Civilinė byla Nr. 2A-1723-260/2010
Pirmosios instancijos teismo teisėja Rita Ulejevienė
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 121.21;
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 24 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Raimondo Buzelio,
kolegijos teisėjų Izoldos Nėnienės ir Arūno Rudzinsko,
sekretoriaujant Editai Vazgienei,
dalyvaujant ieškovės E. Ž. atstovei advokatei Rasai Gradauskienei, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Mildai Stankūnaitei, trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės atstovei Agnei Surblienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. Ž. ir atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-2001-151/2010 pagal ieškovės E. Ž. ieškinį atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, trečiajam asmeniui Kauno miesto savivaldybei dėl įsakymo pripažinimo negaliojančiu, sutarties pakeitimo, nuosavybės teisių atkūrimo, ir
n u s t a t ė :
Ieškovė E. Ž. ieškiniu ( b.l. 3-6, t. 1) prašė:
1) pripažinti negaliojančiu 2006 m. liepos 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr.V-270, kuriuo buvo netenkintas E. Ž. prašymas atkurti jai nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune;
2) pakeisti 2004-10-07 valstybinės žemės nuomos sutarties Nr.M19/2004-0263, sudarytos tarp Kauno apskrities viršininko administracijos ir E. Ž., 2 punktą, nustatant, jog „žemės sklypas išnuomojamas iki 2004 m. balandžio 2 d., ...skaičiuojant nuo šios sutarties sudarymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos, jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta naudoti žemės sklypą visuomenės poreikiams arba iki sprendimo atkurti nuosavybės teises nuomininkei E. Ž. priėmimo dienos, ...(toliau kaip tekste)“;
3) įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti E. Ž. nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune, kurio plotas 5,60 ha.
Ieškovė nurodė, kad yra pateikusi prašymą atkurti jai nuosavybės teises į jos tėvo valdytą žemę Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), o jos sutuoktinis L. Ž. – į jo tėvų valdytą žemę Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. kovo 6 d. išvadoje Nr. 55/4763 nurodyta, kad L. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 8,20 ha žemės sklypą ir 2,95 miško sklypą, o Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. gegužės 13 d. išvadoje Nr. B-392-3711 nurodyta, kad ieškovė turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,20 ha žemės sklypą ir 0,31 ha miško sklypą. Ieškovė yra mirusio sutuoktino L. Ž. įstatyminė įpėdinė, ji priėmė jo palikimą ir turi teisę atkurti nuosavybės teises į L. Ž. grąžintiną žemę.
Kauno miesto savivaldybė 2002 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 40 patvirtino dviejų žemės sklypų (56000 kv. m ir 2000 kv. m), suformuotų prie pastatų Kaune, (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), detaliuosius planus. Ieškovė 2003 m. kovo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo pastatus, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini). 2004 m. spalio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi ieškovei iki 2014 m. balandžio 2 d. išnuomotas 5,60 ha žemės sklypas, esantis Kaune, (duomenys neskelbtini).
