Administracinė byla Nr. eA-1195-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02205-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 19.3.4 

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. gegužės 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. R. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas R. J. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro (toliau – ir atsakovas, RC) Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Tauragės skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2019 m. kovo 20 d. nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimą Nr. SPR4-340 (toliau – ir Skyriaus sprendimas); 2) panaikinti RC Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. CSPR-147 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti RC (Skyrių) priimti naują sprendimą – remiantis Europos paveldėjimo pažymėjimu įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, paveldėtą po J. M. R. mirties: 3.1) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3.2) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3.3) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3.4) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3.5) žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad Skyriaus sprendimu atmestas jo 2019 m. kovo 15 d. prašymas Nr. 20228465 dėl pareiškėjo (paveldėtojo) nuosavybės teisių į palikėjai J. M. R. (toliau – ir palikėja), priklausiusius nekilnojamuosius daiktus įregistravimo (toliau – ir Prašymas). Skyriaus sprendimas motyvuojamas tuo, kad prie Prašymo pateiktame 2018 m. rugsėjo 24 d. Europos paveldėjimo pažymėjime nėra Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme (toliau – ir NTRĮ) numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui identifikuoti (NTRĮ 29 str. 6 p., 23 str. 4 d., 26 str. 4 d. 2 p.). Komisijos sprendimu Skyriaus sprendimas paliktas galioti.

3.       Pareiškėjo nuomone, Skyriaus sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinka NTRĮ, Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. liepos 4 d. reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 650/2012) nuostatų bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) praktikos, pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus ir lūkesčius, visiškai apriboja galimybes naudotis ir disponuoti paveldėtu turtu.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad Prašymą ir dokumentus priėmusi RC Vilniaus padalinio vyriausioji specialistė, Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR) atlikusi palikėjai priklaususio turto paiešką, rado tik vieną nekilnojamąjį daiktą, į kurį pareiškėjo nuosavybės teises atsisakyta įregistruoti. Vėliau, pareiškėjo atstovai atlikę analogišką paiešką, rado visus palikėjai priklaususius nekilnojamuosius daiktus, į kuriuos prašoma įpareigoti įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises. Vadovaujantis NTRĮ 29 straipsnio 6 punktu, turėjo pakakti to, jog nekilnojamąjį daiktą identifikuojantys duomenys buvo nurodyti Prašyme. Pareiškėjas yra vienintelis viso palikėjos turto paveldėtojas, todėl palikėjai priklausiusio turto išvardijimas Europos paveldėjimo pažymėjime (toliau – ir Pažymėjimas) perteklinis. Reglamentas (ES) Nr. 650/2012 nenustato reikalavimų Pažymėjime nurodyti paveldimą daiktą identifikuojantį unikalųjį numerį, o teikiant paraišką išduoti Pažymėjimą nėra reikalaujama išvardinti paveldimą turtą ar nurodyti jį identifikuojančius duomenis. Nekilnojamąjį daiktą identifikuojančios informacijos nenurodymas Pažymėjime negali trukdyti paveldėto nekilnojamojo turto registracijai, ypač kai turtą paveldi vienas paveldėtojas, tokiu atveju registracijai reikalingi duomenys gali būti nurodomi pateikiant papildomus dokumentus ar informaciją. Priešingas aiškinimas pažeistų Reglamento (ES) Nr. 650/2012 tikslą – įpėdinių teisių įgyvendinimą padaryti paprastesnį.

5.       Pareiškėjo teigimu, palikėjos turto paveldėjimui taikytina Vokietijos teisė, todėl Vokietijos teismas, pareiškėjui išduodamas 2018 m. rugsėjo 24 d. Pažymėjimą, pagrįstai vadovavosi Vokietijos teisės normomis bei teismų praktika, pagal kurią paveldimas turtas Pažymėjime nėra identifikuojamas, tokia Vokietijos teismų pozicija atitinka Reglamento (ES) Nr. 650/2012 nuostatas bei kitų Europos Sąjungos valstybių narių teismų praktiką. Reglamento (ES) Nr. 650/2012 nuostatos turi viršenybę prieš nacionalinius registro įstatymus. Komisijos sprendimo motyvai, jog Pažymėjime pagal 2014 m. gruodžio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1329/2014, kuriuo nustatomos formos, nurodytos Reglamente (ES) Nr. 650/2012 (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 1329/2014), 5 priedo V formos IV priedo 9 punktą privalo būti nurodytas įpėdinio paveldėtas turtas, nepagrįsta. Komisija pareiškėjo skundą išnagrinėjo formaliai lingvistiškai vertindama NTRĮ nuostatas, neatsižvelgė į pareiškėjui sukeliamas teisines pasekmes.

6.       Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7.       Atsakovas paaiškino, kad Skyriaus sprendimo priėmimo pagrindas – NTRĮ 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas, o sprendime padarytas rašymo apsirikimas, nurodant 4 dalį. Skyriui ir Komisijai pateiktame 2018 m. rugsėjo 24 d. Pažymėjime nėra NTRĮ 23 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui identifikuoti, todėl, vadovaujantis NTRĮ 29 straipsnio 6 punktu, buvo teisėtas pagrindas priimti ginčijamus sprendimus. Atsakovas nesutiko, kad pagal NTRĮ 29 straipsnio 6 dalį nekilnojamąjį daiktą identifikuojančių duomenų nustatymas yra galimas ir pačiame prašyme. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo registre teisiniai pagrindai išvardinti NTRĮ 22 straipsnyje, tarp kurių yra paveldėjimo teisės liudijimas ir kiti įstatymų nustatyti dokumentai (5 p. ir 10 p.), tačiau pareiškėjo pateiktas prašymas nėra nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą patvirtinantis dokumentas, kuriame turi būti nurodyti nekilnojamąjį daiktą identifikuojantys duomenys. Registro tvarkytojas, kaip viešojo administravimo subjektas, veikia tik pagal jam teisės aktais suteiktus įgalinimus ir jam įstatymais nėra suteikta teisė pačiam nustatinėti nuosavybės teisių apimtį, rinkti duomenis ir įrodymus, patvirtinančius tam tikrų faktų buvimą ar nebuvimą. Reglamento (ES) Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punkto, 69 straipsnio 5 dalies, Reglamento (ES) Nr. 650/2012 preambulės 18 ir 68 pastraipos, Reglamento (ES) Nr. 1329/2014 5 priedo V formos IV priedo 9 punkto nuostatos nustato, kad nekilnojamųjų daiktų paveldėjimo atveju, šių daiktų registracija vykdoma pagal jų buvimo vietos valstybės narės teisę, nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje buvo išduotas Pažymėjimas. Vokietijos Federacinės Respublikos teismų praktika Lietuvos Respublikoje yra neaktuali ir netaikoma, o pareiškėjo nurodyta Vokietijos tesimų praktika yra susijusi su kitos valstybės narės (Austrijos) įstatymų nustatytais reikalavimais, keliamais dokumentams, kurių pagrindu registruojamas nekilnojamasis turtas. Pareiškėjas pateiktu Prašymu siekė  Pažymėjimo pagrindu registre įregistruoti jo nuosavybės teises tik į vieną skunde nurodytą nekilnojamąjį daiktą – žemės sklypą, nuosavybės teise priklausiusį G. R., o sprendimai dėl kitų skunde nurodytų nekilnojamųjų daiktų – žemės sklypų, apskritai nėra priimti. Pažymėjimas pareiškėjui buvo išduotas tik į palikėjai J. M. R. priklausiusį turtą, o pareiškėjo Skyriui pateiktas Vokietijos Federacinės Respublikos Bad Urach apylinkės teismo išduotas 2018 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo teisės liudijimas (kuriame nurodyta kad G. R. paliko palikimą J. M. R.) neturi teisinės reikšmės Lietuvos Respublikoje registruojant nekilnojamąjį turtą ir daiktines teises į jį. Pareiškėjo argumentai, jog atsakovo darbuotoja, priėmusi Prašymą, rado tik vieną nekilnojamąjį daiktą, į kurį pareiškėjo nuosavybės teises atsisakyta įregistruoti, o kitų nerado, yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais.

