Civilinė byla Nr. B2-1107-730/2017

                                                              Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00326-2014-5

                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.7.3;

(S)

                                                                               3.4.3.11

                                    KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

                                               N U T A R T I S

     2017 m. spalio 16 d.

                                                         Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė,

sekretoriaujant Rasai Laurinėnienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Dovydui Cvetkovui,

bankroto administratorės atstovui M. M., 

viešame teismo posėdyje, išnagrinėjusi bankrutuojančios A. L. individualios įmonės savininko A. L. skundą dėl 2016-10-07 bankrutuojančios A. L. individualios įmonės (A. L. IĮ) kreditorių susirinkimo sprendimų panaikinimo ir bankroto administratoriaus įpareigojimo atlikti buto pagerinimo darbų įteisinimą ir įpareigojimo atlikti pakartotinį vertinimą, suinteresuoti asmenys M. L., O. L., bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Balastas“, Luminor Bank, AB,

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas A. L., įmonės savininkas, kreipėsi į teismą su skundu dėl bankrutuojančios A. L. IĮ 2016-10-07 kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo. Skundu prašo panaikinti 2016-10-07 bankrutuojančios A. L. IĮ kreditorių susirinkimo sprendimus ir įpareigoti bankroto administratorių atlikti buto pagerinimo darbų įteisinimą ir atlikti pakartotinį turto vertinimą.
2. Kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų neteisėtumą grindžia šiais argumentais:
1. Nebuvo informuotas apie minėtą susirinkimą, jo darbotvarkę, todėl apie priimtus sprendimus sužinojo tik 2016 m. spalio 17 d., todėl terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo šios dienos.
2. Parduodamo buto kaina buvo nustatyta neatsižvelgiant į esminį jo pagerinimą, turto įkainojimas atliktas neįvertinus buto remonto, plotų padidėjimo, nes butas ir namas, kuriame jis yra, iš esmės pagerinti, įrengta veranda ir kiemo statiniai, tačiau nėra sutvarkyti formalumai, t. y. nėra naujos inventorinės bylos, neatlikti kadastriniai matavimai. Nurodo, kad buto vertės padidėjimą patvirtina pridedama UAB „Ober-Haus“ 2015 m. kovo 30 d. pažyma Nr. OH 2015-03-01 dėl nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini).
3. Skundo pagrindu nurodytų aplinkybių esmė ta, jog pareiškėjas nebuvo informuotas apie  susirinkimą, jo darbotvarkę, todėl apie priimtus sprendimus sužinojo tik 2016-10-17, todėl terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo šios dienos. Pareiškėjo nuomone, parduodamo buto kaina buvo nustatyta, neatsižvelgiant į esminį jo pagerinimą, turto įkainojimas atliktas neįvertinus buto remonto, plotų padidėjimo, nes butas ir namas, kuriame jis yra, iš esmės pagerinti, įrengta veranda ir kiemo statiniai, tačiau nėra sutvarkyti formalumai, t. y. nėra naujos inventorinės bylos, neatlikti kadastriniai matavimai. Nurodo, kad buto vertės padidėjimą patvirtina pridedama UAB „Ober-Haus“ 2015 m. kovo 30 d. pažyma Nr. OH 2015-03-01 dėl nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Iš šios pažymos matyti, jog šio turto vertė yra  apie 75 000 EUR. 
4. Teismo nustatytu terminu A. L. IĮ bankroto administratorė pateikė atsiliepimą į skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti. Nesutikimo motyvų esmė:
1. Prašo panaikinti visus 2016 m. spalio 7 d. vykusio kreditorių susirinkimo nutarimus, tačiau skunde išdėstė motyvus tik dėl trečiuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo, būtent dėl A. L. buto dalies pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo.
2. Pareiškėjo nurodomi turto pagerinimai dėl pastatytų naujų statinių, verandos, kiemo aikštelės, tvoros ir fasado sutvarkymo nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre dėl turtui taikomų areštų.
3. Atliktiems turto pagerinimams nesant įregistruotiems Nekilnojamojo turto registre, turto vertintojai jų įvertinti negali. Pagerinimai gali lemti ne tik vertės padidėjimą, bet ir papildomas išlaidas šalinant neteisėtos statybos padarinius, jeigu paaiškėtų, kad darbai vykdyti be statybos leidimų ar pažeidžiant statybos darbus reglamentuojančius teisės aktus.
