Administracinio nusižengimo byla Nr. e2AT-24-654/2026

                                                Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01039-2025-3

                                                Procesinio sprendimo kategorija 7.12

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (pranešėjo), Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko) ir Algimanto Valantino,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. S. atstovės advokatės Mikolinos Šoblinskaitės prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio
1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Ž. S. nubaustas pagal
ANK 120 straipsnio 1 dalį 1 400 Eur dydžio bauda už tai, kad jis, būdamas
UAB „Jungtinės maitinimo pajėgos“ (toliau – ir Bendrovė) vadovas ir žinodamas apie šios bendrovės finansinę padėtį, kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėdamas užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, laikotarpiu nuo
2024 m. gruodžio 27 d. iki 2025 m. sausio 27 d. teikė pirmenybę kitiems kreditoriams, vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, nors Bendrovė buvo skolinga valstybės biudžetui, taip pažeidė kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) interesus.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. S. atstovės advokatės M. Šoblinskaitės apeliacinis skundas atmestas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

3.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2026 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. S. atstovės advokatės M. Šoblinskaitės prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo
2025 m. lapkričio 10 d. nutarties priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai

4.       Administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. S. atstovė advokatė M. Šoblinskaitė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartį ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti. Pareiškėja prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą nurodo:

4.1.                      Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad Bendrovė mokėjimų atlikimo metu buvo moki, pažeidė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalį, 8 straipsnį ir ANK 569 straipsnį. Bendrovė 2025 m. sausio mėn. pabaigoje pagal atliktą finansinę analizę jau buvo nemoki, nes objektyviai neturėjo galimybės padengti susikaupusių įsipareigojimų nei iš esamų, nei iš planuojamų gauti pajamų, nes einamųjų mokėjimų sąnaudos nuolat augo dėl žaliavų brangimo ir minimalios mėnesinės algos didinimo valstybės mastu. Priešingą išvadą padarę teismai netinkamai vertino įrodymus byloje.

4.2.                      Bendrovės nemokumas negali būti sutapatinamas nei su dokumentų pateikimo momentu, nei su mokėjimų atlikimo momentu, nei su bankroto bylos inicijavimo momentu. Tai, kad teismui buvo pateikti tarpinės finansinės atskaitomybės dokumentai bei kreditorių ir debitorių sąrašai, kurie buvo teikti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, banko sąskaitos išrašuose buvo matyti atliekami mokėjimai iki 2025 m. vasario 13 d. (mokėjimai nuo
2025 m. sausio 28 d. iki vasario 13 d. buvo atlikti ne pačios Bendrovės, o buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, VMI, antstolio lėšų nurašymai, dėl to VMI nagrinėjamoje byloje nekėlė klausimo dėl mokėjimų už nurodytą laikotarpį), kad VMI mokėjimus įskaitė pagal kitus dokumentus, o ne pagal mokestinės paskolos sutartį (byloje esančiuose banko sąskaitų išrašuose mokėjimų paskirtyje nėra nurodyta, pagal kokį dokumentą mokama), kad bankroto byla buvo inicijuota (pranešimai kreditoriams išsiųsti) 2025 m. vasario 13 d. ir kt., negali reikšti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Bendrovė buvo moki ir atliekamiems mokėjimams galėjo būti taikomas CK 6.9301 straipsnis.

4.3.                      Pagal teisinį reguliavimą, juridinio asmens valdymo organai su praėjusių metų finansine atskaitomybe susipažįsta iki einamųjų metų balandžio 30 d. (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 20 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 24 straipsnio 1 dalis), t. y. su 2024 m. finansine atskaitomybe susipažįstama iki 2025 m. balandžio 30 d. Ž. S. su Bendrovės praėjusių finansinių metų finansine atskaitomybe susipažino 2025 m. sausio mėn. pabaigoje. Nemokumo nustatymas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis objektyvios visapusiškos analizės, kuri buvo atlikta tik gavus duomenis. Bendrovės nemokumas yra nustatomas išanalizavus bendrovės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra bendrovės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su bendrovės turto verte ir bendrovės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys bendrovės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Vadinasi, tik gavus dokumentus, reikšmingus nuspręsti, ar įmonė yra nemoki ir yra pagrindas inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, ir juos įvertinus bei nustačius, kad įmonė yra tokios būklės, kad jai turi būti keliama bankroto byla, yra inicijuojamas bankroto bylos iškėlimas.

