sudarytos rašytine forma, patvirtintos notaro (CK 6.871 straipsnio 1, 4 dalys).

Teismas atkreipia dėmesį, jog teisės normos neriboja fizinių asmenų laisvės susitarti dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo sudarant hipotekos sutartį, įkeičiant nekilnojamąjį turtą esamos ar būsimo prievolės įvykdymui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju matyti, kad prievoles gražinti paskolas pagal byloje minimas paskolos sutartis atsakovai užtikrino sutartine hipoteka (CK 4.175 straipsnio 2 dalis), sudarydami 2016 m. gruodžio 23 d. hipotekos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. hipotekos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. hipotekos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. papildymą, 2018 m. vasario 14 d. hipotekos sutartį. 

Pirmiau nurodomos aplinkybės ir jų vertinimas leidžia daryti teismui pagrįstą išvadą, jog susitariančios šalys, pasinaudodamos teise laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1, 4 dalys), sudarė keturias paskolos sutartis ir turto įkeitimo hipoteka sutartis, pagal kurias atsakovas suteikė, o ieškovai gavo sutartyse nurodomas pinigų sumas, kurias paskolų gavėjai įsipareigojo grąžinti, bei užtikrino jų grąžinimą jiems priklausančio nekilnojamojo sutartine hipoteka (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 4.170 straipsnio 1 dalis, 4.175 straipsnio 2 dalis).

Teismas pirmiau nurodomais motyvais atmeta ieškovo nurodomus argumentus, kad byloje ginčijamos G. ir I. G. ir V. J. sudarytos keturios paskolos sutartys ir turto įkeitimo hipoteka sutartys patenka į SNTSKĮ reglamentuojamų sutarčių sferą, jog joms taikytinos šio įstatymo nuostatos, draudžiančios teikti paskolas fiziniams asmenims (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis), draudžiančioms asmenims, priežiūros institucijai neįrašius jų į viešąjį kredito davėjų sąrašą, teikti paskolas (SNTSKĮ 25 straipsnio 1 dalis). SNTSKĮ  1 straipsnyje nurodyta, jog šio įstatymo paskirtis nustatyti su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, kredito davėjo, kredito tarpininko ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę vykdant šiame įstatyme numatytą, veiklą. Įstatymo leidėjas SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatė šio įstatymo taikymo sritis – jis taikomas kredito sutartims, pagal kurias kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka ir kredito sutartims, kurių paskirtis įgyti arba išlaikyti teisę į žemės ar kito projektuojamo nekilnojamojo turto nuosavybę. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-14/2010; Nr. 3K-3-585/2014); Nr. 3K-3-480/2010; Nr. 3K-3-523/2011) suformuotą praktiką aiškinant ir taikant CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendžia, kad SNTSKĮ nuostatos yra nukreiptos kad užkirsti galimybę neįregistruotiems kreditų teikimo veiklos priežiūros institucijoje subjektams, bei fiziniams asmenims teikti kredito paskolas, neleisti kredito davėjams neteisėtai pasipelnyti nustatant dideles palūkanų, netesybų normas, kartu siekiant apsaugoti valstybės interesą valdyti ir kontroliuoti kreditų įmonių veiklą, bei iš šios vykdomos kreditų teikimo veiklos gauti pajamas.

Leksiškai ir gramatiškai aiškinant SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, galima daryti skubotą prielaidą, kad vien tik gauto kredito grąžinimą gavėjui užtikrinus nekilnojamojo turto hipoteka, tokia sutartis jau patenka į SNTSKĮ reglamentavimo sferą. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos.

Byloje nustatyta, kad šalims sudarant 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį, 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį, 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimą, atitinkamai šių sutarčių 4.1, 1.5 punktuose buvo šalių susitarta, kad paskolos yra neatlygintinės ir kad už naudojimąsi paskolos suma paskolos gavėjai palūkanų nemoka. Nors ieškovas byloje įrodinėjo, kad atsakovas palūkanas paskaičiuodavo ir gaudavo jas neišmokėdamas tam tikros, paskolos sutartyje įrašytos suteikiamos paskolos sumos dalies, tačiau įstatymo leistinų įrodymų šiems teiginiams pagrįsti jis byloje nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismas byloje pateiktus įrodymus vertina kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto, išskyrus prima facie įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įstatymų leidėjas CPK 197 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinęs nuostatą, kad dokumentai, išduoti valstybės ar savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Nagrinėjamu atveju visas byloje ginčijamas paskolos sutartis patvirtino valstybės įgaliotas asmuo – notaras, šiame oficialiame rašytiniame įrodyme yra įtvirtinta kategoriška nuostata, kad paskolos gavėjai nemoka, o paskolos davėjas negauna palūkanų už naudojimąsi pinigais. Minėtos paskolos sutarties sąlygos, nustatančios sandorio neatlygintinumą, šalių valia nepakeistos, įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytos (CK 6.228 straipsnis), todėl teismas jomis, spręsdamas šalių ginčą, vadovaujasi. Teismas pirmiau nurodomų motyvų pagrindu sprendžia, kad šalių sudarytos keturios paskolos sutartys buvo neatlygintinės, pagal šias sutartis atsakovas negavo, o ieškovas ir jo sutuoktinė nemokėjo palūkanų už naudojimąsi gautais pinigais (CPK 178 straipsnis, CK 6.37 straipsnis).

