Civilinė byla Nr. 3K-3-173-969/2015

                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00465-2013-7

                              Procesinio sprendimo kategorija: 36.2.;42.5.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės Šiaulių bankas kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės Šiaulių bankas ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dainiai“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Jaros rapsas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Ieškovas AB Šiaulių bankas kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Dainiai“, trečiasis asmuo UAB „Jaros rapsas“, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 1 070 664,04 Lt (310 085,73 Eur) skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 7353 Lt (2129,57 Eur) žyminio mokesčio.

              Ieškinyje nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 6 d. ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „Jaros rapsas“ sudarė kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-002-21 su vėlesniais pakeitimais. Už trečiojo asmens 2 000 000 Lt (579 240,03 Eur) sumos prievolių įvykdymą laidavo atsakovas: 1 500 000 Lt (434 430,02 Eur) – 2010 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutartimi Nr. IL-2007-002-21 ir 500 000 Lt (144 810 Eur) – 2011 m. birželio 29 d. laidavimo sutartimi Nr. IL-2007-002-21. Ieškovo teigimu, trečiasis asmuo įsipareigojimus pagal kredito sutartį vykdė netinkamai, kredito grąžinimo terminas suėjo 2012 m. rugpjūčio 6 d., tačiau nei atsakovas, nei trečiasis asmuo savo prievolių tinkamai neįvykdė. Taip pat nurodė, kad 500 000 Lt (144 810 Eur) reikalavimas pagal 2011 m. birželio 29 d. laidavimo sutartį įvykdytas, įvykdžius teismo sprendimą kitoje byloje, tačiau atsakovo prievolės pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutartį vis dar nėra įvykdytos.

Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 3 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Atsakovas pateikė prieštaravimus prašydamas panaikinti preliminarų sprendimą, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei nurodė, kad jo prievolės pagal 2010 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutartį pasibaigė 2011 m. rugpjūčio 11 d. – tą patvirtina ieškovo sutikimas su atsakovo laidavimo sutartyje padaryta išlyga dėl terminuoto laidavimo. Atsakovo teigimu, laidavimo sutarties pasibaigimą taip pat įrodo ir tarp šalių susiklosčiusių laidavimo santykių chronologija, pagal kurią ieškovas ir atsakovas iš viso sudarė tris laidavimo sutartis, kurių pagrindinis tikslas buvo atsakovo laidavimas už trečiojo asmens ne didesnės kaip 1 500 000 Lt (434 430,02 Eur) sumos prievoles. Pasak atsakovo, ieškovo veiksmai kitoje civilinėje byloje – pareiškiant reikalavimą atsakovui tik remiantis 2011 m. birželio 29 d. laidavimo sutartimi bei 2011 m. liepos 20 d. laidavimo sutartimi Nr. KLL-2008-002-21/2, rodo, kad jis pats netiesiogiai pripažino 2010 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutartį esant pasibaigusia.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. galutiniu sprendimu 2013 m. birželio 3 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, atsakovo prašymą skirti ieškovui baudą atmetė.

Teismas, nesutikdamas su atsakovo argumentais dėl 2010 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutarties pabaigos, nurodė, kad laidavimo sutartyje ranka padarytas prierašas: „laidojimą vieno milijono penkių šimtų tūkstančių sumai litais iki 2011.08.11 garantuoju“, neleidžia manyti, jog buvo nustatytas tam tikras laidavimo sutarties galiojimo terminas. Tą paneigia laidavimo sutarties 3., 5. ir 14. punktų nuostatos, kad atsakovo laidavimas galioja iki bus įvykdytos trečiojo asmens prievolės pagal kreditavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad, pasirašydamas laidavimo sutartį, atsakovas patvirtino, jog yra susipažinęs su CK 6.76–6.89 straipsnių turiniu, todėl sutarties teisines pasekmes suprato. Kadangi trečiojo asmens neapmokėta skola pagal kreditavimo sutartį yra 1 070 664,04 Lt (310 085,73 Eur), ją, kaip solidarusis skolininkas, turi apmokėti atsakovas.

Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, teismas pažymėjo, kad ieškovas į teismą kreipėsi siekdamas apginti savo interesus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo UAB „Dainiai“ apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 26 d. sprendimu Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. galutinį sprendimą, kuriuo paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 3 d. preliminarus sprendimas, panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovo AB Šiaulių banko ieškinį atsakovui UAB „Dainiai“ atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovo parengtos ir šalių pasirašytos 2010 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutarties 14 punkte įtvirtinta nuostata, jog laidavimo sutartis įsigalioja pasirašymo dieną ir galioja iki visiško kredito gavėjo ir laiduotojo tinkamo prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo dienos, tačiau prie laiduotojo parašo yra ranka įrašyta „laidojimą vieno milijono penkių šimtų tūkstančių sumai litais iki 2011.08.11 garantuoju“. Taip pat nurodė, kad teisminio ginčo nagrinėjimo metu atsakovo vadovas paaiškino, jog laidavimo sutartį pasirašė nurodęs kitą, nei banko parengtoje ir pasirašytoje sutartyje nustatytas, laidavimo terminą, bankas prieštaravimų dėl to nepareiškė. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas akceptavo pagal ieškovo ofertą laidavimo sutartį su laidavimo termino išlyga, prieštaravimų tokiam papildymui ieškovas nepareiškė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga atitinka CK nuostatas, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju šalis siejo terminuoto laidavimo iki 2011 m. rugpjūčio 11 d. sutartis, ieškovas į teismą kreipėsi pasibaigus  laidavimui (ieškinys priimtas 2013 m. gegužės 30 d.), todėl teisėjų kolegija sprendė esant pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas, panaikinti dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties sudarymą ir laidavimo terminą, taikymo ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas AB Šiaulių bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. galutinį sprendimą bei priteisti iš atsakovo UAB „Dainiai“ ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino pačią laidavimo sutartį ir jos sąlygas, tuo pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Taip pat teismas visiškai neanalizavo ir nevertino kreditavimo sutarties su jos pakeitimais ir papildymais, buvusiais pagrindu atsirasti ginčo laidavimo teisiniams santykiams, dėl to pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančią teisės normą (CPK 185 straipsnis) bei nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DK UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K. , bylos 3K-3-428/2010).

2. Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai sprendė dėl laidavimo sutarties galiojimo termino – kreditavimo sutarties 2010 m. rugpjūčio 19 d. pakeitime, buvusiame pagrindu atsirasti ginčo laidavimo santykiams, nėra jokių duomenų, jog UAB „Dainiai“ laidavimas, turintis užtikrinti visišką trečiojo asmens prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą, galėtų būti terminuotas, juo labiau kad terminuoto laidavimo pabaiga būtų atsakovo vadovo ranka prirašyta data (2011 m. rugpjūčio 11 d.). Kasatorius taip pat nurodo, kad su šia data nesusietas jokių prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas – kreditavimo sutarties sąlygos dėl atsakovo 1 500 000 Lt (434 430,02 Eur) sumos laidavimo bei laidavimo sutarties buvimo neatskiriama kreditavimo sutarties dalimi niekuomet nebuvo keičiamos ir galiojo iki kreditavimo sutarties galiojimo termino pabaigos, todėl šalių susitarimas dėl atsakovo laidavimo iki 2011 m. rugpjūčio 11 d. būtų pažeidęs kreditavimo sutarties sąlygas ir būtų prieštaravęs elementariai logikai: nebuvo jokio tikslo ir prasmės kreditavimo sutarties, galiojusios iki 2012 m. rugpjūčio 6 d., šalims neatskiriama šios sutarties dalimi laikyti jos tinkamą įvykdymą turinčią užtikrinti laidavimo sutartį, kurios galiojimas yra pasibaigęs ir kuri nebesukelia jokių teisinių pasekmių. Kasatoriaus teigimu, teismas nevertino ir neanalizavo nei tikrosios šalių valios, nei laidavimo sutarties 14 punkto sąlygos (laidavimo sutarties 14 punktas niekuomet šalių nebuvo pakeistas ar panaikintas), nei kitų šiai sąlygai neprieštaraujančių sutarties sąlygų bei nepagrįstai sprendė, kad laidavimo sutarties 14 punkto sąlyga šalių buvo pakeista (panaikinta) atsakovo vadovui šios sutarties pabaigoje ties savo parašu ranka padarant prierašą „laidojimą vieno milijono penkių šimtų tūkstančių sumai litais iki 2011.08.11 garantuoju“. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad prie šio prierašo nėra ieškovo įgalioto asmens parašo ar kokio nors kito jo prierašo, taip pat nėra ir atsakovo antspaudo. Kasatorius nurodo, kad bankų praktikoje bet kokie sutarčių pakeitimai atliekami ne darant kokius nors prierašus ranka, o pasirašant atskirus rašytinius susitarimus dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kurie tampa neatskiriama tos sutarties dalimi.