 

II.

 

8.       Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo R. J. R. skundą atmetė.

9.       Teismas nustatė, kad skundžiamu Skyriaus sprendimu nurodyta, jog išnagrinėjus pareiškėjo 2019 m. kovo 15 d. prašymą Nr. 20228465 įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, (duomenys neskelbtini), ir kartu su prašymu pateiktus dokumentus (2018 m. rugsėjo 24 d. Europos paveldėjimo pažymėjimas, 2016 m. vasario 3 d. atstovavimo sutartis, 2018 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo teisės liudijimas, pasų kopijas 3 vnt.), nuspręsta prašymą atmesti, nes pateiktame 2018 m. rugsėjo 24 d. Pažymėjime nėra NTRĮ numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui identifikuoti. Nurodytas Skyriaus sprendimo priėmimo pagrindas: 2001 m. birželio 21 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-391 29 straipsnio 6 punktas, 23 straipsnio 4 dalis, 26 straipsnio 4 dalies 2 punktas.

10.       Teismas aptarė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, NTRĮ ir NTR nuostatų normas, reglamentuojančias prašymų įregistruoti daiktines teises padavimo ir jų nagrinėjimo tvarką.

11.       Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo teiginiai, jog pagal NTRĮ 29 straipsnio 6 punktą nekilnojamąjį daiktą identifikuojančių duomenų nustatymas yra galimas ir pačiame prašyme, yra nepagrįsti. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo registre pagrindu galintys būti dokumentai išvardinti NTRĮ 22 straipsnyje, todėl ne prašymas, o būtent šie dokumentai turi patvirtinti prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą (NTRĮ 23 str. 2 d.), būtent jie turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys (NTRĮ 23 str. 3 d.), būtent juose turi būti pilni asmenų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, pavadinimai, adresai, kodai bei nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris, kuris suteikiamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka (NTRĮ 23 str. 4 d.). NTRĮ 29 straipsnyje yra įtvirtinti atsisakymo įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą teisiniai pagrindai, jeigu prašymo nagrinėjimo metu registro tvarkytojas nustato nors vieną iš šiame straipsnyje nurodytų aplinkybių, tačiau NTRĮ 29 straipsnis nereglamentuoja daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo registre pagrindų. Iš NTRĮ 29 straipsnio 6 punkto formuluotės matyti, kad registro tvarkytojas atsisako tenkinti prašymą, jei nėra atitinkamų duomenų tiek prašyme, tiek pateiktame dokumente, kadangi turi būti aišku, ko konkrečiai asmuo prašo ir ką konkrečiai patvirtina jo pateikti dokumentai.

12.       Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos administracinių teismų praktiką RC veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, o pagrindai nekilnojamojo turto registro tvarkytojui atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus numatyti NTRĮ 29 straipsnyje, nenumatyta galimybė juos aiškinti plečiamai.

13.       Teismas nustatė, kad Skyriui 2019 m. kovo 15 d. pateiktu prašymu Nr. 20228465 pareiškėjas prašė iki 2019 m. kovo 20 d. atlikti šiuos darbus: 1) prašymo užpildymas; 2) paieška NTR duomenų bazėje, (duomenys neskelbtini); 3) fizinio asmens (paveldėtojo) nuosavybės į sklypą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kartu su Prašymu pateikė 2016 m. vasario 3 d. atstovavimo sutartį, Vokietijos Federacinės Respublikos Bad Urach apylinkės teismo išduotus 2018 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo teisės liudijimą (duomenys neskelbtini), 2018 m. rugsėjo 24 d. Europos paveldėjimo pažymėjimą (duomenys neskelbtini) su šių dokumentų vertimo kopijomis, Lietuvos Respublikos pasų (duomenys neskelbtini), atitinkamai (duomenys neskelbtini) išduotų J. M. R., G. R., R. J. R., kopijas. Šio prašymo pagrindu buvo priimtas skundžiamas Skyriaus sprendimas.

14.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog palikėjos nekilnojamojo turto paiešką, pareiškėjo nuosavybės teisių į jį įregistravimo tikslu, NTR duomenų bazėje atliko RC Vilniaus padalinio vyriausioji specialistė, kuri priėmė pareiškėjo Prašymą ir kitus dokumentus, tačiau dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių NTR, atlikusi palikėjai priklausiusio turto paiešką, rado tik vieną nekilnojamąjį daiktą, į kurį pareiškėjo nuosavybės teises atsisakyta įregistruoti. Tačiau byloje pareiškėjo pateiktas RC NTR Centrinio duomenų banko 2016 m. sausio 11 d. išrašas, registro Nr. 87/21489, kurio duomenimis žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), priklauso G. R., įrašas galioja nuo 2002 m. gegužės 23 d.