4. Pareiškėjo pateikta UAB „Ober-haus“ pažyma, esą patvirtinanti padidėjusią nekilnojamojo turto vertę, nepasirašyta ją išdavusio asmens, todėl jos turinys neturi jokios įrodomosios galios. Kita vertus, ji nėra turto vertinimo ataskaita, todėl nepaneigia kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos turto kainos.
5. Realizuotinas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklauso pareiškėjui ir M. L., todėl administratorius objektyviai neturi galimybės įgyvendinti turto savininko, kuris jis nėra, teisių, įskaitant naujų kadastrinių matavimų atlikimą bei duomenų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. ĮBĮ suteikia teisę bankroto administratoriui realizuoti jo savininko turtą, o pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalį prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti pateikia nekilnojamojo daikto savininkas ar patikėjimo teise valdantis nekilnojamąjį daiktą asmuo, todėl bankroto administratorius neturi teisės atlikti pareiškėjo nurodomus veiksmus.
5. Teismo nustatytu terminu kreditorės AB DNB banko atstovas advokatas Laimonas Pivoras pateikė atsiliepimą, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pateiktu skundu nesutinka. Nesutikimo pagrindu nurodytų aplinkybių esmė:
1. Skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl jį tenkinti nėra jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjas yra bankrutuojančios įmonės savininkas, todėl turėjo aktyviai domėtis priimamais kreditorių nutarimais ir žinoti apie kreditorių susirinkime priimtus nutarimus susirinkimo dieną. Keturiolikos dienų ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo kreditorių susirinkimo sušaukimo, t. y. nuo 2016-10-07, todėl skundą pateikti turėjo iki 2016-10-21. Kadangi laiku nesidomėjo bankroto procesu, todėl veikė nepakankamai rūpestingai ir apdairiai.
2. Bankrutuojančios A. L. individualios įmonės kreditorių susirinkime, vykusiame 2016-10-07, nutarimai priimti už juos balsavus kreditoriams, kurių teismo patvirtintas finansinis reikalavimas sudaro 99,22 proc. visų šioje bankroto byloje patvirtintų kreditinių reikalavimų sumos (išskyrus nutarimą 3-uoju darbotvarkės klausimu, už kurio priėmimą balsavo kreditorius, kurio finansinis reikalavimas sudaro 76,28 proc. visų šioje bankroto byloje patvirtintų kreditinių reikalavimų sumos). Taigi įmonės kreditorių susirinkime pareiškėjo skundžiami nutarimai priimti nepažeidžiant ĮBĮ nustatytos nutarimų priėmimo tvarkos, o pareiškėjo nesutikimas nesudaro pagrindo panaikinti balsų dauguma priimtus skundžiamus nutarimus.
3. Pagal CPK 12 straipsnį, 178 straipsnį, pareiga įrodyti, jog kreditorių daugumos balsais priimti nutarimai pirmuoju ir antruoju darbotvarkės klausimais yra neteisėti ir naikintini, tenka pareiškėjui. Tuo tarpu pareiškėjas neįvardijo, kuo nutarimų turinys ydingas ir neatitinka ĮBĮ reikalavimų, kokias jo teises pažeidžia, todėl skundo dalis dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo pirmuoju ir antruoju darbotvarkės klausimais nepagrįstas.
4. Atskirais atvejais spartus turto realizavimas už mažesnę kainą gali būti naudingesnis kreditoriams, nes šių klausimų sprendimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai, ir teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą.
5. Skundžiamu nutarimu nustatant nekilnojamojo turto kainą buvo atsižvelgta į VESTUS GROUP, UAB, atliktą parduodamo turto įvertinimą, turto vertinimą atliko kvalifikuotas turto vertintojas, todėl atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką nėra pagrindo abejoti VESTUS GROUP, UAB, atliktu turto vertinimu, nes turto vertinimo ataskaita nėra nuginčyta teisme, todėl teigti, kad kaina nustatyta netinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo.
6. Teismo nustatytu terminu suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, jog prašo įvertinti byloje esančius įrodymus  pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios bus įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais.
7. Suinteresuoti asmenys M. L., O. L. teismo nustatytu terminu atsiliepimų nepateikė.
8. Nagrinėjant bylą teisme byloje dalyvaujančių asmenų atstovai iš esmės paaiškino savo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes.

