Baudžiamoji byla Nr. 2K-23-1073/2020

                                                                                 Teisminio proceso Nr. 1-04-7-00009-2016-0

                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.1; 1.2.29.1.3

     (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Š. ir L. R. kasacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties.

Plungės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2016 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. lapkričio 23 d. (2 dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį V. Š. visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 682 straipsnio 1, 2 dalimis, V. Š. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje ar valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose atliekant viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikti viešąsias paslaugas visuomenei atėmimas dvejiems metams.

L. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas, t. y. 2016 m. lapkričio 21 d. (1 diena), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 682 straipsnio 1 ir 2 dalimis, L. R. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje ar valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose atliekant viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikti viešąsias paslaugas visuomenei atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutartimi nuteistojo L. R. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio ir nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Ramūno Girevičiaus apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       V. Š. nuteistas už tai, kad, dirbdamas valstybės įmonės R. (toliau – ir urėdija) miškų urėdu, pagal: 1) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, be kita ko, privalėdamas gerbti Lietuvos Respublikos Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus, būti nešališkas; 2) Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 3 straipsnio 1, 2 dalių, VĮ R. miškų urėdo 2015 m. sausio 7 d. įsakymu (duomenys neskelbtini) patvirtintų VĮ R. viešųjų pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės taisyklių 4.6 punkto, VĮ R. miškų urėdo 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų VĮ R. supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių I skyriaus 5 punkto reikalavimus privalėdamas kontroliuoti viešųjų pirkimų vykdymą taip, jog atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, pažeisdamas šias pareigas, tyčia, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir įgaliojimais priešingais tarnybos interesams tikslais, telefono pokalbio su L. R., vykusio 2016 m. liepos 15 d. nuo 8 val. 44 min. 25 sek. iki 8 val. 46 min. 13 sek., metu susitarė, kad L. R. atgaline data pakeis VĮ R. supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių, patvirtintų (duomenys neskelbtini) miškų urėdo 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Taisyklės) 71 punktą, nustačiusį, kad „pirkimo vertei viršijant 85 tūkst. Lt be PVM pirkimas privalo būti skelbiamas Taisyklių II skyriuje nustatyta tvarka ir vykdomas Komisijos. Mažesnės vertės apklausos procedūros vykdymą Komisijai savo sprendimu gali pavesti perkančiosios organizacijos vadovas“, nauja redakcija, pagal kurią „pirkimo vertei neviršijant įstatymo tvarka nustatytos mažos vertės pirkimų, pirkimas privalo būti skelbiamas Taisyklių II skyriuje nustatyta tvarka ir vykdomas Komisijos. Mažesnės vertės apklausos procedūros vykdymą Komisijai savo sprendimu gali pavesti perkančiosios organizacijos vadovas“, taip pat padarys taisyklėse tikrovės neatitinkantį įrašą, jog jos buvo patvirtintos urėdo ankstesnės, nei pakeitimai buvo padaryti faktiškai, datos įsakymu. L. R. sutartus veiksmus 2016 m. liepos 15 d. atlikus, V. Š., vykdydamas susitarimą, įsakymą, patvirtinantį L. R. parengtų taisyklių redakciją, pasirašė atgaline, t. y. taisyklėse nurodyta 2016 m. balandžio 26 d., data. Nurodytus veiksmus bendrininkai atliko siekdami teisinėje apyvartoje įtvirtinti tikrovės neatitinkantį faktą, kad 2016 m. birželio 7 d. vykusio viešojo pirkimo „Miško kelių taisymo darbai VĮ R.“ metu galiojo ne urėdo 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), o suklastotu 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos Taisyklės. Šiais veiksmais bendrininkai V. Š. ir L. R. nurodytus dokumentus suklastojo. L. R., tęsdamas nusikalstamą veiką ir vykdydamas susitarimą su V. Š., suklastotas taisykles per interneto prieigą 2016 m. liepos 15 d. paskelbė Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Be to, jis, siekdamas bendro su V. Š. tikslo – palankaus Klaipėdos apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodytus suklastotus dokumentus laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2016 m. liepos 21 d. elektroniniu paštu perdavė VĮ R. civilinėje byloje atstovaujančiai advokato padėjėjai L. S. Pastaroji, nesupratusi, kad taisyklės ir jas patvirtinantis įsakymas yra suklastoti, šiuos dokumentus 2016 m. liepos 21 d. pateikė civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal ieškovės UAB „T.“ ieškinį dėl viešojo pirkimo „Miško kelių taisymo darbai VĮ R.“ pagal 2016 m. birželio 7 d. paraišką Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo neteisėtu ir sutarties panaikinimo atsakovei VĮ R. nagrinėjančiam Klaipėdos apygardos teismui. Nurodytais veiksmais bendrininkai V. Š. ir L. R. aiškiai suklastotus dokumentus panaudojo. Dėl šių V. Š. bendrai su L. R. atliktų nusikalstamų veiksmų buvo padaryta didelė žala VĮ R., nes šiais veiksmais ne tik buvo pažeisti imperatyvūs Viešųjų pirkimų įstatymo deklaruojami lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo vykdant viešuosius pirkimus principai, bet ir diskredituotas VĮ R. vardas, sumenkintas pasitikėjimas šios valstybinės įmonės veiklos skaidrumu bei patikimumu. Be to, tyčia klaidinant bylą nagrinėjantį teismą apie tikrovės neatitinkančių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimą, sukelta grėsmė teismui priimti aiškiai neteisingą ir neteisėtą sprendimą, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą bei padarant didelę žalą valstybei. 

2.       L. R. nuteistas už tai, kad, dirbdamas valstybės įmonės VĮ R. informatikos specialistu, vykdančiu šios įmonės viešųjų pirkimų komisijos pirmininko ir viešųjų pirkimų organizatoriaus funkcijas, pagal: 1) Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, be kita ko, privalėdamas gerbti Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus, būti nešališkas; 2) Viešųjų pirkimų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 3 straipsnio 1, 2 dalių, VĮ R. miškų urėdo 2015 m. sausio 7 d. įsakymo (duomenys neskelbtini) „Dėl VĮ R. viešųjų pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės taisyklių patvirtinimo bei atsakingų asmenų paskyrimo“ bei 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų VĮ R. supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių I skyriaus 5 punkto nuostatas privalėdamas viešuosius pirkimus vykdyti taip, jog atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, pažeisdamas šias pareigas, tyčia, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi ir įgaliojimais priešingais tarnybos interesams tikslais, telefono pokalbio su V. Š., vykusio 2016 m. liepos 15 d. nuo 8 val. 44 min. 25 sek. iki 8 val. 46 min. 13 sek., metu susitarė atgaline data pakeisti VĮ R. supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių, patvirtintų (duomenys neskelbtini) miškų urėdo 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 71 punktą, nustačiusį, kad „pirkimo vertei viršijant 85 tūkst. Lt be PVM pirkimas privalo būti skelbiamas Taisyklių II skyriuje nustatyta tvarka ir vykdomas Komisijos. Mažesnės vertės apklausos procedūros vykdymą Komisijai savo sprendimu gali pavesti perkančiosios organizacijos vadovas“, nauja redakcija, pagal kurią „pirkimo vertei neviršijant įstatymo tvarka nustatytos mažos vertės pirkimų, pirkimas privalo būti skelbiamas Taisyklių II skyriuje nustatyta tvarka ir vykdomas Komisijos. Mažesnės vertės apklausos procedūros vykdymą Komisijai savo sprendimu gali pavesti perkančiosios organizacijos vadovas“, taip pat padaryti taisyklėse tikrovės neatitinkantį įrašą, jog jos buvo patvirtintos urėdo ankstesnės, nei pakeitimai buvo padaryti faktiškai, datos įsakymu. Vykdydamas šį bendrai pasiektą susitarimą, L. R. nurodytus veiksmus atliko 2016 m. liepos 15 d. VĮ R. patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Savo ruožtu V. Š., vykdydamas susitarimą, įsakymą, patvirtinantį L. R. parengtų taisyklių redakciją, pasirašė atgaline, t. y. taisyklėse nurodyta 2016 m. balandžio 26 d., data. Nurodytus veiksmus bendrininkai atliko siekdami teisinėje apyvartoje įtvirtinti tikrovės neatitinkantį faktą, kad 2016 m. birželio 7 d. vykusio viešojo pirkimo „Miško kelių taisymo darbai VĮ R.“ metu galiojo ne urėdo 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), o 2016 m. balandžio 26 d. suklastotu įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos Taisyklės. Šiais veiksmais bendrininkai V. Š. ir L. R. nurodytus dokumentus suklastojo. L. R., tęsdamas nusikalstamą veiką ir vykdydamas susitarimą su V. Š., suklastotas taisykles per interneto prieigą 2016 m. liepos 15 d. paskelbė Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Be to, jis, siekdamas bendro su V. Š. tikslo – palankaus Klaipėdos apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodytus suklastotus dokumentus laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2016 m. liepos 21 d. elektroniniu paštu perdavė VĮ R. civilinėje byloje atstovaujančiai advokato padėjėjai L. S. Pastaroji, nesupratusi, kad taisyklės ir jas patvirtinantis įsakymas yra suklastoti, šiuos dokumentus 2016 m. liepos 21 d. pateikė civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal ieškovės UAB „T.“ ieškinį dėl viešojo pirkimo „Miško kelių taisymo darbai VĮ R.“ pagal 2016 m. birželio 7 d. paraišką Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo neteisėtu ir sutarties panaikinimo atsakovei VĮ R. nagrinėjančiam Klaipėdos apygardos teismui. Nurodytais veiksmais bendrininkai V. Š. ir L. R. aiškiai suklastotus dokumentus panaudojo. Dėl šių L. R. bendrai su V. Š. atliktų nusikalstamų veiksmų buvo padaryta didelė žala VĮ R., nes šiais veiksmais buvo pažeisti ne tik imperatyvūs Viešųjų pirkimų įstatymo deklaruojami lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo vykdant viešuosius pirkimus principai, bet ir diskredituotas VĮ R. vardas, sumenkintas pasitikėjimas šios valstybinės įmonės veiklos skaidrumu bei patikimumu. Be to, tyčia klaidinant bylą nagrinėjantį teismą apie tikrovės neatitinkančių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimą, sukelta grėsmė teismui priimti aiškiai neteisingą ir neteisėtą sprendimą, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą bei padarant didelę žalą valstybei.

