Administracinė byla Nr. I-1328-208/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04182-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija: 21.2; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,

dalyvaujant pareiškėjui V. M. (V. M.), pareiškėjo atstovei N. A. ir atsakovo atstovui Leandrui Pociui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas V. M., atstovaujamas Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos, kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskr. VPK) viršininko 2018 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. 10-TE-1997 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo viršilai V. M. (V. M.“ (toliau – Įsakymas).  

Nurodo, kad skundžiamu Įsakymu jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Ji buvo skirta už tai, kad pareiškėjas toleravo savo kolegos M. P. daromus teisės aktų pažeidimus, t. y. suprato, kad jo kolega M. P., spręsdamas kilusį tarp M. P. tėvo ir O. S. bei S. S., privalėjo nusišalinti, tačiau to nepadarė, taip pat matė, kad vykstant į konfliktą be pagrindo naudojama tarnybinė transporto priemonė bei šviesos ir garso signalai, bei kad jo kolega, vairuodamas transporto priemonę, naudojosi mobiliojo ryšio priemone. Tokiais savo veiksmais Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 5-V-706 patvirtinto Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 6.9 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 5-V-850 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 5-V-80 redakcija) patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 41.4 punkto bei Vilniaus apskr. VPK viršininko 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 10-V-779 patvirtinto Vilniaus apskr. VPK Patrulių rinktinės 1–osios kuopos 4–ojo būrio pareigybės aprašymo 6.6 punkto pažeidimus. Su Įsakymu pareiškėjas nesutinka, mano, jog neteisėtas ir nepagrįstas. Paaiškina, jog 2018 m. rugpjūčio 4 d., patruliuojant kartu su vyriausiuoju patruliu M. P., pastarajam paskambino tėvas ir paprašė skubiai atvykti prie jo namų. Paaiškėjo, kad įvyko nedidelis konfliktas tarp kolegos tėvo ir automobilio vairuotojo (S. S.) ir kartu su juo buvusios moters O. S. dėl automobilio perstatymo (vietos automobilio stovėjimo aikštelėje). Moteris paaiškino, kad buvo įžeista, nes ji su vyru buvo pavadinti „emigrantais“. Pareiškėjas nesutinka su O. S. pareiškime nurodytu teiginiu, kad buvo užpulta ir įžeista žodžiais „prakeikti emigrantai“, kad buvo jiems buvo grasinama, o pareigūnai atsisakė priimti pareiškimą, motyvuojant, kad turi daug darbo. Pareiškėjo teigimu, jis su kolega nesakė O. S. ir S. S., jog jie neteisūs ir turi atsiprašyti neva juos užpuolusio žmogaus. Pasak pareiškėjo, jo kolega M. P. elgėsi nešališkai, pats paaiškino savo tėvui, kad pastarasis neteisus, nebuvo jokios kalbos apie tai, kad pora buvo užpulta, tik abipusis žodinis ginčas dėl užimtos stovėjimo vietos, o tai nelaikytina teisės pažeidimu. Teigia, kad visi O. S. teiginiai neatitinka tikrovės. Jokių kitų neginčijamų įrodymų tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra. Be to, tarnybinio patikrinimo medžiagoje yra tik vaizdo įrašas, o pokalbio nesigirdi, nors pareiškėjas ir jo kolega buvo įsitikinę, kad garso įraše girdisi visas pokalbis, todėl dėl situacijos buvo ramūs.

Pabrėžė, kad šioje situacijoje pareiškėjas su kolega M. P. reagavo į pagalbos skambutį, tačiau iš anksto nežinojo, kas atsitiko, tik suprato, kad atsitiko kažkas rimto ir reikia skubios pagalbos. Atvykę į įvykio vietą nustatė, jog nebuvo padarytas joks teisės pažeidimas, todėl joks sprendimas nebuvo priiminėjamas. Kadangi nei pareiškėjas, nei M. P. nepriėmė jokio sprendimo, todėl M. P. neteisėtai apkaltintas šališkumu. Pareiškėjo manymu, šioje situacijoje M. P. pasielgė objektyviai ir abu pareigūnai būtų pasielgę taip pat, jei į juos būtų kreipęsis bet kuris kitas asmuo, o jeigu M. P. būtų elgęsis šališkai, pareiškėjas jam nebūtų leidęs taip elgtis. Pareiškėjas neginčija, jog tarnybiniame automobilyje jie su kolega aptarinėjo situaciją dėl šališkumo, tačiau nusprendė, kad tikrai buvo objektyvūs. Teigia, kad tinkamai reagavo į pagalbos skambutį, įvykis buvo priskirto patruliavimo sektoriaus ribose, todėl nesutinka, kad be pagrindo buvo įjungti tarnybinio automobilio švyturėliai.