15.       Teismas nurodė, kad Skyriaus sprendimas priimtas tik 2019 m. kovo 20 d., tačiau byloje pareiškėjo pateikti VĮ RC Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2019 m. kovo 18 d. išrašai, kurių duomenimis palikėjai J. M. R. nuosavybės teise priklauso: 1) žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 4) žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

16.       Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Prašymu prašė surasti duomenis ne tik apie žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), NTR duomenimis, nuosavybės teise priklausantį G. R., bei įregistruoti į jį pareiškėjo nuosavybės teises, tačiau ir apie kitus minėtus žemės sklypus, NTR duomenimis, nuosavybės teise priklausančius palikėjai J. M. R. bei įregistruoti į juos pareiškėjo nuosavybės teises. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad skundė RC Vilniaus padalinio vyriausiosios specialistės veiksmus ar ėmėsi kitų priemonių dėl atsakovo įpareigojimo pateikti duomenis apie kitus minėtus žemės sklypus. Todėl teismas konstatavo, kad priimant skundžiamą Skyriaus sprendimą nebuvo pagrindo spręsti klausimo dėl pareiškėjo nuosavybės teisių įregistravimo į minėtus kitus žemės sklypus, NTR duomenimis, nuosavybės teise priklausančius palikėjai J. M. R., kadangi Skyriui nebuvo pateiktas toks prašymas.

17.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas kartu su Prašymu pateikė Vokietijos Federacinės Respublikos Bad Urach apylinkės teismo išduotą 2018 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo teisės liudijimą (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta kad G. R., miręs (duomenys neskelbtini), paliko palikimą J. M. R., kuri yra vienintelė įpėdinė.

18.       Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.62 straipsnio 1 dalį kitiems paveldėjimo teisės santykiams, išskyrus su nekilnojamųjų daiktų paveldėjimu susijusius, taikoma valstybės, kurios teritorijoje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu, teisė, tačiau nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu palikimas atsirado po Lietuvos Respublikos piliečio mirties, tai nepaisant taikytinos teisės jo įpėdiniai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje ir turintys teisę į privalomąją palikimo dalį, paveldi šią dalį pagal Lietuvos Respublikos teisę, išskyrus nekilnojamuosius daiktus. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 786 straipsnyje nustatyta, kad išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Pagal CK 1.13 straipsnio 1 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias numato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos. Tačiau Lietuvos Respublika ir Vokietijos Federacinė Respublika nėra sudariusios tarptautinės sutarties dėl paveldėjimo teisinių santykių.

19.       Reglamento (ES) Nr. 650/2012 įvestas Europos paveldėjimo pažymėjimas – paveldėjimo klausimus sprendžiančios institucijos išduodamas dokumentas, kuris gali būti naudojamas įpėdinių, testamentinės išskirtinės gavėjų, testamento vykdytojų ir palikimo administratorių – juo patvirtinamas jų statusas ir teisės ar įgaliojimai kitose valstybėse narėse. Reglamento (ES) Nr. 650/2012 preambulės 18 pastraipoje nustatyta, kad pagal šį reglamentą išduotas Europos paveldėjimo pažymėjimas turėtų būti laikomas galiojančiu dokumentu, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės registre.

20.       Teismas pažymėjo, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Bad Urach apylinkės teismo išduotas 2018 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo teisės liudijimas (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad G. R., miręs (duomenys neskelbtini), paliko palikimą J. M. R., kuri yra vienintelė įpėdinė, nelaikytinas Europos paveldėjimo pažymėjimu, kadangi neatitinka Reglamento (ES) Nr. 650/2012 68 straipsnyje nustatyto Europos paveldėjimo pažymėjimo turinio ir Reglamento (ES) Nr. 1329/2014, kuriuo nustatomos formos, nurodytos Reglamente (ES) Nr. 650/2012, 1 straipsnio 5 punktu patvirtintos Reglamento (ES) Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalyje nurodyto Europos paveldėjimo pažymėjimo formos.

21.       Teismas darė išvadą, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Bad Urach apylinkės teismo išduotas 2018 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo teisės liudijimas (duomenys neskelbtini), kuriuo išspręstas klausimas dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą, Lietuvos Respublikoje negali sukelti pareiškėjo siekiamų teisinių pasekmių, kadangi, kaip minėta, Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma Lietuvos Respublikos teisė, o šis dokumentas nėra paveldėjimo teisės liudijimas, išduotas pagal Lietuvos Respublikos teisę, be to, jis neatitinka Europos paveldėjimo pažymėjimo formos (NTRĮ 29 str. 3 p.). Kita vertus, šis dokumentas neatitinka teisės aktų reikalavimų, jame nėra įregistravimui NTR būtinų duomenų (NTRĮ 23 str. 3 d.), nėra nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalaus numerio, kuris suteikiamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka (NTRĮ 23 str. 4 d.), todėl šis dokumentas neatitinka NTRĮ reikalavimų (NTRĮ 29 str. 2 p.), jame nėra NTR  nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui identifikuoti (NTRĮ 29 str. 6 p.).

22.       Teismas aptarė Reglamento (ES) Nr. 650/2012 preambulės 18, 68 konstatuojamųjų dalių, taip pat 1 straipsnio 2 dalies, 68 straipsnio 1 dalies normų nuostatas, Reglamento (ES) Nr. 1329/2014 5 priede nustatytos Pažymėjimo formos (V forma) IV priedo „Įpėdinio (ių) statusas ir teisės“ 9 punktą bei išnašas Nr. 11 ir Nr. 13. Šių nuostatų pagrindu teismas darė išvadą, kad Pažymėjime turi būti duomenys, kurie yra būtini pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Taigi Pažymėjime turi būti duomenys, kurie yra būtini pagal Lietuvos Respublikos, kurioje tvarkomas joje esančio nekilnojamojo turto registras, teisę.

23.       Teismas nustatė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Bad Urach apylinkės teismo išduotame 2018 m. rugsėjo 24 d. Europos paveldėjimo pažymėjime (duomenys neskelbtini) nėra nurodyta jokio nekilnojamojo daikto unikalaus numerio, kuris suteikiamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka (NTRĮ 23 str. 4 d.), be to, jame nėra jokių NTR nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui identifikuoti (NTRĮ 29 str. 6 p.). Šiame dokumente taip pat nėra jokių duomenų ar informacijos apie G. R., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą ir jo priėmimą, įskaitant žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), NTR duomenimis, nuosavybės teise priklausantį G. R.. Taigi šis dokumentas apskritai nepatvirtina prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą (NTRĮ 23 str. 2 d.), jame nėra nurodyti asmenų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, adresas, kodas (NTRĮ 23 str. 4 d.), jame nėra duomenų, būtinų daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti (NTRĮ 29 str. 6 p.). Šis dokumentas neatitinka teisės aktų – NTRĮ reikalavimų, jame nėra įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtinų duomenų (NTRĮ 23 str. 3 d., 29 str. 2 p.).