II. Kasacinių skundų argumentai

3.       Kasaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendį, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo.

3.1.                      Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, apeliacinės instancijos teismas – dar ir 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, nes bylos įrodymus ištyrė ir įvertino neišsamiai, neįvertino jų visumos, nesugretino tarpusavyje, dalies bylos įrodymų nevertino visiškai (nenurodė motyvų, kodėl juos atmetė ar jais nesivadovavo), neatsižvelgė į tai, kad įrodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnų gauti neteisėtu būdu, ir padarė išvadas, kurios nepagrįstos bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių; apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų neištaisė, nenurodė aiškių motyvų, kodėl atmetė apeliacinio skundo argumentus, dėl jame nurodytų daugelio teisiškai reikšmingų aplinkybių nepasisakė ir pateikė tik apibendrintas, formalias išvadas.

3.2.                      Teismai nepagrįstai atmetė kasatoriaus V. Š. nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtino kiti bylos įrodymai (nuteistojo L. R., liudytojos G. S. parodymai, kt.), kad V. Š. nurodymu 2016 m. balandžio 26 d. L. R. parengė supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių pakeitimus ir juos įteisinantį urėdo įsakymą, kurį V. Š. pasirašė, tačiau kasatorius nei taisyklių pakeitimo, nei įsakymo registravimo proceso nekontroliavo, nes tai buvo savarankiškos kitų darbuotojų funkcijos, o L. R. tiesiog buvo pamiršęs šias pakeistas taisykles paviešinti Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. 2017 m. liepos 20 d. įtariamojo apklausoje V. Š. patvirtino, kad 2016 m. liepos 15 d. slapta daryto telefono pokalbio metu kalbėdamas jis turėjo omeny taisyklių paviešinimą ankstesne data. Ginčijamas 2016 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas eilės tvarka. Liudytoja G. S. patvirtino apie 2016 m. balandžio 26 d. L. R. prašymą palikti 2016 m. balandžio 26 d. datai eilės numerį įsakymo registravimui ir kad urėdas V. Š. su ja dėl to nesitarė. Be to, apeliacinės instancijos teisme buvo gauti duomenys, kad iki 2016 m. liepos 15 d. VĮ R. pagal 2016 m. balandžio 26 d. taisykles vykdė ir kitus mažos vertės viešuosius pirkimus. Taigi kasatorius įsakymo ir taisyklių neklastojo.

3.3.                      Nuosprendyje tik formaliai iš kaltinamojo akto buvo perrašyti duomenys apie kompiuterių standžiuosiuose diskuose rastą informaciją, tačiau abiejų instancijų teismai jų neįvertino lygindami su kitais bylos duomenimis ir teisiškai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Neįvertinta tai, kad kratos metu nebuvo paimtas ketvirtasis L. R. darbe naudotas standusis išorinis diskas (2018 m. balandžio 18 d. VĮ Valstybinės miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioninio padalinio raštas (4 t., b. l. 6), todėl ištyrė ne visus įrodymus. Be to, apžiūros metu standžiuosiuose diskuose ieškant laikmenų su trumpiniu „taisykl“ buvo pasirinktas laikotarpis nuo 2016 m. liepos 15 d., o ne nuo urėdo darbo pradžios arba bent jau nuo 2016 m. balandžio 26 d., o tai rodo tyrimo tendencingumą (taip ieškant nebuvo galima rasti failų, kurie sukurti ar redaguoti bei išsaugoti 2016 m. balandžio 26 d.). Neįvertinta, kad, aiškinantis, kada tyrimui aktualūs failai buvo sukurti, pakeisti ir spausdinti, nebuvo naudojamos programos, kurios tai atskleistų, padaryta tik paviršutiniška laikmenų analizė, atliekant standartinį duomenų peržiūrėjimą, pirminių ir paskutinių duomenų fiksavimą, todėl nebuvo gauti duomenys apie tarpinius reikšmingų laikmenų redagavimus ar spausdinimus. Lieka neaišku, iš kokių laikmenų ir kokiais įrenginiais buvo atspausdinti 2016 m. balandžio 26 d. dokumentai, nes, standžiojo disko Nr.4_5QF5XHRQ apžiūros duomenimis, nustatyta paskutinė šių dokumentų spausdinimo data yra 2013 m. vasario 6 d. Logiška, kad šie dokumentai buvo spausdinti 2016 m. balandžio 26 d., tačiau šis laikotarpis nebuvo nagrinėjamas, kita vertus, dokumentai galėjo būti atspausdinti iš ketvirtojo kratos metu nepaimto standžiojo išorinio disko. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepatikrino skundžiamo nuosprendžio.

3.4.                      Teismai neįvertino, kad ir kiti viešieji pirkimai 2016 m. balandžio 26 d. – 2016 m. liepos 15 d. laikotarpiu buvo vykdomi pagal 2016 m. balandžio 26 d. taisykles, nes, priešingu atveju, pagal 2013 m., t. y. ankstesnės redakcijos, taisykles šie pirkimai nebūtų priskirti prie mažos vertės pirkimų. Gavus informaciją dėl kitų viešųjų pirkimų vykdymo, apeliacinės instancijos teisme prokuroras pripažino, kad 2016 m. birželio 9 d. vykdytas pirkimas buvo mažos vertės, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Tai, kad paslaugų pirkimas buvo mažos vertės, patvirtina ne tik nuteistieji, Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos, apie tai nurodoma ir 2016 m. liepos 15 d. nuteistųjų vykusio telefono pokalbio metu, tačiau apeliacinės instancijos teismas vertino tik dalį šio pokalbio turinio. Teismai taip pat nepasisakė dėl 2017 m. gruodžio 20 d. akistatos tarp V. Š. ir L. R. metu L. R. duotų paaiškinimų, kad dokumentai nebuvo suklastoti, kurie buvo duoti šiam nežinant V. Š. parodymų ir dar nesusipažinus su bylos medžiaga.

3.5.                      Abiejų instancijų teismai pripažino neteisėtu 2016 m. lapkričio 21 d. atliktą kriminalinės žvalgybos veiksmą dėl L. R. ir nesirėmė savo tapatybės neatskleidžiančio pareigūno veiksmų protokolu, tačiau neįvertino šių neteisėtų procesinių veiksmų įtakos kitų įrodymų gavimo teisėtumui. Teismai neįgyvendino BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes rėmėsi ne teisme, o ikiteisminio tyrimo metu duotais L. R. parodymais, neatsižvelgdami į tai, kad visos vėlesnės, iš esmės formalios L. R. apklausos (patvirtinant pirmiau duotus parodymus) vyko po minėtų neteisėtai atliktų veiksmų prieš L. R. ir pareigūnų daryto neteisėto psichologinio poveikio jam. Be to, L. R. savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, patvirtino ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme metu. Taip pat reikšminga tai, kad protokolas dėl minėtų neteisėtais pripažintų „slaptų“ veiksmų buvo surašytas tik 2018 m. sausio 25 d. (1 t., b. l. 80–85), t. y. prieš perduodant bylą į teismą, kartu nuslepiant šiuos veiksmus nuo ikiteisminio tyrimo teisėjų ir teismų, kurie taikė procesines prievartos priemones, nagrinėjo skundus, nuo pačių įtariamųjų, kuriems buvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis.

3.6.                      Taip pat teismai, atsižvelgiant į V. Š. inkriminuotų veikų sunkumo laipsnį ir nesant faktinio pagrindo, 2016 m. kovo 3 d. ir 2016 m. birželio 3 d. neleistinai sankcionavo kriminalinės žvalgybos veiksmus, kuriais iš esmės buvo siekiama atsitiktinai atskleisti kokią nors kitą nusikalstamą veiką, nes pirminiai įtarimai (pagal BK 226 straipsnio 3 dalį ir kt.) dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo kreiptasi į teismą sankcionuoti slaptus kriminalinės žvalgybos veiksmus (slaptus telefono pokalbių klausymusis), nepasitvirtino. Kartu buvo nukrypta nuo kasacinės instancijos teismo nuoseklios teismų praktikos šiuo klausimu.

