Administracinė byla Nr. A-4043-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03320-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 53 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. liepos 22 d. iki skundo padavimo dienos 2015 m. birželio 17 d. Visose kamerose suimtojo (nuteistojo) gyvenimo sąlygos ir higienos normos buvo antisanitarinės, patalpos avarinės būklės. Į laisvės atėmimo įstaigos administraciją pareiškėjas kreipėsi ne kartą, tačiau nepasiekta jokio rezultato. Kamerų plotas yra nuo 7,31 kv. m iki 8,2 kv. m. Kalinimo patalpose buvo nuolat laikoma po keturis asmenis. Kamerose nebuvo pakankamai spintų, o stalas buvo tik vienas, prie kurio atsisėsti galėjo tik du asmenys. Per visą laiką Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė daug patyčių, daug žeminamo elgesio iš Lukiškių TI-K dirbančių pareigūnų, kurie nemokėjo kalbėti nei angliškai, nei kita jam suprantama kalba, o jeigu ir mokėjo, tai su juo nekalbėjo. Kalbėdami jam suprantama kalba, pareigūnai vartojo labai daug necenzūrinių žodžių ir įžeidžiančių frazių. Pareiškėjas pažymėjo, kad labai pablogėjo jo sveikata – (duomenys neskelbtini). Taip pat atsinaujino sena kairės rankos trauma, (duomenys neskelbtini). Kalint kamerose, kuriose šalta, šią ranką pradėdavo skaudėti ir tirpti naktimis, dėl ko sutrikdavo širdies darbas. Lukiškių TI-K medicinos personalas kartais nereaguodavo į jo prašymus dėl sveikatos sutrikimų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo pilna tarakonų, tualetas buvo kameros gyvenamojoje patalpoje, kuris atskirtas sienele ne aukštesne nei l,35 m. Kamerose nebuvo tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai menkai patekdavo į patalpas. Kamerų langai buvo nevalomi, dėl esamų grotų pats išvalyti langų pareiškėjas neturėjo galimybės. Kamerose buvo įrengtas dirbtinis apšvietimas, tačiau šviesa buvo labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą. Pareiškėjas pats išjungti šviesos neturėjo galimybės. Ventiliacija kameroje neveikė, todėl tvyrojo drėgmė. Čiužiniai puvo, užsiveisė parazitai, metalinės lovos rūdijo. Suimtieji buvo priversti kvėpuoti medžio drožlių dulkėmis, nes už kameros lango buvo apdirbimo cechas, kuriame gaminami įvairūs medžio gaminiai. Medžio apdirbimo cecho veikla neigiamai veikė suimtųjų sveikatą, nes kai ceche būdavo įjungtos staklės, kamerose pro langus girdėdavosi labai didelis triukšmas, todėl nebuvo galimybės susikalbėti, klausytis radijo. Maistas nebuvo tinkamos kokybės, buvo neskanus, o jo energinė vertė – nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Kainos Lukiškių TI-K parduotuvėje buvo daug didesnės negu parduotuvėse laisvėje, o produktų kokybė prasta. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija, buhalterija, klastojo jo asmeninės sąskaitos nuorašus-išrašus dėl turimų pinigų. Pareiškėjui taip pat buvo apriboti socialiniai ryšiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai ir skambučiai su jo šeimos nariais. Per atliekamas kratas pareigūnai nesaugojo jo asmeninių daiktų (sugadino televizorių, kurio vertė 600 Lt, suplėšė nuotraukų albumus). Per kratas dingo jo asmeniniai daiktai (cigaretės, taksofono kortelės). Pareigūnai jau ne kartą nesurašinėjo daiktų paėmimo protokolo, todėl pareiškėjas jau yra praradęs daug daiktų (pagalvę „Dormeo“, elektronines laikmenas, televizijos anteną, vandens kaitintuvą). Pareigūnai neleido kitiems asmenims perduoti pareiškėjui vaistų, kurių reikėjo širdies ir nervų sutrikimams gydyti, taip pat kraujospūdžio matavimo aparato.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, prašė skundą atmesti (b. 1. 22–33).

