Civilinė byla Nr. 3K-3-391/2010
Procesinio sprendimo kategorija 87 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 19 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražinos
Davidonienės ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo konditerijos
korporacijos „Roshen“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo konditerijos korporacijos „Roshen“
(Ukraina) ieškinį atsakovui Ferrero S.p.A. (Italija), trečiasis asmuo –
Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, dėl prekių ženklo
registracijos panaikinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė:
I.
Ginčo esmė
Ieškovas prašė
panaikinti atsakovo prekių ženklo „ROCHER“ (tarpt. reg. Nr. 688261) tarptautinę
registraciją, išplėstą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas yra žodinio prekių
ženklo „ROCHER“ (tarpt. reg. Nr. 688261; registracijos data – 1998 m. vasario
16 d.; tarptautinės registracijos išplėtimo į Lietuvos Respubliką data yra 2003
m. rugpjūčio 29 d.) savininkas. Ženklas yra registruotas 30 kasės prekėms
„kava, arbata, cukrus, ryžiai, tapijoka, sago krupos, kavos pakaitalai; miltai
ir grūdų produktai (išskyrus pašarus); duona, biskvitai, kepiniai, miltiniai
konditerijos gaminiai ir konditerijos gaminiai; valgomieji ledai; medus,
sirupas; mielės, kepimo milteliai; valgomoji druska, garstyčios; pipirai,
actas, padažai; prieskoniai; ledas (šaldymui), kakava, kakavos produktai,
būtent, pasta kakavos gėrimams, šokolado pasta, papuošimai ir konkrečiai –
šokoladiniai papuošimai, šokoladas, pralinė, šokolado gaminiai, skirti Kalėdų
eglučių papuošimui, maisto produktai iš valgomojo šokolado, įdaryto alkoholiu,
saldumynai, miltiniai konditerijos gaminiai, įskaitant smulkius ir ilgalaikius
miltinius konditerijos gaminius, kramtomoji guma, kramtomoji guma be cukraus,
saldainiai be cukraus“. Ieškovas nurodė, kad nurodytas ieškovui priklausantis
prekių ženklas nėra naudojamas, todėl jo registracija Lietuvoje naikintina
(Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis).
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2009 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Byloje
pateiktų įrodymų pagrindu teismas sprendė, kad atsakovas ilgą laiką naudoja
saldainių dėžutes ar panašias pakuotes su ženklu „FERRERO ROCHER“. Šis ženklas
yra kitas atsakovui priklausantis prekių ženklas (tarpt. reg. Nr. 799546).
Atsakovas yra įregistravęs nemažai prekių ženklų su žodiniais žymenimis
„FERRERO ROCHER“, naudojamų Europos šalyse. Sąskaitose, įvežimo dokumentuose,
reklaminiuose leidiniuose, interneto tinklalapiuose atsakovo saldainiai siūlomi
ir nurodomi kaip „ROCHER“: tai netrukdo identifikuoti prekių kaip priklausančių
atsakovui. Žymuo „FERRERO“ žymi ginčijamojo prekių ženklo savininką,
dominuojantis žymuo yra būtent „ROCHER“. Teismas nurodė, kad žymuo „FERRERO“
nurodo prekes gaminančią įmonę, sukuria ryšį tarp produkto ir produktą gaminančios
įmonės. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas ginčijamojo
prekių ženklo nenaudojo. Teismas sprendė, kad nėra būtinumo pasisakyti dėl penkerių
metų termino (aktualaus ženklo registracijos panaikinimui dėl nenaudojimo)
skaičiavimo.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 23
d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2009
m. birželio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą (Teisingumo Teismo 2009 m. sausio
15 d. sprendimas Silberquelle GmbH, C-495/07, Rink. 2009, p. I-00137;
2005 m. gruodžio 8 d. sprendimas Castellblanch, SA v. Vidaus rinkos derinimo
tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-29/04, Rink. 2005, p.
II-05309).
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį ir
priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos
pagrindžiantys esminiai argumentai:
1.
Teismas turėjo vertinti, ar būtent ginčijamuoju prekių ženklu „ROCHER“
Lietuvoje buvo žymimos atitinkamos prekės (Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio
2 dalis, 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos
prekių ženklo (2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl
Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) (toliau – Reglamentas dėl Bendrijos
prekių ženklo) 15 straipsnio 1 dalis. Tuo tarpu žodinis–vaizdinis ženklas
„FERRERO ROCHER“ ir ginčijamasis – žodinis ženklas „ROCHER“ – yra du
savarankiški prekių ženklai. Prekės (saldainių dėžutės) yra ženklinamos tik
prekių ženklu „FERRERO ROCHE“. Anot kasatoriaus, Prekių ženklų įstatymo 47
straipsnio 3 dalies 1 punktas turėjo būti aiškinamas kaip neleidžiantis
atsakovui išvengti priklausančios pareigos naudoti būtent ginčijamą (žodinį) prekių
ženklą „ROCHER“ (Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 15 straipsnio 1
dalis, 2 dalies a punktas, 50 straipsnio 1 dalies a punktas, Bendrojo Teismo
2006 m. vasario 23 d. sprendimas Il Ponte Finanziaria SpA v. Vidaus rinkos
derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-194/03, Rink.