3.7.                      Šioje byloje baudžiamasis įstatymas – BK 228 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 3 dalis – pritaikytas netinkamai, nenustačius nuteistojo veiksmuose visų būtinųjų šių nusikalstamų veikų sudėčių požymių, kartu netinkamai pritaikius BK 2 straipsnio 3 dalį, 11, 14 straipsnius, 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad V. Š. yra kaltas dėl nusikaltimų, nustatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo, kad inkriminuoti veiksmai atitinka pavojingą ir BK uždraustą veiką ir kad jais buvo padaryta žala, juo labiau didelė.

3.8.                       Teismai nepagrįstai konstatavo, kad V. Š. veikė tiesiogine tyčia, nes tinkamai neatskleidė kaltės turinio, neįvertino tiek vidinių psichinių (subjektyviųjų), tiek objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, būtent to, kad urėdas V. Š. nuo darbo urėdijoje pradžios (2016 m. balandžio 1 d.) dar iki 2016 m. balandžio 26 d. išsakė apibendrintą poziciją dėl viešųjų pirkimų taisyklių pakeitimų – jų suderinimo su Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, nenurodant konkrečių pakeitimų, ir jam nebuvo žinomos šių taisyklių parengimo, spausdinimo ir registravimo aplinkybės; taisyklėms buvo suteiktas registravimo eilės numeris – 2016 m. balandžio 26 d. Nr. (duomenys neskelbtini); bylos proceso metu kasatorius nuosekliai tvirtino, kad įsakymą dėl taisyklių registravimo pasirašė 2016 m. balandžio 26 d.; V. Š. vadovavimo urėdijai laikotarpiu pagal naująsias taisykles iki 2016 m. liepos 15 d. buvo vykdomi kiti mažos vertės viešieji pirkimai, o tai leido jam manyti, kad taisyklių pakeitimai galiojo, be to, šiuos pirkimus administravo ne vien L. R., bet ir kiti urėdijos viešųjų pirkimų komisijos nariai (todėl jeigu 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu nebūtų patvirtintos naujosios taisyklės, komisijos nariai būtų iškėlę klausimą dėl negalimumo vykyti supaprastintą mažos vertės darbų pirkimą); apie galiojančias naująsias taisykles V. Š. nurodė ir 2016 m. birželio 23 d. atsakyme į 2016 m. birželio 21 d. UAB „T.“ pretenziją (1 t., b. l. 109, 110); 2016 m. liepos 15 d. telefono pokalbio metu L. R. akcentavo, kad UAB „T.“ kreipimasis į teismą yra nepagrįstas, nes ginčijamas pirkimas buvo mažos vertės, t. y. atskleidė, kad vadovaujasi 2016 m. balandžio 26 d. patvirtintomis taisyklėmis, o ne senosiomis, tuo tarpu V. Š. šio pokalbio metu nekalbėjo apie taisyklių pakeitimus, kurie jau buvo padaryti 2016 m. balandžio 26 d., o tik apie jų „persitvirtinimą“ atgaline data, t. y. apie naujųjų taisyklių paviešinimą (atgaline data), o tai nėra pavojinga veika – ji net neinkriminuota kaltinime V. Š. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad proceso metu nesiaiškinta, kokie dokumentai urėdijoje buvo sukurti 2016 m. balandžio 26 d., 2016 m. balandžio 26 d. taisyklių ir jas tvirtinančio įsakymo materialaus atspausdinimo popieriuje faktinės aplinkybės, nebuvo ištirtos visos urėdijoje naudotos kompiuterinės laikmenos, nepaneigti L. R. paaiškinimai, jog 2016 m. liepos 15 d. prieš paviešinant taisykles Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (tai buvo pamiršęs padaryti) jis padarė turimo dokumento „Word“ formatu gramatinių klaidų pataisymus, o tai užsifiksavo kaip paskutiniai taisyklių pakeitimai, be to, byloje nėra jokių duomenų, kokie tarpiniai pakeitimai buvo padaryti tirtose laikmenose ir jų dokumentuose.

3.9.                      Teismai neįvertino labai svarbios aplinkybės, kad tiek 2013 m. patvirtintų taisyklių, tiek 2016 m. balandžio 26 d. taisyklių 66 punkte identiškai buvo reglamentuota, jog apklausos būdu vykdomi tik mažos vertės viešieji pirkimai (Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 2 straipsnio 15 dalis) (Klaipėdos apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 19 punktas). Pagal tuo metu galiojusį VPĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) apklausos būdu galėjo būti vykdomi mažos vertės viešieji pirkimai, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) prekių ar paslaugų pirkimo vertė yra mažesnė kaip 58 000 Eur, o darbų pirkimo vertė mažesnė kaip 145 000 Eur (be pridėtinės vertės mokesčio). Civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas padarė kategorišką išvadą, kad ginčo viešasis pirkimas priskirtinas prie mažos vertės pirkimo, nes darbų pirkimo kaina neviršijo 145 000 Eur, todėl galėjo būti vykdomas supaprastintų pirkimų apklausos būdu (sprendimo 10, 14, 20, 25 punktai). Tai, kad urėdijos 2016 m. birželio 9 d. vykdytas supaprastintas mažos vertės pirkimas „Miško kelių taisymo darbai VĮ R.“, apeliacinės instancijos teisme pripažino ir valstybinis kaltintojas. Taigi, nepriklausomai, ar pagal senųjų, ar pagal naujųjų taisyklių nuostatas, 2016 m. birželio 9 d. įvykęs viešasis pirkimas neviršijo įstatymų reglamentuotos mažos vertės ir buvo teisėtai įvykdytas pasirenkant supaprastintą viešąjį pirkimą apklausos būdu (Taisyklių XIII dalis).

3.10.                      Civilinę bylą išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas įsiteisėjusiu sprendimu taip pat konstatavo, kad pasirinktas supaprastintas viešasis pirkimas apklausos būdu turėjo būti paskelbtas viešai per Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą (sprendimo 20 p.), tačiau nebuvo paviešintas, todėl pripažintas įvykdytu pažeidžiant VPĮ 86 straipsnio ir Taisyklių 9 ir 71 punktų nuostatas. Konstatuodamas VPĮ 86 straipsnio pažeidimą, teismas nurodė, kad, vadovaujantis abiejų redakcijų Taisyklių 71 punkto nuostatomis, apie pirkimą turėjo būti paskelbta taisyklių II skyriuje nustatyta tvarka, t. y. pirkimą tinkamai paviešinant Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje ir kituose šaltiniuose (sprendimo 20 punktas). Iš to išplaukia išvada, kad vienintelis civilinę bylą išnagrinėjusio teismo nustatytas pažeidimas – pirkimo nepaviešinimas – kilo nepriklausomai nuo Taisyklių 71 punkto turinio, nes abiejų redakcijų Taisyklių 71 punktas reikalavo tapačių dalykų – viešai paskelbti apie pirkimą. Vadinasi, net jeigu būtų įrodyta, kad 2016 m. balandžio 26 d. redakcijos Taisyklių 71 punktas (kiti punktai nepakeisti) pakeistas atgaline data, – su tuo kasatorius nesutinka, – inkriminuotas 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Taisyklių 71 punkto turinio pakeitimas 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) neturi teisinės reikšmės, t. y. negalėjo pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks inkriminuojamas dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013). Tai, kad dėl inkriminuoto taisyklių pakeitimo nekilo ir negalėjo kilti jokių teisiškai reikšmingų padarinių, matyti ir iš kito civilinės bylos sprendimo motyvo – pagal abiejų redakcijų Taisyklių 9 punktą neskelbti apie pirkimą galima tik esant VPĮ 92 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais, t. y. perkančioji organizacija gali neskelbti apie pirkimą esant šio straipsnio 3–7 dalyse nustatytoms sąlygoms, būtent 3 dalyje nurodyta viena iš sąlygų – kai atliekami mažos vertės pirkimai perkančiosios organizacijos nustatytais atvejais. Teismas konstatavo, kad tokių atvejų patvirtintose taisyklėse nėra nurodyta (teismas vertino abiejų taisyklių sąlygas) (sprendimo 19 punktas). Taigi teisiškai reikšmingi padariniai ginčo atveju būtų kilę, jeigu 2016 m. balandžio 26 d. Taisyklėse būtų pakeistas 92 straipsnio atitinkamas punktas ir būtų nurodyti atvejai, kada perkančioji organizacija gali neskelbti apie mažos vertės pirkimą, tuo tarpu, kaip minėta, inkriminuojamas Taisyklių 71 punkto pakeitimas yra teisiškai nereikšmingas ir nesukeliantis teisinių padarinių. Civilinę bylą nagrinėjęs teismas vertino tiek 2013 m. vasario 6 d., tiek 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu patvirtintas taisykles, jas lygino tarpusavyje ir matė, kad naujosios taisyklės buvo paviešintos Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje tik 2016 m. liepos 15 d. Tačiau šis faktas, nors baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo įvertintas kaip VPĮ 85 straipsnio pažeidimas (nuosprendžio 18.3 punktas), taip pat negalėjo sukelti ir nesukėlė teisinių padarinių, kurie lemtų baudžiamąją atsakomybę, nes: negali būti inkriminuojamas suklastoto dokumento panaudojimas, jei nustatoma, kad dokumento pakeitimas nesukėlė teisinių padarinių; civilinėje byloje teismas nustatė, kad abiejų taisyklių nuostatos dėl supaprastintų viešųjų pirkimų apklausos būdu organizavimo tvarkos yra iš esmės identiškos, todėl naujos redakcijos taisyklių nepaskelbimas neturi įtakos šiuo konkrečiu atveju viešojo pirkimo teisėtumui (sprendimo 22 punktas). Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad žala, juo labiau didelė, nebuvo padaryta.

