Byla Nr. 1A-71-1083/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11267-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.6.1.

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 24 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Mariaus Jankausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kristinos Latožienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. gynėjo advokato Laimučio Zaukevičiaus ir nukentėjusiosios R. Č. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2026 m. sausio 20 d. nutarties, kuria, be kita ko, nutarta pripažinti, kad E. Š. padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos) ir 187 straipsnio 3 dalyje numatytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas būdamas nepakaltinamu ir taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ((duomenys neskelbtini)).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.       Bylos esmė

1.       E. Š.:

1.1.       2025 m. vasario 15 d. apie 14 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narę – prieš sugyventinę R. Č. (tyčia po vieną kartą rankų kumščiais sudavė R. Č. į kairę ir į dešinę ranką; du kartus kumščiu sudavė R. Č. į kairį šoną; vieną kartą kumščiu sudavė R. Č. į dešinį šoną; laikydamas R. Č. už rankos tempė ją iš lovos; tyčia pastūmė laiptais lipančią R. Č. ir ją pargriovė) bei sukėlė R. Č. fizinį skausmą;

1.2.       2025 m. vasario 15 d. apie 14 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia sugadino 500 Eur vertės R. Č. mobiliojo ryčio telefoną „iPhone 13 PRO MAX“ (metė kvepalų buteliuką į mobiliojo ryšio telefoną, įlenkė bei sudaužė mobiliojo ryšio telefoną ir jo ekraną);

1.3.       2025 m. kovo 31 d. apie 14.30 val. kieme namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narę – prieš sugyventinę R. Č. (tyčia ne mažiau kaip tris kartus rankos delnu sudavė R. Č. į veidą; metė į R. Č. akmenį ir pataikė jai į veidą) bei sukėlė R. Č. fizinį skausmą.

II.       Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai

2.       Apeliaciniu skundu gynėjas iš esmės prašo pakeisti skundžiamą nutartį ir sušvelninti E. Š. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ((duomenys neskelbtini)) pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Gynėjas cituoja skundžiamą nutartį ir nurodo, kad taikydamas E. Š. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pirmosios instancijos teismas neįrodė tokios priemonės būtinybės, neįvertino švelnesnių alternatyvų ir nepakankamai motyvavo savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik ekspertizės išvadų perrašymu ir stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje E. Š. taikė formaliai. Be to, E. Š. psichikos sutrikimas nepagrįstai buvo sutapatintas su jo pavojingumu, nes nebuvo įrodytas E. Š. sistemingas ir nekontroliuojamas pavojingas elgesys. Taip pat gynėjas teigia, kad medicininiuose dokumentuose buvo konstatuoti nukentėjusiosios sužalojimai, tačiau nebuvo patvirtintas jos sužalojimų mechanizmas ir laikas.

3.       Nukentėjusioji R. Č. apeliaciniu skundu taip pat prašo pakeisti skundžiamą nutartį ir sušvelninti E. Š. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ((duomenys neskelbtini)) pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Nukentėjusioji nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu situacija pasikeitė – per šį laikotarpį nebuvo jokios E. Š. agresijos ar smurto faktų ir nekilo konfliktų, kurie keltų pavojų jos ar kitų asmenų saugumui. E. Š. reguliariai vartoja psichiatro paskirtus vaistus, laikosi gydymo režimo ir jo būklė yra stabili. Taip pat E. Š. nebevartoja (duomenys neskelbtini) ir ši rizika yra aktyviai valdoma. E. Š. gyvena stabilioje ir kontroliuojamoje aplinkoje, vykdoma nuolatinė jo elgesio ir emocinės būklės stebėsena, palaikomas ryšys su socialine darbuotoja ir sveikatos priežiūros specialistais, o paūmėjus E. Š. psichikos sveikatos sutrikimui numatyta nedelsiant kreiptis į atsakingas institucijas. Kartu nukentėjusioji R. Č. nurodo, kad šiuo metu ji mokosi pagal individualios priežiūros darbuotojo programą, yra supažindinta su psichikos sutrikimus turinčių asmenų priežiūros principais, vaistų vartojimo svarba bei rizikos požymių atpažinimu, todėl ketina bendradarbiauti su (duomenys neskelbtini) ir įsidarbinti kaip asmuo, vykdantis E. Š. priežiūrą namuose. Tokiu būdu ji, gyvendama kartu su E. Š., turės galimybę užtikrinti nuolatinį jo stebėjimą ir savalaikį reagavimą. Apibendrindama pirmiau paminėtas aplinkybes nukentėjusioji R. Č. mano, kad yra reali galimybė E. Š. taikyti švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

4.       Atsiliepimu prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas bylos aplinkybes, patikrino E. Š. veikų kvalifikavimą ir paskyrė E. Š. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje įstaigoje ((duomenys neskelbtini)) bendro stebėjimo sąlygomis. 

