Civilinė byla Nr. e2A-298-450/2023
Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00252-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.19.2; 2.6.11.1; 2.6.8.10; 3.1.3.3
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irmanto Šulco,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bartynco“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Turkijos Respublikos bendrovės Sanallar Tarim ve Hayvancilik Gida Insaat Tasimacilik Petrol Sanayi ve Ticaret Limited Sirketi ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bartynco“ dėl sumokėto avanso ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Turkijos Respublikos bendrovė Sanallar Tarim ve Hayvancilik Gida Insaat Tasimacilik Petrol Sanayi ve Ticaret Limited Sirketi kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Bartynco“ 59 300 Eur sumokėtos pirkimo kainos dalį, 18 092,19 Eur palūkanų, 6 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2015 m. pabaigoje ieškovė su atsakove sudarė žodinę sutartį dėl veršelių pirkimo–pardavimo ir pristatymo ieškovei į Turkijos Respubliką (toliau – ir Turkija) už 126 000 Eur. Prieš tai, ieškovė su atsakove jau buvo sudariusi vieną sėkmingą veršelių pirkimo–pardavimo sandorį, todėl ieškovė, pasitikėdama atsakove, 2015 m. gruodžio 30 d. sumokėjo atsakovei 126 000 Eur už veršelių pardavimą. Vykdydama šalių sutartį, atsakovė 2015 m. gruodžio 31 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą BTC Nr. 1020 už 59 700 Eur. Pagal šią PVM sąskaitą faktūrą atsakovė pristatė ieškovei 76 veršelius į Turkiją. Pagal susitarimą atsakovė turėjo pristatyti ieškovei Simental, Angus ir Belgian Blue veislių mėsinius veršelius, šios veislės ir buvo atsakovės nurodytos veršelių gabenimo sąraše, tačiau, pristačius veršelius į Turkiją, šios valstybės muitinė sulaikė juos, nes buvo pristatyti ne mėsiniai nurodytų veislių veršeliai, o pieninės Holšteinų veislės veršeliai. Po ilgų Turkijos muitinės patikrinimų, veršeliai buvo atiduoti ieškovei. Daugiau veršelių atsakovė ieškovei nepristatė, grąžino ieškovei 7 000 Eur avanso dalį, dėl to liko skolinga 59 300 Eur.
3. Atsakovės vadovui vengiant grąžinti ieškovės sumokėtą visą avansą, 2018 m. sausio 29 d. atsakovės vadovas B. V. D. B., kaip fizinis asmuo ir kaip UAB „Bartynco“ vadovas, pasirašė skolos pripažinimo raštą, kuriuo pripažino, kad B. V. D. B. ir UAB „Bartynco“ yra solidariai skolingi ieškovei 70 veršelių už 66 000 Eur. Šalys susitarė, kad atsakovė veršelius galės pristatyti su ieškove susijusiai Austrijos Respublikos bendrovei Viehhandel B. Kara E. U., skolos pripažinimo rašte ši įmonė buvo nurodyta kreditore. Šalys numatė, kad skola gali būti grąžinta tiek pinigais, tiek pristatant veršelius. Nepaisant ieškovės raginimų, atsakovė skolos negrąžino ir veršelių nepristatė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovei 59 300 Eur sumokėto avanso, 18 092,19 Eur palūkanų, 6 proc. metinių palūkanų ir 4 831,66 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovės valstybei priteisė 350,90 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
5. Teismas pažymėjo, kad nors šalių atstovai neteikė paaiškinimų dėl kokių sutarties sąlygų susitarė žodžiu, tačiau, parduodant ir perkant galvijus, pardavėjo pareiga yra sutartu laiku paruošti galvijus (paženklinti, parengti lydimuosius dokumentus) pardavimui, laikantis teisės aktų, reglamentuojančių jų pirkimo–pardavimo tvarką, o pirkėjo pareiga yra patikrinti galvijų ženklinimą, lydimuosius dokumentus, sutikrinti jų skaičių, teisingai nustatyti galvijų svorį, atsiskaityti su pardavėju už nupirktus galvijus.
6. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbus yra šalių susitarimo sudarymo tikslas. Atsakovė nurodė, kad ieškovės atstovai atvyko į įmonę pirkti galvijus eksportui į Turkiją, taigi pardavėjai UAB „Bartynco“ buvo žinomas konkretus tikslas, kuriam buvo perkami galvijai – susitarimą šalys sudarė tam, jog veršeliai būtų eksportuojami į Turkijos Respubliką. Vien susitarimo tikslas, pasak teismo, suponuoja tai, kad prekės (veršeliai) privalo atitikti eksporto į Turkiją sąlygas. Atsakovė yra bendrovė, turinti galvijų pardavimo eksportui (taip pat ir į Turkijos Respubliką) patirties. Taigi atsakovė turėjo pareigą perduoti ieškovei prekes, kurios atitiktų Turkijos Respublikos teisės aktų reikalavimus, keliamus veršelių eksportui iš Europos Sąjungos.
7. Ieškovė pateikė ne visą 250 galvijų sąrašą (nėra pozicijų nuo 124 iki 249), patvirtintą atsakovės darbuotojo; pateikti galvijų sąrašai sudaryti turkų kalba, sąrašai pasirašyti tiek ieškovės atstovų, tiek atsakovės atstovo; pateikti galvijų pasai. Teismas, išanalizavęs pateiktus sąrašus ir įrašus galvijų pasuose, nustatė, kad veršelių, kurių individualūs numeriai yra Nr. LT000006691811, Nr. LT 000006691813, Nr. LT 000006691819, Nr. LT000006756006 pasuose nurodyta Holšteinų veislė, o sąrašuose nurodyta veislė – Simental Melezi. Byloje pateiktas sąrašas galvijų, kurie buvo vežami pirmąja siunta, patvirtintas Mažeikių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos antspaudu ir tarnautojo parašu, kuriame nurodyta, kad galvijai, kurių individualūs numeriai Nr. LT 000006691811, Nr. LT 000006691813, LT 000006691819, Nr. LT000006756006 yra Simental Melezi veislės. Atsakovės vadovas teismo posėdžio metu teigė, kad buvo siunčiami tie veršeliai, kuriuos atsirinko ieškovės atstovas; į klausimą dėl kokios veislės veršelių buvo susitarta, nurodė veislę Cross (mėsiniai). 2016 m. sausio 12 d. Ankaros muitinės direktorato protokole nurodyta, kad ieškovei priklausančioje gyvus galvijus gabenančioje transporto priemonėje esantys galvijai neatitinka techninių sąlygų ir netinkami importui. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pirmosios 76 veršelių partijos vežimo organizatorius buvo UAB „Bartynco“, vežėjas – Lenkijos įmonė Fresh Champ Sp. z. o. o. Teismas nusprendė, kad atsakovė, būdama atsakinga už prekės – galvijų paruošimą pardavimui, savo pareigos tinkamai neįvykdė, t. y. eksportui į Turkiją vietoje mėsinių veislių (Simental, Angus, Belgian Blue) veršelių buvo pakrauti ir Holšteinų veislės pieniniai veršeliai, kurių įvežimas į Turkiją draudžiamas.
8. Teismas nustatė, kad 75 veršeliai (iš 90 veršelių sąrašo) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1021 (antroji siunta) buvo išvežti 2015 m. gruodžio 31 d., atsakovės darbuotojas užpildė eksportuotojo deklaraciją. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta pristatymo vieta – Turkija (Kirsehir). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog antroji siunta pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1021 išvežti veršeliai buvo tinkami eksportuoti į Turkiją. Atsakovė neteikė galvijų pasų, patvirtinančių jų veisles, tik įrodinėjo, kad vėliau 21 iš 75 veršelių buvo išsiųsti ieškovei į Turkiją per Prancūzijos Respubliką.
9. Byloje pateiktas 2016 m. sausio 7 d. Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimas dėl eksporto deklaracijos pripažinimo negaliojančia ir TIR operacijos užbaigimo (krovinio gabenimas automobilių transportu nuo išvykimo muitinės iki paskirties muitinės pagal TIR Konvencijos nustatytą TIR procedūrą), kurioje nurodoma, kad yra prašoma pripažinti negaliojančia 2015 m. gruodžio 31 d. muitinės deklaraciją, kuria negrąžinamojo eksporto muitinės procedūrai deklaruota prekė – 75 jauni veršeliai, didesni kaip 160 kg svorio, skirti penėjimui, masė 19 540 kg, šalis gavėja Turkija, nes gavėjai Turkijoje atsisakius priimti krovinį, prekės nebus išgabentos iš Europos Bendrijos muitų teritorijos.
10. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad Turkijos muitinei nepraleidus pirmosios siuntos, siekdama išvengti problemų dėl galvijų įvežimo, ieškovė pasinaudojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta pirkėjo teise nutraukti sutartį, kai netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Kai daikto trūkumai yra esminiai ir jie negali būti ištaisomi, tai pirkėjas gali pasinaudoti teise nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti sumokėtą kainą. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Tokiu atveju atsakovė turi pareigą grąžinti sumokėtą prekės kainą, o jeigu dėl prekės grąžinimo patiria nuostolius – reikalauti jų atlyginimo.
11. Nors atsakovė laikėsi pozicijos, kad visus savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai ir nėra skolinga ieškovei; nurodė, kad ieškovės sumokėta 126 000 Eur suma yra panaudota taip: 59 700 Eur pagal 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1020; už transporto paslaugas sumokėta 28 500 Eur; ieškovei per Prancūzijos Respublikos įmonę išsiųstas 21 veršelis (16 413,60 Eur); dviejų nugaišusių veršelių kaina 1 563,60 Eur; 12 822,80 Eur tarpusavio šalių susitarimu užskaityta už galvijų saugojimą nuo 2016 m. sausio 7 d. (48 dienos po 15 Eur) iki juos išvežant per Prancūzijos Respublikos įmonę į Turkiją pagal ieškovės žodinį užsakymą, o, įvykdžius tarpusavio įskaitymus, 2017 m. vasario 9 d. grąžinta ieškovei 2 000 Eur; 2017 m. kovo 2 d. grąžinta 5 000 Eur, tačiau, teismo vertinimu, atsakovės pasirinkta pozicija dėl ieškovės sumokėtos pinigų sumos panaudojimo nėra pagrįsta objektyviais duomenimis, išskyrus jos teiginius apie neva buvusį susitarimą su ieškove dėl žodinės pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo ir mokėjimų įskaitymo.
12. Teismas nurodė, kad, pagrįsdama atsakovės skolos buvimo faktą, ieškovė pateikė 2018 m. sausio 29 d. raštą, kuriame nurodyta, jog UAB „Bartynco“ ir direktorius B. V. D. B. pasiskolino pinigų iš įmonės Viehandel B. Kara E.U., skolininkai skolingi kreditorei 70 veršelių, kurių bendra vertė 66 000 Eur.
13. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjama byla pasižymi keletu ypatumų, kurie apsunkina galimybę objektyviai nustatyti šalių teisinių santykių turinį. Pirmasis ypatumas yra tas, kad šalys nepasirašė rašytinės sutarties – kilus ginčui tai apsunkina įrodinėjimo procesą. Iki galvijų grąžinimo šalių atstovai pasitikėjo vieni kitais ir tai atitinkamai lėmė neformalizuotą teisinių santykių formą. Šiuo metu šalių santykiai yra konfliktiški, o tai lemia, kad kiekviena iš ginčo šalių tuo metu buvusias aplinkybes siekia interpretuoti sau naudinga linkme. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos teikiančiam asmeniui esant objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Svarbi aplinkybė yra ta, kad atsakovės vadovo paaiškinimai stokoja logikos, yra nenuoseklūs, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nors procesiniuose dokumentuose atsakovė teigė, kad nėra skolinga ieškovei, teismo posėdžio metu atsakovės direktorius nurodė, jog gali atsiskaityti pateikdamas veršelius, o pinigų sumokėti neturi galimybių.
14. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus sugretinęs su atsakovės vadovo paaiškinimu, nusprendė, kad byloje surinkti įrodymai leidžia konstatuoti, jog tarp šalių susiklostė galvijų pirkimo–pardavimo santykiai, kad žodinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovė pervedė atsakovei 126 000 Eur už prekes (veršelius) avansą, tačiau dalis veršelių buvo grąžinta atsakovei, kadangi neatitiko Turkijos Respublikos teisės aktų reikalavimų, keliamų veršelių eksportui iš Europos Sąjungos, todėl atsakovei kyla pareiga ieškovės pervestą avansą grąžinti. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė mokėjimo pavedimais 2017 m. vasario 9 d. grąžino ieškovei 2 000 Eur, 2017 m. kovo 2 d. – 5 000 Eur, negrąžinta ieškovei – 59 300 Eur. Rašytinių susitarimų dėl šios sumos įskaitymo, perkėlimo ar perleidimo byloje nepateikta, todėl teismas ieškinį tenkino ir nurodytą sumą priteisė iš atsakovės.
15. Ieškovė prašė priteisti 18 092,19 Eur palūkanų, kurios susidarė nuo pirmos atsakovės ieškovei grąžintinos avanso permokos, t. y. nuo 2017 m. vasario 9 d., ir 6 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, tenkinęs ieškinį, tenkino ir reikalavimus dėl palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Apeliantė (atsakovė) UAB „Bartynco“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; kreiptis dėl teisinės pagalbos – gauti informaciją iš Turkijos Respublikos institucijų (Muitinės, Veterinarijos tarnybos) apie laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. kovo 18 d. per Prancūzijos Respublikos įmonę EURL IMAGEI INVEST, FRANCE, VAT Nr. FR 52812251791, patekusius veršelius (pagal pateiktus numerius), nurodant jų gavėjus Turkijos Respublikoje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Egzistuoja absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nes teismas sprendimą grindė 2018 m. sausio 29 d. skolos pripažinimo raštu, kuriame aiškiai nurodyta, kad atsakovė yra skolinga 70 veršelių, kurių bendra vertė 66 000 Eur, ne ieškovei, bet Austrijos Respublikos bendrovei Viehhandel B. Kara E. U., t. y. ši įmonė rašte nurodyta kaip kreditorė. Teismas, nuspręsdamas priteisti 2018 m. sausio 29 d. rašte nurodytą sumą ieškovei, iš esmės nusprendė ir dėl Austrijos Respublikos įmonės, kuri byloje jokiu statusu įtraukta nebuvo, teisių ir pareigų, Austrijos Respublikos įmonės teises į rašte nurodytą turtą perkeldamas ieškovei. Atsakovės kreditore gali būti laikoma nebent tik Austrijos Respublikos bendrovė Viehhandel B. Kara E. U., bet ne ieškovė. Susidarytų situacija, kad atsakovė taptų skolinga tiek pirminei kreditorei, tiek ir Austrijos Respublikos bendrovei, tai būtų nesąžininga bei reikštų kreditorės nepagrįstą praturtėjimą atsakovės sąskaita.
16.2. Iš byloje esančių mokėjimų matyti, kad 2015 m. gruodžio 30 d. pavedimą 126 000 Eur atliko juridinis asmuo Sanallar Tar. ve Hay Gid Ins Tas. Pet SanVE Tic LTD Sti, juridinio asmens kodas 7990380445, tačiau ieškinį byloje pareiškė Sanallar Tarim ve Hayvancilik Gida Insaat Tasimacilik Petrol Sanayi ve Ticaret Limited Sirketi, juridinio asmens kodas 0799038044500010. Be to, prekės pagal 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitas faktūras BTC Nr. 1020 ir Nr. 1021 (pirkėjas pagal susitarimą) buvo parduotos Sanallar Tarim ve Hayvancilik Gida Ins Tas-pet San Tic LTD Sti, juridinio asmens kodas 7990380445; atsakovė 2 000 Eur ir 5 000 Eur mokėjimus atliko į to paties juridinio asmens, iš kurio gavo pinigus, sąskaitas, t. y. Sanallar Tar. ve Hay Gid Ins Tas. Pet San VE Tic LTD Sti, juridinio asmens kodas 7990380445. Nors ieškovės atstovas pateikė Turkijos Respublikos Mudžuro įmonių registro išrašą, tačiau jis (kaip ir kiti ieškovės pateikti dokumentai) neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, t. y. nėra legalizuoti, patvirtinant juos pažyma (Apostille). Byloje ieškinys yra pareikštas neįgalioto asmens.
16.3. Atsakovė atliko visus reikalingus veiksmus, susijusius su galvijų eksportu. Šiuo atveju, kliūčių, susijusių su galvijų eksportu, nekilo, jos atsirado su importo į Turkijos Respubliką klausimais, t. y. kilo dėl aplinkybių už kurias atsakinga pirkėja. Be to, spręsdamas kilusį ginčą, teismas turėjo taikyti ne CK, bet 1980 m. balandžio 11 d. Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių (toliau – Konvencija) nuostatas, nes tarp šalių susiklostę santykiai turi tarptautinį pobūdį. Nesant susitarimo dėl prekių pervežimo, remiantis Konvencijos 31 straipsnio (e) punktu, pirkėjas prekes turėjo atsiimti atsakovės verslo vietoje.
16.4. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė, būdama atsakinga už prekės – galvijų paruošimą pardavimui, savo pareigos tinkamai neįvykdė, t. y. eksportui į Turkiją vietoje mėsinių veislių (Simental, Angus, Belgian Blue) veršelių buvo pakrauti ir Holšteinų veislės pieniniai veršeliai, kurių įvežimas į Turkiją draudžiamas. Gyvulius išsirinko patys pirkėjai su dviem veterinarais – tai patvirtina galvijų sąrašai, kurie sudaryti turkų kalba, kurios atsakovės vadovas nesupranta, sąrašai pasirašyti tiek ieškovės atstovų, tiek atsakovės atstovo, be to, sąrašuose šalia lietuviškų galvijų numerių, prasidedančių raidėmis LT, yra nurodyti ir Turkijos galvijų numeriai, kurių atsakovė net negalėjo žinoti. Pirkėjas pats išsirinko galvijus, pats turkų kalba parengė sąrašą, turėdamas galvijų pasus pagal juos patikrino galvijų veisles.
16.5. Šalys nesitarė, kad atsakovė turėtų parduoti mėsinių veislių Simental, Angus ir Belgian Blue veršelius. Leistinais įrodymais neįrodyta, kad Turkijos muitinė nepriėmė pieninių veislių veršelių: (1) pateiktas Turkijos muitinės raštas nėra apostilizuotas; (2) ieškovė nepateikė viso 250 veršelių sąrašo; (3) visi veršeliai tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Turkijos Respublikoje yra registruojami, jiems suteikiamas unikalus numeris, registruojama veislė bei kiti duomenys, jų judėjimas; iš Lietuvos ūkinių gyvūnų registro išrašo matyti, kad per 2015 m. atsakovė pardavė ir Turkijoje buvo įregistruotas didelis kiekis pieninių veislių galvijų ir importo keblumų pirkėjai nepatyrė; be to, registre registruotos Simental tiek pieninė, tiek mėsinė veislės; (4) teismas neįvertino ir nepasisakė dėl atsakovės argumentų, kad veršeliai, kurių numeriai Nr. LT000006756006, Nr. LT000006691813, Nr. LT000006691811, Nr. LT0000068268 Nr. LT000006691817, Nr. LT000006695669 buvo parduoti su pirmąja sąskaita BTC Nr. 1020 ir prie jos esančiu 76 vnt. veršelių sąrašu; ši partija, įskaitant nurodytus numerius, buvo įleista į Turkiją; pagal antrąją sąskaitą BTC Nr. 1021 buvo siunčiami 75 vnt. veršelių, tačiau veršelių, kurių Nr. LT000006756006, Nr. LT000006691813, Nr. LT000006691811, Nr. LT000006826857, Nr. LT000006691817, Nr. LT000006695669 nėra.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
17.1. Remiantis CK 6.333 straipsnio 4 dalimi, atsakovė turėjo pareigą perduoti ieškovei prekes, kurios atitiktų Turkijos Respublikos teisės aktų reikalavimus, keliamus veršelių eksportui iš Europos Sąjungos. Nors šalys buvo sutarusios, kad atsakovė į Turkiją pristatys mėsinius galvijus (kuriems įvežti į Turkiją nebuvo ribojimų), atsakovė atvežė pieninius veršelius. Atsakovė neįrodinėjo, kad pateikti galvijų pasai nėra tikri, ar nurodyti individualių numerių galvijai yra mėsiniai. Atsakovės vadovas negalėjo nurodyti, kodėl buvo siunčiami ne tokių veislių galvijai, kokie buvo reikalingi ieškovei, ir veislių, kurios buvo kitokios nei atsakovės užpildytose eksporto deklaracijose bei deklaracijose, patvirtintose Mažeikių valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos. Be to, šalys buvo sutarusios, jog galvijai bus pristatomi ieškovei atsakovės, į jos buveinės vietą, t. y. „iki durų“ į Kirsehir miestą Turkijoje. Pristatymo vieta nurodyta abiejose atsakovės ieškovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose BTC Nr. 1020 ir BTC Nr. 1021, tiek atsakovės į bylą pateiktuose judėjimo sertifikatuose, tiek CRM važtaraščiuose. Taigi pardavėjos (atsakovės) pareiga buvo pristatyti ir perduoti galvijus ieškovei Kirsehir mieste, Turkijoje, kurios ji neįvykdė, dėl to Konvencijos 31 straipsnis netaikomas, o Konvencijos 30 straipsnis numato, kad pardavėjas (apeliantė) turi pareigą pristatyti prekes į sutartą vietą ir perduoti nuosavybę patvirtinančius dokumentus.
17.2. Tiek iš skolos pripažinimo akto turinio, tiek iš jo sudarymo aplinkybių ar šalių parodymų bei elgesio, akivaizdu, kad 2018 m. sausio 29 d. skolos pripažinimo raštas nebuvo skolos perleidimo dokumentas, o dokumentas skirtas ieškovės ir atsakovės teisiniams santykiams detalizuoti, sudaryti galimybę alternatyviam veršelių pristatymo maršrutui, bei sumažinti pristatomų veršelių kiekį, atsižvelgiant į kelionėje iš Turkijos nugaišusius veršelius. Šis dokumentas nebuvo skirtas sukurti teisių ar pareigų Austrijos Respublikos bendrovei. Be to, skolos pripažinimo aktą pasirašė ieškovės atstovas K. S..
17.3. Ieškovės Turkijos Respublikos juridinio asmens visas pavadinimas yra Sanallar Tarim ve Hayvancilik Gida Insaat Tasimacilik Petrol Sanayi ve Ticaret Limited Sirketi, su ieškiniu buvo pateikti mokėjimo pavedimų patvirtinimai, kuriuose sutrumpinti kai kurie pavadinime esantys žodžiai – Sanallar Tar. ve Hay Gid Ins Tas. Pet San VE Tic LTD Sti. Akivaizdu, kad tai viena ir ta pati įmonė. Turkijos Respublikos komercinio registro su vertimu į lietuvių kalbą išraše nurodytas ieškovės juridinio asmens kodas yra 0799038044500010, o numeris nurodomas tiek atsakovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose BTC Nr. 1020 ir BTC Nr. 1021, tiek banko išrašuose apie ieškovės atsakovei atliktus mokėjimus – 7990380445 – yra atsakovės mokesčių mokėtojo kodas. Taigi ieškovė turi tinkamą reikalavimo teisę į atsakovę.
17.4. Ieškovė pranešė atsakovei, kad nori įsigyti mėsinių veislių galvijų. Atsakovė paruošė 250 vnt. galvijų sąrašą, su individualiais galvijų numeriais ir galvijų veislėmis. Ieškovė iš atsakovės pirko 150 vnt. veršelių, bet ketino ir toliau bendradarbiauti, todėl buvo paruoštas ilgesnis veršelių sąrašas, galimiems pirkimams ateityje. Skirtingai nei teigia atsakovė, ieškovės veterinarai neatliko galvijų kraujo tyrimų, bei nematė individualių lietuviškų galvijų pasų. Nors atsakovės vadovas nemoka turkų kalbos, tačiau atsakovė turėjo veršelių eksporto į Turkiją patirties – vien per 2015 m. į Turkiją eksportavo 444 vnt. veršelių, tai reiškia, kad atsakovė žinojo, kokios formos turi būti pildomos vežant galvijus į Turkijos Respubliką ir galėjo parengti bei pateikti galvijų sąrašą. Juo labiau kad atsakovė turėjo galvijų pasus. Be to, galvijų sąrašuose nurodytas tik lietuviškas galvijo numeris (prasidedantis raidėmis LT) bei galvijo ausyje esančios įsagos / mikročipo numeris (Elektronic kupe / Mikrocip No), tariamų turkiškų galvijų numerių nenurodyta. Ieškovė teismui pateikė oficialų dokumentą – Turkijos Respublikos muitinės raštą, patvirtintą muitinės antspaudu, kuriame aiškiai parašyta, kad galvijai „neatitinka techninių sąlygų ir netinkami importui“; vien faktas, jog šis dokumentas nepatvirtintas apostile, nereiškia įrodomosios vertės nebuvimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo prie bylos
19. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2015 m. ir 2016 m. Gyvūnų registro išrašus bei 2016 m. vasario 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija BTC Nr. 1039. Naujai teikiamais įrodymais atsakovė iš esmės siekia įrodyti, kad 21 galvijas iš nurodyto sąrašo ieškovei, jos prašymu, buvo pristatyti per Prancūzijos Respublikos įmonę EURL IMAGEI INVEST į Turkijos Respubliką.
20. Proceso dalyviai turi pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra labai ribojamas ir taikomas tik išimtinais atvejais. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 314 straipsnyje nustatyto ribojimo taikymo išlygų pasisako, kad apeliacinės instancijos teismas spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, turi patikrinti bei įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).
22. Kadangi naujų įrodymų pateikimo aukštesnės instancijos teismui ribojimu yra užtikrinamas proceso koncentruotumas bei siekiama panaikinti bet kokią galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinant proceso dalyvius bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne tada, kai teismas ginčą išnagrinėja, prašant naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme privalu pagrįsti arba objektyvųjį (nuo to asmens valios nepriklausiusį) negalėjimą pateikti kurį nors dokumentą (įrodymą) į bylą anksčiau ir vėliau atsiradusią būtinybę jį pateikti, arba šio įrodymo pateikimą laiku, bet pirmosios instancijos teismo nepagrįstą atsisakymą jį priimti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-524-933/2022 17 punktas).
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi teikiamus naujus dokumentus bei apeliantės prašymo motyvus, sprendžia, kad apeliantė, teikdama duomenis apie galimą galvijų pristatymą į Turkijos Respubliką per Prancūzijos Respublikos įmonę, juos neabejotinai galėjo pateikti ir anksčiau, t. y. grįsdama savo atsikirtimus į ieškovės ieškinio reikalavimą, o ne tada, kai buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas, kuriame, nesant byloje kitokių duomenų, buvo konstatuotas jai nepalankus faktas, jog atsakovė dalies veršelių ieškovei nepristatė. Taigi nenustačius CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų, teisėjų kolegija su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos nepriima ir nevertina.
Dėl įrodymų (ne)išreikalavimo
24. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo kreiptis dėl teisinės pagalbos – gauti informaciją iš Turkijos Respublikos institucijų (Muitinės, Veterinarijos tarnybos) apie laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. kovo 18 d. per Prancūzijos Respublikos įmonę EURL IMAGEI INVEST, FRANCE, VAT Nr. FR 52812251791, patekusius veršelius (pagal pateiktus numerius), nurodant jų gavėjus Turkijos Respublikoje. Apeliantės teigimu, ji nuosekliai viso bylos nagrinėjimo metu siekė įrodyti, kad 21 galvijas iš nurodyto sąrašo pirkėjai, jos prašymu, buvo pristatytas per Prancūzijos Respublikos įmonę į Turkijos Respubliką, todėl pirmosios instancijos teismo prašė kreiptis dėl teisinės pagalbos į Turkijos Respubliką, tačiau teismas jos prašymą atmetė, nurodydamas, jog atsakovė nepateikė duomenų, kad pati kreipėsi dėl tokių duomenų gavimo ir jų negavo.
25. Šio prašymo kontekste svarbu pažymėti, kad rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo (CPK 198 straipsnio 1 dalis). Bylos šalis, pati negalinti gauti reikšmingo bylai rašytinio įrodymo iš dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų asmenų, gali teikti teismui prašymą įrodymus išreikalauti (CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 199 straipsnio 1 dalis). CPK 199 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: (1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; (2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; (3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Taigi, šalies įrodinėjimo galimybės įrodinėjimo procese teismo neturi būti ribojamos, jeigu šalis pagrindžia savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti. Pažymėtina, kad naujų įrodymų rinkimas, kaip ir jų priėmimas, apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos jau minėtame CPK 314 straipsnyje.
26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kaip ir nurodo apeliantė, atsakovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo iš Turkijos Respublikos institucijų atmetė, nes nusprendė, kad atsakovė nepateikė duomenų, jog ji pati kreipėsi dėl tokių duomenų į Turkijos Respublikos institucijas ir jų negavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei pirmosios instancijos teismo nurodytus atsakovės prašymo atmetimo motyvus, su jais iš dalies sutinka. Šiuo atveju atsakovė išties nepateikė įrodymų, kad pati negalėjo gauti prašomų išreikalauti įrodymų pvz., kreipdamasi tiesiogiai į Europos Sąjungos valstybėje (Prancūzijos Respublikoje) registruotą įmonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik išnaudojus visas galimybes gauti įrodymus Europos Sąjungos teritorijoje ir atsakovės prašomų duomenų negavus, būtų pagrindas kreiptis į Turkijos Respublikos institucijas su prašymu pateikti atsakovės prašomus duomenis. Byloje nesant tokių įrodymų, kad pati atsakovė išnaudojo ar bent jau bandė išnaudoti visas protingas galimybes gauti jos prašomus duomenis, atsakovės prašymas dėl įrodymų išreikalavimo apeliacinės instancijos teisme atmetamas.
27. Kita vertus, nesant atsakovės susitarimo su ieškove dėl ginčo sutartinių įsipareigojimų (visos apmokėtos kainos apimtimi) įvykdymo per kitos valstybės juridinį asmenį, ieškovei neigiant šį faktą, duomenų išreikalavimas iš esmės neturėtų reikšmės ginčo esmei, įvertinus aplinkybę, kad, tiek prieš šalių ginčo teisinius santykius (kainos sumokėjimą), tiek ir po to, atsakovė neneigia turėjusi ne vieną pirkimo–pardavimo sandorį su užsienio juridiniais asmenimis tarp jų ir su Turkijos Respublikos.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
28. Byloje ginčo dėl to, kad ieškovė Turkijos Respublikos bendrovė Sanallar Tarim ve Hayvancilik Gida Insaat Tasimacilik Petrol Sanayi ve Ticaret Limited Sirketi ir atsakovė UAB „Bartynco“ sudarė žodinę galvijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria šalys susitarė dėl veršelių pardavimo eksportui į Turkiją už 126 000 Eur, nėra.
29. Ieškovė atsakovei dviem 2015 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymais sumokėjo 126 000 Eur (90 000 Eur ir 36 000 Eur); mokėjimų paskirtis – išankstinis mokėjimas už prekes.
30. Atsakovė 2015 m. gruodžio 31 d. išrašė ieškovei PVM sąskaitas faktūras BTC Nr. 1020 ir BTC Nr. 1021, atitinkamai 59 700 Eur ir 58 620 Eur, kuriose nurodyta: prekės pavadinimas – parduoti 76 ir 75 veršeliai, prekės pristatymo vieta – Turkijoje; galvijų veislė nenurodyta.
31. Vykdydama sutartį, atsakovė ieškovei į Turkijos Respubliką pristatė 76 veršelius pagal 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą BTC Nr. 1020 už 59 700 Eur. Nors pagal susitarimą atsakovė turėjo pristatyti ieškovei Simental, Angus ir Belgian Blue veislių mėsinius veršelius, tačiau Turkijos muitinė gabenamus veršelius buvo sulaikiusi, nes nustatė, kad gabenami ne mėsiniai nurodytų veislių veršeliai, o pieninės Holšteinų veislės veršeliai. Po užsitęsusių Turkijos Respublikos muitinės patikrinimų, veršeliai vis tik buvo perduoti ieškovei.
32. Atsakovė antrąja siunta likusių 75 veršelių ieškovei nepristatė. 2017 m. vasario 6 d. ieškovės vadovas atvyko į Lietuvą susitikti su atsakovės vadovu, kuris patvirtino, kad atsakovė nepajėgi įvykdyti sutartį iki galo ir patikino, jog grąžins ieškovės sumokėto avanso dalį – 20 000 Eur. Atsakovė ieškovei 2017 m. vasario 9 d. grąžino 2 000 Eur, o 2017 m. kovo 2 d. – 5 000 Eur, iš viso 7 000 Eur avanso; likusi negrąžinta ieškovės sumokėto avanso dalis – 59 300 Eur.
33. 2018 m. sausio 29 d. atsakovė UAB „Bartynco“ ir jos vadovas B. v. d. B., kaip fizinis asmuo, skolos pripažinimo rašte patvirtino, kad B. v. d. B. ir UAB „Bartynco“ yra solidariai skolingi 70 veršelių, kurių bendra vertė 66 000 Eur, Austrijos Respublikos bendrovei Viehhandel B. Kara E. U.
34. Ieškovė, manydama, kad atsakovė pažeidė prievolę perduoti jai galvijų už 59 300 Eur arba grąžinti sumokėti avansą, kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 59 300 Eur avansą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus tenkino, nes nusprendė, kad atsakovei žinant konkretų tikslą, kuriam perkami galvijai – eksportui į Turkijos Respubliką, bei turint galvijų pardavimo eksportui patirties, ji turėjo pareigą perduoti ieškovei prekes (galvijus), kurios atitiktų Turkijos Respublikos teisės aktų reikalavimus, keliamus veršelių eksportui iš Europos Sąjungos, tačiau atsakovė savo pareigos tinkamai neįvykdė, nes eksportui į Turkiją vietoje mėsinių veislių (Simental, Angus, Belgian Blue) veršelių pakrovė ir Holšteinų veislės pieninius veršelius, kurių įvežimas į Turkiją draudžiamas. Apeliantė (atsakovė) su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir iš esmės laikosi pozicijos, kurią nurodė ir pirmosios instancijos teisme, bei teigia, kad ji atliko visus reikalingus veiksmus, susijusius su galvijų eksportu; visos kilusios kliūtys buvo susijusios ne su eksporto, o su importo į Turkijos Respubliką klausimais, t. y. kliūtys kilo dėl aplinkybių už kurias atsakinga pirkėja (ieškovė), o ne atsakovė; juo labiau kad byloje leistinais įrodymais neįrodyta, jog Turkijos Respublikos muitinė nepriėmė pieninių veislių veršelių. Be to, pirkėja pati išsirinko galvijus, pati turkų kalba parengė sąrašą, turėdama galvijų pasus ir pagal juos patikrino galvijų veisles.
35. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų turinio. Šalys, nesutardamos dėl esmės, apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą kelia klausimus dėl: (1) ieškovės materialinio teisinio suinteresuotumo reikšti reikalavimą dėl avanso priteisimo; (2) absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo, teismui nusprendus dėl neįtraukto byloje dalyvauti asmens teisių ir pareigų; (3) netinkamų materialinių normų, reglamentuojančių tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių, taikymo; (4) įrodymų leistinumo; (5) šalių žodinio susitarimo sąlygų aiškinimo.
Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens materialiųjų teisių ir pareigų
36. Apeliantė skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti į bylą asmens Austrijos Respublikos bendrovės Viehhandel B. Kara E.U. teisių ir pareigų, tokiu būdu pažeisdamas įstatyme įtvirtintą draudimą (CPK 266 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
37. Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atvejai, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, pripažįstami absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.
38. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra išaiškinęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021 16 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2012; 2023 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-943/2023 40 punktą).
39. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, reikšminga, kokiu teisiniu santykiu jis yra susijęs su ginčo dalyku byloje. Apeliantė teigia, kad teismas sprendimą grindė 2018 m. sausio 29 d. skolos pripažinimo raštu, kuriame nurodyta, jog atsakovė yra skolinga 70 veršelių, kurių bendra vertė 66 000 Eur, ne ieškovei, bet Austrijos Respublikos bendrovei Viehhandel B. Kara E. U., t. y. būtent ši įmonė rašte nurodyta kaip kreditorė, todėl teismas, nusprendęs patenkinti ieškovės ieškinį, Austrijos Respublikos įmonės teises į rašte nurodytą turtą skundžiamu sprendimu iš esmės perkėlė ieškovei.
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek nagrinėjamos bylos medžiagą, tiek ir aptariamo 2018 m. sausio 29 d. skolos pripažinimo rašto turinį, neįžvelgia pagrindo pritarti tokiai apeliantės pozicijai dėl toliau nurodomų priežasčių.
41. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl atsakovės prievolės grąžinti ieškovei šios žodinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu sumokėtą avansinį mokėjimą už veršelius, kurių atsakovė ieškovei taip ir nepristatė. Byloje nustatyta, kad šalys sudarė žodinę galvijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė dėl veršelių pardavimo eksportui į Turkiją už 126 000 Eur. Ieškovė atsakovei sumokėjo 126 000 Eur, tačiau atsakovė ieškovei pristatė tik dalį veršelių – 76 veršelius už 59 700 Eur; liko nepristatyti 75 veršeliai už 66 300 Eur. Tuo tarpu 2018 m. sausio 29 d. skolos pripažinimo akte tiek atsakovė UAB „Bartynco“, tiek ir jos vadovas B. v. d. B., kaip fizinis asmuo, patvirtino, kad jie yra solidariai skolingi Austrijos Respublikos bendrovei Viehhandel B. Kara E. U. 70 veršelių, kurių bendra vertė 66 000 Eur.
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl jokių Austrijos Respublikos bendrovės Viehhandel B. Kara E. U. teisių ir pareigų, kylančių iš šalių sudarytos ginčo žodinės pirkimo–pardavimo sutarties. Visų pirma, byloje neginčijamai nustatyta, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų – Turkijos bendrovės Sanallar Tarim ve Hayvancilik Gida Insaat Tasimacilik Petrol Sanayi ve Ticaret Limited Sirketi ir UAB „Bartynco“; tuo tarpu 2018 m. sausio 29 d. skolos pripažinimo akte nurodoma, kad Austrijos Respublikos bendrovei solidariai yra skolingi tiek atsakovė UAB „Bartynco“, tiek ir jos vadovas B. v. d. B., kaip fizinis asmuo. Antra, byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė ieškovei nepristatė 75 veršelių, kurių bendra vertė yra 59 700 Eur, tuo tarpu 2018 m. sausio 29 d. rašte nurodoma, jog atsakovė ir jos vadovas Austrijos Respublikos bendrovei yra skolingi 70 veršelių, kurių bendra vertė 66 000 Eur.
43. Minėta, kad apie tai, ar konkretus teismo sprendimas turi tiesioginę įtaką neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kilusio ginčo pobūdį ir ribas, byloje priimto teismo sprendimo turinį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovė neįrodė, kad 2018 m. sausio 29 d. skolos pripažinimo akte nurodomas skolos teisinis santykis yra kaip nors susijęs su byloje nagrinėjamu ginčo santykiu. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiami reikalavimai, susiję atsakovės ir jos vadovo solidariais įsipareigojimais, be to, nesutampa prekių kiekis bei jų kaina. Taigi nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl Austrijos Respublikos bendrovei Viehhandel B. Kara E. U. materialiųjų teisių ir pareigų: šiam asmeniui skundžiamu sprendimu nėra nustatyta, pripažinta, pakeista, panaikinta ar kitaip nuspręsta dėl jokių jos teisių ar pareigų. Taigi sprendimas neturi įtakos šio neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Todėl bylą nagrinėjęs teismas neprivalėjo įtraukti Austrijos Respublikos bendrovės Viehhandel B. Kara E. U. į bylos nagrinėjamą kaip trečiojo asmens ir, to nepadaręs, CPK 266 straipsnio, 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto normų nepažeidė.