4.       Kasaciniu skundu nuteistasis L. R. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendį, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1.                      Skundžiami teismų priimti procesiniai sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai šioje byloje netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, be to, renkant, teismams tiriant ir vertinant įrodymus buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, būtent BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 162 straipsnio; teismai taip pat nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos baudžiamosiose bylose (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-123-788/2018, 2K-73-689/2019, 2K-129-976/2019). 

4.2.                      Abiejų instancijų teismai neanalizavo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. ir 2016 m. birželio 3 d. nutarčių turinio ir nevertino jų teisėtumo bei pagrįstumo sankcionuojant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei sekimą pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytus reikalavimus bei gautų duomenų, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, panaudojimo baudžiamajame procese teisėtumo. Šioje byloje kaip įrodymai nuteistųjų kaltumui pagrįsti buvo panaudoti kriminalinės žvalgybos būdu gauti duomenys, nors žvalgybiniai veiksmai prieš L. R. net nebuvo sankcionuoti, o dėl V. Š. techninių priemonių panaudojimas teismo nutartimis sankcionuotas tiriant jo galimai padarytas kitas veikas (nei jis nuteistas), t. y. pagal BK 226 straipsnio 2, 3, 4 dalis, 225 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis (o ne pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį) (2016 m. balandžio 11 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. gegužės 20 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)). Duomenų, ar teismui su teikimu buvo pateiktas faktinis kreipimosi pagrindas, byloje nėra. Taip pat negalima teigti, kad veikos, dėl kurių prieš V. Š. buvo sankcionuoti atitinkami veiksmai, ir veikos, už kurias L. R. nuteistas, yra panašios, o teismo sankcijos apima V. Š. ir L. R. bendradarbiavimo fiksavimą. Dėl to šioje situacijoje įrodinėjant veikas informacija, gauta kriminalinės žvalgybos tyrimo metu, galėjo būti panaudota laikantis BPK 162 straipsnyje nustatytos tvarkos, tačiau aukštesniojo prokuroro nutarimas, leidžiantis panaudoti kitoje byloje surinktus duomenis, nebuvo priimtas, o pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį duomenys nebuvo gauti BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi pripažintina, kad ginčijami duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais ir jais nebuvo galima grįsti kasatoriaus kaltės. Apeliacinės instancijos teismas formaliai ir deklaratyviai nurodė, kad tai nėra esminis baudžiamojo įstatymo pažeidimas.

4.3.                      Kasatorius pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nenustačius būtinojo šių nusikalstamų veikų sudėties požymio – didelės žalos.

4.4.                      Kasatoriaus nuomone, vertinant teismų nurodytas piktnaudžiavimo tarnyba bei dokumento suklastojimo ir panaudojimo aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl šio įvykio būtų padaryta ne bet kokia, o didelė žala, nes: dėl nagrinėjamo įvykio buvo nepadarytas Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas; byloje nėra nukentėjusiųjų; nuteistųjų veiksmai, siekiant paviešinti 2016 m. balandžio 26 d. priimtas supaprastintų viešųjų pirkimų taisykles, tikėtina, pažeidžiant nustatytą jų įkėlimo į informacinę sistemą tvarką, nesukėlė ypatingo rezonanso visuomenėje ar kitokių neigiamų pasekmių valstybei ar kitam juridiniam asmeniui; kažkaip ypatingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui; veiksmai netruko ilgą laiką, nebuvo sistemingi; tai, kad VĮ R. tinkamai nepaviešino 2016 m. birželio 9 d. mažos vertės pirkimo ir taip pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 86 straipsnį, nustatė ir Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); dėl veikų nekilo kiti esmingai žalingi padariniai.

4.5.                      Taigi skundžiamuose teismų sprendimuose išdėstytas neva kilusių padarinių vertinimas negali būti pripažintas pagrįstu. Realiai jokie padariniai nekilo. Tokios teismų nurodytos frazės kaip valstybinės įmonės „vardo diskreditavimas“, „sumenkintas pasitikėjimas jos veiklos skaidrumu“ ir pan. yra neinformatyvios ir išreiškia subjektyvų teismo vertinimą, kuris nepagrįstas konkrečių bylos aplinkybių analize ir įtikinamais teisiniais argumentais. Nuteistiesiems inkriminuotų veiksmų atlikimu sukelti konkretūs padariniai privalėjo būti teismo įvertinti konkrečiai nurodant dėl kiekvieno pažeidimo padarytą žalą valstybės valdymo tvarkai, valstybės institucijoms (būtent urėdijai, VĮ Valstybinių miškų urėdijai, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijai, teismui), pareigūnų autoritetui ir kt., o ne tariamai kilusias pasekmes aprašant abstrakčiomis, deklaratyviomis bendro pobūdžio frazėmis. Padarytos žalos dydis, jos reikšmingumas vertinamuoju aspektu taip pat nenagrinėti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad valstybės tarnautojas, atlikdamas veiksmus, kurių neturėjo teisės atlikti, visada pažeidžia atitinkamus teisės aktus ir diskredituoja tarnautojo vardą, tačiau ne bet koks tarnautojo vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei ar valstybės institucijai. Didelės žalos požymis turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė, tačiau žemesnių instancijų teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose neišdėstė pagrįstų ir įtikinamų motyvų bei nenurodė faktinių aplinkybių, kodėl neva padaryta neturtinė žala yra didelė ir kokius teismų praktikoje suformuluotus didelės žalos kriterijus ji atitinka.

4.6.                      Teismų nuosprendyje ir nutartyje nėra nurodyta nė vieno faktinio duomens ar motyvo, kuris leistų manyti, jog po kasatoriui inkriminuotų veiksmų atlikimo VĮ R., VĮ Valstybinių miškų urėdijos, Aplinkos apsaugos ministerijos ir Klaipėdos apygardos teismo autoritetas būtų bent kiek pasikeitęs, sumažėjęs, palyginti su autoriteto vertinimu, buvusiu iki šių veiksmų atlikimo. Tai, kad apie baudžiamojo proceso eigą informavo žiniasklaida, taip pat neįrodo, jog institucijų autoritetas buvo sumenkintas, nes tai nebuvo tirta – netikrinta, kokie pranešimai buvo žiniasklaidoje, koks jų turinys ir kokią įtaką visuomenės nuomonei jie turėjo. Teismai rėmėsi prielaidomis, nors pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas nuosprendis negali būti pagrįstas tik įrodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Remiantis teismų praktika, kiekvienas nusikalstamos veikos požymis turi būti įrodinėjamas savarankiškai, o ne preziumuojamas, „išvedamas“ iš kitų bylos aplinkybių; apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti prielaidomis ir spėjimais. Akivaizdžiai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad byloje nereikia rinkti jokių duomenų, kurie pagrįstų institucijos autoriteto ar tarnautojo vardo sumenkinimo faktą, t. y. teismas tiesiogiai nurodė, jog vieno iš būtinųjų nusikaltimo sudėties požymių apskritai nereikia įrodinėti.

4.7.                      Iš visų teismų praktikoje suformuluotų kriterijų, leidžiančių spręsti dėl neturtinės žalos dydžio, be jokių motyvų nepagrįstai buvo atsirinktas vienintelis kasatoriui tikęs kriterijus – einamų pareigų svarba, tačiau sąmoningai nutylėti kiti kriterijai. Kita vertus, dėl einamų pareigų (be papildomai paskirtų funkcijų, dirbo informatikos specialistu) jis negalėjo sumenkinti ar diskredituoti urėdijos, VĮ Valstybinių miškų urėdijos, Aplinkos apsaugos ministerijos ir teismo autoriteto. Kasatoriaus pareigos neturėjo jokios įtakos jam inkriminuotų veiksmų atlikimo galimybei, todėl jos negali būti svarbus bei lemiamas motyvas pripažinti galimą tarnybinį pažeidimą ar viešųjų ir privačių interesų supainiojimo faktą nusikaltimu. Taigi dėl visų paminėtų argumentų galima teigti, kad piktnaudžiavimo, kaip nusikalstamos veikos, būtinieji padariniai – didelė neturtinė žala – šiuo atveju nekilo, todėl nėra ir piktnaudžiavimo sudėties.

