Civilinė byla Nr. 3K-3-146/2011

         Proceso Nr. 2-03-3-04316-2009-3

               Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.8; 15.3.2; 114.11 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. kovo 29 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės ,,Lietuvos geležinkeliai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. B. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei ,,Lietuvos geležinkeliai“ dėl grąžinimo į darbą, su darbo santykiais susijusių išmokų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiami materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, kaip pagrindą taikyti darbuotojui drausminę atsakomybę - atleidimą iš darbo, taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė N. B. (toliau – ieškovė) nuo 2003 m. spalio 15 d. dirbo atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – atsakovas) Personalo tarnybos Personalo mokymo skyriaus viršininke. Atsakovo Personalo tarnybos 2009 m. vasario 5 d. pranešimu (įspėjimu) ieškovė buvo informuota, kad dėl to, jog keičiama bendrovės organizacinė struktūra, ieškovės pareigybė bus panaikinta, todėl jai siūlomos nuo 2009 m. balandžio 6 d. Informacinių technologijų centro Finansų apskaitos ir verslo valdymo sistemos diegimo ir eksploatacijos skyriaus Personalo valdymo ir darbo užmokesčio modulio diegimo grupės vadovės pareigos. Ieškovė su pateiktu pasiūlymu sutiko, darbo sutartis buvo pakeista, nurodant, kad nuo 2009 m. balandžio 6 d. ieškovė perkeliama į pirmiau nurodytas pareigas. Atsakovo generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 30 d. įsakymu ieškovė nuo 2009 m. kovo 31 d. buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 2 dalį už vienkartinį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną be rimtos priežasties laikotarpiais nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2009 m. sausio 12 d. (įskaitytinai), nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2009 m. sausio 23 d. (įskaitytinai), nuo 2009 m. kovo 12 d. iki 2009 m. kovo 13 d. (įskaitytinai) apie tai nepažymint Darbuotojų išvykimo tarnybiniais ar asmeniniais reikalais registracijos žurnale. Atsakovo generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 31 d. įsakymu ieškovės atleidimo iš darbo diena perkelta į ieškovės pirmą darbo dieną po to, kai pasibaigė ieškovės nedarbingumo ir kasmetinių atostogų laikotarpis, ir ji iš darbo atleista 2009 m. balandžio 27 d.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti ją į darbą, priteisti iš atsakovo 3560,14 Lt nesumokėto darbo užmokesčio, darbo užmokestį už trijų darbo dienų kasmetines atostogas, taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad ji atleista iš darbo neteisėtai, nes atsakovo nurodytais laikotarpiais buvo darbe ir atliko darbo funkcijas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

 