Teismas atmeta ieškovo teiginius, jog jam pačiam ir kitiems ieškinyje minimiems asmenims (A. S.) atsakovas neperduodavo dalies paskolos sutartyse nurodomos pinigų sumos. Šiame teismo sprendime jau minėta, kad paskolos sutartys būdavo sudaromos notaro kabinete, sutartyse nurodomos sąlygos, kad dalis paskolų sumų prieš pasirašant sutartis, jau yra pervesta paskolos gavėjams, šalių buvo įrašytos, pats ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis ir jo žmona du kartus perskaičiuodavo notaro kabinete atsakovo perduotus grynuosius pinigus, juos pasiimdavo ir įsidėdavo į rankinę. Visos šios nustatytos aplinkybės liudija, kad ieškovas ir jo sutuoktinė gavo visas paskolos sutartyse nurodomas paskolų sumas, kitu atveju jie turėjo teisę ir galimybę atsisakyti pasirašyti paskolų sutartis, arba paskolos sutartyse savo ranka įrašyti tas sumas, kurias jų teigimu jie iš atsakovo realiai gavo. Teismas sprendžia, kad ieškovas byloje nepateikė patikimų įrodymų, kurie patvirtintų ieškinyje nurodomus teiginius, kad jis ir sutuoktinė I. G. pagal paskolos sutartis gavo tik 313 000 Eur sumą.

Teismas atmeta ieškovo argumentus, kad tas faktas, jog išnagrinėtoje Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 ir joje priimtu 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu  yra nustatyta, kad V. J., sudarydamas paskolos sutartis su įvairiais fiziniais asmenimis, veikė versliškai, gavo pajamas iš sudarytų paskolos sutarčių palūkanų pavidalu, turi įrodomąją prejudicinę reikšmę šioje byloje. Teismas nustatė, kad V. J. Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, teismui konstatavus, jog jis neteisėtai vertėsi paskolų teikimu 2010 – 2013 metais, jog jis tai vykdė versliškai ir kad liudytojų parodymai patvirtina, kad jis gaudavo palūkanas už suteiktas paskolos sutartis. Tačiau teismas taip pat nustatė, kad ieškovo ir atsakovo 2016 – 2018 metais sudarytos paskolos sutartys nebuvo tyrimo objektu Kauno apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019, dėl šioje civilinėje byloje tiriamų ir vertinamų paskolos sutarčių versliškumo ir palūkanų (ne)mokėjimo Kauno apylinkės teismas nuosprendyje nėra pasisakęs. Todėl teismas, spręsdamas šalių ginčą šioje byloje, Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019 nesivadovauja.

Teismas konstatuoja, kad byloje nustačius, kad ginčo paskolos sutartys yra neatlygintinos, vadovaujantis SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatomis, jos nepatenka į minėto straipsnio reguliavimo sferą. Nurodomų motyvų pagrindu teismas atmeta ieškovo argumentus, kad atsakovas, kaip fizinis asmuo sudaręs paskolos sutartis su atsakovu ir neįregistravęs kreditų teikimo veiklos priežiūros institucijoje, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas (SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis, 25 straipsnio 1 dalis), kas sudaro ieškovo manymu pagrindą prašyti teismo pripažinti ginčo paskolos sutartis negaliojančiomis (niekinėmis) nuo jų sudarymo momento CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Vertinant ieškovo argumentus, kad paskolos sutartys pažeidė VKĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas pažymi, jog kredito sutarties samprata yra apibrėžta CK 6.881 straipsnio 1 dalyje, t.y. kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Pagal komentuojamojo įstatymo sąlygas akivaizdu, kad fizinis asmuo negali suteikti vartojimo kredito. Teismo išvadas, kad byloje minimos šalių sudarytos keturios paskolos sutartys nėra vartojimo kredito sutartys, patvirtina paskolos sutarčių lingvistinė ir gramatinė analizė, paskolų gavėjo įsipareigojimai panaudoti paskolas investicijoms į vykdomą statybos verslą. Kad paskolos panaudotos ieškovo šeimos poreikiams tenkinti paneigia tos byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovas iš atsakovo paėmė beveik pusę milijono eurų paskolų, pinigus investavo į įvairius nekilnojamojo turto objektus, kurie nėra skirti šeimos poreikiams tenkinti. Byloje nustačius, kad šalys nėra sudarę vartojimo kredito sutarčių, nėra pagrindo spręsti, kad sudarydamas paskolos sutartis atsakovas pažeidė VKĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatas.