4.8.                      Spręsdami dėl kasatoriaus atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 3 dalį dėl tikro dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo, padarant didelę žalę, teismai rėmėsi neteisėtu būdu gautu įrodymu – garso įrašo išklotine (apie tai detaliau pasisakyta pirmiau skunde), taip pat neatsižvelgė į tai, kad supaprastintos viešųjų pirkimų taisyklės buvo patvirtintos 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir šis įsakymas buvo užregistruotas įsakymų registracijos žurnale. Visi vėlesni viešieji prekių ir paslaugų pirkimai buvo vykdomi pagal naujai patvirtintas taisykles ir buvo priskiriami prie mažos vertės pirkimų (pirkimo kaina buvo daug didesnė, nei buvo nustatyta ankstesnėse taisyklėse) (Viešųjų pirkimų tarnybos raštas Nr. 4S-284), jokių skundų teismui ar Viešųjų pirkimų tarnybai dėl procedūrinių pažeidimų ar netinkamai išviešintų taisyklių nebuvo, o UAB „T.“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl viešojo pirkimo konkurso pripažinimo neteisėtu ir sutarties panaikinimo, žinodama, kad konkursas vyko pagal naujai priimtas taisykles (pirkimų vertė išreikšta eurais, o ne litais, kaip buvo nurodyta ankstesnės redakcijos taisyklėse). Teismai neatsižvelgė ir neįvertino, kad 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu patvirtintos taisyklės galiojo daugiau nei du mėnesius ir apie jas žinojo visi VĮ R. darbuotojai, atsakingi už viešųjų pirkimų organizavimą. Kasatorius, 2016 m. liepos 15 d. išviešindamas naujai patvirtintas supaprastintų viešųjų pirkimų taisykles Viešųjų pirkimų tarnybos informacinėje sistemoje, negalėjo suklastoti oficialaus dokumento, kuris buvo patvirtintas įsakymu ir paviešintas atsakingiems asmenims. 2016 m. liepos 15 d. telefono pokalbio metu V. Š. pasakymas „persitvirtinti“ reiškia paviešinimą Viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje, nes taisyklės laiku nebuvo paskelbtos joje, todėl kasatorius bei V. Š. manė, kad šį dokumentą galima paskelbti balandžio ar gegužės mėn. datomis, tačiau šie duomenys sistemoje fiksuoti tik 2016 m. liepos 15 d.

4.9.                      Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė ikiteisminio tyrimo metu kasatoriaus duotiems parodymams, nes papildomų apklausų kasatorius tik palaikė pirminius savo parodymus, o tai, kad apkalbėjo V. Š., patvirtino akistatos su juo metu, paaiškindamas tokio savo elgesio motyvus. Apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl kasatoriaus parodymų patikimumo akivaizdžiai prieštarauja BPK 178 straipsnio 3 dalies nuostatoms. 

4.10.                      Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo sumenkinti VĮ Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioninio padalinio 2018 m. balandžio 18 d. rašto Nr. V2-279, kuriame, be kita ko, yra nurodyta, kad vienas išorinis standusis diskas (80 GB) 2016 m. lapkričio 21 d. atliktos kratos metu nebuvo paimtas. Šiame diske buvo saugoma visa VĮ R. veiklai reikalinga bei su kasatoriaus darbu susijusi informacija. Kitą dieną visi duomenys, kurie buvo kratos metu paimtuose trijuose diskuose, buvo atkurti L. R. ir įmonė toliau vykdė įprastą darbą. Tai dar kartą patvirtino ir 2019 m. balandžio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 47-18-0403-036P-516, kuriame užfiksuota, kad kasatorius savo darbinėje veikloje naudojosi keturiuose standžiuosiuose diskuose esančiais duomenimis. Todėl akivaizdu, kad duomenys apie 2016 m. balandžio 26 d. parengtas taisykles bei priimtą įsakymą buvo ketvirtajame diske, kuris dėl neaiškių priežasčių kratos metu nebuvo paimtas. Šį faktą patvirtino ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnas D. A., jis parodė, kad kasatorius siūlė pagalbą išimant ketvirtąjį diską, tačiau jis L. R. sudrausmino ir jo pagalbos atsisakė. Pareigūno paaiškinimas, kad kratos metu buvo paimti tik trys standieji diskai, negalėjo paneigti ketvirtojo disko egzistavimo fakto, kuris buvo kompiuterio sisteminiame bloke.

4.11.                      Pasak kasatoriaus, liudytoja G. S. yra suinteresuota bylos baigtimi, nes ji daugelį metų palaikė artimus santykius su urėdijos inžinieriumi, kurio santykiai su kasatoriumi ir V. Š. yra priešiški, todėl davė neteisingus parodymus teismui dėl 2016 m. balandžio 26 d. taisyklių parengimo bei užregistravimo įsakymų žurnale. Be to, siekdama išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės už dokumentų klastojimą ir piktnaudžiavimą tarnyba, nepagrįstai apkalbėjo nuteistuosius.

4.12.                       Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų reikalavimų, nes kaltinimai pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nekonkretūs ir neaiškūs – kaltinamajame akte nedetalizuota, nesukonkretinta, dėl kokių atliktų veiksmų buvo padaryta didelė (turtinė ar neturtinė) žala valstybei bei juridiniam asmeniui ir kokios pasekmės kilo. Be to, nuosprendyje ir nutartyje nurodžius tokias pačias aplinkybes kaip ir kaltinamajame akte, laikytina, kad jos nustatytos nepagrįstai. Esant ydingam kaltinimui buvo pažeista kasatoriaus, kaip kaltinamojo (nuteistojo), teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir taip nebuvo užtikrinta teisė pasirengti gynybai (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriui pranešimas apie įtarimą buvo tikslinamas ne kartą, o prokuroras buvo nenuoseklus priimdamas procesinius dokumentus: 2017 m. spalio 30 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas L. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 40 straipsniu, tačiau po to, kai Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi buvo panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2017 m. spalio 31 d. nutartis dėl L. R. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 40 straipsniu, nors nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nekito, teisinis jų vertinimas iš esmės pasikeitė – kaltinimas buvo pateiktas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Kasatoriaus nuomone, jo teisinės padėties pasunkinimas susijęs su tuo, kad jis atsisakė bendradarbiauti su tyrimą atlikusiais pareigūnais ir apkalbėti V. Š.

4.13.                      Kasatoriui inkriminuotų veiksmų kvalifikavimas (2018 m sausio 24 d. pranešimas apie įtarimą, pasunkinantis įtariamojo teisinę padėtį dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį) ikiteisminio tyrimo metu buvo keičiamas nesilaikant BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1-153 patvirtintų rekomendacijų „Dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu tvarkos“ (toliau – ir Rekomendacijos), todėl yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. Šiuo atveju, nesilaikant Rekomendacijų, joks papildomas procesinis sprendimas dėl veikos perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo priimtas – 2016 m. spalio 3 d. tarnybiniame pranešime Nr. L-08-372 nėra papildomos rezoliucijos dėl tyrimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ar BK 228 straipsnio 1, 2 dalis dėl L. R., papildomai nutarimas dėl veikos perkvalifikavimo nepriimtas, taip pat yra realus pagrindas manyti, kad galimai neužpildyta nusikalstamos veikos statistinė kortelė (10 kortelė) dėl veikų perkvalifikavimo. Klaipėdos apygardos teismo išreikalautos 10 formos statistinės kortelės šį faktą akivaizdžiai patvirtino, nes kortelės 2 eilutėje yra nuoroda apie tyrimo nenustatytą asmenį. 

5.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Rolandas Stankevičius atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime į kasacinius skundus nurodoma:

5.1.                      Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, abiejų instancijų teismai tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino visus bylos duomenis, nepažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatų dėl įrodymų vertinimo, o apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus apeliacinių skundų argumentus.