Ieškovė kreipėsi į Kauno apskrities viršininką, prašydama atkurti jai nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininkas 2006 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-270 netekino ieškovės prašymo atkurti jai nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini). Ieškovė mano, kad atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija, netekindamas jos prašymo, pažeidė įstatymus, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies (b.l. 118-128, t.3). Teismas pripažino negaliojančiu 2006 m. liepos 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr.V-270, kuriuo buvo netenkintas E. Ž. prašymas atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune; nustatė, kad ieškovė E. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,51 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune, įpareigojant atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius išspręsti nuosavybės teisių atkūrimą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Likusioje dalyje teismas ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,20 ha žemės ir 0,31 ha miško, savo tėvo turėtos žemės ir prašyti atkurti nuosavybės teises gaudama lygiavertį žemės sklypą prie jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių pastatų tik į 3,51 ha. Ieškovė negali prašyti atkurti nuosavybės teises gaudama lygiavertį žemės sklypą prie jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių pastatų už mirusio vyro L. Ž. teisę atkurti nuosavybę į žemę, nes ji nėra pretendentė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme, bet yra L. Ž. turto paveldėtoja. Teismo nuomone, nuosavybės teisės bus atkuriamos L. Ž. vardu, ir tik po to ieškovė paveldės L. Ž. žemę. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo atsikirtimą, kad nevykdant žemės ūkio veiklos, 5,60 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, negali būti laikomas sklypu, kuris pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą reikalingas pastatams eksploatuoti, nes įstatymas nenustato, kad būtina vykdyti kokią tai veiklą, o pakanka turėti nuosavybės teise pastatus.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės nuomojamas žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), Kaune, yra žemės ūkio paskirties žemė, ir žemės kaina turi būti skaičiuojama, kaip už žemės ūkio paskirties žemę, o ne kaip už kitos paskirties žemę. Šią išvadą teismas padarė nustatęs sekančias aplinkybes. 2002-01-15 Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 40 buvo parengtas ir patvirtintas detalusis planas, kuriuo prie (duomenys neskelbtini) pastatų buvo suformuotas iki 56000 kv. m. žemės sklypas, ir prie (duomenys neskelbtini), Kaune, suformuotas iki 2000 kv. m. žemės sklypas. Tokių ribų ir dydžio žemės sklypai buvo inventorizuoti ir techninės apskaitos duomenyse žymimi jau 1994 metais ir anksčiau, o žemės sklypo aplinkinė riba buvo suderinta su Kauno rajono valdybos žemėtvarkos tarnyba. 5,6000 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, teisiškai įregistruotas VĮ Registrų centre, unikalus Nr. 1901-0279-0034. 2003-05-29 buvo priimtas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr.T-242, kuriuo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Po Bendrojo plano patvirtinimo 2004-07-26 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr.02-01-6352 VĮ Registrų centre buvo įregistruotas žemės nuosavybės savininkas Lietuvos Respublika bei Kauno apskrities viršininko administracijai pavesta žemę valdyti patikėjimo teise, žemės ūkio paskirtis nekilnojamo turto registro centriniame duomenų banke nurodyta žemės ūkio (sodų). 2004-10-01 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr.02-01-7989 nutarta išnuomoti E. Ž. valstybinės žemės nuomos sutarties projekte nurodytomis sąlygomis 5,60 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. 2004-10-04 Valstybinės žemės nuomos sutarties 3 punkte nurodyta, kad išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis - žemės ūkio, o nominali žemės vertė - 16088 litai (sutarties 9 p.). Visi atsakovo atlikti veiksmai po bendrojo plano patvirtinimo įrodo, kad atsakovas niekada šios žemės netraktavo, kaip kitos paskirties žemės ir visus įsakymus ir sandorius priiminėjo ar sudarinėjo nurodydamas, kad žemė yra žemės ūkio paskirties žemė, bet ne kitos paskirties žemė. Teismo nuomone, žemės paskirtis, priėmus bendrąjį planą, automatiškai nepasikeičia, tai patvirtina ir priimti Kauno apskrities viršininko įsakymai bei pasirašyta žemės nuomos sutartis, kuriuose žemė yra traktuojama kaip žemės ūkio paskirties žemė. Kauno apskrities viršininko administracija po bendrojo plano patvirtinimo įregistravo ginčo žemės sklypą kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypą, vadovaudamasi anksčiau patvirtintu detaliuoju planu bei remdamasi įregistravimo metu galiojusia Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo redakcija. 2004-07-26 Kauno apskrities viršininko įsakymas nėra užginčytas, todėl nėra pagrindo spręsti, kad ginčo žemės sklypas kaip žemės ūkio paskirties žemė yra įregistruotas neteisėtai. Ginčo žemės sklypo vertė yra apskaičiuota remiantis 2002-01-15 Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr.40 ir 2004-07-26 Apskrities viršininko įsakymu. Žemės nuomos mokestis yra mokamas kaip už žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Todėl visos šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovės nuomojamas žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), Kaune, yra žemės ūkio paskirties žemė, ir žemės kaina turi būti skaičiuojama, kaip už žemės ūkio paskirties žemę, o ne kaip už kitos paskirties žemę. Teismo nuomone, nėra jokios įstatyminės nuostatos, kuri įpareigotų ieškovę pakeisti jai priklausančio žemės sklypo paskirtį ar uždėtų jai tokią pareigą. Nesant ieškovės valios žemės ūkio paskirtis negali būti pakeista. E. Ž. tapo statinių (duomenys neskelbtini), Kaune, savininkė, jau po 2002-01-15 Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimo Nr. 40, kuriuo buvo parengtas ir patvirtintas detalusis planas. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 p. numato, jog detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose. Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis taikytina tik po bendrojo plano patvirtinimo planuojamoms teritorijoms ar toms teritorijoms, kuriuose detaliuoju planu žemės naudotojas ketina keisti žemės sklypo paskirtį.