4.4.                      Įmonės nemokumas negali būti sutapatinamas nei su bankroto bylos inicijavimo momentu, nei su jokiais kitokiais dokumentais, kurie nesusiję su įmonės finansinės būklės (nemokumo) nustatymu. Įmonė nemoki gali tapti anksčiau, nei sužinoma apie jos nemokumą, nei jai inicijuojamas bankroto bylos iškėlimas ar jai iškeliama bankroto byla, dėl to, pavyzdžiui, JANĮ net nustatoma vadovo atsakomybė už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą
(JANĮ 5, 6, 13 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-40-381/2025). Teismų praktikoje laikoma, kad pareiga imtis konkrečių įstatyme nurodytų veiksmų dėl nemokumo proceso inicijavimo kyla nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie įmonės nemokumą momento. Įvertinant paruošiamuosius veiksmus (parengti pranešimus, juos išsiųsti, parengti dokumentus teismui ir pan.), kurie reikalingi, kad būtų parengti dokumentai nemokumo bylai iškelti, nuo sužinojimo apie įmonės nemokumą iki kreipimosi į kreditorius ar teismą gali praeiti tam tikras laiko tarpas.

4.5.                      Teismai netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, suabsoliutindami įrodymus, neturinčius reikšmės nemokumo nustatymui, ir šiuos įrodymus netinkamai interpretuodami netinkamai taikę JANĮ normas ir jas aiškinančią praktiką, priėjo nepagrįstą išvadą, kad mokėjimų atlikimo metu Bendrovė buvo moki.

4.6.                      Teismai, konstatuodami, kad Ž. S. veikė tyčia, apsiribojo prielaida, kad jis turėjo suvokti atsiskaitymų eiliškumo tvarką ir kad jam buvo žinoma apie įsiskolinimą VMI, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių subjektyviuosius nusižengimo požymius. Visi VMI nurodyti Bendrovės mokėjimai kitiems kreditoriams buvo daromi siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą, o ne siekiant pažeisti kreditorių teises – mokėjimai buvo atliekami tiems tiekėjams ir kreditoriams, kurie tiekė produktus maisto gamybai, aprūpino Bendrovę elektra, dujomis, ryšiu, nuoma, valymo paslaugomis. Taigi, mokėjimai buvo daromi tiems kreditoriams ir tiekėjams, nuo kurių priklausė Bendrovės vykdytos restoranų ir maitinimo veiklos tęstinumas. Nevykdant veiklos, nebūtų gauta pajamų ir nebūtų atsiskaityta su kreditoriais. Ž. S., gaudamas mokėjimus iš Bendrovės, apmokėdavo jos sąskaitas, taip pat pats pervesdavo lėšų Bendrovės apyvartumui užtikrinti ir šių pinigų savo asmeniniams poreikiams nenaudojo. Byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių prielaidą, kad Ž. S. iš Bendrovės gautas lėšas būtų naudojęs asmeniniams poreikiams ar kitiems su Bendrovės veikla nesusijusiems atsiskaitymams atlikti. Be to, mokėjimai buvo atliekami ir pačiai VMI. 2024–2025 m. laikotarpiu į valstybės biudžetą buvo pervesta bendra 99 949,15 Eur suma, tai reiškia, jog VMI kaip kreditorė nebuvo diskriminuojama, o su ja pagal galimybes buvo nuosekliai atsiskaitoma. Pagal VMI pateiktą informaciją, dalis mokėjimo terminų VMI suėjo tik 2025 m. sausio–balandžio mėn., t. y. mokėjimo terminai suėjo vėliau, nei buvo atlikti mokėjimai kitiems kreditoriams, dėl to šių VMI reikalavimų pažeidimas negalėjo būti padarytas.