24.       Teismas konstatavo, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Bad Urach apylinkės teismo išduotas tiek 2018 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo teisės liudijimas (duomenys neskelbtini), tiek 2018 m. rugsėjo 24 d. Europos paveldėjimo pažymėjimas (duomenys neskelbtini) negali būti daiktinių teisių į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), NTR duomenimis, nuosavybės teise priklausantį G. R., registravimo NTR pagrindu. Todėl Skyriaus sprendimu pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjo Prašymą įregistruoti jo nuosavybės teises į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), NTR duomenimis, nuosavybės teise priklausantį G. R.. Skyriaus sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus individualiam administraciniam aktui, yra teisėtas ir pagrįstas.

25.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad konstatuota, jog Skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, darė išvadą, jog Komisijos sprendimas, priimtas išnagrinėjus ginčą dėl Skyriaus sprendimo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir palikus galioti Skyriaus sprendimą, taip pat iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

26.       Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu, skundo reikalavimus panaikinti ginčijamus sprendimus atmetė. Taip pat teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), NTR duomenimis, nuosavybės teise priklausantį G. R., kadangi toks pareiškėjo reikalavimas atsakovo buvo išspręstas teisėtu ir pagrįstu Skyriaus sprendimu.

27.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundu taip pat prašė įpareigoti atsakovą įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į NTR duomenimis palikėjai J. M. R. nuosavybės teise priklausančius: 1) žemės sklypą, (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypą, (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), 4) žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Komisijos sprendimu buvo nuspręsta dėl Skyriaus sprendimo panaikinimo ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus, tačiau ne dėl šių naujų pareiškėjo reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad kreipėsi į teritorinį registratorių prašydamas įregistruoti jo nuosavybės teises ne tik į žemės sklypą, NTR duomenimis, nuosavybės teise priklausantį G. R., bet ir į minėtus žemės sklypus, NTR duomenimis, nuosavybės teise priklausančius palikėjai J. M. R. Prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo pats arba per savo atstovą, turintį įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą (NTRĮ 23 str. 1 d.). Vadovaujantis NTR nuostatų 25 punktu, prašymas įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) nuosavybės teises teikiamas teritoriniam registratoriui. Todėl naujų savarankiškų reikalavimų nurodymas Komisijai pateiktame skunde dėl Skyriaus sprendimo, kai Skyriui toks prašymas nebuvo pateiktas, nelaikytinas tinkamu prašymo pateikimu, nes tokių savarankiškų reikalavimų nagrinėjimas nepriskirtinas Komisijos, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, kompetencijai. Todėl teismas nurodė, kad neturi pagrindo spręsti dėl įpareigojimo atlikti šiuos veiksmus, kadangi nėra nustatytas šių veiksmų neatlikimas pagal savo kompetenciją, vilkinimas juos atlikti ar atsisakymas juos atlikti. Teismas šią skundo dalį taip pat atmetė.

28.       Pareiškėjas prašė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašant preliminaraus nutarimo dėl Reglamento (ES) Nr. 650/2012 aiškinimo ir taikymo. Teismas sutiko ir neneigė, kad Europos paveldėjimo pažymėjimas sukelia pasekmes visose valstybėse narėse, nereikalaujant jokių specialių procedūrų (Reglamento (ES) Nr. 650/2012 69 str. 1 d.), jo nereikia legalizuoti ar taikyti panašių formalumų (Reglamento (ES) Nr. 650/2012 74 str.), Pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nedarant poveikio 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktų taikymui (Reglamento (ES) Nr. 650/2012 69 str. 5 d.), tačiau, kaip ir minėta, Pažymėjimas turi atitikti atitinkamus turinio reikalavimus. Teismui nekilo abejonių dėl Reglamento (ES) Nr. 650/2012 ir Reglamento (ES) Nr. 1329/2014 nuostatų taikymo, todėl nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašant prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo.

 

 

III.

 

29.       Pareiškėjas R. J. R. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti; 2) kreiptis į Teisingumo Teismą, prašant prejudicinio sprendimo dėl Reglamento (ES) Nr. 650/2012 nuostatų išaiškinimo, kai turtas Europos paveldėjimo pažymėjime nėra konkrečiai nurodytas, nes tai nėra numatyta jį išdavusios valstybės narės teisėje pagal paveldėjimui taikytiną teisę, tačiau ši informacija yra būtina registruojant turtą jo buvimo vietos valstybės narės registre; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30.       Pareiškėjo nuomone,

pirmosios instancijos teismas ir RC bei Komisija nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui išduotas Europos paveldėjimo liudijimas nelaikytinas Europos paveldėjimo pažymėjimu ir negali sukelti pareiškėjo siekiamų teisinių pasekmių. Pareiškėjui išduotame Pažymėjime nurodyti visi Reglamento Nr. 650/2012 63 straipsnio 2 dalyje išvardinti faktai, todėl tvirtinti, kad pažymėjimas neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų nėra pagrindo.

31.       Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Pažymėjimas neatitinka Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnyje nustatyto Europos paveldėjimo pažymėjimo turinio reikalavimų, nes nėra tiksliai nurodomas paveldimas turtas. Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnyje reikalaujama Pažymėjime nurodyti tik bendro pobūdžio informaciją, t. y. išduodančios institucijos pavadinimą ir adresą, išdavimo datą, duomenis, susijusius su pareiškėju, palikėju bei paveldėtojais, informaciją apie paveldėjimo rūšį (testamentinis ar netestamentinis) ir pan. Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio 1 dalies l punkte nurodoma, kad pažymėjime turi būti pateikiama kiekvienam iš įpėdinių tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas). Reikalavimas nurodyti kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašą (apyrašą) taikomas tik tada, kai yra daugiau nei vienas paveldėtojas, t. y. toks sąrašas yra būtinas atskirti ir identifikuoti skirtingiems palikėjams tenkantį turtą. Šiuo atveju pareiškėjas priėmė visą palikimą be sąlygų, todėl papildomai išskirti įpėdiniui tenkančią dalį iš viso paveldėto turto nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo nurodyti ir įpėdiniui priklausančių teisių ar daryti turto apyrašą, nes palikimas priimtas pagal Vokietijos teisę, kuri taikoma šiuo atveju visam palikimo paveldėjimui, įskaitant ir palikimą Lietuvoje (Reglamento Nr. 650/2012 20–21, 23 str.). Reikalavimas pateikti sąrašą laikytinas pertekliniu, nes paveldimo turto identifikavimui pakanka Europos paveldėjimo pažymėjime nurodyto jo priklausymo palikėjui fakto. Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio 1 dalies l punktas šiuo atveju nėra taikomas, tai patvirtina ir Vokietijos teismų šiuo klausimu jau suformuota praktika, pareiškėjo pateikta į bylą.

