Pranešėja R. Gudžiūnienė                                                                           Civilinė byla Nr. 2A³¹-299/08

Teisėja R. Rimkienė                                         Procesinio sprendimo kategorija: 30.3; 30.9.1; 34.4.7.1;

30.4.4.10; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. kovo 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,

kolegijos teisėjų  Tatjanos Žukauskienės, Egidijaus Žirono,

sekretoriaujant G.Glavackaitei

dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui A.Milučiui

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės H. Ž. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės H. Ž. ieškinį atsakovams R. J. ir A. J. dėl nuosavybės dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

ieškovė kreipėsi į teismą ir, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė pripažinti mirusiosios J. J. ir ieškovės H. Ž. asmeninės nuosavybės teisę kiekvienai po 1/3 dalį žemės sklypo, kurio plotas 0,3763 ha, gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių Joniškio miestelyje Molėtų rajone, t.y. į 2/3 dalis šio nekilnojamojo turto, paveldėto atsakovų R. J. ir A. J. po jų tėvo V. J. mirties bei panaikinti šioje dalyje 2006-01-03 jiems išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovė nurodė, kad nuo 1992 metų kaip sugyventinė kartu gyveno su atsakovų tėvu V. J. , kuris mirė 2005-05-19. Kartu su jais gyveno ir V. J. motina J. J. , mirusi 2006-08-23. J. J. visą jai priklausiusį turtą testamentu paliko ieškovei. Visi trys kartu jie vedė bendrą ūkį, kaupė lėšas. J. J. pardavus turėtą butą Vilniuje, 2004 m. liepos mėn. jie V. J. vardu iš sukauptų bendrų lėšų nupirko jau minėtą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su ūkio pastatais. Abu su sugyventiniu atliko namo remontą: keitė stogą, lubas, grindis, įvedė vandentiekį, įrengė tualetą, pastatė šiltnamį. Tačiau nė metų nepagyvenęs tame name, sugyventinis mirė, o ji ir toliau tęsė remontą bei slaugė buvusio sugyventinio motiną J. J. . Todėl turtas, nors ir įgytas V. J. vardu, turėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, nustatant, kad po 1/3 jo dalį priklausė mirusiesiems Jaruševičiams -motinai ir sūnui, ir 1/3 dalis – ieškovei H. Ž. . Tuo tarpu nepagrįstai visą turtą pagal paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo atsakovai-V. J. sūnus ir dukra, po ½ dalį, todėl liudijimas naikintinas dalyje dėl 2/3 dalių turto, kadangi atsakovai gali paveldėti tik 1/3 dalį turto, kuri priklausė atsakovų tėvui.

Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė ir mirusioji J. J. negali būti pripažintos bendraturtėmis, nes tarp jų ir V. J. nebuvo sudaryta jokių sandorių, pagrindžiančių bendrosios nuosavybės teisės atsiradimą. Be to, J. J. būdama gyva, pati nereiškė reikalavimų pripažinti ją paveldimo turto bendraturte, nors buvo pareiškusi ieškinį teisme tiems patiems atsakovams dėl piniginių lėšų grąžinimo. Reikalavimas nebuvo bendro ūkio vedimu  su V. J. , todėl ieškovė, nors ir būdama J. J. turto paveldėtoja, negali reikalauti už mirusį žmogų to, ko jis pats nėra reikalavęs, būdamas gyvas. Ieškovė visiškai nepagrįstai  pretenduoja į du trečdalius šio turto, prie kurio įgijimo ji niekaip finansiškai neprisidėjo, nes neturėjo santaupų, o gyvendama su V. J. niekur oficialiai nedirbo, tik prižiūrėjo močiutę, todėl pragyveno iš jos ir V. J. gaunamų pensijų.

Molėtų raj. apylinkės teismas 2007-10-18 sprendimu iekšinį atmetė bei priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo byloje nesant įrodymų, jog ieškovė savo lėšomis prisidėjo V. J. įsigyjant nekilnojamąjį turtą Joniškio miestelyje ar prisidėjo prie šio turto pagerinimo. Teismas pažymėjo, jog nors pagal oficialųjį testamentą J. J. paliko ieškovei visą testatorei mirties dieną priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, ginčo turtas jos mirties dieną jai nepriklausė ir negalėjo priklausyti, todėl ieškovės pretenzijas į 2/3 dalis turto, įskaitant 1/3 dalį kaip J. J. asmeninę nuosavybę, teismas laikė nepagrįstomis. Po V. J. mirties jo vaikams paveldėjus gyvenamąjį namą, jo pagerinimo ir remonto darbus ieškovė tęsė savo rizika, nors turėjo pakankamą pagrindą juos nutraukti. Be kita ko teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (toliau – ir LAT) (Teismų praktika Nr. 23, psl. 9, LAT 2004-09-27 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-497/2004), pažymėjo, jog, nesant partnerystės santykius reglamentuojančio įstatymo, asmenų bendro gyvenimo nesudarius santuokos faktas, nedaro įtakos jų turimo turto statusui, t.y. vien šis faktas, nesant kitų bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, nėra pakankamas atsirasti vieno sugyventinio teisėms į kito sugyventinio įgytą turtą (LR CK trečiosios knygos XV skyrius, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 str.).

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinį tenkinti bei priteisti jai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog su sugyventiniu V. J. ir jo motina J. J. iki pat jų abiejų mirties kartu gyveno 14 metų, visi katu vedė bendrą ūkį, bendrai naudojo visas turimas lėšas. Bendru sprendimu įsikūrė kaime, o šiam tikslui pasiekti V. ir J. J. įnešė pinigus už parduotą butą Vilniuje, o ieškovė prie ginčo turto įsigijimo prisidėjo savo nadidele lėšų dalimi, darbu, žiniomis bei įgūdžiais. Be minėtų aplinkybių, gyvenimo partenerystėje faktą, ieškovės manymu, patvirtina ir J. J. 2003 metais V. J. išduotas įgaliojimas. Ieškovė nurodo, jog bendro ūkio vedimo faktą bei namo bendromis jėgomis pagerinimą patvirtino liudytojai civilinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas J. J. ieškinys R. J. dėl skolos priteisimo ir paveldėjimo teisės atėmimo, tačiau, anot apeliantės, teismas į visas šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė. Apeliantės įsitikinimu, nebuvo teisinio pagrindo teigti, jog V. J. namą galėjo pirkti, remontuoti ir kitaip gerinti tik iš jo turimų asmeninių lėšų, kadangi, visų pirma, namas su sklypu pirktas ne už 10 588, 29 Lt, kaip nurodė teismas, o už 40 325 Lt, ir teismas šios aplinkybės nevertino ir nenagrinėjo. Antra, Vlado ir J. J. pinigai po buto pardavimo atskirti nebuvo, jais buvo disponuojama mokant už visus pirkinius iš V. J. sąskaitos, o kadangi V. J. veikė turėdamas J. J. įgaliojimą, preziumuotina, kad visi pirkiniai buvo pirkti iš bendrų Vlado ir J. J. pinigų ir abiejų vardu. Šie faktai, apeliantės manymu, patvirtina, jog tarp šių asmenų ir ieškovės buvo susifromavę bendraturčių teisiniai santykiai, todėl V. J. turtas turėtų būti paskirstytas į tris lygias dalis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. J. (atstovaujama V. J. ) ir R. J. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti R. J. turėtas advokato išlaidas. Nurodo, kad partnerystės santykiai arba bendrosios nuosavybės teisinis režimas gali būti grindžiami tik rašytiniais sandoriais (Civilinio kodekso 6.969 str. 1 ir 4 d.), juo labiau, kad sandoriai, kurių objektas yra nekilnojamieji daiktai ar teisės į juos, turi būti be to dar patvirtinti notaro (Civilinio kodekso 1.74 str.). J. J. įgaliojimas negali būti traktuojamas kaip sandoris, pagrindžiantis bendrosios nuosavybės teisinį režimą. Remiantis Civilinio kodekso 3.229 str. nuostatomis, ginčo turtas galėjo būti pripažintas kaip bendroji V. J. ir ieškovės nuosavybė tik tokiu atveju, jeigu: 1) tarp jų būtų įregistrutoa partnerystė įsatatymų nustatyta tvarka; 2) jie gyventų bendrai ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos; 3) jie gyveno bendrai tam, kad vėliau sukurtų šeiminius santykius. Byloje nėra duomenų, kad partnerytstė butų įregsitruota, taip pat, kad išpildytos ir kitos dvi sąlygos; duomenų apie sandorius, galinčius būti bendrosios nuosavybės įgijimo pagrindu,  byloje nėra, todėl bendraturčių teisinis režimas netaikytinas. Be to, atsakovų manymu, ieškovė negali reikalauti už mirusį žmogų to, ko šis nėra reikalavęs, būdamas gyvas. Ieškovė neteisingai nurodo, kad bendro ūkio vedimo faktas bei namo pagerinimai bendromis pastangomis ir lėšomis buvo patvirtinti liudytojų civ. byloje Nr. 2-469-611/2005, kadangi toje byloje, šie faktai nebuvo tiriami ir nustatinėjami. Ginčo turto pirkimo kainą patvrtina byloje esančios notartinės nekilnojamojo turto pardavimo sutartys, o aplinkybė, jog V. J. pastatus pirko už didesnę, nei nurodyta sutartyse, sumą, nebuvo įrodinėjama pirmosios instancijos teisme, todėl ja remtis apeliacinio proceso metu draudžia Civilinio proceso kodekso 306 str. 2 d. Vertinant, ar buvo pagrindai bendrąjai Vlado ir J. J. nuosavybei atsirasti, turėtų būti atsižvelgiama į tai, jog Molėtų rajono apyylinkės teisme išnagrinėtoje civ. byloje Nr. 2-469-611/2005 J. J. prašė išieškoti iš atsakovų šioje byloje 48 000 Lt skolą, kurią jie paveldėjo iš tėvo V. J. ; teismas šį reikalavimą tenkino dalyje dėl 24 000 Lt skolos priteisimo. Taigi, J. J. pati neprašė teismo pripažinti ją paveldimo turto bendrasavininke, nenurdė vedusi bendrą ūkį su V. J. . Juolab, kad šioje byloje kaip J. J. atstovė dalyvavo pati ieškovė ir reikalavimų dėl bendrosios nuosavybės teisės klausimų nekėlė. Nesant materialinės bei procesinės teisės normų pažeidimų, skundžiamas teismo sprendimas laikytinas teisėtu bei pagrįstu.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

            Apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą tik konstatavęs civilinio proceso normų ar materialinės teisės normų pažeidimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.). Tokių skundžiamo sprendimo naikinimo pagrindų nėra nustatyta ir ieškovės apeliacinis skundas taip pat iš esmės nėra grindžiamas nei civilinio proceso, nei materialinės teisės normų pažeidimu, o motyvuojamas tik faktinėmis pačios ieškovės bei mirusiųjų V. J. ir J. J. gyvenimo ir santykių aplinkybėmis, kurios, netgi jeigu būtų pripažintos nustatytomis bei įrodytomis, negalėtų būti teisiniu pagrindu bendrajai dalinei nuosavybei atsirasti.

            Ieškovės reikalavimas pripažinti, jog ji kartu su V. J. ir J. J. įgijo bendrąją dalinę nuosavybę į ginčo turtą (gyvenamąjį namą su priklausiniais) negali būti pripažįstamas pagrįstu remiantis Civilinio kodekso trečiosios knygos normomis, reglamentuojančiomis šeimos teisinius santykius, kadangi ieškovė su J. J. nebuvo susituokę, o įstatymas, kuris reglamentuotų partnerystės įregistravimo tvarką, nėra priimtas, todėl Civilinio kodekso trečios knygos XV skyriaus normos nėra įsigaliojusios (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 str.). Vadinasi, šiomis normomis, nepriklausomai nuo to, kaip buvo susiklostę ieškovės ir jos sugyventinio J. J. santykiai iki pastarojo mirties, negali būti grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės atsiradimas.

Gyvenamasis namas su priklausiniais Joniškio mstl., Molėtų rajone buvo įgytas V. J. asmeninės nuosavybės teise (b.l. 14-16). Jokia rašytinė sutartis dėl jungtinės veiklos (ar turto įgijimo jungtinei veiklai vykdyti) tarp ieškovės, V. J. bei jo motinos J. J. iki šio sandorio sudarymo nebuvo sudaryta (Civilinio kodekso 6.969 str. 1 ir 4 dalys). Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji bent dalimi lėšų būtų prisidėjusi prie šio turto įgijimo, kas galėtų būti pagrindu jai reikalauti iš atsakovų tam tikros lėšų dalies (bet taip pat- ne nuosavybės dalies į turtą), taigi, jokio teisinio ar faktinio pagrindo pripažinti, jog ieškovė yra įgijusi dalį nuosavybėje, nėra. Tas pats pažymėtina ir dėl įrodinėjamos J. J. nuosavybės teisės: nors šioje byloje buvo teigiama, kad J. J. prie ginčo turto įgijimo prisidėjo lėšomis, gautomis pardavus butą Minties g. 10-2, Vilniuje, pati J. J. po savo sūnaus V. J. mirties jo įpėdiniams buvo pareiškusi reikalavimą teisme dėl lėšų, gautų pardavus butą, grąžinimo. Teismo sprendimu piniginės lėšos iš atsakovų (V. J. įpėdinių) J. J. buvo priteistos, vadinasi, šios lėšos negalėjo būti panaudotos įsigyjant ginčo sodybą. Taigi, pačios J. J. kitoje byloje, kurioje teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, įrodinėtos aplinkybės, kad sūnus, pardavęs butą, neatidavė jai už butą gautų ir J. J. priklausiusių pinigų dalies, paneigia šioje byloje ieškovės įrodinėjamas aplinkybes dėl J. J. lėšų panaudojimo įsigyjant ginčo turtą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai pagrįstai nurodo, kad ginčo turto kaina, nurodyta pirkimo pardavimo sutartyje, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo ginčijama, todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybe, kad kaina realiai buvo kitokia (Civilinio proceso kodekso 306 str. 2 d.).

V. J. ir J. J. bendrosios dalinės nuosavybės fakto neįrodo ir aplinkybė, kad V. J. turėjo savo motinos įgaliojimą disponuoti bei valdyti jai priklausantį turtą, nes disponavimas turtu įgaliojimo pagrindu nesukuria įgaliotiniui nuosavybės teisių į įgaliotojo turtą ir priešingai- įgaliotojui neatsiranda nuosavybės teisė į įgaliotinio turtą. Tuo tarpu jau minėta aplinkybė, kad po V. J. mirties J. J. pareiškė ieškinį jo įpėdiniams, reikalaudama grąžinti jai priklausiusias pinigines lėšas, buvusias pas sūnų iki šio mirties, įrodo, jog turto (sodybos) įgijimui jos piniginės lėšos nebuvo panaudotos ir J. J. nebuvo išreiškusi valios savo lėšomis prisidėti prie turto įgijimo.

Apeliantės nurodomos aplinkybės apie liudytojų parodymų turinį kitoje nagrinėtoje byloje, nėra reikšmingos, sprendžiant, ar buvo pagrindas bendrajai dalinei nuosavybei atsirasti, kadangi nuosavybės teisė gali būti įgyjama tik Civilinio kodekso 4.47 str. numatytais pagrindais, tuo tarpu ieškovė nenurodė nei vieno iš šiame straipsnyje numatytų teisinių pagrindų jos ar J. J. nuosavybei į ginčo sodybą atsirasti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindų panaikinti skundžiamą Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi atmetamas ieškovės apeliacinis skundas, atsakovui R. J. iš jos priteistinos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos (Civilinio proceso kodekso 93, 98 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teismas

n u t a r ė :

Molėtų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui R. J. iš ieškovės H. Ž. 600 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Kolegijos pirmininkė                                                                             R. Gudžiūnienė

Teisėjai                                                                                     T. Žukauskienė

                                                                                                            E. Žironas