Baudžiamoji byla Nr. 1A-207-354/2011

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00576-2010-2

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

1.2.4.5., 2.1.7.4., 2.4.

        ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

     N U T A R T I S

        LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

     2011 m. birželio 14 d.

       Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Virginijos Žindulienės, Raimundo Jurgaičio,

sekretoriaujant Renatai Lesanavičienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Borščienei,

gynėjui advokatui Sigitui Žostautui,

nuteistajam D. B.,

nukentėjusiajai D. T.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams.

Iš D. B. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusios gydymą priteista 1970 Lt.

Kolegija

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 30 d. apie 12 val., apsvaigęs nuo alkoholio, Radviliškio rajone (duomenys neskelbtini) kaime prie savo gyvenamojo namo laiptų dėl asmeninių paskatų tyčia sudavė vieną smūgį ranka į kairę akį D. T., kuri nuo smūgio griuvo ant laiptų ant dešiniojo šono, taip padarydamas jai dešinio žastikaulio skeveldrinį lūžį, poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, pereinančią į skruostą ir žandą, kraujosruvą kairės akies obuolio odenoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl žastikaulio lūžio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau kaip 10 dienų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir pareikštą ieškinį atmesti.

Skunde teigiama, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne įrodymais, o prielaidomis, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus ir pažeidė in dubi o pro reo principą – visas abejones vertinti kaltinamojo naudai.

Apeliantas mano, kad pirminiai nukentėjusios parodymai buvo užrašyti pastarosios alkoholio poveikyje, nes byloje nėra jokių įrodymų, jog D. T. buvo leidžiami kokie vaistai, darantys poveikį jos atminčiai, tačiau pakanka įrodymų, kad ji įvykio metu buvo labai girta.

Be to, apeliantas mano, kad D. T. parodymų keitimas protokole-pareiškime (7-8 b. l.) ir liudytojos apklausos protokole (22-23 b. l.), kur pastaroji nurodė, kad jis jai sudavė į akį ant laiptų, buvo įtakotas tyrėjos, nes ir liudytoja L. Š. teismo posėdyje nurodė, kad tyrėja pradėjo rėkti ant jos, kai negavo reikiamo atsakymo (l49 b. l.). Todėl, apelianto teigimu, tyrėją V. P. reikia apklausti liudytoja apeliacinės instancijos teismo posėdyje. 

Nuteistasis taip pat pažymi, kad teismas rėmėsi specialisto išvada bei pastarojo apklausa teismo posėdyje, tačiau ignoravo specialisto pastabą, kad negalima 100 procentų atmesti tikimybės, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti ir griūdama lygioje vietoje (123 b. l.).

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje apklausiama nukentėjusioji nurodė, jog jis pastarajai sudavė kumščiu iš priekio į akį (140 b. l.). Apelianto nuomone, nuo tokio smūgio nukentėjusioji turėjo nugriūti ne ant šono, o ant nugaros ar ant pakaušio, ir tada sužalojimai būtų kitokie.

Be to, apeliantas akcentuoja, kad 200 Lt davė nukentėjusiajai tik todėl, kad pastaroji susižalojo jo namuose, dėl ko ir dabar jaučiasi ,,nesmagiai“.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji D. T. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl D. B. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiosios D. T. sveikatą, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir teigia, kad pastarasis yra grįstas ne įrodymais, o prielaidomis. Apelianto kritika dėl skundžiamo nuosprendžio yra nepagrįsta.

Kolegija pažymi, kad nuosprendyje išdėstytos pirmosios instancijos teismo išvados pripažįstamos neatitinkančiomis bylos aplinkybių tik tada, kai šių išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti pirmosios instancijos teismo posėdyje, kai pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti šio teismo išvadas, kai yra prieštaringų įrodymų, turinčių esminės reikšmės teismo išvadoms, kuomet teismas nenurodo nuosprendyje, dėl ko priėmė vienus įrodymus ir atmetė kitus, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie paveikė nuteistojo kaltumo klausimo išsprendimą, baudžiamojo įstatymo pritaikymą ar bausmės paskyrimą. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nei vienas iš apelianto skunde nurodytų teiginių apie apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas nėra pagrindas pripažinti jų neatitinkančiomis bylos aplinkybėms.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo sprendimą. Teismas teisiamojo posėdžio metu aiškinosi nukentėjusiosios D. T. ir liudytojos L. Š. prieštaringų teiginių prigimtį skirtingose baudžiamojo proceso stadijose ir padarė atitinkamas išvadas dėl minėtų asmenų parodymų, t. y. teismas nuosprendį grindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.), o ne abejonėmis ir prielaidomis, kaip skunde teigia apeliantas.