4.7.                      Teismai nepagrįstai atsisakė taikyti precedentinę praktiką, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis yra labai panaši į nagrinėjamą bylą, iš esmės iškeldami teismo vidinį įsitikinimą aukščiau už precedento taikymo pareigą, pažeisdami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, sudarydami situaciją, kai administracinė atsakomybė grindžiama precedento ignoravimu, o ne nuosekliu teisės aiškinimu, užtikrinančiu teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą.

5.       Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepime į prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą prašoma jo netenkinti. Atsiliepime į prašymą nurodoma:

5.1.                      Teismai tinkamai įvertino, kad Bendrovė 2024 m. lapkričio 19 d. ir 2024 m. lapkričio 26 d. VMI teikė prašymus sudaryti mokestinės paskolos sutartis, iki 2025 m. vasario 13 d. atlikinėjo mokėjimus kreditoriams, VMI mokėjimus atliko pagal kitus dokumentus, o ne pagal mokestinės paskolos sutartį, tiek Bendrovės balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita, tiek kreditorių ir debitorių sąrašai yra datuoti 2025 m. kovo 31 d., Ž. S. sistemingai pervesdavo į Bendrovės banko sąskaitą „apyvartines lėšas“, Ž. S. pranešimą dėl Bendrovės nemokumo proceso inicijavimo Bendrovės kreditoriams išsiuntė 2025 m. vasario 7 d., todėl Bendrovė atsiskaitymo su kitais kreditoriais laiku nebuvo nemoki. Vilniaus apygardos teismas teisingai pažymėjo, kad nuo 2024 m. liepos mėnesio Bendrovė patyrė tam tikrų finansinių sunkumų, kurie tik didėjo, tačiau Ž. S. vadovaujama Bendrovė iš esmės vykdė atsiskaitymus su kreditoriais (tarp jų – ir su VMI), tačiau nepagrįstai teikė pirmenybę vėlesnės eilės kreditoriams, nors Ž. S. akivaizdžiai suvokė, jog įmonės finansinė situacija yra prasta (tiek iš paties Ž. S. banko sąskaitos išrašo, tiek iš Bendrovės banko sąskaitos išrašo matyti, jog aptariamu laikotarpiu vyko pakankamai aktyvus lėšų judėjimas tarp šių banko sąskaitų nurodant, kad yra pervedamos „apyvartinės lėšos“).

5.2.                      Teismai, vadovaudamiesi byloje esančiais Bendrovės finansiniais duomenimis, kredito įstaigų sąskaitų išrašais, mokesčio apskaitos informacinės sistemos duomenimis, išsamiai analizavo ir tyrė Bendrovės finansinę padėtį ir nustatė, kad Ž. S., būdamas Bendrovės vadovas, žinodamas, kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi mokestinę nepriemoką, esant pareikštiems trečiosios eilės – VMI kreditoriaus reikalavimams, nuo 2024 m. gruodžio 27 d. iki 2025 m. sausio 27 d. pažeidė CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatas, įtvirtinančias kreditorių reikalavimų eilę, – atsiskaitinėjo su paskesnės eilės kreditoriais, tokiu būdu pažeidė VMI teises ir interesus. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis motyvuota, neprieštaringa, joje padarytos išvados pagrįstos byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Vilniaus apygardos teismas nutartyje pagrįstai pažymėjo, kad asmens siekiai ir tikslai neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl jo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, svarbiausia yra nustatyti tyčinius asmens veiksmus atsiskaitant su kreditoriais ne pagal imperatyviai nustatytą eiliškumą.

5.3.                      Įstatymų leidėjas nenustato jokių išimčių, leidžiančių nesilaikyti atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo. Teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, jog CK 6.9301 straipsnio 1 dalies norma yra imperatyvi, todėl teisės subjektas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto. Bendrovės vadovas, neužtikrindamas, kad Bendrovėje būtų laikomasi CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatų, padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, o įstatymų reikalavimų neatitinkančio prievolių vykdymo motyvai ir tikslai nešalina kaltės ir atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Teismai tinkamai konstatavo, kad Ž. S., būdamas Bendrovės vadovas ir žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Ž. S. administracinio nusižengimo bylą nagrinėję teismai proceso teisės reikalavimų nepažeidė ir tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

6.       Administracinėn atsakomybėn patraukto Ž. S. atstovės advokatės M. Šoblinskaitės prašymas atmestinas.

Dėl ANK 120 straipsnio 1 dalies taikymo

7.       Pareiškėja nurodo, kad UAB „Jungtinės maitinimo pajėgos“ inkriminuotų mokėjimų atlikimo metu buvo nemoki, todėl Ž. S. neturėjo pareigos vadovautis CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsiskaitymų eiliškumo tvarka, be to, teismai neįrodė, kad Ž. S. veikė tyčia. Šie pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti.

