Civilinė byla Nr. e2A-888-562/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02703-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.4; 3.3.1.19.2; 3.3.1.20.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. gegužės 11 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno, Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Morena“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Firma VITI“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Morena“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Firma VITI“ dėl negautų pajamų atlyginimo priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Firma VITI“ priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Morena“ dėl nuosavybės teisės į dalį aikštelės pripažinimo.

        Teismas

nustatė:

                                                                 I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Morena“ kreipėsi su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Firma VITI“, kuriuo prašė: 1) priteisti iš atsakovės 5150,96 Eur skolos, 6 procentus metinių procesinių palūkanų, 520,30 Eur su prievolės įvykdymu susijusių išlaidų; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso aikštelė, esanti adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje aikštelėje prie pastato, plane pažymėto 9F1/g, sandėliuojamos atsakovei priklausančios statybinės medžiagos, užimančios 645 kv. m plotą.

3.       Atsakovė UAB „Firma VITI“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškovės ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad tarp šalių sudaryta 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė iš ieškovės įsigijo pastatą / sandėlį, esantį adresu (duomenys neskelbtini) plane pažymėtą 9F1/g, ieškovė perleido atsakovei nuomos teisę į 1,9 ha žemės, be to, šalys savo parašais patvirtino žemės sklypo planą, kuriuo susitarė, kad atsakovė naudosis 18 687 kv. m (plane pažymėta raudonomis linijomis). 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties 8.5 punktu ieškovė atsakovei pardavė visas požemines ir antžemines komunikacijas, esančias perduodamoje žemės dalyje. Atsakovės pažymėjo, kad turtas yra sandėliuojamas ant atsakovės nupirktos aikštelės dalies. Atsakovė taip pat nurodė, kad iki 2019 m. viešame registre buvo įregistruotas statinys – kiti inžineriniai statiniai-kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o plotas nebuvo nurodytas, todėl iki to laiko buvo pagrįstai manoma, kad ši aikštelė yra ieškovei priskirtoje valstybinės žemės sklypo dalyje. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1993 ieškovei jos statinių, įskaitant kiemo aikštelę ir tvorą, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatavimui buvo skirta 4009 kv. m žemės sklypo dalis, taigi, ir NŽT vertino, kad ieškovei priklausantys inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora) patenka tik į ieškovei priskirtą naudotis 4009 kv. m žemės sklypo dalį. Tuo tarpu ieškovės pasitelkto matininko 2019 m. spalio 21 d. akto pagrindu buvo įregistruota net 17 715 kv. m ploto aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ją ieškovė įregistravo visiems pastatams priskirtoje valstybinės žemės sklypo dalyje, ji taip pat patenka ir į atsakovei 2001 m. lapkričio 30 d. sutartimi perleistą dalį. Atsakovė nurodė, kad ginčo aikštelė yra pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausinys, nes ji bendra ūkine paskirtimi yra susijusi su žemės sklype esančiais statiniais. Šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta, kad visa aikštelė priklauso ieškovei, taigi aikštelę, kaip priklausinį, turėjo ištikti pagrindinio daikto likimas. Atsakovė taip pat akcentavo, kad ji nėra sudariusi su ieškove nuomos sutarties, todėl neturėjo pareigos mokėti nuomos mokesčio, o ieškovė neturėjo pagrindo tikėtis gauti pajamų iš ginčo aikštelės dalies, nes aikštelė yra visų sklype esančių pastatų priklausinys, o ginčo aikštelės dalis yra perleista atsakovei.

4.       Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso kito inžinerinio statinio – aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 3818/17715 idealiosios dalys, įgytos pagal 2001 m. lapkričio 30 d. sutartį (registro Nr. 5-8142). Nurodė, jog  2001 m. lapkričio 30 d. sutarties sudarymo metu aikštelė, skirta privažiuoti prie pastato ir kitoms reikmėms, pateko į susisiekimo komunikacijos sąvoką, taigi pripažintina, kad ieškovė, sutarties 8.5 punktu perleisdama atsakovei nuosavybės teisę į antžemines komunikacijas, esančias perduodamoje žemės dalyje, pardavė ginčo aikštelės dalį. Šalys ginčo aikštelės dalies pardavimą patvirtino ir žemės sklypo planu M1:2000. Į jame pažymėtą atsakovei skirtą žemės sklypo dalį patenka pastatas 9F1/g ir greta jo esanti ginčo aikštelės dalis. Atsakovės pasitelktas matininkas B. J. sulygino 2001 m. lapkričio 30 d. sutartimi pasirašytą žemės sklypo planą M1:2000 ir 2019 m. rugsėjo 24 d. atsakovės pasitelkto matininko E. B. parengtą aikštelių b1 ir b2 planą. Iš jo atliktų matavimų matyti, kad ieškovė atsakovei 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė 3818 kv. m (arba 3818/17715 dalis) aikštelės. Atsakovė priešieškinyje taip pat teigė, jog ieškovė pati savo veiksmais pripažino, kad 2019 m. tikslindama aikštelės kadastro duomenis elgėsi neteisėtai, ir iš dalies šį pažeidimą pašalino. Tai patvirtina aplinkybė, kad, atsakovei 2019 m. lapkričio 22 d. pateikus valstybės įmonei Registrų centrui skundą dėl sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės prašymas patikslinti aikštelės kadastro duomenis, panaikinimo, ieškovė atsakovei pagal 2020 m. vasario 18 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį už simbolinę 2000 Eur kainą perleido aikštelę b2, kuri taip pat pateko į 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleistos aikštelės dalies ribas. Šalims sutarus tęsti derybas dėl kitos dalies aikštelės perleidimo atsakovei, atsakovė atsiėmė VĮ Registrų centrui pateiktą skundą, tačiau po skundo atsiėmimo šalių derybos nutrūko, o ieškovė atsakovei ėmė teikti nepagrįstas sąskaitas už nuomą.

