Administracinio nusižengimo byla Nr. II-599-369/2020

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-03111-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija  19.20.

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U T A R I M A S

 2020 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Ovidijus Ramanauskas,

sekretoriaujant Vilmai Žičkienei,

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui V. J., jo atstovui advokatui Arūnui Abraičiui, suinteresuotam asmeniui P. Č.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. J. atstovo advokato Arūno Abraičio skundą dėl Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5 policijos komisariato 2020 m. spalio 12 d. nutarimo  Nr. 18-ANR_N-1467-2020 panaikinimo.

Teismas 

n u s t a t ė :

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato 2020 m. spalio 12 d. nutarimu  Nr. 18-ANR_N-1467-2020 V. J. buvo nubaustas 16 eurų bauda dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau –ANK) 518 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo, t.y., dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 31 d. iki 2020 m. rugsėjo 4 d. požeminėje automobilių stovėjimo  aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), savavališkai, vykdydamas tariamą savo teisę, kurią ginčija kitas asmuo, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, persibraižė automobilių stovėjimo aikštelės skyrimo juostą, seną vietų ženklinimą nutrynė ir pasididino savo automobiliui skirtą automobilio stovėjimo vietą ant P. Č. nuosavybės teise priklausančios automobilio stovėjimo vietos, tuo savo veiksmais apribojo teisę P. Č. naudotis savo išpirkta automobilio stovėjimo vieta, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį (b.l. 11).

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. J. per savo atstovą apskundė šį nutarimą apylinkės teismui, prašydamas jį panaikinti ir bylos nagrinėjimą jo atžvilgiu nutraukti, nurodydamas, kad byloje nėra surinkta vienareikšmių, objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad pareiškėjas padarė Nutarime jam inkriminuotą veiką. Skunde nurodė, kad jis buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, remiantis vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo rašytiniu paaiškinimu, kuriame jis nurodė, kad parkavimo vietos Y savininkas jau po 2020 m. liepos 31 d. savavališkai neteisėtai perbraižė parkavimo liniją, seną parkavimo vietų ženklinimą nutrynė. Minėtas paaiškinimas patvirtina vienintelę aplinkybę, kad senas parkavimo vietų ženklinimas buvo perbraižytas, tačiau niekaip neįrodo, kad šiuos neteisėtus veiksmus įvykdė būtent V. J.. Šis teiginys yra tik aikštelės pardavėjo prielaida, neturinti teisinės reikšmės. Aikštelės pardavėjas, šiame ginče yra šališkas asmuo, kadangi jis pardavė V. J. aiškiai per mažą vidutinės klasės automobiliui parkuoti vietą, vengė spręsti šią problemą, tačiau leido pareiškėjui statyti automobilį užimant ir parkavimo vietą X. Aikštelės pardavėjas suinteresuotas duoti šališkus parodymus, bandydamas išvengti civilinės atsakomybės dėl netinkamo daikto pardavimo. V. J. jau dvejus metus nesinaudojo ginčijama aikštele, nes gyveno deklaruojamoje gyvenamojoje vietoje, o ne name, kuriame yra aikštelės Nr. X ir Y. Tikėtina, kad perbraižyti parkavimo vietų ženklinimą buvo naudingiau ne V. J., o aikštelės pardavėjui. Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, neatliko išsamaus veikos aplinkybių tyrimo: nesiėmė papildomų veiksmų ištirti, kuo remdamasis UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas nurodė pareiškėją  kaip aikštelės ženklinimą pakeitusį asmenį, netyrė aplinkybės, ar suinteresuotas asmuo P. Č. bendravo su pareiškėju reikšdamas pretenzijas dėl aikštelės ženklinimo pakeitimo, kokio turinio tai buvo pokalbis, nebandė nustatyti galimų liudininkų, mačiusių patį aikštelės perbraižymo faktą, neapžiūrėjo įvykio vietos, nesiaiškino, ar ji yra filmuojama (b.l. 5-6).