8.       ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimus, kurie gali būti padaryti alternatyviomis veikomis, viena jų yra kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas. Ši teisės norma yra blanketinė ir nukreipia į CK. Ši administracinio nusižengimo sudėtis yra formalioji. Atsakomybė pagal ANK 120 straipsnį kyla vien tik atlikus tyčinius veiksmus, kuriais, be kita ko, pažeistas įstatymo imperatyvas, nustatantis prioritetinį skolininko atsiskaitymų eiliškumą su kreditoriais, pažeidžiant kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-3-697/2018, 2AT-12-628/2019, 2AT-36-495/2023 ir kt.).

9.       Šioje byloje sprendžiant ANK 120 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, aktualios CK 6.9301 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kreditoriais eiliškumo tvarka. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Ši teisės norma yra imperatyvi ir jos subjektams privaloma. CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-7-278-469/2019, e3K-7-115-469/2020, e3K-3-319-969/2020 ir kt.).

10.       Pareiškėja neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl atsiskaitymų eiliškumo pagal CK 6.9301 straipsnio 1 dalį nesilaikymo, tačiau nurodo, kad UAB „Jungtinės maitinimo pajėgos“ mokėjimų metu buvo nemoki, todėl ši tvarka nebuvo privaloma, o Ž. S. nežinojo apie
UAB „Jungtinės maitinimo pajėgos“ sunkią finansinę padėtį, todėl neturėjo tyčios pažeisti VMI kaip kreditorės teisių.

11.       Kaip pagrįstai pažymėjo skundžiamą nutarimą priėmęs apylinkės teismas, pareiga laikytis CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo kyla tuomet, kai asmuo, turintis pareigą atsiskaityti su kreditoriais, neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Šiuo atveju aplinkybė, kad bendrovė turi tam tikrą kiekį lėšų, tačiau nepakankamai atsiskaityti su visais kreditoriais, nereiškia, kad bendrovės vykdomiems atsiskaitymams nėra taikomos CK 6.9301 straipsnio nuostatos. Šioje byloje teismai nustatė, kad inkriminuotu laikotarpiu UAB „Jungtinės maitinimo pajėgos“ turėjo tam tikrų apyvartinių lėšų, tačiau nepakankamai atsiskaityti su visais kreditoriais, ir šias lėšas panaudojo pažeisdama kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, nustatytą  CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje.

12.       Ž. S., kaip bendrovės vienasmenis valdymo organas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai ir kurį bei jo vadovaujamą bendrovę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, yra atsakingas už savo įmonės kasdienės veiklos organizavimą. Jis privalo veikti apdairiai, protingai, rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai, daryti viską, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Pagal ABĮ 37 straipsnį, bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, jis organizuoja kasdienę bendrovės veiklą, jis veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, jis atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Šios ir kitos ABĮ nuostatos rodo, kad bendrovės direktorius nuolat žino bendrovės finansinę būklę, todėl argumentas, kad Ž. S. apie bendrovės finansinę būklę sužinojo tik iš metinių finansinių ataskaitų, prieštarauja įstatymui ir bendrovės direktoriaus pareigų esmei. Pareiškime nėra nurodyta, kaip Ž. S. vykdė Bendrovės direktoriaus pareigas ir rūpinosi jos veikla nežinodamas kasdienės jos finansinės padėties, o apie ją sužinodamas tik kartą per metus.