Teismas, netenkindamas ieškovės reikalavimo pakeisti 2004-10-07 valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. M19/2004-0263 2 punktą, nurodė, jog ieškovė nuomos sutarties pagrindu bando išspręsti nuosavybės teisės atkūrimo klausimus, t.y. per nuomos sutartį įpareigoti atsakovą ateityje nuosavybės atkūrimo klausimą išspręsti teigiamai. Teismo nuomone, papildoma sąlyga į nuomos sutartį galėtų būti įtraukta tik priėmus teigiamą sprendimą atkurti nuosavybės teises ir jo dar nerealizavus.
Apeliaciniu skundu (b.l. 145-147, t.3) ieškovė E. Ž. prašo pakeisti 2010 m. gegužės 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti pilnai. Apeliantė nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas dalyje, kuria jos ieškinys nebuvo tenkintas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas. Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnis numato atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdus. Šio straipsnio 9 dalies 4 p. nustatyta, jog už valstybės išperkamą žemę valstybė atlygina piliečiams perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Sutinkamai su Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriama grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, išskyrus žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskiriama valstybės išperkamai žemei. Minėto įstatymo 12 straipsnio 3 punktas numato, jog žemė išperkama valstybės, jei ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose planuose yra užimta pastatų, statinių ar įrenginių eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, bei kitos paskirties žemės, kuri yra skirta visuomenės poreikiams, sklypų. Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktas numato, jog už valstybės išperkamą turtą piliečiams atlyginama įstatyme numatytais būdais (vienas iš jų - perduodant neatlygtinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų). Įstatymas nenumato, jog šiuo būdu nuosavybės teisė atkuriama tik tam asmeniui, kuris yra pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Iš Įstatymo 2, 12, 16, 22 straipsnių normų analizės akivaizdu, jog nuosavybės teisių atkūrimas perduodant neatlygtinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų privalo būti įgyvendinamas tiems asmenims, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Šiuo atveju neginčytina, jog E. Ž. turi teisę į jos sutuoktiniui grąžintinos žemės atkūrimą. Todėl pagal Klaipėdos apskrities viršininko 2003-03-06 išvadą Nr. 55/4763, prie ieškovei nuosavybės teise priklausančių pastatų nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis žemės sklypas gali būti suteiktas tiek ieškovės sutuoktiniui, tiek ieškovei po jo mirties, priešingai tai reikštų, jog ieškovės įgytos nuosavybės teisės įstatymu nėra ginamos ar įstatymo taikymas ieškovės atžvilgiu yra ribojamas arba kad ieškovė turi mažiau teisių nei kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties 2 p. taip pat pažeidžia ieškovės interesus, kadangi šioje sutartyje yra numatytas terminas - žemės sklypas išnuomojamas iki 2014 m. balandžio 2 d., bet ne ilgiau kaip iki sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos arba iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dienos, jeigu į šį žemės sklypą numatyta atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Kadangi ieškovei nėra numatoma atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą, akivaizdu, jog šia sutarties sąlyga yra sukuriamos galimybės atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą tretiesiems asmenims, todėl šioje dalyje sutartis privalo būti pakeista, nustatant, jog žemės sklypas išnuomojamas iki 2014 m. balandžio 2 d., skaičiuojant nuo šios sutarties sudarymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sprendimo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimo dienos, jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta naudoti žemės sklypą visuomenės poreikiams arba iki sprendimo atkurti nuosavybės teises nuomininkei E. Ž. priėmimo dienos“. Kauno apskrities viršininko administracija įpareigotina atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune, kurio plotas 5,60 ha, per tris mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.