Atkreipė dėmesį, kad pranešime dėl tarnybinio nusižengimo pareiškėjui nebuvo suformuluoti įtarimai dėl galimo M. P. Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimo, t. y. dėl kalbėjimo telefonu vairuojant transporto priemonę, atitinkamai negalėjo pateikti paaiškinimo, jam nebuvo sudaryta galimybė gintis. Be to, tarnybinio patikrinimo metu buvo išplėstos tyrimo ribos, tačiau pareiškėjui nebuvo įteiktas papildomas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, atitinkamai negalėjo pateikti papildomo paaiškinimo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

Atsakovas Vilniaus apskr. VPK atsiliepimu į skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 24–27).

Nurodo, kad M. P. 2018 m. rugpjūčio 4 d., 19.49 val. tarnybos metu, tėvo (N. M.) prašymu skubiai vykstant į įvykio vietą tarnybiniu automobiliu, panaudojant šviesos ir garso signalus, nebuvo jokios būtinybės, kadangi šiuo atveju apie grėsmę ar pavojų galbūt kilusį jo tėvui, nebuvo jokios informacijos. Pareiškėjas ir jo kolega M. P. apie tai, kad į įvykio vietą vyksta pagal asmeninį N. M. iškvietimą, Vilniaus apskr. VPK OVS (šaukinys „Venta“) neinformavo. Taigi pareiškėjas pažeidė Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Etikos kodekso 6.9 punktą, Taisyklių 41.4 punktą bei Vilniaus apskr. VPK PER 1-osios kuopos 4-ojo būrio pareigybės aprašymo 6.6 punkto reikalavimus, todėl jam paskirta tarnybinė nuobauda.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog tyrimą atlikęs pareigūnas M. P. šališkumą konstatavo remdamasis išimtinai O. S. teiginiais. Pagal teismų praktiką atsakomybei už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimus atsirasti užtenka, jog egzistuotų pakankamai pagrįsta prielaida, kad asmuo, priimdamas sprendimus, gali būti šališkas dėl savo asmeninių turtinių ir neturtinių interesų, t. y. šių teisės normų sudėtis yra formali, todėl nereikalauja, kad atsirastų realios neigiamos pasekmės. Valstybės tarnautojas privalo vengti net šališkumo regimybės. Akivaizdu, kad pareiškėjas toleravo kolegos daromus teisės aktų pažeidimus, t. y. suprato, kad kolega šioje situacijoje privalėjo nusišalinti (tą patvirtina vaizdo ir garso registratoriumi užfiksuoti garso įrašai, kuriuose aiškiai girdėti pareigūnų pokalbiai apie šališkumą (ar) nešališkumą). Pasak atsakovo, 2018 m. rugpjūčio 20 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodyta, kad yra duomenų, jog galimai pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą: toleravo pareigūno M. P. daromus teisės aktų pažeidimus. Nors pareiškėjas teigia, kad šioje situacijoje buvo pažeista jo teisė į gynybą, kadangi jis negalėjo pateikti paaiškinimo dėl jo kolegos padaryto KET pažeidimo kalbant telefonu, tačiau nepriklausomai nuo to, ar būtų inkriminuotas KET pažeidimo (kolegos kalbėjimo mobiliuoju telefonu) toleravimas ar ne, pareiškėjo inkriminuotų veikų įteiktame pranešime ir padarytų įstatymų pažeidimų visuma nesikeistų, t. y. lieka visi konstatuoti (Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Etikos kodekso 6.9 punkto, Taisyklių 41.4 punkto bei Vilniaus apskr. VPK PER 1-osios kuopos 4-ojo būrio pareigybės aprašymo 6.6 punkto) pažeidimai. Pareiškėjui paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda, todėl net ir eliminavus kalbėjimo telefonu vairuojant transporto priemonę toleravimą, teisės normų pažeidimų visetas nesikeistų. Tarnybinės atsakomybės taikymas už visumą pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų yra adekvatus ir proporcingas, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.  