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: grąžino ieškovę į eitas Personalo tarnybos Personalo mokymo skyriaus viršininko pareigas; priteisė jai iš atsakovo 3560,14 Lt darbo užmokesčio ir 80 462,91 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos – 2009 m. balandžio 27-osios iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo – po 11 129,79 Lt kas mėnesį; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė laikotarpiais nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2009 m. sausio 12 d. (įskaitytinai), nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2009 m. sausio 23 d. (įskaitytinai), nuo 2009 m. kovo 12 d. iki 2009 m. kovo 13 d. nebuvo darbe be svarbių priežasčių. Teismas nustatė, kad Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodytais laikotarpiais nepažymėta, jog ieškovė nebuvo darbe, o atsakovo nurodytą aplinkybę, kad žiniaraštyje pateikti netikri duomenys, atmetė kaip neįrodytą; byloje liudiję asmenys patvirtino, kad ieškovė nurodytais laikotarpiais atvykdavo į darbą ir vykdė darbo funkcijas, tačiau, administracijos sutikimu, dalį darbo dienos skirdavo sergančiai motinai slaugyti. Teismas sprendė, kad atsakovo atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga neįrodo, kad ieškovė nebūdavo darbe,  nes šio patikrinimo tikslas buvo patikrinti, ar teisingai pildomas darbo laiko apskaitos žiniaraštis, bet ne darbuotojų atvykimo į darbą laiką. Teismo teigimu, ta aplinkybė, jog ieškovė aptariamais laikotarpiais nepasižymėjo įėjimo į darbo vietą kontrolės sistemoje gali kelti įtarimą, kad ji nebuvo darbe, tačiau sprendė, kad tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ji padarė darbo drausmės pažeidimą. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, nustatė, kad darbuotojai, neturintys tarnybinio pažymėjimo, turi galimybę patekti į darbo vietą per kitą įėjimą, pasinaudoti kito darbuotojo pažymėjimu, juos įleisti gali apsaugos posto pareigūnai. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas ieškovės nebuvimo darbe klausimą pradėjo svarstyti po trijų mėnesio po to, kai ieškovė galbūt nebuvo darbe, nesiėmė jokių priemonių drausmės pažeidimui nustatyti ir įforminti, sumokėjo ieškovei atlyginimą už sausio mėnesį, siūlė jai dėl įmonės pertvarkymo eiti kitas pareigas, todėl sprendė, kad atsakovas ieškovės elgesio nevertino kaip darbo drausmės pažeidimo. Teismas, vadovaudamasis DK 229, 241 straipsniais, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą vertino ieškovės neatvykimą į darbą ir nebuvimą darbe visą darbo dieną laikotarpiais, o ne konkrečią dieną, o laikotarpių pradžia yra 2009 m. sausio 6 d., konstatavo, kad drausminė nuobauda ieškovei paskirta, praleidus įstatymo nustatytą terminą. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog jai padaryta neturtinės žalos, todėl reikalavimą ją priteisti atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. spalio 18 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai teisiškai jas įvertino. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo pateiktą įrodymą - Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. lapkričio 24 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, nurodė, kad šiame nutarime nustatytos aplinkybės, t. y. kad ieškovė tiriamais laikotarpiais nebuvo darbe, nes darbo laiku ne Vilniaus mieste naudojosi mobiliuoju telefonu ir banko kortele, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, liudytojų parodymų, patvirtinančių, kad ieškovė buvo darbe ir atliko savo darbo funkcijas; ieškovė paaiškino, kad mobilųjį telefoną buvo palikusi tėvų namuose Alytuje, iš jo skambindavo šeimos nariai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas nenurodė konkrečios dienos, kurią ieškovė nebuvo darbe visą dieną be vadovo leidimo, t. y. dėl nesvarbių priežasčių. Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovo generalinis direktorius, kuris įgaliotas skirti drausmines nuobaudas, apie ieškovės darbo drausmės pažeidimą sužinojo tik 2009 m. kovo 25 d., todėl nepraleistas vieno mėnesio terminas drausminei nuobaudai skirti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai (liudytojų parodymai, Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriuos pasirašo atsakovo įgaliotas asmuo - generalinio direktoriaus pavaduotojas A. K.) patvirtina, jog atsakovo generalinis vadovas žinojo (ar turėjo žinoti) apie ieškovės motinos ligą ir kad ieškovė tiesioginio viršininko leidimu vyksta jos slaugyti. Teisėjų kolegija atsisakė taikyti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytą kitą ieškovės teisių gynimo būdą  - DK 297 straipsnio 4 dalį, nurodydamas, kad ši nuostata taikoma, kai darbuotojas į ankstesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tuo tarpu, nors 2009 m. vasario 2 d. atsakovo įsakymu nutarta atlikti bendrovės organizacinius pertvarkymus, panaikinant 251 pareigybę, tarp jų, - ir ieškovės, tačiau jai buvo pasiūlytos kitos - Informacinių technologijų centro Finansų apskaitos ir verslo valdymo sistemos diegimo ir eksploatacijos skyriaus Personalo valdymo ir darbo užmokesčio modulio diegimo grupės vadovo - pareigos, kurias ji sutiko užimti. Teisėjų kolegija nurodė, kad 2009 m. balandžio 9 d. atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintame laikiname pareigybių sąraše nėra ieškovei pasiūlytos pareigybės, tačiau yra Personalo tarnybos Personalo mokymo skyriaus viršininko pareigybė. Teisėjų kolegijos nuomone, išvardytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovas, atlikdamas struktūrinius pertvarkymus, skyrė ieškovei kitą darbo vietą, tačiau vėliau pakeitė savo sprendimą ir iš naujo patvirtino Personalo tarnybos Personalo mokymo skyriaus viršininko pareigybę, kurią ieškovė turi teisę užimti.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkinti ieškovės reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. lapkričio 24 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytos aplinkybės nepaneigia liudytojų parodymų ir ieškovės paaiškinimų, pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006, pateiktų išaiškinimų; vertindamas įrodymus, pažeidė laisvo įrodymų vertinimo principą, CPK 183 straipsnio 1 dalies, 185 straipsnio 1 dalies, 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas. Kasatoriaus teigimu, nurodytas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą atitinka visas oficialiojo rašytinio įrodymo sąlygas, todėl teismas turėjo jį tokiu pripažinti. Oficialiajame rašytiniame įrodyme nustatytas aplinkybes gali paneigti byloje surinktų įrodymų visuma. Liudytojų parodymais toks paneigimas galimas tik išimtiniais atvejais, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais ir pagrindus, kad elgiantis priešingai, šie principai bus pažeisti. Apeliacinės instancijos teismas ne tik nesivadovavo šiais principais, bet ir nepagrįstai teikė vieniems įrodymams pirmenybę, o kitų apskritai nevertino, pavyzdžiui, aplinkybės, kad ieškovė aptariamais laikotarpiais darbo metu naudojosi jai išduota banko kortele Alytaus mieste, taip pat 2006 m. spalio 9 d. kasatoriaus generalinio direktoriaus potvarkio Nr. PV-349 ,,Dėl išvykimų registracijos žurnalų”, kuriame nustatyta darbuotojų pareiga žymėti išvykimo ir grįžimo laiką, kai jie išvyksta darbo metu tiesioginio viršininko leidimu.

2. Teismų išvada, kad darbdavys per vieną mėnesį nuo darbo drausmės pažeidimo padarymo dienos privalo išsiaiškinti padarytą darbo drausmės pažeidimą ir priimti sprendimą dėl drausminės nuobaudos, prieštarauja DK 241 straipsniui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad drausmės pažeidimo paaiškėjimas atsakovo administracijos darbuotojui laikomas šio pažeidimo paaiškėjimo momentu atsakovui, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant DK 24 straipsnio 1 dalį.

3. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos  dėl alternatyvaus darbuotojų teisių gynimo būdo taikymo (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB ,,Tele-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010). Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad 2009 m. vasario 2 d. atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu centrinėje administracijoje buvo panaikinta 251 pareigybė, tarp jų – Personalo tarnybos Personalo mokymo skyriaus viršininko, pripažino, kad organizacinės priežastys – darbovietės struktūriniai pertvarkymai DK 297 straipsnio 4 dalies prasme egzistuoja, tačiau nepagrįstai sprendė, kad atliekant struktūrinius pertvarkymus ieškovei buvo skirta darbo vieta, nes kasatorius savarankiškai pakeitė savo sprendimus ir vėl patvirtino Personalo tarnybos Personalo mokymo skyriaus viršininko pareigybę.  Kasatoriui atlikus struktūrinius pertvarkymus, nebeliko Personalo mokymo skyriaus, kuriam ieškovė vadovavo. Kasatoriaus veiksmai, kuriais jis laikinai įsteigė Personalo tarnybos Personalo mokymo skyriaus viršininko pareigybę, rodo darbdavio siekį teisiškai teisingai apibrėžti ieškovės ir kasatoriaus darbo santykių tąsą laikotarpiu nuo kasatoriaus sprendimo atleisti ieškovę priėmimo (2009 m. kovo 30 d.) iki faktinio darbo santykių pasibaigimo (2009 m. balandžio 6 d., kai panaikinta ieškovės pareigybė). Dėl išvardytų priežasčių teismai turėjo taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alternatyvų ieškovės teisių gynimo būdą.

Ieškovės N. B. pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 347 straipsnio reikalavimų, atsisakyta priimti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. CPK 353 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų. Vadovaudamasi šiomis nuostatomis, teisėjų kolegija pasisako dėl kasaciniame skunde nurodytų teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, taip pat darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis), aiškinimo ir taikymo bei dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų. Šių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai yra esminiai bei turintys lemiamą reikšmę galutiniam teisiniam rezultatui nagrinėjamoje byloje. Kiti kasaciniuose skunduose keliami klausimai, t. y. dėl drausminės nuobaudos skyrimo terminų, darbdavio administracijos atstovų kompetencijos atribojimo sprendžiant dėl drausminės nuobaudos darbo drausmę pažeidusiam darbuotojui paskyrimo, nagrinėjamoje byloje yra teisiškai nereikšmingi galutiniam bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija visų pirma pateikia argumentus dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, nes tinkamu, atitinkančiu proceso įstatymus, byloje surinktų įrodymų vertinimu padarytos teismų išvados lemia iš darbo teisinių santykių atsirandančių įvykių teisinį kvalifikavimą.

 

 

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

 

             CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kesko Agro Lietuva“ v. AB „Tauragės grūdai, bylos Nr. 3K-3-199/2005; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K–3–208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. Daugiabučių namų savininkų bendrija Nr. 939 ,,Pašilaičiai“, bylos Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. P. N., bylos Nr. 3K-3-440/2008; kt.).

CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K–3–208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Supla“, bylos Nr. 3K-3-350/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-130/2009; kt.). Kartu teismas saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta arba neįrodyta. Taigi, vadovaujantis CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo taisykle, kad bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, tokiu atveju, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, nes atleisti darbuotoją šiuo pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas.

Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, t. y. pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Dėl to teisėjų kolegija, plačiau neaptardama jų šioje nutartyje, daro išvadą, kad byloje pateiktų įrodymų visuma (jos rašytiniai duomenys, šalių paaiškinimai, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai), kurią pagal CPK nustatytus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo reikalavimus bei teismų praktikoje suformuluotus principus ištyrė ir įvertino bylą nagrinėję teismai, teikia pagrindą išvadai, jog kasatoriaus pateikti duomenys nebuvo pakankami teismams konstatuoti, kad ieškovė padarė kasatoriaus jai priskiriamą darbo drausmės pažeidimą. Kita vertus, teismų atlikto byloje pateiktų įrodymų vertinimo kasatorius iš esmės ir neginčija, tiksliau ginčija tik fragmentiškai, o akcentuoja netinkamas, jo manymu, teismų išvadas dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kaip įrodymo, vertinimo. Kasatoriaus nuomone, šis dokumentas vertintinas kaip oficialusis rašytinis, turintis didesnę įrodomąją galią įrodymas – juo pripažinta, kad ieškovė kasatoriaus nurodytais laikotarpiais nebuvo darbe ir atitinkamai neatliko darbdavio naudai tų darbo funkcijų, dėl kurių buvo susitarta darbo sutartyje.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino pateikto Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. lapkričio 24 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kasatorius šį klausimą kelia kasaciniame skunde, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija privalo pasisakyti dėl šio įrodymo įrodomosios galios.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasatoriaus argumentus, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kaip vientisas baudžiamojo proceso dokumentas, vertintinas oficialiuoju rašytiniu, turinčiu didesnę įrodomąją galią dokumentu ir dėl to nutarimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentai traktuotini kaip aplinkybės, kurios laikomos visiškai įrodytomis (CPK 197 straipsnis 2 dalis). 

Prokuratūra yra valstybės institucija, priskirta prie CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, t. y. subjektų, išduodančių oficialiuosius rašytinius dokumentus, tačiau, suprantama, ne kiekvienas prokuratūros išduotas dokumentas gali būti tokiu laikomas. Viena iš prokuratūros funkcijų yra ikiteisminio tyrimo atlikimas, būtent šio proceso metu išduoto dokumento reikšmė aktuali nagrinėjamos bylos atveju (Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas). Ikiteisminio tyrimo nutraukimas yra ikiteisminio tyrimo stadijos, kartu ir viso proceso, pabaigos forma, įgyvendinama priimant nutarimą, kuriame išdėstomi ikiteisminį tyrimą atlikusio prokuroro argumentai, pagrindžiantys ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindą. Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje nefiksuojami konkretūs, reikšmingi civilinei bylai faktai, jame tik pateikiama ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizė, kurios pagrindu daromos išvados apie baudžiamojo proceso vyksmo perspektyvą, t. y. pripažįstama, kad dėl objektyvių ar subjektyvių kriterijų ikiteisminis tyrimas negali būti baigiamas kaltinamojo akto surašymu. Baigiamoji ikiteisminio tyrimo išvada yra formuluojama nutarimo rezoliucinėje dalyje ir būtent ji, tiksliau, ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas, vertinamas kaip aplinkybė, turinti didesnę įrodomąją galią ir kurios negalima paneigti liudytojų parodymais. Pagal BPK 214 straipsnio 4 dalies nuostatas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą gali būti apskundžiamas aukštesniajam prokurorui, o jo sprendimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris taip pat įvertina nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. tik tokia tvarka ir forma gali būti paneigiamas ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir atitinkamai įrodinėjimo civilinėje byloje procesui galintis būti svarbiu faktas. Be to, nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvuojamojoje dalyje prokuroro atliktų ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizės vertinimas negali turėti oficialiojo, turinčio didesnę įrodomąją galią rašytino įrodymo statuso ir dėl to, kad taip būtų pažeisti vieni iš pagrindinių civilinio proceso principų, įtvirtintų CPK 6, 12-14 straipsniuose. Beje, nagrinėjamoje byloje teisminio proceso metu buvo ištirta dauguma įrodymų, kurie buvo įvertinti prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (apklausta dalis tų pačių liudytojų, tirti tie patys rašytiniai įrodymai).

 Kasatoriaus nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006, pateiktus išaiškinimus dėl CPK 197 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo yra neaktuali nagrinėjamai bylai, nes nurodytoje byloje analizuota kitokio pobūdžio dokumento -  notaro patvirtinto dokumento - įrodomoji galia.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog teismai byloje nesilaikė įrodymų rinkimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų reikalavimų ar neišsamiai ištyrė įrodymus, apeliacinės instancijos teismui pateikto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą neištyrimas neturėjo įtakos bylos teisiniam rezultatui (CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad įrodinėjimo procesas buvo tinkamas, pasisako dėl materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo byloje.    

 

Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, kaip darbuotojo drausminės atsakomybės taikymo pagrindo

    

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, reikšmingų sprendžiant drausminės nuobaudos skyrimo klausimą, pasisakyta dėl drausminės nuobaudos parinkimo kriterijų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-669/2005; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. C. v. individuali L. Š. įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. C. v. Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009; kt.). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma, kai yra drausminės atsakomybės pagrindas (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis).  

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, vieną kartą šiurkščiai pažeidusiu darbo pareigas. DK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas - tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.  Šiurkščiu, t. y. itin netoleruotinu, kvalifikuojamas darbo pareigų pažeidimas darbo teisiniuose santykiuose pripažįstamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, todėl darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas. Dėl šios priežasties darbdavys atleisti darbuotoją šiuo pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas pagrįstas ir teisėtas. Pirmiau nutartyje aptartais argumentais, nedetalizuojant bylą nagrinėjusių teismų išsamiai ištirtų įrodymų, konstatuota, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną atsakovo nurodytais laikotarpiais, tai lemia, kad nekonstatuota darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (DK 235 straipsnis 9 punktas).  

Konstatavus, kad nagrinėjamo ginčo atveju apskritai nebuvo pažeista darbo drausmė, nebelieka teisinio poreikio analizuoti kasatoriaus argumentus procedūriniais drausminės nuobaudos skyrimo klausimais – dėl drausminės nuobaudos skyrimo terminų, darbdavio administracijos atstovų kompetencijos atribojimo sprendžiant dėl drausminės nuobaudos darbo drausmę pažeidusiam darbuotojui paskyrimo. 

 

Dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalių aiškinimo ir taikymo

 

Nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, teismas taiko šioje teisės normoje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, o tokių priežasčių nenustatęs – DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. AB aviakompanija ,,Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-178/2005; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-3-333/2006; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007).

 DK 297 straipsnio 4 dalies dispozicijos formuluotė „gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti“ išdėstyta kaip prielaida, tačiau galutinis teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaida (CPK 260, 263 straipsniai). Aptariamos formuluotės įgyvendinimas, t. y. prielaida išdėstyto įstatymo taikymas, priskiriamas teismo diskrecijai ir teismas tokį įstatymą turi taikyti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 2 straipsnio 7 dalis). Dėl to nuspręsdamas, kad, neteisėtai atleistą darbuotoją grąžinus į darbą, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas turi nustatyti, jog dėl kilusio darbo ginčo ar dėl kitų priežasčių ne atsiras, o jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ar apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą ir produktyviai bei saugiai dirbti. Parinkti konkrečiu atveju tinkamiausią teisių gynimo būdą yra teismo diskrecinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Všį Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, kuriam apeliaciniu skundu buvo keltas DK 297 straipsnio 4 dalies alternatyvaus taikymo poreikio klausimas, nekonstatavo aplinkybių, kurios teiktų pagrindą išvadai, kad, grąžinus ieškovę į darbą, jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Teismas nustatė, kad dėl atsakovo atliekamų struktūrinių pertvarkymų Personalo tarnybos mokymo skyriaus viršininko pareigybė iš naujo patvirtinta, ieškovė turi teisę šioms pareigoms (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

 

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindų bylą nagrinėjusių teismų procesiniams sprendimams panaikinti (CPK 346 straipsnis).

 

Dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, priteisimo

 

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 37,10 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš atsakovo.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ valstybei 37,10 Lt (trisdešimt septynis litus 10 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Dangutė Ambrasienė

 

 

Virgilijus Grabinskas

                                                                                                           

 

Sigita Rudėnaitė