32.       Pareiškėjo manymu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo daikto paveldėjimui taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Reglamento nuostatos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, paveldėjimo procedūra pradėta Vokietijoje ir paveldėjimo teisiniams santykiams taikoma Vokietijos teisė, nepriklausomai nuo to, kurioje kitoje šalyje dar yra palikėjos turto. Vokietijos paveldėjimo teisėje galioja universalus palikėjo teisių perėmimas. Esant tik vienam paveldėtojui, jam pereina visas palikėjui priklausęs turtas, jei yra keli paveldėtojai, nurodomos jų dalys paveldint turtą. Remiantis Reglamento Nr. 650/2012 69 straipsniu Pažymėjimas sukelia teisines pasekmes visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų, tiksliai patvirtina faktus, nustatytus pagal paveldėjimui taikytiną teisę, todėl Europos paveldėjimo pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, patvirtina pareiškėjo kaip vienintelio paveldėtojo statusą ir teisę į visą palikėjos palikimą, nepriklausomai nuo to, kad paveldėtas turtas nėra konkrečiai išvardintas dokumente. Tvirtinti, kad minėtas dokumentas nėra paveldėjimo teisės liudijimas, nėra pagrindo. Priešingas aiškinimas paneigia Reglamento Nr. 650/2012 prasmę ir yra pagrindas kreiptis į ESTT išaiškinimo dėl reglamento taikymo.

33.       Anot pareiškėjo, teismas nepagrįstai sprendė, jog į Europos paveldėjimo pažymėjimą privaloma įtraukti įpėdinio paveldėtą turtą, dėl kurio prašoma išduoti pažymėjimą. Esant universaliam teisių perėjimui, t. y. vieninteliam paveldėtojui, paveldimam turtui identifikuoti pakanka išduotame Europos paveldėjimo pažymėjime nurodytos informacijos ir net jei būtų vertinama ir nustatyta, kad informacija yra nepakankama, turėtų būti kreipiamasi dėl papildančios informacijos, o ne atmetamas pateiktas Prašymas. Šiuo atveju net nebuvo svarstytas klausimas, ar Pažymėjime nurodyti duomenys yra pakankami paveldėtam turtui identifikuoti, spręsta formaliai. Tam tikrų duomenų nenurodymas Europos paveldėjimo pažymėjime negali užkirsti ir neužkerta kelio paveldėto turto registracijai turto buvimo vietos registruose. Registracijai reikalingi duomenys registraciją vykdančios institucijos prašymu gali būti pateikiami paveldėtojui pateikiant papildomus dokumentus ar informaciją. Pareiškėjas Prašyme nurodė turimą informaciją, pateikė dokumentus, o atsakovo darbuotoja atliko nekilnojamojo turto paiešką, daugiau jokių dokumentų ar informacijos iš pareiškėjo reikalauta nebuvo. Europos paveldėjimo pažymėjimas yra prilyginamas notaro Lietuvoje išduotam paveldėjimo teisės liudijimui ir vadovaujantis Reglamento Nr. 650/2012 69 straipsnio 1 dalimi sukelia pasekmes visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų, juo remiantis paveldimas turtas turėtų būti įregistruojamas valstybės narės atitinkame registre, nedarant poveikio 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktų taikymui (Reglamento Nr. 650/2012 69 str. 5 d.). Formalus atsisakymas tenkinti prašymą neatitinka ES principų, neužtikrina darnaus teisingumo sistemos veikimo ES, nepadeda išvengti sunkumų įgyvendinant paveldėtojams savo teises tarpvalstybinio paveldėjimo atvejais.

34.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė gerojo administravimo principą ir tokiu būdu nepagrįstai apribojo pareiškėjo teises, numatytas Reglamente Nr. 650/2012. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą ir nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į palikėjai priklausiusį nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu neteisėtai apribodamas pareiškėjo teises naudotis, valdyti ir disponuoti paveldėtu turtu bei pažeisdamas jo teisėtus lūkesčius ir interesus. Toks teismo sprendimas turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

35.       Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

36.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nesikreipė į teritorinį registratorių su prašymu įregistruoti jo nuosavybės teises į po J. M. R. mirties paveldėtą nekilnojamąjį turtą, todėl nepagrįstai reikalauja valstybės įmonę Registrų centrą įpareigoti remiantis Europos paveldėjimo pažymėjimu įregistruoti nuosavybės teises į po J. M. R. mirties paveldėtą šį nekilnojamąjį turtą. Teismas teisingai konstatavo, kad tiek Vokietijos Federacinės Respublikos Bad Urach apylinkės teismo išduotas 2018 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo teisės liudijimas (duomenys neskelbtini), tiek 2018 m. rugsėjo 24 d. Europos paveldėjimo pažymėjimas (duomenys neskelbtini) negali būti daiktinių teisių į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį G. R., registravimo Registre pagrindu. Europos paveldėjimo pažymėjime turi būti duomenys, kurie yra būtini pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju Europos paveldėjimo pažymėjime turi būti duomenys, kurie yra būtini pagal Lietuvos Respublikos, kurioje tvarkomas joje esančio nekilnojamojo turto registras, teisę. Byloje ginčas kilo ne dėl paveldėjimui taikytinos teisės, o dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto registravimui taikytinos teisės.

37.       Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad į Europos paveldėjimo pažymėjimą privaloma įtraukti įpėdinio paveldėtą turtą, dėl kurio prašoma išduoti pažymėjimą. Registro tvarkytojas skundžiamus sprendimus priėmė neperžengdamas kompetencijos ribų, laikydamasis teisės aktų nustatytų reikalavimų, atsižvelgdamas į viešojo administravimo subjektų veiklai taikytinų principų tarpusavio ryšį ir darną. Vien tai, kad pareiškėjui galiojantis teisinis reguliavimas subjektyviai atrodo netinkamas jo siekiamų tikslų įgyvendinimui, nesudaro prielaidų kvestionuoti teismo sprendimo teisėtumo kaip prieštaraujančio teisės aktų reikalavimams ir gero administravimo principui. Europos paveldėjimo pažymėjime turi būti duomenys, kurie yra būtini pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę (nagrinėjamu atveju duomenys, būtini pagal Lietuvos Respublikos teisę), todėl kreiptis į ESTT, prašant prejudicinio sprendimo dėl šių normų aiškinimo, nėra pagrindo.

 

IV.