5.       Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį prašė atmesti priešieškinį kaip nepagrįstą. Ieškovė nurodė, kad atsakovė 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi aikštelės nuosavybės teisės neįgijo. Parduotas turtas atsakovei buvo perduotas perdavimo–priėmimo aktu, jame aikštelė nenurodyta. Atsakovė patvirtino, kad perdavimo metu perduodamo turto trūkumų ir defektų nepastebėta. Ieškovės nuomone, aplinkybę, kad atsakovė suprato 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-sutartimi neįgijusi aikštelės nuosavybės teisės, patvirtina ir tai, kad 2020 m. vasario 18 d. ji sudarė sutartį su ieškove, kuria nupirko iš ieškovės 2658,61 kv. m ploto aikštelę b2. Ieškovė taip pat nurodė, kad šalių pasirašytas planas M1:2000 negali būti vertinamas kaip bendraturčių susitarimas dėl žemės naudojimosi tvarkos, nes jis buvo sudarytas išimtinai tik dėl ribų nustatymo tvarkos palaikymui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-526-1154/2023 ieškinį ir priešieškinį atmetė. Sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.       Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovės priešieškinyje išdėstyta pozicija, kad jos reikalavimas pripažinti, jog 3818/17715 ginčo aikštelės dalis ji įsigijo 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties pagrindu, vertintinas kaip negatorinis reikalavimas, nes atsakovė priešieškiniu nereiškė reikalavimų ieškovei dėl tam tikrų jos veiksmų uždraudimo ar pripažinimo neteisėtais. Priešieškiniu atsakovė formuluoja reikalavimą ne dėl savo kaip savininkės teisių pažeidimo pašalinimo, bet dėl nuosavybės teisių į 3818/17715 aikštelės b1 dalis pripažinimo. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, jog atsakovės pasirinktas teisių gynybos būdas teisiškai kvalifikuotinas ne kaip negatorinis reikalavimas, bet kaip reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

8.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė savo nuosavybės teisės įgijimą į ginčo aikštelės dalį sutarties 8.5 punkto pagrindu, grindė klaidinga prielaida paremtu šios sutarties nuostatos aiškinimu. Teismas taip pat vertino, kad šalių susitarimas, kuriuo tam tikram laikotarpiui buvo nustatyta naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarka, negali būti pagrindas išvadai dėl nuosavybės teisės į ginčo aikštelės dalį, esančią šiuo susitarimu priskirtoje atsakovei naudotis žemės sklypo dalyje, perleidimo atsakovei. Šiuo susitarimu buvo susitarta tik dėl naudojimosi žemės sklypu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį vertinti kaip susitarimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą – ginčo aikštelės dalį – perleidimo. Atitinkamai nėra pagrindo remiantis matininko B. J. atliktu Plano M1:2000 ir E. B. sudaryto 2019 m. rugsėjo 24 d. plano palyginimu konstatuoti, kad atsakovė įgijo nuosavybės teisę į ginčo aikštelės 3818/17715 dalis, identifikuotas šių planų palyginimo pagrindu.