4.1.       Prokuroras teigia, kad paskirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visus byloje esančius duomenis. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte padaryta išvada, kad E. Š. tiek baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu, tiek ekspertizės atlikimo metu nesuvokė savo veiksmų esmės bei negalėjo jų valdyti, jis serga psichikos sutrikimais – (duomenys neskelbtini). Dėl to, ekspertų manymu, E. Š. reikalingas priverstinis gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichiatrijos ligoninėje ((duomenys neskelbtini)). Pirmosios instancijos teisme vienas iš ekspertizę atlikusių ekspertų kvalifikuotai pagrindė savo poziciją tiek dėl paties priverstinio gydymo E. Š. reikalingumo, tiek ir dėl siūlomo šio gydymo režimo stacionare. Ekspertas pabrėžė, kad kartu su (duomenys neskelbtini) E. Š. yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini), todėl, gydomajam stacionare (duomenys neskelbtini), parinkus jam vaistus, stacionarinis gydymas būtų veiksmingesnis, o ambulatorinis gydymas būtų neefektyvus.

4.2.       Nors apeliaciniame skunde nukentėjusioji R. Č. teigia, kad nuo bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje situacija pasikeitė ir E. Š. vartoja medikamentus, agresijos nenaudoja, šiuo atveju, prokuroro nuomone, pirmenybė turi būti teikiama ekspertizės išvadai bei ją pirmosios instancijos teisme patvirtinusio eksperto teiginiams apie E. Š. gydymą.

4.3.       Prokuroro nuomone, reikšminga tai, jog byloje Nr. (duomenys neskelbtini) E. Š. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas specializuotoje įstaigoje ((duomenys neskelbtini)) bendro stebėjimo sąlygomis.

5.       Kitų dokumentų per Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3251 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą teisme nebuvo gauta.

III.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6.       Apeliaciniai skundai atmetami.

7.       Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nukentėjusioji ir gynėjas skundais neginčija E. Š. padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų įrodytumo ir jų kvalifikavimo. Jie nesutinka su E. Š. taikyta priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ((duomenys neskelbtini)). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamos nutarties teisingumo ir pagrįstumo kitoje dalyje netikrina.

8.       Nustatydamas E. Š. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra jokių ekspertizės akte nurodytai išvadai dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo priešingų objektyvių duomenų, į eksperto teisiamojo posėdžio metu duotus paaiškinimus ir pritarė ekspertizės akte nurodytai bei teismo posėdyje eksperto patvirtintai rekomendacijai dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies.

9.       Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog E. Š. diagnozuoti psichikos sutrikimai – (duomenys neskelbtini). Baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu E. Š. dėl psichikos sutrikimų nesuvokė savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, taip pat jis šiuo metu nesuvokia savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti. E. Š. psichikos sutrikimai prasidėjo maždaug apie 2019 metus, nuo to laiko jis daug kartų gydytas tiek ambulatoriškai, tiek gydymo įstaigų stacionaruose. Gydydamasis ambulatoriškai vaistus jis vartodavo savo nuožiūra, jų vartojimą nutraukdavo ir dideliais kiekiais vartodavo (duomenys neskelbtini). Jis save įvardija „dideliu ligoniu“, negebančiu atlikti net paprasčiausių buities darbų; teigia išbandęs daug įvairių medikamentų, bet nė vienas taip nepadėjęs kaip (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) nekritiškas, ją (duomenys neskelbtini), mesti atsisako. Todėl ankstesnis E. Š. gydymas buvo neefektyvus ir neleido stabilizuoti jo psichikos sveikatos būklės bei efektyviai ambulatoriškai gydyti jį. E. Š. teigimu, šiuo metu jis (šalia paskirtų medikamentų), be kita ko, (duomenys neskelbtini), vartoja alkoholį (alų) ir prašo neuždrausti vartoti šių psichiką veikiančių medžiagų. Pirmosios instancijos teisme ekspertas patvirtino ekspertizės išvadas ir nurodė, kad E. Š. reikalinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, nes jam nustatytas šalutinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini). Stacionarinio stebėjimo metu E. Š. negautų (duomenys neskelbtini), jam būtų parinkti vaistai ir dėl to jo gydymas būtų žymiai efektyvesnis. Dėl E. Š. (duomenys neskelbtini) ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis efektyvaus jo gydymo pasiekti negalima. Taip pat svarbu, kad E. Š. nekritiškas nei baudžiamojo įstatymo uždraustoms veikoms (jas neigia), nei savo psichikos sveikatos būklei. Jo pagrindinė liga yra negydoma, o kadangi E. Š. vartoja (duomenys neskelbtini), ateityje jis gali padaryti naujas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas.