  Kasatoriaus teigimu, teismas, spręsdamas šį ginčą, pažeidė ne tik įrodymų vertinimo bei sutarčių aiškinimo taisykles, bet ir neatsižvelgė į paties laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdį ir tikslus, kurių paprastai šalys siekia sudarydamos laidavimo sutartis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Dainiai“ prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Atsakovas pažymi, kad kasatorius savo reikalavimams pagrįsti nepateikia išsamios ir visapusiškai pagrįstos teisinės argumentacijos, kasacinį skundą sudaro tik subjektyvūs kasatoriaus pasvarstymai ir vertinimas, kaip Lietuvos apeliacinis teismas neva turėjo išspręsti ginčą. Atsakovo teigimu, kasaciniame skunde nėra nė vieno nuodugniai pagrįsto motyvo, kuris galėtų įrodyti konkrečios materialiosios ar proceso teisės normos pažeidimo faktą, turintį esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui; taip pat nenurodytas nė vienas precedentas, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo nukrypta nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Atsakovo pagrįstu įsitikinimu, Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo turinys patvirtina faktą, kad teismas, darydamas išvadas dėl 2010 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutarties galiojimo termino ir ieškinio pagrįstumo, laikėsi CK 6.193 straipsnyje nustatytų ir kasacinio teismo praktikoje išplėtotų sutarčių aiškinimo taisyklių, įvertino laidavimo sutarties šalių tikruosius ketinimus ir valią, išanalizavo kiekvienos šalies poziciją, jų santykį, sutarties sudarymo aplinkybes – tokiu būdu tinkamai įvertino aplinkybę, jog atsakovas laidavimo sutartį pasirašė su išlyga (besąlygiškai nesutiko su banko pasiūlytu laidavimo sutarties projektu), t. y. aiškiai nurodė, kad laiduoti dėl 1 500 000 Lt (434 430,02 Eur) sumos sutinka tik iki 2011 m. rugpjūčio 11 d., ir ne ilgiau. Atsakovas nurodo, kad laidavimo sutarties sudarymo metu kasatorių tenkino nurodomas laidavimo galiojimo terminas, jis sutiko su pateikta išlyga – jokių prieštaravimų nepateikė, todėl, remiantis CK 6.178 straipsnio 2 dalimi konstatuotina, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutartis buvo sudaryta pagal banko ofertos sąlygas su atsakovo akcepte esančia išlyga dėl laidavimo sumos ir galiojimo termino.

2. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius, 2012 m. Kauno apygardos teisme inicijavęs bylą atsakovui dėl UAB „Jaros rapsas“ skolos pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. ir 2008 m. rugpjūčio 18 d. kreditavimo sutartis, rėmėsi tik 2011 m. birželio 29 d. ir 2011 m. liepos 20 d. laidavimo sutartimis. Taigi bankas savo reikalavimą grindė ne 2010 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutartimi ir ne 2010 m. rugpjūčio 31 d. laidavimo sutartimi, bet vėliau sudarytomis laidavimo sutartimis – taip pats bankas pripažino, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. ir 2010 m. rugpjūčio 31 d. laidavimo sutartys yra pasibaigusios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Šioje kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl sutarčių aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo nustatant tikrąjį laidavimo sutarties turinį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio 6 d. AB Šiaulių bankas ir UAB „Jaros rapsas“ (buvęs žemės ūkio kooperatyvas „Jaros rapsas“) sudarė kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-002-21 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (2008 m. rugpjūčio 5 d. sutartis dėl 2007 m. rugpjūčio 6 d. kreditavimo sutarties Nr. IL-2007-002-21 pakeitimo Nr. 1; 2010 m. rugpjūčio 19 d. sutartis dėl 2007 m. rugpjūčio 6 d. kreditavimo sutarties Nr. IL-2007-002-21 pakeitimo Nr. 2; 2011 m. birželio 29 d. sutartis dėl 2007 m. rugpjūčio 6 d. kreditavimo sutarties Nr. IL-2007-002-21 pakeitimo Nr. 3; 2012 m. birželio 27 d. sutartis dėl 2007 m. rugpjūčio 6 d. kreditavimo sutarties Nr. IL-2007-002-21 pakeitimo Nr. 4), kurios pagrindu bankas UAB „Jaros rapsas“ suteikė 6 000 000 Lt (1 737 720,11 Eur) kreditą apyvartinių lėšų papildymui. Už naudojimąsi suteiktu kreditu UAB „Jaros rapsas“ įsipareigojo bankui mokėti 6 mėn. VILIBOR + 4,5 proc., bet ne mažiau kaip 7 proc. dydžio metines palūkanas, bei grąžinti kreditą iki 2012 m. rugpjūčio 6 d. grafike nustatytomis dalimis ir terminais. UAB „Dainiai“ 2010 m. rugpjūčio 19 d. juridinio asmens laidavimo sutartimi Nr. IL-2007-002-21 bankui laidavo už tinkamą prievolių pagal kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-002-21 įvykdymą; banko parengtos ir šalių pasirašytos 2010 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutarties 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laidavimo sutartis įsigalioja pasirašymo dieną ir galioja iki visiško kredito gavėjo ir laiduotojo tinkamo prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo dienos, tačiau paskutiniame sutarties lape, šalia laiduotojo UAB „Dainiai“ direktoriaus parašo, ranka įrašyta „laidojimą vieno milijono penkių šimtų tūkstančių sumai litais iki 2011.08.11 garantuoju“. 2011 m. birželio 29 d. juridinio asmens laidavimo sutartimi Nr. IL-2007-002-21 UAB „Dainiai“ bankui laidavo už tinkamą prievolių pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-002-21 įvykdymą – šalių sutarimu laiduotojo atsakomybė buvo ribojama 500 000 Lt (144 810 Eur) suma bei po kreditavimo sutarties pakeitimų priėmimų, galutinis kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2012 m. rugpjūčio 6 d.; banko parengtos ir šalių pasirašytos 2011 m. birželio 29 d. laidavimo sutarties 14 punkte taip pat įtvirtinta nuostata, kad laidavimo sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną ir galioja iki visiško kredito gavėjo ir laiduotojo tinkamo prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo dienos, tačiau paskutiniame sutarties lape, šalia laiduotojo UAB „Dainiai“ direktoriaus parašo, ranka padarytas prierašas „laidojimą iki 2012.08.06 garantuoju“.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d. tarp AB Šiaulių bankas ir UAB „Jaros rapsas“ buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. KLL-2008-002-21 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (2010 m. rugpjūčio 31 d. sutartis dėl 2008 m. rugpjūčio 18 d. kreditavimo sutarties Nr. KLL-2008-002-21 pakeitimo Nr. 1; 2011 m. liepos 20 d. sutartis dėl 2008 m. rugpjūčio 18 d. kreditavimo sutarties Nr. KLL-2008-002-21 pakeitimo Nr. 2), kurios pagrindu UAB „Jaros rapsas“ bankas suteikė 2 500 000 Lt (724 050,04 Eur) kreditą apyvartinių lėšų papildymui; UAB „Dainiai“ 2011 m. liepos 20 d. juridinio asmens laidavimo sutartimi Nr. KLL-2008-002-21/2 bankui laidavo už tinkamą prievolių pagal kreditavimo sutartį Nr. KLL-2008-002-21 įvykdymą – šalių sutarimu laiduotojo atsakomybė buvo ribojama 1 000 000 Lt (289 620 Eur) suma; banko parengtos ir šalių pasirašytos 2011 m. liepos 20 d. laidavimo sutarties 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laidavimo sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną ir galioja iki visiško kredito gavėjo ir laiduotojo tinkamo prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo dienos, tačiau paskutiniame sutarties lape, šalia laiduotojo UAB „Dainiai“ direktoriaus parašo, ranka padarytas prierašas „laidojimą iki 2012.08.01 garantuoju“.

Suėjus kredito grąžinimo terminams kreditai pagal kreditavimo sutartis Nr. IL-2007-002-21 ir Nr. KLL-2008-002-21 nebuvo grąžinti visa apimtimi, UAB „Jaros rapsas“ liko skolingas AB Šiaulių bankui 3 579 146,18 Lt, todėl bankas 2012 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į teismą, pagal 2011 m. birželio 29 d. juridinio asmens laidavimo sutartį Nr. IL-2007-002-21 ir 2011 m. liepos 20 d. juridinio asmens laidavimo sutartį Nr. KLL-2008-002-21/2 prašydamas priteisti iš laiduotojo UAB „Dainiai“ 1 106 779,38 Lt skolos. Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-918-601/2013 iš atsakovo UAB „Dainiai“ AB Šiaulių bankui priteista 1 106 779,38 Lt (320 545,46 Eur) skolos, 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. rugsėjo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi, nurodytoje byloje bankas savo reikalavimą dėl skolos pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-002-21 grindė ne 2010 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutartimi, bet vėliau – t. y. 2011 m. birželio 29 d. – sudaryta laidavimo sutartimi, kuria laiduotojo atsakomybė buvo ribojama 500 000 Lt (144 810 Eur) suma. 2013 m. gegužės 24 d. kasatorius kreipėsi į teismą dėl likusios skolos pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-002-21 priteisimo iš atsakovo UAB „Dainiai“ remdamasis 2010 m. rugpjūčio 19 d. juridinio asmens laidavimo sutartimi Nr. IL-2007-002-21 (toliau  – Laidavimo sutartis).

Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąjį principą laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada baigiasi juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šalių susitarimas, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas laidavimo sutartį pasirašė nurodęs kitą, nei banko parengtoje ir pasirašytoje sutartyje nustatytas, laidavimo terminą, kasatorius prieštaravimų dėl to nepareiškė. Teismo vertinimu, taip atsakovas akceptavo pagal kasatoriaus ofertą laidavimo sutartį su laidavimo termino išlyga (CK 6.178 straipsnis 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga atitinka CK nuostatas, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas, bei konstatavo, kad nagrinėjamu atveju šalis siejo terminuoto laidavimo iki 2011 m. rugpjūčio 11 d. sutartis, kasatorius į teismą kreipėsi pasibaigus laidavimui (ieškinys priimtas 2013 m. gegužės 30 d.) (CK 6.88 straipsnis 1 dalis), todėl ieškinį atmetė.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, nes, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai aiškino, kad pagal Laidavimo sutartį laidavimas yra terminuotas. Kasatorius teigia, kad tos aplinkybės, kuriomis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą dėl tikrojo Laidavimo sutarties turinio, yra nepakankamos, ir kad Laidavimo sutarties turinys negalėjo būti nustatytas neatsižvelgus į 2007 m. rugpjūčio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-002-21 su jos pakeitimais ir papildymais, buvusiais pagrindu atsirasti ginčo laidavimo teisiniams santykiams.

Teisėjų kolegija laiko šiuos kasatoriaus argumentus iš dalies pagrįstais. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse. Esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008 ir kt.).