9.       Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad atsakovė, teigdama, jog įsigijo ginčo aikštelės dalį kaip nekilnojamąjį daiktą pirkimo–pardavimo sutartimi, turėjo šį faktą įrodyti pateikdama notarine tvarka patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje aikštelė nurodyta kaip sutarties dalykas, nustatyta jos kaina, taip pat atitinkamos formos aktu įformintas nuosavybės teisės perdavimas. Nagrinėjamu atveju atsakovė tokių įrodymų nepateikė. Ginčo aikštelės dalies pardavimo 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi aplinkybę paneigia ir šalių 2001 m. lapkričio 30 d. pasirašyto perdavimo–priėmimo akto turinys. Iš šio akto matyti, kad ieškovė atsakovei perdavė tik pastatą / sandėlį, unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), su jame sumontuotais įrengimais. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovė nepateikė ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys derėjosi ne tik dėl aikštelės b2, bet ir dalies aikštelės b1 perleidimo atsakovės nuosavybėn. To nepatvirtina ir pareiškime dėl skundo atsisakymo atsakovės nurodyta aplinkybė, kad šalys iš dalies kilusį ginčą išsprendė taikiai ir toliau ateityje ketina likusius nesutarimus išspręsti derybų būdu, nes pareiškime nėra konkrečiai įvardyti šalių nesutarimai, neaišku, ar jie jau yra kilę, ar tik gali kilti, ir panašiai, be to, tai yra tik atsakovės vienašališkai išdėstyta pozicija. Atsakovės pateikti įrodymai – 2019 m. lapkričio 22 d. skundas VĮ Registrų centrui, 2020 m. vasario 26 d. pareiškimas dėl skundo atsisakymo ir 2020 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria ieškovė atsakovei už 2000 Eur kainą pardavė aikštelę b2, – patvirtina tik faktus, bet nepatvirtina atsakovės pozicijos dėl skundo padavimo, atsisakymo ir 2020 m. vasario 18 d. sutarties sudarymo aplinkybių, juolab ieškovės įsipareigojimo parduoti atsakovei ir dalį ginčo aikštelės, kuriais atsakovė grindžia savo teiginį, kad ieškovė jos teisių pažeidimą pripažino.

10.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė, įrodinėdama negautų pajamų realumą, pateikė 2021 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Kurima“ komercinį pasiūlymą, adresuotą ieškovei, kuriuo prašoma rasti galimybę išnuomoti ieškovei priklausančios aikštelės dalį – 650 kv. m, esančios (duomenys neskelbtini), tarp statinių, kurių žymėjimas plane 25F1/g ir 9F1/g, pageidautinas nuomos terminas nurodytas 2021 m. rugsėjo mėn. – 2023 m. rugsėjo mėn., siūloma nuomos kaina – 0,80 Eur plius PVM už 1 kv. m. Ieškovė į bylą taip pat pateikė atsakovei 2021 m. rugpjūčio 27 d. pateiktą pretenziją dėl skolos už nuomą bei papildomų išlaidų apmokėjimo. Teismas nurodė, kad ginčo aikštelė yra gerokai didesnio ploto nei užima atsakovės statybinės medžiagos. Aikštelė yra vientiso ploto, nepadalinta į atskiras dalis, o jos naudojimo paskirtis nurodyta „kiti inžineriniai statiniai“, todėl neaišku, kokios aikštelės dalys ir kokiu pagrindu galėjo būti naudojamos sandėliavimo paskirčiai. Esant vientisai neatidalytai aikštelei, sprendžiant dėl ieškovės realios galimybės gauti pajamas iš nuomos praradimo būtent dėl atsakovės veiksmų, byloje turėjo būti įrodyta, kad ieškovė ne tik realiai ir pagrįstai galėjo tikėtis išnuomoti būtent tą konkretų aikštelės plotą, bet ir neturėjo galimybės išnuomoti pasiūlymą pateikusiam asmeniui kitos aikštelės dalies, t. y. ieškovė turėjo įrodyti negautų pajamų realumą ir priežastinį ryšį tarp šių pajamų praradimo ir atsakovės neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, tokių įrodymų ieškovė nepateikė, t. y. neįrodė, kad ji pagrįstai tikėjosi gauti nuomos pajamų pagal UAB „Kurima“ pasiūlymą (ėmėsi aktyvių veiksmų sudaryti nuomos sutartį, derėjosi dėl pasiūlymo sąlygų, ieškojo sprendimų jam įgyvendinti), tačiau atsakovės veiksmai užkirto jai kelią gauti šias pajamas (ieškovė neturėjo galimybės išnuomoti jokią kitą aikštelės dalį ir pan.). Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės negautas pajamas už laikotarpį nuo 2020 m. kovo mėn. iki 2021 m. gruodžio mėn., tačiau jos pateiktame UAB „Kurima“ pasiūlyme, kuriuo ji grindžia negautų pajamų realumą, nurodytas pageidaujamas nuomos terminas tik nuo 2021 m. rugsėjo mėn., taigi už laikotarpį iki 2021 m. rugsėjo mėn. negautų pajamų realumą pagrindžiančių įrodymų ieškovė apskritai nepateikė.

III. Apeliacinio skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

11.       Ieškovė AB „Morena“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimą civilinėje byloje  Nr. e2-526-1154/2023 dalyje dėl ieškinio atmetimo bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                       Nurodo, kad teismas išnagrinėjo bylą, tačiau nesuprato bylos esmės. Byloje ginčas kilo dėl negautų pajamų už aikštelės nuomą, atsakovei sandėliuojant statybines medžiagas ir už tai nemokant nuomos mokesčio. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą dėl UAB „Kurima“, kuriai niekas nebuvo pareiškęs jokių reikalavimų. Šios įmonės pasiūlymas dėl nuomos buvo pateiktas tuo tikslu, kad įrodyti kainos pagrįstumą, ir turėjo būti vertinamas kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas net nevertino byloje pateiktų įrodymų, kurie yra aktualūs šioje byloje dėl negautų pajamų už nuomą, todėl teismo išvada dėl ieškinio atmetimo gali būti vertinama ne tik kaip nelogiška, bet ir prieštaraujanti esminiams CPK principams.