2006, p. II-00445).
2. Pripažinus,
kad teismas netinkamai aiškino teisės normas dėl ženklo naudojimo, kartu turi
būti pasisakyta ir dėl Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto
penkerių metų termino skaičiavimo. Ginčijamo prekių ženklo „ROCHER“ tarptautinė
registracijos išplėtimo į Lietuvos Respubliką data yra 2003 m. rugpjūčio 29 d.
(įrašas Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre padarytas 2003 m. rugpjūčio
29 d.); būtent nuo šios dienos ir skaičiuotinas įstatyme nustatytas penkerių metų
terminas (Prekių ženklų įstatymo 30 straipsnio 1, 2 dalys, Madrido sutarties
dėl tarptautinės ženklų registracijos Protokolo (toliau – Madrido sutarties
protokolas) 3 straipsnio 4 dalis, 3ter straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1,
2 dalys). Įstatyme nurodytas penkerių metų terminas yra pasibaigęs, taigi
ginčijamajam prekių ženklui taikytina Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio
2 dalyje įtvirtinta teisės norma.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą, o
ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Bylą
nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą dėl ženklo “ROCHER” (tarpt. reg. Nr. 688261)
naudojimo (faktinis realus šio ženklo naudojimas nekeičia ženklo “ROCHER”
skiriamųjų požymių). Žodis “ROCHER”, užrašytas tiek viršutinėje, tiek apatinėje
atsakovo parduodamų saldainių dėžučių dalyse, yra aiškiai užrašytas didžiosiomis
tamsiomis (tamsiai rudos arba juodos spalvų) raidėmis, šriftu, kuris menkai
skiriasi nuo standartinio šrifto, kuriuo įregistruotas ženklas “ROCHER”. Tai,
kad atsakovo saldainių pakuotėse žemiau žodžio “ROCHER” (arba šalia jo) yra
užrašytas atsakovo pavadinimas “FERRERO”, nekeičia ginčijamojo ženklo
skiriamojo pobūdžio, bet įrodo, kad atsakovo saldainių pakuotėse naudojamas
tiek įregistruotas ženklas “ROCHER”, tiek šio ženklo savininko pavadinimas. Tai
sukuria tiesioginį ryšį tarp atsakovo prekių linijų ir atsakovo bendrovės (Teisingumo
Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimas Silberquelle GmbH, C-495/07,
Rink. 2009, p. I-00137; Bendrojo Teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimas Il
Ponte Finanziaria SpA v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir
pramoniniam dizainui), T-194/03, Rink. 2006, p. II-00445; 2005 m. gruodžio
8 d. sprendimas Castellblanch, SA v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių
ženklams ir pramoniniam dizainui), T-29/04, Rink. 2005, p. II-05309; 2005
m. liepos 14 d. sprendimas Reckitt Benckiser (Espa?a), SL v. Vidaus rinkos
derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), T-126/03, Rink.
2005, p. II-02861; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta byloje UAB
„Restoranų grupė FORTAS“ v. AB „Ragutis“, bylos Nr. 3K-3-160/2008).
2. Tarptautinės
registracijos, konkrečiai (kaip ir nagrinėjamuoju) – tarptautinės registracijos
vėlesnio teritorinio išplėtimo – atveju penkerių metų terminas skaičiuojamas
pasibaigus teisės aktuose numatytam 18 mėnesių terminui, per kurį
Susitariančioji valstybė (konkrečiu atveju, Lietuvos Respublika) gali
informuoti Tarptautinį biurą (Pasaulio intelektinės nuosavybės organizaciją)
apie atsisakymą suteikti apsaugą tarptautinio susitarimo reglamentuojama
procedūra siekiamą apsaugoti ženklą (Prekių ženklų įstatymo 30 straipsnio 1, 2,
4 dalys, 31 straipsnio 1 dalis, 34 straipsnio 1, 2, 4 dalys, 47 straipsnio 2
dalis, 1997 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Madrido
sutarties dėl tarptautinės ženklų registarcijos protokolo ratifikavimo”
Nr. VIII-204, 2 straipsnis, Madrido sutarties protokolo 3 straipsnis, 3ter
straipsnio 2 dalis, 4 straipsnis, Bendrųjų taisyklių pagal Madrido
sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos ir su šia sutartimi susijusį Protokolą,
14 taisyklė, Bendrųjų taisyklių, galiojusių 2002 m. balandžio 1 d., 24
taisyklės 6 dalies 7 punktas). Tarptautinio biuro, dar nepasibaigus ženklo
registravimo procedūrai, išduotas liudijimas patvirtina ženklo įrašymą
tarptautiniame registre, bet nepatvirtina ženklo savininko išimtinių teisių
Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje tokiam ženklui savarankiškas liudijimas neišduodamas.
Atsakovo teigimu, penkerių metų terminas, kuriam pasibaigus ženklo registracija
gali būti panaikinta dėl nenaudojimo, tarptautinės registracijos atveju pradedamas
skaičiuoti pasibaigus nurodytam 18 mėnesių terminui. Taigi šis terminas
ginčijamo ženklo atveju prasidėjo ne 2003 m. lapkričio 27 d., bet tik 2005 m.
gegužės 27 d. ir baigėsi 2010 m. gegužės 27 d.
Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka
nepateikta.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t
u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio
nagrinėjimo dalykas – teisės normų, reglamentuojančių prekių ženklo
registracijos panaikinimą dėl nenaudojimo, aiškinimas ir taikymas. Konkrečiu
atveju tai –tarptautinės registracijos žodiniam prekių ženklui, išplėstos į
Lietuvos Respubliką Madrido sutarties protokolo pagrindu, panaikinimas.
Sprendžiant dėl to, aktualūs yra trys klausimai: 1) termino, kuriam pasibaigus
ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo, skaičiavimas; 2)
žodinio prekių ženklo naudojimo vertinimas; 3) prekės ir (arba) paslaugos,
kurioms konkretus prekių ženklas yra naudojamas ir kurioms ženklo registracija
gali būti panaikinta dėl nenaudojimo. Bylą nagrinėję teismai savo procesiniuose
sprendimuose iš esmės apsiribojo tik antrojo klausimo vertinimu, konstatavę
ginčijamojo ženklo naudojimo faktą.
Dėl
termino, kuriam pasibaigus ženklo registracija gali būti panaikinta dėl
nenaudojimo
1. Paryžiaus
konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 5 straipsnio
1 dalies c punkte įtvirtinta, kad jeigu šalyje užregistruoto
ženklo panaudojimas yra privalomas, registracija gali būti anuliuota, tik
praėjus tam tikram terminui ir tik tuo atveju, kai suinteresuotas asmuo
nepristatys įrodymų, kurie pateisintų jo neveiksmingumo priežastis. Sutarties
dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (vadinamoji TRIPS
sutartis) 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu registracijai
išlaikyti reikalaujama prekių ženklą naudoti, registracija gali būti
panaikinta, tik jeigu prekių ženklas be pertraukos buvo nenaudojamas ne mažiau
kaip trejus metus, jeigu prekių ženklo savininkas neįrodo, jog buvo svarbių
priežasčių, kurios trukdė naudoti prekių ženklą. Aplinkybės, atsiradusios
nepriklausomai nuo prekių ženlo savininko valios, kurios trukdo naudoti prekių
ženklą, pavyzdžiui, importo suvaržymai ar kitokie vyriausybės keliami
reikalavimai prekių ženklais apsaugotoms prekėms ar paslaugoms, turi būti
pripažįstamos svariomis nenaudojimo priežastimis.
2. 2008 m.
spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių
teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota
redakcija) (ankstesnė – 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/104/EEB
valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti) (toliau
– Prekių ženklų direktyva) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu per
penkerius metus po registravimo procedūros pabaigos savininkas nepradėjo valstybėje
narėje iš tikrųjų prekių ženklu žymėti prekių ar paslaugų, kurioms jis buvo
įregistruotas, arba jeigu ženklo naudojimas buvo sustabdytas penkerius metus iš
eilės, ženklui taikomos šia direktyva numatytos sankcijos, išskyrus atvejus,
kai buvo nenaudojama dėl tinkamų priežasčių. Prekių ženklų direktyvos 12
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prekių ženklas gali būti panaikintas, jeigu
penkerius metus iš eilės jis nebuvo faktiškai naudojamas valstybėje narėje prekėms
arba paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas, žymėti ir jeigu nebuvo tinkamų
priežasčių jo nenaudoti.
3. Teisingumo
Teismas yra pasisakęs dėl nurodytų normų aiškinimo ir nurodęs, kad
„registracijos procedūros pabaigos data“ Prekių ženklų direktyvos 10 straipsnio
1 dalies prasme turi būti nustatoma kiekvienoje valstybėje narėje pagal šioje
valstybėje galiojančias procedūrines normas registracijos srityje. Teisingumo
Teismas yra nurodęs, kad Prekių ženklų direktyvos 12 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip, kad „tinkamos priežastys nenaudoti“ prekių ženklo yra
tiesiogiai su prekių ženklu susijusios kliūtys, dėl kurių jo naudojimas tampa
neįmanomas arba nepriimtinas ir kurios nepriklauso nuo minėto prekių ženklo
savininko valios (Teisingumo Teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimas Armin
Häupl, C-246/05, Rink. 2007, p. I-04673). Būtina atkreipti dėmesį į keletą
šiame sprendime Teisingumo Teismo nurodytų aiškinimų, kurie yra aktualūs
nagrinėjamai bylai. Teisingumo Teismas nurodė, kad Prekių ženklų direktyvos 10
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata nesuvienodina naudojimo
laikotarpio pradžios, taigi ir jos nustatyto penkerių metų termino pradžios. Iš
tiesų jos formuluotė apibrėžia šią pradžią registracijos procedūros atžvilgiu,
o tai yra direktyvos nesuderinta sritis. /…/ Tokia formuluotė šį terminą
leidžia pritaikyti prie nacionalinių procedūrų ypatumų (Sprendimo Armin
Häupl 27 punktas). Valstybės narės turi teisę organizuoti registracijos
procedūrą ir todėl nuspręsti, būtent kada ji turi būti laikoma baigta
(Sprendimo Armin Häupl 28 punktas). Tarptautinės registracijos atveju
valstybė narė, kuriai pateikta paraiška įregistruoti, turi nustatyti momentą,
kada baigiasi registracijos procedūra pagal jos pačios procedūrines normas
(Sprendimo Armin Häupl 29 punktas).
4. Nacionalinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad ženklo registracija
gali būti panaikinta, jeigu per penkerius metus po ženklo registracijos
liudijimo išdavimo dienos ženklo savininkas Lietuvos Respublikoje nepradėjo
naudoti ženklo ar rimtai nesirengė juo žymėti prekes ir (ar) paslaugas, kurioms
tas ženklas buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius
metus iš eilės, išskyrus atvejus, kai naudoti ženklą sutrukdė rimtos
priežastys, pavyzdžiui, importo suvaržymas ar kitos nuo ženklo savininko valios
nepriklausančios aplinkybės (Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis). Taigi
tokiu (nacionaliniu) keliu registruotų prekių ženklų atveju termino skaičiavimo
atskaitos taškas yra aiškus – liudijimo išdavimo diena.
5. Bylos šalys
nesutaria, kaip turėtų būti skaičiuojamas šis terminas, kai ženklas Lietuvoje
yra saugomas tarptautinės registracijos procedūros pagrindu, nes reguliavimo expressis
verbis tiesiogiai būtent apie tai nėra kalbama. Vienareikšmiškai aišku tai,
kad Lietuva, kaip Madrido sutarties protokolo narė, ne vėliau kaip per 18
mėnesių nuo tos dienos, kada Tarptautinis biuras išsiunčia Susitariančiosios
šalies tarnybai pranešimą apie tarptautinės registracijos suteikiamos apsaugos
išplėtimą į tą šalį, turi pranešti Tarptautiniam biurui apie atsisakymą
suteikti apsaugą (jeigu atsisakoma apsaugą suteikti), nurodydama visus jo
motyvus (Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolo 5
straipsnio 2 dalies a papunktis, 1997 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos
įstatymo “Dėl Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolo
ratifikavimo” (Nr. VIII-204) 2 straipsnis). Madrido sutarties protokolo 4
straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, kad nuo 3 ir 3ter straipsniuose
nurodytomis sąlygomis atliktos registracijos ar įrašo datos kiekvienoje atitinkamoje
Susitariančiojoje šalyje ženklui suteikiama tokia pat apsauga kaip ir tuo
atveju, jeigu ženklas būtų tiesiogiai pareikštas tos Susitariančiosios šalies
tarnyboje. Jeigu Tarptautiniam biurui 5(1) ir (2) straipsnyje nurodytomos
sąlygomis nepranešama apie atsisakymą suteikti apsaugą arba jeigu atsisakymas,
apie kurį buvo pranešta vadovaujantis šiuo straipsniu, vėliau atšaukiamas, ženklo
apsauga atitinkamoje Susitariančiojoje šalyje nuo tos datos yra tokia pati kaip
ir tuo atveju, jeigu ženklą būtų įregistravusi tos Susitariančiosios šalies
tarnyba. Analogiško pobūdžio nuostata įtvirtinta ir Prekių ženklų įstatymo 30
straipsnio 2 dalyje. Trumpai tariant, būtent Susitariančioji valstybė (bet ne
Tarptautinis biuras) sprendžia, ar ženklui suteiktina apsauga toje valstybėje,
ir tai ji turi padaryti pirmiau nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka.
6. Vidaus
rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) būtent šį
terminą taiko, kai kyla klausimas dėl ženklo, apsaugoto tarptautinės
registravimo procedūros pagrindu, naudojimo (Protestų vadovas. 6 dalis.
Naudojimo įrodinėjimas. 4.1.3 punktas), t. y. termino pradžia siejama su
pranešimo apie tarptautinės registracijos suteikiamos apsaugos išplėtimą į tą
šalį data pridėjus 18 mėnesių. Ši data gali būti ir dar vėlesnė
(pavyzdžiui, pateikiamas laikinas atsisakymas suteikti apsaugą, kuris vėliau
teisės aktų nustatyta tvarka yra atšaukiamas, kt.), tačiau kiekvienu atveju tai
turi nurodyti pačios šalys. Nurodytoji data gali būti ankstesnė tose
valstybėse, kurios yra pasirinkusios vadinamąją apsaugos suteikimo patvirtinimo
sistemą (angl. Statements of Grant of Protection) (žr., pvz., Vidaus
rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui). Protestų
vadovas. 6 dalis. Naudojimo įrodinėjimas. 4.1.3 punktas). (Lietuva šios
apsaugos suteikimo patvirtinimo sistemos nėra pasirinkusi).