Atsakovas nurodė dienas, kai pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose. Reikalingas inventorius yra suteikiamas kamerose laikomiems asmenims. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su paslaugų teikėjais, kurie atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos atidarius langus. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių pareigūnų rasistinio elgesio jo atžvilgiu atvejų. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai, jis tinkamos kokybės. Prekių kainos laisvės atėmimo įstaigos parduotuvėje nustatomos pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė G. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo-kalėjimo, 5 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.  Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punktu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 22 d. iki 2015 m. birželio 16 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 1 059 paras, iš kurių 178 paras buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Konstatavo, kad ginčo laikotarpiu 881 parą Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, ventiliacijos, šalčio, drėgmės ir apšvietimo teismas vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) 22–24, 26 punktais. Atsižvelgė į Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-1131, 2013 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-13.16-947, 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-2189, 2012 m. gegužės 25 d., 2012 m. spalio 25 d., 2012 m. gegužės 30 d., 2012 m. gruodžio 19 d., 2013 m. spalio 4 d., 2013 m. lapkričio 5 d., 2014 m. gegužės 26 d., 2014 m. vasario 17 d., 2014 m. vasario 4 d., 2013 m. birželio 2 d. patikrinimo aktus. Pažymėjo, kad kai kuriuose kamerose buvo nustatyti temperatūros, drėgmės, naktinio ir dieninio dirbtinio apšvietimo pažeidimai, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad jie buvo nežymūs ir esant galimybei nedelsiant pašalinami. Tuo remiantis kaip nepagrįsti atmesti pareiškėjo argumentai dėl nurodytų pažeidimų pasekmių.

Teismas rėmėsi HN 76:2010 21 punktu, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (2011 m. birželio 14 d. redakcija), 16.5 punktu. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Teismas pažymėjo, kad EŽTT formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. EŽTT yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Iš atsakovo atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikyta pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažino, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Pažymėta, kad 2012 m. sausio mėnesį Lukiškių TI-K su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo. 2013 m. gruodžio mėnesį Lukiškių TI-K su UAB „Dezinfa“ sudarė sutartį, 2015 m. sausio 2 d. su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 10 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 175 (pareiškėjas buvo laikomas 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. gegužės 12 d.) tarakonų bei kitų buitinių parazitų vizualiai nenustatyta. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 2 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 280 (pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. kovo 24 d,) tarakonų bei kitų buitinių parazitų vizualiai nenustatyta. Šie į bylą pateikti dokumentai paneigė pareiškėjo argumentus dėl tarakonų buvimo.

Pareiškėjas argumentavo, kad maistas neskanus, nėra užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė. Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintomis maitinimo normomis, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Lukiškių TI-K nurodė, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. V-94 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo N r. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 1.2 punktu, dietinis maitinimas gali būti skiriamas ligoniams, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose pagal gydančių gydytojų rekomendacijas. Tokios rekomendacijos pareiškėjui išduota nebuvo. Išduoti pagamintą maistą leidžia kalėjimo direktoriaus budintysis padėjėjas, vadovaudamasis maisto kokybės patikrinimo rezultatais. Pagamintą maistą tikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos specialistas juslinio patikrinimo būdu. Patikrinimo rezultatai įrašomi į Nuteistųjų ir suimtųjų virtuvės maisto kokybės patikrinimų apskaitos žurnalą. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalėjimo direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą yra draudžiama. Maisto svoris bei kokybė pasirinktinai yra patikrinami atsakingų asmenų. Pareiškėjo teiginiai dėl maitinimo per mažos energetinės vertės yra paneigti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrimo protokolo duomenimis, pagal kuriuos 2013 m. gruodžio 19 d. patikrinimo metu buvo nustatyta nedirbančių vyrų paros maisto davinio energetinė vertė (2856 kcal (2380 g. x 1,2 kcal)), net viršijo teisės aktais nustatytąją (2298 kcal), taip pat Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus 2015 m. gruodžio 22 d. protokolu Nr. Ch2966, pagal kurį nedirbančių vyrų pietų davinio energetinė vertė – 1076,7 kcal. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius dėl to, kad maistas jam buvo neskanus, teismas pažymėjo, kad nepatenkinti pareiškėjo pomėgiai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Teismas darė išvadą, kad suteikdamas maitinimą pareiškėjui Lukiškių TI-K nepažeidė teisės aktų reikalavimą ir pareiškėjo teisių.