5.2.                      Iš 2017 m. sausio 30 d. apžiūros protokolo (2 t., b. 1. 70) matyti, kad VĮ R. byloje 2016 m. balandžio 26 d. buvo užregistruotas urėdo įsakymas „Dėl supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių patvirtinimo“. Pagal liudytojos G. S. parodymus, VĮ R. įsakymu patvirtintos VĮ R. supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklės 2016 m. balandžio 26 d. nebuvo registruotos. L. R. 2016 m. balandžio 26 d. tik rezervavo įsakymo registravimui vietą ir žadėjo taisykles pateikti vėliau; jos buvo pateiktos 2016 m. birželio arba liepos mėn. Taigi liudytojos parodymai paneigia rašytinius įrodymus ir aplinkybę, kad Taisyklės buvo patvirtintos 2016 m. balandžio 26 d. Šiuos parodymus ir aplinkybę, kad taisyklės buvo patvirtintos atgaline data, patvirtina ir kitų bylos duomenų visuma. Iš išrašo (2 t., b. 1. 49) matyti, kad Taisyklės buvo paskelbtos tik 2016 m. liepos 15 d. Iš 2017 m. balandžio 26 d. apžiūros protokolo (1 t., b. 1. 121–132) matyti, kad L. R. darbo vietoje išimtame kompiuterio standžiajame diske užfiksuota, jog 2016 m. balandžio 26 d. taisyklės ir jas patvirtinantis įsakymas paskutinį kartą keisti 2016 m. liepos 15 d. Pagal liudytojo D. A. parodymus, apie taisyklių pakeitimą sužinojo tik teisme. V. Š. 2016 m. birželio 23 d. atsakyme į UAB „T.“ pretenziją remiamasi ne Taisyklėmis (1 t., b. 1. 148, 149), bet Viešųjų pirkimų įstatymu, o 2016 m. liepos 21 d. atsiliepime į ieškinį vadovaujamasi 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu patvirtintomis taisyklėmis. 2016 m. liepos 21 d. Klaipėdos apygardos teismui prie atsiliepimo į ieškinį (1 t., b. 1. 155, 189–199) buvo pateiktas atgaline data surašytas 2016 m. balandžio 26 d. įsakymas ir juo patvirtintos taisyklės. Iš kriminalinės žvalgybos metu užfiksuoto telefono pokalbio (1 t., b. l. 52, 53), vykusio tarp nuteistųjų 2016 m. liepos 15 d., matyti, kad V. Š. ir L. R., siekdami palengvinti savo teisinę padėtį teisme, dėl UAB „T.“ pretenzijų susitarė suklastoti tikrus dokumentus, tai yra atgaline data patvirtinti taisykles ir jose padarytus pakeitimus. Nuteistųjų parodymai dėl telefono pokalbio turinio pagrįstai įvertinti kritiškai, nes neatitinka užfiksuoto pokalbio turinio. Nurodyti duomenys patvirtina vieni kitus, sudaro nuoseklią loginę grandinę ir leidžia tvirtinti, kad V. Š. ir L. R., būdami valstybės tarnautojui prilyginti asmenys, veikdami bendrininkų grupe, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suklastojo tikrus dokumentus ir žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo, juos pateikdami teismui (per apie klastojimą nežinančią advokatę). Taigi abiejų instancijų teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir nuteistųjų kaltės pagal BK 288 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį yra teisingos. Nors V. Š. parodymai tarpusavyje yra nuoseklūs, jų nepatvirtina jokie kiti patikimi bylos duomenys, priešingai, paneigia aptarti įrodymai, todėl teismas juos įvertino tinkamai ir pagrįstai jais nesirėmė. Iš L. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad jie tarpusavyje yra nenuoseklūs. L. R. parodymai, kad taisykles jis keitė po 2016 m. liepos 15 d. vykusio telefono pokalbio su V. Š., sutampa su anksčiau aptartais parodymais, rašytiniais įrodymais, todėl teismas teisingai įvertino L. R. parodymus ir pagrįstai rėmėsi tik tais parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai. Teiginiai apie L. R. darytą spaudimą vertintini kritiškai, kaip siekis pateisinti parodymų keitimą, todėl teismas pagrįstai juos atmetė. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas įvertino L. R. darbo vietoje išimtuose kompaktiniuose diskuose rastus duomenis ir konstatavo, jog jie sutampa su liudytojų G. S., D. A. parodymais. Taigi standžiuosiuose diskuose esantys duomenys nepaneigia teismo išvadų ir nuteistųjų kaltės. Duomenys apie kitus urėdijos vykdytus mažos vertės pirkimus, kuriuose buvo taikomos pakeistos pirkimų taisyklės, neleidžia daryti išvados, kad 2016 m. balandžio 26 d. buvo priimtas įsakymas, kuriuo buvo patvirtintos taisyklės, o leidžia įtarti, kad urėdija ir kitus mažos vertės pirkimus vykdė pagal nepatvirtintas taisykles.

5.3.                      Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija yra kitos bylos duomenys, kaip teigiama nuteistojo L. R. kasaciniame skunde. Kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo sankcionuoti ir atlikti nagrinėjamoje byloje. Be to, iš 2016 m. liepos 15 d. vykusio telefono pokalbio matyti, kad tai tarnybinio pobūdžio pokalbis ir jame nėra jokių duomenų apie privatų asmens gyvenimą. Dėl to kriminalinės žvalgybos metu surinktai informacijai panaudoti ikiteisminio tyrimo byloje nėra reikalingas aukštesniojo prokuroro nutarimas ar teismo nutartis ir nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos BPK 162 straipsnio nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas patikrino kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo teisėtumą ir pagrįstai, remdamasis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, 2K-P-94-895/2015, 2K-7-266-942/2015), konstatavo, kad tais atvejai, kai kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas. Teismas nustatė, kad teisinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus yra Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylos skyriaus pirmininko 2016 m. kovo 3 d. ir 2016 m. birželio 3 d. nutartys, kuriomis buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka dėl V. Š. Atlikus sankcionuotus veiksmus, buvo gauti reikšmingi duomenys, kurie buvo pakankami baudžiamajam persekiojimui V. Š. ir jo pavaldinio L. R. atžvilgiu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį pradėti. Taigi teismas patikrino ir pagrįstai konstatavo, kad buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos ir situacijos, kai atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus dėl galbūt vienos rūšies nusikalstamų veiksmų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimas baudžiamojo proceso metu negali nulemti teisėtai gautų duomenų neleistinumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-246/2013, 2K-194/2014, 2K-168-139/2015, 2K-9-94-895/2015). Taigi teismas pagrįstai ir remdamasis teismų praktika teisingai įvertino kriminalinės žvalgybos metu surinktus duomenis, t. y. bylai išspręsti reikšmės turinčius telefono pokalbius, ir pagrįstai juos pripažino įrodymais.

5.4.                      Taip pat nepagrįsti skundų teiginiai, kad nėra nusikalstamų veikų subjektyviosios pusės ir didelės žalos požymių, kad padaryta veika nėra pavojinga. Padarytų veikų tiesioginę tyčią atskleidžia tai, kad nuteistieji, siekdami palengvinti savo teisinę padėtį civilinėje byloje, susitarė suklastoti taisykles, suklastotas taisykles pateikti bylą nagrinėjančiam teismui ir taip jį suklaidinti. Taigi nuteistieji, siekdami suklaidinti teismą ir neteisėtais būdais paneigti UAB „T.“ pretenzijas, veikė tiesiogine tyčia, suprato, kad klastoja tikrą dokumentą, panaudoja žinomai suklastotą dokumentą, ir norėjo taip veikti. Sutiktina su teismų išvadomis, kad nuteistieji padarė didelę žalą, o jų padaryti veiksmai yra pavojingi. Neskaidraus viešųjų pirkimų vykdymo veiksmų pasekmė – nusikalstama veika, t. y. dokumentų klastojimas, siekiant suklaidinti teismą ir neteisėtais būdais pateisinti savo veiksmus, pažeidžiant kitos civilinės bylos šalies – AB „T.“ teises ir teisėtus interesus, į tokią veiklą įtraukiant kitus urėdijos darbuotojus, advokatę, kurie dėl tokios veikos nėra kalti, ir tokių suklastotų dokumentų panaudojimas, juos pateikiant teismui, vienareikšmiškai yra pavojinga veika, daranti didelę žalą valstybei ir urėdijai. Taigi kasacinių skundų argumentai nepaneigia teismo išvadų dėl veikos pavojingumo ir didelės žalos požymio buvimo.

5.5.                      Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. L. R. buvo įteikti pranešimai apie įtarimus, kaltinamasis aktas ir jis žinojo, kuo yra kaltinamas, bei turėjo pakankamai laiko pasirengti gynybai.

5.6.                      Taigi byloje esančių ir nuosprendyje nurodytų įrodymų visuma patvirtina teismų išvadas, kad nuteistieji padarė jiems inkriminuojamus nusikaltimus. Bylos duomenys ištirti įstatymų nustatyta tvarka ir įvertinti nurodant motyvus, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Teismai teisingai taikė BK ir BPK nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir atsakė į visus apeliacinių skundų argumentus. Kasacinių skundų teiginiai nepaneigia teismų sprendimų teisingumo ir nesudaro pagrindo priimtus sprendimus panaikinti bei bylą V. Š. ir L. R. nutraukti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6.       Nuteistųjų V. Š. ir L. R. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir kasacinių skundų argumentų, susijusių su esminiais BPK pažeidimais

7.       Kasaciniais skundais nuteistieji V. Š. ir L. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jie nuteisti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria nuteistųjų gynėjų apeliaciniai skundai atmesti, ir baudžiamąjį bylą nutraukti. Tokį prašymą kasatoriai iš esmės argumentuoja tuo, kad abiejų instancijų teismai dėl jų kaltumo padarė klaidingas išvadas, jas grindė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų neatitinkančiu įrodymų vertinimu, pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami jų veiksmus pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį.

8.       Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi, nagrinėdamas kasacinį skundą, kasacinės instancijos teismas tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija. Šiame kontekste pažymėtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad bylos ikiteisminio tyrimo ir proceso teisme metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus. Atsižvelgiant į tai, dėl nuteistųjų V. Š. ir L. R. kasacinių skundų argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pasisakytina tiek, kiek jie susiję su esminiais baudžiamojo proceso normų pažeidimais.

9.       Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

10.       Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-483-976/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018).

11.       Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, atsižvelgiant į bylos medžiagą ir kasacinių skundų argumentus, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o skunduose keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų (nuteistojo L. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų G. S., D. A. parodymų, kompiuterinių laikmenų duomenų, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gautos informacijos ir kt.) vertinimo yra nepagrįstos. Kasaciniuose skunduose kasatoriai iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti jų gynėjų apeliaciniuose skunduose dėl įrodymų vertinimo tinkamumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai buvo pažeisti, nes teismų išvados dėl bylos įrodymų argumentuotos, logiškos, pagrįstos įrodymų palyginimų, prieštaravimų pašalinimu ir įrodymų visumos vertinimu. Tai pasakytina ir apie L. R. kasacinio skundo teiginius, kad abiejų instancijų teismai pripažino neteisėtu 2016 m. lapkričio 21 d. atliktą kriminalinės žvalgybos veiksmą dėl L. R. ir nesirėmė savo tapatybės neatskleidžiančio pareigūno veiksmų protokolu, tačiau neįvertino šių neteisėtų procesinių veiksmų įtakos kitų įrodymų gavimo teisėtumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad neleistinais įrodymais negali būti pripažinti vien dėl tos priežasties, kad kiti su šiais įrodymais susiję įrodymai buvo gauti neteisėtais būdais. Tai reiškia, kad padarytas pažeidimas įrodinėjimo procese pats savaime dar nereiškia, jog jau vien dėl jo galima atsisakyti visų su tuo pažeidimu sietinų duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-895/2015, 2K-361-699/2015, EŽTT Didžiosios kolegijos 2010 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Gäfgen prieš Vokietiją, peticijos Nr. 22978/05). O kaip nurodyta pirmiau, teismų išvadoms dėl nuteistųjų kaltės pakako kitų surinktų byloje duomenų, kurių leistinumo klausimai teismų buvo patikrinti ir įvertinti.