               Dėl sandorių negaliojimo CK 1.81 straipsnyje nurodomais pagrindais

Ieškovas ginčijamas paskolos ir hipotekos sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis tuo faktiniu pagrindu, kad jos akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Teismas pažymi, kad CK 6.156

Ieškovo vertinimu, viešoji tvarka yra nesuderinama su situacija, kai valstybėje įstatymų leidėjas yra aiškiai ir konkrečiai nustatęs kreditų su nekilnojamojo turto įkeitimu teikimo tvarką ir reikalavimus šių kreditų davėjams, o atsakovas V. J., piktnaudžiaudamas ir bandydamas apeiti šiuos reikalavimus, išvengti mokesčių, jų nepaiso ir sistemingai bei nuolat įstatymus pažeidžia. Tuo daro žalą teisinių santykių stabilumui, skurdina paskolos gavėjus, kadangi išieško ypač didelio dydžio netesybas.

Teismas pažymi, jog prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei gali būti pripažinti sandoriai, kuriuos sudaryti draudžia įstatymas, taip pat jei sandorį sudarančių šalių(ies) veiksmai nukreipti nusižengti viešajai tvarka ir gerai moralei. Teismas šiame sprendime jau yra pasisakęs, kad ieškovo, jo sutuoktinės ir atsakovo sudarytos paskolos sutartys atitiko įstatymo leidėjo nustatytus reikalavimus, teismas sprendė, kad fiziniai asmenys turi teisę sudaryti paskolos ir turto įkeitimo sandorius, nustatyti tokiose sutartyse priimtinas tarpusavio teises ir pareigas. Šioje byloje dalyvaujančių asmenų pinigų skolinimas, sandorių sudarymas paskolos sutarties įvykdymui užtikrinti neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, tokių sandorių sudarymo siekė tiek ieškovas, tiek atsakovas. Teismas nurodomais motyvais ieškovo ieškinį dėl sandorių negaliojimo CK 1.81 straipsnyje nurodomu pagrindu atmeta kaip nepagrįstą.

 Dėl vykdomųjų įrašų panaikinimo

Nustatyta, kad byloje ginčytų paskolos ir hipotekos sutarčių pagrindu atsakovas yra pradėjęs vykdyti išieškojimus, hipotekos sutarčių pagrindu yra išduoti vykdomieji įrašai, kurie perduoti vykdyti antstoliams. Vykdomojo įrašo panaikinimo reikalavimas, ginčijant jo išdavimo pagrindą paskolos ir hipotekos sandorį, yra išvestinis. Teismui atmetus ieškovo reikalavimus pripažinti paskolos ir hipotekos sandorius negaliojančiais, nėra pagrindo tenkinti prašymo panaikinti ieškinyje nurodomus notarų išduotus vykdomuosius įrašus.

Dėl restitucijos

Teismui atmetus ieškovo reikalavimą pripažinti paskolos sutartis negaliojančiomis (niekinėmis), nėra faktinio ir teisinio pagrindo taikyti ieškovo prašomą restituciją (CPK 178 straipsnis, CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Ieškovas turi teisę ir galimybę pats grąžinti atsakovui iš jo gautas paskolas.

            Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Nustatyta, kad valstybė bylą nagrinėjant teisme turėjo 86,27 Eur išlaidų procesiniams dokumentams įteikti. Ieškovo ieškinį atmetus, iš G. G. priteisiamos turėtos valstybės  išlaidos byloje (CPK 92 straipsnis). Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 15 d. nutarties pagrindu ieškovui G. G. iki teismo sprendimo priėmimo buvo atidėtas 4 035,50 Eur  žyminio mokesčio sumokėjimas, todėl ši žyminio mokesčio suma priteisiama valstybei iš ieškovo (CPK 96 straipsnis). Viso valstybei iš G. G. priteisiama 4 121,77 Eur suma. 

Nustatyta, kad bylą nagrinėjant teismo posėdžio metu atsakovas V. J. teismui pateikė PVM sąskaitą Nr. 41937 ir pinigų priėmimo kvitą Nr. 2184 (popierinės bylos 6 tomas, lapai 105, 106), kuriais įrodinėjo, jog turėjo byloje 6,99 Eur ir 0,63 Eur išlaidas, prašė šias sumas priteisti iš ieškovo. Teismas sprendžia, jog atsakovas neįrodė, jog 2020 m. sausio 31 d. PVM sąskaitoje nurodomus reikmenis – 16 spalvotų segtuvų, 5 kartoninius segtuvus ir du tušinukus jis privalėjo įgyti šios bylos reikmėms ir kad ieškovas turi pareigą atlyginti jam išlaidas, susijusias su kanceliarinių reikmenų pirkimu, bei bylos kopijų darymu. Nurodomais motyvais atsakovo prašymas priteisti jam iš ieškovo 7,62 Eur bylinėjimosi išlaidas atmetamas (CPK 178 straipsnis, 93 straipsnis).

           Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 265 270  straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

           ieškinį atmesti.

           Priteisti valstybei iš ieškovo G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 121,77 Eur žyminio mokesčio ir valstybės turėtų išlaidų byloje (išieškotojas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT247300010112394300, įmokos kodas - 5660, mokėjimo paskirtis - „žyminis mokestis“). Sumokėjus nedelsiant pateikti kvito ar mokėjimo pavedimo originalą pirmosios instancijos teismui.

            Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Kauno apygardos teismui.

             Teisėjas                                                                                                          Arvydas Žibas