                       Skundas tenkintinas iš dalies.

9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimuose nurodytus argumentus, nagrinėjant bylą teisme pateiktus byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies.
10. Klaipėdos apygardos teismo 2014-09-26 nutartimi A. L. IĮ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Verslo valdymo centras“ (toliau – administratorė, bankroto administratorė). Teismo 2015-02-05 nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai: antrąja eile VSDFV su 3,33 EUR, VMI su 82,68 EUR finansiniais reikalavimais; trečiąja eile antstolė Vida Daugirdienė su 592,71 EUR, BUAB ,,Balastas“ su 17 481,64 EUR (22,94 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos), AB DNB bankas (Luminor Bank, AB) su 58 131,19 EUR (76,28 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos) finansiniais reikalavimais (iš viso – 76 291,55 EUR).
11. Kreditorių 2016-10-07 susirinkime buvo priimti nutarimai, kuriuos skundžia pareiškėjas: 1) patvirtinti darbotvarkę, 2) įpareigoti bankroto administratorių  kreiptis į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu pripažinti A. L. IĮ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, 3) bankui įkeistą turtą (visą butą, adresu (duomenys neskelbtini)) pardavinėti kaip vientisą vienetą varžytynėse, nustatant pirmųjų varžytynių metu parduodamo turto 49 000 EUR kainą, neįvykus šioms skelbti antrąsias, nustatyti parduodamo turto kainą – 44 000 EUR.
12. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 22–24 straipsnių normos ir teisminė praktika suponuoja išvadą, kad kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti naikinami dviem pagrindais: pirma, dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimu, padarymu, galėjusiu nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį; antra, materialinių aspektų (turinio) neteisėtumas, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.) bei kreditorių ar (ir) pačios bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1438/2012, 2012 m sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje. Nr. 2-196/2012).
13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, panaikina kreditorių susirinkimo nutarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).
14. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis kaip A. L. IĮ savininkas nedalyvavo kreditorių susirinkime, nebuvo kviestas, apie darbotvarkę informuotas nebuvo, todėl apie įvykusį kreditorių susirinkimą ir jame priimtus nutarimus sužinojo tik tada, kai bankroto administratorius kreipėsi į teismą ir pateikė teismui kreditorių susirinkimo protokolą, tai yra 2016-10-07. Šias aplinkybes patvirtino ir pareiškėjo atstovas 2017-09-12 teismo posėdyje (2017-09-12 teismo posėdžio garso įrašas).
15. ĮBĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio kreditorių sušaukimo tvarką, 6 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimuose turi teisę dalyvauti bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės savininkas (savininkai)  arba jo (jų) įgaliotas atstovas. Toks teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog pareiškėjas kaip A. L. IĮ savininkas turėjo būti informuotas apie šaukiamą 2016-10-07 kreditorių susirinkimą. Byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog A. L. buvo informuotas apie 2017-10-07 šaukiamą kreditorių susirinkimą. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog                              2016-10-07 kreditorių susirinkimas buvo sušauktas nesilaikant ĮBĮ nustatytos kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos.