11.2.                      Pažymi, kad atsakovė, nepaneigusi ieškovės nuosavybės teisių į ginčo turtą, naudojasi ieškovei priklausančia aikštele, neabejotinai gaunant naudą, kuri pasireiškia tuo, kad atsakovė sutaupė nemokėdama ieškovei nuomos ar kitokio mokesčio už naudojimąsi svetimu turtu. Ieškovė, turėdama pareigą pagrįsti prašomą priteisti 0,30 + PVM sumą už 1 kv. metrą, už atsakovės naudojimąsi ieškovei priklausančia aikštelės dalimi pagal pateiktas sąskaitas faktūras, įrodė, kad atsakovei taikytas mokestis yra pagrįstas ir yra net gerokai žemesnis už galiojančią rinkos kainą, o atsakovė jokiais objektyviais įrodymais nenuginčijo ieškovės prašomos kainos už naudojimąsi aikštele. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę nustatyti nuostolių dydį bei įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, padarė priešingą išvadą, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o atsakovė įrodė savo atsikirtimus ir turi teisę naudotis svetimu turtu nemokėdama jokio mokesčio.

11.3.                      Akcentuoja, jog CK 2.51 straipsnyje yra įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, todėl ieškovės interesai turi būti apginti, priteisiant iš atsakovės negautas pajamas dėl atsakovės neteisėto naudojimosi ieškovei priklausančia aikštele.

12.       Atsakovės UAB „Firma VITI“ pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovės AB „Morena“ apeliacinį skundą atmesti bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimą dalyje dėl AB „Morena“ ieškinio atmetimo palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1.                      Nurodo, jog tiek savo priešieškinyje, tiek apeliaciniame skunde atsakovė laikosi nuoseklios pozicijos, jog aikštelės dalis, už kurią ieškovė nori gauti nuomos mokesčio/negautų pajamų kompensaciją, priklauso atsakovei. Atsakovės tokia pozicija yra grindžiama daugeliu faktinių aplinkybių, tačiau iš esmės ji paremta 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties 8.5. p., kuriame numatyta, kad: „ AB „Morena“ kartu su pastatu/sandėliu su įrengimais parduoda visas požemines ir antžemines komunikacijas, esančias perduodamoje žemės dalyje “.

12.2.                      Akcentuoja, jog ieškovės reikalavimas dėl nuomos mokesčio/negautų pajamų, yra visiškai nepagrįstas, nes, priešingai nei teigia ieškovė, tarp šalių nėra susiklostę jokie nuomos teisiniai santykiai, o atsakovė laikosi nuoseklios pozicijos, jog niekada ir jokiomis sąlygomis nesutiko su jokiu ieškovės siūlymu iš ieškovės nuomotis aikštelės dalį. Apie tai ieškovei neabejotinai buvo žinoma dar iki PVM sąskaitų – faktūrų pateikimo. Atsakovės įsitikinimu, atsakovė aikštelės dalį valdo ir naudoja pastato eksploatacijai pagrįstai ir teisėtai ne tik pagal 2001 m. lapkričio 30 d. sutartį, bet ir vadovaujantis NŽT priimtais sprendimais. Ieškovė savo ketinimais šioje byloje pareikštu ieškiniu dėl nuomos mokesčio/nuostolių atlyginimo ketina atsakovei kliudyti realizuoti valstybinės žemės nuomininko teises. O svarbiausia – ieškovė, žinodama tai, kad ginčo aikštelės dalis (po ja esantis sklypas) yra priskirtas valdyti ir atsakovei, neturėjo ir neturi teisės tikėtis gauti pajamų už tokios teritorijos valdymą.

12.3.                      Pažymi, jog ieškovė byloje neįrodė sąlygų, kurios sudarytų prielaidas iš atsakovės priteisti ieškovės negautas pajamas: 1) ieškovė nepagrindė, jog ji pajamas buvo numačiusi gauti iš anksto; 2) aikštelės dalis, kaip „antžeminė komunikacija“ buvo parduota atsakovei; 3) ieškovė atsakovei pardavė pastatą (indeksas 9F1g), kuris iki 2001 m. buvo valdomas ieškovės taip pat, kaip dabar jį valdo atsakovė; 4) atsakovė nepadarė jokių neteisėtų veiksmų; 5) ieškovė, pažeisdama 2001 m. lapkričio 30 d. sutartį, bei apie tai iš anksto neinformuodama atsakovės, inicijavo ginčo aikštelės kadastro duomenų nustatymą bei atvaizdavimą grafiniuose planuose.

