Administracinė byla Nr. N⁵⁷⁵-1016/2008

          Procesinio sprendimo kategorija 45.9 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutarties A. I. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir RRT, Tarnyba) vyr. specialistė 2007 m. gegužės 23 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą A. I., UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ generaliniam direktoriui, už Pašto įstatymo 6 straipsnio 3 dalies, Leidimų pašto paslaugų teikėjams išdavimo ir pašto paslaugų teikimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų RRT direktoriaus 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 1V-274, 22 punkto reikalavimų pažeidimą. Protokole nurodyta, kad 2007 m. kovo 7 d. atlikus UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanijos“ (toliau – ir TOKS) veiklos patikrinimą, nustatyta, jog TOKS teikia pašto paslaugas, kurių sąvoka apibrėžta Pašto įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje, neturėdama leidimo teikti pašto paslaugas. Nurodyta, kad atsakomybė už tokį pažeidimą numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 154³ straipsnio 1 dalyje.

RRT direktoriaus pavaduotojas 2007 m. birželio 8 d. nutarimu Nr. (17.3)-7B-2 A. I. už pažeidimo, numatyto ATPK 154³ straipsnio 1 dalyje, padarymą skyrė 500 litų baudą.

A. I. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti. Paaiškino, kad TOKS užsiima keleivių pervežimu vietiniais ir tarptautiniais maršrutais, turėdama Valstybinės kelių transporto inspekcijos leidimus tiems maršrutams aptarnauti. Vykdydama keleivių pervežimą, tomis pačiomis keleivinėmis transporto priemonėmis perveža bagažą bei smulkias siuntas. Tokią veiklą reglamentuoja Kelių transporto kodeksas (toliau – ir KTK) bei Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės. KTK 17 straipsnio 3 dalyje pateikiama smulkios siuntos sąvoka, kuri patikslinama Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių 11.7 punkte. TOKS vykdoma veikla atitinka KTK 23 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Vykdydama smulkių siuntų vežimą, TOKS nepažeidžia keleivių ir smulkių siuntų vežimą keleivinėmis kelių transporto priemonėmis reglamentuojančių teisės aktų, taip pat nepažeidžia ir Pašto įstatymo, kadangi, vadovaujantis teisės aktų viršenybės principu, teisės aktų hierarchijoje aukštesnę juridinę galią turi Kelių transporto kodeksas, kuris taip pat yra ir specialus įstatymas Pašto įstatymo atžvilgiu, nes numato smulkių siuntų vežimą keleivinėmis kelių transporto priemonėmis. Nurodė, kad Pašto įstatymas nepateikia smulkios siuntos sąvokos, o smulki siunta negali būti traktuojama kaip smulkūs paketai ar korespondencijos siunta, nes tokios sąvokos nenumato ne tik Pašto įstatymas, bet ir Pasaulinės pašto sąjungos bendrasis reglamentas. 1997 m. gruodžio 15 d. Direktyvoje 97/67/EB taip pat vartojamos tik sąvokos pašto siunta, korespondencijos siunta, reklaminis paštas. Tai, kad vežėjo sudarytų vežamų smulkių siuntų įkainių lentelėje pateikiama smulkios siuntos rūšis laiškas, nepažeidžia Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių 11.7 punkte nurodytų išmatavimų, o toks įvardijimas nurodomas klientų patogumui. Teigė, kad TOKS neteikia pašto paslaugų, kaip tai numato Pašto įstatymo 2 straipsnio 12 punkte. Bendrovė nevykdo smulkių siuntų surinkimo veiksmų, kaip tai vykdo AB Lietuvos paštas ar pasiuntinių paslaugas teikiančios bendrovės: neturi skyrių ar padalinių, taip pat važiuojančių pas klientus darbuotojų, kurie surinktų siuntas. Tačiau logiška, kad smulkių siuntų vežimas neįmanomas be jų surinkimo ir pristatymo vežėjui, vykdančiam keleivių vežimo paslaugą, o smulkias siuntas vežančiam tik kaip papildomą paslaugą greta pagrindinės keleivių vežimo paslaugos. Bendrovė nevykdo pašto siuntų pristatymo kaip tai numato Pašto įstatymo 7 straipsnio 7 dalis. TOKS veža smulkias siuntas į autobusų stotis, jos nėra pristatomos ar įteikiamos gavėjams pagal jų darbo ar gyvenamąją vietą. TOKS atlieka tik siuntos pervežimą. Todėl bendrovės vykdoma smulkių siuntų vežimo veikla sutampa tik su viena dalimi pašto paslaugų – vežimu, o surinkimo, paskirstymo ir pristatymo, kaip to reikalauja Pašto įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio 7 dalis, neatlieka. Bendrovė neturi pašto tinklo, kaip to reikalauja Leidimų pašto paslaugų teikėjams išdavimo ir pašto paslaugų teikimo taisyklės, nėra nustatytos aptarnaujamos teritorijos, siuntos vežamos keleivinėmis transporto priemonėmis maršrutais, kuriuos aptarnauti leidimus yra išdavusi Valstybinė kelių transporto inspekcija. Bendrovė neveža siuntų iš pašto paslaugų teikimo vietų į rūšiavimo vietas – vežama iš vienos autobusų stoties į kitą, siuntos nepristato adresatui, nes ant siuntos nurodomas gavėjas ir autobusų stotis, į kurią siunčiama siunta, o autobusų stotis nėra gavėjų buveinė, gyvenamoji ar darbo vieta. TOKS nuo gautų pajamų vykdant smulkių siuntų vežimą moka mokesčius valstybei. Bendrovės veikla yra teisėta. Be to, Susisiekimo ministerija į paklausimą dėl smulkių siuntų vežimo nurodė, jog smulkių siuntų vežimas nėra pašto paslauga.

Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepimu prašė A. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad KTK ir Pašto įstatymas reglamentuoja skirtingus teisinius santykius. KTK paskirtis yra reglamentuoti keleivių, bagažo, krovinių ir pašto, dokumentų siuntų vežimo santykius (Kodekso 1 str.), tuo tarpu Pašto įstatymo paskirtis – reglamentuoti pašto ir pasiuntinių paslaugų teikimo visuomeninius santykius (Įstatymo 1 str.). Pašto paslaugų (pašto siuntos surinkimo, paskirstymo, vežimo, pristatymo ar įteikimo) teisinio santykio šalys yra naudotojas ir pašto paslaugų teikėjas (Pašto įstatymo 2 str. 7 d., 12 d.). RRT, remdamasi Pašto įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi ir Civilinio kodekso 6.717 straipsnio 3 dalimi, teigė, kad pašto ir pasiuntinių paslaugos teikėjai gali pasitelkti trečiuosius asmenis – vežėją, siekdami įvykdyti su pašto paslaugos naudotoju sudarytą sutartį dėl pašto paslaugos teikimo. Nurodė, kad vadovaujantis KTK 40 straipsnio 2 dalimi, pašto, dokumentų siuntų pateikimą, jų vežimo ir išdavimo gavėjui tvarką nustato pašto paslaugų teikėjų ir vežėjų sutartys. Ši norma imperatyviai įvardija pašto siuntos vežimo teisinio santykio šalis, kurios gali būti tik vežėjas ir pašto paslaugos teikėjas. Todėl tarp siuntėjo ir pašto paslaugų teikėjo susiformuoja santykiai dėl pašto paslaugos teikimo, o tarp pašto paslaugų teikėjo ir vežėjo – santykiai dėl pašto siuntų vežimo paslaugos teikimo, kuriuos reglamentuoja skirtingi teisės aktai – atitinkamai Pašto įstatymas ir Kelių transporto kodeksas. Kodeksas reglamentuoja tik vieną iš pašto paslaugos teikimo elementų, t. y. pašto siuntų vežimą. RRT nuomone, remiantis tuo, kas išdėstyta, nepagrįstas yra A. I. teiginys, jog aukštesnę teisinę galią turi Kelių transporto kodeksas ir kad Kodeksas yra specialusis teisės aktas Pašto įstatymo atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, kad Susisiekimo ministerijos 2005 m. sausio 10 d. ir 2006 m rugsėjo 12 d. raštuose, kuriais remiasi administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, yra pateikta ministerijos specialistų nuomonė, pateikti paaiškinimai atitinka Pašto įstatymo nuostatas, nes kaip jau minėta, vežimas yra tik vienas iš pašto paslaugos elementų. Sąvoka „pašto siunta“ Pašto įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžta kaip adresuota ir išsiųsti paruošta siunta, kurioje be kita ko pagal to paties straipsnio 15 dalį siunčiami ir daiktai. Tuo tarpu „smulkios siuntos“ sąvoką Kelių transporto kodekso 17 straipsnio 3 dalis apibrėžia kaip daiktus arba krovinį, siunčiamus keleivine kelių transporto priemone. Pašto įstatymas neriboja pašto paslaugų teikėjų teisės rinktis transporto priemones, kuriomis vežti pašto siuntas, todėl pašto siuntos per pasitelktus trečiuosius asmenis gali būti vežamos ir kelių transporto priemonėmis. Nurodo, kad Susisiekimo ministerijos paaiškinimai neneigia fakto, kad KTK 