Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2022-06-07][nuasmeninta nutartis byloje][1A-141-468-2022].docx
Bylos nr.: 1A-141-468/2022
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus teritorinės ligonių kasos atstovas Rita Sindikaitė civilinio ieškovo baudž. byloje atstovas
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūra. Kristina Saidytė- Matijošienė prokuroras
Kategorijos:
Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
Bendroji dalis
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 str.)
Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Specialioji dalis
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
Nusikaltimai žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius)
Nusikaltimai žmogaus sveikatai (BK XVIII skyrius)
Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str.)
Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str.)
Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
Bausmės skyrimas (BK VIII skyrius)
Bausmės vykdymo atidėjimas ir atleidimas nuo bausmės (BK X skyrius)

?

Baudžiamoji byla Nr. 1A-141-468/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36381-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos:     

 (S)

                1.1.8.1.1.; 1.1.10.1.; 1.2.4.6.1.; 2.4.6.1.                        

img1                                                                                                

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

    LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 7 d.

 Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Mačionytės,

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,

dalyvaujant prokurorei Rūtai Navasaitienei, Kristina Saidytei-Matijošienei, 

nuteistajam I. K. ir jo gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-11-29 nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. 

Iš I. K. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 190,20 Eur turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos, 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       I. K. pripažintas kaltu dėl to, kad 2020-09-10, apie 15.50 val., aikštelėje prie mūrinio garažo (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia dūrė peiliu sėdinčiam E. K. į kairės kojos pėdą, padarydamas kairės pėdos durtinę-pjautinę kiaurinę žaizdą, dėl ko šis nugriuvo, po to ne mažiau dviejų kartų kumščiais sudavė E. K. į kairę veido sritį, padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus kairėje smilkininėje srityje, tokias veiksmais smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajam E. K. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Šiais veiksmais I. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis I. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-11-29 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

3.       Nuteistojo vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, jo kaltė pagrįsta vien nukentėjusiojo ir jo motinos liudytojos R. K. parodymais. Nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, viso proceso metu davė tai patvirtinančius nuoseklius parodymus, tai patvirtina ir bylos medžiaga. Pažymi, kad kaltinamojo parodymai yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kurio įrodomoji vertė nėra menkesnė, todėl tam, kad paneigti jo parodymus nepakanka vien jais netikėti, būtina, kad tai patvirtintų kiti patikimi duomenys. Nurodo, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, todėl turėjo būti vertinamos jo galimybės suvokti aplinką, įvertina tai, kad liudytoja R. K. apie tiriamą įvykį sužinojo iš paties nukentėjusiojo. Pažymi, kad liudytojos G. J. parodymai, medicinos dokumentų išrašas jo kaltės nei paneigia, nei patvirtina, šie duomenys tik parodo, kad nukentėjusysis R. K. buvo sužalotas, bet neatskleidžia, kas tai padarė.

4.       Pažymi, kad, priešingai nei nurodė teismas, liudytojų R. M., E. K. ir R. K. parodymai jo kaltę ne patvirtina, o paneigia. Liudytojas R. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jie gėrė alų, tada atėjo vaikinas, kurio vardo neatsimena, su 3-4 žmonių kompanija, atėjo ne pas juos, bet tiesiog buvo šalia, jie nekonfliktavo, paskui I. K. atsisveikino ir išėjo, su nukentėjusiuoju nesikalbėjo, jis su E. dar pasiliko apie valandą ar pusantros ir taip pat išėjo namo, kai jis išėjo liko nukentėjusysis ir jo pažįstami. Liudytojas E. K. nurodė, kad su I. ir R. M. sėdėjo ant suoliuko pievelėje, gėrė alų, atėjo nukentėjusysis E. K. su savo 3-4 draugais, I. išėjo su savo reikalais, jis su R. M. dar pasėdėjo, išgėrė alų ir taip pat nuėjo namo, tarp jų ir E. K. kompanijos jokių konfliktų nebuvo. Liudytojas R. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad E. K. sėdėjo girtas, ten dar buvo 2-3 jam nepažįstami žmonės, taip pat E. K. ir R. M., I., bet po kokių penkių minučių I. išėjo, jis su E. K. ir R. M. gėrė alų, niekas nekonfliktavo, po to jis išėjo į parduotuvę, o kai grįžo rado nukentėjusįjį jau sužalotą. Taigi minėti liudytojai patvirtino nuteistojo parodymus, kad tarp jo ir nukentėjusiojo jokio konflikto nebuvo, nuteistasis išėjo anksčiau už visus ir į įvykio vietą grįžęs nebebuvo.