12.4.                      Pažymi, kad ginčo aikštelės dalis atitinka visus priklausiniui keliamus reikalavimus.

13.       Atsakovė  UAB „Firma VITI“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas UAB „Firma VITI“ priešieškinis, bei priimti naują sprendimą – pripažinti, jog UAB „Firma VITI“ nuosavybės teise priklauso kito inžinerinio statinio – aikštelės (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)) 3818/17715 idealiosios dalys, įgytos pagal 2001 m. lapkričio 30 d. sutartį, kurios registro Nr. 5-8142 bei priteisti atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      Nurodo, kad atsakovės įsitikinimu pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovės argumentams, kad: 1) susisiekimo komunikacijos yra viena iš inžinerinių statinių rūšių ; 2) susisiekimo komunikacijos yra viena iš susisiekimo techninės infrastruktūros dalių, į kurių sąvokas įeina ir aikštelės. Todėl pirmosios instancijos nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovė atsakovei nepardavė ginčo aikštelės dalies, kaip „antžeminės komunikacijos“. Pirmosios instancijos teismo sprendimo 15 punkte dėstomi argumentai apie tam tikrų sąvokų platesnę ar siauresnę reikšmę visiškai neturi reikšmės nagrinėjamai bylai. 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties 8.5. punkte yra numatyta, kad: „AB „Morena“, kartu su pastatu/sandėliu su įrengimais, parduoda visas požemines ir antžemines komunikacijas, esančias perduodamoje žemės dalyje“. Taigi, šalys, sutartyje susitardamos dėl visų antžeminių (virš žemės sklypo grunto esančių) komunikacijų pardavimo kartu su statiniais, neabejotinai turėjo galvoje ginčo aikštelės dalį. Kitų antžeminių komunikacijų ginčo aikštelės dalies plote nėra. Atsakovė akcentuoja ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinį, nevertino šiai bylai itin aktualių ir teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su ginčo aikštelės perleidimu atsakovei bei tikraisiais šalių ketinimais 2001 m. lapkričio 30 d. sutartyje numatant 8.5. punktą. Atsakovės nuomone, jei pirmosios instancijos teismas būtų nuosekliai ir sistemiškai vertinęs šioje byloje įrodinėjamas aplinkybes, jam nebūtų kilę abejonių dėl 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties 8.5. punkto prasmės ir esmės.

13.2.                      Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino prie 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties šalių pasirašyto žemės sklypo plano reikšmę vertinant ginčo aikštelės dalies priklausomybę atsakovei. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tam tikram laikotarpiui buvo nustatyta naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarka, negali būti pagrindas išvadai dėl nuosavybės teisės į ginčo aikštelės dalį, tačiau toks pirmosios instancijos teismo vertinimas visiškai neatitinka 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties turinio. Sutarties 13 punkte yra numatyta, kad: „ AB „Morena“ perleidžia AB – Firmai „VITI“ nuomos teisę į apie 1,9 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); sutarties 8.5. punkte yra aiškiai numatyta, kad: „ AB „Morena“ kartu su pastatu/sandėliu su įrengimais parduoda visas požemines ir antžemines komunikacijas, esančias perduodamoje žemės dalyje. Šalys, pasirašydamos žemės sklypo planą bei numatydamos sklypo ribas, kurios tam tikru laikotarpiu numatė sklypo naudojimosi tvarką, numatė sklypo ribas, į kurias patenka atsakovei parduodama antžeminė komunikaciją.

13.3.                      Akcentuoja, jog iki 2019 m. pabaigos ieškovės iniciatyva įvykusio kadastrinių duomenų patikslinimo nebuvo aiški aikštelės padėtis žemės sklype, nebuvo išviešintas aikštelės plotas. Iš žemės sklypo plano M 1:2000 matyti, kad ginčo aikštelės ribos nebuvo pažymėtos Šias aplinkybes patvirtina ne tik NTR išrašai, bet ir specialisto G. P. išvada. Iki pat 2019 m. pabaigos ginčo aikštelės kadastro duomenys nebuvo nustatyti, kadangi jokiuose sklypo/statinių išdėstymo planuose ginčo aikštelės (kaip nekilnojamojo turto) buvimo vieta grafiniais elementais (taškais, linijomis) nebuvo nurodyta, nebuvo nustatyti nekilnojamajam daiktui būtini kadastro duomenys. Taigi, atsakovė turėjo pagrindo manyti, kad ginčo aikštelės dalis yra neįregistruota Nekilnojamojo turto kadastre bei šio turto įgijimui nėra taikomi CK 6.393 straipsnio 4 dalies reikalavimai, numatantys, jog nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, o šis faktas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu perdavimo–priėmimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Visgi, atsakovės nuomone, net gi vertinant, kad ginčo aikštelės dalies nuosavybės įgijimu būti taikomos CK 6.393 straipsnio 4 dalies ir CK 6.398 straipsnio 1 dalies nuostatos, šios nuostatos nagrinėjamu atveju yra visiškai įgyvendintos.