12.       Teiginiai dėl įrodymų neatitikimo įstatymo keliamų reikalavimų, dėl būtinumo teismams imtis papildomų procesinių priemonių jiems patikrinti, gauti ir ištirti naujus duomenis neišplaukia iš bylos medžiagos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, priimtas nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nuosprendžio aprašomojoje dalyje ištirtų įrodymų vertinimo motyvai išdėstyti laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nuteistųjų gynėjai teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas patikrino, ar teisingai buvo įvertinti byloje surinkti įrodymai ir tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius apeliantų argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys), byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Abiejų instancijų teismai gynybos versijas atmetė remdamiesi byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais, o iškeltas abejones dėl įrodymų leistinumo, patikimumo ir jų vertinimo atmetė, pateikdami pakankamai motyvuotas išvadas. Kasaciniuose skunduose nenurodyta jokių teisinių argumentų, paneigiančių ar galinčių sukelti abejonių dėl atskirų bylos įrodymų patikimumo ir teismų atlikto įrodymų vertinimo.

13.       Kasaciniuose skunduose keliama abejonė dėl duomenų, gautų atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, leistinumo. Tokie argumentai buvo formuluojami ir apeliaciniuose skunduose. Atkreiptinas kasatorių dėmesys ir į tai, kad taikant neviešo pobūdžio sankcijų reikalaujančias tyrimo priemones gali būti gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas to paties asmens arba kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas. Kasacinės instancijos teismo nutartyse, taip pat ir šio teismo plenarinės sesijos, buvo sprendžiamas klausimas, ar tokiu būdu gauti faktiniai duomenys gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėl kitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių nebuvo sankcionuotas neviešo pobūdžio tyrimo priemonių panaudojimas ar neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių panaudojimas. Kasacinėse nutartyse nuosekliai nurodoma, kad jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, nurodytų įstatyme (Kriminalinės žvalgybos įstatyme ar BPK, galiojusiame veiksmų atlikimo metu) ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti neviešo pobūdžio veiksmą, tai dėl jų gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant neviešo pobūdžio veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-P-94-895/2015).

14.       Teisėjų kolegijos nuomone, tokios taisyklės taikytinos ir jų buvo laikomasi nagrinėjant šioje byloje procesinę situaciją. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas patikrino kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo teisėtumą ir pagrįstai, remdamasis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, 2K-P-94-895/2015, 2K-7-266-942/2015), konstatavo, kad tais atvejais, kai kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas. Šiuo atveju teisinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus buvo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2016 m. kovo 3 d. ir šio skyriaus pirmininko 2016 m. birželio 3 d. nutartys, kuriomis buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka dėl V. Š., tiriant jo galimai padarytas veikas pagal BK 226 straipsnio 2, 3, 4 dalis, 225 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis. Tačiau byloje buvo išreikalauti ir ištirti išslaptinti duomenys, patvirtinantys faktinį tyrimo pagrindą (2016 m. kovo 3 d. teikimas dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, sekimo Nr. 4-SS-119, 2016 m. birželio 3 d. teikimas dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, sekimo Nr. 4-SS-298, išslaptinti išrašai iš 2016 m. balandžio 11 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. pažymų Nr. S17-08-136 ir Nr. S8-08-24 apie kriminalinės žvalgybos tyrimo eigą ir rezultatus kriminalinės žvalgybos tyrimo byloje). Atlikus sankcionuotus veiksmus, buvo gauti reikšmingi duomenys, kurie buvo pakankami baudžiamajam persekiojimui V. Š. ir jo pavaldinio L. R. atžvilgiu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį pradėti. Taigi teismas patikrino ir pagrįstai konstatavo, kad buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus. Kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo sankcionuoti ir atlikti nagrinėjamoje byloje, o jų metu buvo gauti duomenys ne tik dėl V. Š., bet ir dėl jo bendrininko L. R. neteisėtų veiksmų, be to, ne tik dėl tiriamų, bet ir su jomis susijusių apysunkių nusikalstamų veikų, nurodytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Taigi veikos, nustatytos BK 228 straipsnyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, patenka į kategoriją veikų, nurodytų įstatyme (Kriminalinės žvalgybos įstatyme ar BPK, galiojusiame veiksmų atlikimo metu), ir sudaro pagrindą pagal įstatymą atlikti neviešo pobūdžio veiksmą, todėl dėl jų gauta informacija gali būti naudojama kaip įrodymai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio pagrindo teigti ir kad kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija yra kitos bylos duomenys, kaip teigiama nuteistojo L. R. kasaciniame skunde. Darytina išvada, kad kriminalinės žvalgybos metu surinktai informacijai panaudoti ikiteisminio tyrimo byloje nebuvo reikalingas aukštesniojo prokuroro nutarimas ar teismo nutartis, ir nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos BPK 162 straipsnio nuostatos.

15.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys ištirti ir vėliau tinkamai įvertinti įrodymai neginčijamai patvirtina teismų nustatytas nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, t. y. tikrų dokumentų keitimo ir jų panaudojimo faktus, ir jokio pagrindo daryti išvadą dėl įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) nesilaikymo nėra.

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies taikymo

16.       Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, nes nebuvo nustatyti visi šių nusikalstamų veikų sudėčių požymiai. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad iš esmės ginčijamas vienas iš šių nusikalstamų veikų sudėčių objektyviųjų požymių, būtent padariniai – didelės žalos padarymas (juridiniam asmeniui ir valstybei), be to, teigiama, kad tikro dokumento suklastojimas ir jo panaudojimas pagal nuteistiesiems inkriminuotas faktines aplinkybes apskritai negali būti laikomas pavojinga veika baudžiamojo įstatymo požiūriu. Teisėjų kolegija su šiais kasacinių skundų argumentais neturi teisinio pagrindo sutikti – jie nepagrįsti, todėl atmestini. 

17.       Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

18.       Piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnį suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais atvejais nusikalstama veika padaroma darant poveikį kitų subjektų neteisėtai veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad nors valstybės tarnautojas formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.

19.       Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, Europos Sąjungos, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitokio pobūdžio žala – fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms – asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Taigi didelės žalos požymis, žymintis didesnį piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-100/2014). Kitokio, t. y. neturtinio, pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31/2010, 2K-302/2011, 2K-608-139/2015, 2K-7-64-139/2016).

20.       BK 300 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą ir už tokių dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas įrodyti, patvirtinti juridinę reikšmę turinčius faktus. Tikro dokumento suklastojimas yra tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2009, 2K-7-35/2011, 2K-4-689/2019). Žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai tokio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-775/2007, 2K-328/2014, 2K-32-696/2015, 2K-385-942/2017, 2K-117-697/2017).

21.       Jeigu dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų veikų padarymo atsiranda pavojingų padarinių, veikos kvalifikuojamos pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. BK

22.       Pirmiausia pažymėtina, kad, spendžiant dėl kasaciniuose skunduose keliamų teisės taikymo, aiškinimo klausimų (nusikalstamų veikų kvalifikavimo), kasatorių argumentai, kuriais savaip interpretuojami įrodymai ir ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės (atitinkamai darant kitokias nei teismai išvadas dėl tyčios turinio), paliekami nenagrinėti, nes, kaip minėta, tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

23.       Šioje byloje V. Š. ir L. R. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojui prilyginti asmenys, veikdami bendrininkų grupe, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, tyčia suklastojo tikrus dokumentus bei žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo ir dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei bei juridiniam asmeniui – VĮ R.