16. Pareiškėjas skundu prašo panaikinti visus 2016-10-07 susirinkime priimtus kreditorių nutarimus, tačiau aplinkybių, pagrindžiančių nutarimų: 1) patvirtinti darbotvarkę, 2) įpareigoti bankroto administratorių  kreiptis į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu pripažinti A. L. IĮ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto neteisėtumą, nenurodė. Tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjo atstovas teismo posėdžiuose. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Remiantis teismų informacinės „Liteko“ sistemos duomenimis matyti, kad A. L. IĮ bankroto byloje  (civilinė byla  Nr. B2-192-459/2017) yra įsiteisėjusi  nutartis dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo; nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo 3 mėnesiai, byloje nėra įrodymų, kad yra priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ar pratęstas trijų mėnesių terminas taikos sutarčiai sudaryti. Esant šioms ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalies sąlygoms aišku, kad įmonės veikla neatnaujinama ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl yra pagrindas įmonę pripažinti bankrutavusia. Todėl teismas pripažįsta, kad nurodyto procedūrinio  pažeidimo (apie 2016-10-07 kreditorių susirinkimą nebuvo informuotas pareiškėjas kaip individualios įmonės savininkas) nėra pagrindo pripažinti esminiu, priimant kreditorių susirinkimų nutarimus: 1) patvirtinti darbotvarkę, 2) įpareigoti bankroto administratorių  kreiptis į Klaipėdos apygardos teismą su prašymu pripažinti A. L. IĮ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, ir negalėjo lemti jų neteisėtumo. Tuo pagrindu pripažįstama, kad panaikinti šiuos nutarimus dėl procedūrinių pažeidimų nėra ĮBĮ numatyto pagrindo.
17. Tačiau teismas pripažįsta, kad šis procedūrinis pažeidimas, tai yra jog pareiškėjas nebuvo informuotas apie 2017-10-07 šaukiamą kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 22 straipsnio 6 dalis), yra esminis, sprendžiant dėl susirinkime priimto nutarimo trečiuoju klausimu, tai yra bankui įkeistą turtą (visą butą, adresu (duomenys neskelbtini)) pardavinėti kaip vientisą vienetą varžytynėse, nustatant pirmųjų varžytynių metu parduodamo turto 49 000 EUR kainą, neįvykus šioms skelbti antrąsias, nustatyti parduodamo turto kainą – 44 000 EUR, teisėtumo. Šiuo atveju buvo sprendžiama dėl pareiškėjo kaip įmonės savininko turto – gyvenamosios patalpos pardavimo. Neinformavus apie susirinkimą, kuriame buvo priimamas toks nutarimas, pareiškėjas neturėjo galimybės reikšti savo nuomonės, pateikti pasiūlymų, paaiškinimų, atlikti kitų veiksmų dėl priimamo nutarimo, susijusio su jo turto, kuris yra jo  ir jo šeimos gyvenamoji vieta,  realizavimu, į kuriuos galėjo būti atsižvelgta, nustatant turto realizavimo tvarką (pvz., dėl pagerinimų įregistravimo).  Todėl akivaizdu, jog padarytas procedūrinis pažeidimas galėjo lemti skundžiamo nutarimo trečiuoju klausimu, tai yra bankui įkeistą turtą (visą butą, adresu (duomenys neskelbtini)) pardavinėti kaip vientisą vienetą varžytynėse, nustatant pirmųjų varžytynių metu parduodamo turto 49 000 EUR kainą, neįvykus šioms skelbti antrąsias, nustatyti parduodamo turto kainą – 44 000 EUR, neteisėtumą.
18. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatą, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas).
19. Bankroto teisinius santykius, taip pat ir bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimą reglamentuoja specialus norminis aktas – ĮBĮ. Pareiga organizuoti turto pardavimą šio įstatymo nustatyta tvarka tenka administratoriui (31 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi įmonės savininko turtas turi patekti į bendrą bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto masę, toks turtas įvardijamas kaip bankrutuojančios įmonės turtas, todėl ir įmonės savininko turto pardavimui taikytina speciali tvarka, nustatyta ĮBĮ.
20. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio nustatyta tvarka parduodamas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įsiteisėjus ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai. ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo.
21. Pagal ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalį bankroto administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto. Toks teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad  įstatymas numato imperatyvią sąlygą, kuri turi būti įvykdyta tam, kad į įmonės savininko turtas apskritai galėtų būti parduodamas.  Esant tokiai imperatyviai įstatymo nustatyta sąlygai,  turi būti pateikti įrodymai, jog tokį siūlymą gavo abi potencialios taikos sutarties šalys – įmonės savininkas ir jos kreditoriai. Aplinkybė, ar ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga buvo įgyvendinta, yra svarbi teismui sprendžiant dėl galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės savininko turtą, todėl ji turi būti nustatyta ne formaliai, o įvertinus visus faktinius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-273-516/2015).