Apibendrinant
pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju data, nuo kurios skaičiuojamas penkerių metų
terminas ženklui naudoti, yra 2003 m. lapkričio 27 d. pridėjus 18
mėnesių, t. y. 2005 m. gegužės 27 d. (penkerių metų terminas baigėsi
atitinkamai 2010 m. gegužės 27 d.). Taigi atsakovo pateikiami argumentai dėl
datos, nuo kurios skaičiuojamas penkerių metų terminas, kuriam pasibaigus
ženklo registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo, yra pagrįsti, o
kasatoriaus – ne. Tokia logika pagrįstas skaičiavimas ir argumentai grindžiami tuo,
kad sankcijos dėl ženklo nenaudojimo taikymas gali būti siejamas su tuo
laikotarpiu, kai ženklas yra “laisvas” nuo administracinio pobūdžio kliūčių,
susijusių su apsaugos tokiam ženklui suteikimu. Taip pat būtina pažymėti, kad „apsaugos
laikotarpio pradžia“ savaime nėra sutampanti su „registracijos procedūros
pabaigos data“. Pavyzdžiui, ir nacionaliniu keliu įregistruotas ženklas
laikomas saugomu nuo paraiškos padavimo arba prioriteto datos, nors data, nuo
kurios skaičiuojamas penkerių metų terminas, kuriam pasibaigus ženklo
registracija gali būti panaikinta dėl nenaudojimo, yra liudijimo išdavimo data (Prekių
ženklų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, 35 straipsnis, 47 straipsnio 2 dalis).
Dėl prekių ir
(arba) paslaugų, kurioms prekių ženklas yra naudojamas, vertinimo
7. Ginčijamasis
prekių ženklas yra skirtas žymėti 30 klasės prekėms „kava, arbata, cukrus,
ryžiai, tapijoka, sago krupos, kavos pakaitalai; miltai ir grūdų produktai
(išskyrus pašarus); duona, biskvitai, kepiniai, miltiniai konditerijos gaminiai
ir konditerijos gaminiai; valgomieji ledai; medus, sirupas; mielės, kepimo
milteliai; valgomoji druska, garstyčios; pipirai, actas, padažai; priekoniai;
ledas (šaldymui), kakava, kakavos produktai, būtent pasta kakavos gėrimams,
šokolado pasta, papuošimai ir konkrečiai – šokoladiniai papuošimai, šokoladas,
pralinė (riešutų masė supriedais), šokolado gaminiai, skirti Kalėdų eglučių
papuošimui, maisto produktai iš valgomojo šokolado, įdaryti alkoholiu,
saldumynai, miltiniai konditerijos gaminiai, įskaitant smulkius ir ilgalaikius
miltinius konditerijos gaminius, kramtomoji guma, kramtomoji guma be cukraus,
saldainiai be cukraus“.
Bylą
nagrinėjusių teismų vertinimas dėl ginčijamojo ženklo naudojimo atitinkamoms
prekėms žymėti apsiribojo tik saldainiais. Tai negali būti laikoma išsamiu šio
klausimo tyrimu, nes, minėta, ženklas registruotas žymėti daug platesnei prekių
kategorijai. Bendrojo Teismo praktikoje yra nagrinėta ir pasisakyta dėl ženklo
naudojimo atitinkamoms prekėms žymėti vertinimo (žr., pvz., Bendrojo Teismo
2005 m. liepos 14 d. sprendimą Reckitt Benckiser (Espa?a), SL v. Vidaus
rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui), T-126/03, Rink.
2005, p. II-02861; 2006 m. spalio 17 d. sprendimą Armour Pharmaceutical Co.
v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui),
T-483/04, Rink. 2006, p. II-04109; 2007 m. vasario 13 d. sprendimą Mundipharma
AG v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui),
T-256/04, Rink. 2007, p. II-00449; kt). Taisyklė, kuri yra pakartojama šiuose sprendimuose,
yra ta, kad reikia atsižvelgti į prekių, kurioms buvo įregistruotas prekių
ženklas, kategorijų apimtį, būtent į aprašant šias kategorijas vartojamų žodžių
bendrumą, kartu atsižvelgiant į prekes ar paslaugas, kurioms ženklo naudojimas
iš tikrųjų buvo iš esmės nustatytas. Jeigu prekių ženklas buvo įregistruotas
pakankamai didelei prekių ar paslaugų kategorijai, kad ją būtų galima
suskirstyti į kelias autonomiškas pakategores, prekių ženklo naudojimo iš
tikrųjų žymint dalį šių prekių ar paslaugų įrodymas apima tik vieną ar kelias
pakategores, kurioms priklauso prekės ar paslaugos, kurioms žymėti realiai
naudojamas prekių ženklas. Priešingai, jeigu prekių ženklas buvo įregistruotas
prekėms ar paslaugoms, apibrėžtoms taip tiksliai ir išsamiai, kad neįmanoma
atitinkamos kategorijos suskirstyti į akivaizdžias pakategores, prekių ženklo
naudojimo iš tikrųjų žymint minėtas prekes arba paslaugas įrodymas apima visą
šią kategoriją (Sprendimo Armour Pharmaceutical Co. v. Vidaus rinko
derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui) 26-27 punktai, Sprendimo Reckitt
Benckiser (Espa?a), SL v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir
dizainui) 44-45 punktai, Sprendimo Mundipharma AG v. Vidaus rinkos
derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) 23 punktas).
8. Reziumuojant
pažymėtina, kad tai, jog (bylą nagrinėjusių teismų vertinimu) ginčijamasis
prekių ženklas yra naudojamas saldainiams žymėti, savaime nereiškia, jog
galima pripažinti ženklo naudojimą visoms nurodytoms prekėms, kurioms žymėti
jis buvo įregistruotas. Teismai turi pateikti tinkamą šios aplinkybės
vertinimą.