Iš tikrųjų, protokole-pareiškime ir pirminiuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji buvo nurodžiusi, kad apeliantas jai smūgį kumščiu į veidą sudavė ne prie namo verandos, o sėdinčiai lauke ant suoliuko, po ko ji nugriuvo ant sutryptos žolės ir susilaužė ranką (7; 13 b. l.). Apylinkės teismas atkreipė dėmesį į aptartus nukentėjusiosios D. T. parodymus ir pagrįstai nusprendė, kad šie neatitikimai nepaneigia apelianto kaltės tyčinio nusikaltimo padaryme. Viso baudžiamojo proceso metu nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad ją sumušė, suduodamas kumščiu smūgį į kairiąją akį, ne kas kitas, o būtent D. B.. Vien tai, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu iškart po įvykio D. T. kai kurias faktines aplinkybes nurodė skirtingai, nėra pagrindas iš esmės nesiremti jos parodymais. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji prieš įvykį vartojo alkoholinius gėrimus, medicinos įstaigoje jai buvo diagnozuotas dešinio žastikaulio lūžis ir girtumas, ji ligoninėje buvo gydoma nuo 2010-08-30 iki 2010-09-03 (30 b. l.), todėl logiška, kad D. T., apklausiama ligoninėje iš kart po įvykio, kai kurias aplinkybes galėjo suvokti ir atpasakoti netiksliai. Tokią išvadą patvirtina vienodi ir nuoseklūs vėlesni nukentėjusiosios parodymai akistatos su D. B. metu, parodymų patikrinimo vietoje metu (17-19; 24-27 b. l.), teismo posėdžiuose pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Be to, kolegija pažymi, kad apeliantas, kritikuodamas D. T. parodymus, pats teisiamajame posėdyje ir parodymų patikrinimo vietoje metu (73-80 b. l.) nukentėjusiosios griuvimo vietą nurodė ne lauke prie suoliuko, kaip nukentėjusioji iš pradžių buvo nurodžiusi ikiteisminio tyrimo metu, o namo virtuvėje.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad apylinkės teismas ignoravo kai kuriuos specialisto H. D. parodymus. Tiek specialisto išvada (30 b. l.), tiek specialisto H. D. parodymai teisiamajame posėdyje apie D. T. nustatytų sužalojimų pobūdį ir padarymo mechanizmą (123-124 b. l.) patvirtina nukentėjusiosios parodymus ir vienareikšmiškai paneigia nuteistojo D. B. keliamas versijas. Specialistas H. D. kategoriškai nurodė, kad nukentėjusiajai nustatyti kairės pusės veido sužalojimai griuviminei traumai tikrai nebūdingi – ,,...turėjo būti tiesioginis smūgis.“, nes sužalojimai padaryti ne tik atsikišusiose veido dalyse, bet ir kraujosruva akies obuolio srityje. Tuo tarpu D. B. teisiamajame posėdyje ir akistatos metu kėlė versiją, kad D. T. pati pargriuvo užkliuvusi name už slenksčio ir trenkdamasi veidu į grindis susižalojo, o tai aiškiai prieštarauja specialisto išvadai ir jo parodymams. Tiesa, specialistas H. D. negalėjo kategoriškai paneigti, kad žmogui griūnant ant lygaus pagrindo, pasak apelianto – ant grindų, negali atsirasti skeveldrinis žasto lūžis, tačiau, visgi, specialistas nurodė, kad žastikaulio lūžiui turi būti kažkoks aštrus kampas, konkretus paviršius, kas atitinka nukentėjusiosios atpasakotas įvykio aplinkybes, kad po suduoto smūgio ji griuvo ant apatinio įėjimo į namą laiptelio ir susilaužė ranką.

Taigi D. T. parodymai kartu su kitais šioje nutartyje aptartais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais sudaro vieningą D. B. kaltę įrodančią medžiagą, ir paneigia apelianto keliamas versijas. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nesiremti nukentėjusiosios parodymais. Tai, kad po suduoto smūgio į veidą nukentėjusioji nugriuvo ne ant nugaros, kaip skunde teigia apeliantas, nepaneigia nei D. B. kaltės sudavus smūgį D. T., nei jo veikos pavojingumo. Faktas tas, kad dėl D. B. neteisėto veikimo (suduoto smūgio į veidą), griūdama ant laipto nukentėjusioji susilaužė dešinįjį žastikaulį.  Apylinkės teismas teisingai nustatė priežastinį ryšį tarp apelianto veikos ir kilusių neigiamų padarinių, numatytų BK 138 str. 1 d. Apelianto veikoje yra nustatyti visi būtini BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl naikinti nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.  

Nuteistojo skunde išdėstyta nuomonė apie tyrėjos V. P., neva, kryptingai atliktus procesinius ikiteisminio tyrimo veiksmus, kolegijos nuomone, yra tik niekuo nepagrįsti deklaratyvūs pareiškimai. Liudytojos L. Š. parodymai teisiamajame posėdyje, kad tyrėja ant jos šaukė (149 b. l.), negali būti pagrindas išvadai, kad V. P. darė jai kažkokį poveikį, nes L. Š. viso baudžiamojo proceso metu tvirtino nemačiusi, kaip nukentėjusioji D. T. susižalojo ar buvo sužalota (149 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja tyrėja V. P. paneigė apelianto versiją, kad nukentėjusioji ir minėta liudytoja buvo įtakojamos duoti vienokius ar kitokius parodymus, o nukentėjusioji D. T. tvirtino parodymus davusi savanoriškai, niekieno neįtakojama. Nuteistojo prašymu apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas A. K. nei patvirtino, nei paneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nuteistasis D. B. sužalojo nukentėjusiąją D. T..        

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. B. bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK VIII skyrius) nepažeidė, aplinkybių į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, nenurodė ir apeliantas. D. B. paskirta švelniausia BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė, kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežta, todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.    

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 str., 115 str. 1 d.). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos paminėtos aplinkybės Valstybinės ligonių kasos civiliniam ieškiniui patenkinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš kalto asmens – D. B., priteisė civiliniam ieškovui jo patirtus nuostolius už nukentėjusiosios gydymą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo D. B. apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                    Nijolė Matuzevičienė

Teisėjai                                                                                                  Virginija Žindulienė

                                                                                                                         Raimundas Jurgaitis