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus apsk. VPK viršininko Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atlikus tarnybinį patikrinimą, 2018 m. spalio 10 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada „Dėl O. S. ir S. S. pareiškimuose pateiktos informacijos apie galbūt netinkamus Vilniaus apskr. VPK Patrulių rinktinės pareigūnų veiksmus“ Nr. 10-IS-117 (toliau – Išvada) (b. l. 9–17). Išvadoje nurodoma, kad 2018 m. rugpjūčio 13 d. Vilniaus apskr. VPK Imuniteto valdybos (toliau – IV) Vidaus tyrimų skyriui (toliau – VTS) buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl 2018 m. rugpjūčio 13 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-33102 pateiktos informacijos apie galbūt netinkamus Vilniaus apskr. VPK Patrulių rinktinės (toliau – PR) pareigūnų veiksmus.

Tarnybiniame pranešime nurodyta, jog 2018 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus apskr. VPK IV VTS buvo pavesta patikslinti O. S. ir S. S. 2018 m. rugpjūčio 4 d. pareiškimuose nurodytas aplinkybes, o būtent: 2018 m. rugpjūčio 4 d. O. S. parkuojant automobilį (kartu automobilyje buvo S. S. ir nepilnametė dukra M. S.), registruotą Jungtinėje Karalystėje, netikėtai prie jų automobilio prisiartino jiems nepažįstamas vyriškis, kuris atidaręs automobilio kairės pusės priekines duris pradėjo šaukti: „Čia mano vieta“, „Tuoj jums parodysiu“, „Prakeikti emigrantai“, „Varykit atgal“, „Tuoj atvažiuos mano policija“, „Tuoj jums bus malonu“ ir pan. O. S. nurodė, jog minėtas vyras elgėsi agresyviai ir buvo pasiryžęs naudoti jėgą. Praėjus kelioms minutėms po incidento, į įvykio vietą atvyko policijos ekipažas (su įjungtais švyturėliais ir garso signalais), kuris iš karto privažiavo prie „nepažįstamo“ vyriškio. O. S. nurodė, jog norėjo rašyti pareiškimą, tačiau policijos pareigūnai į šį prašymą nekreipę dėmesio, buvo vienašališki bei bandė įtikinti, jog rašyti pareiškimo nėra pagrindo, sakydami, jog „šiandien labai karšta ir jiems labai daug darbo“. Toks pareigūnų elgesys jiems (O. S. ir S. S.) pasirodė labai keistas ir neadekvatus. Anot O. S., pareigūnai paprašė asmens dokumento ir ant lapelio užsirašė asmens duomenis. Jie taip pat sakė, kad jie (pranešėjai) yra neteisūs ir pasiūlė atsiprašyti juos užpuolusio vyriškio. O. S. nurodė, jog grįžtant namo, prie jos priėjo kaimynas ir pasakė, kad jie turi nuotrauką, o jo žmona matė, kaip viskas įvyko. Taip pat pasakė, kad policininkas yra juos užpuolusio vyriškio sūnus, dėl kurio visos laiptinės gyventojai yra laikomi baimėje. Grįžusi namo, ji paskambino į Vilniaus apskr. VPK. Pareigūnas telefonu pareiškė, kad įvykis dėl policijos ekipažo iškvietimo nebuvo registruotas bei pasakė, kad giminystės ryšiais susijęs pareigūnas neturėtų dalyvauti panašaus įvykio tyrime bei pasiūlė nuvažiuoti į komisariatą ir parašyti pareiškimą. Informacijos patikrinimo metu nustatyta, kad su O. S. bendravę pareigūnai – Vilniaus apskr. VPK PR 1-osios kuopos 5-ojo būrio vyriausiasis patrulis M. P. ir Vilniaus apskr. VPK PER 1-osios kuopos 4-ojo būrio vyriausiasis patrulis V. M..

2018 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo (Nr. 10-PR1-198) (b. l. 121), su kuriuo susipažinęs pasirašytinai (2018 m. rugpjūčio 21 d.) (b. l. 130) pastarasis nurodė, jog 2018 m. rugpjūčio 4 d. apie 19.49 val. kolegai M. P. telefonu paskambino jo tėvas ir paprašė atvažiuoti. Paaiškino, kokiu pagrindu kolega įjungė šviesos ir garso signalus, pareiškėjas negalėjo. Nurodo, jog atvykus į įvykio vietą ir paklausus moters, ar buvo tokia situacija, kad su ja buvęs vyras griebę kolegos tėvui už marškinėlių, moteris atsakė, kad buvo, kadangi nepažįstamas asmuo bandė atidaryti transporto priemonės duris. N. M. buvo paaiškinta, kad daugiabučių kiemų teritorija yra bendra, todėl šioje teritorijoje statyti automobilius gali kas nori. Išvadoje nurodoma, jog pareiškėjas suprato, kad šioje situacijoje kolega (M. P.) galbūt turėjo nusišalinti, o šį konfliktą spręsti jis, tačiau patikino, kad konfliktas buvo sprendžiamas nešališkai.