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5 policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašo skundo netenkinti, nurodė, kad nors pareiškėjas neigia perbraižęs automobilių parkavimo aikštelės X ir Y vietų liniją, tačiau nenurodė, kas kitas galėtų naudotis jam nuosavybės teise priklausančia stovėjimo vieta Nr. Y ir padidinti šios vietos ribas. V. J. kaip Y vietos savininko  pareiga yra užtikrinti, kad jo įgytos stovėjimo vietos ribos nebūtų keičiamos to nesuderinus su rangovu ar gretimos stovėjimo vietos savininku. Jei ne jis pats perbraižė liniją, turėjo žinoti, kas galėjo jam nuosavybės teise priklausančią vietą padidinti, nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. V. J. pasididindamas automobilio stovėjimo vietą, veikė tyčia, turėjo numatyti pasekmes, jog šalia esančios vietos savininkas negalės naudotis jam priklausančia vieta. V. J. nepateikė jokių duomenų ar dokumentų, kad jam buvo leista statyti automobilį ant vietos Nr. X. Kadangi kaip nurodė, jo automobilis netilpo į jam nuosavybės teise priklausančią vietą Nr. Y, jis turėjo motyvą pasididinti stovėjimo vietą. Dėl kilusio ginčo pardavėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir V. J. ginčas turėjo būti sprendžiamas tarpusavio derybų būdu. Nepasiekus sutarimo ir abi puses tenkinančio sprendimo, V. J. privalėjo kreiptis į teismą dėl deliktinės atsakomybės civilinio proceso tvarka. Šiuo atveju V. J. neturėjo teisės savavališkai pasididinti stovėjimo vietos, nors ir negalėjo tinkamai naudotis jo automobiliui skirta vieta. Nors pareiškėjas skunde nurodė gyvenantis kitu adresu ir 2 metus nesinaudojęs stovėjimo vieta Nr. X, tačiau jis kaip šios vietos savininkas yra atsakingas už jam priklausantį turtą, turėjo žinoti, kas galėjo neteisėtai padidinti vietą, o P. Č. kreipusis į jį dėl susiklosčiusios situacijos, nesiėmė jokių veiksmų. Bylą tirianti tyrėja buvo nuvykusi į požeminę automobilių statymo aikštelę (duomenys neskelbtini), vizualiai apžiūrėjo stovėjimo vietas Nr. X ir Nr. Y, nustatė, kad tarp šių vietų skyrimo linija užtušuota, o viduryje stovėjimo vietos Nr. X yra nubrėžta baltais dažais nauja linija ir padidinta stovėjimo vieta Nr. Y. Vietoje buvo bendrauta su namą prižiūrinčios  bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratoriumi A. B. telefonu, kuris paaiškino matęs, jog aikštelės vieta padidinta, tačiau nematė, kas tai padarė. Jo nuomone, tai galėjo padaryti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, kuriems ši vieta priklausė. Minėtos automobilių stovėjimo aikštelės vietos vaizdo stebėjimo kameromis nestebimos. Tyrimo metu negauta jokių objektyvių duomenų, kad ne V. J. persibraižė ir pasididino stovėjimo vietos Y ribas, tikėtina, kad tai jam buvo naudinga, atsižvelgiant į tai, kad jis pardavinėja butą su didesne stovėjimo vieta, nei numatyta rangovo. Neatsižvelgdamas į tai, kad stovėjimo vietos ribos buvo padidintos neteisėtai, jis atsisako atstatyti rangovo ankstesnes stovėjimo vietų ribas, tuo ribodamas kaimyninės vietos savininko galimybes naudotis savo stovėjimo vieta pagal paskirtį. (b.l. 1-2)