9. Tačiau, atliekant
tokį vertinimą, kartu būtina turėti omenyje ir tai, kad iš tiesų nors „naudojimo
iš dalies“ savokos tikslas – nepanaikinti prekių ženklų, kurie nebuvo naudoti
žymint konkrečią prekių kategoriją, panaudojimo galimybių, vis dėlto dėl jo iš
/…/ prekių ženklo savininko negalima atimti bet kokios prekių, kurios, nors ir
nėra absoliučiai tapačios prekėms, kurių naudojimas iš tikrųjų buvo įrodytas,
nėra iš esmės ir skirtingos bei priklauso tai pačiai grupei, kuri gali būti
suskirstyta tik savavališkai, apsaugos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad praktikoje
prekių ženklo savininkui neįmanoma įrodyti prekių ženklo naudojimo žymint visas
įsivaizduojamas su įregistravimu susijusių prekių rūšis. Dėl to „prekių ar
paslaugų dalies“ sąvoka negali apimti visų parduodamų panašių prekių ar
paslaugų atmainų, o tik tas, kurios yra pakankamai skirtingos, kad sudarytų
logiškas kategorijas arba pakategores (Sprendimo Reckitt Benckiser (Espa?a),
SL v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir dizainui) 46
punktas. Sprendimo Mundipharma AG v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių
ženklams ir pramoniniam dizainui) 24 punktas).
Dėl žodinio
prekių ženklo naudojimo vertinimo
10. Teisingumo
Teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl Europos Sąjungos teisės normų, susijusių
su naudojimo vertinimu (Prekių ženklų direktyvos 10 straipsnio 1 dalis, 12
straipsnio 1 dalis, 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr.
40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (2009 m. vasario 26 d. Tarybos Reglamento
(EB) dėl Bendrijos prekių ženklo Nr. 207/2009 (kodifikuota redakcija) (toliau –
Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo) 15 straipsnyje, 43 straipsnio 2,
3 dalyse (kodifikuotos redakcijos 42 straipsnio 2, 3 dalyse), 50 straipsnio
1 dalies a punkte (kodifikuotos redakcijos 51 straipsnio 1
dalies a punktas); kt.), aiškinimo. Visų pirma, svarbu pažymėti, kad naudojimas
turi būti suprantamas kaip „naudojimas iš tikrųjų“ (angl. genuine use). Prekių
ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, kai jis naudojamas pagal savo pagrindinę
paskirtį – užtikrinti prekių ir paslaugų, kurioms jis yra užregistruotas,
kilmės tapatybę šių prekių realizavimo rinkos sukūrimo ar išsaugojimo tikslais,
neatsižvelgiant į simbolinį prekių ženklo naudojimą, siekiant išsaugoti jo
suteikiamas teises. Nustatant, ar prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų,
reikia atsižvelgti į visus faktus ir aplinkybes, tinkamus nustatyti jo
komercinio naudojimo versle realumą, ypač jo naudojimo tam tikrame ekonomikos
sektoriuje, siekiant išlaikyti ar įgyti prekių ženklu saugomų prekių ar
paslaugų rinkos dalį, pagrįstumą, prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes,
prekių ženklo naudojimo apimtį ir dažnumą. Atsakymas į klausimą, ar naudojimas
yra kiekybiškai pakankamas, kad išsaugotų arba sukurtų rinkos dalį prekių
ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, priklauso nuo daugelio veiksnių ir
vertinimo kiekvienu konkrečiu atveju. Iš to išplaukia, kad neįmanoma
abstrakčiai a priori nustatyti, kokia kiekybinė riba turi būti
pasirinkta nustatant, ar prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų. Todėl de
minimis taisyklė /…/ negali būti nustatyta. Taigi, kai juo siekiama realaus
komercinio tikslo, net ir minimalus naudojimas gali būti pakankamas, kad būtų
nustatytas naudojimo iš tikrųjų egzistavimas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006
m. gegužės 11 d. sprendimo The Sunrider Corp. v. Vidaus rinkos derinimo
tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), C-416/04P, Rink. 2006,
p. I-04237, 70-72 punktus, 2003 m. kovo 11 d. sprendimą Ansul BV,
C-40/01, Rink. 2003, p. I-02439, 2004 m. sausio 27 d. sprendimą La Mer
Technology Inc., C-259/02, Rink. 2004, p. I-01159; 2009 m. sausio 15 d.
sprendimo Silberquelle GmbH 17 punktą; kt.).
11. Klausimas,
ar prekių ženklo naudojimas yra pakankamas sukurti ar išlaikyti prekių ženklu
pažymėtų prekių rinkos dalį, priklauso nuo keleto faktorių ir individualaus
kiekvienos bylos vertinimo. Prekių ir paslaugų pobūdis, ženklo naudojimo
dažnumas ar reguliarumas, aplinkybė, kad ženklas naudojamas prekiaujant visomis
ar tik kai kuriomis jo savininko prekėmis ar paslaugomis, arba įrodymai,
kuriuos gali pateikti ženklo savininkas, yra tarp faktorių, į kuriuos gali būti
atsižvelgiama (Sprendimo Ansul BV 39 punktas).