40 straipsnis imperatyviai nustato specifinius reikalavimus pašto siuntų vežimui. Pašto įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, Leidimų pašto paslaugų teikėjams išdavimo ir pašto paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 1V-274, 22 punktas imperatyviai nustato, kad teikti pašto paslaugas asmenys turi teisę tik turėdami leidimą. Valstybinės kelių transporto inspekcijos leidimas maršrutams aptarnauti tokios teisės nesuteikia. Leidimus teikti pašto paslaugas išduoda tik Tarnyba. RRT nesutiko su A. I. teiginiu, kad UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanija pašto paslaugų neteikia. Bendrovės viešai skelbiamuose siuntų gabenimo įkainiuose išvardintos siuntų rūšys: laiškai, banderolės ir bagažas. RRT, remdamasi Pašto įstatymo 2 straipsnio 5, 10 ir 14 dalimis, teigė, kad bendrovės tipinėje sutartyje siūlomų paslaugų objektas yra pašto siuntos, kurių siuntimui taikomos Pašto įstatymo nuostatos, o surinkti byloje įrodymai (Siuntos kvitas Nr. 140314, Mokestiniais pavedimais mokamų siuntų aprašas, PVM sąskaita faktūra Serija E04 Nr. 00014078) patvirtina, kad bendrovė atliko ne tik pašto siuntų vežimą, bet ir surinkimą, paskirstymą bei pristatymą. Paaiškina, kad siuntos nuvežimas į nurodyto miesto autobuso stotį vertintinas kaip siuntos pristatymas siuntėjo nurodytu adresu. Tokią išvadą RRT padarė aiškindamas Pašto įstatymo 7 straipsnio 6 ir 7 dalių, adresų formavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 2092, 3 punkto nuostatas. Nurodė, kad siunčiant siuntą naudojantis TOKS paslaugomis, nurodomas ne tik adresas (tam tikro miesto autobusų stotis), bet ir konkretus adresatas, kuriam turi būti įteikta siunta. Tai patvirtina siuntos kvitas Nr. 140314. Paaiškina, kad tipinės sutarties 2.2.5 punktas, kuriame nurodoma, kad bendrovė įsipareigoja informuoti siuntos gavėją apie siuntos pristatymo laiką, akivaizdžiai paneigia argumentą, jog vežėjas jokių raštiškų pranešimų nesiunčia, o tik atlieka siuntos pervežimą. Nei Pašto įstatymas, nei taisyklės nenustato pareigos, kad pašto paslaugų vežėjai turi turėti pašto tinklą, kaip tai apibrėžia taisyklių 4 punkte. Tačiau Tarnybos įgalioto pareigūno 2007 m. kovo 7 d. surašytame akte Nr. (17.8)-6RK-15 užfiksuoti faktai, kad siuntos surenkamos ir paskirstomos Vilniaus miesto autobusų stoties Siuntų skyriuje, o miestų, į kuriuos vežamos siuntos, sąrašas yra skelbiamas Vilniaus autobusų stoties Siuntų skyriaus informaciniame stende, rodo, kad UAB TOKS yra nustačiusi savo aptarnaujamą teritoriją.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi nepatenkino pareiškėjo skundo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 6 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad teikti pašto paslaugas asmenys turi teisę tik turėdami leidimą. Leidimą teikti pašto paslaugas išduoda Ryšių reguliavimo tarnyba. Atsakomybę už tokio reikalavimo pažeidimą numato ATPK 154³ straipsnis.