Apeliaciniu skundu (b.l. 136-138, t.3) atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėja) prašo panaikinti 2010 m. gegužės 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria buvo pripažintas negaliojančiu 2006 m. liepos 19 d. Kauno apskrities administracijos įsakymas Nr.V-270; nustatyta, kad ieškovė E. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,51 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune, įpareigojant atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išspręsti nuosavybės teisių atkūrimą, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį pilnai atmesti. Apelianto nuomone, teismo sprendimo dalis, kuria patenkinti ieškovės reikalavimai, yra nepagrįsta, kadangi teismas neteisingai vertino įrodymus ir faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą ir žemės įvertinimo tvarką, bei pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 362 straipsnio 2 dalies nuostatą.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad pastatų, esančių ginčo sklype, būklė neturi įtakos nuosavybės teisių atkūrimui. Ginčo sklype esantys pastatai yra objektas, kuriam eksploatuoti yra reikalingas žemės sklypas. Tuo tikslu buvo parengtas ir 2002 m. sausio 15 d. Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 40 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini)detaliųjų planų“ patvirtintas ginčo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas. Pagal 2002 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr.565 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ 21.2 p. šiltnamių su metaliniu karkasu gyvavimo trukmė normaliai jį naudojant yra 35 m. Pagal Nekilnojamojo turto Registro centrinio duomenų banko išrašą pastatų fizinis nusidėvėjimas jau 1999 m. rugpjūčio 16 d. siekė nuo 44 iki 75 procentų. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b.l. 59-66, t.1; b.l. 159-162 t.2) patvirtinta, jog realiai ginčo sklype esantys pastatai yra neuždengti, išdužusiais stiklais, jų eksploatacija kaip stacionarių šiltnamių negalima ir jie neatlieka savo funkcinės paskirties, kadangi savininkas į juos neinvestuoja, nesielgia, kaip asmuo, kuris ketina tęsti šiltnamių naudojimo santykių. Netinkamai vertindamas šias teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas ir šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.
Teismas konstatuodamas, kad ginčo žemės sklypo vertė turi būti skaičiuojama kaip žemės ūkio paskirties žemės, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias žemės įvertinimo tvarką, ir tuo pačiu pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostatą. Perduodamo neatlygintinai piliečiui nuosavybėn žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką. Metodikos 1.9 p. numatyta, kad žemės ūkio paskirties sklypų, kuriuose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta panaudoti individualiai statybai arba kitai (ne žemės ūkio ir miškų ūkio) veiklai (prireikus pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį), vertė apskaičiuojama šios metodikos 3 p. nustatyta tvarka, t.y. kaip valstybinės kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės. Atsižvelgiant į tai, kad Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane, kuris sutinkamai su Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio l punktu yra teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, ginčo žemės sklypą numatyta panaudoti ne žemės ūkio veiklai, o gyvenamųjų namų statybai, ginčo žemė sklypo vertė apskaičiuojama kaip valstybinės kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės. Sutinkamai su minėto Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bendrieji planai privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ir naudotojams. Teismo išvada, jog visi pagal chronologiją pateikti Kauno apskrities viršininko administracijos atlikti veiksmai po bendrojo plano patvirtinimo įrodo, kad Kauno apskrities viršininko administracija niekada šios žemės netraktavo kaip kitos paskirties žemės ir visus įsakymus ir sandorius priiminėjo ar sudarinėjo nurodydama, kad žemė yra žemės ūkio paskirties žemė, bet ne kitos paskirties, neturi teisinės reikšmės, kadangi šiuo atveju yra sprendžiamas ne valstybinės žemės nuomos, o nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Teismas be jokių motyvų savo sprendime nurodė, jog Kauno apskrities viršininko administracija, remiantis bendruoju planu, privalėjo įregistruoti ginčo žemės sklypo paskirtį pagal bendrajame plane nustatytą žemės naudojimo paskirtį. Visi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina argumentus, jog ginčo žemės sklype galės būti plėtojama tik ta veikla, kuri susijusi su bendrajame plane nustatytu teritorijos naudojimo rėžimu, todėl skundžiama teismo sprendimo dalis pažeidžia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte įtvirtintą lygiavertiškumo principą. Teismas pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostatą, kadangi neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, nagrinėjusios šią bylą 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį Nr. 3K-3-552/2007, kurioje konstatuota, jog Kauno apskrities viršininko administracija pagrįstai apskaičiavo ginčo žemės sklypo vertę kaip valstybinės kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės, ir tuo pagrindu netenkino ieškovės prašymo atkurti jai nuosavybės teises, perduodant jai ginčo žemės sklypą.