10.       Nemažiau svarbu įvertinti E. Š. asmenybę – praeityje jis ne kartą buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, taip pat jis baustas administracine tvarka.

11.       Nukentėjusioji R. Č. apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo metu E. Š. reguliariai vartoja psichiatro paskirtus vaistus, laikosi gydymo režimo, jis nebevartoja (duomenys neskelbtini) ir vykdoma nuolatinė jo elgesio bei emocinės būklės stebėsena, palaikomas ryšys su socialine darbuotoja ir sveikatos priežiūros specialistais, todėl jo būklė yra stabili. Tačiau byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių paminėtus nukentėjusiosios R. Č. teiginius. Tokių dokumentų apeliacinės instancijos teismui nukentėjusioji R. Č. taip pat nepateikė. Todėl remtis bylos medžiaga nepatvirtintais nukentėjusiosios R. Č. teiginiais ir sušvelninti E. Š. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę nėra jokio pagrindo.

12.       Taip pat nukentėjusioji R. Č. savo skunde nurodo, kad šiuo metu ji mokosi pagal individualios priežiūros darbuotojo programą ir ateityje ketina bendradarbiauti su (duomenys neskelbtini) bei įsidarbinti kaip asmuo, vykdantis E. Š. priežiūrą namuose. Šioje vietoje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali atsižvelgti ir vertinti tik objektyviai egzistuojančias aplinkybes, o procesinis sprendimas negali būti paremtas nesančiais, tačiau ateityje galbūt dar įvyksiančiais faktais. Todėl šiuo metu nėra pagrindo atsižvelgti į nukentėjusiosios ketinimą baigti mokymą pagal individualios priežiūros darbuotojo programą ir įsidarbinti E. Š. priežiūrą vykdančiu darbuotoju.

13.       Be to, gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad medicininiuose dokumentuose buvo konstatuoti nukentėjusiosios sužalojimai, tačiau nebuvo patvirtintas jos sužalojimų mechanizmas ir laikas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog E. Š. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos yra susiję su fizinio skausmo sukėlimu ir turto sugadinimu, jos nėra susiję su kokių nors sužalojimų nukentėjusiajai padarymu. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina paminėtų gynėjo apeliacinio skundo teiginių ir apie tai plačiau nepasisako.

14.       Ypatingai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančius duomenis seka, kad Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2025 m. lapkričio 25 d. nutartimi (byloje Nr. (duomenys neskelbtini)) E. Š. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ((duomenys neskelbtini)). Šiuo metu ši nutartis yra įsiteisėjusi ir vykdoma (nuo 2026 m. vasario 26 d. E. Š. gydomas (duomenys neskelbtini)). Todėl šioje byloje E. Š. paskyrus apeliantų prašomą švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, tokios priverčiamosios medicinos priemonės vykdymas būtų neįmanomas.

15.       Įvertinusi visas pirmiau paminėtas aplinkybes, o taip pat E. Š. psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo metu ambulatorinis gydymas E. Š. būtų nepakankamas ir neefektyvus, E. Š. dėl jo sveikatos būklės nėra pajėgus gydytis ambulatoriškai. Šiuo metu stacionarinis gydymas būtų saugesnis ir efektyvesnis tiek pačiam E. Š., tiek aplinkiniams. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas priverčiamosios medicinos priemonės rūšies nustatymui svarbias aplinkybes ir nustatė priverčiamosios medicinos priemonės rūšį E. Š.. Tokiu būdu keisti ar naikinti skundžiamą nutartį taip, kaip to apeliaciniuose skunduose prašo nukentėjusioji ir gynėjas, pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė E. Š. gynėjo advokato Laimučio Zaukevičiaus ir nukentėjusiosios R. Č. apeliacinius skundus.

Teisėjai        Valdas Ciesiūnas

        Marius Jankauskas

        Kristina Latožienė