Administracinė byla Nr. A146-237/2010
Procesinio sprendimo kategorija 11.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
sekretoriaujant Ilonai Kovger,
dalyvaujant pareiškėjai I. Š..
tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. D., S. T.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo pareiškėjos D. Š. ir L. L., dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. Š., D. Š. ir L. L. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. D., Z. L., M. R., S. T., R. B. dėl termino atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjos L. L., I. Š. ir D. Š. (toliau – ir pareiškėjos) pareiškimu (T 1, b. l. 3-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė atnaujinti terminus prašymui, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisės atkūrimo į V. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 10,71 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjos paaiškino, kad L. L. yra Č. L. (žemės savininko V. L., mirusio 1964 metais, sūnaus) sutuoktinė, o pareiškėjos I. Š. ir D. Š. yra Č. L. dukros. Kadangi mirusio žemės savininko sūnus Č. L. mirė 1985 m. spalio 20 d., tai jos pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą priskirtinos pretendentų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į Č. L. tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį, ratui.
Pareiškėjos paaiškino, kad per įstatymo nustatytą terminą į kompetentingą instituciją su prašymais dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Č. L. tenkančią jo tėvo nekilnojamojo turto dalį nesikreipė, kadangi apie šį turtą nežinojo. Teigė, kad įstatymo nustatytą terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir prašė jį atnaujinti. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis nurodė aplinkybes, kad nekilnojamojo turto savininkas V. L. mirė (duomenys neskelbtini), ir jos šio asmens nepažinojo. Č. L., kuris galėjo pareiškėjoms suteikti žinių apie savo tėvo turėtą turtą, mirė 1985 m. spalio 20 d., t.y. iki nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje proceso pradžios. Po Č. L. mirties ryšiai su jo giminėmis nutrūko. Minėti asmenys nesikeitė informacija su jomis apie nuosavybę. Tai patvirtina ir tas faktas, kad V. L. įstatyminiai įpėdiniai laiku kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Trakų rajono žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Trakų rajono žemėtvarkos skyrius) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, tačiau jų apie tai neinformavo, o Č. L. į buvusių pretendentų sąrašą neįtraukė. Visiškai atsitiktinai viena iš pareiškėjų (I. Š.) sužinojo apie nuosavybės teisių atkūrimą į V. L. turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Trakų rajono žemėtvarkos skyrius šią informaciją patvirtino, tačiau paaiškėjo, kad yra praleistas prašymo ir dokumentų pateikimo terminas. Pareiškėjos teigė, jog nežinodamos apie nekilnojamojo turto buvimą objektyviai negalėjo atlikti įstatymo nustatytus veiksmus dėl turtinių teisių įgyvendinimo.
Pareiškėjos taip pat nurodė aplinkybes, kurios joms per visą ankstesnį laikotarpį buvo kliūtis aktyviau veikti renkant informaciją apie V. L. turėtą nekilnojamąjį turtą: pareiškėja L. L. yra pensinio amžiaus, jos sveikata yra silpna, jai diagnozuota sunki nuolatinio pobūdžio liga - cukrinis diabetas, dėl kurios pareiškėja paskutiniu metu itin dažnai gydoma stacionariai; pareiškėja I. Š. taip pat buvo gydoma, be to, jos šeimoje minėtu laikotarpiu gimė kūdikis ir dėl vaiko priežiūros atostogų jai buvo suvaržyta galimybė rinkti reikalingą informaciją; pareiškėjai D. Š. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) gimė du vaikai, kuriems diagnozuota sunki įgimta liga - ichtiozė. Todėl ji visą savo laiką skyrė tinkamai savo vaikų priežiūrai ir gydymui. Be to, jai teko rūpintis vaikais vienai, kadangi sutuoktinio darbo pobūdis buvo susijęs su ilgalaikėmis kelionėmis į užsienį.