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. J. teismo posėdyje palaikė savo skundą, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais, paaiškino, kad 2008 metais įsigijo butą ir Y- ą parkavimo vietą naujame name, (duomenys neskelbtini), ten ir gyveno. Dokumentuose parašyta, jog jam priklauso 1/77 parkingo, kaip ir visiems namo bendrasavininkams. Toje vietoje (nuotrauka b.l. 16) buvo padarytos dvi parkavimo vietos, bet du žmonės savo automobilių ten pastatyti negalėjo. Jei asmuo būtų statęs automobilį į X-ą vietą, jis į savo vietą būtų neįvažiavęs. Jis statė automobilį Toyota Rav 4 savo vietoje, o kai pardavė ir X-ą vietą,  ten kitas automobilis jau netilpo, todėl UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (bendrovė pastačiusi namą) pirkėjui davė kitą vietą, o jam paliko naudotis Y-ą vietą. Kadangi toje vietoje dar vienas automobilis netilpo, tai X-a vieta ir nebuvo pardavinėjama. Jis statydavo automobilį į nišą, kuri liko vienam automobiliui. Dokumento nebuvo, kad X/Y vieta palikta naudoti jam vienam. Negali tiksliai pasakyti, kiek kartų su UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ sprendė šitą problemą. Čia jų aikštelė, jie taip sprendė. Pastaruosius dvejus metus bute nebegyvena, automobilio ten nebestatė ir nusprendė jį parduoti. Butą kartu su stovėjimo vieta pardavė tarpininkaujant nekilnojamojo turto firmai. Jis tik pasisamdė specialistus, atidavė jiems raktus, jie ir pardavė tą butą. Butą rugsėjo mėnesį įgijo A. R., jis jokių pretenzijų neturi. Jis pasakė, kad ketina įsigyti tą boksą, bet nežinojo, kad jau įsigijo kitas asmuo. Po to laiko nesimatė su tuo buto savininku. Vienu metu sulaukė skambučio, paskambino P. Č., kuris prisistatė parkingo kaimynu ir pasakė, kad neva jis (pareiškėjas) pribraižė kažkokių linijų, kvietė jas valyti.  Mato bylos medžiagoje, kad linija perbrėžta kitaip. Jis nežino, kas galėjo tai padaryti, jis to nedarė, neturi intereso braižyti linijas. Jam pareigūnai nieko nepasakė, pasikvietė ir surašė protokolą, išrašė baudą.  Jis net nematė bylos medžiagos, paskui atskirai jam pakišo pasirašyti protokolą. Name yra bendrija, jos pirmininkas A. S., buhalterė ir yra namą administruojanti įmonė. Pirmininkas gal turėtų žinoti tą problemą. Negali nurodyti, kokie gyventojai stato šalia mašinas. Kameros yra prie įvažiavimo į parkingą, toliau jų nėra.