Pareiškėjo teigimu, kainos parduotuvėje daug didesnės negu laisvės parduotuvėse, produktų kokybė pati prasčiausia. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsniu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės), 87 punktu, Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172, be kita ko, patvirtintų Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklių 5, 6, 8, 9 punktais. Šiuo atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad pirko televizorių didesne nei rinkos kaina, kad buvo parduoti kiti skutimosi peiliukai nei nurodyta pirkimo čekyje, tačiau plačiau nedetalizavo ir nepateikė įrodymų, kad dėl tokios situacijos kreipėsi į įstaigos administraciją, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K parduotuvėje parduodamų produktų kainų kontrolės taisyklių pažeidimus.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl Lukiškių TI-K dirbančių pareigūnų, nekalbančių jam suprantama kalba, patyčių. Pažymėta, kad Lietuvoje valstybinė kalba – lietuvių kalba (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 str.). Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnams nėra keliami reikalavimai privalomai mokėti užsienio kalbas. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų nekalbėjimas pareiškėjui suprantama užsienio kalba nėra nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principo, įtvirtinto Bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio, pažeidimas. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu yra apriboti socialiniai ryšiai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Teismas atsižvelgė į Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio, 12 straipsnio 2 dalies 1 punkto, šio straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas. Kitų nuostatų, reglamentuojančių suimtųjų teisę pasimatyti, Suėmimo vykdymo įstatyme nėra įtvirtinta. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys. Tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia. Skunde pareiškėjas tik abstrakčiai teigė, kad jo atžvilgiu yra apriboti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl nutrūkusių socialinių ryšių nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Pažymėta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo nesikreipė. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika Lukiškių TI-K, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti savo iniciatyva. Remdamasis išdėstytu, teismas darė išvadą, kad vien abstraktūs teiginiai dėl ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų nesuteikimo nesudaro pagrindo teigti, jog Lukiškių TI-K pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymą ir Konvencijos 8 straipsnio nuostatas, todėl šioje dalyje skundas laikytas nepagrįstu ir atmestas.

Pareiškėjas teigė, kad jam ne visada suteikiama galimybė paskambinti, trumpinamas pokalbio laikas. Teisė paskambinti telefonu reglamentuojama Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnyje. Lukiškių TI-K administracija užtikrina šios teisės įgyvendinimą, bet tik tuo atveju, jeigu ji suimtajam yra suteikta nustatyta tvarka; atsakovo atstovas nesprendžia dėl teisės skambinti telefonu suteikimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl teisės paskambinti suteikimo ir jam buvo atsisakyta šiomis teisėmis pasinaudoti, todėl atmesti pareiškėjo teiginiai, kad tokios jo teisės buvo ribojamos.

Pareiškėjas teigė, kad per atliekamas kratas pareigūnai nesaugo jo asmeninių daiktų, daiktai yra gadinamai, pametami, kad pareigūnai neleidžia jam iš laisvės perduoti vaistų, kraujospūdžio matavimo aparato, nereaguoja į prašymus dėl sveikatos sutrikimų, kad Lukiškių TI-K  buhalterija klastojo jo asmeninės sąskaitos išrašus dėl turimų pinigų. Teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 114 straipsnio 1 dalimi, Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, teigdamas, jog kratos metu jo turtas buvo sugadintas ar pamestas, kad pareigūnai neleidžia jam iš laisvės perduoti vaistų, turėjo teisę su skundu kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją, o pastaroji privalėtų tokį skundą nagrinėti. Pažymėta, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl daiktų dingimo, sugadinimo, vaistų perdavimo, todėl pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu atmesti kaip nepagrįsti.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laikė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, neatitinkančias higienos normų reikalavimų, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis, negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu raštu būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 5 600 Eur  ir ši suma priteistina  iš atsakovo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti duomenis, susijusius su pareiškėjo kalinimo metu buvusiais pažeidimais. Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 29 d. pateikė atsiliepimą Nr. 9-3763. Teismas pateiktą atsiliepimą laikė atsakovo atstovo pateiktais papildomais duomenimis. Pateiktame rašte Nr. 9-3763 atsakovo atstovas prašė iš pareiškėjo priteisti 7,98 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs prašomą priteisti 7,98 Eur sumą. Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Dėl nurodytų motyvų daryta išvada, jog atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Teigia, kad pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, o taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. O pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Mano, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas.

Nurodo, kad ruošiant medžiagą bylai, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Todėl atsakovas realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl jo pažeistų teisių, kurie sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, manytina, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad būtų vertinama 5 600 Eur. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui G. M., jo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 22 d. iki 2015 m. birželio 17 d., atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 881 dieną Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, be to, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 5 600 Eur  ir šią sumą priteisė iš atsakovo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė netenkinti atsakovo prašymo priteisti 7,98 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, padavė apeliacinį skundą. Atsakovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrindė subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkre­čioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje bylo­je Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinė­je byloje Nr. A556-859/2013). Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 22 d. iki 2015 m. birželio 17 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 patvirtinta 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims yra priteisiamos sumos, ne mažesnės nei šiuo atveju pareiškėjui priteista už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną suma (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjui iš viso 881 parą nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje, visą ginčo laikotarpį (1 059 paras) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 5 600 Eur suma nėra per didelė, ji laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir tuo aspektu, kad jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo buvo atmestas, pažymėtina, kad proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013). Šių reikalavimų nepaisymas gali lemti prašymo dėl išlaidų atlyginimo atmetimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-521/2011). Nagrinėjamu atveju atsakovas įrodymų, pagrindžiančių prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, nepateikė, be to, sprendimas byloje nėra priimtas jo naudai, todėl šis jo prašymas pagrįstai netenkintas.    

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.