Pareiškėjos prašė visumą šių aplinkybių pripažinti svarbia terminų praleidimo priežastimi ir praleistus terminus atnaujinti.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija prašė pareiškėjų pareiškimo netenkinti. Atsiliepime (T 1, b. l. 153-154) paaiškino, kad su pirminiu prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. L. žemę (duomenys neskelbtini), 1991 m. lapkričio 26 d. kreipėsi A. L., J. L., M. R., V. M., S. T., V. L. ir R. B.. Pagal (duomenys neskelbtini) išskirstymo plano, sudaryto 1939 metais, duomenis savininkas V. L. buvusiame (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) turėjo 10,71 ha žemės. Nuosavybės teisės yra atkurtos: Trakų rajono valdybos 1994 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr.1010 A. L. į 3,06 ha, žemę grąžinant natūra; Trakų rajono valdybos 1995 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1541 S. T. į 3,06 ha, žemę grąžinant natūra. Likusiam plotui (4,59 ha) žemės 1999 m. kovo 15 d. buvo parengtos Vilniaus apskrities viršininko išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Elektrėnų savivaldybėje Vievio seniūnijoje bei Vilniaus rajone Maišiagalos seniūnijoje: R. B. į 1,53 ha; J. L. į 1,53 ha; V. D. į 1,53 ha. Pareiškėjos L. L., I. Š. ir D. Š. per įstatymų nustatytą terminą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) į žemėtvarkos skyrių nesikreipė ir pirminio prašymo nepateikė. Pažymėjo, kad piliečių pirminiai prašymai buvo priimami pakankamai ilgą laiko tarpą, t.y. nuo 1991 metų iki 2001 m. gruodžio 31 d. Teigė, kad patenkinti pareiškėjų prašymą dėl terminų atnaujinimo nėra pagrindo.
Tretysis suinteresuotasis asmuo R. B. prašė atmesti pareiškėjų prašymą.
Atsiliepime (T 2, b. l. 148-150) paaiškino, kad visus pretendentų nuosavybės teisių atkūrimo reikalus tvarkė Aukštadvaryje gyvenęs brolis A. L. ((duomenys neskelbtini) mirė), todėl ji pati nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei atliktais veiksmais nesidomėjo. Apie V. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę iki 2007 metų su pareiškėjomis nėra kalbėjusi. Teigė, kad po brolio Č. L. mirties (duomenys neskelbtini), su jo sutuoktine ir dukterimis bendravimas nebuvo nutrūkęs. Tretysis suinteresuotasis asmuo R. B. pateikė bendravimo pavyzdį, kad 1998 metais ji su savo šeima ir kita Č. L. sesuo V. D. dalyvavo I. Š. vestuvėse. Taip pat paaiškino, kad retų susitikimų su pareiškėjomis (daugiausiai su I. Š.) metu apie nuosavybės teisių atkūrimą nebuvo kalbama. Iš pareiškimo teismui turinio ir pateiktų dokumentų sprendžia, kad pareiškėjos iki 2007 metų pradžios V. L. turėta nuosavybe nesidomėjo.
Tretysis suinteresuotasis asmuo R. B. paaiškino, kad 2007 metais I. Š. iš tikrųjų kreipėsi į ją ir kitus V. L. vaikus dėl nuosavybės teisų atkūrimo į V. L. žemę. R. B. teigė, kad 2008 m. vasario mėnesį kartu su kitomis V. L. dukromis (V. D., S. T., M. R.) ir (duomenys neskelbtini) mirusio J. L. (V. L. sūnaus) sutuoktine Z. L. pateikė I. Š. geranorišką pasiūlymą, t.y., kad S. T. ir M. R., kurioms nuosavybės teisės buvo atkurtos natūra grąžinant V. L. turėto 10, 71 ha dydžio žemės sklypo dalį, ir kurios paveldėjo mirusiems pretendentams V. M. (paveldėjo S. T.) ir A. L. (paveldėjo M. R.) natūra grąžintą žemės dalį, atiduotų pareiškėjoms jų (duomenys neskelbtini) turimų žemės sklypų dalis, proporcingas jų gautoms (paveldėtoms) Č. L. teisių perėmėjų dalims, o R. B., V. D. ir Z. L., kurioms nuosavybės teisės buvo atkurtos ekvivalentine natūra (žemė buvo perkelta į kitus rajonus) kompensuotų pareiškėjoms jų gautas Č. L. teisių perėmėjams tenkančias dalis pinigais, atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) S. T. ir M. R. turimos žemės vertę (buvusio savininko turėtos žemės vietos vertę), o pareiškėjos užsakytų ir apmokėtų tokiam sklypų ir pinigų perleidimui reikalingus dokumentus (žemės sklypų kadastrinius matavimus, sutartis ir pan). Mano, kad šis pasiūlymas buvo pakankamai geranoriškas ir teisingas, tačiau pareiškėjos jo atsisakė.