24.       Teismai nustatė šias įrodyta pripažintas nusikalstamų veikų aplinkybes: V. Š., dirbdamas VĮ R. miškų urėdu, ir L. R., dirbdamas VĮ R. informatikos specialistu, vykdančiu šios įmonės viešųjų pirkimų komisijos pirmininko ir viešųjų pirkimų organizatoriaus funkcijas, pažeisdami kaltinime nurodytas jų tarnybinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas pareigas ir veiklos principus, tyčia, pasinaudodami savo tarnybine padėtimi ir įgaliojimais priešingais tarnybos interesams tikslais, telefono pokalbio metu susitarė, kad L. R. atgaline data pakeis VĮ R. supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių, patvirtintų (duomenys neskelbtini) miškų urėdo 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 71 punktą, nustačiusį, kad „pirkimo vertei viršijant 85 tūkst. Lt be PVM pirkimas privalo būti skelbiamas Taisyklių II skyriuje nustatyta tvarka ir vykdomas Komisijos. Mažesnės vertės apklausos procedūros vykdymą Komisijai savo sprendimu gali pavesti perkančiosios organizacijos vadovas“, nauja redakcija, pagal kurią „pirkimo vertei neviršijant įstatymo tvarka nustatytos mažos vertės pirkimų, pirkimas privalo būti skelbiamas Taisyklių II skyriuje nustatyta tvarka ir vykdomas Komisijos. Mažesnės vertės apklausos procedūros vykdymą Komisijai savo sprendimu gali pavesti perkančiosios organizacijos vadovas“, taip pat padarys taisyklėse tikrovės neatitinkantį įrašą, jog jos buvo patvirtintos urėdo ankstesnės, nei pakeitimai buvo padaryti faktiškai, datos įsakymu. L. R. sutartus veiksmus 2016 m. liepos 15 d. atlikus, V. Š., vykdydamas susitarimą, įsakymą, patvirtinantį L. R. parengtų taisyklių redakciją, pasirašė atgaline, t. y. taisyklėse nurodyta 2016 m. balandžio 26 d., data, t. y. nurodytus dokumentus suklastojo. L. R., tęsdamas nusikalstamą veiką ir vykdydamas susitarimą su V. Š., suklastotas taisykles per interneto prieigą 2016 m. liepos 15 d. paskelbė Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje, be to, siekdamas bendro su V. Š. tikslo – palankaus Klaipėdos apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje, nurodytus suklastotus dokumentus per VĮ R. civilinėje byloje atstovaujančią advokato padėjėją L. S. (kuri nesuprato, kad taisyklės ir jas patvirtinantis įsakymas yra suklastoti) pateikė civilinę bylą pagal ieškovės UAB „T.“ ieškinį dėl viešojo pirkimo pripažinimo neteisėtu atsakovei VĮ R. nagrinėjančiam Klaipėdos apygardos teismui; nurodytais veiksmais bendrininkai V. Š. ir L. R. aiškiai suklastotus dokumentus panaudojo.

25.       Nagrinėjamu atveju suklastoti dokumentai (BK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos dalykas) – tai 2016 m. balandžio 26 d. VĮ R. miškų urėdo V. Š. įsakymas, kuriuo patvirtintos VĮ R. supaprastintos viešųjų pirkimų taisyklės ir kuris urėdo V. Š. buvo pasirašytas atgaline data, bei VĮ R. supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklės, kuriose pakeitus 71 punktą buvo padarytas tikrovės neatitinkantis įrašas, jog jos patvirtintos minėtu atgaline data pasirašytu urėdo įsakymu.

26.       Teismų nustatyta, kad, klastodami šiuos tikrus dokumentus ir vėliau juos panaudodami byloje nustatytomis aplinkybėmis, V. Š. ir L. R. siekė teisinėje apyvartoje įtvirtinti tikrovės neatitinkantį faktą, kad 2016 m. birželio 7 d. vykusio viešojo pirkimo (dėl kurio teisėtumo ginčas buvo sprendžiamas minėtoje civilinėje byloje) metu galiojo ne 2013 m. vasario 6 d. įsakymu, o suklastotu 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu patvirtintos VĮ R. supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklės, taip siekdami urėdijai, kartu ir jiems, kaip viešojo pirkimo organizatoriams ir susijusiems asmenims, palankaus teismo sprendimo. Nuosprendyje aprašant nusikalstamas veikas, nustatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, nurodoma, kad suklastojus ir panaudojus suklastotus tikrus dokumentus buvo padaryta didelė žala valstybei ir juridiniam asmeniui – VĮ R. Didelės žalos padarymas pasireiškė tuo, kad buvo ne tik pažeisti imperatyvūs Viešųjų pirkimų įstatymo deklaruojami lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo vykdant viešuosius pirkimus principai, bet ir diskredituotas VĮ R. vardas, sumenkintas pasitikėjimas šios valstybinės įmonės veiklos skaidrumu bei patikimumu. Be to, tyčia klaidinant bylą nagrinėjantį teismą apie tikrovės neatitinkančių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimą, sukelta grėsmė teismui priimti žinomai neteisingą ir neteisėtą sprendimą, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą.

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, didelės žalos požymis nuteistųjų veikose nustatytas tinkamai – tiek aprašyti padariniai, tiek kitos teismų sprendimuose nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. Š. ir L. R. neteisėtais veiksmais, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi ir suklastodami tikrus dokumentus bei juos panaudodami, padarė didelę žalą valstybei ir juridiniam asmeniui – VĮ R., ir, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, šiuo atveju dokumentų klastojimas, panaudojimas negali būti vertinamas kaip nepavojinga veika baudžiamosios teisės prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316/2013). Apie grėsmę baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje V. Š. ir L. R., veikdami bendrai, ne tik padarė formalius urėdo įsakymo ir supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių pakeitimus, susijusius su jų priėmimo ir įsigaliojimo data, bet ir pakeitė šių taisyklių 71 punkto turinį, jame išdėstydami kitokią supaprastintų viešųjų pirkimų vykdymo taisyklę (nurodė kitas mažos vertės viešųjų pirkimų sumas (nustatytas Viešųjų pirkimų įstatyme) ir pagal tai atliekamų procedūrų tvarką), tokiu būdu padarydami įtaką reguliuojamiems teisiniams santykiams, ir tai, vertinant bendrai, o ne tik nagrinėtos civilinės bylos kontekste, neabejotinai susiję su teisiškai reikšmingų padarinių sukėlimu ir negali būti vertinama kaip nereikšmingi, formalūs pakeitimai.??? ???Be to, bylos duomenimis, suklastoti dokumentai pateko į teisinę apyvartą – buvo ne tik paskelbtini Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje, bet ir kaip įrodymai pateikti civilinę bylą nagrinėjančiam teismui, kuris jais rėmėsi priimdamas sprendimą, be kita ko, vertindamas ir taisyklių patvirtinimo urėdo įsakymu datą ir šia prasme padarydamas nepagrįstas išvadas, o tai vertintina kaip trukdymas vykdyti teisingumą. Tai, kad civilinę bylą nagrinėjęs teismas sprendė viešojo pirkimo teisėtumo klausimą kitu – jo paskelbimo įstatymo nustatyta tvarka – aspektu, kilusių padarinių nesumenkina. Didelės neturtinio pobūdžio žalos požymio nepaneigia ir tai, kad dėl nusikalstamų veiksmų nekilo konkreti žala UAB „T.“, pagal kurios ieškinį buvo nagrinėta civilinė byla, arba aplinkybės, jog nusikalstama veika truko neilgai, nesukėlė ypatingo rezonanso visuomenėje. Šiuo atveju tai nepaneigia atsakomybės pagrįstumo. Padaryta žala (arba jos grėsmė) nustatoma pačiai dokumentų valdymo tvarkai ir nebūtinai siejama su asmenine žala juridiniam ar fiziniam asmeniui. Nagrinėjamos bylos atveju buvo suklastoti svarbūs dokumentai, dokumentų klastojimas įvykdytas jautrioje – viešuosius pirkimus reglamentuojančioje srityje, į nusikalstamą veiką buvo įtraukti ir tretieji asmenys, kurie apie tai nežinojo. Be to, būtina įvertinti nuteistųjų V. Š. ir L. R. eitas pareigas bei nusikalstamus tikslus – siekį teisinėje apyvartoje įtvirtinti tikrovės neatitinkantį faktą dėl supaprastintų viešųjų pirkimų galiojimo vykdant viešuosius pirkimus ir suklaidinti bylą nagrinėjantį teismą. Taigi žala šiuo atveju pasireiškė realiu dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumo ir patikimumo pažeidimu, todėl neabejotina, kad dokumentų klastojimas, įtvirtinant juose objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, ir jų panaudojimas sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius, kurie atitinka didelės neturtinės žalos požymį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad kaltinime nurodyti nuteistųjų veiksmai pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad negali būti pripažįstami tik formaliai atitinkančiais BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytą veiką ir laikomi nepavojingais. 

28.       Be to, klastodami dokumentus ir disponuodami jais, urėdo pareigas ėjęs V. Š. ir L. R., VĮ R. vykdęs viešųjų pirkimų komisijos pirmininko ir viešųjų pirkimų organizatoriaus funkcijas, pažeidė jų tarnybinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų (nurodytų kaltinime) normas, t. y., vykdydami įgaliojimus, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir veikė priešingais tarnybos interesams, ne tik pažeidė imperatyvius Viešųjų pirkimų įstatymo deklaruojamus lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo vykdant viešuosius pirkimus principus, bet ir diskreditavo VĮ R. vardą, sumenkino pasitikėjimą šios valstybinės įmonės veiklos skaidrumu bei patikimumu; tyčia klaidinant bylą nagrinėjantį teismą apie tikrovės neatitinkančių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimą, buvo sukelta grėsmė teismui priimti aiškiai neteisingą ir neteisėtą sprendimą, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą. Taigi piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (BK 300 straipsnio 3 dalis) buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybei ir VĮ R. 

29.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, išsamiai ir nešališkai ištyrę bei įvertinę įrodymus, pagal nustatytas aplinkybes pripažindami V. Š. bei L. R. kaltu dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

30.       Remiantis kasatorių argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų V. Š. ir L. R. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjos                                        Rima Ažubalytė

                                        Dalia Bajerčiūtė

                                                     Gabrielė Juodkaitė-Granskienė