5.       Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog nukentėjusysis atėjo vienas ir nepažįstamų asmenų su juo nebuvo, rėmėsi išimtinai jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau jų teisiamajame posėdyje neperskaitė ir neištyrė, tuo tarpu byloje apklausti liudytojai R. M., E. K. ir R. K. patvirtino, kad nukentėjusysis E. K. į aikštelę buvo atėjęs su 2-3 nepažįstamais asmenimis, liudytoja R. K. taip pat nurodė, jog matė 6-7 asmenų grupelę. Pažymi, kad teismas netyrė nuteistojo bei liudytojo E. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nuosprendyje konstatavo, kad jų kitimas sudaro pagrindą jais abejoti. Nurodo, kad nei nuteistojo, nei nukentėjusiojo, nei liudytojų R. M. ir E. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisiamojo posėdžio metu patikrinti nebuvo, todėl teismas jais remtis negalėjo. Pažymi, kad nukentėjusysis teisme nenurodė, kad nuteistajam išėjus jis pasiliko su trimis pažįstamais, tokius parodymus jis davė tik ikiteisminio tyrimo metu.

6.       Nuteistojo vertinimu, nukentėjusiojo parodymai prieštarauja bylos medžiagai, jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad iš įvykio vietoje buvusių vyrų pažinojo tik I., tuo tarpu liudytojas R. M. teismo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusysis yra jo vaikystės draugas, o iš vaizdo įrašų matyti, kad liudytoją E. K. pažinojo ir nukentėjusiojo motina liudytoja R. K.. Pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai skiriasi ir dėl įvykio metu vartoto alkoholio. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, jog jam priėjus jo kaimynas I. su kitais vyrais išgėrinėjo, jam pasiūlė išgerti alaus, jis pats su savimi alkoholio atsinešęs nebuvo, gėrė jų alų, teismo posėdžio metu nukentėjusysis E. K. parodė, kad tą dieną jis buvo išgėręs 200 gramų degtinės, alų gėrė kiti asmenys, medicinos dokumentų išraše nurodyta, kad nukentėjusysis atvežtas į ligoninę nurodė gėręs degtinę, tuo tarpu iš liudytojų R. M., E. K., R. K. parodymų matyti, kad jų kompanija gėrė tik alų, degtinės neturėjo, degtinę atsinešė ir ją gėrė nukentėjusysis bei kartu su juo atėję nepažįstami asmenys. Nuteistojo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis aikštelėje alkoholinius gėrimus vartojo ne su nuteistuoju ir jo pažįstamais, o su kitais nepažįstamais asmenimis.

7.       Nuteistasis nesutinka su teismo išvadomis, jog liudytojų R. M., E. K., R. K. parodymai nepatikimi, kadangi šie asmenys yra nuteistojo pažįstami. Nurodo, kad liudytojas E. K. yra būtent nukentėjusiojo vaikystės draugas, todėl jis turėtų duoti ne nuteistajam, o nukentėjusiajam palankius parodymus. Nesutinka su liudytojos R. K. parodymų vertinimu, pažymi, kad R. K. nenurodė, jog pakeliui į darbą I. K. jai pamojavo. Nurodo, kad teismas vertindamas R. K. parodymus dėl jos matyto asmenų kiekio, kuris nesutapo su nukentėjusiojo E. K. nurodytu žmonių kiekiu, nepagrįstai sprendė, kad liudytoja galėjo suklysti, tačiau tokių pačių galimo suklydimo standartų netaikė nuteistojo bei liudytojų R. M., E. K. ir R. K. parodymams dėl nuteistojo išėjimo iš aikštelės laiko, nors alkoholio pavartoję asmenys galėjo painiotis nurodydami laiką. Pažymi, kad vertindamas nukentėjusiajam artimų liudytojų parodymus teismas turėtų atsižvelgti į jų galimą suinteresuotumą bylos baigtimi.

8.       Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar liudytoja R. K. galėjo atpažinti sėdinčius asmenis iš tokio atstumo, pažymi, kad iš vaizdo įrašo 2020_0910_161720_008.MP4 matyti, kad nuo tako iki aikštelės, esančios ant kalniuko, yra nemažas atstumas, taip pat matyti ant kalniuko aikštele einančio žmogaus siluetas, tačiau nei jo bruožų, nei aprangos įžiūrėti neįmanoma. Pažymi, kad liudytojos R. K. teismo posėdžio metu duoti parodymai, jog jai tik grįžus po pietų į darbą jai paskambino sūnus bei pasakė, kad kviestų greitąją, prieštarauja vaizdo įraše 2020_0910_164714_014.MP4 užfiksuotoms aplinkybėms, jog, R. K. teigimu, ji nepadirbo ir valandos, kai nukentėjusysis jai skambino, tuo tarpu ji į BPC skambino 16.06 val., taigi niekaip negalėjo iš namų į darbą eiti apie 15.50 val. Nurodo, kad liudytoja pažymėjo, jog į darbą ėjo apie 15.50 val., tuo metu ant kalniuko aikštelėje matė ir nuteistąjį, ir nukentėjusįjį, taigi akivaizdu, jog tuo metu nukentėjusysis dar nebuvo sužalotas, liudytoja taip pat nenurodė, kad būtų mačiusi kokį nors konfliktą.

9.       Pažymi, kad nukentėjusysis nurodė, jog pavadino nuteistąjį „ožiu“, po ko nuteistasis nėrė namo, pasiėmė peilį ir grįžęs dūrė jam į koją, liudytoja R. K. nurodė, kad į BPC ji skambino ne iš darbo, o parėjusi namo, kuomet pamatė laiptinėje esantį kraują, vadinasi, jeigu jai nuo darbo iki namų apie 5 minutės kelio, sūnus jai skambino ir pasakė esąs sužalotas apie 16.00 val. Nurodo, kad nukentėjusysis E. K. parodė, kad mamai jis skambino jau iš namų, kuomet parėjęs pamatė, kad koja labai kraujuoja, iš išdėstyto seka, kad per 10 minučių, tai yra nuo 15.50 val., kuomet liudytoja R. K. ėjo po pietų į darbą, iki maždaug 16.00 val., kuomet nukentėjusysis jai paskambino, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo turėjo įvykti konfliktas, nuteistasis turėjo pareiti namo, pasiimti peilį, grįžti atgal į aikštelę, durti nukentėjusiajam į koją, po to dar jį sumušti, tada nukentėjusysis su sužalota koja turėjo pareiti namo, užlipti į ketvirtą aukštą, kuriame gyveno, ir tuomet paskambinti liudytojai, tokia įvykių seka yra visiškai nereali.

10.       Nurodo, kad kartu su nuteistuoju viename bute gyvenantys liudytojai A. I. ir I. B. kategoriškai paneigė matę jog nuteistasis buvo parėjęs namo pasiimti peilio ar apskritai dienos metu būčiau trumpam parėjęs ir netrukus vėl išėjęs. Pažymi, kad vaizdo įraše 2020_0910_161219_007.MP4 užfiksuota, kad pareigūnams įeidinėjant į laiptinę, iš jos išeina A. I., vadinasi jis prieš pareigūnams atvykstant ir patenkant į butą buvo namuose ir iš jų išėjo tik pareigūnams atvykus, o netrukus vėl grįžo, tai paneigia teismo padarytą prielaidą, jog A. I. galėjo nuteistojo ir nepastebėti. Nuteistasis nesutinka su teismo išvadomis, jog vaizdo įraše 2020_0910_161219_007.MP4 užfiksuota, kad pareigūnams įeinant į butą, fone girdėti kaip R. K. nenustatytam vyrui kalba apie „I.“, o šis neva pasako, jog šis neseniai išėjo ir namų, girdisi, kaip pamini peilį, nurodo, kad nuosprendis gali būti pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tuo tarpu byloje esančiame apžiūros protokole nėra nurodyta, jog vaizdo įraše 2020_0910_161219_007.MP4 būtų girdėti tokios aplinkybės, kurias nurodo pirmosios instancijos teismas nuosprendyje. Pažymi, kad iš posėdžių protokolų matyti, kad posėdžių metu vaizdo medžiaga, įrašyta pareigūnų Body kamera, nebuvo peržiūrėta, minimos teismo nurodomos aplinkybės nebuvo ištirtos ir nustatytos, todėl teismas priimdamas nuosprendį jų negalėjo vertinti ir jomis remtis. Nurodo, kad vaizdo įraše 2020_0910_161219_007.MP4 nieko panašaus nėra užfiksuota, tik girdisi kaip R. K. nenustatytam vyrui sako „I., I., jis jau ne pirmą kartą“, tačiau ką jai atsako vyras, įraše negirdėti, todėl pirmosios instancijos teismas ne tik kad grindė nuosprendį duomenimis, kurių neištyrė teisiamajame posėdyje, bet dar ir tendencingai iškreipė jų turinį.

11.       Nuteistasis nesutinka, kad nurodytas vaizdo įrašas atitinka R. K. parodymus, jog prie laiptinės sutiktas asmuo jai pasakė, kad matė nuteistąjį su peiliu. Nurodo, kad liudytoja R. K. teismo posėdžio metu teigė, kad tai jai pasakė A. I., anot liudytojos pareigūnai girdėjo, kai A. I. taip pasakė, tuo tarpu pats A. I. tokius parodymus kategoriškai paneigė, teisme apklausta liudytoja policijos pareigūnė G. J. tokių aplinkybių taip pat nenurodė, byloje nėra jokių policijos pareigūnų rašytų tarnybinių pranešimų, kuriuose jie būtų nurodę paminėtas aplinkybes. Pažymi, kad vaizdo įraše 2020_0910_161219_007.MP4 matyti, kad R. K. kalbasi su vyru, už kurio matyti atidarytos laiptinės durys, stovinčios moters ir vaiko siluetai, vyras aukštas, sportiško sudėjimo, apsirengęs vienspalvėmis tamsios spalvos kelnėmis ir baltais sportiniais batais, visiškai nepanašus į A. I., kuris buvo apsirengęs violetinės spalvos džemperiu, dvispalvėmis, viršuje pilkos spalvos, nuo kelių tamsios spalvos kelnėmis, tamsiais sportiniais batais, šie duomenys paneigia liudytojos R. K. parodymus, kad ji kalbėjosi su A. I..

12.       Nurodo, kad teismo išvada, jog R. M., E. K. ir R. K. nukentėjusiojo E. K. sužalojimo aplinkybių galėjo ir nematyti, nes parodė, jog išėjus I. K. vėliau ir patys pasišalino, prieštarauja pačių liudytojų parodymams, kad nuteistajam išėjus jie dar mažiausiai pusvalandį ir net ilgiau buvo minėtoje aikštelėje, o R. K. į aikštelę apskritai atėjo tik prieš pat nuteistajam išeinant, taip pat ir nukentėjusiojo R. K. parodymams, kad nuteistajam išėjus jis aikštelėje liko su minėtais asmenimis ir niekada nenurodė, kad nuteistajam grįžus su peiliu, minėti liudytojai jau būtų pasišalinę, taigi, teismo išvada, kad minėti trys liudytojai galėjo nematyti nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių tėra jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta teismo prielaida.

13.       Nuteistojo manymu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskirdamas bausmę be pagrindo netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. Nurodo, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad esminis teismo argumentas, nulėmęs sprendimą skirti realią 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, buvo ankstesni teistumai, tačiau, vadovaujantis teismų praktika, kaltininko teistumas vertinamas tik kaip viena iš jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių, kuri visų kitų jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumoje neturi išskirtinės reikšmės, o neišnykęs teistumas nėra kliūtis atidėti bausmės vykdymą. Pažymi, jog laisvės atėmimas turėtų būti taikomas kaip kraštutinė priemonė, esant galimybei būtina išnaudoti nuteistojo asmens motyvaciją, norą ir pastangas siekti pokyčių savo gyvenime.

14.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

15.       Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

     Nuteistojo I. K. apeliacinis skundas atmestinas

16.       Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, nuteistojo I. K. teigimu, jis nukentėjusiojo E. K. nesužalojo, tai galimai padarė kiti asmenys, o nukentėjusysis jį apšneka. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo jo atžvilgiu priėmus apkaltinamąjį nuosprendį atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

17.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat ir paties nuteistojo duotus parodymus apie įvykių eigą, kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai I. K. pripažino kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo bei motyvuotai jam paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo ar skirtinos bausmės, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

18.       BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).

Dėl I. K. kaltės

19.       Skundžiamu nuosprendžiu I. K. pripažintas kaltu dėl to, kad tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam E. K. į kairės kojos pėdą, padarydamas kairės pėdos durtinę-pjautinę kiaurinę žaizdą, dėl ko šis nugriuvo, po to ne mažiau dviejų kartų kumščiais sudavė E. K. į kairę veido sritį, padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus kairėje smilkininėje srityje. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, teigė, kad jis smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, jo nesužalojo, nukentėjusysis siekia jį nepagrįstai apkaltinti. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip ir apylinkės teismas, tokią nuteistojo keliamą įvykio versiją vertina kaip pastarojo gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi ją paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

20.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis E. K. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jam nustatyti sužalojimai buvo sukelti būtent nuteistojo I. K. veiksmais. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, iškart po įvykio, parodė, kad tarp jo ir I. K. įvyko žodinis konfliktas, dėl ko nuteistasis labai įsižeidė, pasidarė labai agresyvus, atsistojo ir nieko nesakęs išėjo, grįžęs dūrė peiliu jam į kairės kojos pėdą, taip perdurdamas ją kiaurai, jis nukrito ant žemės ir I. K. dar sudavė smūgius kumščiais į kairę veido sritį ir pasakė jam ,,čia tau už ožį“ (t. 1, b. l. 52), apklausiamas apylinkės teisme nukentėjusysis nurodė analogiškas aplinkybes, t. y., kad po žodinio konflikto nuteistasis I. K. išėjo, grįžo su peiliu ir dūrė jam į koją, taip pasielgė, nes nukentėjusysis pavadino jį „ožiu“, buvo prisigėręs, nesąmones šnekėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant smulkių neatitikimų, laikytina, kad nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu yra nuoseklūs, neprieštaringi, juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Iškart po sužalojimo E. K. paskambino savo motinai – R. K., ir paprašė iškviesti greitąją pagalbą nurodydamas, kad jį sužalojo būtent jų kaimynas I. K.. Liudytoja R. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama apylinkės, tiek apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad jai paskambino sūnus ir paprašė kviesti greitąją, nes I. jį stipriai papjovė, sūnus jai pasakojo, kad pasakė kažkokį žodį I., o I. supyko, nuėjo namo, po to atėjo iš už nugaros ir dūrė nukentėjusiajam į koją, kiaurai pradūrė, tada sūnus pargriuvo, o I. kumščiais sumušė veidą ir išėjo namo (t. 1, b. l. 62-63).

21.       Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis ir jo motina R. K. nurodė ir į įvykio vietą iškviestiems policijos pareigūnams bei greitosios pagalbos darbuotojams. Policijos pareigūnė G. J. apklausiama liudytoja apylinkės teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis E. K. nurodė, jog jam peiliu dūrė kaimynas, gyvenantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 82), BIRT ataskaitų žiūryklės duomenyse užfiksuota, kad Bendrosios pagalbos telefonu paskambino R. K. ir pranešė, jog jos sūnus E. K. sužalotas, nurodė, kad jis pats jai paskambino ir paprašė iškviesti pagalbą, atvykus į įvykio vietą R. K. pareigūnams nurodė, kad sūnui su peiliu dūrė kaimynas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), kuris, pasak jos sūnaus, iš namų atsinešė peilį ir priėjęs dūrė jam į koją bei pasišalino (t. 1, b. l. 1). Pareigūnai, atvykę į įvykio vietą Body kameromis užfiksavo nukentėjusiojo E. K. ir R. K. nurodytas aplinkybes. Body kamera padarytame vaizdo įraše Nr. 2020_0910_161219_007.MP4 matyti sėdintis ant lovos E. K., kuris nurodė, kad jį užpuolė kaimynas iš pirmo aukšto, vardu I., R. K. nuvedė pareigūnus į pirmą aukštą, parodė butą, kuriame gyvena minėtas kaimynas, 2020_0910_162219_009.MP4 įraše matyti, kad E. K. pasako, kad I. jam dūrė, po to paguldė ir į veidą davė, į klausimą už ką taip padarė, atsakė, kad I. K. buvo prisigėręs, 2020_0910_163716_012.MP4 įraše girdisi, kaip R. K. sako policijos pareigūnei, kad sūnus jai paskambinęs pasakė „mama greičiau kviesk greitąją I. mane papjovė“ (t. 1, b. l. 44-48, kompaktinis diskas prie 1 tomo viršelio). Iš 2020-09-20 medicinos dokumentų išrašo ir 2020-11-18 specialisto išvados Nr. G 33642020 (01) matyti, kad nukentėjusysis medicinos darbuotojams pasakodamas apie traumos aplinkybes nurodė, kad buvo sužeistas kaimyno, jam buvo durta peiliu, smogta į veidą (t. 1, b. l. 100-101, 108-109).

22.       Nors nei R. K., nei policijos pareigūnė G. J., nei medicinos darbuotojai tiriamo įvykio tiesiogiai nematė, tiesiog nurodė nukentėjusiojo E. K. jiems nurodytas aplinkybes, tačiau šiais duomenimis teismas neturi pagrindo abejoti. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojos parodymus davė įspėtos dėl melagingų parodymų davimo, nurodė analogiškas aplinkybes, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, nurodė, kad jam buvo durta peiliu, smūgiuota rankomis, šiuos parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai: o būtent garso įrašai ir medicinos išrašai, kurių patikimumu teismui nėra pagrindo abejoti. 2020-11-18 specialisto išvadoje Nr. G 33642020 (01) nurodyta, kad nukentėjusiajam E. K. buvo nustatyta pėdos žaizda padaryta kontaktuojant su aštriu, duriančių-pjaunančių savybių turinčiu daiktu, galimai peiliu, o poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas kairėje smilkininėje srityje padaryti kontaktuojant su kietu buku daiktu ar paviršiumi (t. b. l. 108-109). Taigi, nustatyti būtent tokie sužalojimai (žaizda ir sumušimai) ir padaryti tokiu būdu (smūgiais ir peiliu) kaip ir liudytojoms bei medicinos darbuotojams nurodė nukentėjusysis E. K., todėl laikytina, kad surinkti sužalojimą patvirtinantys duomenys yra objektyvūs ir atitinka kitas bylos aplinkybes.

23.       Priešingai nei teigia nuteistasis I. K., byloje nenustatyta, jokių duomenų, kad sužalojimus nukentėjusiajam E. K. galėjo padaryti kiti asmenys. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausos apylinkės teisme metu, nurodė, kad jam atėjus į aikštelę, ten jau buvo nuteistasis I. K., E. ir asmuo pravarde „K.“, kuris vėliau jam aprišo koją (bylos duomenimis nustatyta, kad tą padarė liudytojas R. K.) (t. 1, b. l. 58-59). Nuteistasis apklausų ikiteisminio tyrimo metu (2020-09-18) ir apylinkės teisme metu nenurodė, kad nukentėjusysis į įvykio vietą atėjo ne vienas, o su kitais asmenimis, pažymėjo, kad E. K. į aikštelę atėjo pats, niekas jo nekvietė, jie buvo su E. ir R. bei dar vienu kaimynu (t. 1, b. l. 164-165), tai, kad nukentėjusysis į aikštelę atėjo kartu su kitais asmenimis, nuteistasis nurodė tik apklausos apeliacinės instancijos teisme metu. Nors įvykio vietoje taip pat buvę asmenys – R. M., E. K., R. K. – apklausiami apylinkės teisme ir apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad nukentėjusysis buvo su draugais, apeliacinės instancijos teismui kyla abejonių dėl liudytojų parodymų patikimumo šioje dalyje. Byloje nustatyta, kad visi apklausti liudytojai yra nuteistojo I. K. draugai, todėl yra galimai suinteresuoti duoti jam palankius parodymus, iš bylos medžiagos matyti, kad jų apklausos ikiteisminio tyrimo metu įvyko ne iš karto po įvykio, o tik po nukentėjusiojo ir nuteistojo apklausų (R. M. apklaustas 2020-09-23, E. K. – 2020-09-28), o E. K. ikiteisminio tyrimo metu apskritai nebuvo apklaustas. Kita vertus, esmingai nėra svarbu vienas ar su kitais asmenimis į aikštelę atėjo nukentėjusysis. Iš anksčiau nurodytų aplinkybių be abejonės nustatyta, kad sužalojimus jam padarė ne kokie nors kiti asmenys, bet nuteistasis I. K..