Atsiliepime į ieškovės E. Ž. apeliacinį skundą (b.l. 157-159, t.3) atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad ieškovė E. Ž. 2004 m. spalio 7 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr.M19/2004-0263 pagrindu bando išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, t.y. per nuomos sutartį įpareigoti atsakovą ateityje nuosavybės teisių atkūrimo klausimą išspręsti teigiamai, todėl papildomos sąlygos įtraukimas į valstybinės žemės nuomos sutartį yra teisiškai nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovo nuomone, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktą, lygiavertis turėtajam žemės sklypas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn tik tam asmeniui, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą ir, kuris nuosavybės teise turi pastatus. Todėl ieškovei negali būti atkurtos nuosavybės teisės perduodant lygiavertį žemės sklypą prie jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių pastatų už mirusio vyro L. Ž. teisę atkurti nuosavybę į žemę, nes ji nėra pretendentė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme, bet yra L. Ž. turto paveldėtoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, nagrinėjusi šią byla 2007 m. gruodžio 10 d. nutartyje Nr. 3K-3-552/2007 konstatavo, kad ieškovės prašomas suteikti jai neatlygintinai prie nuosavybės teise priklausančių pastatų žemės sklypas nėra žemė, į kurią ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Tai tik žemės sklypas, kuris gali būti svarstomas kaip suteiktinas lygiavertis turėtajam. Darytina išvada, kad visiškai nepagrįstas ieškovės E. Ž. apeliacinio skundo argumentas, jog Nacionalinė žemės tarnyba įpareigotina atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune, kurio plotas 5,60 ha.
Atsiliepimuose į apeliacinius skundus (b.l. 152-156, t.3) tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, ieškovės E. Ž. apeliacinį skundą atmesti. Tretysis asmuo sutinka su atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėjos) apeliaciniu skundu ir mano, kad visi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina argumentus, jog ginčo žemės sklype galės būti plėtojama tik ta veikla, kuri susijusi su bendrajame plane nustatytu teritorijos naudojimo režimu, skundžiama teismo sprendimo dalis pažeidžia Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte įtvirtintą lygiavertiškumo principą. Kauno miesto savivaldybės nuomone, nuosavybės teisės atkuriamos L. Ž. vardu negali būti atkurtos prie E. Ž. nuosavybės teise turimų pastatų.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovės atstovė prašė patenkinti ieškovės apeliacinį skundą, atmesti atsakovo apeliacinį skundą, o atsakovo ir trečiojo asmens atstovės – patenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir atmesti ieškovės apeliacinį skundą.
Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas dalinai, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal apeliacinių skundų argumentus reikšmingi yra šie klausimai : 1) ar ieškovė, prašydama perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų, pagrįstai prašo įvertinti ir jos mirusio vyro turėtas ir jos paveldėtas teises atkurti nuosavybės teises į žemę, t.y. kokia ieškovės teisių apimtis; 2) ar žemės sklypas prie nuosavybės teise turimų pastatų yra lygiavertis turėtam sklypui, į kurį turi teisę atkurti nuosavybės teises ieškovė, t.y. kaip turėtų būti vertinamas žemės sklypas, ir ar nėra kitų priežasčių, dėl ko negalima būtų ieškovei suteikti žemės sklypo prie turimų pastatų, bei 3) ar pagrįstai ieškovė reikalauja pakeisti 2004 10 07 sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį. Atsakius į šiuos klausimus galima spręsti, ar pagrįsti ieškovės byloje pareikšti reikalavimai ir ar pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Todėl teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvieno iš jų.
Dėl ieškovės teisių apimties
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovei prie jos turimų pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune, neatlygintinai gali būti perduotas tik sklypas, kurio vertė ekvivalentiška valstybės išperkamai 3,2 ha žemės ir 0,31 ha miško, į kuriuos turi teisę atkurti nuosavybės teises ieškovė, ir kad ieškovė neturi teisės gauti lygiavertį sklypą už jos mirusio vyro, kurio teises ji paveldėjo, teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę ir mišką. Teismas taip nusprendė, pripažindamas, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d. nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir tik tada perduodamos įpėdiniams, ieškovė negali prašyti atkurti nuosavybės teises gaudama lygiavertį žemės sklypą prie jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių pastatų už mirusio vyro L. Ž. teisę atkurti nuosavybę į žemę.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir vertina, jog šis teismas netinkamai išaiškino įstatymą.
Sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ nuostatas, pripažintina, kad teisės normos nustato, jog piliečiams yra grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas arba už jį teisingai atlyginama. Įstatymų leidėjas nenustatė, jog nuosavybės teisė atkuriama tik tam tikram pretendentų ratui, t.y. ne visiems piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Paminėto įstatymo 2 str. straipsnio 1 d. apibrėžia Lietuvos Respublikos piliečių ratą, kuriems gali būti atkuriamos nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, o to paties straipsnio 2-oji dalis nustato, kad, jei šio straipsnio 1 d. nurodyti asmenys, nustatytu laiku padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Iš įstatymo 18 str. 2 ir 3 d. , 21 str. 3 ir 4 d. nuostatų, matyti, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo valią gali išreikšti visi 2 str. nurodyti asmenys. Viena pagrindinių sąlygų - turi būti dar nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o jei toks sprendimas jau priimtas, įstatymų leidėjas suteikia teises jį keisti administracine tvarka - tai reiškia, kad priimtas sprendimas gali būti keičiamas. LR CK 5.1 str. nustato, jog paveldėjimas - tai mirusiojo fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Taigi, vertinant aukščiau paminėtų teisės normų nuostatas, darytina išvada, jog įpėdinis perima ne tik mirusiojo turtą, bet ir su juo susijusias turtines teises.
Kadangi ieškovės mirusio vyro L. Ž. vardu nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, todėl nėra pagrindo manyti, kad įstatymas riboja įpėdinio (ieškovės) teises pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą ar mažintų įpėdinių teisių apimtį. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas numato galimybę, kad pretendentui atkuriant nuosavybės teises perduodamas lygiavertis žemės plotas. Asmuo, pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, gali išreikšti valią iki sprendimo priėmimo. Jeigu asmuo miršta nepriėmus sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, šią valią pilna apimtimi gali išreikšti ar ją keisti įstatymo nustatyta tvarka įpėdinis. Todėl negali būti laikoma, kad įpėdinis turi mažiau teisių už asmenį, pateikusį prašymą atkurti nuosavybės teises.