Teigė, kad jeigu pareiškėjos V. L. turėta nuosavybe būtų pradėjusios domėtis ne 2007 m. vasario mėnesį, bet Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais, Trakų rajono žemėtvarkos skyrius ir archyvas informaciją būtų pateikęs. Pareiškėjos nenurodė objektyvių, nepriklausančių nuo jų valios priežasčių, dėl kurių jos praleido įstatymo nustatytus terminus. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjos praleido terminą prašymui paduoti tik dėl savo pačių neveikimo, todėl nežinojimo apie V. L. iki nacionalizacijos turėtą žemę, pripažinti svarbia priežastimi nėra pagrindo ir terminas prašymui dėl nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo paduoti negali būti atnaujintas, kadangi apdairus ir rūpestingas asmuo gali šiuos duomenis surinkti iš atitinkamų institucijų ir visa tai priklauso tik nuo pačių pareiškėjų valios.
Tretieji suinteresuotieji asmenys V. D., Z. L., M. R. ir S. T. teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškimo netenkinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjų pareiškimą atmetė.
Teismas rėmėsi nuo 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojusia Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių pataisa pagal kurią piliečiams, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą prašymams ir dokumentams paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, terminas gali būti atnaujinamas. Teismas pažymėjo, kad įstatymo nustatytas terminas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, todėl toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laikui realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Todėl svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios objektyviai sudarė kliūtis asmeniui laiku atlikti tam tikrus veiksmus. Subjektyvaus pobūdžio priežastys (teisės aktų nežinojimas, nepagrįstas manymas ar įsitikinimai dėl siekiamų teisinių pasekmių, nesikreipimas į institucijas, siekiant sužinoti tikrąją faktinę padėtį, ar kreipimasis ne į tas institucijas ir pan.) negali būti pripažintos svarbiomis ir pateisinančiomis įstatyme nustatytų terminų praleidimą priežastimis.
Iš pareiškėjų pareiškimo teismui motyvų teismas nustatė, kad pareiškėja L. L. termino praleidimo priežastis sieja su savo bloga sveikata ir aplinkybe, jog apie V. L. turėtą žemę sužinojo atsitiktinai iš trečiųjų asmenų. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje liga svarbia įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastimi pripažįstama atsižvelgiant į tai, kiek ji galėjo daryti įtaką sergančiojo asmens valiai ar fizinėms galimybėms paštu ar per atstovą atlikti veiksmus iki įstatymu nustatyto termino. Tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo tinkamai atlikti veiksmų dėl kurių prašoma atnaujinti terminą ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, liga gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d.). Tuo remdamasis teismas konstatavo, kad ne bet kokie asmens susirgimai gali būti pripažintini svarbia termino atkurti nuosavybės teises praleidimo priežastimi, o tik tie, kurie pasireiškė viso ar didesnės dalies Atkūrimo įstatymo nustatyto termino eigoje ir objektyviai sutrukdė asmeniui pasinaudoti teise į nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, sprendžiant praleistų terminų atnaujinimo klausimą teisminio nagrinėjimo dalykas yra buvusių iki prašomo atnaujinti termino pabaigos (o ne atsiradusių po šio termino pasibaigimo) aplinkybių, dėl kurių prašantis atnaujinti terminą asmuo praleido teisės akto nustatytą terminą, tyrimas (Lietuvos vyriausiojo teismo 2006 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A5 -1138/2006).
Teismas iš pateiktų įrodymų nustatė, kad pareiškėja L. L. buvo gydyta nuo 1999 m. lapkričio 18 d. iki 1999 m. lapkričio 23 d., nuo 2000 m. birželio 26 d. iki 2000 m. birželio 29 d. bei nuo 2002 m. birželio 9 d. iki 2002 m. birželio 22 d. (T 1, b. l. 114-116), t. y. palyginus trumpą Atkūrimo įstatymo nustatyto termino paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises eigos laiką. Vėlesni L. L. sveikatos sutrikimai pasireiškė jau pasibaigus Atkūrimo įstatymo nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminui, todėl sprendžiant termino atnaujinimo klausimą yra teisiškai nereikšmingi (T 1, b. l. 117-120, 123). Įvertinęs minėtus įrodymus teismas priėjo prie išvados, kad L. L. sveikatos sutrikimai, kuriais grindžiamas Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų praleidimas, pasireiškė jau praėjus didesnei termino pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo daliai ar iš viso šiam terminui pasibaigus. Be to, nepateikti įrodymai apie susirgimų pobūdį, ar jie dėl savo sunkumo objektyviai sudarė kliūtis kreiptis su atitinkamais prašymais į žemėtvarkos skyrių. Teismas pažymėjo, kad L. L., siekdama realizuoti teises į nuosavybės teisių atkūrimą pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytam terminui veikė aktyviai, t. y. dėl termino atnaujinimo kreipėsi į teismą (T 1, b. l. 3-6) ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog tai susiję su jos sveikatos pagerėjimu.
Teismas nustatė, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjai D. Š. Atkūrimo įstatymu nustatyto termino pateikti prašymą ir dokumentus eigoje gimė du vaikai (T 1, b. l. 128-129). Teismas vertino, jog vaikų gimimas bei jų auginimas negali būti pripažintinas aplinkybe, objektyviai sutrukdžiusia kreiptis valstybės institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Išrašai iš medicininių dokumentų liudija, kad abu D. Š. vaikai, nors ir serga ichtioze, lanko Maišiagalos Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo vidurinę mokyklą. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos vaikų ligos nelaikytinos aplinkybėmis, kurios objektyviai sudarė kliūtis realizuoti teisę į nuosavybės teisų atkūrimą.
Pareiškėjos I. Š. nurodytų priežasčių (vaiko priežiūros atostogos, sirgimas) teismas nepripažino svarbiomis Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų praleidimo priežastimis (T 1, b. l. 121-122, 124). Pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės pasireiškė jau pasibaigus įstatymo nustatytiems terminams ir sprendžiant terminų atnaujinimo klausimą nėra reikšmingos.
Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėjos nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kad nuo 1991 m. iki 2001 m. gruodžio 31 d., t. y. iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo termino jos būtų siekusios sužinoti faktinę situaciją apie V. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Teismas pareiškėjų nurodytą aplinkybę, kad apie turėtą žemę sužinojo atsitiktinai iš trečiųjų asmenų, pripažino subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nepateisinančia pačių pareiškėjų neveikimo tokį ilgą laiką. Pagal pateiktus į bylą įrodymus I. Š., siekdama sužinoti apie nuosavybės teisių atkūrimą į V. L. turėtą žemę, į Trakų rajono žemėtvarkos skyrių kreipėsi tik 2007 m. kovo 29 d., t. y. seniai pasibaigus Atkūrimo įstatymo nustatytiems terminams (T 1, b. l. 159). Pareiškėjų atstovai dėl informacijos pateikimo į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų bei Elektrėnų žemėtvarkos skyrius kreipėsi dar vėliau (T 1, b. l. 27, 31).
Be to, teismas pažymėjo į V. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdyto 10,71 ha dydžio žemės sklypą nuosavybės teisės jau yra atkurtos tretiesiems suinteresuotiems asmenims (T 1, b. 1. 30, 36-37, 56, 111, 113). Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams.
Remdamasis išdėstytais argumentais teismas pareiškėjų prašymą dėl terminų atnaujinimo paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į V. L. žemę atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėja I. Š. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (T 2, b. l. 87-90), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti.
Pareiškėjos L. L. ir D. Š. raštu pareiškė prisidedančios prie pareiškėjos I. Š. apeliacinio skundo (T 2., b.l. 95 - 96).
Apeliaciniame skunde pakartotos tos pačios faktinės aplinkybės, kuriomis pareiškėjos grindė savo pareiškimą teismui dėl terminų atnaujinimo. Be to, apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Informaciją apie V. L. iki 1940 m. valdytą žemės sklypą ir apie tai, kad jau yra baigti tvarkyti dokumentai nuosavybės teisėms į jį atkurti, gavo 2006 metų lapkričio 11 d. iš V. D., kai dalyvavo vienos iš savo tetų - V. M. - laidotuvėse. Iki to laiko apie V. L. nuosavybę nežinojo. Dėl šios informacijos patikrinimo 2007 m. kovo 29 d. kreipėsi į Trakų rajono žemėtvarkos skyrių, kuris minėtą informaciją patvirtino.
2. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies ir 81 straipsnio reikalavimus.
Viena iš pagrindinių termino praleidimo priežasčių pareiškime teismui buvo įvardytas informacijos nebuvimas apie V. L. turėtą nekilnojamąjį turtą. Apeliantės nuomone tai, kad šios priežasties pirmosios instancijos teismas nelaikė svarbia, o pripažino subjektyvia, leidžia daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, lėmusias neteisingo teismo sprendimo priėmimą, nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.
Apeliantė teigia, jog aplinkybę, kad pareiškėjos negalėjo ir neturėjo jokių realių galimybių gauti patikimą informaciją apie V. L. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą patvirtina bylos medžiaga. Nekilnojamojo turto savininkas mirė (duomenys neskelbtini) Č. L., kuris galėjo suteikti pareiškėjoms bent minimalių žinių apie savo tėvo turimą turtą, mirė (duomenys neskelbtini). Visuotinai žinoma, kad 1940-1990 metų laikotarpiu Lietuvos teritorijoje veikė svetimos valstybės primesti įstatymai. Todėl Č. L. gyvenimo laikotarpiu po 1940 m. įvykdytos žemės nacionalizacijos iki jo mirties galiojusi įstatymų bazė bei visuomenėje suformuotos nuostatos jam nesudarė paskatų teikti informaciją apie V. L. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, taip apsaugant savo įstatyminius įpėdinius, tarp jų ir pareiškėjas, nuo galimų neigiamų pasekmių (tremties, baudžiamojo persekiojimo ir t.t.). Mirus Č. L. nuosavybę neteikė, o į pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Č. L. neįrašė.
Apeliantės nuomone, teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus dėl pareiškėjų ir jiems artimų asmenų sveikatos būklės. Teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie pareiškėjai L. L. diagnozuotą sunkią nuolatinio pobūdžio ligą (cukrinį diabetą), dėl kurios pareiškėja paskutiniu metu itin dažnai buvo gydoma stacionariai. Tokia liga formuojasi per pakankamai ilgą laiką. Todėl teismas nepagrįstai nustatė, jog byloje nėra įrodymų apie šios pareiškėjos sveikatos pobūdį, kuris būtų kliūtis tinkamai įgyvendinti savo teises. Be to pažymi, kad minėta pareiškėja yra pensinio amžiaus. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos D. Š. vaikai turi itin retą įgimtą genetinę ligą – ichtiozę, t. y. odos ligą, kurios gydymui reikalingas išskirtinis dėmesys. Faktas, jog šie vaikai lanko vidurinę mokyklą nereiškia, kad jiems nėra reikalinga papildoma priežiūra. Mano, kad šios aplinkybės turėjo būti pripažintos objektyviomis termino praleidimo priežastimis.
3. Faktas, kad į V. L. žemę jau yra atkurtos nuosavybės teisės, neužkerta kelio kreiptis į teismą su pareiškimu dėl terminų atnaujinimo paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisės atnaujinimo į jo nuosavybę.
Tretieji suinteresuotieji asmenys R. B., S. T., V. D., M. R. ir Z. L. atsiliepime į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 97-98) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime remiamasi iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti trečiojo suinteresuoto asmens R. B. atsiliepime į pareiškėjų prašymą dėl terminų atnaujinimo. Taip pat pateikiami šie nesutikimo su pareiškėjų apeliaciniu skundu argumentai:
1. Apeliacinio skundo teiginys esą pareiškėjoms apie V. L. turėtą nekilnojamąjį turtą nebuvo žinoma iki pat 2006 m. pabaigos nepagrįstas jokiais įrodymais. Visi V. L. vaikai, tarp jų ir Č. L., žinojo apie savininko iki nacionalizacijos turėtą turtą. Pareiškėjos yra buvusio turto savininko sūnaus Č. L. dukterys ir sutuoktinė ir iki jo mirties (duomenys neskelbtini) nuolat su juo bendravo ir turėjo žinoti nemažai faktų apie Č. L. vaikystę (kur gimė, gyveno ir pan.), jo šeimos narius, giminės istoriją ir pan. Be to, pareiškėjos žinojo visus Č. L. brolius ir seseris, jų gyvenamąsias vietas, taigi turėjo galimybę paklausti apie V. L., jo turėtą nuosavybę ir pan. Pažymėjo, jog nė vienas iš trečiųjų suinteresuotų asmenų neatsimena, kad kuri nors iš pareiškėjų iki 2006 metų būtų klausinėjusi apie V. L. nuosavybę.
2. Pabrėžia niekada neslėpę informacijos apie nuosavybės teisių atkūrimą į V. L. žemę. Teigia, kad pačios pareiškėjos tokia informacija iki 2006 metų nesidomėjo. Mano, kad pareiškėjos jau 1991 metais turėjo pakankamai informacijos ir norėdamos būtų galėjusios iki 2001 metų paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Dėl terminų atnaujinimo pareiškėja I. Š. pradėjo rūpintis tik 2006 metais. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji ar kitos pareiškėjos atliko kokius nors veiksmus dėl nuosavybės teisės į V. L. turėtos žemės atkūrimo iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų pabaigos. Įstatymų leidėjo nustatyti pakankamai ilgi terminai savaime suponavo galimybę piliečiams elgtis aktyviai ir per pakankamai ilgą laiko įvairiais būdais pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau – Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pagal Atkūrimo įstatymą piliečiai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr.IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad svarbiomis terminų praleidimo priežastimis negali būti pripažintos subjektyvaus pobūdžio priežastys, kurias lėmė vien tik pretendento elgesys.
Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kurioje šiuo įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pretendentas įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).
Pareiškėjos I. Š. ir D. Š. prašo atnaujinti terminus paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į V. L., mirusio (duomenys neskelbtini), žemę kaip jo vaikaitės, o šių pareiškėjų motina L. L. kaip žemės savininko V. L. sūnaus Č. L., mirusio (duomenys neskelbtini), sutuoktinė. Mirusio žemės savininko mirusiojo vaiko sutuoktinio ir vaikų, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą numatyta 1992 m. sausio 14 d. įstatymu Nr.I-2200 (įsigaliojo nuo 1992 m. sausio 17 d.) pakeitus Atstatymo įstatymo 2 straipsnį. Kadangi žemės savininkas V. L. ir jo sūnus Č. L. mirė iki Atstatymo įstatymo priėmimo, todėl visos pareiškėjos nuo 1992 m. sausio 17 d. įgijo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į Č. L. tenkančią žemės savininko V. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto dalį. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjos prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo pateikti nuo 1991 metų yra netiksli (ši teisė joms atsirado nuo 1992 m. sausio 17 d.), tačiau tai byloje priimtam sprendimui neturėjo jokios įtakos. Nagrinėjamu atveju reikšmingas laikotarpis, ar pareiškėjoms buvo objektyvių kliūčių pateikti prašymą ir dokumentus per laikotarpį nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Trūkstami dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises ar giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku, galėjo būti paduoti vėliau (iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos savo pareiškimą dėl terminų atnaujinimo grindžia dviem priežastimis: nežinojimu apie V. L. iki nacionalizacijos valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) iki įstatymu nustatyto termino ir dar keletą metų jam pasibaigus (pasak apeliantės I.Š.– iki 2006 metų lapkričio 11 d.), taip pat pareiškėjos L. L. bloga sveikatos būkle bei būtinumu pareiškėjoms I. Š., D. Š. rūpintis savo vaikais.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų nurodytų priežasčių svarbiomis terminų praleidimo priežastimis nepripažino pagrįstai, atmesdamas pareiškėjų prašymą dėl terminų atnaujinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą.
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas visus pareiškėjų pateiktus paaiškinimus dėl terminų praleidimo priežasčių ir pateiktus į bylą bei teismo posėdyje ištirtus rašytinius įrodymus įvertino pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis), sprendime išdėstė argumentus kodėl pareiškėjų pateikti rašytiniai įrodymai ir paaiškinimai nebuvo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, sprendimą motyvavo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Nežinojimas apie nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvių galimybių apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad žemės savininkas V. L. mirė (duomenys neskelbtini), o jo sūnus Č. L. (pareiškėjos L. L. sutuoktinis ir pareiškėjų I. Š., D. Š. tėvas) mirė (duomenys neskelbtini), t.y. iki nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Lietuvoje pradžios, o pareiškėjos I. Š. ir D. Š. gimė po žemės savininko mirties, pačios savaime negali būti vertinamos kaip aplinkybės, kurios sukliudė pareiškėjoms sužinoti apie V. L. nuosavybę iki įstatymu nustatyto termino. Pareiškėjų I. Š. ir D. Š. domėjimasis iš savo motinos L. L. ir kitų šaltinių kas buvo iki jų gimimo miręs senelis iš tėvo pusės, tai tik nuo jų valios priklausanti aplinkybė. Pareiškėjos, tarp jų vyriausia amžiumi L. L., neteigia iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) nežinojusios Č. L. tėvą identifikuojančių duomenų (pavardės, vardo ir kt.) pagal kuriuos galėjo rinkti informaciją (teikti užklausas į archyvus ir kitas valstybės institucijas) apie jo galimai turėtą nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino. Visuotinai žinoma, kad po 1991 m. kovo 11 d. priimtais Lietuvos Respublikos įstatymais buvo pripažinta, jog Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. 1991 m. birželio 18 d. Atstatymo įstatymas, kurį priėmus buvo pradėtas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, ir jį pakeitęs Atkūrimo įstatymas bei visi šių įstatymų pakeitimai, tarp jų dėl terminų pateikti prašymą ir dokumentus terminų, buvo paskelbti viešai įstatymų nustatyta tvarka. Be to, apie žemės reformą buvo itin plačiai skelbiama per visuomenės informavimo priemones (radiją, televiziją, spaudą). Protingumo principas reikalauja, kad asmuo dėl savo teisių įgyvendinimo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Pareiškėjos nepateikė į bylą įrodymų, kad jos iki įstatymu termino, t.y. per 10 metų laikotarpį, atliko kokius nors valinius veiksmus ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį V. L. nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo šios informacijos dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjos, jei būtų elgęsi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių gauti informaciją apie išlikusį V. L. nekilnojamąjį turtą, arba gavo ją ne visą, iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino pabaigos. Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad 1985 metais mirus Č. L. nutrūko jų ryšiai su žemės savininko giminėmis yra subjektyvaus pobūdžio. Be to, trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimai, kad su pareiškėjomis (daugiausia su I. Š.) nors ir retai, tačiau bendravo, įrodymais nepaneigti. Kita pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad pretendentai į V. L. žemę neįrašė Č. L. (t.y. mirusio asmens) į savo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, niekaip nesuvaržė pareiškėjų galimybių pačioms domėtis ir siekti nuosavybės teisių atkūrimo iki įstatymu nustatyto termino. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės I. Š. nurodyta aplinkybė, kad ji apie savo senelio nuosavybę sužinojo jos nurodytu laiku (2006 metų lapkričio 11 d. iš V. D.), atsižvelgus į byloje nustatytą aplinkybę, kad susirašinėjimą dėl dokumentų rinkimo ji pradėjo tik 2008 m. sausio mėnesio 18 d., t.y. vėliau nė po metų, sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų atnaujinimo klausimą vertintina kaip nerūpestingumas ir nepateisinamas delsimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą. Taip pat ne kartą buvo konstatuota, kad asmens liga svarbia termino praleidimo priežastimi gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galimybes tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo dokumento surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (žr. administracines bylas Nr. AS403-219/2006; A556-680/2008 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas pagal įrodymų vertinimo taisykles teisingai vertino pareiškėjų pateiktus į bylą įrodymus, kad L. L. susirgimai (pagal į bylą pateiktus duomenis nuo 1999 m. lapkričio 18 d. iki 2007 m. birželio 14 d.), D. Š. 1996 ir 1998 metais gimusių vaikų įgimt liga (ichtioze) bei jos sutuoktinio darbo pobūdis, I. Š. buvimas vaiko priežiūros atostogose (nuo 2003 m. balandžio 8 d. iki 2006 m. sausio 8 d.) nelaikytini svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos vertinimu sutinka. Pirmiau minėta, kad iki įstatymu nustatyto termino pareiškėjos dokumentų surinkimui ir prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikimui turėjo 10 metų terminą (nuo1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d.). Šiam terminui pasibaigus į teismą pareiškėjos dėl terminų atnaujinimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip 6 metams. Pareiškėjas sieja šeimos (motinos ir dukterų) ryšiai. Todėl rūpintis dokumentų surinkimu kiekvienai pareiškėjai atskirai nebuvo būtina. Tai galėjo atlikti viena iš pareiškėjų ar jų visų įgaliotas atstovas. Pagal pateiktus į bylą įrodymus nuo 2008 m. sausio mėnesio 18 d. taip ir buvo elgiamasi. Su įvairiomis valstybės institucijomis dėl V. L. iki nacionalizacijos turėtos nuosavybės ir giminystės ryšių susirašinėjo tik viena pareiškėja - I. Š., po to buvo pasitelktas advokatas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad nuosavybės teisės į savininko V. L. žemę jau yra atkurtos ir teisingai pritaikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba atlyginama Atkūrimo įstatyme nurodytais būdais, išskyrus pinigais, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams. Konstatavus aplinkybes, kad nuosavybės teisės į žemę jau yra atkurtos, pareiškėjų prašymo atnaujinti terminus paduoti prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jau grąžintą kitiems pretendentams žemę, nesukurtų pareiškėjų siekiamų teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra pasisakęs, kad turi būti atsižvelgiama ir į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. gegužės 29 d. Nr.A11-579/2007;2007 m. spalio 23 d. Nr.A11-997/2007; 2008 m. gegužės 18 d. Nr.A10-519/0; 2008 m. gruodžio 18 d. Nr.A39-2035/2008 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjos įstatymu nustatytus prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę padavimo terminus praleido ne dėl objektyvių, o dėl subjektyvių priežasčių yra pagrįstos įrodymais ir teisingos, kadangi laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos nebuvo aktyvios ir rūpestingos, neatliko iki įstatymu nustatyto termino jokių veiksmų, kuriuos turėjo atlikti piliečiai, kurie pretenduoja, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Už apeliacinio skundo padavimą turi būti sumokėta 50 litų žyminio mokesčio (Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš 2009 m. vasario 18 d. mokėjimo kvito (b.l.91) pateikdama apeliacinį skundą pareiškėja I. Š. sumokėjo 125 Lt žyminio mokesčio. Permokėta žyminio mokesčio suma (75 Lt ) grąžintina pareiškėjai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo pareiškėjos D. Š. ir L. L., atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti pareiškėjai I. Š. 75 (septyniasdešimt penkis) litus žyminio mokesčio.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Laimė Baltrūnaitė
Arūnas Sutkevičius