Suinteresuotas asmuo P. Č. paaiškino, kad problema atsirado, kai jis įsigijo parkingo vietą. Jis gyvena name šalia, ieškojo parkingo vietos, kreipėsi į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, jie pasiūlė keletą parkingo vietų, tarp jų ir X-ą vietą. Pernai metų žiemą nuėjęs į stovėjimo aikštelę, pasidarė nuotraukas, kaip ta vieta atrodo, linija buvo gražiai per vidurį. Vizualiai matėsi, kad Y vietoje automobilis buvo statomas, nes buvo padangų žymės ir tepalų. X-a vieta jam tiko, susiderino, kad pirks tą parkingo vietą. Prieš pirkdamas 2020 m. liepos mėnesį jis dar kartą atėjo pažiūrėti, ar niekas nėra pasikeitę, niekas nebuvo keista. Namo pirmininkas buvo informuotas, kad yra naujas savininkas, pirmininkas su juo susiskambino dėl raktų padarymo, raktus darė apie porą savaičių. Susitikę su pirmininku įėjo į vidų, nuėjo prie parkingo vietos ir pamatė perbraižytą liniją. Pirmininko paklausė, kas čia nutiko, jis komentarų neturėjo, pasakė, kad Y vietos savininkas yra V., jeigu nori pasiskambink. Jis iš namo pirmininko paėmė V. telefono numerį ir paskambino. Iš pradžių V. J. atsakė, kad linijos neperbraižė, kai P. Č. pasakė, kad kreipsis į policiją, V. J. pasakė, kad šiuo metu yra išvykęs ir kai grįš į Vilnių, atstatys liniją. Po dviejų savaičių nuėjo patikrinti, ar yra atstatyta linija, linija nebuvo atstatyta, todėl kreipėsi į teisininkus, parašė pareiškimą į policiją. Šiai dienai yra parkingą pardavęs naujam V. J. buto savininkui- A. R.. Jie susitarė, kad arba P. Č. perka, arba A. R., nes jo vieta (X-a) nestandartinė, joje yra oro ištraukimo vamzdis, jis susiaurina įvažiavimo plotą, todėl yra keblu išvažiuoti.  Jis pats buvo pastatęs BMW automobilį, jis tilpo iki linijos. Du automobiliai ten kartu telpa, bet ten fiziškai keblu atidaryti duris. Jo sutartyje buvo nurodyta, jog parkavimo vieta nestandartinė. A. R. minėjo, kad pardavėjas jį informavo, kad čia X-os vietos nėra ir problemų nekils jam automobilį statyti vienam. A. R. jam žodžiu minėjo, kad reikš pretenzijas V. J., kad pardavimo metu jį apgavo. Teisiškai dabar A. R. disponuoja X ir Y vietomis. Šiuo metu jo pretenzijos labiau moralinės. Tos linijos jam dabar neaktualios, nes dabar nebeturi tos parkavimo vietos, akivaizdu, kad žala jam buvo padaryta, nes jis  ta vieta nesinaudojo, bet mokėjo komunalinius mokesčius. Nubrėždamas liniją, V. J. visiškai pakeitė jo nuosavybės turinį, nes X-os vietos parkavime neliko ir jis liko visiškai be vietos. Į tą vietą, kuri palikta perbraižius liniją, jis automobilio nepastatytų. Po tos linijos perbraižymo jis net nemėgino statyti automobilio.

Skundas tenkintinas.

Nagrinėjant skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, teismas patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis). Siekiant tai išsiaiškinti, teismas nagrinėdamas bylą, vadovaujasi byloje surinktais faktiniais duomenimis, t.y. administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. (ANK 569 straipsnio 1 dalis).

ANK 590 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareigūnai, atlikdami įstatymų įgyvendinimo kontrolę ar kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas, administracinių nusižengimų teiseną pradeda vadovaudamiesi ANK ir jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Pagal ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Administraciniu nusižengimu laikoma ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius (ANK 5 straipsnio 1 dalis). Asmens veika (veikimas arba neveikimas) ir asmens kaltė yra privalomi administracinio nusižengimo sudėties elementai.

ANK 518 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už savavaldžiavimą – savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadariusį esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į šio straipsnio dispoziciją ir prasmę, atsakomybėn pagal šį straipsnį asmuo gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu jis veikė tyčia, t. y. jis suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti.

Civilinis kodeksas nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai. Taigi kaltininko veika turi pažeisti konkrečių įstatymų konkrečius reikalavimus, kurių būtina laikytis realizuojant savo ar kito asmens teisę. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-357/2014, 2K-470/2014).

Skundžiamu nutarimu V. J. kaltinamas požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), savavališkai persibraižęs automobilių stovėjimo aikštelės skyrimo juostą, seną vietų ženklinimą nutrynęs ir pasididinęs savo automobiliui skirtą automobilio stovėjimo vietą ant P. Č. nuosavybės teise priklausančios automobilio stovėjimo vietos, tuo savo veiksmais apribojęs teisę P. Č. naudotis savo išpirkta automobilio stovėjimo vieta.