Išvadoje konstatuojama, jog pareigūnas M. P. tėvo prašymu išvyko adresu: (duomenys neskelbtini) apie tai neinformavęs Vilniaus apskr. VPK OVS. Į įvykio vietą pareigūnas vyko tarnybiniu automobiliu, panaudojęs šviesos ir garso signalus. Minėtam pareigūnui priimti tokį sprendimą – reaguoti į tėvo prašymą skubiai atvykti nebuvo būtinybės, kadangi šiuo atveju apie grėsmę ar pavojų, galbūt kilusį jo tėvui, nebuvo jokios informacijos. Tai suponuoja išvadą, jog M. P. tarnybinės transporto priemonės šviesos ir garso signalus naudojo be teisėto pagrindo ir tokiu būdu pažeidė KET 186 punktą. Be to, tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad M. P., vairuodamas tarnybinę transporto priemonę, naudojosi mobiliojo ryšio priemone ir tokiu būdu nesilaikė KET 20 punkto reikalavimų. Minėtas įvykis (konfliktinė situacija dėl ne vietoje pastatyto automobilio), į kurį (N. M. asmeniniu kvietimu) vyko pareigūnai, nebuvo nei registruotas, nei apie jį pranešta Vilniaus apskr. VPK OVS. Pareigūnai apie tai, kad į įvykio vietą vyksta pagal asmeninį N. M. iškvietimą, Vilniaus apskr. VPK OVS (šaukinys „Venta“) neinformavo (informaciją pateikė tik 19.58 val., t. y. būdami tik įvykio vietoje, be to, šią informaciją pateikė tik tuomet, kai su jais susisiekė pati „Venta“, t. y. patys nesiėmė jokių priemonių šią informaciją perduoti Vilniaus apskr. VPK OVS.). Tokiu būdu pareigūnai veikė priešingai Taisyklių 41.4 punktui. Atvykęs į įvykio vietą ir sužinojęs tėvo kvietimo priežastį, jis privalėjo nuo šios konfliktinės situacijos sprendimo nusišalinti, tačiau to nepadarė. M. P. tėvas, siekdamas paveikti konflikto šalį, sūnumi naudojosi. Nustatyta, kad O. S. ir S. S. dar tą pačią dieną tapo žinoma, jog M. P. ir N. M. yra tėvas ir sūnus, apie šį iš kaimynų sužinotą faktą, S. S. teiravosi ir paties pareigūno M. P.. Be to, nustatyta, kad M. P., siekdamas padėti savo tėvui ir veikdamas jo asmeniniais interesais, tarnybos metu panaudojo tarnybinį transportą ne tarnybinei veiklai. Tokiu būdu minėtas pareigūnas pažeidė Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1,2 ir punktus, 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 10 punktus bei Etikos kodekso 6.7 punktą.

Vilniaus apskr. VPK viršininkas, atsižvelgęs į Išvadą, 2018 m. spalio 30 d. skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog nesutinka su O. S. nurodytais teiginiais, jog ji sakė pareigūnams (pareiškėjui ir M. P.), jog ji buvo užpulta, jog buvo įžeista žodžiais „prakeikti emigrantai“, kad jiems buvo grasinama, o pareigūnai atsisakė priimti pareiškimą, nes, neva, turėjo daug darbo. Nurodė, jog M. P. šališkumas buvo nustatytas vien tik remiantis O. S. teiginiais. Be to, pareigūnai nepriėmė jokio sprendimo, už kurio priėmimą M. P. galėjo būti apkaltintas šališkumu. Skunde nurodoma, jog tarnybinio patikrinimo ribos buvo išplėstos, nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, tinkamai apsiginti. Be to, Išvadoje nėra jokios informacijos apie tai, kaip vyko tyrimas dėl užpuolimo ir įžeidinėjimo pagal O. S. pareiškimą ir kaip jis baigėsi. Pareiškėjo manymu, ši informacija yra reikšminga taikant tarnybinę atsakomybę.  

