Administracinė byla Nr. I-5354-244/2017

                                                                   Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03240-2017-2

                               Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas M. S. pateikė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. 1. 1–5).

Skunde pareiškėjas paaiškina, kad į Vilniaus PN jis atvyko 2017 m. balandžio 14 d. Nurodo, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko minimalių ploto reikalavimų, nebuvo galimybės normaliai pasivaikščioti, pabėgioti. Gyvenamosios patalpos taip pat neatitiko minimalių ploto reikalavimų. Teigia, kad galimybė sportuoti jam nebuvo suteikiama ir sporto salėje, kadangi nuteistųjų yra daug, o sporto salės plotas yra mažas. Sanitariniuose mazguose dėl klozetų nebuvimo nuolat sklido nemalonus kvapas. Dušai yra atviri, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Ant langų yra uždėtos grotos, kurios nepraleidžia saulės. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, prašo skundą atmesti (b. 1. 13–19).

Nurodė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2017 m. balandžio 13 d. Pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, jis buvo patalpintas į įstaigos karantino gyvenamąją patalpą Nr. 109. Šioje patalpoje pareiškėjas gyveno laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki 2017 m. balandžio 19 d., kuomet pataisos įstaigos direktorius 2017 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 7-131 perkėlė pareiškėją iš karantino gyvenamosios patalpos į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 3-209-02. Vilniaus PN karantino patalpos Nr. 109 plotas 19,78 kv. m., joje įrengtos 3 (trys) dviaukštės lovos, t. y. 6 (šešios) miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,3 kv. m. ploto. Pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno šiose Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 3-209-02 (trečiojo nuteistųjų būrio 209 gyvenamoji patalpa 02 miegamoji vieta); Nr. 2-203-04 (antrojo nuteistųjų būrio 203 gyvenamoji patalpa 04 miegamoji vieta); Nr. 3-206-04 (trečiojo nuteistųjų būrio 206 gyvenamoji patalpa 04 miegamoji vieta). Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 3-209 plotas - 17,72 kv. m., įrengtos 5 miegamos vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,54 kv. m. ploto. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 2-203 plotas - 34,41 kv. m., įrengta 11 miegamų vietų. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 3-206 plotas - 33,13 kv. m., įrengta 10 miegamų vietų, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Paaiškino, jog nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno minimose gyvenamosiose patalpose neturi galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), kurių 111.1 ir 111.2 punktuose nustatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atkreipia dėmesį, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas pilnai atitiko galiojančius įstatyminius reikalavimus. Vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.

Nurodo, kad Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas. Pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems. Pabrėžia, kad teisės aktais nėra nustatyti jokie plotų reikalavimų normatyvai nuteistųjų pasivaikščiojimų kiemams. Nuteistiesiems patvirtintas pasivaikščiojimų grafikas. Pažymi, kad Vilniaus PN nėra įrengtos sporto salės. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte įrengta patalpa, kurioje yra tam tikras sporto inventorius, kuriuo gali naudotis korpuse gyvenantys nuteistieji pagal patvirtintą grafiką. Jokie teisės aktai nenustato pareigos pataisos įstaigoms įstaigose įrengti sporto salės. Pataisos įstaigoje nėra gauta nusiskundimų dėl pataisos įstaigos sporto inventoriaus.

Atsakovės atstovas teigia, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse. Vilniaus PN 1-ajame gyvenamajame korpuse įrengta dušinė pilnai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. S. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jam galimai padarytą žalą laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki skundo padavimo dienos, jis kildina iš to, jog buvo laikomas Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose, kuriose gyvenant minėtu ginčo laikotarpiu jam teko mažesnis gyvenamasis plotas negu garantuojama teisės aktuose, taip pat buvo neužtikrinti higienos normų reikalavimai.

Taisyklių 111 punkte buvo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1 punktas).

Vilniaus PN nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu buvo laikoma bendrabučių tipo patalpose bei kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami.  Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (b. l. 13–18) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 109, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-209-02, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 2-203-04, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3-206-4 ir vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko minimalaus ploto reikalavimus. Darytina išvada, kad byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su jam tenkančiu gyvenamuoju plotu atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko minimalių ploto reikalavimų, nebuvo galimybės normaliai pasivaikščioti, pabėgioti. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenustato pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų (b. 1. 25–26), matyti, kad nuteistųjų pasivaikščiojimo kiemeliai yra erdvūs, juose įrengta krepšinio aikštelė, treniruokliai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko ploto reikalavimų, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad galimybė sportuoti jam nebuvo suteikiama ir sporto salėje, kadangi nuteistųjų yra daug, o sporto salės plotas yra mažas. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN nėra įrengtos sporto salės. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte įrengta patalpa, kurioje yra tam tikras sporto inventorius, kuriuo gali naudotis korpuse gyvenantys nuteistieji pagal patvirtintą grafiką. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenustato pareigos institucijai įrengti sporto salę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1011-624/2017)). Atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte įrengta patalpa, kurioje yra tam tikras sporto inventorius (b. 1.22–24), naudotis minėtu inventoriumi nuteistieji gali pagal patvirtintą grafiką (b. 1. 27). Teismas atmeta kaip nepagrįstus apreiškėjo teiginius, kad jam nebuvo sudaroma galimybė sportuoti. Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė (b. 1. 28).

Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniuose mazguose dėl klozetų nebuvimo nuolat sklido nemalonus kvapas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, 12 žmonių tualete turi būti 1 klozetas. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, tačiau ar yra įrengti klozetai atsakovės atstovas nenurodė. Teismas pažymi, kad dėl klozetų nebuvimo, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir LVAT (2016 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015).

Pareiškėjas skunde teigia, kad dušai Vilniaus PN yra atviri, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 28.1 ir 28.2 p. nustatyta, kad daugkartinio naudojimo reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami; dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Pažymėtina, kad teisės aktuose nenustatyti reikalavimai dušams įrengti bei neįtvirtinta, kad dušo kambaryje turi būti atskiri skyriai, o neturtinė žala gali būti priteisiama tik už teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2125-575/2017). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas nurodo, kad ant langų yra uždėtos grotos, kurios nepraleidžia saulės. Atsakovės atstovas nurodo, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir 2006 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažinti tinkamais naudoti. Pastatuose yra įrengta priešgaisrinė sistema, atsarginiai išėjimai. Teismas neturi pagrindo šiais atsakovės atstovo argumentais abejoti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl grotų ant langų įrengimo atmestini.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų susijusių su naudojimosi sanitariniu mazgu, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (LVAT 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2125-575/2017), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 100 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl pareiškėjo prašoma 5 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo M. S. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. S., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                             Liudmila Zaborovska