Pirmiausia, kaip matyti iš pateiktos administracinio nusižengimo bylos medžiagos, skundžiamame nutarime nėra nurodyta, kokią būtent konkrečią įstatymo numatytą tvarką, pažeidė V. J., galimai nutrindamas seną vietų ženklinimą ir persibraižęs automobilių stovėjimo aikštelės skyrimo juostą. Jame tėra abstrakčiai nurodyta, kad V. J. pasididino savo automobiliui skirtą automobilio stovėjimo vietą ant P. Č. nuosavybės teise priklausančios automobilio stovėjimo vietos, tuo savo veiksmais apribojo teisę P. Č. naudotis savo išpirkta automobilio stovėjimo vieta ir duota nuoroda į LR Konstitucijos 23 straipsnį. Šis straipsnis iš esmės abstrakčiai įtvirtina nuosavybės neliečiamybės principą, tačiau įstatymų leidėjas jo pagrindu priima konkrečius įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. 

Byloje neabejotinai nustatytas faktas, kad (duomenys neskelbtini), esančioje požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje buvo pakeistos statybos rangovo nustatytų automobilių stovėjimo vietų ribos X ir Y. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą požeminės automobilių statymo aikštelės planą, priešais vartus į požeminę aikštelę buvo suplanuotos dvi vienodo pločio stovėjimo vietos Nr. X ir Nr. Y (b.l. 15). Pareiškėjas neginčija, kad jam nuosavybės teise priklauso stovėjimo vieta Nr. Y, iš 2020 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties nustatyta, jog stovėjimo vietą Nr.X 2020 m. liepos 31 d. įgijo P. Č. (b.l. 18). Šiuos faktus patvirtino ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė (b.l. 22).  

UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė nuotrauką, patvirtinančią, kad P. Č. įgijus parkavimo vietą Nr. X, pagal žymėjimą (baltą skiriamą liniją) P. Č. priklausančios parkavimo vietos X ribos buvo pakeistos, dėl ko ši vieta tapo pažymėta kaip  dvigubai siauresnė, nei numatyta plane (b.l. 23). Dėl šio fakto P. Č. 2020 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į policiją nurodydamas, kad jo įsigytą nekilnojamąjį turtą užgrobė kaimynas, vardu V., ir kuris susisiekus telefonu atsisakė atstatyti vietas skiriančią liniją, motyvuodamas, kad jau 10 metų ten stato savo automobilį ir ketina taip daryti toliau (b.l. 14, 59).

Iš nuotraukos (b.l. 23) matyti, kad senoji linija skirianti automobilių stovėjimo vietas buvo nutrinta, tačiau kontūras dar išlikęs, ir nubrėžta nauja linija, gerokai išplatinanti vietą Y, dvigubai susiaurinanti vietą X, į kurią akivaizdžiai netilptų joks lengvasis automobilis. Šios faktinės aplinkybės pareiškėjas neginčija, tačiau ginčija savo atsakomybę dėl minėto pakeitimo padarymo, nurodydamas, kad jis asmeniškai vietų ženklinimo nekeitė, jam nežinoma kas ir kokiu tikslu tai padarė.

Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad administracinis nusižengimas galėjo būti padarytas skundžiamoje teismo nutartyje aprašytomis aplinkybėmis, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog administracinių teisės pažeidimų bylose traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti Institucija, todėl ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaltinimą pateikusiai institucijai, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr.  AN2-247-795/2020). Šioje administracinio nusižengimo byloje nebuvo įrodyta, jog būtent V. J. padarė nusižengimą, dėl kurio jam surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir paskirta administracinė nuobauda.

Pareiškėjas tiek tyrimo metu, tiek skunde, tiek teisme neigė, kad jis atliko parkavimo vietų požeminėje aikštelėje (duomenys neskelbtini), ribų ženklinimo pakeitimą. Institucija kaltinimą V. J. remia UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės J. J. el laišku, kuriame ši nurodė, jog G-Y parkavimo vietos savininkas jau po 2020 m. liepos 31 d. savavališkai, neteisėtai perbraižė parkavimo liniją, seną parkavimo vietų ženklinimą nutrynė (b.l. 22), tačiau byloje nėra jokių duomenų, kuo remdamasi UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė šį teiginį. V. J. teismo posėdyje nenurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų į jį kreipusis ir aiškinusis dėl šito fakto.

Suinteresuotas asmuo taip pat nei karto nenurodė, kad matė, ar turi duomenų, jog tai atliko V. J.. Jis teismo posėdyje nurodė, jog tiek prieš jam derinant su UAB „(duomenys neskelbtini)“ parkavimo Y-os vietos pardavimo klausimą, tiek 2020 m. liepos mėnesį atvykus apžiūrėti vietos prieš jos įgijimą, parkavimo vietų ribos buvo tokios, kaip nurodyta plane ir nuotraukoje b.l. 16. Pakeistą ženklinimą jis pamatė tik atvykęs iš Bendrijos pirmininko paimti raktų, pirmininkas jam pasiūlė paskambinti Y-os vietos savininkui V. J.. Abi šalys pripažino, jog tarp jų įvyko telefoninis pokalbis dėl pakeistos parkavimo vietų ribos. Teisme nei V. J., nei P. Č. nenurodė, kad jų telefoninio pokalbio metu V. J. būtų pripažinęs, kad tai jis pats perbraižė ar suorganizavo minėtos ribinės linijos perbraižymą. Iš P. Č. pranešimo e-policijai (įvykio aprašyme) ir jo parodymų matyti, kad P. Č. darė prielaidą, kad tai padarė kaimyninės vietos savininkas, nes pastarasis pokalbio metu nurodė, jog jis seniai stato automobilį toje vietoje užimdamas ir dalį X-os vietos ribų, neketina to nutraukti. Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad nuo 2008 m. iki kol gyveno minėtame name, jis statė savo automobilį nišoje, kurioje buvo statytojo nustatytos X ir Y vietos, užimdamas abi vietas, nes niša buvo nepakankamo pločio abiem automobiliams, naudodamasis tuo, kad X-a vieta nebuvo parduota, UAB „(duomenys neskelbtini)a“, jo žodžiais, leido jam naudotis ja tokiu būdu, pripažindama, jam parduotos parkavimo vietos nestandartiškumą, o X-os vietos savininkui paskyrė naudotis kitą vietą. Atkreiptinas dėmesys, kad nors V. J. galimai turėjo statytojo leidimą taip elgtis per tuos 10 metų, kol naudojosi būstu name (duomenys neskelbtini), jis parkavimo vietos ribų nekeitė. Nei namo savininkų bendrijos pirmininkas, nei namą administruojančios įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratorius A. B. tyrimo metu nenurodė, kad ženklinimą galimai pakeitė V. J., administratorius kaip tik nurodė, jog manantis, jog tai padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai (b.l. 20). Patį ženklinimo keitimo faktą mačiusių asmenų tyrimo metu nenustatyta, vaizdo fiksavimo priemonėmis šis faktas nefiksuotas.

Iš atsiliepimo į skundą matyti, kad Institucija nenustatė asmens, realiai pakeitusio vietų ženklinimą, o V. J. atsakomybę kildina iš to, kad jis yra pakeistos vietos Y savininkas, tik jam vienam ekonomiškai naudingas minėto ženklinimo pakeitimas, be to, V. J. atsisakė atstatyti ženklinimą vietos X savininkui pareiškus pretenzijas, ir neneigė, kad jo automobilis netilpo paskirtoje vietoje, pagal susitarimą su pardavėju UAB „(duomenys neskelbtini)“ ilgą laiko tarpą naudojosi ir vietos X dalimi.