Dėl ieškovės materialinio teisinio suinteresuotumo
44. Apeliantė skunde laikosi pozicijos, kad ji PVM sąskaitas faktūras išrašė ir dalį avansinio mokėjimo grąžino bei jai avansinį mokėjimą atliko kitas Turkijos Respublikos juridinis asmuo nei byloje pareiškė ieškinį. Tokią poziciją apeliantė grindžia juridinio asmens kodo neatitikimu.
45. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, jog CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019 75 punktą, 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35.6 punktą). Ir priešingai – asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-611/2019 17 punktas; 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-370-248/2019 44 punktas).
46. Jei asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu kaip pirmosios grupės subjektas, ginantis jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, tai jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas, nes teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-706/2013).
47. Iš byloje esančio Turkijos Respublikos Mudžuro įmonių komercinio registro išrašo su vertimu į lietuvių kalbą matyti, kad ieškovės juridinio asmens kodas yra 0799038044500010, t. y. toks nurodytas ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose. Tuo tarpu, kaip teisingai nurodo apeliantė, išrašydama PVM sąskaitas faktūras ir grąžindama dalį avansinio mokėjimo ji nurodė kitą ieškovės kodą – 7990380445; ieškovė, atlikdama avansinį mokėjimą atsakovei, taip pat nurodė kodą – 7990380445. Ieškovės atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad tiek PVM sąskaitose faktūrose, tiek ir banko išrašuose vietoje ieškovės juridinio asmens kodo du kartus nurodytas mokesčių mokėtojo kodas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esantį Turkijos Respublikos Mudžuro įmonių komercinio registro išrašą ir jo vertimą, neturi pagrindo netikėti, kad atsakovę ginčo pirkimo–pardavimo santykiai siejo būtent su ieškove, o ne su kitu juridiniu asmeniu, dėl to spręstina, jog ieškovė turi materialinį teisinį suinteresuotumą reikšti reikalavimą dėl sumokėto avanso grąžinimo.
48. Aukščiau nurodytos teisėjų kolegijos išvados dėl ieškovės materialinio teisinio suinteresuotumo nekeičia ir apeliantės nurodomi argumentai dėl Turkijos Respublikos Mudžuro įmonių komercinio registro išrašo (kaip ir kitų ieškovės pateiktų dokumentų) neatitikimo įrodymų leistinumo reikalavimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad Apostille pažyma nereiškia dokumentų turinio tikrumo, realumo ar teisėtumo. Kaip savo praktikoje yra išaiškinęs kasacinis teismas, Apostille patvirtina dokumento kilmę; ji patvirtina asmens parašo ar įstaigos antspaudo arba ženklo tapatumą, taip pat pasirašiusio asmens pareigas, tačiau Apostille nėra tvirtinamas dokumento turinys ar jame nurodytos informacijos tikrumas bei patikimumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija neturi jokio pagrįsto pagrindo manyti, jog ieškovės į bylą pateikti įrodymai yra suklastoti; tokių aplinkybių nenurodė ir pati apeliantė, apsiribodama argumentais, kad pateikti rašytiniai dokumentai nėra patvirtinti Apostille pažyma.
49. Teisėjų kolegija kaip teisiškai nereikšmingus atmeta atsakovės argumentus dėl ieškovės pavadinimo neatitikimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turkijos Respublikos įmonių komercinio registro išraše nurodytą visą ieškovės pavadinimą – Sanallar Tarim ve Hayvancilik Gida Insaat Tasimacilik Petrol Sanayi ve Ticaret Limited Sirketi bei mokėjimo pavedimuose nurodytą – Sanallar Tar. ve Hay Gid Ins Tas. Pet San VE Tic LTD Sti., visiškai pritaria atsakovės pozicijai, kad mokėjimo nurodymuose nurodytas ieškovės pavadinimo trumpinys, bet ne kito juridinio asmens pavadinimas.
50. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turi pagrįstą materialinį teisinį suinteresuotumą reikšti reikalavimą atsakovei dėl sumokėto avanso grąžinimo.
Dėl žodžiu sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų aiškinimo
51. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė iš pirkimo–pardavimo santykių kildinamą reikalavimą priteisti iš atsakovės jai neperduotų prekių kainą. Rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties šalys nebuvo sudariusios.
52. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovei žinant konkretų tikslą, kuriam perkami galvijai – eksportui į Turkiją Respubliką, bei turint galvijų pardavimo eksportui patirties, ji turėjo pareigą perduoti ieškovei prekes (galvijus), kurios atitiktų Turkijos Respublikos teisės aktų reikalavimus, keliamus veršelių eksportui iš Europos Sąjungos, tačiau atsakovė savo pareigos tinkamai neįvykdė, nes eksportui į Turkiją vietoje mėsinių veislių (Simental, Angus, Belgian Blue) veršelių pakrovė ir Holšteinų veislės pieninius veršelius, kurių įvežimas į Turkiją draudžiamas.
53. Apeliantė laikosi priešingos pozicijos ir teigia, kad ji atliko visus veiksmus, būtinus galvijų eksportui į Turkiją, o kliūtys kilo dėl importo, pačiai pirkėjai atsirinkus netinkamos veislės veršelius.
54. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.311 straipsniu, pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo–pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles. Bendrosios sandorių sudarymo taisyklės nustato, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kadangi įstatymas neįtvirtina, kad kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta raštu (paprasta ar notarine forma), ji gali būti sudaryta šalių pasirinkta forma. Tačiau sudaromo sandorio formos pasirinkimas lemia įrodinėjimo dalyką ir paties įrodinėjimo proceso sudėtingumą, siekiant nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir sprendžiant dėl jų įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020 19 punktą).
55. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kasacinis teismas yra suformavęs išsamią sutarčių aiškinimo taisyklių, įtvirtintų CK 6.193 straipsnyje, praktiką, kai aiškinamos sutartys, sudarytos rašytine forma. Tačiau ne mažiau aktualus yra ir žodžiu sudarytų sutarčių aiškinimas, kurį sunkina tai, kad nėra galimybės vadovautis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 14 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
56. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nesant sudarytos rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, taip pat esant įrodyta, jog pirkėja (ieškovė) sumokėjo išankstinę įmoką už prekes (veršelius), būtent atsakovei teko pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su sutarties vykdymu, t. y. pirkimo–pardavimo sutarties dalyko (perkamų galvijų) perdavimą pirkėjai arba, ginantis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, įrodyti, kad galvijai buvo tokių veislių, kurių norėjo būtent pirkėja, ar jog galvijai nebuvo perduoti pirkėjai dėl jos pačios kaltų veiksmų. Teisėjų kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą, konstatuoja, kad apeliantė tokių aplinkybių neįrodė.
