Administracinė byla Nr.1-664-422/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02666-2013-0
Procesinio sprendimo kategorija: 16.5; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 13 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,
sekretoriaujant Deivydui Aidukui,
nedalyvaujant pareiškėjai D. P. ir atsakovo Kybartų pataisos namų atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Kybartų pataisos namams dėl darbo užmokesčio dalies bei delspinigių priteisimo ir
n u s t a t ė:
Pareiškėja D. P. prašė priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. bei delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Pareiškėja skunde (b.l. 3-4) nurodė, jog ji nuo 2008 m. rugsėjo 5 d. dirba Kybartų pataisos namų Ūkio skyriaus vyresniosios specialistės pareigose. Pažymėjo, jog nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažintas darbo užmokestis, sumažinus nustatytus priedų už suteiktas kvalifikacines kategorijas dydžius. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo.
Atsakovas Kybartų pataisos namai atsiliepime į skundą (b.l. 6-8) nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - ir Konstitucinis Teismas) nutarimas, kuriuo Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau tekste – ir Statutas) (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3924) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą", konstituciniam teisinės valstybės principui įsigaliojo tik nuo 2013 m. spalio 1 d., todėl iki šios datos minėtos įstatymo nuostatos buvo teisėtos ir Kybartų pataisos namai privalėjo vykdyti įstatymų reikalavimus skaičiuodami ir mokėdami darbo užmokestį valstybės pareigūnams. Kybartų pataisos namai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl nėra nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėja D. P. ir atsakovo Kybartų pataisos namų atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja – Kybartų pataisos namų pareigūnė kreipėsi į teismą, reikalaudama priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris jai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu. Taip pat pareiškėja prašo teismą priteisti iš atsakovo delspinigius, už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu vykdė statutinio valstybės tarnautojo pareigas (b.l. 9). Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas. Pagal šio įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto 42 straipsnyje (2008-07-17 redakcija) buvo nustatytas pareigūnų darbo užmokestis, jo sudėtinės dalys, mokėjimo tvarka, priedų už turimus pareiginius laipsnius apskaičiavimo pagal pareiginės algos bazinį dydį koeficientai, priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai.
Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009-05-01) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.
Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Statuto 42 straipsnio (šio straipsnio 2003-05-21 redakcija) pakeitimo įstatymą ir Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo 1 straipsniu (įsigaliojusiu nuo 2009-08-01) pakeitė Statuto (2008-11-25 redakcija) 41 straipsnio 4 dalį, kuria sumažino priedus už kvalifikacinę kategoriją.
Byloje nėra ginčo, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjai priskaičiuota neišmokėto darbo užmokesčio suma yra 643,29 Eur (2221,14 Lt) (b.l. 19). Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016-02-17 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016-02-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016-03-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos D. P. reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose. Pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, apibendrinusi Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, konstatavo, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Konstitucinis Teismas, pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu numatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą– įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį (Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, 2014-04-16 sprendimas, 2015-11-19 nutarimas).
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).
Darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei išvestinio reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos D. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Janina Vitunskienė