Teismui kelia abejonių Institucijos teiginys, kad V. J. buvo suinteresuotas keisti ženklinimą, siekdamas naudos. Pirma, kaip matyti iš jo pateiktos 2020 m. liepos 23 d. tarpininkavimo sutarties, jis su nekilnojamojo turto agentūra „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama brokerės I. V. 2020 m. liepos 23 d.  pasirašė sutartį dėl  tarpininkavimo parduodant butą (duomenys neskelbtini)kartu su negyvenamosios paskirties patalpa – stovėjimo aikštele (b.l. 56-57). P. Č. pasirašė parkavimo vietos Nr. X pirkimo-pardavimo sutartį tik 2020 m. liepos 31 d., kaip pats nurodė, jis prieš ją pasirašydamas liepos mėnesį dar kartą apžiūrėjo perkamą vietą, jokių pakeitimų joje nebuvo. Teismui atrodo abejotinas faktas, kad perdavęs nekilnojamo turto pardavimo organizavimą nekilnojamo turto agentūrai, kuri yra atsakinga už klientų paiešką, teisingos informacijos apie nekilnojamąjį turtą pateikimą viešojoje erdvėje klientams, V. J. būtų organizavęs ar atlikęs nekilnojamo turto ribų pakeitimą. Toks elgesys neabejotinai lemtų konfliktinę situaciją su nekilnojamo turto agentūra, kurios brokeris rodydamas, parduodamą objektą klientui pastabėtų pakeitimus, neatitinkančius nekilnojamo turto būklės, fiksuotos tarpininkavimo sutarties pasirašymo metu.

Vis dėlto asmuo negali būti pripažintas kaltu atlikęs tam tikrus neteisėtus veiksmus, remiantis tik prielaidomis apie veiksmo naudingumą jo interesams. Nepakanka atsakomybei pagal ANK 518 straipsnį kilti vien to fakto, kad pareiškėjas yra nekilnojamo turto savininkas, todėl privalo žinoti, kas atliko neteisėtus veiksmus su jo turtu ir tų veiksmų pasekmes pašalinti. Ginčas dėl to, ar V. J. turėjo pareigą pašalinti neteisėtai atliktą parkavimo vietos ribos perbraižymą ir ar pagrįstai atsisakė tai daryti, yra civilinis ginčas dėl naudojimosi turtu tvarkos pažeidimų. Be to, šis jo neveikimas nėra V. J. protokole reiškiamo kaltinimo dėl savavaldžiavimo dalis, jam, reiškiamas kaltinimas dėl automobilių stovėjimo aikštelės skyrimo juostos perbraižymo, senų vietų ženklinimo nutrynimo, tokiu būdu pasididinant savo automobiliui skirtą automobilio stovėjimo vietą. Duomenų, kad jis būtų pats keitęs savo parkavimo vietos ribas, byloje surinkta nėra. Institucija nurodė, kad byloje nesurinkta duomenų, kad V. J. neatliko Nutarime nurodytų veiksmų, tačiau šiuo atveju jai kyla pareiga neabejotinai įrodyti, jog būtent V. J., o ne kas kitas šiuos savavališkus veiksmus atliko ar organizavo jų atlikimą. Asmens kaltė negali būti preziumuojama ir grindžiama duomenų trūkumu.

Duomenų, kuriais vadovaujantis tik galima numanyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama administracinė nuobauda. Pažymėtina, kad administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją turi paneigti institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent jai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismo anksčiau išnagrinėtų įrodymų, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, visumą, konstatuotina, kad byloje nėra surinkta ir nustatyta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie V. J. dalyvavimą, padarius ANK 518 straipsnyje numatytą nusižengimą. Todėl skundas yra tenkintinas, naikinant Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Penktojo policijos komisariato 2020 m. spalio 12 d. nutarimą Nr. 18-ANR_N-1467-2020 ir administracinio nusižengimo teiseną V. J. atžvilgiu nutraukiant.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 5 straipsnio 2 dalimi, 592 straipsnio 1 dalimi, 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 ir 6 dalimis,

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. J. atstovo advokato Arūno Abraičio skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Penktojo policijos komisariato 2020 m. spalio 12 d. nutarimą Nr. 18-ANR_N-1467-2020, ir administracinio nusižengimo teiseną V. J. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas per 20 (dvidešimt) kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 644-647 straipsniuose nustatyta tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                 Ovidijus Ramanauskas