24.       Priešingai nei nurodo apeliantas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti nukentėjusiojo E. K. siekį nuteistąjį apkalbėti, nenustatyta, kad įvykio metu tarp asmenų buvo susiklostę ilgalaikiai konfliktiniai santykiai, todėl nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu ir manyti, jog jis mėgina nepagrįstai apkaltinti I. K. nusikaltimo padarymu. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis nurodė gana aiškią jų tarpusavio konflikto priežastį, jog reaguodamas į nuteistojo nepagarbų pasakojimą apie savo sergantį tėvą, pavadino jį „ožiu“, o tai itin įžeidė I. K., kadangi jis anksčiau buvo atlikęs laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo nurodoma įvykio versija dėl nuteistojo reakcijos į jo „įžeidimą“ pasiimant peilį ir duriant juo nukentėjusiajam, nors ir neadekvačios ir neatitinkančios visuomenėje priimtų tarpusavio bendravimo normų, yra gana įtikinama. Pats nuteistasis apklausiamas apylinkės teisme pripažino, kad įvykio dieną buvo pokalbis apie jo tėvą, tačiau nurodė, kad jo turinio neatsimena, o liudytojas R. K. apklausiamas apylinkės teisme nurodė, kad girdėjo, kad tuo metu kai jis buvo išėjęs į parduotuvę aikštelėje, kažkas su kažkuo susiginčijo, o grįžęs rado jau sužeistą E. K., analogiškas aplinkybes liudytojas patvirtino ir apklausos apeliacinės instancijos teisme metu. Visi byloje apklausti liudytojai, taip pat ir pats nuteistasis I. K., apklausų metu nurodė, kad tam tikru metu I. K. išėjo iš įvykio vietos, kur jis eina, liudytojai nežinojo, nuteistasis apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad nuėjo namo pasiimti pinigų, nes norėjo važiuoti pas seserį į Naująją Vilnią. Nors liudytojai nurodė, kad nuteistasis į įvykio vietą grįžęs nebuvo, iš jų parodymų matyti, kad šie asmenys, jų teigimu, nukentėjusiojo sužalojimo metu patys nebuvo įvykio vietoje, o išėjo greitai po to kai pasišalino I. K., o liudytojas R. K. tuo metu buvo parduotuvėje, todėl nėra paneigta nukentėjusiojo versija, jog I. K. sugrįžo į įvykio vietą su peiliu ir jam dūrė bei sumušė.

25.       Atsižengiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra abejonių, kad būtent I. K. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam E. K. sukėlė sveikatos sutrikdymą, todėl konstatuotina, kad jis apylinkės teismo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Dėl kitų nuteistojo skunde nurodomų aplinkybių (dėl nukentėjusiojo vartoto alkoholio rūšies, taip pat to, ar liudytoja R. K. galėjo iš tam tikro atstumo matyti, kokie asmenys buvo aikštelėje, laiko, kada ji ėjo į darbą ir susisiekė su nukentėjusiuoju ir pan.) kaip negalinčių šią išvadą paneigti, plačiau nepasisakoma.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

26.       Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, prašo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

27.       Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas I. K. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į asmens padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas sveikatai), kaltės formą ir rūšį (padaryta tyčinė veika), į nusikalstamos veikos stadiją (baigta), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, atsakomybę  sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad asmuo nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (asmuo ne kartą teistas, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus, baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 153-154), nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje). Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad bausmės paskirtis I. K. atžvilgiu bus pasiekta tik paskyrus sankcijoje numatytą griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