 

38.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartimi nutarta kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir išaiškinti, ar 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 1 straipsnio 2 dalies l punktas ir 69 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nėra draudžiamos nekilnojamojo turto buvimo vietos valstybės narės teisės normos, pagal kurias Europos paveldėjimo pažymėjimo pagrindu įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre galima tik tuo atveju, jei Europos paveldėjimo pažymėjime nurodyti visi įregistravimui būtini duomenys. Be to, minėta nutartimi administracinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

39.       2023 m. balandžio 19 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 102 straipsniu ir atsižvelgdamas į tai, kad 2023 m. kovo 9 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą byloje R. J. R. prieš VĮ Registrų centrą, C‑354/21, EU:C:2023:184 (toliau – ir sprendimas R. J. R., C‑354/21), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą. Pareiškėjui R. J. R. ir atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui minėta nutartimi buvo pasiūlyta iki 2023 m. gegužės 2 d. įskaitytinai pateikti savo papildomus paaiškinimus dėl 2023 m. kovo 9 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime R. J. R. prieš VĮ Registrų centrą, byloje C‑354/21 pateikto išaiškinimo, susijusio su šios bylos baigtimi. Nei pareiškėjas, nei atsakovas iki nurodytos datos papildomų paaiškinimų į bylos medžiagą nepateikė.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

V.

 

40.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Tauragės skyriaus 2019 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. SPR4-340 bei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo Nr. CSPR-147 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjo reikalavimo  įpareigoti atsakovą įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į konkretų, pareiškėjo nurodytą nekilnojamąjį turtą, paveldėtą po J. M. R. mirties. 

41.       Skyriaus sprendimu atmestas pareiškėjo prašymas įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, (duomenys neskelbtini), nes pateiktame Pažymėjime nėra Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui identifikuoti. Komisijos sprendimu, išnagrinėjus pareiškėjo įgalioto asmens skundą dėl Skyriaus sprendimo, pastarasis paliktas galioti.

42.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, sutikęs su atsakovo argumentais, kad pareiškėjo teiginiai dėl nekilnojamąjį daiktą identifikuojančių duomenų nustatymo  pačiame prašyme yra nepagrįsti. Remdamasis NTRĮ normomis, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ne prašymas, o būtent daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo registre pagrindu galintys būti dokumentai turi patvirtinti prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą, jie turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys, juose turi būti pilni asmenų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, pavadinimai, adresai, kodai bei nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris, kuris suteikiamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas Vokietijos Federacinės Respublikos Bad Urach apylinkės teismo išduotas 2018 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo teisės liudijimas (duomenys neskelbtini) bei 2018 m. rugsėjo 24 d. Europos paveldėjimo pažymėjimas (duomenys neskelbtini) neatitinka NTRĮ reikalavimų, juose nėra įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtinų duomenų. Taigi, šie dokumentai negali būti daiktinių teisių į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), Nekilnojamo turto registro duomenimis, nuosavybės teise priklausančio G. R., registravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindu. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, Skyriaus sprendimu pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjo Prašymą įregistruoti jo nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčijamas Skyriaus sprendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus individualiam administraciniam aktui, yra teisėtas ir pagrįstas. Komisijos sprendimas, priimtas išnagrinėjus ginčą dėl Skyriaus sprendimo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir palikus galioti Skyriaus sprendimą, pirmosios instancijos teismo vertinimu, taip pat iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus individualiam administraciniam aktui, yra teisėtas ir pagrįstas.

43.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas nurodo manantis, kad pirmosios instancijos teismas: i) nepagrįstai sprendė, jog Pareiškėjui išduotas Europos paveldėjimo liudijimas nelaikytinas Europos paveldėjimo pažymėjimu ir negali sukelti Pareiškėjo siekiamų teisinių pasekmių; ii) nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo daikto paveldėjimui taikoma Lietuvos Respublikos teisė; iii) nepagrįstai sprendė, kad į Europos paveldėjimo pažymėjimą privaloma įtraukti įpėdinio paveldėtą turtą, dėl kurio prašoma išduoti pažymėjimą; iv) pažeidė gerojo administravimo principą ir tokiu būdu nepagrįstai apribojo pareiškėjo teises, numatytas Reglamente (ES) Nr. 650/2012. Be to, pareiškėjo nuomone, kadangi šioje byloje yra iškilęs klausimas, kaip aiškintinos Reglamento Nr. 650/2012 nuostatos dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo turinio ir Europos paveldėjimo pažymėjimo teisinių galių, kai jame nėra pateikta informacija apie įpėdiniui priklausantį nekilnojamąjį turtą, yra reikalinga kreiptis į Teisingumo Teismą, prašant priimti prejuducinį sprendimą dėl šio reglamento nuostatų išaiškinimo. 

44.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai taikė ir aiškino nagrinėtai bylai aktualias materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimą Registre, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. Atsakovo vertinimu, akivaizdu, kad Europos paveldėjimo pažymėjime turi būti duomenys, kurie yra būtini pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę (nagrinėjamu atveju duomenys, būtini pagal Lietuvos Respublikos teisę). Todėl, atsakovo nuomone, kreiptis į ESTT, prašant prejudicinio sprendimo dėl šių normų aiškinimo nėra pagrindo.

45.       Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija apibendrina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo prašymas Lietuvos nekilnojamojo turto registre įregistruoti jo nuosavybės teisę į Lietuvoje esantį nekilnojamąjį turtą buvo atmestas motyvuojant tuo, kad šiam prašymui pagrįsti pateiktame Europos paveldėjimo pažymėjime nebuvo duomenų apie šį turtą. Taigi, ginčo esmę sudaro klausimas, ar ginčijamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai atsisakyta patenkinti minėtą pareiškėjo prašymą, kai vienintelis tokiam prašymui pagrįsti pateiktas dokumentas yra Europos paveldėjimo pažymėjimas, kuriame tas nekilnojamasis turtas nėra nurodytas.

46.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

47.       Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

48.       Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

49.       Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių nėra pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamus sprendimus.

50.       Nekartodama pirmosios instancijos teismo detaliai išdėstytų ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų ir aktualių jų nuostatų turinio, išplėstinė teisėjų kolegija pasisakys dėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų nekilnojamojo turto registracijai taikomų teisinių reikalavimų bei Reglamente (ES) Nr. 650/2012 įtvirtinto Europos paveldėjimo pažymėjimo sistemos santykio, atsižvelgdama į jį įvertins ginčijamų Skyriaus sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.

51.       Pirmiausia primintina, kad identifikavus Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimu siekiamus tikslus ir atsižvelgus į Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį užtikrinti, kad tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo klausimai Sąjungoje būtų sprendžiami greitai, sklandžiai ir veiksmingai, išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjant šią administracinę bylą, kilo abejonių dėl Reglamento (ES) Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punkto ir 69 straipsnio 5 dalies aiškinimo. Konkrečiai, išplėstinei teisėjų kolegijai buvo neaišku, ar minėtos Reglamento (ES) Nr. 650/2012 nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nėra draudžiamos nekilnojamojo turto buvimo vietos valstybės narės teisės normos, pagal kurias Europos paveldėjimo pažymėjimo pagrindu įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre galima tik tuo atveju, jei Europos paveldėjimo pažymėjime nurodyti visi įregistravimui būtini duomenys. Vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsniu, išplėstinė teisėjų kolegija kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašydama išaiškinti minėtas Reglamento (ES) Nr. 650/2012 nuostatas.

52.       Atsakydamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo klausimą, 2023 m. kovo 9 d. priimtame sprendime R. J. R, C‑354/21 Teisingumo Teismas konstatavo, kad Europos paveldėjimo pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nedarant poveikio, be kita ko, Reglamento (ES) Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punkto taikymui, nes, toje nuostatoje numatyta, kad šis reglamentas netaikomas visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms. Tai, kad tokie teisiniai reikalavimai reglamentuojami nacionalinėje teisėje, matyti ir iš Reglamento (ES) Nr. 650/2012 18 konstatuojamosios dalies. Taigi, Reglamento (ES) Nr. 650/2012, kuriuo sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas, 69 straipsnio 5 dalimi, kartu su jo 1 straipsnio 2 dalies l punktu, Teisingumo Teismo vertinimu, nedraudžiama valstybei narei nustatyti ar taikyti reikalavimus, kurių reikia laikytis, registruojant daiktines teises į nekilnojamąjį turtą. Kiekviena valstybė narė, kurioje numatytas toks daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimas, pasak Teisingumo Teismo, gali laisvai nustatyti tokio registravimo sąlygas ir tvarką, įskaitant reikalavimą, kad paraiškoje arba prie jos pridedamuose dokumentuose būtų nurodyti visi nekilnojamojo turto, dėl kurio pateikiamas prašymas registruoti, identifikavimo duomenys. Atitinkamai, Teisingumo Teismas darė išvadą, kad, kai už daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimą atsakinga institucija gauna prašymą įregistruoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą, tačiau šis turtas nėra nurodytas dokumente, kuriuo remiantis prašoma jį įregistruoti, įskaitant pateiktą Europos paveldėjimo pažymėjimą, ši institucija gali atmesti tokį prašymą (minėto Teisingumo Teismo sprendimo R. J. R, C‑354/21 47–51 p.).

53.       Vadovaujantis šioje byloje pateiktu Teisingumo Teismo išaiškinimu, galima apibendrinti, kad Reglamentu (ES) Nr. 650/2012 Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė Sąjungos lygiu suderinti nekilnojamojo turto registravimui keliamų teisinių reikalavimų, atitinkamai, jų reglamentavimą palikdamas valstybių narių kompetencijai. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad nagrinėjamame kontekste teisiškai nereikšminga laikytina aplinkybė, kokios valstybės narės teisė yra taikoma palikėjo palikimo paveldėjimui – daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimo sąlygas ir tvarką nustato turto buvimo vietos valstybės narės nacionalinė teisė. Vadinasi, siekiant įvertinti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, asmens, kuris kreipiasi su prašymu registruoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą atžvilgiu, turi būti vadovaujamasi tokio turto registracijai taikomos jo buvimo vietos valstybės narės – nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos – teisės normomis.  

54.       Lietuvos Respublikoje daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo registre pagrindu galintys būti dokumentai, išvardinti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, o šio įstatymo 23 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys imperatyviai nustato, kokią informaciją ir kokius duomenis tokie 22 straipsnyje nurodyti dokumentai turi patvirtinti.

55.       Europos paveldėjimo pažymėjimas yra savarankiška Sąjungos teisės priemonė, kurios naudojimas ir poveikis išsamiai reglamentuojamas Reglamento (ES) Nr. 650/2012 nuostatomis; šio reglamento VI skyriaus nuostatose nustatytas minėtam pažymėjimui taikomas atskiras teisinis režimas (žr., pvz., minėto Teisingumo Teismo sprendimo R. J. R, C‑354/21 40 p.).

56.       Reglamento (ES) Nr. 650/2012 68 straipsnyje nurodyta, kad pažymėjime pateikiama tiek toliau nurodytos informacijos, kiek jos reikia tikslui, kuriam išduodamas pažymėjimas. Šio straipsnio l punktas apibrėžia, kad pažymėjime nurodoma kiekvienam iš įpėdinių tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas). Reglamento (ES) Nr. 1329/2014 5 priedo V formos IV priedo (kuris privalomas, jei jo paskirtis – patvirtinti įpėdinio statusą ir teises) 9 punktas, skirtas įvardinti įpėdiniui priskirtą turtą, dėl kurio prašoma išduoti pažymėjimą (nurodant, koks tai turtas ir pateikiant visus reikiamus jo identifikavimo duomenis). Prie šio punkto esančioje išnašoje Nr. 13 paaiškinta, kad turi būti nurodoma, ar įpėdinis įgijo nuosavybės ar kokią kitą teisę į turtą, o registruoto turto atveju pateikti informaciją, pagal registrą tvarkančios valstybės narės teisę reikalingą turtui identifikuoti (pvz., tikslų nekilnojamojo turto objekto adresą, žemės registro, sklypo ar kadastro numerį, turto aprašą). 

57.       Taigi, vadovaujantis minėtomis reglamentų nuostatomis, darytina išvada, kad Europos paveldėjimo pažymėjime pateikus NTRĮ 23 straipsnio nuostatose nurodytus duomenis, Lietuvos Respublikoje pažymėjimas laikomas galiojančiu dokumentu, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre. Tačiau nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas dėl to, kad pareiškėjo pateiktas Europos paveldėjimo pažymėjimas nepatvirtina tam tikrų NTRĮ 23 straipsnio nuostatose nurodytų duomenų. 

58.       Vokietijos Federacinės Respublikos Bad Urach apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. Europos paveldėjimo pažymėjimas (duomenys neskelbtini), išduotas naudojant Reglamento (ES) Nr. 1329/2014 5 priede V formą, be to, pažymėjimas turi įpėdinio statusą ir teises patvirtinantį IV priedą. Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, šio priedo 9 punkte, skirtame įvardinti įpėdiniui priskirtą turtą, dėl kurio prašoma išduoti pažymėjimą, jokie duomenys nepateikti. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir cituojama Vokietijos teismų praktika suponuoja, kad tokių duomenų nenurodymas nėra pažymėjimą išduodančiosios apsirikimo klaida. Konkrečiai, pareiškėjas teigia, kad Vokietijos paveldėjimo teisėje galioja universalus palikėjo teisių perėmimas, todėl, esant tik vienam paveldėtojui, jam pereina visas palikėjui priklausęs turtas, ir pagal Vokietijos teisę neįmanoma nurodyti ar kaip nors kitaip išvardinti paveldimo turto, o Vokietijos teismai pagal susiformavusią praktiką Reglamento (ES) Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkto, kuriame, kaip minėta, nustatyta, kad pažymėjime nurodoma kiekvienam iš įpėdinių tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas), tokiu atveju netaiko.

59.       Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant įvertinti, ar Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija privalo vykdyti Reglamento (ES) Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkte numatytą pareigą į tokį pažymėjimą įtraukti atitinkamam įpėdiniui atitenkančio turto sąrašą ne tik kai paveldi daug įpėdinių, bet ir kai paveldi vienas įpėdinis, kaip pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas sprendime R. J. R, C‑354/21 yra nurodęs, kad minėtą Reglamento (ES) Nr. 650/2012 nuostatą reikia aiškinti, atsižvelgiant į to reglamento 1 straipsnio 2 dalies l punkto ir 69 straipsnio 5 dalies santykį ir į bendrą šių nuostatų sistemą (Teisingumo Teismo sprendimo R. J. R, C‑354/21 39 p.). Aptaręs Europos paveldėjimo pažymėjimo tikslą, paskirtį ir jo sukeliamas pasekmes, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, kai šis pažymėjimas pateikiamas kaip dokumentas, kuriuo remiantis prašoma įregistruoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą, Reglamento (ES) Nr. 650/2012 68 straipsnyje numatyta, jog šiame pažymėjime turi būti pateikta būtiniausia informacija; vis dėlto pažymėjimo turinys kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo to, kokiu tikslu jis išduodamas. Tuomet, referavęs į minėto reglamento 69 straipsnio 5 dalies, 1 straipsnio 2 dalies l punkto, 18 konstatuojamosios dalies nuostatas, Teisingumo Teismas, kaip jau minėta, darė išvadą, kad nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, kuriose numatyta, jog prašymas įregistruoti nekilnojamąjį turtą šios valstybės narės nekilnojamojo turto registre gali būti atmestas, kai vienintelis šiam prašymui pagrįsti pateiktas dokumentas yra Europos paveldėjimo pažymėjimas, kuriame tas nekilnojamasis turtas nėra nurodytas (Teisingumo Teismo sprendimo R. J. R, C‑354/21 42–49 p.). 

60.       Minėta Teisingumo Teismo pozicija, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aiškiai atskleidžia, jog, sprendžiant dėl paveldėto nekilnojamojo turto, esančio Lietuvoje, registravimui keliamų teisinių reikalavimų, nėra reikšminga tai, kad pagal paveldėjimo santykiams taikytiną kitos ES valstybės narės teisę Europos paveldėjimo pažymėjimo adresatas yra vienintelis universalus įpėdinis. Ši teisinė aplinkybė nepaneigia Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodančiosios kitos ES valstybės narės institucijos pareigos taikyti Reglamento (ES) Nr. 650/2012 68 straipsnio nuostatas bei laikytis Reglamento (ES) Nr. 1329/2014 nustatytų reikalavimų dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo formos, inter alia reikalavimo pateikti informaciją, kuri pagal turto buvimo vietos valstybės narės (Lietuvos Respublikos) teisės aktus yra būtina paveldėtam nekilnojamam turtui identifikuoti.

61.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog į Europos paveldėjimo pažymėjimą privaloma įtraukti įpėdiniui paskirtą turtą, dėl kurio prašoma išduoti pažymėjimą. 

62.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jei neužtenka informacijos Europos paveldėjimo pažymėjime, atsakovas turėtų neapsiriboti turima informacija ir formaliai, remdamasis vien NTRĮ įstatymo nuostatomis atmesti Prašymą, o informuoti pareiškėją, kad šis pateiktų papildomą informaciją ar dokumentus, kurių pagrindu būtų galima įvykdyti nuosavybės teisės registraciją į nekilnojamąjį turtą. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, kaip viešojo administravimo subjektas, veikia tik pagal jam teisės aktais suteiktus įgalinimus ir jam įstatymais nėra suteikta teisė pačiam nustatyti nuosavybės teisių apimtį, rinkti duomenis ir įrodymus, patvirtinančius tam tikrų faktų buvimą ar nebuvimą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis suponuoja, kad registro tvarkytojo funkcija yra tikslus duomenų apie nekilnojamąjį daiktą perkėlimas į registrą iš jam pateiktų teisinio registravimo pagrindų; registro tvarkytojas pateiktą dokumentą vertina tiek, kiek tai daryti įpareigoja imperatyvios teisės normos, neviršydamas savo kompetencijos. Taigi, nors visuotinai svarbus viešojo administravimo principas saisto Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją, kaip viešojo administravimo subjektą, vis dėlto jis neturi teisės savarankiškai spręsti apie kokių nors faktinių aplinkybių egzistavimą bei jas vertinti, nes jo pareiga – tik patikrinti, ar jam pateikti dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus (žr. mutatis mutandis (pakeitus tai, kas keistina) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-819-442/2022).

63.       Kitaip tariant, pagal nagrinėjamu atveju aktualias nacionalines teisės normas įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys gali būti pateikti tik Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje išvardintuose dokumentuose, o pateiktos neišsamios informacijos atveju registro tvarkytojas neturi diskrecijos vadovautis duomenimis, kurie yra pateikti pagal minėtą normą teisinio registravimo pagrindu nelaikomame dokumente. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas, priėmęs, pareiškėjo vertinimu, formalų sprendimą pažeidė gero administravimo principą.

64.       Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija šioje administracinėje byloje nustatytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, neturi pagrindo nesutikti su ginčijamuose Skyriaus bei Komisijos sprendimuose atliktu ginčo situacijos teisiniu kvalifikavimu ir vertinimu, todėl konstatuoja, kad minėti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. 

65.       Dėl kitų pareiškėjo argumentų, jo nuomone, sudarančių pagrindą panaikinti ginčijamus sprendimus, pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo argumentai, jo nuomone, sudarantys pagrindą panaikinti ginčijamus sprendimus, neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

66.       Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

67.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo R. J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gruodžio 30 d.  sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

        

 

 

Teisėjai

Audrius Bakaveckas   Dainius Raižys   Veslava Ruskan   Dalia Višinskienė   Skirgailė Žalimienė