13.4.                      Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai teigia, jog atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys derėjosi ne tik dėl aikštelės b2, bet ir dalies aikštelės b1 perleidimo atsakovės nuosavybėn. Atsakovė 2019 m. lapkričio 22 d. pateikė VĮ Registrų centrui skundą, kuriuo prašė „panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus skyriaus (teritorinio kadastro ir registro tvarkytojo) priimtą sprendimą, kuriuo buvo patenkintas AB „Morena“ 2019 m. spalio 15 d. prašymas patikslinti kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro duomenis“. Šiame skunde buvo nurodyta, kad: „AB „Morena“, prašydama tikslinti aikštelės, tvoros (unikalus nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis, tai darė neteisėtai, t. y. priskyrė aikštelėms b1 ir b2 tame pačiame žemės sklype esančias kitas aikšteles – statinius, kurie priklauso UAB „Firma VITI“. Pagal 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį. AB „Morena“ pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 str. 2 d. neturėjo teisės tikslinti kadastro ir registro duomenų statinių, kurie jai nuosavybės teise nepriklauso “. Taigi, atsakovė savo skunde VĮ Registrų centrui kėlė klausimus ir reikalavimus, susijusius su b2 aikštele (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)) bei b1 aikštele, t. y. ginčo aikštele.

14.       Ieškovė AB „Morena“ pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimą dalyje dėl priešieškinio atmetimo palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      Nurodo, jog 2001 m. lapkričio 31 d. sutarties 1 ir 5 punktai apibrėžia, kad AB „Morena“ parduoda AB „Firma VITI“ pastatą, sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 9F1g, bendras plotas: 3107,69 kv.m., esantį (duomenys neskelbtini), su pastate sumontuotais įrengimais. Kiemo aikštelė nebuvo parduodama. Pagal sutarties 10 punktą, sutarties šalys įsipareigojo parduota pastatą/sandėlį su įrengimais perduoti firmai VITI 2001 lapkričio 30 dieną. Vykdant sutarties sąlygas, 2001 lapkričio 30 dieną, šalys pasirašė perdavimo–priėmimo aktą, kurį patvirtino notarine tvarka, t. y., nuo šio akto pasirašymo, buvo parduotas atsakovei šis turtas: pastatas, su pastate sumontuotais įrengimais, esančiais (duomenys neskelbtini). Pirkėja patvirtino, kad perdavimo metu aiškių pastato/ sandėlio su įrengimais trūkumų ir defektų nepastebėta. Perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, kad nekilnojamojo turto objektas – kiemo aikštelė, nebuvo parduota atsakovei, ir atitinkamai nebuvo perduota atsakovei. Taigi, nagrinėjamu atveju, nei 2001 m. lapkričio 31 d. sutartimi, nei perdavimo–priėmimo aktu, aikštelė, ar aikštelės dalis, nebuvo perleista atsakovei nei už pinigus, nei nemokamai. Jokio susitarimo dėl aikštelės, ar jos dalies perdavimo atsakovei tarp šalių nebuvo, susitarimo netvirtino notaras, t. y. visa tariamo aikštelės pirkimo istorija, praėjus dvidešimčiai metų, susigalvojo atsakovė, tačiau savo argumentų neįrodė (CPK 178 straipsnis).

14.2.                      Pažymi, kad atsakovė yra juridinis asmuo, turintis patirties nekilnojamojo turto sandoriuose, turintis teisininkus, advokatus ir kitus asmenis, kurie supranta kokiu būdu yra įgyjamas nekilnojamasis turtas, kad sutartys yra tvirtinamos notaro, kad už nekilnojamąjį turtą aiškiai nurodytą sutartyje (objektą) reikia mokėti sutartyje nurodytas pinigų sumas, ir vėliau sutartį reikia įregistruoti. Pagal ginčo sutartį, atsakovė 2001 metais įregistravus nuosavybės teises įgytas pagal 2001 m. lapkričio 31 d. sutartį ir perdavimo–priėmimo aktą, suprato, arba turėjo suprasti, kad jokios aikštelės iš ieškovė atsakovė nenupirko. Nenupirkus aikštelės, atsakovė jos neapskaitė buhalterijoje, nemokėjo jokių mokesčių už aikštelę ir panašiai, tai reiškia, jog atsakovė nuo 2001 metų puikiai suprato, kad nėra įgijusi nuosavybės teisių į ginčo aikšteles dalį, todėl atsakovės reikalavimas pripažinti nuosavybės teises į ginčo aikštelę, pareikštas po dvidešimties metų, yra savarankiškas pagrindas atmesti priešieškinio reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys.