Pirmosios instancijos teismas tyrė, ar UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos teikiama smulkių siuntų vežimo paslauga priskirtina prie pašto paslaugų. Pašto ir pasiuntinių paslaugų teikimo teisinius santykius reglamentuoja Pašto įstatymas. Pašto įstatymo 2 straipsnio 12 dalis nustato, kad pašto paslauga – tai pašto siuntų surinkimas, paskirstymas, vežimas ir pristatymas ar įteikimas. Taigi, vežimas yra tik vienas iš pašto paslaugos elementų. Teikiant tik vežimo paslaugas, vežimo veikla reguliuojama Kelių transporto kodekso nuostatomis, nes kodeksas reglamentuoja keleivių, bagažo, krovinių ir pašto, dokumentų siuntų vežimo santykius. Kelių transporto kodekso 6 skirsnio, reglamentuojančio krovinių ir pašto vežimą, 40 straipsnyje yra nurodyta, kad pašto, dokumentų siuntų pateikimą vežti, jų vežimo ir išdavimo gavėjui tvarką nustato pašto paslaugų teikėjų ir vežėjų sutartys. Vykdant ne tik vežimo paslaugą, bet ir pašto siuntų surinkimą, paskirstymą bei pristatymą (įteikimą) būtina laikytis Pašto įstatymo reikalavimų.

Surinkti byloje įrodymai patvirtina, to neneigia ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, kad UAB TOKS Vilniaus autobusų stoties Siuntų ir bagažo skyriuje surenka siuntas iš siuntėjų bei pirmuoju autobuso reisu nuveža siuntą į reikiamą miestą. Siuntų skyriaus darbuotojai gautas siuntas surūšiuoja, paskirsto pagal tai, į kokį miestą jos yra siunčiamos. Siuntėjas su siunta atvyksta į Vilniaus autobusų stoties Siuntų ir bagažo skyrių, užpildomas siuntos kvitas, kuriame nurodomi siuntėjo ir gavėjo rekvizitai, kita informacija. Kvite pasirašo siuntos gavėjas, taip patvirtindamas, kad gavo siuntą. Siunta laikoma perduota, gavėjui ar jo atstovui priėmus siuntą ir pasirašius siuntos kvite. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nurodo, kad bendrovė teikia smulkių siuntų vežimo paslaugas, o tokią veiklą reglamentuoja Kelių transporto kodeksas, tokiai veiklai netaikomos Pašto įstatymo nuostatos, nes sąvoka „smulki siunta“ nėra tapati Pašto įstatyme vartojamai sąvokai „pašto siunta“. Susisiekimo ministerijos 2007 m. vasario 6 d. posėdyje, kurio metu buvo svarstomi paslaugų teikėjų, gabenančių smulkias siuntas, vykdomos veiklos ir paslaugų teikėjų, gabenančių smulkias siuntas, vykdomos veiklos teisinio vertinimo klausimai, buvo nutarta, kad paslaugų teikėjų, gabenančių smulkias siuntas, veikla gali būti vertinama kaip pašto ar pasiuntinių paslaugų teikėjų veikla, kad smulki siunta, nors ir nėra minima galiojančiame Pašto įstatyme, tačiau gali būti suprantama kaip viena iš pašto siuntų rūšių (2007-02-06 protokolas Nr. 17-6-42, b. l. 83-84). Remdamasis KTK 17 straipsnio 3 dalimi, Pašto įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 dalimis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sąvoka „pašto siunta“ apima ir KTK vartojamą sąvoką „smulki siunta“. Be to, UAB TOKS viešai skelbiamuose siuntų gabenimo įkainiuose išvardintos siuntų rūšys: laiškai, banderolė ir bagažas (b. l. 25). Remdamasis Pašto įstatymo 2 straipsnio 5, 10 ir 14 dalimis, teismas konstatavo, kad laiškas yra pašto siunta. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nurodo, kad vežamų smulkių siuntų įkainių lentelėje pateikiama smulkios siuntos rūšis laiškas tik klientų patogumui ir toks įvardijimas nepažeidžia Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių, tačiau vienas iš esminių pašto siuntos požymių yra tas, kad ši siunta yra adresuota ir paruošta išsiųsti (Pašto įstatymo 2 str. 14 d.). UAB TOKS tipinės sutarties dėl siuntų vežimo ir tarpusavio atsiskaitymų už atliktas paslaugas 2.2.2 punktas įpareigoja siuntą siunčiantį asmenį pateikti siuntas įpakuotas, su tiksliai nurodytais siuntėjo ir gavėjo adresais (b. l. 23-24, 26-27). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB TOKS tipinėje sutartyje siūlomų paslaugų objektas yra pašto siuntos, o pašto siuntų siuntimui taikomos Pašto įstatymo nuostatos. Bendrovės įstatų II dalies, apibrėžiančios bendrovės veiklos tikslus ir ūkinės veiklos pobūdį, 3.6. punkte yra nurodyta, kad viena iš bendrovės ūkinės-komercinės veiklos sričių yra pašto ir siuntų surinkimas bei vežimas autobusais reguliariais miesto, priemiesčio, tarpmiestiniais ir tarptautiniais maršrutais (b. l. 42). Tipinė sutartis dėl siuntų vežimo ir tarpusavio atsiskaitymų už atliktas paslaugas (b. l. 23-24, 26-27), siuntos kvitas Nr. 140314 (b. l. 34), Mokestiniais pavedimais mokamų siuntų aprašas (b. l. 29), PVM sąskaita faktūra Serija E04 Nr. 00014078 (b. l. 28) tik patvirtina, kad UAB TOKS teikė pašto siuntų priėmimo, vežimo, išdavimo paslaugas. Siuntos nuvežimas į miesto autobuso stotį vertintinas kaip siuntos pristatymas siuntėjo nurodytu adresu, nes Pašto įstatymas neriboja siuntėjo teisės nurodyti adresą, kuriuo turi būti pristatyta siunta. Be to, kaip matyti iš siuntos kvito Nr. 140314 (b. l. 34) nurodoma ne tik tam tikro miesto autobuso stotis, bet ir konkretus adresatas. Pažymėtina ir tai, kad Susisiekimo ministerija 2002 m. lapkričio 18 d. UAB TOKS buvo išdavusi leidimą Nr. 25 teikti pašto ir pasiuntinių pašto paslaugas Lietuvos Respublikos teritorijoje (b. l. 69). Leidimas teikti pašto ir pasiuntinių pašto paslaugas panaikintas Tarnybos direktoriaus 2004 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 1V-658, atsižvelgiant į UAB TOKS pranešimus apie pašto ir pasiuntinių paslaugų teikimo pabaigą (b. l. 70). Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teismo posėdyje patvirtino, kad panaikinus bendrovei leidimą teikti pašto ir pasiuntinių pašto paslaugas, bendrovės veiklos pobūdis nepasikeitė.

 

III.

 

Apeliaciniu skundu A. I. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį ir Ryšių reguliavimo tarnybos 2007 m. birželio 8 d. nutarimą. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia skundo pirmosios instancijos teismui argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Ryšių reguliavimo tarnyba prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį nepakeistą, o A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas. 

Pašto įstatymas nustato pašto bei pasiuntinių paslaugų teikimo teisinius pagrindus, pašto bei pasiuntinių paslaugų teikėjų ir naudotojų santykius, pašto bei pasiuntinių paslaugų teikėjų teises ir pareigas, pašto veiklos reguliavimo institucijas, pašto bei pasiuntinių paslaugų teikėjų atsakomybę ir žalos atlyginimą (Pašto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Kelių transporto kodeksas reguliuoja keleivių, bagažo, krovinių ir pašto, dokumentų siuntų vežimų organizavimą ir vykdymą, vežimų valstybinį valdymą ir kontrolę, atsakomybę už turtinę žalą (Kelių transporto kodekso 1 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš šių nuostatų, Pašto įstatymo ir Kelių transporto kodekso paskirtys yra skirtingos, minėti teisės aktai įgyvendina skirtingus Europos Sąjungos teisės aktus, taigi darytina išvada, jog šie teisės aktai reguliuoja skirtingus teisinius santykius: Pašto įstatymas reguliuoja santykius, kylančius teikiant pašto bei pasiuntinių paslaugas, tuo tarpu Kelių transporto kodeksas reguliuoja santykius, kylančius organizuojant bei vykdant vežimus.

Pagal Pašto įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, pašto paslaugos – pašto siuntų surinkimas, paskirstymas, vežimas ir pristatymas ar įteikimas. Taigi, į pašto paslaugas, inter alia įeina ir pašto siuntų vežimo paslauga. Kaip matyti iš Kelių transporto kodekso 1 straipsnio 1 dalies, inter alia reguliuoja pašto, dokumentų siuntų vežimų organizavimą. Iš šių nuostatų sisteminės analizės darytina išvada, jog visus santykius, kylančius teikiant pašto bei pasiuntinių paslaugas reguliuoja Pašto įstatymas, Kelių transporto kodeksas reguliuoja tik labai siaurą sritį, susijusią su pašto paslaugų teikimu, t.y. pašto bei dokumentų siuntų vežimą.

Pirmosios instancijos teismas nurodo, jog vežimas yra tik vienas iš pašto paslaugos elementų, teikiant tik vežimo paslaugas, veikla reguliuojama Kelių transporto kodekso nuostatomis, vykdant ne tik vežimo paslaugą, bet ir surinkimą, paskirstymą bei pristatymą (įteikimą) reikia laikytis Pašto įstatymo reikalavimų. Su tokia teismo pozicija negalima sutikti, nes „surinkimas, paskirstymas, vežimas, pristatymas, įteikimas“ nėra išskirtiniai veiksmai, atliekami išimtinai tik su pašto siuntomis. Tokie veiksmai tiek kompleksiškai, tiek po vieną gali būti atliekami ir su kitais objektais, pavyzdžiui kroviniais. Taip siaurai aiškinant minėtų veiksmų atlikimą, kaip būdingą tik pašto paslaugų teikimui, reikėtų daryti išvadą, jog ne tik smulkių siuntų, bet ir krovinių vežimas turėtų būti Pašto įstatymo reguliavimo dalykas (jei atliekami ir tokie veiksmai kaip surinkimas, priėmimas, paskirstymas, pristatymas, įteikimas), tačiau akivaizdu, jog taip nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su A. I. argumentu, jog vežimas be priėmimo (surinkimo), pristatymo (įteikimo), o atskirais atvejais ir paskirstymo nebūtų įmanomas. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad surinkimo, paskirstymo, pristatymo, įteikimo veiksmų atlikimas negali būti kriterijus, atskiriantis pašto paslaugų teikimą nuo smulkių siuntų ar krovinių gabenimo. Todėl vien dėl tos priežasties, kad UAB „Toks“ ne tik vežė, bet ir priėmė, paskirstė, pristatė, įteikė smulkias siuntas, daryti išvados, kad teikė pašto paslaugas nėra teisinio pagrindo.

Kaip minėta, pagal Pašto įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, pašto paslaugos – pašto siuntų surinkimas, paskirstymas, vežimas ir pristatymas ar įteikimas. Smulkių siuntinių sąvoka įtvirtinta Kelių transporto kodekso 17 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad smulkios siuntos – daiktai arba krovinys, kuriuos juridiniai ar fiziniai asmenys siunčia keleivine kelių transporto priemone. Iš šio apibrėžimo darytina išvada, jog smulkios siuntos tam tikra prasme labiau atitinka krovinių nei pašto siuntų sąvoką, tačiau būtinas požymis yra tas, kad jos siunčiamos keleivine, o ne krovinine transporto priemone ir jų maksimalų dydį ir svorį nustato Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės (Kodekso 17 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu pašto siuntos siunčiamos laikantis krovinių siuntimui nustatytų reikalavimų bei krovininiu transportu.

Pastebėtina, jog pašto įstatyme sąvokos „smulki siunta“ apskritai nėra. Smulkių siuntų bei smulkių siuntų vežimo sutarčių sampratos paaiškintos Kelių transporto kodekso penktajame skirsnyje, o pašto, dokumentų vežimo sutarties samprata apibrėžta Kelių transporto kodekso šeštajame skirsnyje.

Pašto įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, kad pašto paslaugų teikėjai įdeda pašto siuntas į gaunamųjų laiškų dėžutes, o jei to padaryti negalima, apie tai praneša gavėjui. Pašto siunta, adresuota asmeniui į jo darbo, mokymosi vietą, bendrabutį, į karinės tarnybos vietą, ligoninę, sanatoriją, stovyklą ar įkalinimo vietą, pristatoma (įteikiama) administracijai arba jos įgaliotiems asmenims. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad pašto paslaugų teikėjai pašto siuntas pristato pašto siuntos siuntėjo nurodytu adresu, tuo tarpu smulkių siuntų teikėjai visas siuntas pristato ne konkretaus gavėjo adresu, o į iš anksto nurodytą vietą – paskirties punktą, šiuo atveju autobusų stotis, ir siuntos gavėjas privalo pats atvykti atsiimti, skirtingai nuo pašto paslaugų teikėjų teikiamos paslaugos pristatyti pašto siuntą kiekvienam gavėjui individualiai.

Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, teigia, jog pašto paslaugų teisinio santykio šalys yra naudotojas ir pašto paslaugų teikėjas, o pašto siuntos vežimo teisinio santykio šalys gali būti tik vežėjas ir pašto paslaugų teikėjas. Toks teiginys teisingas, tačiau negalima sutikti su jo interpretacija. Kaip minėta aukščiau, smulkių siuntų vežimo sutarties samprata apibrėžta Kelių transporto kodekso penktajame skirsnyje, o būtent 23 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad smulkios siuntos vežimo sutartyje vežėjas įsipareigoja nuvežti siuntą į kvite nurodytą paskirties punktą, o siuntėjas – sumokėti nustatytą užmokestį. Taigi, iš šios nuostatos matyti, jog smulkių siuntų vežimo santykio šalys yra vežėjas ir siuntėjas (naudotojas). Todėl Ryšių reguliavimo tarnybos teiginys, jog smulkių siuntų vežimo paslaugos gali būti teikiamos tik pašto paslaugų teikėjams yra nepagrįstas. Tik pašto paslaugų teikėjas ir vežėjas gali būti pašto, dokumentų siuntų vežimo sutarties šalimis, tačiau tokias sutartis reglamentuoja visai kitas Kelių transporto kodekso skirsnis, todėl darytina išvada, kad Kelių transporto kodekso šeštojo skirsnio „Krovinių ir pašto vežimas“ nėra taikomos smulkių siuntų vežimui, nes smulkių siuntų vežimą reguliuoja Kelių transporto kodekso penktasis skirsnis „Keleivių ir bagažo vežimas“.

Smulkių siuntų vežimą taip pat reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės. Pastebėtina, jog šios taisyklės nuostatomis apie smulkias siuntas buvo papildytos 2004 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 3-505 (įsigaliojo 2004 m. spalio 25 d.). Šiuo metu galiojanti Pašto įstatymo redakcija įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d., šiame įstatyme nėra kalbama apie smulkias siuntas, tačiau tokių siuntų gabenimas numatytas Kelių transporto kodekse bei vėliau nei nauja Pašto įstatymo redakcija, priimtame Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių pakeitime.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog teisės aktai numato skirtingą žalos atlyginimo tvarką pašto siuntoms ir smulkioms siuntoms. Pašto paslaugų teikėjų atsakomybė ir žalos atlyginimas numatytas Pašto įstatymo 12 straipsnyje. Žalos atlyginimo už smulkios siuntos praradimą, trūkumą, smulkios siuntos vežimo terminų praleidimą tvarką ir dydžius nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas.

Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Seime buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XP-1790, kuriuo buvo siekiama papildyti pašto korespondencijos siuntos sąvoką smulkiomis siuntomis, tačiau šis projektas Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komiteto (kaip pagrindinio komiteto) 2008 m. vasario 12 d. posėdyje buvo atmestas, atsižvelgus į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos pateiktas pastabas, Vyriausybės išvadą bei joje pateiktą informaciją, kad nei Pasaulinės pašto sąjungos Bendrajame reglamente, nei 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo nėra įtvirtinta sąvoka „smulki siunta“, kaip viena iš pašto korespondencijos siuntų rūšių, o yra vartojama sąvoka „smulkusis paketas“.

Taigi, darytina išvada, jog įstatymų leidėjas tikslingai smulkių siuntų vežimo nepriskyrė Pašto įstatymo reguliavimo dalykui, o priskyrė Kelių transporto kodekso reguliavimo sričiai.

UAB „Toks“ pateiktuose siuntų gabenimo įkainiuose išvardintos siuntų rūšys: laiškai, banderolė, bagažas. Teisėjų kolegija mano, jog A. I. argumentas, kad sąvoka laiškas vartojama tik vartotojų patogumui, siekiant aiškiau apibūdinti smulkios siuntos dydį, svorį ir įpakavimą yra pagrįstas. Nes laiškas, suprantamas, kaip numatyta Pašto įstatyme turėtų būti pristatomas individualiai gavėjui, o šiuo atveju laiškas, kaip smulki siunta, pristatomas į bendrą paskirties punktą. Analogiška situacija buvo nagrinėjama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N⁴⁴⁴-813/2008.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB „Toks“ vykdoma smulkiųjų siuntų vežimo veikla atitinka Kelių transporto kodekso bei Keleivių ir bagažo vežimo taisyklėse numatytus reikalavimus, ir šiai veiklai netaikytinos Pašto įstatymo nuostatos. Taigi, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. I. vadovaujama UAB „Toks“ neteikė pašto paslaugų todėl A. I. administracinėn atsakomybėn už ATPK 154³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą patrauktas nepagrįstai. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukiama, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

A. I. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį A. I. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinti.

Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2007 m. birželio 8 d. nutarimą A. I. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinti.

Administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                                  Antanas Ablingis

 

 

                                                                                              Ričardas Piličiauskas  

 

 

                                                                                              Virgilijus Valančius