57. Šalys viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi skirtingų pozicijų dėl veršelių atrankos. Ieškovė teigė, kad galvijus pirmiausia atrinko atsakovė, tuomet atvyko ieškovės veterinarai, kurie patikrino galvijų sveikatos būklę, svorį, amžių, ausų įsagų numerius; galvijų pasų netikrino, nes nesitikėjo, kad įrašai važtaraščiuose (galvijų veislė) ir galvijų pasuose gali skirtis; ieškovės veterinarai taip pat neatliko galvijų kraujo tyrimų bei nematė individualių lietuviškų jų pasų. Tuo tarpu atsakovė nurodė, kad galvijus išsirinko pirkėja su dviem veterinarais, patys turkų kalba parengė sąrašą, turėdami galvijų pasus ir pagal juos patikrinę jų veisles. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal nagrinėjamos bylos duomenis šalių konsensuso dėl ginčijamų sutarties sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, atrenkant veršelius, neįmanoma nustatyti. Taigi nesant galimybės nustatyti, kuri būtent iš šalių vykdė galvijų atranką, pagal šioje byloje vyraujančią įrodinėjimo naštą, būtent apeliantei tenka neigiamos pasekmės.
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje taip pat neįrodyta, kad galvijai nebuvo perduoti pirkėjai dėl jos pačios kaltų veiksmų. Pirma, priešingai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad gabenamų galvijų pirmoji siunta buvo sulaikyta Turkijos muitinėje, nes buvo nustatyta, jog atsakovė vežė pieninių veislių galvijus, kurių importas į Turkiją draudžiamas. Šias aplinkybes patvirtina 2016 m. sausio 12 d. Ankaros muitinės direktorato protokolas, kuriame nurodyta, jog ieškovei priklausančioje gyvus galvijus gabenančioje transporto priemonėje esantys galvijai neatitinka techninių sąlygų ir netinkami importui. Nors apeliantė teigia, kad šiuo Ankaros muitinės direktorato protokolu nėra pagrindo vadovautis, nes jis nepatvirtintas Apostille pažyma, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog jos motyvai dėl tokių įrodymų leistinumo ir vertinimo jau nurodyti šios nutarties 48 punkte, todėl jų nekartoja. Antra, sulaikius pirmąją galvijų siuntą, antroji galvijų siunta buvo apsukta atgal, nepasiekus Turkijos Respublikos muitinės. Šias aplinkybes patvirtina 2016 m. sausio 7 d. Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimas dėl eksporto deklaracijos pripažinimo negaliojančia ir TIR operacijos užbaigimo, kuriuo prašoma pripažinti negaliojančia 2015 m. gruodžio 31 d. muitinės deklaraciją, kuria negrąžinamojo eksporto muitinės procedūrai deklaruota prekė – 75 jauni veršeliai, didesni kaip 160 kg svorio, skirti penėjimui, masė 19 540 kg, šalis gavėja Turkija, nes gavėjui Turkijoje atsisakius priimti krovinį, prekės nebuvo išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos. Trečia, atsakovei neabejotinai buvo žinomas šalių sudarytos sutarties tikslas – veršelių eksportas į Turkijos Respubliką. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jau vien šis susitarimo tikslas suponuoja, jog prekės (veršeliai) privalėjo atitikti eksporto į Turkijos Respubliką sąlygas. Ketvirta, pirmosios instancijos teismas šalių nagrinėjamo ginčo kontekste visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį, kad atsakovė yra bendrovė, turinti galvijų pardavimo eksportui (taip pat ir į Turkijos Respubliką) patirties. Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritart pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent atsakovė turėjo pareigą perduoti ieškovei prekes, kurios atitiktų Turkijos Respublikos teisės aktų reikalavimus, keliamus veršelių eksportui iš Europos Sąjungos.
59. Nors apeliantė skunde, remdamasi Konvencija, teigia, kad būtent ieškovė turėjo prekes atsiimti atsakovės verslo vietoje, tačiau tiek iš abiejų atsakovės ieškovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų BTC Nr. 1020 ir BTC Nr. 1021, tiek ir iš pačios atsakovės į bylą pateiktų judėjimo sertifikatų bei CMR važtaraščių turinio matyti, jog prekių pristatymo vieta nurodyta Turkijos Respublikos miestas Kirsehir, o prekių pristatymą organizavo būtent atsakovė. Taigi šalims aiškiai sutarus dėl prekių pristatymo vietos, apeliantė nepagrįstai remiasi Konvencijos 31 straipsnio (e) punktu, o ne tos pačios Konvencijos 30 straipsniu, numatančius, kad pardavėjas privalo pristatyti prekes, perduoti su jomis susijusius dokumentus ir perduoti nuosavybės teisę į prekes, kaip to reikalauja sutartis ir ši Konvencija.
60. CK 6.315
straipsnio 3 dalis numato, kad, kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, šis turi teisę reikalauti, jog pardavėjas jam perduotų daiktus arba grąžintų sumokėtą sumą. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, taip pat nustačius, kad apeliantei turint pareigą pristatyti prekes (veršelius) ieškovei į Turkijos Respubliką, ši jų taip ir nepristatė, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pagrįstai reikalauja grąžinti jos atsakovei sumokėtą neperduotų prekių kainą; tuo tarpu, atsakovė, pilnai neįvykdžiusi sutarties, privalo grąžinti ieškovei viską, ką yra gavusi pagal neįvykdytos sutarties dalį, t. y. ieškinyje nurodytą sumą.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
61. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pirkimo–pardavimo teisinius santykius, sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes, teisingai vadovavosi civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir padarė pagrįstas išvadas dėl šalių ginčo esmės, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.
62. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau atmetus atsakovės apeliacinį skundą, šios patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
63. Atsakovė pateikė prašymą dėl 850 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitą faktūrą, kredito įstaigos mokėjimo nurodymą). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad atsakovei kompensuotinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bartynco“, juridinio asmens kodas 302493192, ieškovei Turkijos Respublikos bendrovei Sanallar Tarim ve Hayvancilik Gida Insaat Tasimacilik Petrol Sanayi ve Ticaret Limited Sirketi, juridinio asmens kodas 0799038044500010, 850 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Vilija Mikuckienė
Asta Radzevičienė
Irmantas Šulcas