16.       Apeliacijos objektas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinis dėl nuosavybės teisės į dalį aikštelės pripažinimo buvo atmesti, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

17.       CPK 329 straipsnio 2 dalyje išvardinti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, kurie sudaro besąlyginį pagrindą panaikinti sprendimą, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Jais pripažįstami esminių proceso teisės nuostatų (nustatančių teismo sudėtį, kompetenciją, pareigas, pagrindinius bylų nagrinėjimo civiliniame procese principus, užtikrinančius procesines asmenų teises ir t. t.) pažeidimai. Prie CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų priskiriami esminių proceso teisės normų pažeidimai, kurie rodo, kad tinkamo proceso žemesnės instancijos teisme praktiškai nebuvo. Teismui nustačius bent vieną iš šių pagrindų teismo sprendimas turi būti naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-1075/2019).

18.       Įgyvendinant asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, įstatyme draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

19.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi), turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-248/2015).

20.       Išnagrinėjusi ir ištyrusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

21.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė AB „Morena“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Firma VITI“, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 5 150,96 Eur skolos, 6 procentus metinių procesinių palūkanų, 520,30 Eur su prievolės įvykdymu susijusių išlaidų. Ieškinyje nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso aikštelė, esanti adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje aikštelėje prie pastato, plane pažymėto 9F1/g, sandėliuojamos atsakovei priklausančios statybinės medžiagos, užimančios 645 kv. m plotą, tačiau nuomos sutartis šalių sudaryta nebuvo, todėl, ieškovės įsitikinimu, iš atsakovės turi būti priteista skola už naudojimąsi aikštelės dalimi. Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės reikalavimus, pateikė teismui priešieškinį,  kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso kito inžinerinio statinio – aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 3818/17715 idealiosios dalys, įgytos pagal 2001 m. lapkričio 30 d. sutartį (registro Nr. 5-8142). Nurodė, jog 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties sudarymo metu aikštelė, skirta privažiuoti prie pastato ir kitoms reikmėms, pateko į susisiekimo komunikacijos sąvoką, taigi pripažintina, kad ieškovė, sutarties 8.5 punktu perleisdama atsakovei nuosavybės teisę į antžemines komunikacijas, esančias perduodamoje žemės dalyje, pardavė ginčo aikštelės dalį.

22.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei šalių paaiškinimus, 2023 m. sausio 17 d. ginčijamu sprendimu atmetė ieškovės ieškinį, pripažindamas, jog ieškovė neįrodė negautų pajamų realumo bei neįrodė, jog šių pajamų negavo būtent dėl atsakovės veiksmų. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ir atsakovės priešieškinį, konstatuodamas, jog atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys derėjosi dėl atsakovės užimamos aikštelės dalies, ar, kad aikštelės dalis realiai buvo perduota atsakovei.

23.       Iš ieškovės pirmosios instancijos teisme pateiktų duomenų nustatyta, kad 1992 m. gegužės 1 d. viešo akcijų pasirašymo sutartimi Nr. 142 buvo privatizuota valstybinė statybinių medžiagų komercijos firma „Morena“, esanti adresu (duomenys neskelbtini). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1993 ieškovei jos statinių, įskaitant kiemo aikštelę ir tvorą, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) eksploatavimui buvo skirta 4 009 kv. m žemės sklypo dalis. Ieškovė byloje taip pat teikė papildomus duomenis – ieškovė, be kita ko, pateikė NŽT 2013 m. vasario 27 d. įsakymą  Nr. 49VĮ-(14.49.2)-334, kurio 2.8 punktu AB „Morena“ buvo išnuomota dalis valstybinės žemės sklypo statiniams, įskaitant kiemo aikštelę ir tvorą, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pateikti duomenys patirtina, kad 2016 m. lapkričio 25 d. Nr. 49SŽN-456-(14.49.57) tarp NŽT bei ieškovės buvo sudarytas susitarimas, kurio 1 punktu šalys susitarė, jog ieškovės valdomiems statiniams,  tarp jų ir  aikštelei bei tvorai, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatuoti, išnuomojama valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ant kurio yra pastatyta ginčo aikštelė, priklauso Lietuvos Respublikai.

24.       Viešosios nuosavybės teisės subjektai (valstybė ir savivaldybės) nuosavybės teises įgyvendina atitinkamų institucijų pagalba, todėl viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas reguliuojamas imperatyviomis įstatymų leidėjo įtvirtintomis nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-403/2019, 24 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės (savivaldybės) turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Toks civilinių teisių suvaržymas įstatymo pagrindu neprieštarauja CK normoms (CK 1.2 straipsnio 2  dalis). Tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014).