13.       Nors pareiškėja teigia, kad inkriminuotu laikotarpiu Bendrovė buvo nemoki, tačiau Bendrovės nemokumas nebuvo konstatuotas. Pagal JANĮ 5 straipsnio 1 punktą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus, juridinio asmens vadovas turi pareigą inicijuoti nemokumo procesą. Ši pareiga glaudžiai susijusi su bendrovės vadovo pareigomis ir reiškia, kad bendrovės vadovas turi nuolat žinoti bendrovės finansinę padėtį, kad esant nemokumo ar nemokumo tikimybės situacijai tinkamai atliktų savo pareigą ir inicijuotų bendrovės nemokumo procesą. Pagal JANĮ 6 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytą reguliavimą, juridinio asmens vadovas turi nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumo tikimybę ir siūlyti spręsti finansinių sunkumų klausimą; imtis veiksmų kreditorių interesams apsaugoti; vengti tyčinių ir (ar) didelio neatsargumo veiksmų, kuriais būtų keliamas pavojus juridinio asmens gyvybingumui. Bendrovės direktorius neatliko jokių JANĮ nustatytų veiksmų.

14.       Kita vertus, byloje nustatyta, kad UAB „Jungtinės maitinimo pajėgos“ su VMI dar
2024 m. balandžio 26 d. buvo sudariusi mokestinės paskolos sutartį, kuri dėl sąlygų nevykdymo buvo nutraukta, Bendrovė teikė prašymus sudaryti mokestinės paskolos sutartis
2024 m. lapkričio 19 d. ir 2024 m. lapkričio 26 d., tačiau VMI tokių sutarčių sudaryti nesutiko, Ž. S. sistemingai pervesdavo į Bendrovės sąskaitą „apyvartines lėšas“. Šias ir kitas aplinkybes įvertinę teismai padarė išvadą, kad Ž. S. žinojo apie Bendrovės sunkią finansinę padėtį ir tai, kad Bendrovė neturi pakankamai pajamų atsiskaityti su kreditoriais. Nesutikti su tokiomis žemesnės instancijos teismų išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kaip pagrįstai pažymėjo teismai, pareiškėjos argumentai, kad Ž. S., pirmenybę teikdamas kitiems kreditoriams, siekė užtikrinti UAB „Jungtinės maitinimo pajėgos“ veiklos tęstinumą, atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nešalina. Tokiais veiksmais Ž. S., be kita ko, suprato, kad pirmenybę teikia kitiems nei VMI kreditoriams. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad siekdamas UAB „Jungtinės maitinimo pajėgos“ veiklos tęstinumo ir žinodamas, jog Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems piniginiams kreditorių reikalavimams patenkinti, ir tenkindamas žemesnės eilės kreditorių reikalavimus, nors visiškai neįvykdyti aukštesnės eilės kreditorių reikalavimai, Ž. S. suvokė, kad pažeidžia aukštesnės eilės kreditorių teises, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Dėl to Ž. S. veika atitinka ir subjektyviuosius ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo požymius.

15.       Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl precedento nesilaikymo, kadangi šioje byloje ir prašyme nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 
2020 m. gruodžio 8 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020 nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi. Nurodytoje byloje atsižvelgus į sumokėtą ženklų nepriemokos dydį VMI ir tik nežymaus dydžio atsiskaitymus ne pagal nustatytą eilės tvarką bei kitas reikšmingas aplinkybes, teismų nenustatyta, kad asmuo sąmoningai būtų nesilaikęs kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos, t. y. nenustatyta asmens tyčia.

16.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami Ž. S. administracinio nusižengimo bylą, tinkamai taikė ANK 120 straipsnio 1 dalį ir pareiškėjos prašyme nurodytų esminių materialiosios teisės ir įrodymų vertinimo pažeidimų nepadarė, todėl panaikinti skundžiamus procesinius sprendimus ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti nėra teisinio pagrindo.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

17.       ANK 666 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 5651 straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Atitinkamai Baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

18.       Konstatavus, kad Ž. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, jo atstovės advokatės M. Šoblinskaitės 2026 m. balandžio 10 d. prašymas priteisti Ž. S. nagrinėjant šią administracinio nusižengimo bylą jo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartį.

Ž. S. atstovės advokatės Mikolinos Šoblinskaitės prašymo priteisti Ž. S. nagrinėjant šią administracinio nusižengimo bylą jo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą netenkinti.

Teisėjai                                                                                     Alenas Piesliakas 

     Artūras Ridikas

                                                                                         Algimantas Valantinas