Ieškovė kaip L. Ž. įpėdinė tokį prašymą pareiškė 2003 02 28 (b.l. 124, t. 1), Klaipėdos apskrities viršininkas 2003 03 06 įsakymu priėmė išvadą, kurioje nurodė, kokias teises atkurti nuosavybės teises turi L. Ž., šią išvadą persiuntė Kauno apskrities viršininko administracijai, dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (b.l.122-123, t. 1). Šie institucijos, priimančios sprendimus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, veiksmai patvirtina, kad ieškovė E. Ž., kaip L. Ž. įpėdinė, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, turi tas pačias teises, kokios įstatymu buvo suteiktos L. Ž.. Turėdama nuosavybės teise statinius, ieškovė gali pasirinkti atkūrimo būdą ir realizuojant paveldėtas L. Ž. teises atkurti nuosavybės teises į žemę bei mišką, įgyjant perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą.
Atsakovo ir trečiojo asmens teiginius, kad nuosavybės teisės L. Ž. vardu negali būti atkurtos į žemę prie E. Ž. nuosavybės teise turimų pastatų, teismas vertina kaip formalų atsisakymą tenkinti ieškovės pageidavimą, kuris trukdo jai įgyvendinti jos teises, suteiktas įstatymo. Iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad, išsprendus L. Ž. ir E. Ž. prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusius žemės bei miško sklypus, bet kokiais sprendimais visos teisės galutinėje išvadoje bus atkurtos tik vienai ieškovei E. Ž.. Taigi nuosavybės teisių atkūrimas mirusiojo L. Ž. vardu ir šių teisių perdavimas įpėdinei E. Ž., kaip tą numato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d., nei ieškovės, nei kitų asmenų teisių nepažeis.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad perduodant neatlygintinai žemės sklypą prie nuosavybės teise valdomų pastatų ieškovė pagrįstai prašo atsižvelgti ir į jos paveldėtą, jos mirusio vyro L. Ž. turėtą teisę atkurti nuosavybės teisę į 8,20 ha 9414 Lt vertės žemės ir 2,95 ha 3826 Lt vertės miško. Pripažinus priešingai, tai prieštarautų Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo tikslams bei prasmei, prieštarautų teisingumo bei protingumo principams.
Dėl žemės sklypo vertinimo ir kitų priežasčių, dėl ko, atsakovo vertinimu, negalima būtų ieškovei suteikti žemės sklypo prie turimų pastatų
Spręsdamas ginčą ar ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo būdu pageidaujamas gauti prie ieškovės nuosavybės teise turimų pastatų žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, yra lygiavertis žemės ir miško sklypams, į kuriuos atkurti nuosavybės teisę turi teisė ieškovė, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog šis žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties ir jo vertė yra 16.088 Lt, o ne 658.560 Lt, kaip kad nurodo atsakovas.
Nesutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, konstatuodamas, kad ginčo žemės sklypo vertė turi būti skaičiuojama kaip žemės ūkio paskirties žemės, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias žemės įvertinimo tvarką. Perduodamo neatlygintinai piliečiui nuosavybėn žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, o šios metodikos 1.9 p. numatyta, kad žemės ūkio paskirties sklypų, kuriuose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta panaudoti individualiai statybai arba kitai (ne žemės ūkio ir miškų ūkio) veiklai (prireikus pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį), vertė apskaičiuojama šios metodikos 3 p. nustatyta tvarka, t.y. kaip valstybinės kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės pardavimo atveju.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, vertina, kad jos yra pagrįstos.
Pirmosios instancijos teismas paskųstajame sprendime išsamiai aptarė įrodymus, kurių pagrindu pripažino, jog žemės sklypas prie statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, yra žemės ūkio paskirties, kaip tokios paskirties žemės sklypas jis įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, po Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtinimo 2003 05 29 Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu žemės sklypo paskirtis nebuvo pakeista, o 2004 10 04 Valstybinės žemės nuomos sutartimi šis žemės sklypas kaip žemės ūkio paskirties žemė buvo išnuomotas ieškovei. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šios aplinkybės yra pilnai įrodytos pirmosios instancijos teismo aptartais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys apeliaciniuose skunduose neteigia, jog tokios aplinkybės teismo nustatytos nepagrįstai.
