ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 29 d.   

Šiauliai

     Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Teisme buvo gautas ieškovės D. M. ieškinys atsakovui Ž. M., kuriuo ieškovė prašo įpareigoti atsakovą pateikti ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą pagal išduotą įgaliojimą (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo Ž. M. ieškinį atsakovei D. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo ir atsakovės D. M. priešieškinį atsakovui Ž. M., tretiesiems asmenims – G. M., atstovaujamai atstovo pagal įstatymą D. M., G. M., atstovaujamai atstovo pagal įstatymą D. M., dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo bei nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą nutraukiant santuoką turi būti išsprendžiamas ir bendro turto padalijimo klausimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.59 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 385 straipsnio 1 dalis), o kasacinis teismas laikosi praktikos, kad visi turtiniai sutuoktinių klausimai turi būti išspręsti santuokos nutraukimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reiškiamus reikalavimus vertino kaip turtinio pobūdžio, nes jie tiesiogiai susiję su bendru turtu, kadangi ieškovė siekia išsiaiškinti finansinius atsakovo veikos aspektus, bendro turto masę, tad, pirmosios instancijos teismo nuomone, visi šie turtiniai sutuoktinių klausimai turi būti sprendžiami teisme jau nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė D. M. prašo panaikinti 2021 m. rugpjūčio 26 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nutartį civilinėje byloje Nr. e2-10139-841/2021 ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui. 

Ieškovė atskirajame skunde nurodė, kad skundžiamoje nutartyje ieškinio atsisakymo teisiniu pagrindu nurodytas CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas – teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tačiau šis pagrindas netinka nagrinėjamai situacijai, kadangi civilinėje byloje Nr. e2-7311-641/2021 ir civilinėje byloje Nr. e2-10139-841/2021 ginčai nėra tapatūs, jose tik iš dalies sutampa proceso dalyviai; civilinėje byloje Nr. e2-7311-641/2021 šalių reikalavimai kildinami pagal šeimos teisės normas, tuo tarpu civilinėje byloje Nr. e2-10139-841/2021 ieškovės reikalavimai yra kildinami iš CK šeštojoje knygoje reglamentuojamų pavedimo teisinių santykių; teismas nepagrįstai laikė ieškinyje nurodytą reikalavimą turtiniu, nes  ieškinyje nurodyto materialaus reikalavimo formuluotė atitinka CK 2.150 str. nurodytą įgaliotinio pareigą pateikti ataskaitą ir atsiskaityti prieš įgaliotoją ir tai yra neturtinio pobūdžio pareigos. 

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Taigi, teismas, spręsdamas pateikto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalis).

CPK 137 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurias nustatęs teismas atsisako priimti ieškinį: 1) ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka; 2) ieškinys neteismingas tam teismui; 3) suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos; 4) yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį; 5) teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 6) šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui; 7) pareiškimą padavė neveiksnus fizinis asmuo; 8) pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Taigi teismas turi teisę atsisakyti priimti ieškinį tik tokiu atveju, jeigu nustato vieną iš aukščiau nurodytų aplinkybių. Tais atvejais, kai teismas nenustato nei vienos iš CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, jis turi priimti ieškinį arba nustatyti terminą jo trūkumams pašalinti, jeigu trūkumai yra nustatyti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Teismas, gavęs asmens ieškinį, proceso įstatymo nustatyta tvarka ieškinio priėmimo stadijoje negali spręsti, ar asmuo tinkamai pasirinko savo teisių gynimo būdą ir taip riboti asmens teisę į teisminę gynybą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1591-330/2017).

Remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kasacinis teismas, aiškindamas proceso teisės nuostatas, susijusias su ieškinių tapatumo nustatymu, yra pažymėjęs, kad tapačiais ieškiniai gali būti pripažinti tik tais atvejais, kai sutampa trys elementai – šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013). Taigi teismas, atsisakydamas priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, turi nustatyti visų paminėtų elementų tapatumą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį, kuriuo ši prašė įpareigoti atsakovą pateikti ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą pagal įgaliojimą (duomenys neskelbtini), dėl to, kad laikė, jog šiuo reikalavimu ieškovė siekia išsiaiškinti finansinius atsakovo veikos aspektus, bendro turto masę ir sprendė, kad visi šie turtiniai sutuoktinių klausimai turi būti sprendžiami teisme jau nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą nutraukiant santuoką turi būti išsprendžiamas ir bendro turto padalijimo klausimas (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis), taip pat nurodė, jog kasacinis teismas laikosi praktikos, kad visi turtiniai sutuoktinių klausimai turi būti išspręsti santuokos nutraukimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su apeliantės atskirajame skunde nurodytais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kadangi nors nagrinėjamu atveju ir sutampa proceso dalyviai, tačiau nei ieškinio pagrindas, nei ieškinio dalykas nėra tapatūs. Kaip pagrįstai atskirajame skunde nurodė apeliantė, ieškovė ir atsakovas (duomenys neskelbtini) yra sudarę povedybinę sutartį, kurios 3.3 punkte nustatyta, kad visas po sutarties sudarymo įgytas turtas yra laikomas turtą įgijusio sutuoktinio asmenine nuosavybe, 3.4 punkte nustatyta, kad visos po sutarties sudarymo kiekvieno sutuoktinio gautos pajamos yra laikomos asmeninėmis, o 4.1 punkte nustatyta, kad santuokos nutraukimo atveju kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybe esantis turtas tarp sutuoktinių nedalijamas. Kaip atskirajame skunde nurodė ieškovė, įgaliojimas, pagal kurį ataskaitos reikalauja ieškovė, išduotas (duomenys neskelbtini), kuomet galiojo ieškovės ir atsakovo sudaryta povedybinė sutartis, abi šalys turi ūkininko statusą, užsiima individualia veikla. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo vadovautis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, kadangi civilinėje byloje Nr. e2-7311-641/2021 šalių reikalavimai kildinami pagal šeimos teisės normas, tuo tarpu civilinėje byloje Nr. e2-10139-841/2021 ieškovės reikalavimai yra kildinami iš CK šeštojoje knygoje reglamentuojamų pavedimo teisinių santykių. 

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje ieškovės pareikštą reikalavimą laikė turtiniu ir rėmėsi kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, kurioje nurodyta, kad visi turtiniai sutuoktinių klausimai turi būti išspręsti santuokos nutraukimo byloje.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ginčo pripažinimą turtiniu lemia formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybę, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis, t. y. ji gerėja ar blogėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2014, 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolė atsiskaityti apima dvi pareigas – pirma, pateikti ataskaitą už savo veiklą (informacinė pareiga), antra, atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą (turto perdavimo pareiga). Atstovaujamajam atsiskaitoma už tai, ką atstovas vykdydamas pavedimą gauna iš atstovaujamojo arba trečiųjų asmenų. Tai gali būti daiktai, pinigai ar kita. Atsiskaitymas atstovaujamajam yra prievolė ir turi būti vykdoma pagal prievolėms keliamus reikalavimus. Atstovo ir atstovaujamojo santykiuose dėl atsiskaitymo atstovaujamasis turi reikalavimo teisę ir yra kreditorius, o atstovui tenka pareiga, todėl jis yra skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-470-701/2016, 18 punktas). Apeliacinės instancijos nuomone, iki nepateikta ataskaita ir nėra aišku, kokius veiksmus vykdydamas pavedimą pagal įgaliojimą atliko atsakovas, nėra galimybės įvertinti, kokie padariniai – turtinio ar neturtinio pobūdžio – kyla ginčo išsprendimo atveju, t.y. šioje stadijoje negalima konstatuoti, kad reikalavimas laikytinas (ne)turtiniu.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir motyvus sprendžia, kad skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį. Įvertinus tai, kad ieškinio priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija ir apeliacinės instancijos teismas jo išspręsti negali, ieškovės atskirasis skundas tenkintinas, o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis naikintina – ieškinio priėmimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

          Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                               Irena Stasiūnienė