28.       Apeliaciniu skundu nuteistasis I. K. nesutinka su tokia jo atžvilgiu paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta, nurodo, kad laisvės atėmimas turėtų būti taikomas tik kraštutiniu atveju, o asmens ankstesnis teistumas vertinamas tik kaip viena iš jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių, kuri visų kitų jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumoje neturi išskirtinės reikšmės. Su tokiomis nuteistojo išvadomis nesutiktina. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

29.       Teisėjų kolegijos vertinimu, I. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis bei asmens charakteristika leidžia manyti, kad toks asmens elgesys yra gana sistemingas, susiformavęs, nepaisant ankstesnių teistumų, nuteistasis pakartotinai daro nusikalstamas veikas prieš kitus asmenis, savo elgesio nekeičia ir toliau pažeidžia teisės nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kaip ir nurodė apylinkės teismas, darytina išvada, kad I. K. atžvilgiu bausmės tikslai už šią nusikalstamą veiką bus pasiekti tik paskyrus griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o skirti švelnesnę bausmę, atsižvelgiant į tai, kad jam jau ne kartą buvo skiriamos ir švelnesnės, ir griežčiausios bausmės, ir jomis bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nėra tikslinga. Pažymėtina, kad nepaisant asmens neigiamos charakteristikos, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra trumpesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tokios trukmės bausmė, teismo vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistasis, nėra laikytina per griežta ir ribojančia asmenį labiau nei tai yra būtina, jos trukmė yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir nepažeidžia proporcingumo principo.

30.       BK 75 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo tokį savo sprendimą motyvuoti. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo/netaikymo I. K. atžvilgiu nepasisakė, tai pažymima ir nuteistojo apeliaciniame skunde, todėl apeliacinės instancijos teismas toliau vertina šio instituto taikymo galimybę.

31.       Remiantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. I. K. paskirta bausmė atitinka tas, už kurias galimas bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, todėl formaliai atidėjimas jam galėtų būti taikomas, vis dėlto, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, ankstesnius I. K. teistumus už analogiškas veikas, teismas daro išvadą, jog nėra jokio objektyvaus pagrindo manymui, kad bausmės tikslai nuteistajam galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nors, kaip pagrįstai nurodo nuteistasis I. K., sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą asmens ankstesnis teistumas turi būti vertinamas kitų aplinkybių kontekste, nesuteikiant jam išskirtinės reikšmės, ir baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, vis dėlto, pažymėtina, kad sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, negalima sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan.

32.       Teismas bausmės tikslų įvykdymo galimybę neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, asmens elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, duomenys apie nuolatinį I. K. nusikalstamą elgesį jį charakterizuoja neigiamai ir leidžia manyti, jog nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas formuotų galimybės išvengti realios bausmės už padarytą nusikalstamą veiką požiūrį ir neatitiktų nukentėjusiojo teisėtų interesų. Nors paskirta laisvės atėmimo bausmė neabejotinai pakeis I. K. įprastą gyvenimą, tai yra neišvengiamos už nusikaltimo padarymą skirtinos poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats nuteistasis. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.

33.       Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateikta patikslinta pažyma dėl 107,91 Eur iš nuteistojo I. K. išieškojimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje kaltinamajam gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies bei BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

34.       Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės I. K. veikos kvalifikavimui ar skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistasis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

 Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl 107,91 Eur priteisimo – netenkinti.

     

 

Teisėjai                                                                                             Audrius Cininas

 

Daiva Kazlauskienė

 

Jurgita Mačionytė


Paminėta tekste:
  • BK
  • BK 140 str. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas
  • BK 75 str. Bausmės vykdymo atidėjimas
  • BPK
  • BPK 20 str. Įrodymai
  • 2K-509/2010
  • 2K-287/2013
  • BK 54 str. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai
  • BK 61 str. Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių
  • BK 60 str. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės
  • BK 41 str. Bausmė ir jos paskirtis
  • 2K-79-511/2018
  • BPK 106 str. Advokato darbo apmokėjimas
  • BPK 322 str. Asmenys, dalyvaujantys nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje
  • BPK 51 str. Būtinas gynėjo dalyvavimas