Atsižvelgdama į nurodytą teismų praktiką ir įvertinusi Laidavimo sutartyje esančius prieštaravimus (kaip minėta, šalių pasirašytos Laidavimo sutarties 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laidavimo sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną ir galioja iki visiško kredito gavėjo ir laiduotojo tinkamo prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo dienos, prieštarauja toje pačioje sutartyje prie laiduotojo parašo atsakovo direktoriaus ranka padarytam įrašui „laidojimą vieno milijono penkių šimtų tūkstančių sumai litais iki 2011.08.11 garantuoju“) bei laidavimo akcesoriškumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo spręsti dėl laidavimo sutarties turinio (šalių tikrosios valios) vien vertindamas sutarties tekstą ir jos sudarymo aplinkybes CK nustatytos sutarčių sudarymo tvarkos kontekste. Esant prieštaravimams Laidavimo sutarties tekste, tikras sutarties turinys nagrinėjamoje byloje aiškintinas atsižvelgiant ne tik į sutarties tekstą ir jos sudarymo aplinkybes, bet ir į visą kreditavimo ir laidavimo santykių tarp šalių bei UAB „Jaros rapsas“ dinamiką.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl tikrojo sutarties turinio kasacine tvarka gali būti peržiūrėtos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008 ir kt.). Todėl konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl sutarties turinio padarytos atsižvelgus ne į visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, svarbu nustatyti, ar minėtos išvados galėtų būti paneigtos atsižvelgus į kasatoriaus nurodytas aplinkybes (jei šios aplinkybės byloje yra nustatytos arba dėl jų nėra ginčo) ir kitų byloje nustatytų aplinkybių visumą (jei šių aplinkybių pakanka). Jei byloje nustatytų aplinkybių nepakanka tam, kad kasacinis teismas galėtų nuspręsti, ar tokios apeliacinės instancijos teismo išvados galėtų būti paneigtos atsižvelgus į kasatoriaus nurodytas aplinkybes, byla grąžinama apeliacinės instancijos arba pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Įvertinusi nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių visumą, kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės negalėtų paneigti apeliacinės instancijos teismo išvados dėl Laidavimo sutarties turinio. Pirma, byloje nenustatyta, kad ginčo šalims sudarant visas laidavimo sutartis pagal abi kreditavimo sutartis ir atsakovui kiekvieną kartą (2010 m. rugpjūčio 19 d., 2011 m. birželio 29 d. ir 2011 m. liepos 20 d.) laidavimo sutartyse ranka darant įrašus dėl laidavimo termino ir (ar) apimties kasatorius būtų reiškęs pretenzijas, prieštaravimus ar nesutikimą su tokiais papildymais (išlygomis). Byloje nėra duomenų apie tai, kad sudarant sutartį apie Laidavimo sutartyje šalia atsakovo ranka padarytą prierašą kasatoriui nebuvo žinoma ar kad prierašas atsirado vėliau (po sutarties sudarymo), todėl kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad šalia prierašo nėra kasatoriaus įgalioto asmens parašo ar kokio nors kito jo prierašo, negalėtų sudaryti pagrindo ignoruoti ranka padarytus įrašus ir nevertinti prierašo, kaip sukuriančio teisines pasekmes sutarties šalims. Antra, kaip minėta, kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę; atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas. Kasatorius yra finansų įstaiga – bankas. Todėl, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, esant bet kokiam neaiškumui dėl laiduotojo valios, susijusios su laidavimo terminu ar suma (o tokio neaiškumo negalėjo nesukelti laiduotojo padarytas pakankamai aiškus ir apibrėžtas prierašas Laidavimo sutartyje), siekdamas, kad laidavimo terminai ir apimtis būtų tokie, kokie buvo nurodyti jo parengtame sutarties projekte, turėjo pareigą pakartotinai aiškintis laiduotojo valią. Tačiau priimdamas tokią laiduotojo valios išraišką – parašą ant sutarties su išlygomis dėl laidavimo apimties ir termino – ir nereikalaudamas (nesiderėdamas) dėl pareikštų išlygų atsisakymo, kasatorius prisiėmė riziką, kad vėliau, kilus ginčui dėl tikrosios sutarties šalių valios, jis negalės remtis savo pasiūlytos Laidavimo sutarties projekto spausdintame tekste esančiomis nuostatomis, prieštaraujančiomis minėtoms išlygoms. Trečia, nors atsakovo ranka padarytame įraše nurodyta laidavimo termino data – 2011 m. rugpjūčio 11 d. – ir ji nesusieta su jokių prievolių pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-002-21 įvykdymu, tačiau beveik po metų – t. y. 2011 m. birželio 29 d. – buvo sudaryta kita laidavimo sutartis, kuria užtikrintas UAB „Jaros rapsas“ prievolių pagal tą pačią kreditavimo sutartį vykdymas, o prie laiduotojo parašo ranka padarytas prierašas dėl laidavimo iki kreditavimo sutarties pabaigos – „laidojimą iki 2012.08.06 garantuoju“. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nenustatyta, jog skolininko UAB „Jaros rapsas“ prievolių pagal 2007 m. rugpjūčio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-002-21 vykdymas iki 2011 m. birželio 29 d. buvo sutrikęs. Šios aplinkybės paneigia kasatoriaus argumentus, kad šalių susitarimas dėl atsakovo laidavimo iki 2011 m. rugpjūčio 11 d. būtų pažeidęs kreditavimo sutarties sąlygas ir būtų prieštaravęs elementariai logikai.

Įvertinusi kasacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad, ta apimtimi, kuria apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymus, susijusius su aplinkybėmis, kuriomis grindžiamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl Laidavimo sutarties turinio, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nenustatyta. Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą negali būti suprantama kaip pareiga pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.). Kita vertus, kaip nurodyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis Laidavimo sutarties turinį, susiaurino vertintinų aplinkybių ratą iki aplinkybių, susijusių su sutarties tekstine išraiška ir jos sudarymu, todėl nevertino įrodymų, susijusių su kitomis aplinkybėmis (pvz., kreditavimo santykių dinamika). Atsižvelgiant į tai, taip pat į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, kad sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas, iš dalies sutiktina su kasatoriaus argumentais dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nustatant faktinę aplinkybę - Laidavimo sutarties turinį. Visgi, teisėjų kolegijai konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl Laidavimo sutarties turinio nagrinėjamoje byloje negalėtų būti paneigtos net ir atsižvelgus į visas kasatoriaus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nustatyti sutarčių aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai nagrinėjamoje byloje nebuvo esminiai, todėl nenulėmė nepagrįsto ir neteisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų apeliacinės instancijos teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 1 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 4,35 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės Šiaulių bankas (j. a. k. 112025254) 4,35 Eur (keturis Eur 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas  – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                    Alė Bukavinienė

                                                                                             Gediminas Sagatys

                                                                                             Antanas Simniškis