25.       Valstybinės žemės nuomininkai negali patys spręsti, kokio ploto ir konfigūracijos valstybinės žemės sklypo dalis priskirtina prie jiems nuosavybės teise ar nuomos pagrindu valdomo statinio (jo dalies), nes tokią teisę turi tik valstybinės žemės nuomotojas, disponuojant ir valdant bei naudojant valstybės turtą leidžiama tik tai, kas tiesiogiai leidžiama teisės aktais. Atsižvelgiant į  valstybinės žemės nuomininkai, kai jiems yra išnuomotas vienas bendras sklypas tam tikromis dalimis, neturi teisės tarpusavio susitarimu nustatyti naudojimosi jiems nuomojamu valstybinės žemės sklypu tvarkos, o jiems nesusitarus, tokia valstybinės žemės sklypo naudojimosi tvarka negali būti nustatoma ieškinio teisenos tvarka. Esant valstybinės žemės nuomininkų ginčui dėl jiems asmeniniam naudojimui priskirtinos valstybinės žemės sklypo dalies, jie turėtų administracine tvarka kreiptis į valstybinę žemę nuomojančią instituciją dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties keitimo, tikslinimo pagal pirmiau aptartas Taisyklių nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, ir į tai, kad nei CK, nei Lietuvos Respublikos žemės įstatymas nesuteikia teisės valstybinės žemės sklypų nuomininkams patiems tarpusavio susitarimu nustatyti, kaip ir kokiomis dalimis jie naudosis valstybinės žemės sklypu.

26.       Taigi, teismų praktikoje formuojamos taisyklės bei įstatymų nuostatos imperatyviai reikalauja, jog sprendžiant klausimus bei ginčus, kurie tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai susiję su valstybine žeme, šie klausimai turi būti derinami su  valstybinės žemės savininke – Lietuvos Respublika. Tai atitinkamai suponuoja, kad su valstybine žeme susijusius klausimus nagrinėjant teisme, šio ginčo nagrinėjime turi dalyvauti  ir valstybinės žemės savininkė, tam, kad galėtų išreikšti savo poziciją ginčui aktualiais klausimais. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad visą Lietuvos Respublikos valstybinę žemę, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise yra perduota kitiems subjektams, patikėjimo teise valdo NŽT. Atsižvelgiant į tai, tokio pobūdžio bylose, šalys arba teismas savo iniciatyva turi įtraukti į bylos nagrinėjimą ir NŽT suinteresuoto asmens statusu.

27.       CPK 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byloje dalyvaujančiais asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Jeigu asmuo turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, jis įtraukiamas į bylą, kad galėtų įgyti atitinkamas procesines teises (CPK 42 straipsnis, 46 straipsnio 2 dalis, 47 straipsnio 2 dalis) ir naudotis jomis gindamas savo poziciją. CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva.

28.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė, jog žemės sklypas, ant kurio yra pastatyta ginčo aikštelė, priklauso Lietuvos Respublikai, tačiau NŽT į bylos nagrinėjimą įtraukta nebuvo. Pažymėtina, kad tarp šalių kilo ginčas ir dėl valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos santykių apimties. Ieškovė byloje nurodo, jog visam ginčo aikštelės plotui yra išnuomota valstybinės žemės dalis. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad aikštelės daliai, dėl kurios byloje yra kilęs ginčas, atskira žemės sklypo dalis NŽT sprendimu nėra priskirta, o ieškovė, neteisėtai valdydama aikštelę, bando neteisėtai užvaldyti 9 271,33 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypo dalį, kuri ieškovei nėra ir nebuvo priskirta jokiais teisės aktais. Todėl NŽT dalyvavimas bylos nagrinėjime reikšmingas ir siekiant išsiaiškinti ginčui aktualias faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad tretieji asmenys negali būti įtraukti į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

29.       Apibendrinant išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo procesas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme vyko su esminiais trūkumais ir šiuo atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Tai sudaro besąlyginį pagrindą panaikinti šį teismo sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30.       Bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimo, nes visos bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir šalių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidos, susijusias su šalių turėtomis atstovavimo išlaidomis, turės būti paskirstytos bylą išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).

31.        CPK 87 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad panaikinus teismo sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, yra grąžinamas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis. Ieškovė AB „Morena“ už apeliacinį skundą sumokėjo 116 Eur žyminį mokestį, o atsakovė UAB „Firma VITI“ sumokėjo 1 379 Eur žyminį mokestį. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įstatyme nustatyto absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, ieškovės ir atsakovės sumokėti žyminiai mokesčiai grąžintini. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti ieškovei akcinei bendrovei „Morena“ juridinio asmens kodas 221513780, 116 Eur (šimtą šešioliką eurų) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (mokėjimo užduoties kodas (ID) (duomenys neskelbtini)).

Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Firma VITI“, juridinio asmens kodas 221504240, 1 379 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt devynis eurus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (mokėjimo užduoties kodas (ID) (duomenys neskelbtini)).

Teisėjai                                        Visvaldas Kazakiūnas

                                            Rosita Patackienė

                                                                                                            Dainius Rinkevičius