12.
Apibendrinant tai, pažymėtina, kad prekių ženklo naudojimas turi būti
vertinamas objektyviai, atsižvelgiant į prekių ženklo komercinį naudojimą
rinkoje.
13. Teisingumo
Teismas sprendime Il Ponte Finanziaria SpA, C-234/06 P (Rink., 2007, p.
I-07333) yra pasisakęs dėl Reglamento dėl Bendrijos prekių ženko 15
straipsnio nuostatų, susijusių su prekių ženklo naudojimu, aiškinimo. Teismas
pažymėjo, kad nors Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 15 straipsnio 1 dalis
ir 2 dalies a punkto nuostatos leidžia registruotą prekių ženklą laikyti
naudojamu, jei pateikiama įrodymų, kad šis prekių ženklas buvo naudojamas tokia
forma, kuri šiek tiek skiriasi nuo formos, kuria jis registruotas, jos
neleidžia, įrodžius jo naudojimą, apsaugos, kuria naudojasi vienas registruotas
prekių ženklas, suteikti ir kitam registruotam prekių ženklui, kurio naudojimas
nebuvo įrodytas, nes pastarasis yra tik pirmojo prekių ženklo variantas
(Sprendimo 86 punktas). (Lietuvos Prekių ženklų įstatymo 47 straipsnio 3
dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad naudojimu minėto straipsnio 2 dalyje
įtvirtintos normos prasme taip pat laikoma ženklo naudojimas tokia forma, kuri
skiriasi savo elementais, bet nepakeičia skiriamųjų ženklo požymių, įrašytų
Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre).
14. Bendrasis
Teismas pirmiau nurodytame sprendime Il Ponte Finanziaria SpA v.Vidaus
rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), dėl
kurio vėliau buvo pateikta apeliacija, kuri Teisingumo Teismo buvo atmesta, nurodė,
jog Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 15 straipnio 2 dalies a punkte įtvirtinta
nuostata yra susijusi su tuo, kai įregistruotas nacionalinis ar Bendrijos
prekių ženklas naudojamas prekyboje šiek tiek kitokia forma, palyginti su ta,
kuria buvo įregistruotas. Šia nuostata, kurioje nenumatyta griežtos naudojamo
prekių ženklo ir įregistruoto prekių ženklo formų atitikties, siekiama leisti
jo savininkui naudojant jį prekyboje pakeisti žymenį, nepakeičiant išskirtinio
jo pobūdžio taip, kad tai leistų geriau jį pritaikyti prie atitinkamų prekių
arba paslaugų prekybos ar reklamos sąlygų. Atsižvelgiant į šios nuostatos
tikslą, materialinė jos taikymo sritis turi būti laikoma apribota tik tokiomis
situacijomis, kai prekių ženklo savininko prekėms ar paslaugoms, kurioms šis
ženklas buvo įregistruotas, žymėti naudojamas žymuo yra tokios formos, kuria
tas prekių ženklas naudojamas prekyboje. Tokiose situacijose, jei prekyboje
naudojamas žymuo mažai skiriasi nuo formos, kuria jis buvo įregistruotas, ir
abu žymenys apskritai gali būti laikomi identiškais, ši nuostata numato, kad
įregistruoto prekių ženklo naudojimo pareiga gali būti laikoma įvykdyta
pateikiant prekyboje naudojamos formos žymens naudojimo įrodymą. Tačiau pagal šio
reglamento 15 straipsnio 2 dalies a punktą neleidžiama
įregistruoto prekių ženklo savininkui išvengti jam priklausančios pareigos
naudoti šį prekių ženklą nurodant atskirai įregistruoto panašaus prekių ženklo
naudojimą (Sprendimo Il Ponte Finanziaria SpA v.Vidaus rinkos derinimo
tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) 50 punktas).
15. Teisingumo
Teismas nurodytame Il Ponte Finanziaria SpA sprendime taip pat
išaiškino, kad nacionalinės registracijos savininkas, prieštaraujantis prašymui
įregistruoti Bendrijos prekių ženklą, negali remtis nacionalinės teisės
nuostata, leidžiančia pateikti paraiškas įregistruoti kaip prekių ženklus
žymenis, kurie nėra skirti naudoti prekyboje dėl jų visiškai apsauginės
funkcijos kito žymens, kuris naudojamas prekyboje, atžvilgiu, kad išvengtų
pareigos, kuri jam tenka pagal Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 43
straipsnio 2 ir 3 dalis, įrodyti, jog jo ankstesnis prekių ženklas buvo iš
tikrųjų naudojamas arba kad yra rimtų nenaudojimo priežasčių (Sprendimo
100 punktas).