Kadangi žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, yra žemės ūkio paskirties, nebuvo pakeista ir nėra poreikio keisti šio žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį, negalima sutikti su apelianto atsakovo nuomone, jog žemės sklypo vertė turi būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos 3 p. Šios metodikos 1.9 p. reglamentuoja, kad žemės ūkio paskirties sklypų, kuriuos pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta panaudoti individualiai statybai arba kitai (ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio) veiklai, vertė apskaičiuojama šios metodikos 3 punkte nustatyta tvarka tik prireikus keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį.
Atsakovas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pastatų, esančių ginčo sklype, būklė neturi įtakos nuosavybės teisių atkūrimui, faktiškai statiniai yra nusidėvėję, ieškovė į juos neinvestuoja.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nenurodo teisinio pagrindo, kuriuo remiantis pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kai valstybė atlygina už išperkamą žemę neatlygintinai perduodama nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų, būtų privalu vertinti turimų pastatų būklę ir kad kažkokia konkreti pastatų būklė draustų piliečiui pasinaudoti tokiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nevertindamas pastatų būklės, o tik konstatavęs, kad reikšminga aplinkybė yra ta, jog ginčo žemės sklype ieškovė turi nuosavybės teise jai priklausančius pastatus, pirmosios instancijos teismas byloje priėmė nepagrįstą sprendimą.
Dėl nuomos sutarties pakeitimo
Ieškovės E. Ž. apeliaciniame nurodytas argumentas, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2004 10 07 sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties 2 p. taip pat pažeidžia ieškovės interesus, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pripažintas pagrįstu. Šiuo sutarties punktu šalys, sudarydamos nuomos sutartį, susitarė, dėl sutarties galiojimo terminų. Reikalauti, kad toks terminas būtų susietas dar ir su konkrečiu įvykiu – sprendimu atkurti nuosavybės teises nuomininkei E. Ž., ieškovė neturi teisės, ji net nenurodo teisinio pagrindo leidžiančio to reikalauti. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama byloje pateiktus apeliacinius skundus, pripažįsta, kad trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą visiškai be pagrindo teigia, jog ieškovė praleido įstatymo nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Iš byloje pateikto ieškovės apeliacinio skundo matyti, kad šis skundas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 05 25 sprendimo buvo paduotas 2010 06 28. CPK 307 straipsnis nustato 30 dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti, o tai reiškia, kad ieškovė apeliacinį skundą privalėjo paduoti ne vėliau kaip 2010 06 25 . Kadangi 2010 06 25 buvo ne darbo diena, tai termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena – 2010 06 28 (CPK 74 str. 5 d.).
Remdamasi paminėtais argumentais, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino negaliojančiu 2006 07 19 Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr. V-270, kuriuo netenkintas E. Ž. prašymas atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį sklypą, taip pat teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo pakeisti 2004 10 07 valstybinės žemės nuomos sutartį. Todėl šioje dalyje Kauno miesto apylinkės teismo 2010 05 25 sprendimas nekeistinas. O šio teismo sprendimo dalis, kuria teismas pripažino, jog ieškovė E. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises tik į 3,51 ha žemės, perduodant jai neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune, kaip ne pilnai pagrįsta, pakeistina. Pripažintina, kad tenkintinas ieškovės ieškinyje pareikštas reikalavimas įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti E. Ž. nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune, kurio plotas 5,60 ha, nes ieškovė turi teisę reikalauti, jog, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų būtų atkurtos nuosavybės teisės į jai priklausančios 3,51 ha žemės ir jos mirusiam vyrui L. Ž. priklausančios 11,15 ha žemės, pastarąsias teises perduodant įpėdinei E. Ž..
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Ieškovės apeliacinį skundą tenkinti dalinai. Atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta, jog E. Ž. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,51 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune, pakeisti ir ją išdėstyti taip:
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos per tris mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo atkurti E. Ž. nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą prie pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune, kurio plotas 5,60 ha.
Likusią Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Kolegijos pirmininkas Raimondas Buzelis
Kolegijos teisėjai Izolda Nėnienė
Arūnas Rudzinskas