Sprendžiant, ar skundžiamu Įsakymu nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar Išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), sudarančias tarnybinio nusižengimo sudėtį.

Vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą į tarnybą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigas ir mokymąsi jose, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę, skatinimą, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus nustato Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas) (redakcija, galiojusi ginčijamo Įsakymo priėmimo metu).

Statuto 33 straipsnio 1–12 dalys pateikia skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, nustato kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 1V-885 patvirtintame Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos apraše (toliau – Tvarkos aprašas) (redakcija, galiojusi tarnybinio patikrinimo atlikimo metu).

Vadovaujantis Statutu, pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) laipsnio pažeminimas viena pakopa; 5) perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas; 6) atleidimas iš vidaus tarnybos (Statuto 33 straipsnio 2 dalis). Statuto 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme ar į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Tarnybinę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašas pateikiamas Statuto 34 straipsnio 1–2 dalyse.

Teismas pabrėžia, kas tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį visuomenėje bei didina žmonių pasitikėjimą ja, sudaro sąlygas išvengti klaidų ir sukurti profesionalią valstybės tarnybos aplinką (žr. pvz., 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012, 2013 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-971/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) tarnybinių ginčų administracinėse bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas.

Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka pranešti apie tai policijai. Šiame punkte nustatyti reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijai) netaikomi pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos atlikimas iš esmės pakenktų policijos uždavinių įgyvendinimui. Taisyklių 41.4 punktas nustato, kad PPV (Policijos pajėgų vieneto) pareigūnai, dirbantys su PPV moduliu, šiame modulyje užregistruoja policijos registruojamą įvykį ar gautą skundą, pranešimą arba pareiškimą apie nusikalstamą vieką. Šiuo atveju sutiktina su pareiškėju, jog jis ir M. P. reagavo į pagalbos skambutį, siekė suteikti pagalbą ir išspręsti susiklosčiusią situaciją. Tačiau iš Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų matyti, kad jame yra įtvirtinta imperatyvi pareiga pranešti apie įvykį policijai. Iš bylos medžiagos matyti, to neneigia ir pareiškėjas, jog pareigūnai susisiekė su Vilniaus apskr. VPK OVS (šaukinys „Venta“) tik tada, kai su jais susisiekė pati „Venta“, t. y. patys nesiėmė jokių priemonių šią informaciją perduoti Vilniaus apskr. VPK OVS. Pažymėtina ir tai, kad pagal bylos duomenis, vykstant į įvykio vietą, patrulio veiklos statusas buvo „užimtas“. Be to, nustatyta, kad pareigūnai įvykio neregistravo manydami, kad konfliktas išspręstas. Taigi šiuo atveju laikytina, jog šis pažeidimas įrodytas.

Etikos kodekso 6.9 punkte nurodyta, jog pareigūnas privalo netoleruoti kolegų daromų teisės pažeidimų ir elgesio, nesuderinamo su šio Kodekso ar kitų teisės aktų reikalavimais, apie sprendimus, kurie prieštarauja teisės aktams, pranešti tiesioginiam vadovui arba kitiems kompetentingiems subjektams. Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas toleravo kolegos neteisėtus veiksmus, o būtent: kolega privalėjo nusišalinti, kadangi galimai buvo šališkas, be pagrindo naudojo tarnybinės transporto priemonės šviesos ir garso signalais ir vairuodamas tarnybinę transporto priemonę naudojosi mobiliojo ryšio priemone.

Pareiškėjo manymu, jo kolegos šališkumas buvo nustatytas tik atsižvelgus į O. S. teiginius, be to, jie su kolega nepriėmė jokio sprendimo ar akto, todėl negalėjo ir būti šališki.

Pažymėtina, jog pareigūnų veiklos ir profesinė etika grindžiama šiais veiklos ir elgesio principais: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, atsakomybės, lojalumo, nesavanaudiškumo, sąžiningumo, nešališkumo, padorumo, politinio neutralumo, pavyzdingumo, viešumo ir skaidrumo (Etikos kodekso 5 punktas). Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 8 punktas nurodo, jog pareigūnas turi būti sąžiningas ir nešališkas. Jis turi būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų; išklausyti ir pateikti tokią informaciją, kuri padėtų asmeniui priimti tinkamiausią sprendimą, nedemonstruoti savo simpatijų ar antipatijų ir išskirtinio dėmesio atskiriems asmenims ar jų grupėms. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėtina, jog valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus (atlikdamas veiksmus), privalo vengti net šališkumo regimybės (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013). Sutiktina su atsakovu, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo kolega M. P. turėjo nusišalinti nuo kilusios situacijos sprendimo, siekiant išvengti interesų konflikto, o pareiškėjas turėjo pareigą jam tai nurodyti (priminti). Juolab, kad kaip patvirtina bylos medžiaga, O. S. tą pačią dieną tapo žinoma, kad atvykęs pareigūnas M. P. yra su ja sukonfliktavusio vyriškio sūnus. Aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju buvo abejonių dėl pareiškėjo kolegos šališkumo patvirtina faktas, jog abu pareigūnai tarpusavyje kalbėjo dėl galimo M. P. nešališkumo, tačiau nusprendę, jog situacija buvo išspręsta tinkamai, nusiramino. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo nurodyti teiginiai, jog tarnybinis patikrinimas susijęs su O. S. melagingais parodymais, vertintinas kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir laikytinas nepagrįstu bei neturinčiu įtakos tinkamam bylos išsprendimui.

KET 186 punkte nustatyta, jog specialiųjų transporto priemonių vairuotojai, turintys leidimus naudoti mėlynus ir raudonus švyturėlius ir specialiuosius garso signalus, gali naudotis įjungtais mėlynais ir raudonais (arba tik mėlynais) švyturėliais ir specialiais garso signalais tik tuo atveju, kai tai būtina gelbėjant žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą, užtikrinant viešąją tvarką ir eismo saugumą, sulaikant įtariamus padariusius teisės pažeidimą asmenis, eskortuojant ir lydint Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytus saugomus asmenis.

Pareiškėjas neginčija, kad į minėto įvykio vietą pareigūnai vyko naudodamas šviesos ir garso signalus. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareigūnams priimti sprendimą – reaguoti į M. P. tėvo prašymą skubiai atvykti, nebuvo būtinybės, kadangi šiuo atveju apie grėsmę ar pavojų, galbūt kilusį jo tėvui, nebuvo jokios informacijos, todėl tarnybinės transporto priemonės šviesos ir garso signalai buvo naudojami be teisėto pagrindo, tokiais savo veiksmais M. P. nesilaikė KET 186 punkte įtvirtintų reikalavimų, o pareiškėjas jam to nenurodė ir toleravo kolegos neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes dėl kolegos daromo KET pažeidimo, o būtent kalbėjimo telefonu vairuojant transporto priemonę, nebuvo nurodyta pranešime apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, todėl jis negalėjo pateikti paaiškinimo dėl jo pareigybės aprašymo 6.6 punkte nustatytos pareigos kontroliuoti eismą priskirtame patruliavimo sektoriuje, aiškinti ir tirti KET pažeidimus ir eismo įvykius, pažeidimo. Teismas sutinka su atsakovo vertinimu, jog nepriklausomai nuo to, ar būtų inkriminuotas minėto KET pažeidimo toleravimas ar ne, pareiškėjo inkriminuotų veikų įteiktame pranešime ir padarytų įstatymų pažeidimų visuma nesikeistų, t. y. lieka visi konstatuoti teisės normų pažeidimai. Teismas pažymi, jog pareiškėjui paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda, todėl net ir eliminavus kalbėjimo telefonu vairuojant transporto priemonę toleravimą, teisės normų pažeidimų visetas nesikeistų. Teismas papildomai pažymi, jog skunde teismui pareiškėjas neginčija kolegos kalbėjimo mobiliuoju telefonu vairuojant fakto, tačiau nurodo, jog jam nebuvo tinkamai įteiktas pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, t. y. pareiškėjas ginčija procedūrinių reikalavimų pažeidimą, o ne patį kalbėjimo telefonu faktą (pažymėtina, jog pareiškėjo kolegos kalbėjimo telefonu faktas buvo konstatuotas Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-1490-473/2019), todėl šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. 

Skunde dėstoma daugiau teiginių, tačiau, teismo nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl dėl šių teiginių detaliau teismas šiame sprendime nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes ir įvertinęs pareiškėjo padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį, aplinkybes, apibūdinančias jo tarnybinę veiklą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčijamu Įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba – yra tinkama ir teisėta.

Įvertinus nagrinėjamos bylos duomenis, pripažintina, kad paskirta nuobauda atitinka padarytus nusižengimus bei tarnybinės nuobaudos skyrimo tikslus.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.