16. Naudojimas
iš tikrųjų apima ir įrodymą dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo tokia forma,
kurios elementai skiriasi, jeigu jie nepakeičia prekių ženklo skiriamojo
požymio, kuris buvo prekių ženklo įregistravimo momentu (Sprendimo Castellblanch,
SA v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) 30
punktas). Kaip pažymima Bendrojo Teismo sprendime Il Ponte Finanziaria SpA
v.Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui),
/…/ Bendrijos sistema nesuteikia jokios abstrakčios teisinės apsaugos „prekių
ženklų serijai“ ir kiekvienas ankstesnis prekių ženklas turi būti nagrinėjamas
atskirai /…/. Šia prasme „prekių ženklų serijos“ samprata yra svarbi tokiam
vertinimui tik tada, jei suinteresuotas vartotojas susidūrė su kiekvienu iš
ankstesnių prekių ženklų, kurie buvo naudojami iš tikrųjų, ir dėl to susidarė
įspūdį, kad tarp jų egzistuoja ryšys, susiejantis juos visus su ta pačia kilme.
Dėl to „prekių ženklų serijos“ arba „prekių ženklų šeimos“ idėja būtų reikšminga
tik naudojant kiekvieną prekių ženklą iš tikrųjų (Sprendimo Il Ponte
Finanziaria SpA v.Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir
pramoniniam dizainui) 68 punktas). Šiuo aspektu naudojimo iš tikrųjų sąlyga
reikalauja, kad prekių ženklas būtų naudojamas viešai ir skirtas išorei toks,
koks jis yra saugomas atitinkamoje teritorijoje (Sprendimo Ansul BV 37
punktas). Taigi įregistruoto žodinio prekių ženklo inkorporavimas į kitą ženklą
paprastai bus skiriamųjų ženklo požymių praradimas. Kitaip tariant, žodinio
elemento atkartojimas vaizdiniame ženkle paprastai „neatsvers“ paties atskirai
įregistruoto žodinio ženklo naudojimo pareigos. Naudojant kartu kelis atskirai
įregistruotus žymenis, svarbu, jog būtų aišku, kad naudojami ženklai yra
atskiri ir nesudaro vieno sudėtinio prekių ženklo. Taigi naudojamas prekių
ženklas turi išlaikyti savo savarankiškumą bei individualumą.
17. Kartu
būtina pažymėti tai, kad, aiškinant naudojimo iš tikrųjų sąvoką, reikia
atsižvelgti į tai, jog tokio reikalavimo ratio legis yra sumažinti ginčų
tarp dviejų prekių ženklų kilimo tikimybę, kai nėra tinkamo prekių ženklo
aktyvaus naudojimo rinkoje ekonominio pagrindo. Tačiau šiuo reikalavimu
nesiekiama įvertinti komercinės sėkmės arba kontroliuoti ekonominės įmonės
strategijos ar juolab suteikti apsaugos tik didelio masto prekių ženklų
naudojimui (žr., pvz., Bendrojo Teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimas Lidl
Stiftung and Co. v. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir
dizainui), T-303/03, Rink. 2005, p. II-01917, 34 punktas). Tačiau prekių
ženklas turi būti naudojamas tokia apimtimi, kad būtų išlaikoma ar sukuriama
rinkos dalis prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, kitaip tariant, jog
tai būtų pakankamas prekių ženklo savininko rimtų ketinimų įgyti (ar išlaikyti)
komercinę poziciją atitinkamoje rinkoje patvirtinimas. Būtent šis klausimas
turi būti „kertinis“, kai sprendžiama, ar yra pagrindas panaikinti konkretų
įregistruotą prekių ženklą dėl nenaudojimo.
18. Ne
visuomet būtina, kad prekių ženklas būtų tiesiogiai ant prekių. Ženklo
naudojimas reklamoje, važtaražčiuose ir pan. taip pat yra „naudojimas“, tačiau
tai savaime nebūtinai visuomet gali būti laikoma „naudojimu iš tikrųjų“ (žr.,
pvz., Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui).
Protestų vadovas. 6 dalis. Naudojimo įrodinėjimas. 2.2, 2.3.2 punktai). Kitaip
tariant, tai savaime negali būti laikoma pagrindu „išsaugoti“ ženklo
registraciją, kuri yra ginčijama dėl nenaudojimo. Pirmiau pateiktų aiškinimų
pagrindu turėtų būti aišku, kad ginčijamasis ženklas taip, kaip yra naudojamas,
atlieka būtent prekių ženklo funkciją.
Remdamasi išdėstytais
motyvais, teisėjų kolegija konstauoja, kad bylą nagrinėjusių teismų procesiniai
sprendimai priimti neatskleidus bylos esmės, todėl pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų sprendimas bei nutartis naikintini, o byla grąžintina
nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2
punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Latvijos įmonė SIA Stirolbiofarm Balticum v.
AB „Sanitas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2009; 2004 m. gruodžio 15 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kilminė“ v. AB „Vilniaus prekyba“ ir
kt., bylos Nr. 3K-3-483/2004; 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Beecham Group p.l.c. (Jungtinė Karalystė) v. I. K. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-1103/2003). Nagrinėjant bylą iš naujo, teismas turi
vertinti ginčijamojo ženklo naudojimo faktą pagal šioje nutartyje nurodytus
išaiškinimus; ginčijamojo ženklo naudojimą prekių ženklo prasme; bei naudojimą
toms prekėms, kurioms žymėti jis yra įregistruotas.
Dėl
bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. pažymą kasaciniame teisme patirta 51,48
Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tai
nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra
galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo
valstybės naudai turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą
pakartotinai.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a
:
Panaikinti
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį ir
perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai: Dangutė
Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas