Pirmosios instancijos teismo
Nuorašas
Teisėja Vijolė Vitienė Civilinė
byla Nr. 2A-432-338/2007
Procesinio
sprendimo kategorija 121.15;121.21
(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS
TEISMAS
S P R E N D I
M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2007m. lapkričio 7d.
Panevėžys
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Margaritos Dzelzienės, kolegijos teisėjų: Rimanto Savicko
(pranešėjas), Laimanto Misiūno, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei,
dalyvaujant atsakovui V. G., atsakovo atstovei advokatei
Janinai Umbrasienei, trečiojųjų asmenų atstovui advokatui Ramūnui Audzevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę
bylą pagal trečiųjų asmenų I. S. ir G.
S. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2007m. birželio
29 d. sprendimo pagal ieškovo Utenos apskrities viršininko administracijos
ieškinį atsakovui V. G., tretiesiems asmenims ,
nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, I. S. ir G. S. dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, ir
n u s t a t ė:
Ieškovas
Utenos apskrities viršininko administracija prašė įpareigoti atsakovą V. G. per mėnesį laiko nuo priimto teismo sprendimo
įsiteisėjimo dienos nugriauti pavėsinę, statomą (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti
statybvietę, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad
atsakovas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė pavėsinę bei kitus
pastatus, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre. Dalis atsakovo pastatų
buvo sunaikinti nugriaunant ir pagrobiant jų statybines medžiagas, ikiteisminio
tyrimo metu asmenys, sunaikinę statinius, dar nenustatyti ir nesurasti.
Atsakovas savavališkai atstatė nugriautą pavėsinę. Už šį pažeidimą 2005-06-29 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje atsakovui paskirta
administracinė nuobauda. Utenos rajono savivaldybės administracija bei Utenos
regiono aplinkos apsaugos departamentas neprieštarautų minėto statinio
įteisinimui tuo atveju, jei statytojas parengs supaprastintą pavėsinės
projektą, jį suderins teisės aktų nustatyta tvarka bei gaus raštišką žemės
sklypo, kuriame vykdoma statyba, savininko sutikimą. Atsakovas pavėsinės
atstatymo darbus vykdė šiuo metu I. S. priklausančiame
žemės sklype, neturėdamas žemės savininkės sutikimo. Tretieji asmenys I. S. ir G. S. pateikė ieškovui
pareiškimą, kuriame nurodė, jog V. G. leidimo vykdyti
statybos darbus jų sklype nėra davę ir ateityje neketina duoti. Atsižvelgdamas
į tai, ieškovas 2006-03-03 įsakymu įpareigojo V. G. iki 2006-05-15 nugriauti pavėsinę, tačiau atsakovas iki nurodytos datos neįvykdė šio
reikalavimo.
Utenos rajono
apylinkės teismas 2007 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.
Per dviejų mėnesių laikotarpį nuo teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-116-356/2007
įsiteisėjimo dienos atsakovą V. G. įpareigojo reikiamai
patvirtinti projektą, gauti nustatytą leidimą ir pašalinti kitus trūkumus,
susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu. Kitoje dalyje teismas
ieškinį atmetė. Ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais – Utenos apskrities
viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės
priežiūros skyriaus 2005-06-04 savavališkos statybos aktu Nr. 115-8, 2005-06-22
administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 8.18-15, 2005-06-29 nutarimu
administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 8.18-15, teismas nustatė, kad
atsakovas (duomenys neskelbtini), savavališkai atstatė pavėsinę, viešame
registre įregistruotą Nr. 8293-4002-1055, t. y. pažeisdamas Statybos įstatymo 3
str. 2 d. 1 ir 2 punktų bei 12 str. 1 d. 3 p. reikalavimus, nes neturėjo
parengto ir nustatyta tvarka suderinto supaprastinto projekto, nebuvo žemės
sklypo savininku ir žemės sklypo teisėtai nevaldė kitais Lietuvos Respublikos
įstatymų nustatytais pagrindais, neturėjo raštiško žemės sklypo, kuriame vykdė
statybą, savininko sutikimo. Teismas nurodė, kad nors byloje nustatyta, jog
atsakovas, nesant Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 ir 2 punktų bei 12 str. 1 d.
3 p. numatytų sąlygų, 2005 m. atstatė pavėsinę, tačiau šis statinys yra
nesudėtingas statinys, taip pat LR Seimo kontrolierius yra konstatavęs, jog
1999 m. atkuriant nuosavybės teises į žemę N. M., o vėliau
padalijant žemės sklypą, pats ieškovas nepaisė atitinkamų teisės normų
reikalavimų ir taip pažeidė atsakovo, kaip nekilnojamųjų daiktų savininko,
teises, todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK
1.5 str.), teismas mano, kad atsakovo atžvilgiu yra pagrindas taikyti ne pačią
griežčiausią CK 4.103 str. 3 d. 3 p. (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864
redakcija, galiojusi iki 2006-10-31) numatytą pažeistų teisių gynimo priemonę –
įpareigojimą statinį nugriauti, o švelnesnę, ieškinį tenkinant iš dalies,
numatytą CK 4.103 str. 3 d.1 p. (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija,
galiojusi iki 2006-10-31), t. y. įpareigojimą atsakovui, kaip statytojui, per
nustatytą terminą reikiamai patvirtinti projektą, padaryti reikiamus jo
pakeitimus, gauti nustatytą leidimą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su
statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu. Šiam įpareigojimui įvykdyti
nustatytinas dviejų mėnesių terminas, kurio eigos pradžia skaičiuotina nuo
teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-116-356/2007 įsiteisėjimo dienos. Tretieji
asmenys I. S. ir G. S. apeliaciniu
skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 29 d. sprendimą
ir priimti naują sprendimą – Utenos apskrities viršininko administracijos
ieškinį patenkinti. Priteisti iš V. G. apeliantų I. S. ir G. S. turėtas bylinėjimosi
išlaidas. Apeliantai teigia, kad teismas netinkamai pritaikė LR CK 1.136 str.
2 d. 3 p. nuostatas, kurios reglamentuota, jog civilinės teisės ir pareigos
atsiranda iš administracinių aktų, turinčių civilines teisines pasekmes.
2006-03-03 ieškovas, gindamas viešąjį interesą priėmė įsakymą dėl savavališkos
statybos padarinių šalinimo, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas pašalinti savavališkos
statybos padarinius iki 2006-05-15. Pirmos instancijos teismui nenustačius minėto administracinio akto pasibaigimo pagrindų, o atsakovui neginčijus ieškovo
priimtų administracinių aktų ir nepaneigus
jų CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, buvo ir tebėra galiojantys
visi minėti administraciniai teisės aktai, įskaitant įsakymą dėl savavališkos statybos
padarinių šalinimo, kuris nustato atsakovo
civilinę pareigą nugriauti pavėsinę. Teismas, priimdamas sprendimą, be
pagrindo ignoravo galiojančiu ir teisėtu administraciniu
teisės aktu įtvirtintos pareigos, atsiradusios CK 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punkto
pagrindu, buvimą.
Netinkamai išaiškino LR statybos įstatymo 1, 2, 3, 20, 23,
24, 25, 27, 28, 29, 31, 33, 34 ir 35 straipsnių pakeitimo įstatymo 15
straipsnio nuostatas. LR statybos įstatymo 1, 2, 3, 20, 23, 24, 25, 27, 28, 29,
31, 33, 34 ir 35 straipsnių pakeitimo įstatymo (2006 10 31) 15 str.
reglamentuota, kad iki šio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dėl savavališkų
statybų priimti administraciniai sprendimai vykdomi pagal šių sprendimų
surašymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Vadinasi, jei priimtas
administracinis sprendimas nugriauti statinį, tai toks sprendimas vykdomas pagal
tokio administracinio sprendimo priėmimo metu galiojusią Statybos įstatymo
redakciją bei kitų teisės aktų reikalavimus, galiojusius tokio sprendimo
priėmimo metu. CK 4.103 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 str. nurodyta, jog
pastaroji įstatyminė galimybė netaikoma nuo CK 4.103 straipsnio pakeitimo
įstatymo įsigaliojimo dienos. Dėl tokio pakeitimo įstatymo 15 straipsnio
nuostatos netinkamo aiškinimo teismas priėmė sprendimą, kuris yra nesuderinamas
su nuo 2006-10-31 galiojančia CK 4.103 str. 3 d. redakcija.
Teismas netinkamai išnagrinėjo
atsakovo nuosavybės teisės į pavėsinę atsiradimo ir pasibaigimo momentus, dėl
ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Apeliantai pažymi, kad
teismas nepagrįstai neišskyrė nuosavybės teisės į sunaikintą pavėsinę
atsiradimo pagal sandorius momento (1964 LR CK 149 str. 2 d., 255 str. 1 d.),
nuosavybės teisės į sunaikintą pavėsinę pasibaigimo dėl daikto žuvimo (CK 4.38 str.), neaiškino ir netaikė nuosavybės teisės (ne)atsiradimo savavališkai pastatytos
pavėsinės atžvilgiu (CK 4.47 str. 4 p). Neteisingai aiškino nuosavybių
teisių atsakovui į pavėsinę įgijimo momento nuostatas. Pagal byloje esančius
įrodymus, atsakovas nuosavybes teises į sunaikintą pavėsinę įgijo 1995-07-10. Pastaroji pavėsinė buvo sunaikinta, kaip atsakovas tvirtina ir kaip teismas
nustatė, 2004 m. gegužės mėn. V. G. sunaikintos
pavėsinės vietoje 2004–2005 metais pastatė kitą pavėsinę. Apeliantų nuomone,
savavališkai pastatytai pavėsinei negali būti taikomas tas pats nuosavybės teisės
įgijimo pagrindas, kaip ir sunaikintai pavėsinei įgytai pagal sandorį, kadangi
atsakovas jokiais sandoriais neįgijo nuosavybės teisės į 2004–2005 metais
savavališkai pastatytą pavėsinę. Todėl teismas
padarė neteisingą išvadą, jog atsakovas įgijo teisę į savavališkai pastatytą
pavėsinę anksčiau nei atsakovai įgijo
teises į žemės sklypą.
CK 4.38 str. yra reglamentuojama, jog nuosavybės teisės objektu gali būti
daiktai ir kitas turtas. Ši CK nuostata įtvirtina nuosavybės teisės teisinių
santykių egzistavimą tik tuo atveju, kai yra egzistuojantis daiktas, kuris gali
būti nuosavybės teisės objektu. Esant priešingoms aplinkybėms, t. y. nesant
daikto – nuosavybės teisės į daiktą nėra arba nuosavybės teisė baigiasi žuvus
nuosavybės teisės objektu esančiam daiktui. Teismas pavėsinę laikė
nekilnojamuoju daiktu. Pavėsinės vietoje, jai žuvus, LR Statybos įstatymo 2
str. 17 d. prasme V.
G. vykdė
savavališkas naujo statinio statybas, neteisėtai pastatydamas vietoj žuvusios
pavėsinės, kuri įregistruota nekilnojamojo turto registre, kilnojamąjį statinį,
naują pavėsinę. Iš to seka išvada, kad V. G. nuosavybės teisės į 1995-06-29 sutarties pagrindu įgytą
pavėsinę pasibaigė jai žuvus, o nuosavybės teisė į naują pavėsinę nėra įgytos.
Pagal sutartį įgyta pavėsinė ir savavališkai atstatyta pavėsinė nėra tapatūs
turto objektai. Vadovaujantis LR Vyriausybės nutarimo „Dėl nekilnojamojo turto
registrų nuostatų patvirtinimo“ (Valst. Žin., 2007, Nr. 30-1101) 35 punktu
daiktinės teisės išregistruojamos, kai žūva (ar išnyksta) pats nekilnojamasis
daiktas. Pavėsinė, atsakovo įgyta sandoriu, yra žuvusi. Savavališkai pastatyta
pavėsinė ir nuosavybės teisės į ją negali būti registruojamos. Teismas
sprendime nurodė, kad pavėsinė yra žuvusi, todėl be pagrindo vadovavosi
nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais. Apeliantai mano,
jog teismas neaiškindamas ir netaikydamas nuosavybės teisės pasibaigimo ir
atsiradimo pagrindų, netinkamai įvertindamas įrodymus (CPK 185 str. 1 d.),
neteisingai konstatavo, kad atsakovo nuosavybės teisės į pavėsinę yra įgytos
anksčiau nei apeliantai įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą.
Apeliantai teigia, kad teismas
neturėjo teisės taikyti CK 4.103 str. 3 d. 1 punkto, tuo pakeičiant ieškinio
reikalavimą. Pagal CPK 42 str. 1 dalį tik ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio
reikalavimą. Priimdamas sprendimą vertino seimo kontrolieriaus pažymoje
nustatytas aplinkybes kaip įrodytas, šių aplinkybių netyrė (CPK 183 str.) ir
laikė, jog ši pažyma yra prima facie įrodymas CPK 197 str. 2 d. prasme ir
išdėstė pažymos turinį sprendime. Tačiau pagal LR Seimo kontrolierių įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, seimo kontrolierius pažyma yra tik
kontrolieriaus nuomonė, kurioje nurodytas aplinkybes ir teisės aiškinimą turi
patikrinti institucijos, įskaitant ir teismus, todėl toks įrodymas, CPK 197 str. 2 d. prasme, neturi didesnės
įrodomosios galios, o aplinkybės nustatytos pažymoje negali būti laikomos visiškai įrodytomis. Teismas priimdamas sprendimą netaikė
LR Konstitucinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plačiai taikomo
universalaus teisės principo, kad iš ne teisės negali kilti teisė, neatsižvelgė
ir į įstatymo leidėjo valią išreikštą naikinant CK 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija,
galiojusi iki 2006-10-31) nuostatą, kuri iš esmės prieštarauja Konstitucijoje
įtvirtintam teisinės valstybės principui. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes neatitinka
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir pažeidžia sąžiningų Žemės
sklypo įgijėjų teises.
Ieškovas Utenos apskrities viršininko
administracija su apeliaciniu skundu sutinka. Prašo panaikinti Utenos rajono
apylinkės teismo 2007-06-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį
tenkinti pilnai. Atsiliepime
į apeliacinį skundą ieškovas nurodo, kad teismas ginčijamu sprendimu ieškinio reikalavimą pakeitė, įpareigodamas atsakovą
įforminti statybos dokumentus ir tokiu būdu įteisinti savavališkai pastatytą pavėsinę. Ieškovas mano, kad
teismas ieškinį turėjo spręsti tik ieškovo pareikšto reikalavimo (įpareigojimo nugriauti statinį)
ribose – reikalavimą tenkinti arba jį atmesti (CPK
42 str. 1 d., CPK 265 str. 2 d.). Ieškovas mano, kad ginčijamas teismo sprendimas negali būti realiai įvykdytas.
Netgi atsakovui pateikus supaprastintą pavėsinės projektą, jis negalėtų būti institucijų suderintas, kadangi atsakovas
teisėtais pagrindais nevaldo žemės sklypo, kuriame savavališkai vykdė statybas, o sklypo savininkai
(apeliantai) nėra įpareigoti duoti sutikimo atsakovui dėl pavėsinės buvimo jų
sklype. Utenos rajono apylinkės
teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Seimo kontrolieriaus pažyma, kurioje nustatytas aplinkybes traktavo kaip
visiškai įrodytas, kai tuo tarpu ši
pažyma pagal LR Seimo kontrolierių įstatymo 20 str. 3 d. tėra rekomendacinio
pobūdžio dokumentas. Be to, pažymoje minimos aplinkybės dėl pažeidimų,
atkuriant nuosavybės teises į žemę N. M., negali būti laikomos visiškai
įrodytomis, kadangi ikiteisminis tyrimas dėl
jų iki šiol nėra užbaigtas. Pirmosios
instancijos teismas V. G. veiksmus
vertino teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo principų aspektu. Ginčijamame sprendime teismas pabrėžė interesų
pusiausvyrą, kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens
interesus ir neigiant kito
asmens teisėtų interesų. Tačiau dėl to paties teismo sprendimo byloje
dalyvaujantys asmenys atsiduria nelygiavertėje
padėtyje. Teismas laiko gerbtinomis abejotinas atsakovo nuosavybės teises į savavališkai pastatytą statinį
(CK 4.103 str. 1 d.), tuo apribodamas apeliantų teises nevaržomai
naudotis jiems priklausančiu žemės sklypu.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinis
skundas nepagrįstas, prašo jį atmesti ir palikti galioti Utenos rajono
apylinkės teismo 2007-06-29 sprendimą bei priteisti turėtas išlaidas už
advokato suteiktas paslaugas. Atsakovo nuomone, teismas LR Statybos įstatymo
pakeitimo įstatymo 15 straipsnio nuostatą aiškino teisingai, nes ši norma
suteikia teismui teisę taikyti jau negaliojančią (iki 2006-10-31 galiojusią) CK 4.103 str. 3 d. 1 punkto nuostatą. Teismas teisingai sprendime konstatavo,
kad atsakovas nuosavybės teises į pavėsinę įgijo anksčiau nei apeliantai įgijo
teises į žemės sklypą, todėl jo veiksmus atstatant sunaikintą pavėsinę vertino
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų aspektu, pasisakydamas, kad teisingumas
gali būti įgyvendintas tik užtikrinant interesų pusiausvyrą ir kad teisingumo
negalima pasiekti tik vieno asmens interesus ginant ir neigiant kito asmens
interesus. Atsakovo nuomone, teismas priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi
Seimo kontrolieriaus pažyma ir laikė ją įrodymu CPK 197 str. 2 d. prasme, nes
pažymoje buvo ištirtos visos aplinkybės, kurios pažeidė atsakovo interesus.
Apeliacinis skundas tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Ieškovas Utenos
apskrities viršininko administracija 2006 m. spalio 18 d. pateiktame ieškinyje prašė
įpareigoti atsakovą V. G. per mėnesį laiko nuo priimto
teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pavėsinę, statomą (duomenys
neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę. 2007 m. birželio 29 d. sprendimu
teismas ieškinį patenkino iš dalies, per dviejų mėnesių laikotarpį nuo teismo
sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovą V. G. įpareigojo
reikiamai patvirtinti projektą, gauti nustatytą leidimą ir pašalinti kitus
trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu, kitoje
dalyje ieškinį atmetė. Šioje byloje buvo pareikštas tik vienas konkretus
reikalavimas – įpareigoti atsakovą V. G. per mėnesį laiko
nuo priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pavėsinę, statomą (duomenys
neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę. Sprendimo motyvuojamoje dalyje
teismas nurodė, kad savavališkos statybos faktas nustatytas, 2006 03 03
priimtas ieškovo įsakymas įpareigojantis atsakovą iki 2006 05 15 nugriauti
pavėsinę ir sutvarkyti statybvietę. Antstolis 2007 05 31 protokolu konstatavo
faktinę aplinkybę, kad pavėsinė pastatyta I. S. priklausančiame
žemės sklype. Teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė Statybos įstatymo
reikalavimus, kadangi neturėjo parengto ir suderinto supaprastinto projekto,
nebuvo žemės sklypo savininku ir žemės sklypo teisėtai nevaldė, neturėjo raštiško
žemės sklypo savininko sutikimo. Teismas, nustatęs išvardintas aplinkybes,
padarė išvadą, kuri visiškai priešinga ieškovo keliamam reikalavimui ir
sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad ieškinys tenkinamas iš dalies.
Tesimo sprendime nenurodyta, kokia ieškinio dalis yra tenkinama, nes, kaip jau
minėta, reikalavimas buvo vienas ir konkretus. Tokią prieštaraujančią teismo
nustatytoms aplinkybėms išvadą teismas padarė vadovaudamasis teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principais, nurodydamas, kad teisingumo negalima
pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neginant kito asmens teisėtų
interesų. Šioje byloje teisėtais interesais gali būti ieškovo siekis pašalinti
atsakovo padarytus įstatymų pažeidimus bei trečiųjų asmenų teisė nekliudomai disponuoti
nuosavybės teise jiems priklausančiu žemės sklypu. Teismas, priimdamas sprendimą, netaikė LR Konstitucinio
teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plačiai taikomo universalaus teisės
principo, kad iš ne teisės negali kilti teisė, neatsižvelgė ir į įstatymo
leidėjo valią išreikštą naikinant CK 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) nuostatą,
kuri iš esmės prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės
principui. Skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei
pagrįstu ir dėl to, kad realiai negali būti
įvykdytas. Skundžiamas teismo sprendimas yra sąlyginis, o sąlyginius sprendimus
priimti draudžiama (CPK 267 str.). Skundžiamo sprendimo įvykdymas yra susietas
su trečiųjų asmenų valios išraiška. Atsakovui pateikus supaprastintą pavėsinės
projektą, jis negalėtų būti institucijų
suderintas, kadangi atsakovas teisėtais pagrindais nevaldo žemės sklypo,
kuriame savavališkai vykdė statybas, o
sklypo savininkai, šiuo atveju tretieji asmenys S., nėra įpareigoti duoti
sutikimo atsakovui dėl pavėsinės buvimo jų sklype. Supaprastinto
pavėsinės projekto suderinimui atsakovas turi teisėtai valdyti žemės sklypą, o
šiuo atveju atsakovas žemės sklypo teisėtai nevaldo. Ši aplinkybė aiškiai
konstatuota ir skundžiamame teismo sprendime.
Utenos rajono apylinkės teismas,
priimdamas sprendimą, rėmėsi Seimo kontrolieriaus
pažyma, kurioje nurodytas aplinkybes traktavo kaip visiškai įrodytas. Pažyma yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas.
Pažymoje minimos aplinkybės dėl pažeidimų, atkuriant nuosavybės teises į žemę N. M., negali būti laikomos įrodytomis, kol nėra panaikintas
sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.
Kolegija nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo teiginiu, kad ieškovas yra
pažeidęs atsakovo, kaip buvusio statinio savininko, teises ir dėl to atsakovui
nereikia taikyti pačios griežčiausios priemonės dėl savavališkos statybos.
Civilinės bylos užvedimas teisme nėra įrodymas, pagrindžiantis atitinkamų
teisių pažeidimą.
Nagrinėjamoje byloje papildomai rinkti ir tirti įrodymų nereikia, faktinės
bylos aplinkybės nustatytos teisingai, todėl yra pakankamas pagrindas naujo
sprendimo priėmimui. Iš atsakovo V. G. priteisiamos bylinėjimosi išlaidos valstybės biudžetui ir G. S. (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93
str.).
Vadovaudamasi LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.,
n u
s p r e n d ė:
Utenos rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškovo Utenos
apskrities viršininko administracijos ieškinį tenkinti. Įpareigoti V. G. per vieną mėnesį nuo šio sprendimo priėmimo dienos
nugriauti pavėsinę, statomą (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę.
Priteisti iš V. G. 40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, 100 Lt
žyminio mokesčio į valstybės biudžetą ir 100 Lt žyminio mokesčio G. S.
Teisėjai:
Margarita Dzelzienė
Laimantas
Misiūnas
Rimantas Savickas