22. ĮBĮ 23 straipsnyje yra įtvirtinta plati bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencija, nurodant, kad kreditorių susirinkimas sprendžia ne tik šiame straipsnyje įvardiytus klausimus, bet ir kitus kreditorių kompetencijai ĮBĮ įstatymu priskirtus klausimus (ĮBĮ 23 straipsnio  17 punktas). Vadovaujantis ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktu bei ĮBĮ 33 straipsniu, būtent kreditorių susirinkimas tvirtina bankrutuojančios įmonės turto (ir jos savininko turto tuo atveju, jei bankrutuojanti įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės) pardavimo kainą ir tvarką, nepažeisdamas ĮBĮ nustatytų turto pardavimo taisyklių.
23. Esantis teisinis reglamentavimas (19–21 punktai) sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo. Išsprendus klausimą dėl taikos sutarties sudarymo ir nusprendus nesudaryti taikos sutarties, bankroto administratoriui kyla pareiga kreiptis į teismą dėl leidimo išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Teismui priėmus nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kreditorių susirinkimas įgyja teisę tvirtinti bankrutuojančios įmonės savininko turto pardavimo kainą ir tvarką.
24. Esant nurodytoms aplinkybėms (22 punktas), darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju A. L. IĮ kreditorių susirinkimas klausimą dėl išieškojimo iš A. L. IĮ savininko turto sprendė nepagrįstai, kadangi nebuvo priimta teismo nutartis dėl galimybės nukreipti išieškojimą į pareiškėjo kaip A. L. IĮ savininko turtą, tokiu būdu pažeidžiant  ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies ir 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, tai yra įmonės savininko turto pardavimui taikytiną specialią tvarką, nustatytą ĮBĮ.
25. Remiantis CK 6.394 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu tokia sutartis patvirtinta, ji yra negaliojanti (CK 6.394 straipsnio  2 dalis). Šios įstatymo nuostatos yra imperatyvios.
26. Pareiškėjo atstovas pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise adresu (duomenys neskelbtini), priklauso 197/595 dalys žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino, kad  pareiškėjui priklausanti buto dalis, kurią siekiama realizuoti (2017-09-12 teismo posėdžio protokolas), užima nurodytą sklypo dalį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog tokiu būdu, realizuojant pareiškėjui priklausančią buto dalį pagal kreditorių susirinkimo nutarimą, būtų pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos.
27. Pareiga organizuoti turto pardavimą  ĮBĮ nustatyta tvarka tenka bankroto administratoriui (31 straipsnio 2 punktas). Įstatymai ir įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų. Bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos patvirtinimas – tai išimtinai įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtinas klausimas (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas). ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, numatanti, jog įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, yra bendrą taisyklę dėl įmonės nekilnojamojo ir įkeisto turto pardavimo būdo įtvirtinanti norma. Kadangi įstatymai ir įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų, todėl sprendžiant šiuos klausimus, turi būti taikoma įstatymo analogija arba teisės analogija – bendrieji civilinės teisės principai (teisingumas, protingumas, sąžiningumas), kuriais turi vadovautis bylą nagrinėjantis teismas (CK 1.5 straipsnis, 1.8 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 6 dalis).
28. Vienas iš ĮBĮ įtvirtinto teisinio reguliavimo prioritetinių tikslų yra užtikrinti, jog bankrutuojančios įmonės turtas būtų parduotas kuo didesne kaina, kad kuo didesne apimtimi būtų patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Kaip minėta, turto pardavimo kainą ir tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 33 straipsnis), o ginčijant kreditorių susirinkimo nutarimą, svarbu nustatyti, ar ginčijamu nutarimu nustatyta turto pardavimo tvarka yra ekonomiškai pagrįsta ir geriausiai atitinka visų kreditorių teisėtus lūkesčius bei interesus patenkinti jų finansinius reikalavimus (ĮBĮ 3 straipsnis, 34 straipsnis). Bankroto procese vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų patenkinimo, todėl kreditoriai, spręsdami bankrutavusios įmonės turto pardavimo klausimus, privalo nustatyti tokią parduodamo turto kainą ir tvarką, kuri geriausiai atitiks visų įmonės kreditorių interesus ir sudarys galimybę maksimaliai patenkinti jų finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2495/2011, 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1424/2012).
29. Formuojama teismų praktika, kad kreditorių susirinkimo patvirtinta įmonės turto pardavimo kaina turi būti reali, atitikti tikrąją jo rinkos vertę. Tačiau jeigu dėl įmonės turto pardavimo kainos, būdų ar tvarkos kyla ginčas, įmonės bankroto administratorius paprastai turėtų organizuoti parduodamo turto įvertinimą. Šiuo atveju pagal įstatymo analogiją taikytinos bendrosios priverstinio vykdymo taisyklės dėl areštuoto ir iš varžytynių parduodamo turto įkainojimo. Pagal jas antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą ir į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo bei skolininko nuomones. Jei išieškotojas ar skolininkas prieštarauja antstolio atliktam turto įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 681 straipsnio 1 dalis (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1896/2011; 2011 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2028/2011; 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-788/2012; 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1687/2014).
30. Pareiškėjas skunde nurodė, kad parduodamo buto kaina buvo nustatyta per maža,  neatsižvelgiant į esminį jo pagerinimą, turto įkainojimas atliktas neįvertinus buto remonto, plotų padidėjimo, nes butas ir namas, kuriame jis yra, iš esmės pagerinti, įrengta veranda ir kiemo statiniai, tačiau  nėra atlikti formalumai. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias ir pačiam kreditoriui patenkinti kuo didesnę dalį iš įkeisto turto.
31. Kaip nustatyta, kreditorių nutarimas dėl  pareiškėjo turto realizavimo  priimtas, remiantis VESTUS GROUP, UAB, išvada dėl turto vertės nustatymo, kurioje nurodyta, kad vertinamo turto vertė 2016-09-23 yra 49 000 EUR. Iš šios išvados matyti, kad buvo vertintas nekilnojamasis turtas – gyvenamasis dviejų kambarių butas su rūsiu, esantis dviejų aukštų plytų mūro daugiabučio gyvenamojo namo, 1930 m. statybos, pirmame aukšte, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintis 51, 28 kv. m bendro ploto, adresu (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį nuosavybės teise priklausantis A. L. ir M. L..  
32. Iš 2016-10-07 kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad bankroto administratorius buvo informuotas apie realizuojamo pareiškėjo turto atliktus pagerinimus. Kaip matyti, vertinimas atliktas, remiantis duomenų analize bei lyginamojo metodo skaičiavimų rezultatais, kas sudaro pagrindą manyti, kad faktiškai vertinamas nekilnojamasis turtas apžiūrėtas nebuvo. Pareiškėjas yra pateikęs įrodymus, pagrindžiančius, jog pareiškėjas 2008-02-10 buvo sudaręs sutartį su V. P. įmone dėl priestato, adresu (duomenys neskelbtini), statybos, darbų vertė 80 815,84 Lt (23 405,89 EUR), 2008-04-24 sudarė sutartį dėl langų įsigijimo. Tai, jog atlikti pagerinimai nėra įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo padaryti išvadą, jog jie visiškai neturi įtakos, sprendžiant dėl realios turto vertės nustatymo, jog jų faktiškai nėra. Bankroto administratorius, turėdamas pareigą organizuoti turto pardavimą  ĮBĮ nustatyta tvarka, nesiėmė priemonių, kad būtų nustatyta reali realizuojamo turto kaina, tai yra įvertinant ir realiai esamus pareiškėjo nurodomus pagerinimus arba nustatant, jog šių pagerinimų nėra, ir nesudarė sąlygų tai atlikti pareiškėjui (pvz., įregistruoti pagerinimus įstatymų nustatyta tvarka). Teismo vertinimu, tai galėjo būti sprendžiama ir kreditorių susirinkime, apie kurį pareiškėjas nebuvo informuotas.
33. Teismo vertinimu, šios aplinkybės dėl pagerinimų  (31 punktas) ir aplinkybė, jog nebuvo vertinama ir žemės sklypo dalis (25 punktas punktas), sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta pareiškėjo turto pardavimo kaina  nėra  reali ir neatitinka tikrosios rinkos vertės. Teismo vertinimu, tokiai išvadai padaryti pakanka atsižvelgti tik į nurodytas aplinkybes, nevertinant pareiškėjo pateiktos nekilnojamojo turto eksperto R. Z. 2015-03-30 pažymos Nr. OH 2015-03-01, dėl kurios objektyvumo, kadangi ji nėra patvirtinta pažymą sudariusio asmens parašu, iškilo ginčas.
34. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisiniam reglamentavimui, formuojamai teismų praktikai, teismo vertinimu, yra pagrindas padaryti išvadą, jog kreditorių priimtas nutarimas – bankui įkeistą turtą (visą butą, adresu (duomenys neskelbtini)) pardavinėti kaip vientisą vienetą varžytynėse, nustatant pirmųjų varžytynių metu parduodamo turto 49 000 EUR kainą, neįvykus šioms skelbti antrąsias, nustatyti parduodamo turto kainą – 44 000 EUR, prieštarauja imperatyviosioms CK normoms (CK 6.394 straipsnis), nustatyta kaina nėra ekonomiškai pagrįsta ir geriausiai atitinkanti visų kreditorių teisėtus lūkesčius bei interesus patenkinti jų finansinius reikalavimus ir iš esmės pažeidžia pareiškėjo kaip skolininko interesus.
35. Vertindamas, jog priimant 2016-10-07 kreditorių susirinkimo nutarimą trečiuoju klausimu – bankui įkeistą turtą (visą butą, adresu (duomenys neskelbtini)) pardavinėti kaip vientisą vienetą varžytynėse, nustatant pirmųjų varžytynių metu parduodamo turto 49 000 EUR kainą, neįvykus šioms skelbti antrąsias, nustatyti parduodamo turto kainą – 44 000 EUR, buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, nesilaikyta imperatyviųjų CK normų, ĮBĮ normų, šis nutarimas panaikinamas (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Teismo vertinimu, šį klausimą nėra pagrindo grąžinti svarstyti iš naujo kreditorių susirinkimui, kadangi jis priimtas, esant procedūriniams pažeidimams.
36. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundas paduotas ĮBĮ nustatytu terminu, kadangi byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas apie priimtus kreditorių susirinkimo nutarimus sužinojo anksčiau, nei jis nurodo, tai yra 2016-10-17. Pareiškėjas apie 2016-10-07 kreditorių susirinkimą, kuriame priimti skundžiami nutarimai, informuotas nebuvo.
37. Teismas neturi įstatymu nustatyto pagrindo įpareigoti bankroto administratorių atlikti buto vertinimą, kadangi nustatyti turto kainą yra kreditorių susirinkimo kompetencija (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas).  Be to, kaip nurodyta, teismo vertinimu, šiuo atveju butas, jo dalis turėtų būti parduodami kartu su butui priklausančia žemės sklypo dalimi, kartu nustatant ir jų kainą. Todėl netenkintinas pareiškėjo prašymas dėl bankroto administratoriaus įpareigojimo atlikti buto pagerinimo darbų įteisinimą bei įpareigojimo atlikti pakartotinį vertinimą iš dalies.

          Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, teismas

n  u  t  a  r  i  a :

tenkinti iš dalies bankrutuojančios A. L. individualios įmonės savininko A. L. skundą dėl 2016-10-07 bankrutuojančios A. L. individualios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo ir bankroto administratoriaus įpareigojimo atlikti buto pagerinimo darbų įteisinimą bei įpareigojimo atlikti pakartotinį vertinimą.

            Panaikinti bankrutuojančios A. L. individualios įmonės 2016-10-07 kreditorių susirinkimo nutarimą trečiuoju klausimu – bankui įkeistą turtą (visą butą, adresu (duomenys neskelbtini)) pardavinėti kaip vientisą vienetą varžytynėse, nustatant pirmųjų varžytynių metu parduodamo turto 49 000 EUR kainą, neįvykus šioms skelbti antrąsias, nustatyti parduodamo turto kainą – 44 000 EUR.

            Kitoje dalyje skundo netenkinti.

            Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo ir paskelbimo atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Teisėja                                                                                                          Erinija Kazlauskienė